Vietovės, kurios mena Salomėją Nėrį

Išsamus aprašymas

Vietovių, menančių S.Nėrį, yra gana daug. Kai kurios yra Lietuvoje, galima jas aplankyti, kiti miestai – Rusijoje arba Vakarų Europoje. Visada svarbiausia ir brangiausia yra ta vieta, kurioje žmogus gimsta. Salomėja Bačinskaitė – Nėris gimė 1904m. lapkričio 17 dieną Kiršų kaime, Vilkaviškio rajone. Šeimoje ji buvo vyriausia, nors prieš tai viena sesutė jau buvo mirusi. Jos tėvai buvo Simonas ir Uršulė Bačinskai. Salomėja dar turėjo du brolius –Bronių ir Viktorą bei seserį Onutę. Besibaigiant 1944 metų karui, Bačinskų šeima ppasitraukė į Vakarus, gyveno Amerikoje, ten ir mirė. Kiršų kaime labai graži gamta, ten teka upė Širvinta, kurią poetė apdainavo savo eilėraščiuose. Tėvai buvo turtingi, turėjo daug žemių. Salomėja studijuodama dažnai parvažiuodavo į tėviškę. Dabar jos gimtojoje vietoje yra išlikęs didelis sodas, daug medžių ir du raudoni tvartai. Gimtoji troba yra nugriuvusi, išlikę tik jų pamatai ir laipteliai į trobą. Toje vietoje yra paminklinis akmuo su užrašu, jog čia gimė Salomėja Nėris. Auga diemedis, kurį poetė apdainavo savo kūryboje. Dabar ttėviškėje gyvena Salomėjos Nėries sūnus Saulius Bučas su savo žmona Laima, jie turi šešis vaikus – tai Salomėjos Nėries anūkai. Poetės vaikystę ir jaunystę mena ir Alvitas, kuris yra ant gražaus ežero kranto. Alvito bažnyčioje Salomėja buvo pakrikštyta, vėliau į bbažnyčią ateidavo melstis. Dar lankė Alvito pradžios mokyklą . Iš Alvito 1918 m. išvažiavo mokytis į Marijampolę. Tačiau po vienerių metų persikėlė į Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją, kurioje mokėsi 1919 -1924 metais. Šią gimnaziją Salomėja ir baigė. Čia ji parašė pirmuosius eilėraščius. Dabar buvusiame gimnazijos pastate įsikūrusi rajono biblioteka, kurioje yra surinkta daug atsiminimų apie Bačinskų šeimą, Salomėjos tėvus, brolius, seserį, namų aplinką. Užrašyta net kokios gėlės puošė jų darželius. Baigusi Vilkaviškio gimnaziją, 1924 m. Salomėja Nėris išvažiavo studijuoti į Kauno universitetą, įstojo į Teologijos ir filosofijos fakultetą studijuoti lietuvių literatūrą, vokiečių kalbą bei pedagogiką . Gyveno bendrabutyje. Kaune yra išlikusios tos vietos, kuriose studijavo, gyveno ar dirbo Salomėja Nėris. Studijuodama universitete ji išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“( 1927) ir bbuvo pripažinta kaip tikra poetė. Kai baigė universitetą, 1928m. ją paskyrė mokytojauti į Lazdijų gimnaziją. Čia ji buvo labai nelaiminga, ilgėjosi Kauno ir savo draugų. Nemėgo mokytojos darbo, jai buvo nuobodu. Be to gyveno tokiame kambaryje, kuris priminė karstą – tas kambarys buvo gimnazijos pastato palėpėje, išdažytas pilka nuobodžia spalva .Tačiau ir čia ji rašė eilėraščius, išleido antrąjį savo eilėraščių rinkinį „Pėdos smėly“ (1931). Dabar tame pastate Lazdijuose yra įkurtas Krašto muziejus, o tame kambarėlyje, kuriame gyveno Salomėja Nėris, yra įįrengta jai skirta ekspozicija. 1931 m.Salomėja Nėris vėl grįžo į Kauną, čia vertė knygas iš vokiečių, rusų , prancūzų kalbų. Neturėjo kitokio pragyvenimo šaltinio. Gyveno ji tuomet tame pačiame name, kur ir rašytojas Vincas Mykolaitis – Putinas – Vaižganto gatvėje. Šis namas išlikęs iki šiol. Tiek gyvendama Lazdijuose, tiek vėliau Kaune, Salomėja Nėris daug keliavo. Ji buvo Austrijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, labai patiko Alpių kalnai.Yra nuotraukų, kuriose matyti, kad poetė yra užlipusi aukštai į kalnus. Apie kalnus rašė ir eilėraščius. 