Viskas apie medžius
Medžiai yra didžiuliai augalai. Kaip visi augalai turi šakas, stiebą, lapus ir sėklas brandinančius žiedus. Aukščiausias pasaulyje medis yra Šiaurės Amerikos Sekvoja. Būdama 111 m aukščio ji pralenkia Laisvės statulą Niujorke.
Drebulė
Sakoma, kad drebulių mediena niekada nepūna, nes savo energetika nuslopina puvimo bakterijas. Kadangi drebulė nebijo drėgmės, iš jos gaminamos valtys, laivai, statomos prieplaukos.
Gluosnis
Žmonės, šalia kurių namų auga gluosniai, dažniau skundžiasi galvos skausmais. Teigiama, kad gluosniai gali tapti onkologinių ligų priežastimi.
Žmogui energijos suteikia beržai, ąžuolai, pušys, obelys, kedrai.
Beržas
Beržas yra moteriškas medis, ttodėl juos labiausiai mėgsta merginos ir pagyvenusios moterys. Dirva, esanti šalia šių augalų, visada būna švari. Beržai padeda koncentruoti jėgas, sutelkti dėmesį. Šie medžiai praturtina orą sveikatai naudingomis medžiagomis. Beržais patariama gydyti lėtines ligas, aterosklerozę, hepatitą, gastritą, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę, kolitą, prostatitą bei nefritą.
Ąžuolas
Jie nuo seno gerbiami dėl skleidžiamos didžiulės energetinės galios (daugiausiai energetinių galių skleidžia nuo 21 valandos iki 3 valandos nakties). Kiekvienas, prigludęs prie ąžuolo kamieno pajunta, kad pagerėjo nuotaika, atsirado daugiau jėgų. Ąžuolai padeda numalšinti nneigiamas streso pasekmes. Šie medžiai pagerina kraujotaką. Teigiamą energiją kambariuose skleidžia ir iš ąžuolo medienos pagaminti baldai.
Kiekvienais metais, baigiantis vasarai atvėsta orai, naktys ima ilgėti ir medžiai keičia spalvą. Prasideda nuostabus metų laikas – ruduo. Auksiniai medžių lapai žavi ne mmažiau nei pavasarį besiskleidžiantys pumpurai, nors rudens spalvos ir sukelia širdyje šiokį tokį graudulį: žiūrėk, nebeliko vasaros, o ji buvo tokia graži ir šilta.
Savaitgaliais plentais pasipila mašinos, kirbinėmis traukdamos į užmiestį. Po savaitės darbų vieni išsiruošę pagrybauti, gamta pasigrožėti, kiti – pamedžioti, – gal su šautuvu, o gal tik su fotoaparatu. Spalvingi medžiai – vienas mėgstamiausių fotografų objektų. Saulėti auksinio rudens vaizdai džiugina akis ir maloniai nuteikia.
Šalikelėje driekiasi geltoni rugienojai, plaikstosi jau nebe tokios žalios beržų kasos. Kiek įvairiausių spalvų: gelsva, oranžinė, raudona ir žalia. Štai žiūrėk, kitoje kelio pusėje – eilės pupsinčių bulvių maišų. Ir žmonės, lyg skruzdės, tas bulves renkantys, kaip ir gamta, besiruošiantys žiemai. O gamta tikrai ruošiasi.
Kiekvieną rudenį medžiai meta lapus. Tačiau negalima tiksliai nnustatyti, kada tai įvyks. Didžiausios įtakos turi oras, dienos ir nakties temperatūrų skirtumas, pirmosios šaltos naktys. Pats geriausias rudens oras “lapams spalvinti” – šviesios saulėtos dienos ir vėsios naktys. Jei dienos niūrios ir apsiniaukusios, o naktys šiltos, rudens spalvos bus blankesnės. Blogiausia, jei dienos lietingos ir vėjuotos. Lietus ir vėjas drasko lapus, ir jie krenta žemėn dar nespėję pagelsti. Daugybė nudraskytų nebegyvų lapų padengia žemę ir jie ima džiūti ruduoti. Eidamas mišku išdžiūvusių lapų kilimu traiškai juos tarsi bulvių traškučius. LLapų pakratai – tai palaima miško žemei. Jie apsaugo dirvą nuo erozijos ir sulaiko vandenį. Be to, tai gerai trąša grybams ir maistas sliekams.
Kodėl lapai keičia spalvas, o medžiai meta lapus? Rudeninės spalvos lapams neša mirtį. Mokslininkai sako, kad medžiams reikia maisto. Juos maitina nukritę ir supuvę lapai. Kita vertus, ant didelių lapų pūpsančios sniego “pusnys” nusvertų ir nulaužtų dideles šakas, taip buvo atsitikę pas mus prieš porą metų. Nespėjo lapai nukristi, – ir iškrito ankstyvas sniegas. Daugelis prisimena, kad soduose tada išlūžinėjo didžiausios obelų šakos.
Ruošdamiesi žiemai medžiai turi numesti lapus. Su jais nukrenta ir negyvi pumpurai bei šakelės. Net visada žaliuojantys medžiai nori pakeisti savo padėvėtus lapus. Paprastai jie meta spyglius kas dvejus metus. Ne visi medžiai vienu metu meta lapus. Pavyzdžiui, maumedis savo spyglius meta lapkričio mėnesį, kai kurie medžiai – vėlų rugpjūtį arba ankstyvą rugsėjį.
Žalia vasaros spalva ilgiausiai išlieka prie lapo gyslelių – venų. Jomis teka lapų “kraujas”. Pirmiausia pradeda džiūti lapų kraštai ir chlorofilas lieka tik kai kuriose lapo dalyse, kur dar yra vandens – centrinėse gyslelėse, latakėliuose.
Ar mes pagalvojame, kodėl rudenį lapai keičia spalvas ir krenta žemėn? Kiekvienas žinome, kad tai neišvengiama kaip žmonių gyvenimo pasikeitimai – vaikystė, jaunystė, branda ir senatvė. Medis turi ppailsėti, kad pavasarį vėl galėtų atgyti, atsinaujinti. Pažiūrėkime į medžių lapus rudenį: beveik kiekvienas lapas pakenktas: apgraužtas kokio vabalėlio ar vikšro, apiplėšytas vėjo.
Pavasarį medžiui reikia pakeisti lapus naujais, kad jie vėl galėtų tęsti savo darbą: maitinti medį. Lapai metami rudenį, kai jie nebegali “gaminti” maisto, nes per maža saulės ir šilumos. O ir sušalęs vanduo žiemą negalės patekti po medžio šaknimis ir jo nepagirdys.
Taigi, gamta, kaip ir žmogus po sunkių vasaros darbų, turi pailsėti, kad pavasarį vėl iš naujo atbustų ir džiugintų mūsų širdis, kaip džiugina jas Maironio eilės apie pavasarį.
Beržas lapuotis medis. Jo tošis balta su juodais brūkšniais. Šakos plonos ir dažniausiai nusvirusios žemyn. Pavasarį žmones iš beržų leidžia sulą. Iš šakų riša vantas, kuriomis vanojasi pirtyje. Iš medienos gaminami baldai. Šis medis vienas iš pirmųjų pasipuošia žaliais lapeliais. Kartais jį žmonės vadina svyruonėliu.
Uosis yra lapuotis medis. Pavasarį, kai medžiai jau su lapais, uosių šakos dar nuogos. Sakmėje pasakojama, kad visi medžiai turi akis ir mato, o uosis yra aklas.
Alksnis yra lapuotis medis. Jis mėgsta augti prie vandens. Alksnis augina mažus juodus kankorėžius. Alksninė malka labai kaitri. Žalias alksnis labai tinka rūkyti mėsai. Per Vėlykas alksnio žieve galima dažyti kiaušinius juoda spalva.
Klevas – lapuotis medis. Klevai auga miške iir sodybose. Klevų lapai žali ir dideli, labai panašūs į žmogaus plaštaką su pirštais. Kai ruduo ateina, klevų lapai pasidaro margi ir nukrenta. Anksti pavasarį žmones iš klevų leidžia sulą. Ji labai saldi. Kai ateina pavasaris, klevai išleidžia naujus pumpurus ir vėl gražiai išsprogsta nauji lapai.
