Vincas Mykolaitis – Putinas „Gyvenimas ir kuryba“

Pirmieji gyvenimo ir kūrybos žingsniai

Vincas Mykolaitis-Putinas gimė 1893 metų sausio 6 dieną Pilotiškių kaime, Prienų rajone rytiniame Suvalkijos pakrašty, XIX a. pabaigoje jau pa¬siekusiame tam tikros ekonominės ir socialinės pažan¬gos. Žmonės čia buvo išsiskirstę į vienkiemius, daugelis sukūrę gana tvirtus ūkius. Vincas Mykolaitis- Putinas davė pradžią gausiam Mykolaičių šeimos atžalynui. Po jo į pasaulį atėjo dar šeši sūnus ir dvi dukterys.

Apylinkių gamta buvo ne¬įspūdinga. Arti nebuvo nei ežero, nei didesnių aukštumų – vien Suvalkijos lygumos, krūmokšniai, pelkėtos žemumos. Įspūdingesnė vvieta – poeto mėgstamas kalnelis, Aušrakalniu vadinamas.

Abu rašytojo tėvai – susipratę lietuviai ir kata¬likai. Tėvas kieto charakterio, atkaklus, dažnai šiurkštus, bet ambicingas, siekęs savo šeimos gero. Savo rankomis pastatė sodybą, užsodino gražų sodą, augino gerų veislių arklius. Mykolaičių ūkis buvo vienas stambesnių visoje apylinkėje. Žmonės buvo susiskirstę i vienkiemius. Juozas ir Magdalena Mykolaičiai tūrėjo 52 margus žemės. Motina kilusi iš pasiturinčios laisvųjų valstiečių šeimos, gal todėl jos giminėje buvo galima jausti lyg ir kokį dvasinį aristokratiškumą. Ji buvusi jautri, rrūpestinga, tyli, mandagi, tačiau netūrėjo didelės įtakos šeimos reikaluose. Darbai jai sekėsi – jos lininis ar vilnonis verpalas būdavo nepaprastai plonas ir lygus. Svarbiausias jos rūpestis – vaikai; jų gimė devyni, tačiau ne visi išgyveno. Būsimasis poetas savo būdu ir nnet veidu buvo panašus į motiną.

Nuošalūs Putino tėvų namai – tvarkingi. Vaikystė, kad ir be skurdo, nebuvo skaidri. Kaimo buitis, kaip vėliau rašė savo „Atsiminimuose“ rašytojas, dvelkė prakticizmu, vienkiemiui būdingu uždarumu. Tėvai buvo už¬dari, santūrūs žmonės. Tėvas nerūkė, negėrė, visus šeimy¬nykščius spaudė prie darbo, griežtai auklėjo, bet namams stigo jaukumo, nuoširdumo.

Lietuvių literatūros klasiką Vincą Mykolaitį-Puti¬ną pamilstame bundančios jaunystės metais, skai¬tydami jo romaną „Altorių šešėly“. Šis kūrinys daug kam yra tapęs kelrode žvaigžde, vedančia į prasmingą gyvenimą. Iš jo mokomės gražiai jausti, pažinti save, ilgėtis kilnių gėrio ir grožio idealu, suvokti asmenybės vertę. Patekę į Liu¬do Vasario — jaunai sielai tokio artimo hero¬jaus — pasaulį, įžengiame ir į poezijos sritį, pra¬dedame suprasti žmogiškosios meninės indivi¬dualybės pradus, jos vidaus konfliktus, kūrybą žadinančius ddžiaugsmo ir skausmo išgyvenimus. Atsiranda troškimas giliau pažinti visą V. Myko¬laičio-Putino kūrybą — jo nuostabius lyrikos še¬devrus, dramas, prozą, mokslines studijas apie lie¬tuvių literatūrą, kritikos darbus, atsiminimus, pub¬licistiką, vertimus. Visa tai didžiulis dvasios lobis, pro kurį negali abejingai praeiti nė vienas apsišvietęs mūsų krašto žmogus.

