VIENATVĖS ĖJIMO Į MIRTĮ MOTYVAS ALGIMANTO MACKAUS KŪRYBOJE
„Zemininku“ dvasine patirtis susiformavo dar Lietuvoje. Jau iseivijos salygomis brendo tie poetai, kurie is gimtines nedaug ka teissiveze. Jie vadinami „bezemiu“, kartais ir „neornamentuotos“ kalbos karta. Pagrindinis jos atstovas yra Algimantas Mackus. Sie poetai jau nebegali atsiremti nei i namus, nei i gimtaja zeme, nes nebejaucia ju realumo.Suabejojama, ar zmogus apskritai turi koki nors dvasines atramos taska, ar gyvenimas tik nykuma ir beprasmybe. Labiausiai Mackaus pasaulejauta pakeite staigus besiformuojancio pasaulio sugriuvimas, tevynes praradimas. Jo pasaulejauta skaudi, dramatiska, o kartais ir ttragiska. Todel nenuostabu, kad Mackaus kuryboje dazna yra zmogaus vienisumo tema. Ji kiekviename rinkinyje vis labiau jauciama:
Tapo kapo vieta vienisa-
Be medzio, be paukscio, be vasaros.
Tik lino antklodem isklotos lovos
Kaip karstai ant tu mariu mariuju
( eil. „Apvaleja menulis“)
Vienisas zmogus, vienisa ir jo kapo vieta.
Visa Mackaus bendrazygiu karta jautesi esanti istorijos auka, kuriai atimta galimybe realizuoti savo jegas, o zmogus jau ne zmogus, tik praeities nuolauzu ir griuvesiu karta.Lieka vienintelis saviraiskos budas, iprasminantis buvima cia ir dabar- poezija. Ir labai ddaznai ta poezija yra tarytum atausta ivairiomis mirties pasireiskimo formomis.
Viena is mirties formu- gimtosios zemes praradimas. Dar mitinis mastymas teigia, kad negali buti zmogaus be jo aplinkos. Gimtoji zeme- sventoji erdve, apgaubta saugumo aureole, sauganti „mano“ pasauli nuo kito, svetimo, ppazenklinto chaoso zenklu. Tik savoje zemeje imanoma prigimtine harmonija, is jos kyla kurybines jegos, ji- istoriniu namu simbolis.
Mackus viename eilerastyje rase: „As niekada neturejau zemes.“ Del to ir 1952 m. eiliu rinkinys pavadintas „Jo yra zeme“. Zodzio „jo“ vartojimas sukuria itampa, isplecia poetine erdve, zadina netikrumo, svetimumo ispudi. Zemes nera, ji toli, salta ir svetima, yra tik lengvai duztanti iliuzija, nuspalvinta banalia viltim:
Jeigu rasciau gimtuosius namus,-
Niekas manes is ju neisnes
Ne karste, ne mirty.
Praradus rysi su gimtaja zeme, prarandamas rysys su namais ir gamta. A. Mackus, paklaustas, ar jis savo poezijoje turi namus, atsove: „As nuomoju buta“. Poetiniame pasaulyje visiskai isnyksta Lietuvos gamtovaizdis, jo detales. Dominuoja savokos- bendrybes be reiksmes atspalviu: ziedai, zole, lietus, sausra, krantas, smelis, jura.
Likes be zemes, smogus llieka pats su savimi ( pats sau zeme) ir savyje turi atrasti tai, ko jam reikia. „Hermetiskoje dainoje“ poetas prabyla:
Maitinuos savimi:
Sanariams – kandoras,
Sanariams esu hiena.
Is naujo sukurti pasaulio neimanoma. Pirmiausia reikia paneigti, kas buvo sukurta kitu, ir is griuvesiu lipdyti tai, kas nauja. Is turimos patirties nuolauzu verta isaugojimo tik vaikystes patirtis. „Uzrasuose apie egzile“ A. Mackui vaikyste- sviesus metas:“ Tegul neateina i ezera gerti juodi vabalai, tegul zmones dar leidzia vaikams pazaisti. As gerai zinau, ka reiskia netekti zaidimu. TTegul buna neatimtos vaikystes su zaidimais“.
