Vertybiu kalbine raiska pamoksluose

Vertybių kalbinė raiška pamoksluose

Pradžioje buvo Žodis (.), ir Žodis buvo Dievas.

Jn 1, 1-3 (4, 70).

Vertybės yra tikslo suvokimas, pagrindiniai įsitikinimai, prasmės atskleidimas, veiklos tikslai ir toks gyvenimo turinys, kokio atskiros žmonių grupės ar sluoksniai trokšta ir siekia. Pagrindinės vertybės yra: laisvė, atsakomybė, lygybė, išsimokslinimas, darbas, draugystė, nuosavybė, taika, tolerancija, laimė, meilė.

V. Sezemanas teigia, jog vertybių pažinimas sudaro etikos, estetikos, religijos, filosofijos objektą (plg. 8, 299). ,,Vertybės – tai tie bendri pradmenys, kurie realizuojasi atskiruose konkrečiuose kultūros reiškiniuose ir padariniuose ir nnuo kurių pareina šių konkrečių fenomenų reikšmė ir vertė” (t.p. 299).

Filologinių tyrimų valdos, galima sakyti, jau senokai yra išsidalytos. Atokiau nuo lietuvių filologinių studijų liko homiletikos tekstų minties ir raiškos specifikos tyrimai. Į tą sritį iš filologinės pakraipos tyrėjų, regis, niekas nebuvo atsigręžęs.

Tarybiniais laikais bažnyčia ir jos tarnautojai, dvasininkai buvo gujami iš visuomenės gyvenimo ir buvo atsidūrę to gyvenimo periferijoje. Šiuo metu tuo atžvilgiu viskas yra pasikeitę. Bažnyčia ir jos mokymas dabar gali aktyviai reikštis mūsų gyvenime. Dvasininkų žodis skamba nne tik bažnyčiose, bet ir per radiją, televiziją, jie aktyviai dalyvauja visuomenės gyvenime, tikėjimo tiesos aiškinamos mokyklose, vis daugiau išleidžiama ir religinės literatūros. Tie kalbinės veiklos būdai susiję su savita leksikos ir sintaksės priemonių vartosena (plg. 12, 135).

Iš kitų kalbos vvartojimo sferų galima skirti religinio kulto sferą, kuri yra svarbi daugumai tautų.

Pasirinktos nagrinėti temos objektas – vertinamoji leksika homiletikos tekstuose.

Problemos ištirtumo laipsnis. Vientisos, sisteminės studijos, nagrinėjančios šią problematiką, iki šiol nebuvo. Tai mažai tirtas ar beveik netirtas objektas.

Keliamas tikslas – vertinamąją leksiką religiniuose pamoksluose tirti sintetiškai, t.y. ne tik kalbiniu, bet ir religiniu bei filosofiniu atžvilgiu.

Straipsnio uždavinys – aptarti būdus ir sritis, kurie padedant įvairioms persvazijos priemonėms, formuoja žmogaus vertybių pasaulį. Ribojamasi tik leksika.

Kaip minėta, objektyvios, išorinės sąlygos lėmė, kad ta sritis ilgą laiką buvo tabu, todėl neplėtoti šios srities tyrimai. Toks tyrimo aspektas būtų naujas lietuvių filologijoje, atskleidžiantis objektyviosios tikrovės, minties, kalbos ryšį. Iškeliama aikštėn kalbos leksikos perteikiama vertybių sistema. Tokį tyrimą galima laikyti logine, teologine ir filosofine kalbos aanalize. Homiletikos tekstuose yra ir agitacijos momentų, dvasininkai stengiasi paveikti klausytojų sąmonę, juos įtikinti, skleidžia religines tiesas, kuriomis žmogus turi vadovautis savo gyvenime. Tokių tekstų tyrėjai bando tikslinti relevantiškas sąvokas, šalinti jų ,,apnašas”, tariamas reikšmes.

Kiek žinoma, šia tema plačiau yra rašę kai kurių užsienio šalių kalbininkai. Lietuvių filologai, regis, nėra parašę monografijų, studijų, apskritai didesnių tokio pobūdžio darbų. Vieną pamokslą panagrinėjusi yra G. Čepaitienė straipsnyje ,,Vienas Tėvo Stanislovo pamokslas: ,,Vadovėliai” (1, 103).

