Vincas Kudirka
Vincas Kudirka
Vincas Kudirka, pasirašinėjęs daugiausia V. Kapso slapyvardžiu,
yra vienas iš žymiausių XIX a. paskutiniojo dešimtmečio lietuvių rašytojų
bei kritinio realizmo atstovų. V. Kudirkos kūryboje plačiai atsispindėjo
nacionalinė lietuvių tautos priespauda, liaudies neapykanta carizmui,
atskiri nacionalinio išsivadavimo reiškiniai (kova dėl lietuviškos spaudos,
dėl gimtosios kalbos teisių ir kt.). V. Kudirka buvo žymus lietuvių
nacionalinio judėjimo srovės (“varpininkų”) ideologas bei vadovas, vienas
iš talentingiausių to meto lietuvių publicistų, propagavęs kylančios
lietuvių buržuazijos siekimus įsitvirtinti krašto ekonominiame ir
kultūriniame gyvenime.
V. Kudirkos kūryba idėjiškai prieštaringa. Savo raštuose V.
Kudirka kėlė aktualius politinius ir socialinius liaudies gyvenimo
klausimus, griežtai demaskavo carinę santvarką, atskleidė kai kurias
buržuazinės visuomenės negeroves, aštriai kritikavo buržuazinę lietuvių
inteligentiją, tačiau jo kritika ir sprendimai dažnai buvo ribojami
liberalinės ideologijos, jis ne iš esmės smerkė buržuazinę visuomenę, o tik
siekė ją pataisyti.
Gyvenimas ir veikla
V. Kudirka gimė 1858 m. gruodžio 31 d. Vilkaviškio apskrityje, Paežerių
kaime, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Jo tėvas buvo sąmojingas ir
pastabus žmogus, mokėjęs gerai pasakoti. Prisimindamas motiną, kurios jis
neteko eidamas dešimtus metus, V. Kudirka rašė: “Mano motina davė man, ką
apskritai mmotina lietuvė gali duoti savo vaikams, dargi daugiau, nes pati
daugiau turėjo. Labai gražiai dainavo, labai puikiai margino margučius,
labai dailiai sekė pasakas ir prie tų dailių dalykų mane pritraukė”.
Dešimties metų amžiaus V. Kudirka pradėjo lankyti pradinę mokyklą. Jau
tuomet jis pasižymėjo ggabumais, gražia rašysena ir muzikiniu talentu. 1871-
1877 m., mokydamasis Marijampolės gimnazijoje, V. Kudirka su dideliu
pamėgimu skaitė A. Mickevičiaus, M. Knopnickos ir kitų žymių lenkų rašytojų
kūrybą, grojo smuiku mokinių orkestre, dainavo chore. Tuo metu V. Kudirka
ėmė rašinėti ir eilėraščius lenkų kalba.
Baigęs šešias klases ir tėvo verčiamas, 1877 m. V. Kudirka buvo įstojęs
į Seinų dvasinę seminariją. Tačiau, būdamas linksmo ir gyvo būdo jaunuolis,
nelinkęs tapti dvasininku, V. Kudirka negalėjo pakęsti slopaus seminarijos
režimo bei tvarkos. 1879 m. jis buvo pašalintas dėl “pašaukimo stokos”. Dėl
to V. Kudirka visam laikui neteko užsirūstinusio tėvo materialinės paramos.
1879 m. V. Kudirka grįžo į Marijampolės gimnaziją, norėdamas ją baigti.
Čia jis toliau rašinėjo eilėraščius ir straipsnelius lenkų kalba, buvo
nelegalaus gimnazistų laikraštėlio “Klamstwo” redaktorius ir aktyviausias
bendradarbis.
Tuo metu Marijampolės gimnazijoje viešpatavo lenkiškumo atmosfera.
Baigęs šią mokyklą (1881), V. Kudirka save irgi laikė lenku. Jis išvyko
studijuoti ne į Maskvą, kur mokėsi nemažas jo draugų būrys, bet į Varšuvos
universitetą, nors ir negalėjo ten gauti stipendijos. Vienerius metus
paklausęs filologijos paskaitų ir nusivylęs menku dėstymu, V. Kudirka
perėjo į medicinos fakultetą. Netekęs namiškių paramos, jis turėjo verstis
privačiomis pamokomis, paskaitų perrašinėjimu, grojimu orkestre ir pan.
