Viljamas Šekspyras biografija, kūryba, kūrinys „Hamletas“

Turinys:

1. Viljamo Šekspyro biografija

2. Trumpai apie parašytus kūrinius

3. Šekspyro tragedija „Hamletas“

Viljamas Šekspyras (William Shakespeare) gimė 1564 m. (tais pačiais metais, kuriais mirė italų renesanso tapybos genijus Mykolas Angelas) Stratfordo miestelyje. Apylinkės kalvos, apaugusios žaliomis giraitėmis, lygios lankos įdiegė Šekspyrui meilę gamtos, kurios paveikslus jis nupiešė savo „Žiemos pasakoje“, „Vasaros nakties sapne“ ir kt. Į jo sielą siurbėsi čia ir kaimo liaudies dainos, ir istorijos pasakojimai apie Baltosios ir Raudonosios Rožės kalvas, kurias priminė čia pat netoliese esanti Varviko garsioji ppilis. O pats Stratfordo miestelis buvo skurdus, purvinas, nedidėlis, tik apie pusantro tūkstančio gyventojų. Bet jame Šekspyras gavo pamatyti gastroliuojančias teatro trupes, kurios Stratfordą dažnai lankydavo.

Tėvas Džonas Šekspyras buvo pirklys ir žemdirbys. Pamažu virto reikšmingu miestelio žmogum ir buvo išrinktas miestelio burmistru (1568). Bet ir jis ir jo žmona abudu buvo nemokyti. Jie ryžosi bent savo trečiam sūniu duoti tai, ko neturėjo patys- mokslo. Atidavė Viljamą į mokyklą, kur žiemą ir vasarą buvo mokoma, be kitų dalykų, Ovidijaus, Vergilijaus, Cicerono. BBet tėvo reikalai pablogėjo, ir jis buvo priverstas atimti sūnų iš mokslo. 14 m. turėjo vaikinas tėvui padėti. Manoma, kad šiuo metu jis uždarbiavęs, sekretoriaudamas kažkokiam advokatui.

Dar visai jaunas, vos 18 m. Viljamas vedė kažkokią Oną Hathway, aštuoneriais metais už jjį vyresnę. Bet ir vedęs nemokėjo ramiai gyventi. Buvo, matyt, nemenkas nutrūktgalvis; susidėjęs su miestelio berniokajs, daužėsi po smukles, lindo medžioti į draudžiamą dvarininko Tomo Liusi parką. Kartą jį sučiupo ir gerokai pabaudė. Atsikeršydamas prieš dvarininką Šekspyras parašė aitrią satyrą ir prikalė ją prie parko vartų. Dvarininkas perpyko ir pažadėjo prie tų pačių vartų autorių pakarti. Stratforde Viljamui pasidarė per karšta. Palikęs žmoną, sūnų ir dvi dukreles, laimės ieškoti išdūmė į Londoną.

Nuo 1587 m., vadinas, nuo jo pirmųjų dienų Londone, lig 1592 m. beveik nieko apie jį nežinome. Pasakojama, kad jis vertęsis kuo galėdamas: palaikydavęs arklius svečių, kurie atjodavo ar atvažiuodavo į teatrą; dirbęs spaustuvej, buvęs režisieriaus padejėju. Tačiau visi šie pasakojimai susieja Šekspyro darbus su teatru, kur genealus vaikinas rrado dirvą savo jėgoms pritaikinti. Jau 1592 m. Šekspyras yra žinomas dramaturgas, kuris nustūmęs ankstesnius žymius kūrėjus. Nuo šio laiko imė kilti jo vardas. Dramaturgo pasisekimas davė jam ir materialinės naudos. Nusipirko savo gimtajame mieste namus ir žemės; išsirūpino (1599) sau bajoro vardą. Nors Londine praleido beveik 30 geriausių savo amžiaus metų, bet jame neužtruko. Šekspyrą traukė tylus provincijos, jo gimtojo miesto gyvenimas. Ten jį gerbė Stratfordo gyventojai kaip turtingiausią miesto žmogų, ten, gal, laukė jo žmona, jaunesnioji duktė Judita, 228 metų, dar netekėjusi mergina; vyresnioji duktė Zuzana jau buvo ištekėjusi, o vienintelis sūnus Hamnetas dar vaikas buvo miręs. Nuo 1609 m. jau jis gyveno Stratforde, palaikydamas santykius su Londonu. Tik šeima kažin ar bemokejo dramaturgą suprasti. Žmoną ir dukrą rado apsikrėtusias fanatišku puritonizmu, kuris kovojo su bet kokiais pasilinksminimaisir teatrais. Tėvo amatas joms rodėsi baisiausiai nuodėmingas. Gal dėl to Šekspyras dažnai lankydavo smuklę, ten girsnodavęs, kauliukais žaisdavęs, dėliojęs satyriškas epigramas arba slankiodavęs po savo sodus, medelius prižiūrėdamas.