V. Mykolaičio-Putino gyvenimo ir kūrybos laiko¬tarpis labai įdomus ir sudėtingas. Jis apima tris svarbius XX amžiaus revoliucinio judėjimo eta¬pus, du pasaulinius karus, kelis literatūrinės rai¬dos tarpsnius. Rašytojas savo kelią į gyvenimą pradėjo, būdamas kunigų seminarijos auklėtinis, ddvasininkų luomo atstovas, bet pačiame savo kū¬rybinės veiklos įkarštyje nutraukė ryšius su kle¬rikaline aplinka, pasirinko laisvo pasauliečio me¬nininko ir mokslininko kelią, o vėliau, žlugus bur¬žuazinei santvarkai, įsijungė į tarybinių rašytojų gretas, įnešė reikšmingą indėlį į socialistinio lai¬kotarpio lituanistiką. „Tik nuolatos degdamas ir atsinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai sa¬ve pareikšti“,— šiuos žodžius, parašytus „Altorių šešėly“, V. Mykolaitis-Putinas patvirtino visu sa¬vo gyvenimu. Nuolatinės jo pastangos atsinau¬jinti buvo kartu siekimas išlikti pačiu savimi, ieš¬koti darnaus ryšio tarp asmenybės ir jos sociali¬nės aplinkos, tarp individualių kūrybinių troški¬mų ir pareigos savo liaudžiai, atsakomybės prieš istoriją. Gilindamiesi į tuos didžio menininko kū¬rybinės evoliucijos dėsningumus, turime progos pamąstyti ir apie daugelį bendrų mūsų kultūros raidos ypatumų sudėtingose XX amžiaus kryžke¬lėse.

1900 m. Vincas Mykolaitis pradėjo mokytis Gu¬delių pradinėje mokykloje. Tėvai jį įkurdino vie¬nos senutės dūminėje pirkelėje, kurioje vakarais-dar rusendavo balana. Mokykloje tebuvo vos 30 mokinių iš viso valsčiaus (apskritai Lietuvos pra¬dinėse mokyklose tuo metu tegalėjo mokytis tik 12% mokyklinio amžiaus vaikų).

Tolesni mokslo keliai atvedė jaunąjį Mykolaitį į žymų ano meto kultūrinį centrą — Marijampo¬lę (dabartinį Kapsuką). Nuo 1902 metų rudens jis ten lankė apskrities pradžios mokyklą, o nuo 1905 metų — gimnaziją.

1904 m. atgavus spaudos laisvę plėtėsi tautinio atgimimo judėjimas, o netrukus kraštą sudrebino ir 1905 m. revoliucijos bbanga. Mykolaitis dauge¬lį to meto įvykių stebėjo smalsia paauglio akimi, tačiau dažniausiai iš šalies. Laiko nuotaiką iš¬reiškė ano meto mitinguose skanduoti šūkiai: „Ša¬lin caro valdžią!“, Šešupės pakrantėse skambė¬jusios revoliucinės dainos.

Turėdamas gražų balsą ir gerą klausą, Mykolaitis dar pirmojoje gimnazijos klasėje pradėjo dainuo¬ti mokinių chore, o vėliau ir Marijampolės lie¬tuvių chore.

Gimnazijoje Mykolaitis garsėjo ir kaip gabus piešėjas. Ypatingai daug pagyrimų susilaukė jo nukopijuotas kunigaikščio Gedimino paveikslas. Dabar šis portretas kabo rašytojo tėviškėje kaip memorialine relikvija. „Baigęs keturias gimnazijos klases, Mykolaitis pasuko tradiciniu dideles lietuvių jaunuomenės dalies mokslo keliu. 1909 m. jis įstojo į Seinių kunigų seminarą.

Būdamas antrajame kurse, Mykolaitis-Putinas įsi¬jungė j slaptą seminaristų lavinimosi būrelį. Jo nariai studijavo Lietuvos istoriją, literatūrą, kal¬bą, ugdė savo literatūrinius ir mokslinius sugebė¬jimus. Buvo rašomi ir svarstomi referatai literatū¬ros klausimais, aptariamos naujai pasirodančios knygos ir jų recenzijos, taip pat seminaristų kū¬rybiniai bandymai.

Pradedantį poetą ėmė traukti platesni literatūros horizontai. 1913 m. jo eilėraščiai pasirodė pirmo¬jo lietuvių literatūrinio „Vaivorykštės“ žurnalo puslapiuose. Šį faktą Mykolaitis-Putinas vėliau laikė tikruoju „savo įsivesdinimu į lietuvių litera¬tūrą“. Žurnalo redaktorius Liudas Gira parašė jam skatinamąjį laišką, ragindamas ieškoti naujų te¬mų ir formų, patarė pasiskaityti F. Tiutčevo ir A. Feto poezijos. Suartėjimas su „Vaivorykšte“ reiškė aukštą jauno poeto įvertinimą ir pripaži¬nimą žymiausiame to meto lietuvių lliteratūros forume. Žurnalas naudojo kūriniams griežtus me¬niškumo ir profesionalumo kriterijus, savo prog¬ramoje stojo prieš rašytojų suskirstymą idėjinė¬mis srovėmis.