Tuo metu Varšuvos studentų tarpe buvo gana stiprios anticarinės
nuotaikos, plito “Proletariato” partijos propaguojamos socializmo idėjos,
įvykdavo politinio pobūdžio neramumų (pvz., 1883 m.). V. Kudirka taip pat
buvo užmezgęs su šia partija. 1885 m. rudenį, būdamas ketvirto kurso
studentas, kartu su kitais partijos veiklos dalyviais V. Kudirka buvo
suimtas ir įkalintas Varšuvos citadelėje. Jis buvo kaltinamas ryšiais su
“Proletariato” partijos Centro Komiteto nariais ir K. Markso “Kapitalo”
konspekto parengimu partijos reikalams. Įnešus piniginį užstatą, V. Kudirka
buvo išleistas iš kalėjimo, bet dvejus metus negalėjo naudotis studentų
teisėmis (laikyti egzaminų, pereiti į aukštesnį kursą ir kt.). Vėliau,
paskelbus caro patvirtintą sprendimą “Proletariato”bylos dalyviams, jis
buvo visai pašalintas iš universiteto be teisės įstoti į kitą kurią
aukštąją mokyklą.
Caro valdžiai sutriuškinus “Proletariato” partiją ir lenkų
inteligentijoje pasklidus nusivylimo nuotaikoms, V. Kudirka nebeatnaujino
ryšių su revoliuciniu judėjimu, o ėmė žavėtis tuo metu Lenkijoje madinga
liberaline pozityvizmo ideologija. Tačiau V. Kudirkos dalyvavimas
“Proletariato” veikloje vis dėlto galėjo turėti teigiamos įtakos jo
ideologijos formavimuisi, ypač jo demokratiniam, anticariniam nusiteikimui.
Susidūręs su “Proletariato” partijos kova prieš carizmą, V. Kudirka galėjo
stipriau pajusti meilę ir savajai, carizmo engiamai tautai, aiškiau
suprasti, kad reikia pradėti kovoti dėl jos nacionalinių teisių.
Nemažą reikšmę V. Kudirkos nacionaliniam apsisprendimui turėjo J.
Jablonskis, buvęs jo klasės draugas. Studijuodamas Maskvoje, J. Jablonskis
1883 m. parašė V. Kudirkai laišką, šitaip jam priekaištaudamas dėl
sulenkėjimo: “Lyg jau netekai savo prigimtinės kalbos, t. y. kalbos tėvo ir
motinos, katruodu Tave be baimės lietuviškai liūliavo ir aukšliavo. Gėda
tai XIX amžiuje taip elgtis – mmesti savuosius dėl kitų”. Šitoks griežtas J.
Jablonskio žodis galėjo smarkiai paveikti V. Kudirką.
Be kitų veiksnių, patraukusių V. Kudirką į lietuvių nacionalinį
judėjimą ir į lietuvių literatūrą, jam turėjo didelės įtakos “Aušros”
laikraštis. Tai vėliau pripažino pats V. Kudirka. 1885 m. “Aušroje” V.
Kudirka išspausdino pirmąjį savo eiliuotą kūrinį – sekimą nežinomu
autorium.
1887 m. V. Kudirkai, padavus malonės prašymą carui, buvo leista grįžti
į Varšuvos universitetą. Tuo metu ten studijavę lietuviai studentai ėmė
rūpintis nacionaliniu veikimu. 1888 m. jie suorganizavo nelegalią
“Lietuvos” draugiją. Nustatant šios draugijos programą, V. Kudirka vaidino
žymų vaidmenį. Todėl draugijos įstatai iš dalies atskleidžia ir jo paties
ideologiją bei pažiūras. Įstatai buvo sudaryti pagal to meto lenkų
liberalinės pozytivizmo srovės programą, stengiantis ją pritaikyti Lietuvos
sąlygoms. Draugijos “Lietuva” įstatuose akcentuojami tikslai, būdingi
lietuvių liberalinės buržuazijos judėjimui: “I. Platinimas šviesos. II.