1934 -1936 m. ji gyveno ir mokytojavo Panevėžyje, mergaičių gimnazijoje. Dabar jau mokinius labiau mylėjo, nebijojo mokytojos darbo, džiaugėsi geromis savo mokinėmis. Panevėžyje yra išlikęs tas namas, kuriame ji mokytojavo. Tuo laikotarpiu išleido savo trečiąją knygą “ Per lūžtantį ledą “(1935). Panevėžyje Salomėja Nėris buvo laiminga, nes susipažino su savo vyru skulptoriumi Bernardu Buču. 1936 m. jiedu išvažiavo į Paryžių, šiame mieste gyveno apie pusę metų, čia jiedu ir susituokė. Salomėja Nėris toliau tobulino prancūzų kalbą. 1937 m.apsigyveno vėl Kaune, Palemone. Čia gražioje vietoje Bučai statėsi namą, pasisodino didelį sodą. Jų namas yra labai įdomus, ne toks kaip visų : trijų aukštų, daug mažų kambarėlių. Poetė turėjo savo darbo kambarį, kuriame rašė eilėraščius ir ruošėsi pamokoms, skulptorius Bučas turėjo savo dirbtuves. KKadangi jie abu buvo menininkai, tai netrukdė vienas kitam dirbti. Ir Salomėjos Nėries darbo kambarėlyje, ir Bernardo Bučo dirbtuvėje yra mažyčiai langeliai, pro kuriuos buvo galima matyti, ką jie veikia – jeigu kuria – trukdyti nevalia. Gyvendama Palemone S.Nėris dirbo mokytoja Kauno III-je valstybinėje gimnazijoje. Kasdien važinėjo iš Palemono į Kauną traukiniu.1937 m. jie susilaukė sūnaus Sauliaus, kurį meiliai vadino Balanduku.1938 m. S.Nėris išleido labai svarbų eilėraščių rinkinį “ Diemedžiu žydėsiu “, už kurį gavo Valstybinę premiją. Tai buvo labai didelis poetės įvertinimas. Bučų gyvenimas Palemone buvo laimingas. Jų namas yra išlikęs iki šiol, jame įkurtas Salomėjos Nėries muziejus. Tačiau 1941 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, bėgdama nuo vokiečių, S.Nėris su mažu sūneliu pasitraukė į Rusiją. Iš pradžių manė, kad greitai sugrįš, bet sugrįžo 1944 m. rudenį. Šita kelionė į Rusiją buvo labai sunki, ji nepasiėmė nei maisto, nei drabužių, vienu metu buvo pasimetusi su sūnumi ir dėl to labai išsigando. Bet vėliau vaiką susirado. Pirmiausia poetė apsigyveno Penzos mieste, jai surado kambarį. Ilgus metus prie to namo buvo prikalta memorialinė lenta, kad čia gyveno Salomėja Nėris. Neilgai pagyveno Penzoje, su kitais lietuviais išvažiavo į Baškiriją, į Ufą. Ši kelionė buvo labai sunki: šaltas vagonas, labai susirgo vaikas. Bet viskas bbaigėsi gerai. Ufoje ji apsigyveno pas žmones – yra išlikusi to namo nuotrauka. Ten buvo žiema, labai daug sniego. Salomėja mėgo aplink namelį nukasti sniegą, eidavo su sūneliu pasivaikščioti. Labai ilgėjosi Lietuvos, savo vyro Bučo. 1942 m. su sūnum atvažiavo į Maskvą. Čia jai kiti lietuviai surado atskirą kambarį, kad galėtų rašyti, niekas netrukdytų, kad būtų patogu vaikui. Salomėja Nėris dažnai skaitė eilėraščius per radiją. Vieną vasarą net turėjo netoli Maskvos daržą ir abu su Sauliuku važiuodavo ten padirbėti, užsiaugino daržovių. Jau Maskvoje poetė pradejo blogai jaustis, tačiau nenorėjo eiti pas gydytojas. Labai norėjo grįžti į Lietuvą, į Palemoną, pas savo vyrą, bet nežinojo, ar jis gyvas. Grįžo 1944 m. spalio mėnesį, susitiko su vyru Bernardu, bet Palemono namelyje negyveno, nes ten buvo viskas nuniokota, langai išdaužyti, daug kas išvogta. Todėl Salomėja Nėris ieškojo buto Kauno centre, su šeima apsigyveno Dainavos gatvėje – tas namas išlikęs iki šiol. Tačiau ten gyveno neilgai. 