Pavyzdžiai imti iš kunigo Motiejaus Gustaičio, kunigo Jono Velučio iir monsinjoro Kazimiero Vasiliausko pamokslų. Šių dvasininkų pamokslai pasirinkti nagrinėti neatsitiktinai. Anot A. Tereškino, kiekvienoje kultūros epochoje pasikartojančios, perimamos nuostatos ir temos atspindi vidinę kultūros struktūrą (plg. 9, 104). ,,Kiekvieno kūrėjo stiliun įsibrėžia vienokie ar kitokie filosofiniai bei ideologiniai nusistatymai” (t.p. 104 – 105).

Šis straipsnis – tai plėtotė tų teiginių ir minčių, kurie yra pateikti ankstesniame straipsnyje ,,Vertinamoji religinių pamokslų leksika” (žr. 6, 277 – 280).

Iš kitų kalbos vartojimo sferų galima skirti religinio kulto sferą, kuri yra svarbi daugumai tautų.

A. Tereškinas skiria bendrąjį, pamatinį ir individualųjį stilius (žr. 9, 106). Jis teigia, jog pamatinis stilius atsiranda iš bendrojo ir apima įvairias kultūros sritis: literatūrą, filosofiją, socialinę teologiją, religiją. Pamatinis stilius dar vadinamas jautrumo gramatika ir sintakse (plg. t.p. 107).

Anot M. Gustaičio, ,,dvasinė iškalba gali aukščių aukščiausiai iškilti, dėlto kad gvildo tiesas amžinas, stipriausiai veikiančias žmogaus širdį ir vaizduotę; taip pat gali nupulti labai žemai, nesugebėdama dalykų įrodyti prideramu kilnumu” (žr. 3, 171). Cituojamoje M. Gustaičio ,,Stilistikoje” homiletikos terminas aiškinamas taip: homiletika – mokslas kaip reikia rašyti ir sakyti pamokslus, religinė stilistika (plg. t.p. 173).

Pamokslų kalba – raiškūs, emociškai nuspalvinti aukštojo stiliaus žodžiai bei posakiai, dažnai yra archajiški, neretai į klausytoją kreipiamasi antruoju asmeniu (į Dievą, Mariją kreipiantis dažnas Tu, o įį bendruomenės narius – Jūs) ir t.t. Pvz.: Tegul Tavo (Marijos) globa, užtarimas padės iš to liūno jiems ištrūkti. (Vasil.).

Sintaksei būdinga tai, kad dažnai pažyminys vartojamas po pažymimojo žodžio. Pvz.: Žmogus. Žmogus sveikas, žmogus, atskleidęs savyje gražiausias savo fizines ir dvasines jėgas. (Vasil.).

Religinis pamokslų stilius apima įvairiausius žanrus. M. Gustaitis dvasinę iškalbą skaido į keturis žanrus:

1) pamokslus, kada kalbėtojas aiškina vieną kokį religijos klausimą;

2) homilijas, kada kalbėtojas aiškina dienos evangeliją;

3) konferencijas – kada tiesos bei doros žodis aiškinamas moksliškai;

4) katekizmo pamokymus – platesnis katekizmo dėstymas (plg. 3, 173).

Taigi skiriame maldą, išpažintį, pamokslą, alegorinį pasakojimą ir t.t.

Įvairių žanrų galima rasti ir religijos literatūroje: maldaknygėse, psalmynuose, Biblijoje ir kt. (žr. 12, 137).

Nagrinėti pasirinktas religinis pamokslas, nes pamokslas ryškiausiai atspindi kūrėjo asmenybę, epochos pasaulėvaizdį; vyraujančios epochos idėjines tendencijas. Taip pat pamoksle akivaizdžiau nei kitame kuriame nors žanre (katekizme, maldoje, giesmėje) atsiskleidžia visos kultūros problematika (plg. 9, 109). Pamokslas vartojamas įtvirtinti žmogaus vaizduotėje ir atmintyje tikėjimo tiesas ir elgesio taisykles (t.p. 110).

