Vincas Krėvė

Dvainiai

Žmogų valdo ne protas, o emocijos, atsitiktinumai, įsitikinimai,

širdis. V.Krėvės veikėjai sutverti dvasiniam gyvenimui, tik bėda, kad turi

gyventi tten, kur svarbią vietą užima materialiniai interesai. V.Krėvė

esmės ieško amžinuose dalykuose. Viešąjį gyvenimą reikia priimti tokį, koks

jis yra, o jo prieglobstyje susikurti antrąjį – tylųjį gyvenimą (jis

susideda iš savo teisumo, dorumo jutimo. Savigarbos saugojimo, tikėjimo).

Informacija gauta :

http://www.tingiu.lt

Raganius

Tai apsakymas iš kelių novelių, kurias jungia tie patys veikėjai

ir ta pati problematika.

1. Kokias dorovines ypatybes lietuvių charakteryje buvo išugdžiusi

pagonybė?

2. Ar gali ttas gerąsias charakterio ypatybes išsaugoti krikščionybė? Kodėl?

Koks veikėjas tai įrodo?

3. Ar skerdžius tikrai raganius?

4. Nuojautos reikšmė „Simajude.“ Ar pripažįsta nuojautą kaip jausmą

krikščionybė? Su kuo jį sieja?

5. Patirties pranašumas prieš įgytas žinias.

6. Palyginkita materialinę Kukio ir Gugio patirtį.

Koks žmonių santykis so krikščionybe, praslinkus pusei

tūkstantmečio – V.Krėvę dominantis klausimas „Raganiuje.“

Gugio dievas. Jis juo tiki, atgailauja, visada apie jį galvoja.

Dievas švelnus, geras, kurį galima garbinti, bet jo nebūtina atsiklausti,

gyventi reikia, kaip liepia širdis. Jo dievas – laisvė.

Kukio dievas visus prižiūri, baudžia, smerkia. Jo dievas –

paklusnumas ir tvarka. Gugį, turintį savo religiją, žmonės vadina ir laiko

raganiumi.

Gugio paveikslu V.Krėvė norėjo parodyti, ką lietuvis kaimietis

būtų išsaugojęs, jeigu jo sąmonės nebūtų suparaližavęs supaprastintas

bažnyčios mokymas apie dievybę, gamtą ir žmogų. Gugis paneigia, kad viskas

dievo vvalioj, jis, gyvendamas pagal savo įstatymus, yra laimingesnis, turi

dvasios harmoniją, o kiti jos neturi. Religinės tiesos yra svetimos, ne iš

žmogaus patirties, todėl pagal jas sunku gyventi.

Gugis turi didelę gyvenimišką patirtį. Gyvenimo prasmė jam –

darymas žmonėms gera. V.Krėvė parodo, kad įprasta gyvenimo tvarka, senovės

papročiai, požiūris yra užgožti materialinių verybių, naujos tvarkos, kuri

neleidžia pasireikšti žmogaus geriausiems bruožams. Bažnytinė moralė yra

neveiksminga, nes viską lemia turtas, pinigai. Nauja tvarka neleidžia

žmogui gyventi pagal širdies įstatymus. Krikščionybė atnešė dvilypumą,

moralė skiriasi nuo darbų.

Dangus liaudies žmogaus sąmonėje yra ne tik laimės ir gėrio, bet

ir didžiausio teisingumo vieta.

Informacija gauta iš knygos :

”Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje ” psl. 73-77 Vilnius

VAGA 1983 m.

[pic]

Alberto Zalatoriaus žodžiai

apie Vincą

”Krėvė vienodai stiprus tiek moralinio tiek romantinio, tiek

realistinio ,, tiek orientacinio stiliaus kūriniuose , jam vienodai paklūsta

prozos ir dramos žamrai , jis laisvai jaučiasi , tiek vaizduodamas tolimą

mitologinę ir įstorinę gadynę , tiek pažystamą dzūkų kaimo kąsdienybę .”

Informacija gauta iš knygos :

”Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje ” psl. 80 Vilnius VAGA

1983 m.

[pic] (“Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje”, Vilnius.,

1983)

Lyriniuose V. Krėvės vaizdeliuose atsispindi impresiomistinės ir

simbolistinės tendencijos, susipynusios su romantiniais elementais. Jaunas

rašytojas ėjo ta pačia kryptimi kaip ir V. Mykolaitis – Putinas, L. Gira,

B. Sruoga, F. Kirša, KK. Binkis bei kiti tuo metu iškilę literatai. Šiuose

proza ir eilėmis parašytuose kūrinėliuose nerami, svajojanti, nuo tikrovės

bėganti siela gyvena iliuzijų pasaulyje. Į kovą besiveržiantis lyrinis

herojus mato sudvasintas moters vizijas, jaučia paslaptingus sielos

virpėjimus, bodisi savo bejėgiškumu. Kai kur girdimi ir realybės atgarsiai.