Paskutinias savo gyvenimo metais dar išleido antrąją dukterį už vyro, už kažkokio smuklininko, taip pat jaunesnio už jaunąją ketveriais metais. Prieš mirdamas liepęs surašyti testamentą, kuriame neužmiršęs nei namiškių, nei žentų, nei jų vaikų, nei Stratfordo varguomenės, nei pagaliau savo trupės draugų artistų. Bet savo testamente nei žodžio nemini apie kūrinius. Mirė 1616 m. balandžio 23 d., tą pačią dieną, kurią buvo gimęs, tą pačią, dieną, kaip sakoma, kaip ir Servantes. Palaidotas Stratfordo bažnyčioje.

Dabartinis Stratfordas visu kuo primena Šekspyrą: gatvių vardai, Šekspyro teatras, Šekspyro biblioteka. Sodai prisotinti tų gėlių, kurios yra minimos jo dramose. Net viešbučiuose, kur paprastai sustoja turistai, kambariai pavadinti Šekspyro dramų vardais: „Oleto“, „Vasaros nakties sapnas“. Geriausias vis dėlto Šekspyro atminimas – tai jo paties pastatytas paminklas – jo kkūriniai.

Šekspyro dramaturgija. Šekspyras anglų teatrą jau rado sukurtą. Prieš jį dirbo Kyd, Greene. Lodge. Marlowe ir kt. , kurie išaugino psichologinį ir realistinį teatrą. Jų įtakoje Šekspyras pradėjo savo teatro karjerą. Tolimesnis šaltinias, iš kurio srovena įtaka Šekspyrui ir jo amžininkams bei pirmtakams, buvo Romėnų Torencijus ir Seneka. Bet juo toliau, juo Šekspyras daros savarankiškesnis ir vis individualiau rodo savo individualiąsias žymes.

Šitoje jo kūrybos evoliujijoje skiria paprastai keturis periodus. Pirmajam, kuriame dar stipriai reiškėsi jo pirmtakų ir romėnų įtaka (1587-1592), priskiriami šie veiklai: “Andronikas”, pora istorinių dramų (“Henrikas VI” ir “Ričardas III”),4 komedijos (“Klaidų komedija”, “Tuščios meilės pastangos”, “Du Veroniečiai” ir kt.) tragedija “Romeo ir Džiuljeta”. Antrasis periodas yra jo darbas 1592-1609 m.; šiuo tarpu rašytojo talentas dar savarankiškesnis; jis rašo istorines dramas apie Lankasterius (“Henrikas IV,V,VIII”, “Karalius Jonas”), Valencijos Pirklį ir šešias komedijas ( “Vasaros nakties sapną”, “Daug triukšmo dėl nieko”, “Dvyliktąją naktį” ir kt.) Trečiasis periodas yra produktingiausi 1601-1609 metai; šiam laikotarpiui priklauso didžiausios tragedijos: “Cezaris”, “Hamletas”. “Oletas”, “Karalius Lyras”, “Makbetas”, “Antonijus ir Kleopatra” ir kt. Šito laikotarpio tragedijose vyrauja didžiausias pesimizmas. Į gyvenimo galą tas pesimizmas atslūgsta. Tamsieji debesys nuslenka, nors poeto pasaulio dangus ir nepragiedrėja. Dramaturgas ima daugiau skendėti gamtos peizažuos, o pesimizmo vietoi pasitenkina ttylia, rezignuojančia melancholija. Tai Šekspyro ketvirtas kūrybos periodas, kuriam tenka “Cimbelina”. “Žiemos pasaka”, “Audra”.