Vertybių išraiškos formų ieškojimas ir žodyno aksiologiškumas homiletikoje, verčia tyrinėtoją įžvalgiai ir kritiškai skaityti tekstus, turinčius sudėtingus ir subtilius okazionalizmų sluoksnius. Visų pirma, dėmesį atkreipia pranešimo tipas, kurio integrali dalis yra pamokslas ar homilija; mišių metu jie suburia tikinčiųjų bendriją, kuriems Sacrum tampa rrealybe ir pasireiškia kulto pavidalu (11, 300 – 301).

Kaip parodo A. Gudavičius, kalbos aksiologinė sistema apima visus lygmenis. Kalbos fonetinėje sistemoje kai kurie garsai ar jų junginiai turi tam tikrą estetinę ir emocinę vertę. Gramatinėje sistemoje yra formų, kurios reiškia teigiamą ar neigiamą vertinimą. Vertinimas gali būti reiškiamas tam tikromis sintaksinėmis struktūromis. Tačiau pagrindinė vertinimų raiška kalboje priklauso leksikos sričiai (2, 120 – 121).

Šiame straipsnyje aptariama homiletikos tekstų leksika, nes religiniai tekstai, kaip jau minėta, nebuvo išsamiau tirti.

Pasak G. Čepaitienės, pamokslo kalbinė raiška esanti nestandartinė, pamokslų leksikai esąs būdingas vertinamasis aspektas (1, 101). Pvz.: gražiais rūbais pasirėdžius bažnyčia (Gust.), sunkus kunigystės apsiaustas (Gust.), jaunystės saulė (Vasil.), girtuoklystės slibinas (Vasil.) ir t.t.

Norint sustiprinti, pabrėžti sakomą mintį, vartojami kartojimai. Pvz.: Geria mieste, geria ir kaime. Geria ne tik suaugę žmonės – geria vaikai. Geria mergaitės, seneliai geria. Geria ne tik traktorininkai – inteligentai geria.

Kunigas M. Gustaitis ir monsinjoras K. Vasiliauskas panašia neigiama reikšme vartoja žodžius akmenys ir nasrai. Pvz.: svaidys paniekinimo akmenimis (Gust.), plg. meta patyčių ir paniekos akmenis (Vasil.); pragaro nasrai (Gust.), plg. plačiai atvertus alkoholizmo nasrus (Vasil.).

A. Gudavičius, aprašydamas kalbos aksiologinę sistemą, pateikia N. Arutiunovos požiūrį – ji skiria bendrąjį ir specialųjį (dalinį) vertinimą. Bendrasis vertinimas turi holistinį pobūdį, yra

aksiologinis rezultatas ir išreiškiamas būdvardžiais geras / blogas ar jų sinonimais.

Specialiojo vertinimo skiriamos 7 kategorijos: 1) sensorinis, arba hedonistinis (malonus – nemalonus, kvepiantis – smirdintis), 2) psichologinis, kuris gali būti a) intelektinis (protingas – kvailas, įdomus – neįdomus) ir emocinis (linksmas – liūdnas, laukiamas – nelaukiamas), 3) estetinis, sujungiantis abu pirmuosius vertinimus (gražus – negražus), 4) etinis (geras – piktas, doras – nedoras), 5) utilitarinis (naudingas –kenksmingas), 6) norminis (teisingas – neteisingas, sveikas – ligonis), 7) teleologinis (vykęs – nevykęs, eefektyvus – neefektyvus) (žr. 2, 124 – 125). Čia verta dėmesio D. Zdunkiewicz sistema. Ji vertinimus skirsto į grupes pagal tai, kokie vertybių pavadinimai analizuojamose homilijose yra dažniausiai minimi. Teigia, kad ,,tai padės nustatyti bendrą vertybių skalę, kuri nulems refleksines aksiologijos kryptis”. Ji skiria tokias vertybes: transcendentines (tikėjimas); moralines (tiesa, meilė, teisingumas, gėris, viltis, gailestingumas, ramybė, taurumas, laisvė); hedonistines (laimė, džiaugsmas, saugumas); vitališkąsias (gyvenimas, sveikata); pažintines (išmintis, žinios, protas); estetines (grožis) (žr. 11, 301).