1945m. pavasarį blogai pasijuto, paguldė į ligoninę. Gulėdama ligoninėje, ji rūpinosi išleisti savo paskutinį eilių rinkinį, kurį parašė Penzoje, Ufoje, Maskvoje. Šią knygą poetė pavadino “Prie didelio kelio“, tačiau leidėjai ją pervadino “Lakštingala negali nečiulbėti “. Poetei nepatiko nei toks pavadinimas, nei kai kurie ištaisyti jos eilėraščiai. 1945

m. birželio pabaigoje ją išvežė gydyti į Maskvą, manė, kad ten geresni daktarai. Tačiau poetė 1945 m.liepos 7 d Maskvoje mirė. Ji buvo palaidota Kauno centre, Karo muziejaus sodelyje. Antkapinę skulptūrą sukūrė jos vyras Bernardas Bučas. 1992 m. Salomėjos Nėries palaikai buvo iškasti iš to kapo, kad būtų galima ją palaidoti į tikras kapines. Žmonės, kurie iškasė palaikus, pasakojo, kad geriausiai buvo išsilaikę poetės plaukai, susipynę su medžių šaknimis. Dabar poetė Salomėja Nėris yra palaidota Petrašiūnų kapinėse ir ant jos kkapo yra ta pati jos vyro skulptūra. Ištyrinėjus S.Nėries visas gyventas vietas, matyti, jog ilgiausiai ji gyveno tėviškėje Kiršuose, po to daug metų gyveno Kaune. Į Kauną ji atvažiavo net keturis kartus : į universitetą studijuoti, po to grįžo iš Lazdijų, trečią kartą parvažiavo su vyru Buču iš Paryžiaus ir statėsi Palemone namą, ketvirtą kartą grįžo iš Maskvos jau sirgdama. O ir palaidota poetė yra Kaune. S.Nėris gyveno tik 40 metų, bet per tą laiką ji suspėjo daug apkeliauti ir ddaug ką pamatyti, jos kūryboje yra aprašomos kelionės.

Išsamus aprašymas

Vietovių, menančių S.Nėrį, yra gana daug. Kai kurios yra Lietuvoje, galima jas aplankyti, kiti miestai – Rusijoje arba Vakarų Europoje. Visada svarbiausia ir brangiausia yra ta vieta, kurioje žmogus gimsta. SSalomėja Bačinskaitė – Nėris gimė 1904m. lapkričio 17 dieną Kiršų kaime, Vilkaviškio rajone. Šeimoje ji buvo vyriausia, nors prieš tai viena sesutė jau buvo mirusi. Jos tėvai buvo Simonas ir Uršulė Bačinskai. Salomėja dar turėjo du brolius –Bronių ir Viktorą bei seserį Onutę. Besibaigiant 1944 metų karui, Bačinskų šeima pasitraukė į Vakarus, gyveno Amerikoje, ten ir mirė. Kiršų kaime labai graži gamta, ten teka upė Širvinta, kurią poetė apdainavo savo eilėraščiuose. Tėvai buvo turtingi, turėjo daug žemių. Salomėja studijuodama dažnai parvažiuodavo į tėviškę. Dabar jos gimtojoje vietoje yra išlikęs didelis sodas, daug medžių ir du raudoni tvartai. Gimtoji troba yra nugriuvusi, išlikę tik jų pamatai ir laipteliai į trobą. Toje vietoje yra paminklinis akmuo su užrašu, jog čia gimė Salomėja NNėris. Auga diemedis, kurį poetė apdainavo savo kūryboje. Dabar tėviškėje gyvena Salomėjos Nėries sūnus Saulius Bučas su savo žmona Laima, jie turi šešis vaikus – tai Salomėjos Nėries anūkai. Poetės vaikystę ir jaunystę mena ir Alvitas, kuris yra ant gražaus ežero kranto. Alvito bažnyčioje Salomėja buvo pakrikštyta, vėliau į bažnyčią ateidavo melstis. Dar lankė Alvito pradžios mokyklą . Iš Alvito 1918 m. išvažiavo mokytis į Marijampolę. Tačiau po vienerių metų persikėlė į Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją, kurioje mokėsi 1919 -1924 metais. ŠŠią