Drebulė yra lapuotis medis. Jis auga miškuose. Drebule žmonės vadina todėl, kad jos visada dreba lapai.
Ąžuolas yra lapuotis medis. Ąžuolo žiedai maži, blankių spalvų. Jų žiedadulkes išnešioja vėjas. Rudenį ąžuolas užaugina giles. Iš gilių darom įvairius darbelius. Jas labai mėgsta šernai Anksčiau dar virdavo gilių kavą. Ąžuolas – ilgiausiai gyvenantis mūsų krašto medis.
Pušis yra spygliuotis medis. Pušies spygliai ilgi ir melsvai žalsvi. Iš kamieno sunkiasi tiršti geltoni sakai. Iš senų pušų miškininkai leidžia sakus. Senos pušys užaugina kankorėžius. Pušis žaliuoja ir žiemą, ir vasarą.
Eglė yra spygliuotis medis, kuris žaliuoja žiemą ir vasarą. Eglė, kaip ir kiti spygliuočiai medžiai, neturi lapų, o turi spyglius. Pavasarį eglės viršūnių galuose atsiranda naujų ūglių. Taip eglė auga. Vasarą ant eglės šakų kabo žali kankorėžiai. Rudenį jie paruduoja. Kankorėžių sėklomis maitinasi voverės. Po eglutėm mėgsta augti baravykai – viso miško pulkaunykai. Per Kalėdas mes puošiam eglutės šaką.
Miške auga labai daug medžių – lapuočių ir spygliuočių. Tarp jų keroja krūmai. Auga
labai daug upgenojų, kuriuose randame skanių uogų. Žmonės nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens renka grybus. Jie auga žaliose ir baltose samanose. Miške labai daug gyvena ir čiulba paukštelių. Miškas – žvėrelių namai. Miške vasarą labai gražu. Lietuviai mylėjo ir gerbė mišką – be reikalo nė mažiausio medelio nekirto. Dabar taip pat miškus prižiūri, juos valo, iškirstą mišką atsodina jaunais eglių ar pušų sodinukais.
Beržas
Pavasarį
po mano oda
pradeda kalenti.
Staiga
aš nubundu ir sudrebu.
Nupurtau sniegą,
migdžiusį per žiemą
mano kūną
ir pajuntu,
kaip meiliai
saulė siunčia bučinius.
Po mano ooda
pradeda kalenti
ir vis stipriau..
Jau neatsimenu,
kada tai buvo,
jau pamiršau
tą jausmą.
Po mano oda
pradeda kalenti.
Ir aš nesuprantu –
„kas darosi?“ –
Pro mano odą
kalasi
pirmieji pumpurai.
Jau mano kūnas
jaučia saulės bučinius,
tik dar vidus sušalęs ir nustebęs
dairosi aplinkui.
Raudonų medžių kaip sargų
Apstotas nerandu sau vietos.
Kiekvieną rudenį sergu
Nostalgija ne šios planetos.
Tu nusiminęs nueini,
Tu liūdną savo žingsnį lėtini,
Naktis, galinga ir švelni,
Tau duoda rūbą violetinį.
Pasaulio medžiai yra pasiekę įvairiausių ir keisčiausių rekordų. Keletas iš jų: storiausias kamienas pasaulyje, seniausias medis pasaulyje, seniausia šaknų sistema pasaulyje, aukščiausias kaštonas pasaulyje, aukščiausias kadagys pasaulyje, ddidžiausias medis pasaulyje, aukščiausias medis pasaulyje, mažiausias medis.
Didžiausiais (masyviausiais) medžiais pasaulyje laikomos sekvojos. Jos dar vadinamos milžiniškais Kalifornijos mamutmedžiais. Sekvojas arba mamutmedžius indėnai vadina vavona. Šie medžiai buvo pavadinti sekvojomis širokių genties indėno Sekvoyahos garbei, kuris širokių kalbai 1821m. sudarė aalfabetą. Sekvojų sėklos yra labai mažos, net neįtikėtina, kad iš jų gali išaugti tokie milžinai. Užauga beveik 100m., tokiu būdu jos ne ką didesnės už aplinkui augančias pinijas. Bet sekvojų skersmuo dažnai būna 4-6 metrų, netgi 100 metrų aukštyje sekvojų kamienai gali turėti 4-5 metrų skersmenį. Daugelis sekvojų yra 100 ir daugiau metrų.
Vienas žinomiausių egzempliorių – taip vadinamas „General Sherman“ sekvojų nacionaliniame parke. Jo kamieno apimtis siekia apie 31m., jo aukštis yra 84 metrai. Jo amžius daugiau kaip 2500 metų. General Sherman masė dar didesnė negu garsiojo Tule medžio. General Sherman priklauso Sequoiadendron giganteum arba Sjeros raudonmedžių rūšiai; anksčiau: mamutmedis.
Vieni aukščiausių medžių pasaulyje – Sequoia sempervirens, pajūrio raudonmedis – sekvoja, kuri, lyginant su Sjeros raudonmedžiu, neužauga tokia masyvi ir stora, bbet užtai pasiekia rekordinį aukštį. Šios sekvojos auga Kalifornijos šiaurėje Raudonmedžių nacionaliniame parke. Yra netgi užfiksuotas 112m aukštis. Yosemite parko vienas žymiausių medžių buvo vavonos medis, per kurį atrakcijos dėlei buvo padarytas tunelis ir juo galėdavo pravažiuoti automobiliai ir karietos. Deja, pats medis to neatlaikė.
Sekvojų varžovai disciplinoje „aukštis“ – Australijos eukaliptai. Jų yra apie 600 rūšių. Kol kas aukščiausias pasaulyje medis 155m. Eucalyptus regans Australijoje.
Tai augalų prisitaikymas prie silpnesnio vandens garinimo rudenį ir žiemą. Žiemą augalų šaknys negali siurbti iš ddirvožemio vandens. Jei medžiai ir krūmai nenumestų lapų, šie žūtų dėl drėgmės stokos. Bet kai kurių augalų lapai nenukrinta visą žiemą. Tai bruknių, viržių, spanguolių. Smulkūs standūs šių augalų lapai, silpnai garindami vandenį lieka po sniegu. Žiemoja su žaliais lapais ir daugelis žolių, pvz., žemuogės, dobilai, ugniažolės.
SVARBIAUSIOS NUOSTATOS APIE PLYNO KIRTIMO METU SAUGOTINUS MEDŽIUS
Pavieniai medžiai plynose biržėse yra viena iš pastaruoju metu masiškai diegiamų gamtosauginių priemonių mišką kertant plynais pagrindiniais kirtimais. Dažnai jie vadinami savotišku įrankiu biologinei įvairovei miškuose palaikyti, miškų ūkio veiklai ekologizuoti. Deja, tolimam nuo miško ūkio žmogui terminas „pagrindinių miško kirtimų plynose biržėse paliekami (saugomi) medžiai“ gali būti nepakankamai aiškus. Šį terminą aiškina Pagrindinių miško kirtimų taisyklės (paskutinis jų keitimas vykdytas LR Aplinkos ministro 2001 m. birželio 25 d. įsakymu Nr339), kuriose nurodoma, kad „plynas pagrindinis kirtimas – tai pagrindinių miško kirtimų būdas, kai pagal kirtimų taisyklėmis nustatytus normatyvus suprojektuotame ir atribotame miško plote iškertami visi medžiai, išskyrus biologinės įvairovės požiūriu paliekamus medžius, arba kai paliekamo po kirtimų medyno skalsumas tampa nedidesnis kaip 0,2″.