Nagrinėjant pamokslus kūrybiškai remiamasi D. Zdunkiewicz teikiamų lloginių, religinių, filosofinių vertybių skirstymu. Iškeliamos tokios šių grupių vertybės:

1. Transcendentinio pobūdžio vertybės: dvasia , tikėjimas, angelas. (Šios ir kitos transcendentinio pobūdžio vertybės kol kas išsamiau neaptariamos).

2. Moralinės vertybės: viltis, atsivertimas, malonė, dorybė, lūkesčiai, ramybė, taika, palengvėjimas, atgaila, meilė, gerumas, ggėris, pasiaukojimas, auka, sąžinė, pagarba, tiesa.

3. Hedonistinės vertybės: palaima, laimė, pasisekimas, džiaugsmas.

4. Vitališkosios vertybės: gyvenimas, gyvybė, gimimas.

5. Pažintinės vertybės: mokslas, tikslas, protas, informacija, laimėjimai, pasiekimai.

6. Estetinės vertybės: paveikslas, grožis.

Pozityviosioms vertybėms galima priskirti ne tik atskirus žodžius, bet ir žodžių junginius: gražus paveikslas, gražus įprotis, graži malda, gražūs žodžiai, Šventoji Dvasia, išvesti iš tamsybių, tyras mąstymas, nuostabūs žodžiai, šv.Jono žodžiai, šventa motina, geri darbai, gražus pavyzdys, saugi vieta, mesijiniai (mesijaus) pranašavimai, Kristaus atėjimas, Dievo tarnas, gėrio pergalė, gero linkėti.

Yra ir neigiamą vertinimą turinčių žodžių. Žinoma, teigiamų ir neigiamų vertinimų santykis kalboje nesutampa.

A. Gudavičius prieina išvadą, kad ,,lietuvių ir kitose kalbose neigiamų vertinimų kur kas daugiau negu teigiamų“ (žr. 2, 143). O rusų, anglų ir ispanų kalbų tekstuose teigiamos charakteristikos žodžiai esą aaptinkami dažniau. Jo nuomone, ,,kalbos realizacijoje – šnekos aktuose nepakankamai, tiksliau – neadekvačiai panaudojamos kalbos galimybės, t.y. sistema teikia galimybių daugiau, negu praktiškai jos realizuojamos“ (žr. t.p. 143).

Tyrinėtuose lietuviškuose pamoksluose dažnesnės yra pozityviosios nei negatyviosios vertybės. Galbūt teigiamą reikšmę turinčių žodžių dažnumą lemia tyrinėjamų tekstų specifika? Galima daryti išvadą, kad vienas iš pamokslų tikslų – siekti ne tiek naikinti blogį, kiek skleisti gėrį. Galbūt todėl kiekybiniu požiūriu pozityviųjų vertybių pavadinimų yra kur kas daugiau, nei negatyviųjų: nuodėmė, pagunda, silpnybė. Kai kkurie tyrėjai neišsiverčia su negatyvių vertybių sąvoka, ji prieštaringa, kiek paradoksiška. Todėl čia labai praverčia antivertybių kategorija: ji leidžia išvengti minėtų prieštarų, nenuoseklumų.

Lietuviškuose pamoksluose negatyvieji žodžiai išdėstomi taip (daugiausiai pagal D. Zdunkiewicz skirstymą (11, 302):

a) žodžiai ar frazės, reiškiančios kuriuos nors veiksmus (veikimą) prieš abstrakčiai suprantamą moralinį gėrį: nuodėmė, nusikaltimas, nusikaltėlis, kaltė, nusidėjėlis, blogis, ydos;

b) žodžiai, nusakantys kuriuos nors veiksmus prieš tiesą: melas, meluoti, apgaulė, klastojimas, veidmainystė, neteisybė;

c) žodžiai, nusakantys kuriuos nors veiksmus prieš meilę, susiję su netinkamu požiūriu į žmogaus savigarbą: egoizmas, neištikimybė, neapykanta, teroras, priespauda, smurtas, prievarta, kerštas, panieka, patyčios;

d) žodžiai, nusakantys kuriuos nors veiksmus (veiką) prieš gyvybę ir sveikatą: žudymas, sužeidimas, liga, skausmas, žaizda.