Ankstyvuosiuose lyriniuose vaizdeliuose V. Krėvė, to meto

literatūrinės mados paveiktas, suskaido pasakojimą į smulkias nuotrupas,

nesistengia nuosekliai plėtoti fabulą ir veiksmą. Tačiau čia galima

įžvelgti ir savitų, V. Krėvės talentui būdingų bruožų. Kai kuriuose

tekstuose jaučiamas natūralios, nesugadintos senų kaimo žmonių

pasaulėjautos romantinis idealizavimas. Pavyzdžiui, vaizdelyje “Senatvės

mintys” gražiai piešiamas seno kaimiečio paveikslas. Kūrinio herojus gyvena

savo minčių pasauly, atitrūkęs nuo praktiškų kasdienybės reikalų. Bendrauja

su bitelėmis ir nešioja savyje gilią gyvenimo išmintį.

Ankstyvojoje kūryboje jau gana ryškus V. Krėvės tautosakos

stilizuotojo talentas.

“Padavimuose” galima aptikti atskirų frazių ar epizodų, kur iš

dalies pasireiškia siaurai patriotinės tendencijos (perdėtas lietuvių

iškėlimas, susižavėjimas karo žygiais). Tačiau giliau pasižiūrėję,

pastebime, kad autorius nėra suinteresuotas visa, kas gera, priskirti tik

lietuviams, ir visa, kas bloga, tik jų priešams. “Padavimuose” vienodai

didžiai vertinamos ir poetizuojamos žmogiškosios vertybės, nepaisant kam

jos priklauso.

V. Krėvė – vienas pirmųjų mūsų rašytojų, siekusių išplėsti

lietuvių literatūros tematiką, įvesti į ją daugiau internacionalinių temų

bei siužetų. Dar studijų metais jis susidomėjo orientalistika, pradėjo

rašyti kūrinius senovės persų, azerbaidžianiečių, indų legendų ir padavimų

motyvais.

“Šarūnas” kompoziciškai įrėmintas kaip naktigonėje sumigusių

piemenukų sapnas. Nakties glūdumoje prie ugnelės piemenukai vienas kitam

pasakoja įvairias senovines legendas, žmonių padavimus, ypač jiems sukelia

nerimo pasakojimas apie Šarūną, kuris ir dabar šiose vietose pasivaidena.

Ši įžanga, teikianti veikalui ronamtinį atspalvį, nėra vien formos dalykas.

Piemenukų kalbose išryškinamas jų susižavėjimas praeitimi, netgi savotiška

legendinės didvyriškos lietuvių senolių praeities priešprieša gana pilka

dabarčiai.

Taigi jau piemenukų scenose yra pabrėžiama svarbiausioji veikalo

idėjinė linkmė – herojinių liaudies aspiracijų žadinimas. Ši idėja ryški

per visą veikalą. Autorius su neslepiama simpatija vaizduoja senovės

lietuvius, iškelia jų narsumą kovose su priešais, mokėjimą branginti

laisvę. V. Krėvė šiuo atžvilgiu tęsia tas tautinio romantizmo tradicijas,

kurios yra susijusios su S. Daukanto, S. Stanevičiaus, V. Pietario,

Maironio ir kitų lietuvių rašytojų vardais. Tačiau, iš kitos pusės, V.

Krėvė savo “Šarūnu” įnešė į šią tradiciją labai daug ką nauja. Anksčiau

minėtieji rašytojai (neišskiriant ir Maironio, kurio patriotiškoji lyrika

yra didelio talento pagimdyta) mažai paisė istorinio prieštaringumo,

akcentavo herojinius praeities momentus. V. Krėvė siekė gilesnio ir

objektyvesnio istorijos supratimo. “Šarūne” praeitis iškyla kaip sudėtinga

senovės lietuvių gyvenimo drama, netgi žiauri charakterių ir aistrų

tragedija.

Dainavos problema, kuri vienija gana margą “Šarūno” siužetą,

tvirtai susieta su prieštaringais žmonių likimais. Lietuvių genčių

susijungimo idėja, kaip vaizduojama veikale, daugumai bajorų yra sunkiai

suvokiamas daiktas. Jie įpratę gyventi taip, kaip jų tėvai gyvena, kaip

liepia dievai, ir iš inercijos priešinasi bet kokiai naujovei bei rizikai.

Šarūnas taip pat nėra sąmoningas šios idėjos šalininkas. Idėja gimsta ir

kristalizuojasi kovoje, charakteriams, aistroms susiduriant. Šarūno

nepatenkina pilka buitis, jis nori iš jos išsiveržti, ieško nepaprastų

žygių. Be to, jis be galo savimeilus ir trokšta iškilti, valdyti, būti

galingas. Ypatinga Šarūno charakterio prigimtis, jo psichologija tampa

pagrindiniu veiksmo varikliu.