Anksti Mykolaitį-Putiną ėmė dominti ir lyrinio epo formos. Tarp pirmųjų jo bandymų randame dvi stambokas balades: „Dvi meilužės“ ir „Pati-žmogžudė“, kuriose romantinėmis spalvomis mė¬ginta vaizduoti žmogiškų jausmų prieštaravi¬mai, tačiau be gilesnio įprasminimo. Abu šie kū¬riniai liko užmarštyje. Poetas nedėjo jų | savo

poezijos rinkinius.

Kitokio likimo susilaukė poema „Kunigaikštis Žvainys“, parašyta 1913—1914 m. Joje, kaip ir baladėse, vaizduojamos galingos aistros, bet kar¬tu keliama ir reikšminga visuomeninė problema. Čia sprendžiamas konfliktas tarp asmeninės lai¬mės ir pareigos tėvynei.

Studijų metai

Pirmasis pasaulinis karas, įsiliepsnojęs 1914 m. rudenį, tapo pirma lemtinga Mykolaičio-Putino gyvenimo posūkio riba. Mokslas seminarijoje buvo užbaigtas paskubomis. Jos auklėtiniai kartu su tūkstančiais karo pabėgėlių traukėsi į rytus, trumpam buvo sustoję Vilniuje, vėliau Mogilio¬ve. Su seminarijos baigimo dokumentais Myko¬laitis-Putinas atsidūrė Petrograde, kur pradėjo studijuoti dvasinėje akademijoje — stambioje carinės Rusijos religinėje aukštojoje mokyk¬loje.

Karo meto įvykiai ir studijos išvedė jauną poetą už gimtojo krašto ribų, atvėrė vartus į platesnį pasauli. Rusijoje jis matė karo nelaimių ištiktus žmones, pajuto pasaulį draskančius socialinius ir politinius prieštaravimus. Čia atsivėrė naujos ga¬limybės plėsti savo kultūrinį akiratį. Petrograde Mykolaitis-Putinas iš arčiau susipažino su rusų kultūros lobiais, meniniu gyvenimu. Ypač didelę reikšmę poetui turėjo muzika.

Čia jis išgirdo „Faustą“ ir kitas klasikines operas, lankė simfo¬ninius koncertus, pramoko groti vargonais, skam¬binti pianinu, vadovavo akademijos studentų chorui. Poeto estetinę kultūrą taip pat ugdė dai¬lės ir istorijos muziejai, architektūros paminklai.

Mezgėsi platesnė pažintis su rusų klasikine ir naująja literatūra. Iš tuolaikinių rusų poetų la¬biausiai jį traukė simbolistai. Gilų įspūdį tuo me¬tu jam darė teoriniai simbolistų V. Ivanovo ir A. Belo darbai, taip pat V. Solovjovo kūryba. Patraukė rusiškai rašiusio lietuvių poeto Jurgio Baltrušaičio lyrika. Daugelį šio simbolizmui arti¬mo autoriaus eeilėraščių Mykolaitis-Putinas atmin¬tinai mokėjo jau Seinuose. Jo mėgstami poetai buvo F. Tiutčevas ir A. Fetas. Studijuodamas dvasinėje akademijoje, Mykolaitis-Putinas ben¬dradarbiavo buržuazinėje ir klerikalinėje Petro¬grado lietuvių spaudoje („Lietuvių balse“ buvo spausdinama poema „Kunigaikštis Žvainys“, „Ateities spinduliuose“ — eilėraščiai). 1917 m. Petrograde išleista pirmoji Mykolaičio-Putino knyga — „Kunigaikštis Žvainys. Raudoni žie¬dai“.

Po trejų mokslo metų Petrogrado dvasinėje aka¬demijoje Mykolaitis-Putinas gavo Amerikos lie¬tuvių Tautos fondo stipendiją, suteikiančią gali¬mybę nuo 1918 m. studijuoti Fribūro universitete Šveicarijoje.

– Studijų metais Mykolaitis-Putinas parašė nema¬žai eilėraščių, sukūrė poetinę dramą „„Valdovo-sūnus“, mėgino jėgas novelistikoje, parengė literatūrinių straipsnių. Lietuvoje įsisteigusi „Švy¬turio“ leidykla 1921 m. išleidžia iš karto du to¬mus „Putino raštų“. Kritikoje pasigirdo palankūs naujų kūrinių vertinimai. Kaune pradėjęs veikti dramos teatras įtraukė „Valdovo sūnų“ į savo re¬pertuarą. Tačiau pats rašytojas nnebuvo labai pa¬tenkintas nei savo kūryba, nei jos sąlygomis.