Atplesto nuo zemes ir prigimties zmogaus samoneje isirezia ilgesys, skausmas, kuris igyja nauja, simboline prasme. Norint atsikratyti praeitimi, kuri nereikalinga, reikia is samones istrinti skausma ir ilgesi:
issunkta akiu melynuma.
Uzgniazta zaislu apvaluma.
Pries dangaus suletejima.-
Uzgniauzk
Kuriamos poetines tikroves zmogaus isisamoninimas, kad jis yra cia, dabar ir niekur kitur, taip pat reiskia mirti.
Aptartina ir antroji mirties forma- tikejimo mirtis, arba egzilis. Egzilis nera vienkartinis, baigtas savo zemes praradimo aktas. Egzilis is istorijos gileja zmogaus samoningume. Ir juo labiau jis gileja, juo labiau zmogus pajunta savo beprasmiskuma pacioje egzistencijoje. Likes zmogus vienas su savo „buk“, ima neigti ne tik buvusi pasauli, tradicijas, bet ir vertybes, zinoma. Dieva taip pat. A. Mackus pasirenka teise tiketi Dieva ir teise juo abejoti ar net neigti. Jo poetines tikroves zmogus blaskosi tarp Dievo ir transcendencijo ( buvimas, egzistavimas uz, anapus ko nors , pvz., daikto buvimas uz proto, pazinimo ribu arba absoliucios buties- uz materialios tikroves ribu), gyvenimo prasmes ieskojimo:
Musu nesujungs<.> kraujas,
Nes gyslos yra stangriai uzdaros
Priartek, nors nelaukiu.
As tik pavarges. Laukimas mane isvargino.
Senasis krikscioniskasis Dievo supratimas mires, bet iskyla butinybe ieskoti prasmes, tikrumo, kas nepraeitu su dingstancia akimirka laiko tekmeje, kas savo dvasine verte perzengtu laika.Sakoma, kad bet kuris zmogus, ieskodamas Dievo, renkasi viena iis triju ieskojimo keliu, t.y. Dieva suranda arba priimdamas absoliucios artimo meiles kvietima, arba ruosdamasis mirti ir mastydamas apie gyvenimo struktura mirties perspektyvoje , arba ieskodamas horizontu, kuriuos atskleidzia egziztencine viltis. Kuris kelias artimiausias A. Mackaus zmogui? Gal treciasis?
Blaskymasis ir ieskojimas prasmes isakomas vienu akimirksniu, kur harmoningai jungiama vizija ir realybe, tikrumas ir abejone:
As ji tikrai buvau sutikes. Viena vidurnakti
Jis akimirkai pakele saule virs zemes.
As zinau: jis buvo Dievas.
Tikrasis dievybes supratimas gali ateiti tik is vidaus, todel kiekvienas esame “ savo Dievo motina“.
Dar vienas is apibedrinimu, paaiskinanciu Dievo paneigimo teisinguma, yra Kristaus ir poeto kancios palyginimas. Dievo ir zmogaus zaizdu dydis juos viena nuo kito atitolina, nes nera jungties, kuri sietu:
Kentekim issiskyre,
Nes mano zaizdos yra menkesnes.
As tik kartkartem bandysiu jas pertvarstyti,
Bet ne atnaujinti.
Nera ir Dievo prisikelimo, o tai tolygu Jo beprasmei egzistencijai, skelbiamas tikejimas didziuoju evangelistu- Mirtimi.