Šarūnas – impulsyvi ir valinga asmenybė, trokštanti grumtis su

likimu, nugalėti asvo žmogiškas silpnybes. Kartu jis aistringas gyvenimo

reformatorius, senų pažiūrų griovėjas, naujų kelių ieškotojas.

Konservatyvioje, susiskaldžiusioje pagonybės laikų visuomenėje jis garsėja

kaip maištininkas, atmetąs amžiais įtvirtintą žmonių sąmonėje nuolankumą

dievams. Šarūno trroškimai yra tokie dideli, kad patys dievai prieš jį

atrodo mažyčiai. Noras rungtyniauti su dievais, priversti juos paklusti yra

vienas pagrindinių šio herojaus bruožų.

Šarūno širdyje bręsta dideli, nesutramdomi troškimai pragyventi

reikšmingą gyvenimą, atlikti tai, kas būtų verta žmogaus vardo. Jis

neapkenčia viso to, kas sumenkina žmogų, daro jį nuobodų, pilką,

kasdienišką, užsisklendusį siauruose buitiniuose interesuose. Vykdydamas

savo istorinę misiją – ugnimi ir kalaviju jungdamas Dainavą, Balyno

kunigaikštis susiduria su milžiniškais sunkumais. Jis lieja žmonių kraują,

įstumia juos į vargą, lieka net artimųjų nesuprastas. Personažo viduje

atsiranda nesantarvė tarp žmogaus ir valdovo. Kai kuriais momentais Šarūnas

laiko save netgi savotišku antžmogiu. Bet čia pat sielvarto pagautas jis

prisipažįsta esąs toks pat, kaip ir visi.

Dramatiškai įaudrinta ir Šarūnno aplinka. Tai nevienalytė ne

vien teritorinių, bet ir socialinių prieštaravimų skaldoma visuomenė.

Aktyviai

čia reiškia savo valią ir nuotaikas žemutinių sluoksnių atstovai,

tarp kurių itin įdomi Vainio figūra. Veikale yra epizodas, kur Vainis

atvyksta kartu su kitais vyrais į pasitarimą pas valdovę – Šarūno motiną

(Šarūnas tuo metu yra žygyje). Jis stebisi rūmų prabanga ir sako, kad tai

sukurta iš jų prakaito. Vainiui pritaria Kragas ir Puodžius, kurie taip pat

grasina bajorams sukilimu. Grįžęs iš žygio, Šarūnas žiauriai baudžia visus

tuos, kurie bandė maištauti. Turint galvoje šiuos nesutarimus darosi visai

suprantami Šarūno nusiskundimai, kad žmonės nemyli jo, nekenčia. Kova už

krašto ssuvienijimą pareikalauja ne tik materialinių, bet ir moralinių aukų.

Veikale tai parodoma kaip dramatiška istorinė būtinybė, atperkama sunkiomis

kančiomis.

“Šarūnas” – stiprių charakterių drama. Šalia pagrindinio veikėjo čia

nupiešti ir tolygūs jam partneriai. Visiems jiems būdingas bendras

bruožas – dižiadvasiškumas, troškimas ginti savo įsitikinimus, išsaugoti

žmogišką orumą net ir sunkiausių bandymų momentais. Tokia yra Voverė, kuri,

nebijodama žiauraus Šarūno keršto ir tėvų prievartos, ryžtingai kovoja dėl

savo teisės mylėti ir toje kovoje tragiškai žūsta. Toks yra Tautvilas,

keršto valandą prakeikęs pasaulį, “kur gema žmonės: vieni, kad valdytų,

kiti – kkad jų klausytų.” Dideli jausmai plazda taip pat Eglės krūtinėje.

Spalvingai nupiešti senųjų bajorų Gelovinio, Džiangio ir kitų paveikslai.

Šarūnas savo forma bei kompozicine struktūra turi nemaža tautosakinių

elementų. Čia skamba liaudies dainos, plėtojami lyriškai švelnūs bernelių

ir mergelių dialogai, o dramatiški išgyvenimai taip pat išreiškiami

liaudies dainai artima forma – vaizduojami nuotaikų bangavimai, herojų

išsisakymai, sielos skundai ir graužatys, nesiekiant atskleisti nuoseklios

veiksmo eigos. Kartu “Šarūne” stipriai reiškiasi ir V. Krėvės buities

vaizduotojo bei psichologo talentas. Rašytojas kuria gyvenimiškai

objektyvius ir visapusiškai motyvuotus charakterius, plėtoja šeimynių

santykių peripetijas, aprėpia visapusiškus personažų išgyvenimus ir

aistras.