Nuo klerikalinės aplinkos poetas kiek atitruko paskutiniame savo studijų etape. 1922 m. rudenį užbaigus mokslus Fribūre, atsirado galimybe dar metus gilinti žinias Miuncheno universitete. Čia Mykolaitis-Putinas susikoncentravo jau grynai į literatūros dalykus ir rengėsi profesūrai Lietuvo¬je, ką tik susikūrusiame Kauno universitete. Nau¬joje vietoje poetą ypač džiugino pasaulietinė mokslo ir gyvenimo atmosfera.

Studijų metais Mykolaitis-Putinas susikūrė dau¬giau ar mažiau vieningą estetinių pažiūrų siste¬mą, kuri sąlygojo tiek jo grožinę kūrybą, tiek kritikos ir literatūros mokslo darbus. Pagrindi¬nius šių pažiūrų principus formavo Fribūro ir Miuncheno universitetuose studijuotos humani¬tarinės disciplinos.

Devyneri metai, praleisti toli nuo gimtojo krašto išvedė jauną poetą į platų pasaulį. Tiesa, tai buvo kelias, vingiavęs per skirtingų aukštųjų mokyklų auditorijas ir bibliotekas, gerokai izoliuotas nuo ddidžiųjų epochos socialinių sukrėtimų, tačiau jis pakylėjo sodžiaus pagimdytą jaunuolį į humani¬tarinės kultūros aukštumas, išugdė jame asmeny¬bės vertės nuojautą, parengė svarbiems darbams ir gyvenimo išbandymams.

Sugrįžimas

Baigęs studijas užsienyje, Mykolaitis-Putinas grįžo į tėvynę ir 1923 m. rudenį pradėjo dėstyti Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete (1928 m. tapo profesoriumi). Kaune, kuriame poetas apsigyveno, telkėsi rašytojai, buvo leidžia¬mos knygos, laikraščiai ir žurnalai, steigėsi pa¬grindinės mokyklos ir mokslo organizacijos. Nors tai buvo didelių ekonominių sunkumų, visuome¬ninio ir politinio blaškymosi metai, didelė inte¬ligentijos dalis puoselėjo gražias viltis aapie jau¬nos valstybės demokratizmą, šviesią krašto ateitį, intensyvų kultūrinį darbą. Daug kas uoliai jun¬gėsi į įvairių buržuazinių partijų, ideologinių ir kultūrinių grupuočių veiklą, dalyvavo besistei¬giančiose organizacijose bei jų leidžiamuose lei¬diniuose, miklino plunksną liepsningose tarpusa¬vio diskusijose.

Mykolaitis-Putinas priklausė dešiniajam visuome¬nės sparnui. Baigęs studijas su katalikiškųjų or¬ganizacijų parama, Lietuvoje jis turėjo „atidirbti“ savo globėjams.

Mykolaičio-Putino kūrybinis balansas tuo metu jau buvo smarkiai padidėjęs. 1926 m. pasirodė jo antra poetinė drama „Žiedas ir moteris“. Netru¬kus gimė misterija „Nuvainikuota vaidilutė“ (1927). O kai 1927 m. išėjo lyrikos rinkinys „Tarp dviejų aušrų“, Putino žvaigždė iškilo į lietuviu poezijos zenitą.

Pasitraukdamas iš profesoriaus pareigų Kaune universiteto Teologijos-filosofijos fakultete ir pereidamas į Humanitarinių mokslų fakultetą 1929 m., Mykolaitis-Putinas tarsi perkirto pirmi grandinę, siejusią jį su klerikalinėmis institucijomis. Tolesnis žingsnis buvo — atsisveikinimas su ,,Židinio“ redaktoriaus kėde (1932 m.). Kaip liudija kai kurie klerikaliniai veikėjai emigracijoj paskelbtuose atsiminimuose, tų pareigų rašytojais nebepatikėjo ir patys žurnalo šeimininkai.

Tuo metu Mykolaitis-Putinas jau rašė „Altorių šešėly“ (1931—1933), kuriame siekė meniškai įprasminti ilgai brandintą maištą ir išsivadavimą iš konfesinių varžtų. 1935 m. rašytojas oficialiai atsisakė; kunigystės ir sukūrė šeimą.