Dabar galiojančios Pagrindinių miško kirtimų taisyklės nurodo kiek ir kokių medžių reikia palikti plynai kertamose biržėse. Nors šiame darbe visur rėmėmės šiomis taisyklėmis, tačiau jų nesuabsoliutinome. Bet kokios taisyklės, o juolab reglamentuojančios ūūkininkavimą nuolat žmogaus veiklos pasėkoje kintančioje gamtinėje aplinkoje, vykstant politiniams pokyčiams bei miškų privatizacijai, o taip pat griežtėjant gamtosaugos reikalavimams negali būti amžinos ir nekeičiamos. Taigi, į medžių palikimą plyno kirtimo biržėse šiame darbe buvo žiūrima kiek plačiau, tame tarpe diskutuojant dėl kai kurių taisyklių nuostatų. Tikimės, kad į darbe pateiktus siūlymus bus atsižvelgta rengiant naujesnį Pagrindinių miško kirtimų taisyklių variantą.
Remiantis pasauline patirtimi, darbe naudota pagrindinių miško kirtimų, kaip komplekso grėsmių biologinei įvairovei, komponentų analizės ir jų svarbos rūšiavimo principas. Remiantis vietos regiono gamtinėmis sąlygomis ir miško ūkio politikos analize, kiekvienai iš svarbiausių grėsmių buvo numatytos grėsmes mažinančios priemonės. Paprasčiau sakant, įvairių priemonių komplekso, kurį apibendrintai galima pavadinti „pavienių medžių išsaugojimas plynų kirtimų metu“ sudedamąsias buvo stengtasi išrikiuoti pagal jų svarbą palaikant miškuose biologinę įvairovę.
Didžiausiomis grėsmėmis laikyta netekimas (sunaikinimas mišką kertant plynai) tų objektų (tam tikrų medžių, pasižyminčių specifine verte biologinei įvairovei), kurie miške yra ir šiaip pakankamai reti, bet svarbūs retoms rūšims ir klimaksinėms miško bendrijoms, bei kurie ekologiniais ryšiais yra susieti su daugiau biologinės įvairovės rūšių bei aplamai konkrečiose sąlygose labiau didina biologinę įvairovę.
Papildomai buvo kreiptas dėmesys į saugotinų objektų vertingiausių savybių ilgaamžiškumą. Štai kai kuriomis sąlygomis paliekami biržėse medžiai gali būti nepakankamai atsparūs vėjui, ir dėl tto išverčiami ar nulaužiami. Šiame darbe į tai taip pat stengtasi atsižvelgti.
Ruošiant darbą išanalizuota daug literatūrinių šaltinių apie vidutinių platumų įvairių miško gyvūnų rūšių ekologiją, populiacijų ir bendrijų funkcionavimą, šiuolaikines gyvūnų ir augalų apsaugos nuostatas, ekologišką miško ūkį.
Pasaulinė patirtis rodo, kad natūraliame, žmogaus neveikiamame miške susiformuoja „natūrali“ biologinė įvairovė. Pripažinta, kad didelėse natūraliai besivystančio miško teritorijose (ekosistemose) biologinė įvairovė kinta nedaug arba teisingiau būtų teigti, kad biologinės įvairovės pokyčiai esti pakankamai lėti. Kai kurių gyvūnų pavyzdžiu įrodyta, kad pakankamai didelėse natūraliose miško ekosistemose konkrečių sistematinių grupių organizmų rūšių skaičius labai ilgą laiką gali būti beveik pastovus. Tai nereiškia, kad aplamai toje teritorijoje jokios rūšys neišnyksta. Ypač retos rūšys, žinoma, gali išnykti (dažniausiai dėl emigracinių procesų), tačiau tuo pačiu metu imigruoja kitos regione retos rūšys, ir bendras biologinės įvairovės rūšių skaičius išlieka beveik pastovus. Be to, natūraliame miške stebimas konkrečių rūšių vietinis išnykimas paprastai esti trumpalaikis reiškinys. Mat natūraliame miške retos rūšys išnyksta ne amžinai, ne ilgam, o tik kuriam laikui, nes tai atsitinka ne dėl buveinės sąlygų pasikeitimo, o dažniausiai dėl kitų veiksnių. Taigi, natūraliame žmonių nenaudojamame miške biologinė įvairovė kad ir kinta, bet per ilgą laiko tarpsnį išlieka pakankamai stabili.
Natūralus neeksploatuojamas miškas, lyginant su ūkiniu mišku, pasižymi
keliomis unikaliomis ir biologinei įvairovei labai svarbiomis savybėmis (Tucker, Evans, 1997):
– dalis medžių medyne aiškiai vyrauja – yra aukštesni, jų lajos labai gerai išsivystę. Jie labai gausiai dera, o galingos lajos sukuria tinkamas vietas stambiųjų miško paukščių lizdams sukti;
– esti žymiai daugiau vidutinio amžiaus ir senų (storų) nudžiūvusių stovinčių medžių (lyginant su intensyviai eksploatuojamais miškais – apie 33 kartus; Angelstam, 1996) ir negyvosios medienos. Tai labai svarbu pirminiams uoksiniams paukščiams ir antriniams uoksiniams gyvūnams, negyvoje medienoje gyvenantiems bestuburiams, medieną ppūdantiems grybams ir kitokiai biologinei įvairovei;
– miško lajų struktūra yra sudėtinga (medynai daugiaardžiai). Tai sukuria buveines rūšims su labai skirtingais poreikiais, ko pasėkoje bendrijų rūšinė sudėtis esti turtingesnė;
– medžių erdvinė struktūra labiau sudėtinga: medynai nebūna tokie tankūs – gausu atvirumų, aikščių, ko pasėkoje bendrijose esti dar daugiau rūšių;
– miškų horizontalioji struktūra yra mažiau fragmentiška. Miškai skiriasi priklausomai nuo augimviečių sąlygų, nuo anksčiau vykusių gaisrų, uraganų bei kitokio aplinkos poveikio. Šie skirtumai išsiskiria dažniausiai ne sklypų, o labiau kraštovaizdžio lygmenyje;
– krūmų aardas mažiau išsivystęs, o daugelyje vietų jo iš viso nėra.
Šiuo metu didžiausią grėsmę biologinei įvairovei ūkiniuose vidutinių platumų miškuose sukelia tokie svarbiausi veiksniai (pateikiami mažėjančios grėsmės eile; (Tucker, Evans, 1997):
– netinkamas (nepakankamai ekologiškas) miškų tvarkymas (senų medynų bei pavienių senų mmedžių nebuvimas ar nepakankamas jų kiekis; perdaug ankstyvas medžių kirtimo amžius, per mažas senų sausų medžių ir negyvos medienos kiekis miškuose, sumažėjusi medynų rūšinė ir struktūrinė įvairovė bei kita);
– miško (ypač natūralių ir pusiau natūralių perbrendusių medynų) kirtimai (pastovi buveinių degradacija ir kaita);
– rekreacija ir trikdymas (žmogaus vengiančių gyvūnų baidymas, augalijos ir dirvožemių degradavimas dėl mašinų naudojimo, žmonių trypimo);
– transporto infrastruktūros vystymas (natūralių buveinių praradimas ir degradavimas);
– buveinių fragmentacijos didinimas įvairiausios veiklos (daugiausiai energetikos, transporto ir kitokios plėtros) pasėkoje (miško gilumos buveinių praradimas ir degradavimas bei pakraščio, ekotonų buveinių gausinimas).
Šiuo metu prieita išvados, kad norint palaikyti biologinę įvairovę ūkiniuose miškuose, geriausia ūkine veikla kiek įmanoma imituoti natūralius gamtoje vykstančius reiškinius. Mat biologinė įvairovė evoliucijos bėgyje gerai prisitaikė prie natūralių ((nors ir ne būtinai dažnų) gamtos reiškinių, ir šios savybės nėra praradusi ir dabar. Tuo tarpu žmogaus veikla, neturinti natūralių analogų gamtoje, biologinei įvairovei yra dažnai pražūtinga.
Plynieji miško kirtimai gali būti natūraliai gamtoje kylančių pakankamai didelių gaisrų arba vėjo stichijos, kuomet dauguma medžių išverčiami su šaknimis arba nulaužiami, analogu. Taikant čia analizuojamą nuostatą miško ūkio praktikoje, daroma prielaida, kad mišką kertant plynai turi būti suformuojama aplinka kiek galima panašesnė į degimvietę arba uragano suniokotą mišką.