Jau chronologiškai suminint Šekspyro kūrinius lengva buvo pastebėti, kad jo draminius veikalus galime suskirstyti tokiomis rūšimis: istorinės dramos, komedijos ir tragedijos. Bet paminėtina, kad Šekspyras yra palikęs dar pluoštą sonetų ir epinių kūrinėlių. Taigi Šekspyras yra plataus masto rašytojas.

Istorinėmis dramomis Šekspyras sudėjo duoklę atgyjančiam anglų patriotizmui. Komedijų žanre randama daug renesanso laikų žaismo, muzikos, jausmų švelnumo. Tai duoklė epochai. Bet ir jose iškyla pamėgimas žmonių paveikslus, tipus kurti.

Foną savo dramoms Šekspyras piešia iš pačios Anglijos praeities, iš kaimynų gyvenimo, iš antikinio pasaulio arba sukuria fantastišką pasaulėlį. Tačiau Šekspyro kūryboje svarbu ne paimtoji medžiaga, o žmonės, charakteriai. Jo charakteriai labai sudėtingi, tačiau kiekvienas vis kitoks. Niekas nemoka taip individualizuoti žmogų kaip Šekspyras. Dantė aukštesnis už jį idėjų kilnumu ir gilumu, Goethė jausmų nuoširdumu, bet niekas nesusilygina su juo mokėjimu įsigyventi į kiekvieną žmogų.

Nors Šekspyro charakteriai labai įvairūs, tačiau tame margume gali rasti ir bendrų bruožų, kurie charakterizuoja jų herojus ir kuriais jis skiriasi nuo kitų kūrėjų. Šekspyro veikėjai yra šios žemės žmonės. Jie rūpinasi tik šio gyvenimo reikalais. O kas bus po jo, per daug dėl to nesigraužia. Šekspyro žmonės gyvena ne protu, bet aistromis, širdyje verda visas

aistrų katilas. Tos aistros ir valdo žmogų. Tokiu būdu Šekspyras įdeda žmogaus likimą į paties žmogaus širdį, tuo tarpu kai Safoklui likimas yra atskira, nuo žmogaus nepriklausanti būtybė. Žmogaus prigimtyje Šekspyras pastebi daugiau baisiųjų aistrų, ypač jį valdo garbėtroška ir valdžios noras, toliau eina pavydas, šykštumas, meilės aistra. Jos šėlsta žmogaus prigimtyje, kaip ugnis, ir sunaikina dėkingumą, artimo meilę, dukters, žmonos meilę, net patriotizmą.

Tokios prigimties žmonių ir tragizmas kitoks. Jame mažai kovoja aistra su protu, jausmas su pareiga. Jame dvylipumo mmažai. Dorovės sumetimai Šekspyro herojų nevaržo, rodos, kad jiems visai neegzistuoja moralė. Jeigu kiti dramaturgai savo žmones stengias termozuoti, ir tų žmonių tragizmas kyla iš mėginimo suvaržyti aistras, tai Šekspyro žmogaus aistrai duota visiška laisvė nešti ten, kur jai patinka- iki ta aistra sunaikins patį žmogų, čia yra ir jo katastrofa. O Šekspyro tragedojos baigiasi dažniausiai katastrofa, kurioj žmogus yra sunaikintas savo aistrų.

Kūrėjas Šekspyras nepaiso taisyklių, kurių laikėsi graikų dramaturgai. Jis žiūri tik, kad būtų panašu į gyvenimą, realu, natūralu. ŠŠekspyras neranda gerų ir blogų žodžių dialoguose: visi jam lygūs; dėl to jis ir nevengia vulgarizmų. Tragišką ir komišką elementą jungia toje pačioje dramoje, ko niekada nebūtų padaręs nei antikinis Sofoklas, nei klasikinis Kornelis. Šekspyras sujungia tame pačiame kūrinyje eiliuotą kkalbą su neiliuota.