gimnaziją Salomėja ir baigė. Čia ji parašė pirmuosius eilėraščius. Dabar buvusiame gimnazijos pastate įsikūrusi rajono biblioteka, kurioje yra surinkta daug atsiminimų apie Bačinskų šeimą, Salomėjos tėvus, brolius, seserį, namų aplinką. Užrašyta net kokios gėlės puošė jų darželius. Baigusi Vilkaviškio gimnaziją, 1924 m. Salomėja Nėris išvažiavo studijuoti į Kauno universitetą, įstojo į Teologijos ir filosofijos fakultetą studijuoti lietuvių literatūrą, vokiečių kalbą bei pedagogiką . Gyveno bendrabutyje. Kaune yra išlikusios tos vietos, kuriose studijavo, gyveno ar dirbo Salomėja Nėris. Studijuodama universitete ji išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“( 1927) ir buvo pripažinta kaip tikra poetė. Kai baigė universitetą, 1928m. ją paskyrė mokytojauti į Lazdijų gimnaziją. Čia ji buvo labai nelaiminga, ilgėjosi Kauno ir savo draugų. Nemėgo mokytojos darbo, jai buvo nuobodu. Be to gyveno tokiame kambaryje, kuris priminė karstą – tas kambarys buvo gimnazijos pastato palėpėje, išdažytas pilka nuobodžia spalva .Tačiau ir čia ji rašė eilėraščius, išleido antrąjį savo eilėraščių rinkinį „Pėdos smėly“ (1931). Dabar tame pastate Lazdijuose yra įkurtas Krašto muziejus, o tame kambarėlyje, kuriame gyveno Salomėja Nėris, yra įrengta jai skirta ekspozicija. 1931 m.Salomėja Nėris vėl grįžo į Kauną, čia vertė knygas iš vokiečių, rusų , prancūzų kalbų. Neturėjo kitokio pragyvenimo šaltinio. Gyveno ji tuomet tame pačiame name, kur iir rašytojas Vincas Mykolaitis – Putinas – Vaižganto gatvėje. Šis namas išlikęs iki šiol. Tiek gyvendama Lazdijuose, tiek vėliau Kaune, Salomėja Nėris daug keliavo. Ji buvo Austrijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, labai patiko Alpių kalnai.Yra nuotraukų, kuriose matyti, kad poetė yra užlipusi aukštai į kalnus. Apie kalnus rašė ir eilėraščius. 1934 -1936 m. ji gyveno ir mokytojavo Panevėžyje, mergaičių gimnazijoje. Dabar jau mokinius labiau mylėjo, nebijojo mokytojos darbo, džiaugėsi geromis savo mokinėmis. Panevėžyje yra išlikęs tas namas, kuriame ji mokytojavo. Tuo laikotarpiu išleido savo trečiąją knygą “ Per lūžtantį ledą “(1935). Panevėžyje Salomėja Nėris buvo laiminga, nes susipažino su savo vyru skulptoriumi Bernardu Buču. 1936 m. jiedu išvažiavo į Paryžių, šiame mieste gyveno apie pusę metų, čia jiedu ir susituokė. Salomėja Nėris toliau tobulino prancūzų kalbą. 1937 m.apsigyveno vėl Kaune, Palemone. Čia gražioje vietoje Bučai statėsi namą, pasisodino didelį sodą. Jų namas yra labai įdomus, ne toks kaip visų : trijų aukštų, daug mažų kambarėlių. Poetė turėjo savo darbo kambarį, kuriame rašė eilėraščius ir ruošėsi pamokoms, skulptorius Bučas turėjo savo dirbtuves. Kadangi jie abu buvo menininkai, tai netrukdė vienas kitam dirbti. Ir Salomėjos Nėries darbo kambarėlyje, ir Bernardo Bučo dirbtuvėje yra mažyčiai langeliai, pro kuriuos buvo galima matyti, ką jie veikia – jjeigu kuria – trukdyti nevalia. Gyvendama Palemone S.Nėris dirbo mokytoja Kauno III-je valstybinėje gimnazijoje. Kasdien važinėjo iš Palemono į Kauną traukiniu.1937 m. jie susilaukė sūnaus Sauliaus, kurį meiliai vadino Balanduku.1938 m. S.Nėris išleido labai svarbų eilėraščių rinkinį “ Diemedžiu žydėsiu “, už kurį gavo Valstybinę premiją. Tai buvo labai didelis poetės