Nesileidžiant į labai detalią diskusiją dėl ūūkinės veiklos ir natūralių gamtos reiškinių analogijos, šiame darbe akcentuojame tik kai kuriuos principus. Vienas jų, kad natūraliai augusiame (t.y. įvairiaamžiame ir įvairiarūšiame) miške natūraliai kilus gaisrui ar jį nusiaubus uraganui, dažniausiai dalis medžių (ypač pavieniai) išlieka gyvybingi. Tai reiškia, kad natūraliai besivystančiame miške net ir po stichinių nelaimių paprastai dalis medžių išlieka ir toliau auga naujai atsikuriančiame miške formuodami naujos kartos įvairiaamžį ir įvairiarūšį mišką.
Kitas svarbus aspektas, kad natūraliai besivystantys miškai esti, kaip taisyklė, įvairiaamžiai. Tuo tarpu pastaraisiais dešimtmečiais intensyvėjant miško naudojimui, absoliuti pirmenybė buvo teikiama vienaamžių medynų formavimui, tuo pačiu beveik ignoruojant perbrendusių ir tikrąją (ne miškininkų deklaruojamą) gamtinę brandą sulaukusių medynų ar bent medžių buvimo būtinumą miške. Deja, toks ūkininkavimas kai kurių rūšių biologinei įvairovei yra pražūtingas. Dar vienas aspektas, kad natūraliuose miškuose kataklizmų paveiktose vietose esti daug negyvos medienos. Ūkiniuose miškuose tuo tarpu sausi medžiai iki šiol buvo gana operatyviai išimami.
Taigi įvairiaamžis miškas, kuriame išsaugoma dalis tikrąją gamtinę brandą pasiekusių (pasieksiančių) medynų bei pavienių medžių ir jų grupių, kur auga įvairių rūšių medžiai, kur esti nemažai negyvos medienos (sausų stovinčių medžių, stuobrių, virtelių) yra savotiškas miško su turtinga ir stabilia biologine įvairove modelis, vizija, ko turėtume siekti ūkiniame miške.
Šiame darbe analizuosime tik nedidelę ddalį čia aprašyto modelio kertinių sudedamųjų dalių – modulių: aptarsime ką ir kaip reikia daryti, kad plynų kirtimų vietose atsikuriantys miškai būtų labiau įvairiaamžiai, kad juose būtų senų pavienių medžių ir jų grupių, kad medžių rūšių įvairovė būtų didesnė bei būtų daugiau sausų medžių ir negyvosios medienos. Tai svarbios, bet ne vienintelės ir tikrai nepakankamos priemonės biologinei įvairovei mūsų miškuose išsaugoti. Tai pirmasis žingsnis pasukus praktiniu biologinės įvairovės palaikymo ir apsaugos mūsų miškuose keliu .
<< Pirmas puslapis | Toliau >>
KOKIUS MEDŽIUS BŪTINA IŠSAUGOTI PLYNŲ KIRTIMŲ METU?
Bendrieji saugotinų medžių atrankos principai
Būsimose plyno kirtimo biržėse paliktini ir saugotini pavieniai medžiai turėtų būti atrenkami nuosekliai laikantis tokios atrinkimo principinės-loginės schemos:
1) nepriklausomai nuo plyno kirtimo biržės ploto, ši atrinkimo schema taikoma visai biržei, siekiant, kad atrinkti medžiai būtų joje pasiskirstę daugmaž tolygiai ir būtų išpildytas Pagrindinių miško kirtimų taisyklių reikalavimas dėl paliktinų ir saugotinų medžių skaičiaus viename hektare,
2) turi būti stengiamasi atrinkti kuo įvairesnius (skirtingų rūšių, ilgaamžiškumo, lajos formos ir kitais požiūriais) medžius, atstovaujančius skirtingas jų ekologines grupes,
3) iš kiekvienos ekologinės grupės turi būti atrenkami biologinės įvairovės palaikymo ir apsaugos požiūriu vertingiausi medžiai.
Specialieji saugotinų medžių atrankos principai
Skirtingų medžių ekologinių grupių reprezentavimas.
Pavieniai medžiai, pagal jų vertę ar reikšmę mūsų regiono miškuose palaikant ir saugant biologinę įįvairovę (skirtingus biologinės įvairovės taksonominius ir ekologinius klasterius), galėtų būti suskirstyti į tokias svarbiausias grupes, kurias toliau šiame darbe vadinsime medžių ekologinėmis grupėmis:
1) Sengirių (klimaksinių miško bendrijų) biologinei įvairovei dabar ypač vertingi medžiai:
– – augantys medžiai su natūraliomis drevėmis,
– augantys medžiai su pirminių uoksinių paukščių iškaltais uoksais,
– augantys medžiai-milžinai,
– nudžiūvę vidutinio amžiaus ir senesni medžiai bei jų likučiai (stuobriai).
2) Būsimieji sengirių (klimaksinių miško bendrijų) biologinei įvairovei ypač vertingi medžiai:
-augantys vidutinio amžiaus bei senesni ypač ilgaamžiai lėtai bręstantys medžiai,
-augantys vidutinio amžiaus ir senesni trumpaamžiai bei ilgaamžiai greit bręstantys medžiai.
3) Biologinės įvairovės palaikymui ir didinimui miškuose vertingi medžiai.
Pirmai ekologinei grupei priskirti medžiai ūkiniuose miškuose laikomi ypatingai vertingais biologinei įvairovei. Mat jie aplamai yra būdingi klimaksiniam miškui, ir intensyviausiai jais naudojasi brandiems ir perbrendusiems miško ploteliams būdingų rūšių organizmai. Būtent šiems organizmams intensyvus ūkininkavimas miške sukelia didžiausią grėsmę. Tokie klimaksinio miško elementai ūkiniuose miškuose per vieną medyno rotaciją natūraliai susiformuoti nespėja, todėl, jų specialiai nesaugant, neformuojant, gali visai išnykti ar tapti labai retais. Paprastai dauguma šiai ekologinei grupei priskiriamų plynose biržėse išsaugotų medžių nesulaukia naujojo medyno kirtimo amžiaus.
Antrai ekologinei grupei priskirti medžiai ūkiniuose miškuose laikomi labai vertingais biologinei įvairovei. Tokių medžių ūkiniuose miškuose paprastai esti pakankamai, o jų vertė iki plyno medyno
kirtimo nėra kuo nors būtinai išsiskirianti. Tačiau tam tikras jų skaičius turi būti paliekamas plyno kirtimo biržėse, nes jie bus labai svarbūs biologinei įvairovei naujajame – plynoje biržėje atsikūrusiame miške. Po plyno medžių kirtimo praėjus bent keliems dešimtmečiams ir išnykus daugumai pirmai ekologinei grupei priklausančių medžių, jie taps ypač svarbūs brandiems ir perbrendusiems miško ploteliams būdingų rūšių gyvūnams bei kitiems klimaksinio miško organizmams.
Trečiai ekologinei grupei priskirti medžiai ūkiniuose miškuose laikomi vertingais biologinei įvairovei. Tokių medžių ūkiniuose miškuose paprastai esti pakankamai, oo jų vertė iki plyno medyno kirtimo nėra kuo nors būtinai išsiskirianti. Tačiau tam tikras jų skaičius turi būti paliekamas plyno kirtimo biržėse, nes jie bus labai svarbūs biologinei įvairovei naujajame – plynoje biržėje atsikūrusiame miške. Po plyno medžių kirtimo praėjus bent keliems dešimtmečiams ir išnykus daugumai pirmai ekologinei grupei priklausančių medžių, jie taps ypač svarbūs brandiems ir perbrendusiems miško ploteliams būdingų rūšių gyvūnams bei kitiems klimaksinio miško organizmams.