“OLETAS”

Renesanso metu daugelis italų papročių atkeliavo į Angliją. Ir dramoms medžiagą Šekspyras nekartą pasiima iš italų didikų gyvenimo. “Oleto” tragedijoje jis pasakoja, kaip karo vadas mauras Oletas pamilo ir vedė senatoriaus Brabancijaus dukterį Desdemoną, bet sukurstytas savo leitenanto Jago, ją ėmė įtarinėti neištikimybe ir nieku nekaltą pasmaugė; patyręs, kad buvo leitenanto apgautas, nusižudė ir pats.

“KARALIUS LYRAS”

Kai kurie kritikai Karalių Lyrą laiko geriausia Šekspyro tragedija. Ji buvo parašyta apie 1605-1606 m. Temą ir medžiagos poetas jai galėjo rasti kronikoje arba senovinėse pjesės “istorijoje apie karalių Lyrą ir jo dukteris”. Tą medžiagą Šekspyras surdamino, sukurdamas milžiniškus charakterius, sudarydamas vaizdingas, efektingas scenas, stipriai supindamas veiksmą, prisunkdamas pesimistiškos nuotaikos

“Karaliaus Lyro” siužetas yra dvilypis. Viena dalis vaizduoja, kaip karalius Lyras savo žemes vedė ddukterims, o tos jį išvarė iš namų. Antra siužeto dalis pasakoja apie grafą Glosterį, kuris išvijo iš namų gerąjį sūnų Edgarą, o pasiliko palaidūną Edmundą, nuo kurio pats žuvo. Abidvi tragedijos dalys eina paraleliškai, viena su kita susipynusios.

“HAMLETAS”

“Hamletas”- vienas sudėtingiausių Šekspyro kūrinių, labiausiai nagrinejamas ir komentuojamas kritikų.

Tragedija parašyta apie 1601 m., išspauzdinta Šekspyrui dar gyvam esant (1603-1604) ir netrukus po jo mirties išėjusiame raštų rinkynije (1623). Siužetui medžiagą dramaturgas ėmė iš įvairių šaltinių. Padavimą apie Jutlandijos princą Amletą, atkeršijusį dėdei iir patėviui už tėvo nužudymą, pirmasis užrašė apie 1200 m. danų metraštininkas Saksas Gramatikas. Prancūzų rašytojas Francua Belforė atpasakojo šį seną padavimą “Tragiškose istorijose” (1576). Abu šie šaltiniai, pasak tyrinėtojų, Šekspyrui galėjo būti žinomi, bet jis greičiausiai rėmėsi XVI a. pabaigoje Anglijoje statoma pjesė “Hamletas”. Jos tekstas neišliko iki mūsų laikų. Taigi sunku pasakyti, ką ir kaip dramaturgas pakeitė. Aišku viena: naujoji šekspyro drama pranoko ankstesniąją ir išstūmė ją iš teatro repertuaro.

“Hamleto” poetinis pasaulis. “Hamletas”- poetinė drama. Ne tik todėl, kad ji parašyta eiliuota forma, bet ir dėl to. Kad joje ryškus poetinis pasaulio suvokimas. Jos personažai gyvena ne realiame pasaulyje, o poetinėje tikrovėje, kur galimi paslaptingi dalykai (šmėklos pasirodymas), tikima burtais, fortūnos galia, mąstoma ir kalbama poetiniais vaizdais ir sąvokomis.