Atgaivinimas ir pakėlimas tautiškos dvasios, rašliavos ir dailės. III.
Pagerinimas ūkės butės. IV. Platinimas rubežių lietuvystės”.
1889 m. pradėjo eiti Varšuvos lietuvių studentų draugijos įsteigtas
žurnalas “Varpas”, o sekančiais metais – valstiečiams skirtas laikraštis
“Ūkininkas”. Šiuose periodiniuose leidiniuose V. Kudirka spausdino savo
kūrinius, o žurnalą “Varpą” jis kelerius metus ir redagavo.
Baigęs 1889 m. Varšuvos universitetą, V. Kudirka atvyko į šakius, kur
1890 – 1894 m. vertėsi gydytojo praktika, kartu rašydamas eilėraščius ir
ypaš gausiai publicistinius straipsnius.
Ištisą dešimtmetį dirbdamas platų literatūrinį bei visuomeninį darbą,
V. Kudirka buvo pasidaręs buržuazinės lietuvių inteligentijos vadovu. Su
juo palaikė ryšius daugelis to meto lietuvių rašytojų (J. Mačys – Kėkštas,
G. Petkevičaitė – Bitė, Žemaitė ir kt.). Didelį autoritetą amžininkų tarpe
V. Kudirkai padėjo įsigyti visų pirma jo kūryba, kurioje buvo keliami
svarbiausieji gyvenamojo meto klausimai, taip pat plati jo erudicija ir
kai kurios patrauklios, teigiamos jo charakterio ypatybės. V. Kudirka buvo
malonaus ir tauraus būdo žmogus, pasižymėjo organizaciniais sugebėjimais,
buvo nepaprastai darbštus, visuomeninius reikalus visuomet statė aukščiau
savo asmeninių interesų. Tačiau turėjo ir nemaža priešų, ypač klerikalų
tarpe.
Susirgęs džiova, V. Kudirka 1894 – 1897 m. važinėjo gydytis į Krymą ir
Adrijos pajūrį. 1895 m. vasarą grįžęs į Lietuvą, jis buvo antrą kartą caro
žandarų suimtas, klerikalų laikraščiui “Apžvalgai” viešai atidengus jo
slapyvardį. Tačiau bylai sudaryti neradus pakankamai medžiagos, V. Kudirka
vėl buvo paleistas.
Gydydamasis už Lietuvos ribų, kur mažiau grėsė caro žandarų
peesekiojimai, V. Kudirka dar labiau suintensyvino savo literatūrinę
veiklą. Be gausių publicistinių straipsnių ir kelių eilėraščių, šiuo
laikotarpiu jis parašė satyrinių kūrinių – “Viršininkus” (1895 m.) bei
“Lietuvos tilto atsiminimus” (1896 m.) ir išvertė į lietuvių kalbą Dž.
Bairono “Kainą”.
Lyrinių kūrinių V.Kudirka yra nedaug parašęs: 10 originalių eilėraščių,
keliolika pagal svetimus pavyzdžius parašytų pasakėčių ir keletas verstinių
eilėraščių. Iš jų susidarė rinkinėlis „Laisvos valandos“ (1899). Pats
rinkinio pavadinimas lyg sako, kad eilėraščiai parašyti laisvalaikiu, tarp
kitų
didesnių darbų. Tačiau tie negausūs eilėraščiai V.Kudirkos darbuose ir
kūryboje užima labai svarbią vietą. Juos visus galima pavadinti
programiniais, proginiais, idėjiniais eilėraščiais, tautos atgimimo
dienoraščiu.
V.Kudirkos poezija diktuojama ne jausmo, bet proto: jis dėsto juose
tautai siektinus idealus. Eilėraščius poetas skyrė svarbiems gyvenimo
įvykiams pažymėti: „Gražu, gražiau, gražiausia“ – „Lietuvos“ draugijos
įkūrimui; universiteto baigimo proga parašė „Labora!“, „Varpo“ pirmajam
numeriui – „Varpą“, o laikraščio dešimtmečiui „Tautišką giesmę“. Iš
Kalvarijos kalėjimo išėjęs sukūrė eilėraščius „Valerijai“ ir „Maniemsiems“.