“Šarūras” didelės apimties, vietomis kiek ištęstas veikalas.

Dramaturginiu atžvilgiu kompaktiškesnis yra “Skirgaila” (1922).

Keliamos problemos gilumu ir reikšmingumu, stiprių charakterių ir aistrų

atskleidimu, tobula dramine kompozicija šis kūrinys galėtų būti statomas ir

šalia geriausių pasulinės dramaturgijos pavyzdžių.

Dramoje vaizduojami kai kurie XIV a. pab. ir XV a. pr. istoriniai

įvykiai Lietuvoje. Tai labai sudėtingas laikotarpis. Jogaila, tapęs

Lenkijos karaliumi, sudarė palankias sąlygas religinei, kultūrinei ir

politinei lenkų ekspansijai į Lietuvą. Likęs Vilniuje Jogailos brolis

Skirgaila ieško kelių, kaip išsaugoti Lietuvos suverenitetą, tuo llabiau kad

kaip ir lenkai į kraštą tiesia rankas kryžiuočiai. Skirgaila nepasitiki ir

Vytautu, kuris tuo metu diplomatiškai taikstosi su kryžiuočiais.

Autorius, matyt, sąmonigai akcentavo etines ir psichologines

kolizijas, nesistengė sieti “Skirgailos” vien su nacionaliniais klausimais,

nes drama pradžioje buvo parašyta rusų kalba, taikant ją įvairiatautei

visuomenei.

Veikalo centre stipri ir prieštaringa Skirgailos asmenybė, stovinti

“dviejų pasaulių” kryžkelėje. Į jo pilį skverbiasi lenkų ir kryžiuočių

pasiuntiniai. Kunigaikštis veda su jais diplomatines derybas, nes to

reikalauja valstybės interesai. Jis supranta, kad norint išsaugoti krašto

suverenumą ir užtikrinti Lietuvai ateitį, reikia blaiviai ir tiesiai

žiūrėti į istorijos raidą, reikia skaitytis su tuo, kad egzistuoja naujas

pasaulis, naujas krikščionių dievas, kuris ėmė vaidinti svarbų vaidmenį

Europos tautų gyvenime. Skirgailai nelengva atsižadėti praeities. Praeitis

jam visą laiką iškyla kaip tvirčiausias moralinis kriterijus naujam, jį

supančiam pasuliui, kuriame jis mato nepaprastai daug blogio.

Daugelis etinių ir psichologinių veikalo kolizijų susijusios su Lydos

kunigaikštytės Onos Duonutės paveikslu. Ona Duonutė Jogailai pritariant

turėjo ištekėti už Mozūrų krašto valdovo. Vadinasi, kaip Onos kraitis iš

Lietuvos žemių būtų išskirtos Volinė ir Podolė. Skirgaila mato lenkų klastą

ir, jėga pagrobęs kunigaikštytę, laiko ją pilyje. Suktas len kų diplomatas

Henrikas Mazovietis, patyręs, kad Skirgaila nori vesti kunigaikštytę,

planuoja naują klastą. Jis nori panaudoti Oną Duonutę kaip priemonę

Skirgailai paveikti, prieš tai išsiderant iš Vilniaus pilies valdovo Volinę

ir Podolę lenkų naudai.

Klastingą planą ruošia ir kryžiuočių pasiuntiniai. Norėdami sukiršinti

lietuvius ir lenkus, taip pat patraukti savo pusėn Mozūrų kunigaikštį, jie

ketina išvogti Duonutę.

Skirgaila, norėdamas užkirsti kelią visiems priešų kėslams, prievarta

veda kunigaikštytę. Situacija ypač susikomplikuoja, kai šalia politinių

siekimų suliepsnoja herojų aistros. Kryžiuočių pasiuntinys Keleris,

beruošdamas Duonutės pagrobimo planą, riteriška aistra pamilsta

kunigaikštytę. Jis sumano beprotišką žygį – vienas pats slapčia

prasiskverbia į Skirgailos žmonos kambarius, tikėdamasis iš čia pabėgti

kartu su Ona. Netikėtai užkluptas jis slepiasi mirusio vaidilos Stardo

karste. Šiame aistrų sūkuryje suliepsnoja ir palaužta Skirgailos siela.

Didžiausio nusivylimo kankinamas, jjis nepaprastai žiauriai atkeršija savo

žmonos meilužiui, palaidodamas jį gyvą Stardo vietoje.

Skirgaila – niūrus, įpykęs ir kerštingas herojus. Tačiau jo

charakteryje ir išgyvenimuose daug žmogiško skausmo ir tragiškos kančios.