Mirtis nepaliko ramybeje ir paties poeto. Ji, anot Blekaicio, “ prie jo selino, lyg butu gresminga butybe, iasmeninta jega, pasiuntus jam ne viena artejimo signala“. Tie signalai kraupus ir siurpinantys visa zmogaus esybe. A. Mackaus bute netiketai mirsta J. Kaupas , autoavarijoje zusta artimas biciulis A. Skema. Del to ir paskutinysis rinkinys „Chapel B“, nors ir dedikuotas A. Skemai, vadintas giesme ar adoracija mmirciai. Cia ji viespatauja erdveje ir laike, yra salia zmogaus ir laukia savo veikimo valandos:
Nepranesiau kraujo zinios-
Susitikote lygiai is ryto;
Krauja isjunge mirtis
Septinta valanda ryto.
„Septintai valandai ryto“ lemta tapti fataliska, magiska- mirties veikimo akimirka. Skaicius septyni kai kuriose tautose pvz., zydu, zymi tobulybe. Setyneriopai zadama nubausti ir ta, kuris bandytu pasikesinti I klajolio Kaino gyvybe. Ir stai „septinta valanda ryto“ iskunija mirtis. Kas tai? Kvailas pasisaipymas is zmogaus, o gal mirties „polinkis i „karnavaliskuma“ : tai kas sventa versti aukstyn kojom? Kartais zmogus priverstas norom ar nenorom tiketi tuo, kuo paprastai netiki.
Mirties prisotinta visur: „kasdienybes konkretume“, „vynuoges isnokusiame ovale“, „tuscioj isardytoj krantinej“, „likime ranka israizytam zemelapy“ ir net „septintoje valandoje ryto“. Mirtis- situacija, kurios niekas negali apeiti, iveikti.Ji nesikeicia, iskyla kaip neiveikiama siena, i kuria atsimuses zmogus, atsoka ir suduzta. Tai situoacija, kuria galima tik isgyventi:
Siela paliks, bet sielos neliks.
Ir mirtis nebus nugaleta.
Mirtis- zmogiskosios buties neigimas, bet ji priklauso paciam individui, nes „kiekvienas turi pats nusikratyti savo mirties atzvilgiu“.
Mirti gali reiksti vandens, ugnies, angelo, stiklo, moters, akiu ivaizdziai.
Vanduo mitologijoje simbolizuoja galimybiu visuma. Jis yra visu egzistenciniu galimybiu rezervuaras. Jame slypi gyvybes seklos, todel nuo pat priesistoriniu laiku vanduo, moteris ir menulis sudaro vaisngumo rata. Tekantis vanduo nusinesa ligas, galis grazinti zmogui
gyvenima. Tai gyvybes vanduo. Tuo tarpu A. Mackaus poetiniame pasaulyje vanduo suvokiamas kaip mirties nesejas, turis savyje ne gyvybes seklas, o mirties. Jis uznuodytas ir “ menulio pilnaty ruosias potvyniui“:
<.> nepaliks ne vienos
misionieriaus koplyteles, sulaukusios Dievo
Vanduo yra suletejes, apsunkes, ant mirties slenkscio sugeres visas zmogaus neissipildziusias svajones, turincias vandenu forma, artejantis I mirtes jura.Jis gali buti apvalus, tureti savo spalvu- melyna, zalia, mirties.
Greta vandens simbolio yra ir ugnies simbolis. Tradicineje kulturoje ugnis gali buti ir nuodemes bei blogio zenklu, ir vvirsti tyrumo, skaistumo simboliu. A. Mackaus poezijoje pabreziama apvalomoji ugnies funkcija. Ji degina svajones apie prarastaja zeme, joje materializuojasi mirtis:
Virs zalio vandens
( ji rankoje laiko musu mazas berniukas)
is leto kyla raudonas gaisro liemuo.
Zaliame vendeny
musu kunai yra uzgese gaisras,
i zaliame vandeny
mes esame mire sveciai.
Ugnis neatsiejama nuo raudonos spalvos, kuri uzpildo erdve, suryja vaikyste:
Tik raudono aksomo uzdangoj
Verkia baltas laivas.