V.Kudirkos „Tautiška giesmė“ virto mūsų tautos himnu. Jame V.Kudirka
išreiškė lietuvių tautai siektinus idealus, susintetino savo raštuose
skelbiamas idėjas.
Savo Satyromis V.Kudirka siekė praktinių tikslų: paskatinti ir
padrąsinti lietuvius kovai su rusintojais ir Lietuvos skriaudėjais.
V.Kudirkos aštri plunksna nukreipta prieš visus, kurie Lietuvą ūkiškai ir
kultūriškai žlugdė. Lietuvių tautinio atgijimo pagrindu jis laikė tautos
ūkinį atkutimą ir stiprėjimą, su kuriuo kartu žengė ir kultūrinis
atgijimas.
Satyrose panaudoti gyvenimo faktai taip būdingi, anekdotiški ir
karikatūriški, kad ne vienu atveju visai nereikėjo tirštinti spalvų. Ir vis
dėlto V.Kudirkos satyros – ne tikrovės aprašas, o atvaizdas, paveikslas.
Veikėjai ir įvykiai tipizuoti ir sąmoningai neindividualizuoti, kad
neužkliudytų „ypatų“, iir kad netaptų tik tikrovės iliuzija. Satyras galima
vadinti dokumentine proza. Rašytojo žodis apnuogina ir žmogiškąsias ydas,
ir socialinius skaudulius, provokuoja, kreipiasi į atskiro žmogaus ir
visuomenės sąžinę. Siužetus V.Kudirka grindė realiais įvykiais; personažai
turi prototipus.
„Viršininkai“ – ilgiausia V.Kudirkos satyra. Daugiausia vietos čia
skiriama carizmo biurokratijai. Rusiškieji veikėjų vardai atskleidžia
neigiamas pajuokiamųjų asmenų savybes. V.Kudirka atskleidė viršininkų
sauvaliavimą, groteskiškai parodė viršininko didybę visoje žemiausioje
žmogaus menkystėje.
Tautinė, politinė ir socialinė savimonė akivaizdžiausiai atskleista
„Lietuvos tilto atsiminimuose“. Čia pasakojama tilto vardu. Tiltas satyroje
– Lietuvos simbolis. Jis mato socialinę skriaudą ir tautinę priespaudą.
Kūrinio pabaiga nuskamba kaip tautos atsparumo, gyvybingumo teigimas,
tikėjimas teisingumu.
Spaudos draudimą pasmerkė satyroje „Cenzūros klausimas“. Satyra
pasižymi didžiausiu kompoziciniu darnumu. Tai aštrus politinis groteskas.
Vaizduojamas atsitikimas – anekdotinis. Ne viena siužetinė situacija taip
paradoksali, kad nebegali būti komentuojama pagal empiriško tikroviškumo
logiką.
V.Kudirkos didelė įtaka atgyjančiai lietuvių tautai siekia ir mūsų
laikus: jo skelbtos idėjos tebegyvos ir tebeaktualios, nes jis nustatė
teisingas gaires kultūriškai atgyjančiai ir laisvės siekiančiai tautai.
Paskutiniuosius gyvenimo metus V.Kudirka praleido Naumiestyje, sunkiai
sirgdamas. Globojamas savo bičiulės Valerijos Kraševskienės, jis buvo
atsidėjęs vien literatūriniam darbui. Čia V. Kudirka parašė satyras
“Cenzūros klausimas” (1897 m.) ir “Vilkai” (1898 m.), be to, išvertė į
lietuvių kalbą F. Šilerio “Orleano Mergelę” ir “Vilių Telį”, A.
Mickevičiaus “Vėlinilų” III d. ir kt.
V. Kudirka taip pat rinko ir skelbė lietuvių tautosaką. Ypač reišmingas
buvo jo parengtas liaudies dainų rinkinys “Kanklės” (I d. – 1895, II d.
1899). V. Kudirka pasireiškė ir lietuvių literatūrinės kalbos, ypač
rašybos, norminimo srityje (1890 m. išleido “Statrašos ramsčius” – pirmąjį
lietuvių kalbos rašybos vadovėlį).
V. Kudirka mirė 1899 m. llapkričio 16 d., palaidotas Naumiestyje (nuo
1934 m. vadinamas Kudirkos Naumiesčiu).