Jau seniai literatūros mokslininkai nustatė, kad kiekvienai Šekspyro dramai būdingi saviti įvaizdžiai. Jie nuolat skamba personažų lūpose ir sukuria atmosferą, padedančią išreikšti dramos idėją, personažų dvasinę būseną. “Hamlete” daug įvairių irimo formų įvaizdžių: ligos, žaizdų, puvimo, gedimo. Jie atspindi Danijos tikrovę ir personažų moralinį nuosmūkį. Ligos ir žaisdos įvaizdžių duagiausia Hamleto kalboje, nes jis geriausiai suvokia padėtį. Danijos princas kalba apie tai, kad saulė veisia kirmeles šuns lavone, dangaus skliautą lygina su “smarvingu ir drumstu debesiu”, Klaudijų vadina “rūdėta varpa”, mmotinos elgesį- “pūlinga žaizda”. Jis pasakoja apie žmogaus kūną, kurį po mirties graužia kirminai. Ligos ir žaizdos įvaizdžius kartais pavartoja karalius ir karalienė , tačiau suteikdami kitokią prasmę. Karaliui Hamletas yra tarytum karštligė, džiovionanti jo kraują. Jis nori išsivaduoti nuo šios ligos, kitaip sakant, nori rasti būdą nusikratyti Hamletu.

Šekspyro poetinės tragedijos veiksmo vieta ir laikas labai neapibrėžti. Tiesa, pjesėje nurodoma, jog veiksmas vyksta danų karaliaus dvare Elsinore, senų senovėje, kai Danija buvo užkariavusi dalį Anglijos. Tačiau Šekspyras priartina veiksmą prie savo laikų žiūrovo. Antra vertus, tragedijos veiksmas vyksta labai konkrečioje aplinkoje- karaliaus dvare. Jame matome karalių Klaudijų ir karalienę Gertrūdą, sosto įpėdinį princą Hamletą, kanclerį Polonijų ir kitus dvariškius. Čia atliekamos karūnavimo apeigos, diplomatinės derybos, tvarkomi valstybės reikalai. Per Daniją kautis su lenkais žygiuoja norvegų princas Fortinbrasas. Visa tai- valstybinio gyvenimo sfera

Tragedijoje taip pat veikia mokslo žmonės, prie kurių priskiriamas ir Hamletas. Joje atstovaujamas ir meno pasaulis, ypač artimas Šekspyrui teatras. Į Elsinorą atvyksta keliaujančių aktorių trupė, kuri, Hamleto paprašyta, suvaidina pjesę apie karaliaus Gonzago nužudymą, kaip princas ją pavadina-“Pelėkautai”.

“Hamlete” pasirodo ir paprasti žmonės- jūrininkai, atvežę Hamleto laišką Klaudijui, duobkasiai, kasantys duobę palaidoti Ofelijai. Žodžiu. Tragedijoje pristatomi įvairiausių visuomenės sluoksnių atstovai ir net pomirtinio pasaulio pasiuntinys- Hamleto tėvo šmėkla.

Svarbiausi įvykiai kklostosi dvejose šeimose- karaliaus ir kanclerio Polonijaus. Jas sieja ne tik valstybinės pareigos, bet ir asmeniniai dalykai: Polonijaus duktė Ofelija yra Hamleto mylimoji.

Tragedija “Hamletas” vaizduoja valstybės gyvenimą, rodo tėvų ir vaikų, brolio ir sesers, mylimųjų santykius. Bet ji nėra nei politinė, nei šeimos tragedija.Tai kūrinys apie žmogaus vietą pasaulyje, priešinimąsi blogiui, humanistinių idealų žlūgimą.

Tragedijos konfliktas. Hamleto paveikslas. Pagrindinis tragedijos konfliktas tarp Hamleto ir Klaudijaus. Jis užsimezga jau pačioje pjesės pradžioje. Dar nežinodamas, kad dėdė klastingai nužudė jo tėvą, Hamletas piktinasi per daug skubotomis Klaudijaus ir savo motinos vedybomis ir Klaudijaus karūnavimu. Tuoj po iškilmių Hamletas gana atžariai atsakinėja karaliui, o pasilikęs vienas savo monologuose atvirai bjaurisi gyvenimu ir piktinasi karalienės elgesiu. Hamletas nepateisina motinos, taip greit užmiršusios pirmąjį vyrą ir puolusios “kraujomaišos glėbin”. Tikroji veiksmo užuomazga- Hamleto susitikimas su tėvo šmėkla, kuri pasako, jog šis buvo nužudytas Klaudijaus Princas prisiekia tučtuojau atkeršyti jam, tačiau kerštas įvykdomas ne taip greit. Hamletas- mąstantis žmogus, turintis daug ką išsiaiškinti prieš nubausdamas Klaudijų. Princas negali žudyti jo besimeldžiančio, nes tai būtų ne bausmė, o galbūt net paslauga: Klaudijus po mirties patektų į dangų. Karalius turi būti nužudytas kai vykdys piktadarystę. Be to, Hamletas nori, kad Klaudijus žinotų dėl ko jam keršijama, kad jį imtų

graužti sąžinė dėl įvykdytos žmogžudystės.