Mirties neseju ir mirties veikimo zenklu gali buti ir angelas.Viespaties Angelo profilis rymo koplycios vitraze ir uzuot spinduliaves dieviska sviesa, skleidzia juoda ir zalia sspalvas:
per, angele, juoda ir zalia,
per, angele, amzina atilsi
Angelas- koplycios vitrazas, pagamintas is stiklo, nepraleidzias sviesos.Stiklo ivaizdis dar reiskia sustigima, mirti.Ilgainiui „Vitrazo angelas“ virsta graziu, stikliniu daiktu, greit duztanciu.
Prie Viespaties Angelo prisijungia dar vienas simbolis- „stikline moteris“. Ta moteris- Teresele, susijusi ssu moters idealo iliuzija. JI negali realizuoti saves- testi gyvybe , nes zmoniskoji patirtis be galo didele, skaudi, pripildyta „gyvuju ir mirusiuju neapykanta“. Epitetas „lesbijaniskosios“ orientuotas I savizudiska atsisukima i save.Anksciau minetas vaisingumo ratas virsta mirties ratu. Mirties prasme taip pat simbolizuoja ir menulis. Jis tampa juodu ir skelidzia sviesa, kurioje „i mirti blaskosi sidabro angelai“.
Su minetais simboliais galima gretinti dar vien simboli- akiu. Eilerastyje „Ryziu rinkejos gyvenimas ir mirtis“ vandens savoka perkeliama I zmogiskosios buties kategorija, lyginant vandens ir akiu blizgejima ( „ir mano akys- ne situ plantaciju vanduo“), sitaip atveriant vandeniui , kaip metaforai, visas jausmo ir isgyvenimo galimybes, kurios gludi zmogaus zvilgsnyje.
A Mackaus kuryboje mirties cia ir dabar dominavima gali reiksti ir tam tikros spalvos. Viena is jju- melyna, simbolizuojanti nevilti:“ issunkta akiu melynuma/uzgniauzk“.Antroji svarbi spalva- zalia. Ji susijusi ne su rabybe, harmonija, bet su ziausumu ir mirtimi:
Zalios, zalios!
As noriu tik zalios
uzdengti blankanciam
berzu sentimentalumui,
siuskscios kaip milas
siaures mienesienos
Vienisumo ir svetimumo buvima visur , mirties dominavima pabrezia daznas zodzio „zalias“ vartojimas.
Dar vien spalva, reiskianti mirti- sidabrine. Pati spalva jau reiskia saltuma, susijusi su atspindziu, veidrodziu, kas yra arti mirties. Sidabrine spalva liudija ne aplinkoje , erdveje tvyrancia mirti, bet daugiau kiekviename daikte, augale, net zmoguje, minimi „sidabro augalai iir zverys“, „sidabrinis kraujas’.
Mirti simbolizuoja ir tradicine gedulo spalva- juoda. , bet ji reciau minima uz anksciau aptartasias.
Poeto sugebejimas zaisti zodzio, spalvu prasmemis gimsta is teises sokiruoti ir noro liudyti egzilu gyvenimo tikrove tokia, kokia yra is tikruju.
Kaip H. Nagys yra pasakes: “ A. Mackaus posmai tokie be galo rimti ir uzdari, nes po sunkiai laimeto zodzio variacijom yra rami ir tikra, atkakliai kovojanti jauno zmogaus galia, jauno zmogaus troskimas laimeti sau ir savo kartai vieta ir pripazinima ne del garbes, bet delei zmogisko butinumo pasisakyti taip, kaip jo karta noretu pasisakyti“.
Ruose: Z. Starkeviciute 4a
Naudota literatura: „Gimtasis zodis“ 1989 nr. 12 ( V. Daujotyte -„Bezemiu karta“)
„Gimtasis zodis“ 1997 nr. O6 ( E. Sicaite – „Mirtis A. mackaus poezijoje“)