1923—1933 m.— audringas Mykolaičio-Putino gy¬venimo dešimtmetis. Per tą laikotarpį rašytojas įaugo į kultūrinę Lietuvos gyvenimo dirvą, stip¬riai pajuto naują laiko dvasią ir įvykdė labai svarbų savo vidinio iišsivadavimo žygdarbį. Tarp daugelio įžymių lietuvių kultūros veikėjų, priklausiusių dvasininkų luomui, jis buvo pirmasis iškėlęs vientisos ir neskaldomos menininko as¬menybės principą. Jeigu profesija, luomas ir dog¬mos trukdo menininko dvasiniams polėkiams ir varžo kūrybos laisvę, reikia iš visų tų varžtų iš¬sivaduoti— tokį sprendimą padarė Mykolaitis-Putinas, pasitraukdamas iš dvasininkų luomo.

Mykolaitis-Putinas šiuo laikotarpiu iškilo kaip simbolizmo atstovas. 1927 m, pasirodęs jo eilė¬raščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ dažnai nuro¬domas kaip būdingiausia lietuvių simbolistinės lyrikos knyga.

Dar studijų metais Mykolaitis-Putinas sukūrė sa¬vo pirmąjį dramos veikalą „Valdovo sūnų“ (1920), kuris vėliau buvo perdirbtas į „Valdovą“. Pirma¬sis kūrinio variantas susijęs su neoromantiniais ir simbolistiniais autoriaus ieškojimais. Antra¬sis— atspindi menininko nutolimą nuo šių kryp¬čių. „Valdovas“— labiau paplitęs, mūsų teatro repertuare pabuvojęs veikalas.

Simbolistiniu savo kūrybos laikotarpiu Mykolai¬tis-Putinas parašė dar dvi dramas: ,,Žiedas ir Moteris“ (1926) ir „Nuvainikuota vaidilutė“ (1927).

Romanas „Altorių šešėly“

Viena aukščiausių Mykolaičio-Putino kūrybos viršūnių — romanas „Altorių šešėly“. Rašydamas ši stambų prozos veikalą, autorius sprendė opius savo paties dvasinės evoliucijos klausimus ir kar¬tu apibendrino tipiškus krašto kultūrinio ir vi¬suomeninio gyvenimo reiškinius.

Romane vaizduojama sudėtinga XX a. žmogaus dvasinio brendimo istorija, susieta su specifinė¬mis lietuvių inteligentijos formavimosi sąlygo¬mis. Herojus, apie kurį čia pasakojama, pasida¬vęs inertiškam aplinkybių poveikiui, atsiduria kunigų seminarijoje, gyvena tartum ne savo gy¬venimą ir ilgainiui ima ieškoti tokio kelio, kkuris jam leistų būti savimi, jaustis naudingu visuomenei. Rašytojas gilinasi į talentingos, didelių dvasinių poreikių asmenybės vidinį pasaulį, ana¬lizuoja jos psichologinius ir moralinius priešta¬ravimus, neišleisdamas iš akių ir socialinių, isto-rinių veiksnių.

Ieškojimai ir krizes

Romanas „Altorių šešėly“ iškėlė Mykolaitį- Putiną į lietuviškojo parnaso viršūnes. Literatūrinėse sferose į šio romano autorių pradėtą žiūrėti ne tik kaip į didelio talento menininką, bet ir kaip į ryžtingą, visuomenės opinijos nepaisančią asmenybę, kuri drąsiai ieško naujų kelių, siekia platesnių kontaktų su gyvenimu. Neatsitiktinai Mykolaitis-Putinas 1933 m. buvo išrinktas Lietu¬vių rašytojų draugijos pirmininku (tas pareigas ėjo iki 1937 m.). Būdamas šiame poste, jis sten¬gėsi sutelkti įvairių idėjinių bei estetinių grupuo¬čių suskaldytas literatų pajėgas atsakingiems gy¬venamojo meto uždaviniams spręsti. Jo literatū¬rinė pozicija buvo grindžiama aukštos meninės kultūros principais. Rašytojas nepritarė nė vie¬nos literatūrinės grupuotės idėjiniam ar esteti¬niam tendencingumui, o skatino siekti kūrybinio brandumo ir dvasinės gilumos.

Politiniai įvykiai skatino Mykolaitį-Putiną, kaip ir daugelį kitų dorų to meto lietuvių inteligentų, jungtis į bendrą antifašistinės kovos frontą, ku¬riame svarbiausias pozicijas buvo užėmę pažan¬gieji rašytojai. 1938 m. Mykolaitis-Putinas pradė¬jo redaguoti naują literatūrinį žurnalą ,,Dienovi¬dį“, apie kurį susitelkė įvairių idėjinių krypčių rašytojai. Šio žurnalo redkolegijoje Mykolaitis-Putinas dirbo kartu su P. Cvirka ir J. Šimkumi, B. Brazdžioniu ir A. Vaičiulaičiu.