Tai uždaras, išdidus, šiaurietiško būdo žmogus, nemėgstąs sentimentalumo ir

plepėjimo. Jo kalba šiurkštoka, sprendimai griežti. Jis tvirtai laiko duotą

žodį, nesvyruodamas baudžia, be pasigailėjimo smerkia, o žavisi taip pat

tiesiai, atvirai vertindamas kilnumą, drąsą, pasiaukojimą. Skirgaila, kaip

ir Šarūnas, priklauso prie tų žmonių, kurie nenusiramina tuo, kas pasiekta,

nepakenčia dvasinės menkystės, išglebimo, nesitaiksto su gyvenimo blogiu,

nuolat nerimsta, kovoja garbingą kovą. Skirgaila šioje kovoje palūžta kaip

ąžuolas audroje, išdidžiai, garbingai, nesižemindamas, nesusmukdamas,

neprarasdamas savo didybės ir grožio. Tai stipri asmenybė, be kurios negali

apseiti tragedija.

Ryškūs ir kai kurių kitų veikėjų paveikslai. Tarp jų – jau minėti

Keleris ir Duonutė. Taip pat atkeiptinas dėmesys į Stardą ir Skurdulį. Tai

stiprios, savarankiškos, didelę gyvenimo išmintį sukaupusios asmenybės.

Stardas savo dvasine kultūra ir psichologija suaugęs su pagonybe. V. Krėvė

nesistengia idealizuoti šį herojų. Jis vaizduoja jį tokį, koks jis

susiformavo tam tikromis istorinėmis sąlygomis. Stardo religija ir

pasaulėžiūra susijusi su ta epocha, kai lietuvių gentys dar nepažino

valstybingumo, kariavo gaivališkus ir žūtbūtinius karus ne tik su

atėjūnais, bet ir tarpusavyje, kada jos dar tebebuvo atsiribojusios nuo

Europos. Naujos istorinė situacijos fone Stardas jau darosi kai kuriais

atžvilgiais fanatiškas. “Dviems pasauliams” susidūrus, išryškėja, kad jo

atstovaujama rreligija neišvengiamai turi žūti. Susidūręs su naujųjų laikų

kultūra, vaidila ryžosi verčiau garbingai žūti, begu ieškoti kompromisų.

Kitaip supranta istorijos logiką Skurdulis. Šis ilgą amžių pragyvenęs

krivis – savotiškas anų laikų liaudies filosofas. Jau viena koja grabe

stovėdamas, senasis Perkūno ir ugnies garbintojas prieina išvados, kad

visos religijos, visi dievai yra ne kas kita kaip paties žmogaus

besivystančios sąmonės padaras. Žmogus yra savo gyvenimo viešpats ir pats

turi kurti tokius moralės principus, kurie padėtų žmogui, anot Skurdulio –

“išgyventi taip amžių, kad savo darbais nenuskriaustai kitų ir nepriverstai

jų kentėti”.

“Skirgaila” iš visų V. Krėvės dramine forma parašytų veikalų pats

tobuliausias dramaturginės technikos atžvilgiu. Nors ir nemažos apimties,

js pasižymi suregzta intriga ir sceniškumu.

“Skirgaila” ir “Šarūnas” iškyla V. Krėvės dramaturgijoje kaip

monumentalūs tragedinio žanro kūriniai. Ir vieno, ir kito veikalo centre

stovi neeilinė, stiprios dvasinės prigimties asmenybė, kurios

psichologijos, sudėtingo ir audringo dvasinio pasaulio atskleidimas sudaro

kūrinio pagrindą (p.16 – 24).

V. Krėvė – vienas stambiausių lietuvių rašytojų, iškilusių XX a.

pradžioje, vadinamuoju pomaironiniu laikotarpiu. Jo kūryboje darniai

susijungė romantinės ir realistinės tendencijos, atsiskleidė nauji ir

gilesni liaudies dvasinės kultūros sluoksniai. Vaizduodamas istorinę

praeitį ir kaimo buitį, šis menininkas žvelgė į sudėtingą ir neretai

dramatišką žmonių vidaus pasaulį, poetizavo stiprias aistras, drąsius

jausmų polėkius, laisvės siekimus. Neaplenkė jis ir šiurpių sukrėtimų,

žiaurumo protrūkių, desperatiškų skausmo kolizijų, nors mėgo gėrėtis

harmoningomis asmenybėmis,

atlaidžiai pasakoti apie juokingas personažų

silpnybes. Rašytojo sukurti charakteriai patraukia nacionaliniu koloritu ir

kartu yra susiję su bendražmogiška moraline bei psichologine problematika.

Idėjinėmis pažiūromis V. Krėvė liko prie senojo pasaulio krantų.

Tačiau jo kūryba pranoko klasikinius ribotumus, įgijo visuotinę reikšmę. Ne

vienu atveju rašytojo žodis prasiskverbė ir prie socialinių krašto

problemų, palietė skaudžius moralinio smukimo reiškinius, susijusius su

buržuazine tikrove (p.37 – 38).