Hamletas taip pat pradeda suvokti, kad nužudydamas Klaudijų, nesunaikins blogio. Jis išsikerojęs daug plačiau. Karalius apsuptas niekingų dvariškių, buvusių Hamleto mokslo draugų- Rozenkranco ir Gildensterno- dabar šnipų, pataikūno Polonijaus ir kitų. Princas įsitikina, kad ir jo motinios elgesys netinkamas, mylimoji Ofelija tapo negarbingo tėvo įrankiu. Herojus pradeda atvirai piktintis aplinka. Savo amžių vadina “nutukusiu”, “nusigyvenusiu amžiumi”, visą pasaulį- kalėjimu. “Pasaulio-kalėjimo” metafora labai svarbi. Ji apibūdina konflikto tragiškumą. Hamletui iškyla klausimas ne tik kaip nubausti Klaudijų, bet iir kaip gyventi pasaulyje, kuriame, kaip kalėjime, sekama, šnipinėjama, nepasitikima vienas kitu. Taigi, Hamleto konfliktas su Klaudijumi perauga į daug platesnį herojaus konfliktą su aplinka. Jis atspindi paskutinio Renesanso laikotarpio situaciją, kai humanistai ėmė nebetikėti žmogaus kilnumu, pasaulio grožiu.

Drama platesne prasme- tai konfliktas skirtingų, nesutaikomų principų, gynevimo dėsnių. Tai doro ir garbingo pasaulio susidūrimas su melo ir apgaulės pasauliu, kilnios asmenybės su niekinga tikrove.

Tragedijoje vyksta ne tik išorinis konfliktas tarp Hamleto ir aplinkos, bet ir vidinis- pačiame herojuje. Hamletas tturi įveikti ir išorines kliūtis, ir vidinius prieštaravimus- savo pasyvumą., neryžtingumą, melancholiją.

Hamletas išsiskiria iš kitų Šekspyro herojų kaip mąstytojas, šviesaus proto žmogus. Jis analizuoja aplinką, stengiasi išsiaiškinti, kur glūdi blogio šaknys. Jam svarbu suprasti ir Klaudijaus, Ofelijos, motinos elgesį. Hamletas nnori žinoti, kokios pozicijos laikosi Polonijus, Rozenkrancas ir Gildensternas. Žodžiu, jam reikia ištirti tą dirvą, kurioje blogis gali klestėti. Nors šmėkla papasakojo apie Klaudijaus piktadarystę, bet herojus nori pats tuo įsitikinti . Taigi, jau tragedijos pradžioje Hamletas nėra visiškai pasyvus. Tai rodo jo apsimesta beprotystė ir rengiamas vaidinimas Klaudijui patikrinti.

Herojus dedasi bepročiu scenose su Polonijumi, Rozenkrancu, Gildensternu. Karaliumi, net Ofelija, bet kai tik pasirodo jo draugas Horacijus, kalba ir egliasi normaliai. Vadinasi, beprotystė tik kaukė, kurią Hamletas užsideda ir nusiima kai reikia. Apsimesdamas bepročiu, jis gali geriau paslėpti vidinį nerimą ir sukelti kitų abejones, spoėliojimus, net sąmyšį. Be to, jis užsidėdamas kvailio kaukę tarsi tampa juokdariu. Hamleto žodžiai darosi ironiški, sarkastiški. Tačiau Hamletas juokdamasisi iš kitų pats netampa komišku personažu. ŠŠekspyro horojus niekada nepamiršta dydžiojo tikslo, todėl jo ironijoje jaučiama tragizmo gaida.