1936 m. Mykolaitis-Putinas išleido poezijos

rin¬kinį „Keliai ir kryžkeliai“, kuriame atsispindėjo jo nauji poetiniai ieškojimai. 1937 m. pasirodė romanas „Krizė“— kūrinys, skirtas aktualioms ano meto buržuazinės visuomenės problemoms, tačiau gerokai apvylęs skaitytojus idėjinėmis išvadomis. Kurį laiką rašytojas pritilo, išgyveno tam tikrą kūrybinės krizės periodą. 1939 m., sukrėstas ar¬tėjančio Antrojo pasaulinio karo nuojautų, poe¬tas paskelbia pluoštą naujų eilėraščių, giliai at¬spindinčių niūrias buržuazinės visuomenės saulė¬lydžio nuotaikas, sielvartą dėl žmonijos kultūrai gresiančios katastrofos.

Tuo metu Mykolaitis-Putinas daug nuveikė kaip literatūros tyrinėtojas ir pedagogas. Universitete jo lietuvių literatūros paskaitos, ypač sspecialūs kursai apie atskirų rašytojų (Vaižganto, V. Krė¬vės, Vydūno ir kt.) kūrybą sutraukdavo daugybę studentų. 1936 m. profesorius išleido stambų literatūros istorijos veikalą „Naujoji lietuvių lite¬ratūra“ (T. I). 1937 m. išeina iš spaudos jo kriti¬kos straipsnių rinkinys—,,Literatūros etiudai“. Kiek anksčiau moksliniame žurnale „Darbai ir dienos“ pasirodė stambi studija „Vydūno drama¬turgija“ (1935). Iš viso ikitarybinio laikotarpio spaudoje pasirodė apie šimtą penkiasdešimt My¬kolaičio-Putino publikacijų įvairiais literatūros klausimais. Dauguma jo straipsnių bei recenzijų pasirodė laikraščiuose „Lietuva“, „Rytas“, „Lite¬ratūros naujienos“, „Lietuvos aidas“, žurnaluose „Židinys“, „„Skynimai“, „Pradai ir žygiai“, „Die¬novidis“ ir kt.

Istorijos kryžkelėse

1940 m. Lietuvoje buvo nuversta buržuazinė san¬tvarka. Nemuno kraštas tapo sudėtine daugiatau¬tės Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos da¬limi. Visas politinis ir visuomeninis gyvenimas, vykstant atkakliam nacionalistinių jėgų pasiprie¬šinimui, buvo pertvarkomas socialistinio valsty¬bingumo, proletarinio internacionalizmo, kkomu¬nistinio partiškumo pagrindais. Mykolaičiui-Putinui tai buvo sudėtingas, daug esminių svarstymų ir vidinių dvasios jėgų pareikalavęs momentas. Blaivus politinės situacijos įvertinimas, taip pat aiškiai pajusta ankstesnė buržuazinės santvarkos krizė padėjo rašytojui surasti teisingą, laiko dvasią atitinkantį sprendimą — gyventi ir eiti koja kojon kartu su savo liaudimi, kritiškai pervertinti senuosius idealus ir įsitikinimus, susidomėti nau¬jomis epochos idėjomis.

Mykolaitis-Putinas stengėsi įžvelgti perspekty¬vas, kurios atsiveria lietuvių literatūrai ir menui socialistinėje santvarkoje. Pozityvi jam atrodė socialistinių literatūrų bendradarbiavimo idėja ir meno ryšių su liaudies gyvenimu stiprinimas. 1940 m. spalio mėnesį jis dalyvavo rašytojų ir menininkų pasitarime pirmajai lietuvių meno de¬kadai Maskvoje pasirengti. 1941 m. vasario mėn. kartu su P. Cvirka ir skulptoriumi J. Mikėnu buvo išskridę i Tbilisį dalyvauti iškilmingame Gruzijos TSR dvidešimtmečio minėjime.

1940 mm. Mykolaitis-Putinas pradėjo profesoriauti Vilniaus universitete, kur dėstė lietuvių literatū¬rą. Įsteigus Lietuvos TSR Mokslų Akademiją, Mykolaitis-Putinas 1941 m. buvo išrinktas, jos tikruoju nariu, kurį laiką ėjo Lietuvių literatūros instituto direktoriaus pareigas.