Neigiamą nuostatą turi tokie žodžių junginiai: blogos dvasios, šėtonas vyresnysis, įvairios vilionės, blogos pagundos, blogas būdas, žmogiška silpnybė.

D. Zdunkiewicz pastebi savotišką netikslumą, gal net paradoksą.

Ji rašo: lenkų kalboje kur kas daugiau yra apibrėžimų, kurie turi negatyvią prasmę, nei pozityvią. Persvazijoje labiau remiamasi pozityviomis vertybėmis, nei negatyviomis, daugiau rūpinamasi gėrio kūrimu, nei blogio pasmerkimu (plg. 11, 302).

Įdomumo dėlei galima pasakyti, jog rasta tokių antoniminių porų: Dievo tarnas ar šventas tarnas ir šėtono tarnas. Paradoksalus ir K. Vasiliausko pavartotas posakis – angelo papurtymas (reikšme angelas papurto).

Moraliniai ir estetiniai kriterijai įteisinami, remiantis transcendentinėmis vertybėmis, todėl ir

vertinimo kkategorijos iškeliamos kitaip nei pasaulietinio mąstymo. Grožis dažniausiai traktuojamas kaip sakralumo manifestas. Taigi estetinė kategorija turi labai stiprų ryšį su transendentinių ir sakralinių vertybių kategorijomis, nes Dievas krikščionių religijoje yra tobulo grožio šaltinis, artimo gėrio nešėjas. Darymą to kas gera, lydi dvasinis pasitenkinimas ir moralinis grožis.

Vertybių semantinis laukas gana platus. D. Zdunkiewicz pagal žmonių charakterio savybių pavadinimus ir pagal veiklos sritis skiria tokias grupes (11, 303):

a) žmonių charakterio savybių pavadinimai, kurie sudaro pirmines sąlygas, užtikrinančias tiesos klimatą žmonių santykiuose: teisingumas, nuoširdumas, sąžiningumas, dorumas;

b) žmonių charakterio savybių pavadinimai, kurie patenkina tam tikrus žmogaus poreikius – orumo gerbimas ir teisė mylėti: ištikimybė, nuolankumas, širdingumas, kantrumas, mandagumas, kuklumas;

c) žmonių veiklos sričių pavadinimai, kurie lemia teisingumą: drąsa, vyriškumas, narsumas.

Vertinama visada pagal tam tikrą skalę, kurios centras yra neutralus, o nuo ,,nulio” vertybės išdėstomos į skirtingas puses su pliuso ir minuso ženklais (žr. 2, 123). A. Gudavičius teigia, kad vertinamas gali būti kiekvienas daiktas ar reiškinys (lėktuvas, saulė), tačiau tokiais atvejais vertinimas yra bendro pobūdžio, nes šis vertinimas esąs netiesioginis, priklausantis nuo situacijos (plg. t.p. 123). Tokio pobūdžio žodžius, minėtas autorius, laiko aksiologiškai nerelevantiškais.

Taigi nereikėtų ,,nusigręžti” nuo žodžių, neturinčių vertinimo semos ir, remiantis kontekstu, patyrinėti kiek įmanoma daugiau vertinamųjų žodžių (atvejų) su pliuso ar minuso žženklu.

Iš vertinimo požymius turinčių daiktavardžių galima skirti grupę žodžių, kurie semantinėje struktūroje neturi vertinimo semos, bet vertinimo elementas neatsiejamai lydi įvairų jų vartojimą tekste. Jei mąstysime pasaulietiškai, šie žodžiai turės vienokią prasmę, o jei į juos žvelgsime per Sacrum prizmę, tokie žodžiai įgis kitokią reikšmę. Pvz.: mintis, žodis, darbas,

atėjimas, gimimas, balsas, širdis, tiltas, metas (laikas), kelias (kelionė), pasaulis, pranašas, amžinybė, karalius (karalystė), teismas, tarnas, žmogus, sūnus, motina, miegas, mirtis, pabaiga, naktis, tamsa, kryžius ir kt. Pvz.: Jis meldėsi bei atgailavo ir kitus vedė dorybės k e l i u. (Vel.) Ir mes, kai pagalvojame, pasirinkdami kunigo pašaukimą regėjome (.) tokį šviesų ateities k e l i ą (Vasil.). Mažiausias gi dangaus k a r a l y s t ė j e didesnis už jį. (Vel.), plg. Jo žodžiai nebuvo priimti k a r a l i a u s Erodo Antipo. (.) karaliaus įsakymu šv. Jonui buvo nukirsta galva. (Vel.). Izaijas pranašavo apie šį Dievo t a r n ą (.), plg. Antras šėtono t a r n a s kalbėjęs(.). (Vel.).