Hamletas tikėjo, kad žmogus- “Pasaulio grožis! Visų gyvių pažiba!”. O dabar prisipažysta: “Iš žmonių manęs nedžiugina nė vienas”. Šis Šekspyro herojus- Renesanso humanistas, suvokiantis, kad gyvenimas žlugdo jo idealus, moralinius principus.

Mirties tema “Hamlete” ryški. Miršta visi pagrindiniai veikėjai.Hamletas daug svarsto apie ją. Danijos princas ne tik galvoja apie savižudybę, jį taip pat kamuoja klausimas kas toji mirtis, kas bus po jos. Jis ne kartą gryžta prie šių minčių. Tačiau ggyvenimo instinktas stipresnis. Be to, herojus piktinasi Klaudijum, kitais, skleidžiančiais blogį, todės jis negali išeiti iš gyvenimo, neatlikęs savo misijos.

“Būt ar nebūt”. Tragedijos kulminacija. Herojaus konfliktas su aplinka ir su pačiu savimi didžiausią įtampą pasiekia trečiame veiksme. Tai tragedijos kulminacija, kurią sudaro Hamleto monologas “Būt ar nebūt”, jo susitikimas su Ofelija ir pjesė “Pelėkautai”. Iškankintas vidinių prieštaravimų, pasipiktinęs viešpataujančiu niekšingumu, herojus sušunka:

Būt ar nebūt- štai kur klausimas. Ir kas

Yra kilniau, ar nusilenkti dvasioj

Strėlėms ir dūžiams atšiauraus likimo,

Ar su ginklu prieš negandų marias

Į kovą stot ir jais nusikratyti?

Ir toliau Hamletas svarsto, kokias negandas tenka žmogui patirti gyvenime ir kokia nežinia jo laukia po mirties. Ar mirtis tik nebūtis (“Numirt? Užmigt?- ir tiek”)? O gal po mirties žmogaus laukia dar didesnės kančios: “Kokie gi ten sapnai / Prisisapnuos tuomet, kada mirtis / Mus išvaduos iš šio pasaulio jungo?”

Šis herojaus monologas yra ne tik samprotavimai apie mirtį ir gyvenimą. “Būt ar nebūt” Hamletui reiškia ne tik gyventi ar negyventi, bet ir kaip gyventi. “Nusilenkti dvasioj strėlėms ir dužiams atšiauraus likimo”, vadinas, nebūti. O “su ginklu prieš negandų marias į kovą stot”- būti, kitaip sakant, prasmingai gyventi

Tragedijos atomazga ir herojaus mirtis. Antroje tragedijos pusėje veiksmas intensyvesnis. Čia mažiau Hamleto monologų, daugiau įvykių: princas nužudęs PPolonijų, išsiunčiamas į Angliją ir grįžta atgal, išprotėjusi Ofelija nuskęsta upelyje, iš Prancūzijos parvyksta Laertas. Labai svarbi Hamleto pokalbio su duobkasiais scena. Jos, kaip ir tų scenų, kuriose princas apsimeta pamišėliu, tragiškumas susipina su komiškumu. Veiksmas vyksta labai niūriomis aplinkybėmis- kapinėse, prieš pat Ofelijos laidotuves. Duobkasiai, nors jų profesija nelinksma, komiški personažai. Jų sąmojingos pastabos- šiurpaus mirties ir laidotuvių vaizdo kontrastas. Jis sustiprina padėties dramatizmą, kartu sumažina įtampą, leidžia žiūrovams atsikvėpti po ankstesnių tragiškų įvykių ir prieš galutinę katastrofą.