Taigi, atrenkant būsimose plynose biržėse saugotinus medžius, pirmiausiai turėtų būti atrenkami visiems ppirmos ekologinės grupėms pogrupiams priskiriami medžiai. Patirtis rodo, kad apsauginiuose ir ūkiniuose miškuose (III ir IV grupės) tokių medžių biržėse esti vos vienas kitas (jei atsižvelgtume į tai, kad ruošiant biržę plynam kirtimui, stuobrių ir sausų medžių priskirti saugotiniems dėl ssaugumo technikos reikalavimų negalima; faktiškai galima palikti kirtimo metu atsiradusius stuobrius, bet tai gali būti padaryta tik biržės kirtėjų gera valia, kurios neretai trūksta). Jei vis tik tokių medžių biržėje būtų gana daug, jie turėtų sudaryti ne daugiau pusę paliktinų medžių „limito“.
Kiti medžiai, kiek jų trūksta iki Pagrindinių miško kirtimų taisyklėse numatytų plyno kirtimo biržėse saugotinų medžių kiekio limito (7-10 medžiai/ha) atrenkami atsižvelgiant į aukščiau aprašytas nuostatas. Būtent vėliau atrenkami medžiai, mūsų priskirti dviems antros ekologinės grupės pogrupiams, o dar vėliau – trečiai grupei.
Sengirių (klimaksinių miško bendrijų) biologinei įvairovei dabar ypač vertingi medžiai.
Augantys medžiai su natūraliomis drevėmis. Mūsų žiniomis, medžių su uoksais ir/ar drevėmis gausos miškininkai Lietuvoje specialiai nėra tyrinėję, nors tai nebūtų labai sunkus uždavinys (pavyzdžiui, vykdant nacionalinę mmiškų inventorizaciją matematinės statistikos metodais). Vyrauja nuomonė, kad medžių su natūraliomis drevėmis ūkiniuose ir apsauginiuose (III-IV grupės) miškuose šalyje visai nebelikę. Specialios paskirties (II grupė) miškuose jų kai kur (pirmiausia kur toks miško statusas suteiktas pakankamai seniai) pasitaiko, bet yra reti. Kiek dažniau drevėtų medžių pasitaiko buvusiose apželdintose pamiškių sodybvietėse. Manoma, kad dažniausiai randami drevėti medžiai Lietuvoje esti liepos, skroblai ir ąžuolai.
Šioje medžių ekologinėje grupėje vertingiausi yra storiausi (dažniausiai ir seniausi) medžiai su didžiausiomis drevėmis (kuo didesnė drevės anga – ttuo vertingesni). Mat tokie medžiai ūkiniuose ir apsauginiuose miškuose yra ypatingai reti.
Deja, dauguma augančių medžių su natūraliomis drevėmis esti palyginti trumpaamžiai. Netekę kitų medžių priedangos, jie paprastai esti mažai atsparūs stipriems vėjams. Tačiau dažnai jie laužiami ne prie žemės, ir likę stuobriai dar kurį laiką išlieka svarbūs biologinei įvairovei. Taigi, galiojant dabartinei tvarkai, visi medžiai su stambiomis drevėmis, nepriklausomai nuo medžio rūšies, plyno kirtimo biržėse turėtų būti saugomi.
Naujose Pagrindinių miško kirtimų taisyklėse reikėtų numatyti galimybę palikti medžių grupes vertingų medžių su natūraliomis drevėmis priedangai.
Medžiai su uoksais. Medžių su paukščių iškaltais uoksais ūkiniuose ir apsauginiuose (III-IV grupės) miškuose šalyje yra nedaug. Ypač jų mažai vienaamžiuose jaunuolynuose ir jaunesniuose nei kirtimo amžiaus grynuose spygliuočių sklypuose. Aplamai miške gausiausiai randama nedidelių (kurių angos diametras iki 4 cm) ir vidutinio dydžio (angos skersmuo 5-6 cm) uoksų.
Nedidelius uoksus sutrūnijusioje medienoje iškala kai kurių rūšių zylės, bukučiai, mažieji margieji geniai. Vidutinio dydžio uoksus dažniausiai mūsų miškuose iškala didieji geniai. Kol medžiai nepasiekia bent 20-25 cm skersmens, juose didieji geniai uoksų iš viso nekala. Jie taip pat negali išsikalti uokso sveikuose medžiuose. Paprastai didieji geniai uoksus įsirengia puvinio pažeistuose medžiuose. Pirmenybę teikia minkštiesiems lapuočiams, tačiau jų nesant, įsikuria ir spygliuočių sklypuose. Kadangi tinkamų uoksams kalti spygliuočių mmedžių paprastai esti mažiau, nei paukščiams reikia, todėl spygliuočių medynuose bent nedidelė minkštųjų lapuočių priemaiša būtina. Senais didžiųjų genių iškaltais uoksais naudojasi daug kitų paukščių. Didžioji jų dauguma nėra labai reti.
Medžių su stambiais uoksais vaidmuo miške biologinės įvairovės apsaugos ir palaikymo požiūriu yra žymiai didesnis nei su mažais ir vidutinio dydžio uoksais. Šiuo metu šalies miškuose ypač mažai stambių – meletų iškaltų uoksų. Mišriuose eglės, pušies ir lapuočių miškuose bei didžiuosiuose pušynų masyvuose jų yra santykinai daugiau nei grynuose lapuotynuose. Stambius uoksus su 8-10 cm skersmens anga iškala tik meletos. Ypač šuo požiūriu svarbus juodųjų meletų vaidmuo. Meletos per metus peri dažniausiai tik viename uokse, nors paprastai jų iškala daugiau. Senais meletų iškaltais uoksais naudojasi daug antrinių uoksinių paukščių (didžioji dalis – retos rūšys) ir kai kurie žinduoliai.
Specialios paskirties (II grupės) miškuose medžių su mažais ir vidutinio dydžio uoksais esti nemažai, o tuo tarpu su dideliais uoksais – nedaug.
Biologinės įvairovės apsaugos ir palaikymo požiūriu medžių su uoksais ekologinėje grupėje vertingiausi yra storiausi (dažniausiai ir seniausi) medžiai su dideliais uoksais. Mat tokių medžių ūkiniuose ir apsauginiuose miškuose labai trūksta. Nuo jų buvimo ir gausumo didele dalimi priklauso daugelio antrinių uoksinių paukščių (žalvarnių, kukučių, uldukų, lutučių, naminių pelėdų, klykuolių ir kkitų) bei kai kurių žinduolių (šikšnosparnių ir kitų) pasiskirstymas ir vietinė gausa.
Deja, kaip ir medžiai su drevėmis, medžiai su uoksais esti neilgaamžiai. Svarbiausia to priežastis, kad mūsų miškuose beveik nebėra išlikę labai storų medžių. Todėl geniniams paukščiams iškalus uoksus nepakankamai storuose medžiuose, jų atsparumas vėjui gerokai sumažėja. Tokie medžiai dar pakankamai ilgai gali išgyventi tankiame miške, tačiau kirtimo metu apnuoginti, ir netekę kitų medžių priedangos, labai nukenčia nuo stiprių vėjų. Dažniausiai jie laužiami uokso vietoje, todėl likę stuobriai taip pat išlieka svarbūs biologinei įvairovei.
Taigi, vadovaujantis dabar galiojančiomis Pagrindinių miško kirtimų taisyklėmis, visi medžiai, nepriklausomai nuo jų rūšies, su stambiais ir, esant galimybei iš ko rinktis, bent po vieną augantį medį su vidutinio dydžio uoksu kiekviename hektare plyno kirtimo biržėse turėtų būti paliekami ir saugomi. Medžius su mažais uoksais (dažniausiai esti iškalti negyvoje medienoje) plyno kirtimo biržėse saugoti neperspektyvu dėl jų ypatingo trumpaamžiškumo.
Naujose Pagrindinių miško kirtimų taisyklėse reikėtų numatyti galimybę palikti medžių grupes kai kurių vertingų medžių su dideliais uoksais priedangai.
Medžiai – milžinai. Medžiais – milžinais šiame leidinyje vadiname pavienius pagrindiniame arde augančius medžius, kurių amžius yra didesnis nei jų oficialiai miškininkų pripažinta gamtinė branda (žiūr. Pagrindinių miško kirtimų taisykles). Praktiškai – tai pavieniai seni, dažniausiai įspūdingų matmenų medžiai,
augantys tiek pavieniui aikštėse, tiek ir žymiai jaunesniuose medynuose, dėl vienokių ar kitokių priežasčių išsaugoti ankstesnių miško kirtimų metu. Jų mūsų miškuose likę nedaug. Pavienių senų ąžuolų, pavyzdžiui, labai sumažėjo po prieš keletą dešimtmečių organizuoto specialaus miškų valymo nuo jų vajaus.