įvertinimas. Bučų gyvenimas Palemone buvo laimingas. Jų namas yra išlikęs iki šiol, jame įkurtas Salomėjos Nėries muziejus. Tačiau 1941 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, bėgdama nuo vokiečių, S.Nėris su mažu sūneliu pasitraukė į Rusiją. Iš pradžių manė, kad greitai sugrįš, bet sugrįžo 1944 m. rudenį. Šita kelionė į Rusiją buvo labai sunki, ji nepasiėmė nei maisto, nei drabužių, vienu metu buvo pasimetusi su sūnumi ir dėl to labai išsigando. Bet vėliau vaiką susirado. Pirmiausia poetė apsigyveno Penzos mieste, jai surado kambarį. Ilgus metus prie to namo buvo prikalta memorialinė lenta, kad čia gyveno Salomėja Nėris. Neilgai pagyveno Penzoje, su kitais lietuviais išvažiavo į Baškiriją, į Ufą. Ši kelionė buvo labai sunki: šaltas vagonas, labai susirgo vaikas. Bet viskas baigėsi gerai. Ufoje ji apsigyveno pas žmones – yra išlikusi to namo nuotrauka. Ten buvo žiema, labai daug sniego. Salomėja mėgo aplink namelį nukasti sniegą, eidavo su sūneliu pasivaikščioti. Labai ilgėjosi

Lietuvos, savo vyro Bučo. 1942 m. su sūnum atvažiavo į Maskvą. Čia jai kiti lietuviai surado atskirą kambarį, kad galėtų rašyti, niekas netrukdytų, kad būtų patogu vaikui. Salomėja Nėris dažnai skaitė eilėraščius per radiją. Vieną vasarą net turėjo netoli Maskvos daržą ir abu su Sauliuku važiuodavo ten padirbėti, užsiaugino daržovių. Jau Maskvoje poetė pradejo blogai jaustis, tačiau nenorėjo eiti pas gydytojas. Labai norėjo grįžti į Lietuvą, į Palemoną, pas savo vyrą, bet nežinojo, ar jis gyvas. Grįžo 1944 m. spalio mmėnesį, susitiko su vyru Bernardu, bet Palemono namelyje negyveno, nes ten buvo viskas nuniokota, langai išdaužyti, daug kas išvogta. Todėl Salomėja Nėris ieškojo buto Kauno centre, su šeima apsigyveno Dainavos gatvėje – tas namas išlikęs iki šiol. Tačiau ten gyveno neilgai. 1945m. pavasarį blogai pasijuto, paguldė į ligoninę. Gulėdama ligoninėje, ji rūpinosi išleisti savo paskutinį eilių rinkinį, kurį parašė Penzoje, Ufoje, Maskvoje. Šią knygą poetė pavadino “Prie didelio kelio“, tačiau leidėjai ją pervadino “Lakštingala negali nečiulbėti “. Poetei nepatiko nei ttoks pavadinimas, nei kai kurie ištaisyti jos eilėraščiai. 1945 m. birželio pabaigoje ją išvežė gydyti į Maskvą, manė, kad ten geresni daktarai. Tačiau poetė 1945 m.liepos 7 d Maskvoje mirė. Ji buvo palaidota Kauno centre, Karo muziejaus sodelyje. Antkapinę skulptūrą ssukūrė jos vyras Bernardas Bučas. 1992 m. Salomėjos Nėries palaikai buvo iškasti iš to kapo, kad būtų galima ją palaidoti į tikras kapines. Žmonės, kurie iškasė palaikus, pasakojo, kad geriausiai buvo išsilaikę poetės plaukai, susipynę su medžių šaknimis. Dabar poetė Salomėja Nėris yra palaidota Petrašiūnų kapinėse ir ant jos kapo yra ta pati jos vyro skulptūra. Ištyrinėjus S.Nėries visas gyventas vietas, matyti, jog ilgiausiai ji gyveno tėviškėje Kiršuose, po to daug metų gyveno Kaune. Į Kauną ji atvažiavo net keturis kartus : į universitetą studijuoti, po to grįžo iš Lazdijų, trečią kartą parvažiavo su vyru Buču iš Paryžiaus ir statėsi Palemone namą, ketvirtą kartą grįžo iš Maskvos jau sirgdama. O ir palaidota poetė yra Kaune. S.Nėris gyveno tik 40 metų, bbet per tą laiką ji suspėjo daug apkeliauti ir daug ką pamatyti, jos kūryboje yra aprašomos kelionės.