[pic](“Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje”, V., 1983)

V. Krėvė yra linkęs į lyrinį išgyvenimą bei atkuriamojo objekto

lyrinį traktavimą – tą pastebime visuose VV. Krėvės raštuose, į romantinį

maištingumą – to ypatingai daug yra “Skirgailoj” ir “Šarūne”, – o,

išviršinį psasulį, gamtą jis yra linkęs pajausti daugiausia garsiniais,

akustiniais įspūdžiais – tą matome jo gamtovaizdžiuose, tuo pat pagrįsta

“Šarūno” poetiškiausios dalies kompozicija (II, 2 vaizdas) (p. 42).

Subjektyvinė psichologinė didžiųjų sielos nerimasčių ir

maištingųjų nuotaikų priežastis iš V. Krėvės jaunatvės kūrinių suvokiama

kaip dviejų priešingybių – didybės geismo ir žmogiškojo ribotumo bei

negalios – išgyvenimas (p. 42).

“Šarūno” veiksmo vieta – tai Dainavos šalis, Liškiavos,

Merkinės, Alytaus, Daugų ir Trakų kraštas. LLaikas – priešmindauginė gadynė.

Dainavą “Šarūne” V. Krėvė vaizduoja silpną, pakrikusią, valdomą menkučių

pilaičių valdovų – kunigų, kurie plėšikauja, puldinėja vieni kitų arba

svetimas žemes, o tuo tarpu iš vakarų gresia naujas didelis pavojus, ateina

neramių gandų apie geležim šarvuotus riterius kryžiuočius. Iš čia kyla

valstybinė “Šarūno” idėja: reikia sujungti visą Dainavą ir Lietuvą vieno

galingo valdovo rankose, kad ji būtų pakankamai stipri užpuolikams atremti.

Dainavos sujungimo idėja ryškėja ne tik iš paties Šarūno, bet ir

iš daugelio kitų veikėjų žodžių. Ji ypatingai išryškėja veikalo pabaigoje :

Šarūnas žūva, nugalėjęs visus savo priešus bei konkurentus ir savo

valdžioje sujungęs jų žemes. Jo palikimą paveldi Mindaugas (p. 48).

Tačiau šis V. Krėvės veikalas yra įdomus ir vertingas ne tiek

dėl šios valstybinės idėjos, kiek dėl tragiškos ir sudėtingos paties Šarūno

asmenybės ir literatūrinių meninių kūrinio atžvilgių. Šarūno asmuo, tiesą

sakant, ne visai derinasi su valstybine krašto sujungimo idėja. Šarūnas

patraukia tik jaunuosius savo narsa, ryžtingumu, nuotykių ir grobio

viltimis. Šiaip jis yra asociali, ne kūrimo, bet griovimo jėga. Jo širdy

dega klaiki neapykanta žmonėms, jis užgaulus ir kerštingas įtarinėtojas,

atkaklus ir neišmintingas užsispyrėlis ir priešgina, dažnai be reikalo ir

prasmės sukeliąs prieš save žmones ir dievus. Šarūno charakterio

nesiderinimas su pagrindiniu jo gyvenimo uždaviniu – sujungti Dainavos

šalį, – yra pirmas jo tragiško likimo bruožas. Šarūnas Dainavą sujungia,

paplukdęs ją kraujuje, lydimas neapykantos, pats žūdamas mūšyje su

kryžiuočiais, kuriuos pasikvietė sau į pagalbą jo priešas Meškis, Liškiavos

kunigas, o jo žygių vaisiais, sujungta Dainava, pasinaudoja kito jo priešo

Jorigio sūnus Mindaugas, išrinktas visos Dainavos valdovu. Išrinktas dėl

priešingo, palyginus su Šarūnu, savumo, būtent, dėl jo ššvelnaus būdo.

Šarūnas yra tragiškas asmuo ir dėl keleriopų jame glūdinčių

priešingybių. Jis, gamtos nuskriaustas ir savo šeimoj iš mažens niekontas

kuprelis, trokšta didybės, garbės, moters meilės ir nuolatos jaučia

skaudžią nesantarvę tarp savo ribotumo, menkystės ir didžiųjų dvasios

troškimų. Iš čia gimsta neapykanta sau pačiam ir kitiems.

Tokį Šarūno nusivylimą bei nepasitikėjimą savimi ir pagiežą

žmonėms ligi aukščiausio laipsnio sukursto jo individualinės šeimyninės

laimės ir meilės iliuzijų sudužimas.