Kiek daugiau tokių medžių išsaugota Vidurio Lietuvos miškuose, tačiau dauguma jų vos viršiję oficialiai pripažintos gamtinės brandos amžių ir vizualiai jie dar nėra labai įspūdingi.
Medžių – milžinų reikšmė miškų biologinei įvairovei labai didelė. Ypač tai pasakytina apie ąžuolus. Tokie medžiai, kkaip taisyklė, turi gerai išvystytą lają, todėl gali lengvai išlaikyti stambiųjų miško paukščių lizdus. Išsaugoti plynų kirtimų biržėse, jie net keletą dešimtmečių esti tinkami stambiesiems paukščiams (priskridimo požiūriu). Mat stambieji paukščiai negali perėti miško tankmėje augančiuose medžiuose – milžinuose. Pilnai įrodyta, kad perėję juose daugelį metų, lizdus jie palieka, kai tik naujos kartos medynas nuo apačios uždengia bent du trečdalius lajos.
Medžiuose – milžinuose neretai susiformuoja natūralios drevės. Seni ąžuolai paprastai subrandina gausų gilių derlių, kuriuo naudojasi daug žinduolių ir kai kkurie paukščiai. Esant palankiam mikroklimatui (paaugus naujajam medynui) ant medžių – milžinų pirmiausia įsikuria kerpės (tame tarpe ir retų rūšių).
Labai svarbi jų savybė, kad dauguma medžių – milžinų yra ilgaamžiai, kurie gali pragyventi dar ne vieną šimtą metų. Vadovaujantis dabar ggaliojančiomis Pagrindinių miško kirtimų taisyklėmis, visi medžiai – milžinai (jei biržėje jų nėra daugiau, nei leidžia palikti Pagrindinių miško kirtimų taisyklės), nepriklausomai nuo jų rūšies, plyno kirtimo biržėse turėtų būti paliekami ir saugomi. Ypač gerai, kai biržėje yra kelių rūšių medžių – milžinų.
Naujose kirtimų taisyklėse reikėtų pilnai įteisinti medžių – milžinų apsaugą bet kokių kirtimų metu.
Nudžiūvę ar medžiai ir jų liekanos (stuobriai). Nudžiūvusių medžių bei stuobrių reikšmė miško ekosistemai daug metų buvo nepakankamai ir net neteisingai vertinama. To pasėkoje mirę medžiai įvairiais pretekstais buvo iš miško šalinami. Ne visuomet tam buvo poreikis, bet dažniausiai buvo tiesiog vykdomos instrukcijos. Į vadinamų miško apsaugos darbuotojų ar jų pasekėjų teiginius, kad nudžiūvę medžiai yra pavojingi miškui, nes platina miško kenkėjus, galima atsakyti ppateikiant keletą neginčijamų faktų. Kai miškai savaime vystėsi be žymesnės žmonių įtakos, kai negyvos medienos buvo šimtai kubinių metrų hektare, miškai neišnyko, biologinei įvairovei negrėsė išnykimas, o augantys medžiai buvo sveikesni. Kita, kad niekas nėra girdėjęs apie negyvą medieną graužiančių vabzdžių invazijas, bei niekas nėra girdėjęs, kad negyvą medieną pūdantys grybai augtų ant visiškai sveikų jaunų medžių.
Apibendrinant galima sakyti, kad ant negyvų medžių tarpstanti vabzdžių fauna ir grybija yra specifinės – nebūdingos sveikiems medžiams. Kadangi su trūnijančia mediena susijusios biologinės įįvairovės dalis ūkiniuose miškuose per keletą pastarųjų dešimtmečių buvo labai nuskurdinta, jos palaikymui ir apsaugai labai svarbu palikti kirtavietėse sausuolius medžius ir jų liekanas – stuobrius.
Jau po metų daugumoje nudžiūvusių medžių (išskyrus kietuosius lapuočius) gali atsirasti paukščių iškaltų uoksų. Ten, kur sausų medžių miške labai mažai, jie po kelių metų tampa uoksų tiesiog išvarpyti.
Sausi medžiai yra šiuo metu labai deficitinis miško paukščių buveinės elementas. Mat kai kurių stambiųjų plėšriųjų paukščių tupėjimas gerai matomoje vietoje yra būtina demonstracinio elgesio dalis, bei tiesiog jų poilsio ar stebėjimo vieta. Sausi aukšti medžiai yra labai svarbios vanaginių, sakalinių ir kai kurių kitų paukščių tupėjimo vietos.
Nudžiūvę medžiai yra svarbus substratas, palaikantis grybų rūšių įvairovę miškuose. Tai labai akivaizdu, nes kai kurie sausuoliai esti tiesiog nusėti jų vaisiakūniais – atrodo labai įspūdingai.
Pastebėta, kad intensyviai eksploatuojamuose miškuose labai sumažėja negyvą medieną graužiančių vabzdžių – ypač stambių vabalų.
Panašiai kaip sausi medžiai, stuobriai taip pat svarbūs biologinei įvairovei – ypač uoksiniams paukščiams, uoksuose gyvenantiems žinduoliams, negyvoje medienoje gyvenantiems vabzdžiams bei medieną pūdantiems grybams ir kerpėms.
Sausų medžių „stovėjimo“ laikas labai priklauso nuo rūšies. Bendra savybė, kad pirmiausiai nubyra tokių medžių plonosios šakelė, o vėliau ir didesnės šakos. Kietieji lapuočiai po nudžiūvimo, priklausomai nuo jų storio ir stiebo sveikumo, gali stovėti iiki 50 ir daugiau metų. Dalis storų spygliuočių (ypač jų stuobriai) išlieka nenuvirtę 20-30 ir net daugiau metų. Jų ilgaamžiškumas taip pat yra viena iš jų išskirtinės vertės biologinei įvairovei priežasčių.
Nežiūrint jų svarbos biologinei įvairovei, vadovaujantis dabar galiojančiomis Pagrindinių miško kirtimų taisyklėmis, tokių medžių išsaugojimas plynų kirtimų metu taikant įprastines kirtimo technologijas yra labai komplikuotas. Mat laikantis saugaus darbo su motoriniais pjūklais miške taisyklių, sausi medžiai ir stuobriai turi būti iškertami prieš pradedant augančių medžių kirtimo darbus.
Šis prieštaravimas turėtų būti išspręstas artimiausiu metu tokiu būdu, kad nors dalį stuobrių ir sausų medžių (bent po vieną hektare; įvairių rūšių), būtų galima plyno kirtimo biržėse išsaugoti.
<< Pirmas puslapis | Toliau >>
Būsimieji sengirių (klimaksinių miško bendrijų) biologinei įvairovei ypač vertingi medžiai.
Augantys vidutinio amžiaus bei senesni ypač ilgaamžiai medžiai. Specifinis šiai ekologinei grupei priskiriamų medžių išsaugojimo plynose biržėse tikslas yra ateities miške suformuoti stambialajų, storašakių, ilgaamžių ir atsparių vėjui medžių tinklą. Apytikriai per pirmuosius 70-120 metų (kol plynoje biržėje atsikūręs miškas vėl sulauks techninės brandos) šie medžiai labiausiai būtų svarbūs stambiesiems miško paukščiams. Jie taps svarbiausia jų lizdų sukimo vieta.
O aplamai – kuo daugiau medžių rūšių miške, tuo biologinė įvairovė jame didesnė, tuo jis atsparesnis nepalankiems natūraliems gamtos ar žmogaus poveikiams.