Ofelijos charakteris tragiškas, tačiau jos tragiškumas kitoks negu Hamleto. Ji sutverta grožiui, tyriems, švelniems jausmams: myli Hamletą, yra gera duktė, jautri sesuo. Bet švelnūs ir tyri jausmai menkai vertinami klaudijų ir polonijų pasaulyje. Ofelijos prigimtis daug silpnesnė negu Hamleto, ji nesusigaudo, kas iš tikrųjų dedasi, ir nesąmoningai tampa blogio įrankiu. Ją sukrečia keistas ir šiurkštus Hamleto elgesys, o tėvo mirtis visiškai palaužia jos dvasią. Skirtingai nuo Hamleto, Ofelijos beprotystė tikra. Tai jos dvasinis lūžis, po kurio neišvengiama ir fizinė mirtis. Ofelijos paveikslu Šekspyras atskleidė tragedijos sielos, sugniuždytos jai nesuvokiamų gyvenimo prieštaravimų.

Ši tragedija- labai sceninis kūrinys. Tragedijos draminę įtampą smarkiai lemia kontrastas ir sugretinimas. Čia ir vidinis kontrastas- prieštaringa, permaininga paties herojaus būsena, ir veikėjų gretinimas bei supriešinimas. “Hamletui” būdingi meniniai principai ryškūs iir kitose Šekspyro dramose. Daugelis dramaturgų mokėsi iš jo meistriškumo. Rašytojas suvokė gyvenimo esmę, nuolat jame vykstančią gėrio ir blogio kovą. Net ir matydamas pačias žiauriausias piktadarystes apraiškas, jis liko ištikimas humanistiniam tikėjimui. Čia glūdi nesenkanti Šekspyro kūrybos jėga. Jau keturis šimtus metų žmonija žavisi jo dramomis, nes mato pavaizduotą save pačią.

“Hamleto” reikšmė. “Hamleto” tragedija buvo įdomi anglams, pamiršta kiek pseudoklasikos laikais, atgaivinta romantikų, reikšminga šiandien.

Iš 1607 m. yra likę užrašų,kad anglų jūrininkai Indijos pakrantėse laive vaidinę “Hamletą” ir kai kurias istorines dramas, kad nubaidytų nuo savęs nuobodulį, tinginį, kortas ir miegą. “Hamletas”, matyt, tiko anglams, gal dėl to, kad jis pagavo monento nuotaiką. Visas šitas laikotarpis Anglijos istorijoj atrodo kruvinas, pilnas įtarimų, išdavimų, klastos. Šotlandijos karalaitė Marija Stiuart ištekėjusi už savo vyro galvažudžio lordo Botvelio. Visuomenej ėjo gandų, kad Šekspyro globėją grafą Esseksą nunuodijęs Leisteris, už kurio tuojau ištekejus našlė grafienė. Taigi anglų visuomenė galėjo žiūrėti ir tikrinti panašius įvykius gyvenime, kokius matė scenoje.

Sukaupdamas Anglijos nuotaiką, Šekspyras pajėgė “Hamlete” parodyti ir visos epochos renesanso žymes. Tas žmogaus garbintojas, autoritetų griovėjas kritikas, nusivylėlis renesansas švysteli ir Hamleto asmenyje. Jaunajam Hamletui žmogus buvo gražiausia būtybė, ypač moteris. Subrendusiam Hamletui autoriteto liudojimo neužtenka, jis nepasitiki savo tėvo šešėliu, reikalauja realesnio išrodymo ir

griebiasi vaidinimo, kad pats pamatytų, jog Klaudijus yra nusikaltėlis. Nepasitiki net savo akimis: prašo Horacijų, kad ir tas žiūrėtų.

Klasikams ir pseudoklasikams Šekspyras nelabai patiko. Jiems Šekspyro kūryba, tai produktas girto, laukinio žmogaus (Voltaire).

Sielvartaujantiems svajingiems romantikams patiko Hamleto neaiškumas, paslaptingumas, gyvenimo bei žmonių niekinimas ir ta didelė kančia, kuri graužė Hamleto dvasią. Įžymusis prancūzų romantikas V. Hugo Hamletą palygina su A. Dürerio “Melancholijos” paveikslu: viršuj galvos plazdena šikšnosparnis, prie kojų mokslas su gaubliu ir kompasu, meilė su smilčių laikrodžiu, o už jjo horizonte kyla milžiniška saulė, nuo kurios dangus viršuj galvos daros dar tamsesnis.

Deja literaturos saraso db neturiu.:/