Rodydamas Šarūną abejojantį, svyruojantį, kenčiantį, V. Krėvė

labai praturtino ir pagilino jo charakteristiką. Mes matome ne tik nuožmų

užsispyrėlį, garbėtrošką bei kerštininką, žengiantį per lavonus, bet ir

žmogų, sielvartaujantį dėl savo gyvenimo ir visų savo žygių prasmės.

Scenos, kuriose matome Šarūną išgyvenantį savo vidaus nesantarvės kovą, yra

prasmingiausios ir kūrybiškiausios šiame V. Krėvės veikale.

Šarūno charakteris ir idėjinė jo prasmė dar labiau išryškėja iš

vaidilos Rainio vaidmens. Rainys lydi Šarūną visuose jo žygiuose ir

kiekviena proga kursto jame didybės ir garbės geismą. Rainys ir Šarūnas

susieti tokiais glaudžiais dvasiniais ryšiais, kad kartais sunku ir

išskirti, kur baigiasi vieno, o prasideda kito dvasinis pasaulis. Tokiu

būdu Šarūnas ir Rainys vienas kitą papildo. Galėtume pasakyti, kad jiedu

sutelkia savy du herojinės asmenybės polius: Šarūnas tamsus, chaotiškas

gaivalas, Rainys – šviesi sąmonė; Šarūnas – sunki, viską triuškinanti

jėga, Rainys – laki dvasios galia, įprasminanti gyvenimą, iš griuvėsių

naują gyvybę ugdanti. Iš tiesų Šarūnas ir RRainys, dvi savo priešingybėmis

herojinį veiksmą kuriančios galios, gyvenime nei sutapti, nei viena be

kitos egzistuoti negali. Jiedvi tegali sutapti anapus gyvenimo ribų,

amžinybėje: į laužą, kuriame dega Šarūnas, žengia ir Rainys (p. 49 – 52).

Istorinę “Skirgailos” dramą kai kuriais atžvilgiais galima

laikyti “Šarūno” tęsiniu. Žiaurus užsispyrėlis, žmonių nekenčiąs paniurėlis

Dainavos kunigaikštis atgimsta tokiame pačiame rūsčiame despote Lietuvos

valdove Skirgailoj. Ir vienas, ir kitas tragiški asmenys, savo sieloje

išgyvenę žūtbūtinę vidaus priešingybių nesantarvę. Bet Šarūnas,

jaunatviškos V. Krėvės fantazijos padarinys, yra perdėm impulsyvus, dažnai

neišmintingas, bravūriškas, o Skirgaila, subrendusio talento vaisius,

nuosakus, logiškas ir monumentaliai vientisas. Skirgaila, istorinis asmuo,

verčia susimąstyti dėl tautos likimo ir istorinio jos kelio vingių bei

kryžkelių (p. 53).

“Skirgailos” problematika plati ir įvairi: nuo istorinių

politinių problemų, kurias kelia painūs santykiai su lenkais bei

kryžiuočiais ir reikalas keisti religiją iki abstraktinių teologinių

klausimų apie tikybų vertę ir dievybės pasireiškimo formų kitimą.

Svarbiausia “Skirgailos” problema ir yra tikėjimo problema visuomenine,

tautine ir individualine prasme. Tikėjimo tragediją V. Krėvės dramoje

išgyvena ne tik vienas Skirgaila, bet ir visa lietuvių tauta.

“Skirgailoj” V. Krėvė nušviečia įdomų ir reikšmingą lietuvių

tautos istorijos momentą – dviejų epochų, pagoniškosios ir

krikščioniškosios, slenkstį (p. 53).

Dabar tie, kurie nešė Lietuvai krikščionybę, nešė kartu ir savo

politiką, ir savo kultūrą: raštą, kalbą, santvarką. Lietuvos saugotojams

atrodė, kad tokiu metu išsižadėti savo tautinių tradicijų ir religijos –

tai smerkti tautą ir valstybę pražūčiai. O atsispirti svetimai religijai ir

kultūrai, skipijamai ugnim ir kalaviju, jau nebuvo galima. Čia to istorinio

momento tragizmas (p.53 – 54).

Bet ir asmeninės Skirgailos tragedijos priežastis – taip pat

tikėjimo krizė. Ir Skirgaila svyruoja tarp dviejų dievų: senojo

lietuviškojo ir naujojo krikščioniškooj. Skirgaila, nors žiaurus ir dar

pusiau barbariškas valdovas, turi tačiau tą kilnų bruožą, kad visa savo

prigimtimi ilgisi ir geidžia tiesos, o nekenčia apgaulės ir melo.

Jo širdyje vien ima įsigalėti skepticizmas dėl dievų ir dievo

tariamojo nepajėgumo akivaizdžiai įrodyti savo galią. Šioje pat dalyje

užsimezga ir kita gija asmeninės Skirgailos dramos – jo noras vesti Lydos

kunigaikštytę Oną Duonutę, prievarta laikomą jo pily.