Šiuo požiūriu ppraktiškai nesunku parinkti nekertamus šiai ekologinei grupei priskiriamus medžius planuojamose plynai kirsti biržėse, kur medynai įvairiarūšiai. Lietuvoje mišrūs medynai, kurių sudėtyje yra bent dvi ar daugiau medžių rūšių, pakankamai dažni visur, išskyrus Pietų ir Pietryčių Lietuvą, kur aiškiai vyrauja gryni pušynai. Medynai, kurių sudėtyje būtų daugiau nei keturios medžių rūšys, nereti Vidurio Lietuvoje, kur aplamai vyrauja lapuočiai.
Taigi, dažniausiai labai nesunku išpildyti šį reikalavimą ir teisingai parinkti saugotinus medžius turtinguose dirvožemiuose, kur būsimoje biržėje auga daugelio rūšių medžiai. Tuo tarpu kertant grynų pušynų biržes dažnai tenka palikti išimtinai pušis. Vis tik tokiose vietose neretai galima rasti ir palikti saugojimui ąžuolus (skurdesniuose dirvožemiuose pastarieji gali augti ir trake). Turtingesniuose dirvožemiuose labai vertingi ilgaamžiai medžiai yra uosiai.
Paprastoji pušis. Pakankamai svarbi vietos biologinei įvairovei. Su šia medžių rūšimi susiję ne mažiau 91 rūšies bestuburiai, 132 rūšys kerpių. Pušynuose auga daug siaurai specializuotų augalų. Keletas paukščių rūšių yra pakankamai siaurai prisitaikę gyventi pušynuose (klasikinis pavyzdys – kurtinys).
Pušis mūsų platumose gali sulaukti daugiau nei 400 metų. Deja, lengviau laimėti loterijoje, nei rasti tokio amžiaus medžių mūsų miškuose. Norintiems pamatyti apie 400 m. amžiaus pušų reikėtų nuvažiuoti į Latviją, kur Baltijos jūros pakrantėje audras atlaikę auga tokie medžiai. Vienas seniausių (daugiau nei 240 metų) pušų Lietuvoje
galima pamatyti Vilniuje Vingio parke.
Taigi, jei plynoje kirtavietėje su paliktomis pavienėmis pušimis būtų vėl formuojamas naujas pušynas, ir ateityje pušies kirtimo amžius išliktų panašus kaip dabar, naujam medynui pasiekus kirtimo amžių, dabar paliktos ir išsaugotos pušys dar būtų toli gražu iki tikrosios gamtinės jų brandos. Atsižvelgiant į tokį pušų ilgaamžiškumą, biržėse reikėtų palikti bent dalį pačių seniausių medžių (jei medynas nevienaamžis). Būtent tokiuose medžiuose meletos pirmiausiai iškals uoksus, kuriais galės naudotis kiti gyvūnai: voverės, šikšnosparniai, pelėdos, žalvarniai ir kiti. <
Biologinės įvairovės požiūriu reikėtų, kad dalis paliekamų pušų būtų su skėtinėmis lajomis (jei biržėje tokių yra), labiau tinkamomis stambiems paukščiams sukti lizdus.
Tais atvejais, kai kirtavietė bus želdoma pušimis, perspektyviausia palikti potencialiai gerų genetinių savybių medžius, kurie atitiktų sėklinių medžių reikalavimus. Mat šie biržėse palikti medžiai tikrai susilauks palikuonių, ir jie bus labiau prisitaikę prie aplinkos bei labiau perspektyvūs ūkiniu požiūriu.
Jei biržėse yra pušų su žemomis lajomis ir stambiomis šakomis (dažniausiai tai medžiai, anksčiau augę aikštėse ar tiesiog pavieniui), dalį ttokių taip pat reikėtų išsaugoti.
Kai kuriuose dirvožemiuose pušys nėra labai atsparios vėjui, ir ne taip retai išverčiamos. Į tai reikia atsižvelgti parenkant biržėse saugotinus medžius.
Uosis. Už daugelį kitų rūšių vietinių medžių yra žymiai mažiau svarbus bestuburiams (susiję 41 jų rūšis), ttačiau priešingai – vienas svarbiausių kerpėms (susiję 255 rūšys). Su šia rūšimi susiję taip pat daug žinduolių (ypač elniniai, peliniai graužikai ir kt.), kai kurie paukščiai.
Daugelis uosių gali sulaukti 300 ir daugiau metų. Tokio amžiaus medžių mūsų miškuose tikriausiai nebėra išlikę. Belovežo girioje buvo apie 400 metų amžiaus uosis, kurio tūris siekė daugiau nei 40 m3 medienos. Uosis labai atsparus vėjovartai. Deja, dėl išskirtinio reiklumo dirvožemiams auga ne visur.
Vertinant visas šias uosio savybes, plynose biržėse pirmiausiai reikėtų palikti pačius seniausius medžius su gerai išvystytomis lajomis.
Paprastasis ąžuolas. Iš visų vietinių sumedėjusių augalų ąžuolas yra svarbiausias biologinei įvairovei. Nepaprastai svarbus bestuburiams (susiję 284 rūšys), kerpėms (susiję 324 rūšys), daugeliui paukščių ir žinduolių.
Daugelis ąžuolų gali sulaukti 600 ir daugiau metų. Tokio aamžiaus medžių mūsų miškuose beveik nėra išlikę. Norintiems pamatyti apie 400 m. amžiaus – vertėtų nuvažiuoti į Belovežo girią (apie 200 km kelio nuo Lietuvos ir Lenkijos sienos).
Atsižvelgiant į ąžuolų ilgaamžiškumą bei į atsparumą vėjams, pirmiausiai reikėtų palikti pačius seniausius medžius, kurių mūsų miškuose mažiausiai. Esant galimybei rinktis, būtina palikti medžių su plačiomis lajomis, kur galėtų perėti stambieji miško paukščiai, kurių gilių derlius – taip svarbus biologinei įvairovei – būtų didžiausias.
Pavieniai ąžuolai neretai auga antrame arde, nes esti užgožti ggreit augančių rūšių medžių (ypač vidutinio derlingumo dirvožemiuose). Tokiose vietose, kai nėra ąžuolų pirmame arde, pirmiausiai reikia biržėse palikti seniausius (storiausius, aukščiausius ir geriausiai atrodančius) antro ardo medžius. Būtent tokie ąžuolai vaidins svarbesnį vaidmenį biologinei įvairovei – naujos kartos medyne atsidurs pirmame arde ir dažniau derės.
Pietų ir Pietryčių Lietuvos pušynuose paprastieji ąžuolai neretai auga trake. Kai kurie jų išvysto plačias taisyklingas lajas. Dera jie ne kasmet. Dalis pačių didžiausių ir perspektyviausių trako ąžuolų turėtų būti biržėse išsaugomi.
Augantys vidutinio amžiaus ir senesni greit bręstantys medžiai. Specifinis šiai ekologinei grupei priskiriamų medžių išsaugojimo plynose biržėse tikslas yra ateities miške suformuoti pakankamą kiekį greit augančių minkštųjų lapuočių. Pakol plynoje biržėje atsikūręs miškas vėl sulauks techninės brandos, šie medžiai labiausiai būtų svarbūs uoksus naudojantiems miško gyvūnams – labiausiai paukščiams ir žinduoliams. Išskirtinis šiai ekologinei grupei priskiriami rūšių medžių bruožas, kad gyvendami skirtingą laiką, dauguma jų greit bręsta. Absoliuti jų dauguma yra minkštieji lapuočiai. Šiai grupei priskirti ir kai kurie ilgaamžiai medžiai (pvz., paprastoji liepa), tačiau smarkiai kenčiantys nuo šerdies puvinio gana ankstyvame amžiuje.
Šiai grupei priskyrėme gana daug medžių rūšių. Praktiškai nesunku parinkti nekertamus medžius planuojamose plynai kirsti biržėse, kur medynai įvairiarūšiai.
Mažalapė liepa. Liepa labai ilgaamžė. Kai kurie medžiai sulaukia daugiau nei 600 metų. Vertinga rrūšis biologinės įvairovės palaikymo požiūriu. Ypač svarbi nektaru mintantiems ir defolijuojantiems vabzdžiams. Su šia rūšimi viso susiję apie 31 rūšies bestuburiai. Viena svarbiausių medžių rūšių natūralias dreves naudojantiems gyvūnams ir dalinai pirminiams uoksiniams paukščiams. Su ja susiję 83 rūšių kerpės, daug grybų. Ypatingai atspari vėjams.