Okupantams uždarius Vilniaus universitetą, ra¬šytojas kuriam laikui pasitraukia į žmonos tėviš¬kę — Gaižiūnų kaimą netoli Vabalninko.

Pokario metai

Praūžus karo audroms, Mykolaitis-Putinas grįžo į Tarybinės Armijos išvaduotą Vilnių. Gimtojo krašto išvadavimą iš hitlerinės vergovės poetas sveikino eilėraščiais „Tėvynei“, ,,Mano kelias“ ir kt, skelbdamas savo apsisprendimą eiti kartu su savo liaudimi. 1945—1946 metais jjis buvo LTSR Mokslų Akademijos Lietuvių literatūros instituto direktorius. Kartu dirbo Vilniaus vals¬tybiniame universitete, kur iš pradžių ėjo Istori¬jos-filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros, vėliau Visuotinės literatūros katedros vedėjo pareigas. Universitete Mykolaitis-Putinas profesoriavo visą pokario dešimtmetį, kol 1954 m., pablogėjus sveikatai, pasitraukė į pen¬siją ir atsidėjo vien kūrybiniam darbui.

Pokario metai daugeliui okupaciją išgyvenusių“ rašytojų buvo nelengvas idėjinio persiorientavi¬mo laikotarpis. Tuos sunkumus patyrė ir Myko¬laitis-Putinas. Tačiau ilgai nedelsdamas rašyto¬jas jungėsi į kultūrinę ir visuomeninę veiklą. Jis buvo LTSR rašytojų sąjungos valdybos narys, „Pergalės“ žurnalo redkolegijos narys, 1948 m. dalyvavo pirmojoje lietuvių literatūros ir meno dekadoje Maskvoje, kur padarė pranešimą apie lietuvių literatūros raidos kelius. 1947 m. poetas, švenčiant uzbekų literatūros klasiko Ališero Navoji jubiliejų, lankėsi Tarybų Uzbekistane. Ši ke¬lionė įkvėpė jį parašyti eilėraščių ciklą „Uzbe¬kistanas“, o taip pat straipsnį „Ališer Navoji ir jo tėvynė“. Mykolaičio-Putino autoritetingas žo¬dis neretai skambėjo įvairiuose rašytojų susirin¬kimuose, literatūros vakaruose, susitikimuose su visuomene.

Mykolaitis-Putinas daug nuveikė tyrinėdamas li¬teratūrinį palikimą. Tuoj po karo „ Pergalėje“ (1945) pasirodė jo straipsnis apie Žemaitės liau¬diškumą. Iš marksistinių pozicijų jis nušvietė Kristijono Donelaičio, Antano Strazdo, Maironio, Antano Baranausko kūrybą. Ryšium su 400 metų sukaktimi nuo Martyno Mažvydo „Katekizmo“ pasirodymo atskiru leidiniu išėjo Mykolaičio-Pu¬tino mokslinė studija „Pirmoji lietuviška knyga“ (1948). Labai reikšmingai jis prisidėjo prie aaka¬deminės „Lietuvių literatūros istorijos“ parengi¬mo. Universitete, be bendrojo lietuvių literatūros kurso, profesorius skaitė speckursus apie K. Do¬nelaiti, Žemaitę, Maironį, Lazdynų Pelėdą,, P. Cvirką ir kt.

Susiejęs savo gyvenimą su tarybine literatūra, Mykolaitis-Putinas ieškojo šį apsisprendimą įprasminančio moralinio idealo. Rašytojas neno¬rėjo, kad jo darbai naujomis socialistinės san¬tvarkos sąlygomis atrodytų vien kaip istorinių aplinkybių nulemtas atsitiktinumas. Jis tvirtai siejo savo likimą su tautos likimu, kėlė sau už¬davinius — kuo prasmingiau tarnauti gimtojo krašto kultūrai, kūrybinės atramos ir įkvėpimo ieškoti liaudies dvasinio gyvenimo gelmėse. Gražus šių užmojų atspindys yra istorinis romanas „Sukilėliai“, kurio pirmasis tomas pasirodė 1957 m.„Sukilėliai“ — kūrinys apie istorinį baudžiaunin¬kų vaidmenį 1863 m. sukilime Mykolaičiui-Putinui ypač rūpėjo parodyti kaip šiame sukilime iš¬ryškėjo lietuvių liaudies jėga, laisvės troškimas, herojinė dvasia, kaip po ilgų carinės vergovės metų budo lietuvių nacionalinė sąmonė. Šiuos momentus pabrėžia ir tarybinė istoriografija, ak¬centuodama, kad 1863 m. sukilimas buvo susijęs su visoje carinėje Rusijoje susidariusia revoliu¬cine padėtimi.