Keleris įsilyli Oną ir prisiekia ją išvaduoti. Šis laiku

susektas sąmokslas jau ir taip kartumu pertekusioj Skirgailos sieloj

sukelia dar didesnį įtarimą ir nepasitikėjimą ne tik svetimaisiais, bet ir

savaisiais. Jam atrodo, kad ir dievai “neteko jau galios ir nesugeba nei

keršyti, nei bausti”. Bet Skirgaila niekad neatsižada to, ką kartą buvo

pasiryžęs: jis įsako prievarta sutuokti jį su Ona Duonute.

Trečiojoje dramos dalyje Skirgailą ištinka du smūgiai, mirtinai

sužeidę jo dvasią. Vaidila Stardas, ištikimiausias senojo tikėjimo gynėjas,

miršta, kaip klaidingai pranesšta Skirgailai, apkrikštytas. Antrą smūgį

Skirgaila patiria, kai įsitikina, kad Onos Duonutės laimę žadąs šypsnys,

jam įėjus į jos kambarį, buvo skirtas ne jam,

o Keleriui, kuris slapta vėl

įslinko į pilį, ir kurio laiškas kunigaikštienei buvo patekęs į Skirgailos

rankas.

Kunigaikštienė žino, kas yra tariamasis numirėlis, tad

Skirgailos kerštas yra pilnas, abipusis. Bet mes matome, kad tas kerštas

yra kartu ir moralinis paties Skirgailos žuvimas (p. 54 – 55).

Jei prie individualinių Skirgailos išgyvenimų dar pridėsime

politinius valstybinius rūpesčius, vykstantį karą su kryžiuočiais ir

įtemptus santykius su lenkais, tai tragiškas Skirgailos asmuo įgaus dar

daugiau turinio ir monumentalumo.

V. Krėvė vaizduoja Skirgailą kietą, žiaurų, pusiau barbarišką

despotą. Tačiau yra jame ir ssimpatiškų, žmoniškų bruožų. Jis yra teisingas,

jis žavisi karžygiška drąsa net ir savo priešo.

“Skirgaila” yra stipriausias V. Krėvės draminis veikalas. Jame

nėra tokių gausių epinių bei lyrinių atsišakojimų kaip “Šarūne”. Veikale

jaučiama stipri draminė įtampa. Jo stilius ryškus, emocionalus bei

sugestyvus, kalba individualizuota pagal veikiančiųjų asmenų charakterį

(p.56).

[pic] (“Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje”, V., 1983)

V. Krėvė daugiau simpatizavo klasikinio stiliaus rašytojams,

kurie pirmenybę atidavė turiniui, o ne formai (p. 86).

[pic]

(“Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje”, V., 1983)

Vydūno veikaluose lietuviškoji dramatizmo samprata įgavo nebe

vien tautinį patriotinį, bet ir etinį humanistinį pobūdį. Dramos centre

iškilo žmogus, idealaus dvasinio harmoningumo asmenybė, kurios jausmai,

siekimai ir kovos nebetilpo empiriniuose tikrovės rėmuose, o buvo ryškinami

platesnėje ir sąlyginėje laiko bei erdvės perspektyvoje. Žmogaus paveikslas

tapo monumentalus, filosofiškas, suspindėjo iš vidaus ypatingu sielos

gyvenimo skaidrumu. Tačiau šitokia draminė figūra neturėjo visų gyvybės

požymių, buvo perdėm ideali ir abstraktoka, jai trūko psichologinio gilumo,

realumo ir vispusiškumo. Tą spragą užpildė V. Krėvės draminiai kūriniai.

Kilnūs patriotiniai ir bendražmogiški herojų siekiai,

maištavimas prieš dievus ir likimą čia jungiais su žiaurumu, keršto ir

pavydo aistromis, virsdami jaudinančia žmogiškosios egzistencijos drama (p.

92).

“Skirgailos” struktūra artimesnė klasikinėms dramaturgijos

formoms. Veikalo siužetas grindžiamas istorinei dramai būdinga politine

intriga, kuri susipina su riteriška meilės istorija. Kūrinio centre ryškiai

dominuoja valdovo figūra, saistanti kitų personažų užmojus bei likimus.

Kūrinys montuojamas iš fragmentiškų epizodų. Daugelis jų yra ekspozicinio

pobūdžio, ryškina bendrą situaciją, bet nedaug ką teduoda tiesioginei

veiksmo eigai (p. 118).

“Skirgailoje” nemaža lyrinio pobūdžio scenų, kuriose išorinio

veiksmonėra, bet veikėjai iš vienos dvasinės būsenos pereina į kitą (p.

119).

V. Krėvės personažai dažniausiai yyra vidinės savistabos žmonės

(p. 120).