Metaforiškas žemiškasis, žmogiškasis gyvenimas perkeliamas į dieviškąjį, sakralinį, suteikia ryškų vertinamąjį apibūdinimą.

Nemaža vietos pamokslų kalboje užima antonimų pora: gyvenimas – mirtis. Ši vertybė teikia teigiamą ar neigiamą konotaciją

visiems tiems žodžiams, kurie yra susiję su gyvenimu ar mirtimi, gyvybe ar jos nebuvimu: plg. gimimas, gyvenimas ir mirtis. Prie neigiamą konotaciją turinčių daiktavardžių galima skirti ir tokius žodžius: kančia, liūdesys, pavojus, neviltis, baimė, nesėkmės, nelaimės, pralaimėjimas, miegas. Beje, miegas homiletikos tekstuose turi kitokią prasmę, nei mes tai suvokiame įprastame gyvenime.

Aksiologinis rezultatas išreiškiamas ir antonimų pora geras / blogas. Pvz.: gėrio ir blogio kovos arena. (Vasil.).

Didžiausias vertybes apibūdina ne tik daiktavardžiai, bet ir veiksmažodžiai, turintys pozityvią aksiologinę reikšmę. Pamoksluose rasta ttokių veiksmažodžių, kurie veda prie didžiausių vertybių: atsiversti, atgailauti, susitaikyti, išlaisvinti, girti, tikėti, tikėtis, laiminti, pašventinti, išsipildyti, gimdyti, apsivalyti, išsiskaistinti, mylėti. Pvz.: Kartais, su Dievo pagalba, vargai padeda žmogui a t s i v e r s t i. (Vel.). Ir mes gerai suprantame, kad svarbu ne tik tikėjimą išsaugoti, bet ne mažiau svarbu mokėti visus m y l ė t i. (Vasil.).

Aptariamuose pamoksluose yra tokių neigiamą reikšmę turinčių veiksmažodžių: apgauti, pražudyti, įžeisti, nusikalsti, atmesti, burnoti.

Iš vertinimo požymių turinčių veiksmažodžių ggalima skirti grupę žodžių, kurie semantinėje struktūroje taip pat, kaip ir daiktavardžiai, neturi vertybės elemento, bet turi vertinimo elemento atspalvį: laukti, sergėti, budėti, pasiruošti, ruoštis, paruošti, pabusti, padėti, iškilti, atsinaujinti, ateiti, žinoti, veikti, padaryti (reikšme kurti), pasitikėti. Pvz.:. Mišiose po ššv. Komunijos mes prašome, kad Dievas mus s e r g ė t ų nuo viso pikto ir kad išlaisvinti nuo visokeriopų nuodėmių su palaiminga viltimi l a u k t u m e Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo. (Vel.). Šv. Matas, evangelistas, liepia žmonėms p a s i r u o š t i , b u d ė t i. (Vel.). Daugelis atsitikimų mus įspėja ir reikalauja p a b u s t i, geriau suvokti pasiruošimo svarbą. (Vel.).

Religiniuose tekstuose nemažai yra teigiamą vertinimą turinčių būdvardžių: gražus, mielas, geras, palaimingas, šventas, šventoji, dvasinė, teigiama, doras, šviesus, didingi, tačiau yra pavojus, kad pamoksluose atskleidžiamas pasaulis nebus kaip reikiant suvoktas, kad jame bus įžvelgta regimybė, netikrumas, apgavystė.

Rasti negatyvaus atspalvio būdvardžiai: blogas, ssavimeilis, užgaulus, serganti, mirštanti, skausmingas.

Antonimų porą sudaro būdvardžiai geras ir piktas.