Lyrika ir paskutiniai eilėraščių rinkiniai

Rašydamas „Sukilėlius“, Mykolaitis-Putinas sukū¬rė daugelį pačių reikšmingiausių savo poezijos posmų. Nuo 1955 m. tarsi prasidėjo naujas poeto atgimimas, susijęs su bendru to meto literatūrinės atmosferos pasikeitimu.

Šeštojo dešimtmečio viduryje visa tarybinė po¬ezija jau stengėsi nusikratyti schematizmo, dogmatikos, iliustratyvumo bei deklaratyvumo, ap¬sunkinusio jos raidą pirmaisiais pokario metais asmenybės kulto sąlygomis. Naujuose ppoetų eilė¬raščiuose atgimė lyrizmas, individualių vidaus išgyvenimų temos, didelių dvasinių vertybių il¬gesys, imta ieškoti platesnių ryšių su nacionali¬nėmis ir pasaulinėmis literatūros tradicijomis ir vertingais XX a. kultūros laimėjimais. Poezijos kūrėjai atsigręžė į save, stengėsi įsiklausyti į sa¬vo širdies balsą. Tokiai poezijos sampratai karš¬tai pritarė ir Mykolaitis-Putinas.

1959 m. pasirodžiusiam Mykolaičio-Putino „Raš¬tų“ pirmajame tome buvo įdėti keli stambūs ly¬riniai ciklai—„Sonetai“, „Parafrazės“, „Septynios dienos“, „Krintanti žvaigždė“ ir pluoštas atskirų eilėraščių, pažymėtų 1955—1959 metų data.

Poetinis įkvėpimas nepaleido V. Mykolaičio-Pu¬tino iki gyvenimo pabaigos. 1963 m. išėjo dide¬lio pasisekimo sulaukusi jo eilėraščių rinktinė „Būties valanda“, kurią netrukus teko išleisti pa¬kartotinai. Paskutinė poeto lyrikos knyga—„Lan¬gas“ — pasirodė 1966 m. Daugelį į šiuos rinkinius įėjusių eilėraščių V. Mykolaitis-Putinas rašė jau sunkiai sirgdamas.

1967 metų pavasarį Mykolaitis-Putinas išvažiavo vasaroti į Kačerginę visai paliegęs, ligos nuka¬muotas. Birželio 7 d. kraštą apskriejo žinia apie poeto mirtį. Lietuva neteko vieno didžiausių sa¬vo menininkų ir mąstytojų. ,,— Baisaus netekimo sukrėsti, stovime šiandien prie didelio kapo, suprasdami, kad Vinco Myko¬laičio-Putino asmenyje laidojame ištisą mūsų hu¬manitarinės minties epochą, kad atsisveikiname šiandien daugiau negu su Žmogumi — atsisveiki¬name su poetu-mąstytoju, padariusiu daugiausia įtakos, kuriant lietuvių tautos dvasinio gyvenimo pasaulį, — kalbėjo Vilniaus Rasų kapinėse poe¬tas Justinas Marcinkevičius. — Jis kūrė šitą pa¬saulį kaip didelį gražų rūmą, kurio

kertiniais akmenimis buvo jo pačio iškentėti, jo pačio nu¬šlifuoti, aukštieji Tiesos, Gėrio, Grožio ir Huma¬nizmo idealai. Sukaupęs savyje turtingą lietuvių liaudies dvasinio gyvenimo patyrimą, brangin¬damas ir puoselėdamas jį, Vincas Mykolaitis-Pu¬tinas savo gyvenimu ir kūryba pakėlė šį patyrimą į naują pakopą, aktyvizavo jį, praturtino jį tra¬gišku pasaulio ir žmogaus būties suvokimu. Vi¬sas dvidešimtas amžius pasirinko grumtynių lauku poeto sielą. Joje niekada nebuvo taikos ir ramybės. Prometėjas ir Bethovenas — mylimiausi poeto herojai — amžinai grūmėsi su tamsa, melu, blogiu ir ssmurtu, sukruvinta širdimi nešdami tau¬rią pergalės vėliavą j pačią aukščiausią viršūnę, kurios vardas — žmonija.“

Peržengęs mirties slenkstį, rašytojas kaip spin¬dinti žvaigždė, zenite įsmigusi, lieka šviesti mūsų padangėje ir kuo toliau, tuo labiau įsitikiname, kad jo negęstantis žėrėjimas yra tolygus patiems ryškiausiems meno šviesuliams.