Įdomu būtų išsamiau pastudijuoti pamokslininkų tekstus. Supratę jų individualų stilių, išsiaiškinę, kas yra būdinga kiekvienam iš jų, suprastume ir to laikotarpio kultūros ypatumus.

IŠVADOS:

1. Lietuvių filologai nėra išsamiau nagrinėję religinių pamokslų, minties raiškos priemonių, religinio postilio kaip tam tikros funkcinės sistemos visumos.

2. Pasirinktą temą galima nagrinėti sintetiškai loginiu, teologiniu, filosofiniu ir kalbos aspektu.

3. Tirtinas pamokslų vertybių pasaulis.

4. Nevengiama leksikos, perteikiančios aksiologines vertybes, struktūros (gramatinės, analizės pagal kalbos dalis) tyrimo.

5. Skiriami pozityviųjų vvertybių ir antivertybių (negatyviųjų – nuodėmė, pagunda, silpnybė) pavadinimai.

6. Vertybių grupes galima skirti ir pagal žmonių charakterio savybių pavadinimus (nuoširdumas, ištikimybė, drąsa).

7. Analizuojama ir tokia žodžių grupė, kuri semantinėje struktūroje neturi vertinimo semos, bet turi vertinimo elemento atspalvį.

8. Sisteminga homiletikos tekstų vertinamosios leksikos analizė reikalauja religinių pamokslų plačių tyrinėjimų.

Šaltiniai

Kun. Gustaitis M. Pamokslai. Kaunas, 1935.

Kun. Velutis J. Kristaus mokslo šviesa. Vilnius, 1997.

Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Šviesi vilties žvaigždė. Vilnius, 2001.

Literatūra

1. Čepaitienė G. Vienas Tėvo Stanislovo pamokslas: ,,Vadovėliai”.- Teksto charakteristika. Šiauliai, 2001. P. 94 – 103.

2. Gudavičius A. Etnolingvistika. Šiauliai, 2000.

3. Gustaitis M. Stilistika. Kaunas – Marijampolė, 1923.

4. Katalikų Bažnyčios Katekizmas. Kaunas, 1997.

5. Koženiauskienė R. Retorika: iškalbos stilistika. Vilnius, 1999.

6. Peleckienė A. Vertinamoji religinių pamokslų leksika. – Dvasinės vertybės žinių visuomenėje. Kaunas, 2003. P. 277 – 280.

7. Sezemanas V. Estetika. Vilnius, 1970.

8. Sezemanas V. Raštai. Gnoseologija. Vilnius, 1987.

9. Tereškinas A. Stiliaus ir žanro problemos M. Alšausko ir K. Lukausko pamoksluose. – Senoji Lietuvos literatūra, 1 knyga, Senosios literatūros žanrai. Vilnius, 1992.

10. Eliade M. Sacrum, mit, historia. Warszawa, 1962.

11. Zdunkiewicz D. Slownictwo wartosciujące w polskich tekstach homiletycznych.- Wartosciowanie w języku i tekscie. Warszawa, 1992. S. 299-313.

12. Крысин Л. П. Религиозно – проповеднический стиль и его место в функционально – стилистической парадигме современного русского литературного яязыка. – Поэтика и стилистика. Язык и литература. Москва, 1996. C. 135-138

Sutrumpinimai

Gust. – Motiejus Gustaitis

Vasil. – Kazimieras Vasiliauskas

Vel. – Jonas Velutis

Santrauka

Straipsnio naujumas – tai lietuvių filologų iš esmės netirtos srities – religinių pamokslų vertinamosios (aksiologinės) leksikos funkcionavimo tyrimas, su ta leksika susijusių minties raiškos būdų semantikos ir sandaros analizė. Nagrinėjamos transcendentinių, moralinių, hedonistinių, vitališkųjų, pažintinių, estetinių ir pan. vertybių raiškos semantika, prasmės. Į filologinių tyrimų lauką, stiliaus paradigmą įtraukiama nauja Sacrum sritis.

SVARBIAUSIOS SĄVOKOS: pamokslas, homiletikos tekstai (jų žanrai), vertinamoji leksika, aksiologinės vertybės: transcendentinės, moralinės, hedonistinės, vitališkosios, pažintinės, estetinės ir kt.; vertybių skalė, vertybių semantinis laukas ir kt.