Plynose biržėse reikėtų pirmiausiai palikti seniausius medžius. Pirmiausiai būtina išsaugoti atvirose vietose augusias (su labai išvystytomis lajomis) liepas, o tokių nesant, vertingų morfologinių charakteristikų pirmame arde augusius medžius, nes liepos neblogai dera ir, labai tikėtina, kad dalis jų palikuonių papildys naują miško bendriją.
Pavienės liepos neretai auga antrame arde. Ten, kur liepų nėra pirmame arde, pirmiausiai reikia biržėse palikti geriausiai atrodančius antro ardo medžius.
Karpotasis ir plaukuotasis beržai. Beržai yra ypatingai svarbūs biologinei įvairovei. Su šiais medžiais yra susiję net 229 rūšių bestuburiai, 126 kerpių rūšys. Jie labai svarbūs kai kuriems žinduoliams, paukščiams.
Beržai sulaukia 100 ir daugiau metų. Tokio amžiaus medžių mūsų miškuose labai mažai. Nežiūrint į tai, kad, pavieniai seni beržai, kaip greit augantys medžiai, jauname medyne biologinės įvairovės požiūriu yra labai perspektyvūs, jų palikimas plynose kirtavietėse komplikuotas. Mat aukštus ir lieknus (tankmėje augusius) beržus lengvame dirvožemyje vėjas dažnai išverčia.
Taigi, plynose kirtavietėse reikėtų pirmiausiai palikti atspariausius vėjui beržus. Tokių medžių esti aikštėse, pakelėse, pamiškėse, palei kvartalines ir ppan. Žymiai atsparesni vėjams esti sunkiuose dirvožemiuose augantys beržai. Tik esant galimybei rinktis, reikėtų atsižvelgti ir į jų amžių. Tuomet perspektyviau palikti brandžius ar pribręstančius medžius. Mat jiems sėkmingai augant, už kelių dešimčių metų, juose galės perėti pirminiai uoksiniai paukščiai, o dar vėliau ir antriniai uoksiniai gyvūnai.
Kur vėjovartų pavojus labai didelis, reikėtų geriau palikti jaunesnius bei atvirose vietose augusius beržus.
Baltalksnis. Labai svarbus biologinei įvairovei. Dauguma jų rūšių yra vienodai susiję tiek su baltalksniais, tiek ir su juodalksniais. Taigi, su alksniais ekologiškai susiję apie 90 rūšių bestuburių ir 105 kerpių rūšys. Svarbus daugeliui rūšių paukščių.
Baltalksniai – trumpaamžiai medžiai, retai sulaukiantys 100 metų amžiaus. Tai medis dėl intensyvaus ūkininkavimo tapęs pakankamai retu didžiuosiuose miškų masyvuose. Gana atsparus vėjui – ypač jaunesniame amžiuje. Biologinei įvairovei labai svarbus, todėl visuomet, kai tik biržėje baltalksnių yra – vienas kitas medis hektare turėtų būti paliekami.
Geriausia biržėje išsaugoti kelis skirtingo amžiaus baltalksnius. Kai galimybės rinktis nėra, galima palikti ir to paties amžiaus medžius. Jei kertamame baltalksnyje bus veisiamas kitokios rūšinės sudėties lėtai augančių rūšių medynas, tuomet palikti galima ir jaunus keliolikos metų baltalksnius.
Juodalksnis. Juodalksniai sulaukia 200 ir daugiau metų. Tokio amžiaus medžių mūsų miškuose beveik nėra išlikę. Tai vieni iš atspariausių vėjovartoms medžių. Atsižvelgiant į jų
ilgaamžiškumą ir ypatingą atsparumą vėjams, biržėse pirmiausiai reikėtų palikti brandžius ar pribręstančius bei perbrendusius medžius. Esant galimybei rinktis, būtina palikti įvairių medžių – tame tarpe ir jaunesnių, bei su plačiomis lajomis, kur galėtų perėti stambieji miško paukščiai.
Mišriuose medynuose – ypač kur yra vėjovartų pavojus, juodalksnių tenka palikti žymiai daugiau, nei kitų medžių.
Drebulė. Labai svarbi vietinei biologinei įvairovei. Su Populus genties rūšimis susiję 97 bestuburių rūšys, daug žinduolių (ypač elniniai), dalis paukščių. Štai teigiama, kad mišriuose miškuose su drebulės priemaiša absoliuti ddauguma geninių iškaltų uoksų esti būtent šios rūšies medžiuose.
Drebulės kai kada sulaukia iki 150 ir daugiau metų. Deja drebulės labai nukenčia nuo drebulinės pinties ir tokio amžiaus sulaukia tik optimaliose augimvietėse. Jos taip pat gana atsparios vėjovartai – ypač jaunesniame amžiuje, tačiau pažeistos puvinio dažnai vėjo nulaužiamos. Biologinei įvairovei jos ypač svarbios spygliuočių medynuose.
Atsižvelgiant į visas šias drebulių savybes, plynose kirtavietėse jas reikėtų palikti po vieną du medžius hektare. Pirmenybę reikėtų teikti vidutinio amžiaus ne mažiau 30 cm. skersmens tturintiems puvinio nepažeistiems medžiams.
Skroblas. Lyginant su kitais vietiniais sumedėjusiais augalais, skroblas yra mažiau svarbus biologinei įvairovei (kai vertiname pačiu paprasčiausiu būdu – pagal su šia rūšimi susijusių kitų rūšių skaičių). Su juo susiję 28 bestuburių ir 44 kerpių rūšys bei kkai kurie paukščiai, žinduoliai.
Skroblai dažniau sutinkami pietinėje Lietuvoje. Miške išgyvena iki 120 ir daugiau metų. Atsparus vėjams.
Ten, kur medyne skroblas gausus, plynose biržėse reikėtų palikti skirtingo amžiaus 1-2 jų medžius viename hektare. Atsižvelgiant į jų spartų augimą, pirmiausiai būtina išsaugoti pagrindinio ardo medžius, o jų nesant ir kitokius. Mat neretai skroblai auga antrame arde bei trake.
Biologinės įvairovės palaikymui ir didinimui miškuose vertingi medžiai
Biologinei įvairovei labai vertingi tik vietinių rūšių sumedėję augalai. Egzotiniai – iš tolimų kraštų atvežti augalai – yra savotiška žalioji dykuma mūsų krašto biologinei įvairovei. Mat su kokiu nors vietiniu medžiu ar krūmu yra susiję labai daug organizmų rūšių, o su egzotinėmis rūšimis – vos vienetai. Geriausiai mūsų platumų augalų ekosisteminiai ryšiai ištirti su vabzdžiais, grybais, paukščiais, žžinduoliais. Šiuo požiūriu vietiniai augalai labai svarbūs siaurai specializuotiems organizmams. Iš tokių labiau išsivysčiusių organizmų mūsų platumose siaurai specializuotų rūšių gausa ypač pasižymi vabzdžiai. Gamta besidomintys žmonės, o ypač miškininkai žino tokius vabzdžius kaip kekiškoji ąžuolinė gumbavapsvė, šakninė gumbavapsvė, obuoliškoji ąžuolinė gumbavapsvė, gilinis vaisėdis, gilinis straubliukas, ąžuolinis cigarsukis, ąžuolinė spragė, ąžuolinis dėmėtasis sprindis, ąžuolinis lapsukis, ąžuoliniai pjūkleliai, ąžuolinė minadarė kandis ir t.t. Tai pradžia sąrašo vabzdžių, kurie gyvena tik ant ąžuolų (teisingumo dėlei vis tik reikia pasakyti, kad kai kurie jjų pirmenybę teikia ąžuolams, bet gali gyventi ir ant kito augalo/augalų ). Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Kai kam gali pasirodyti, jog kai kurie iš išvardintų vabzdžių laikomi kenkėjais (ypač tai buvo akcentuojama prieš keletą dešimtmečių išleistuose vadovėliuose, leidiniuose). Šiuo metu požiūris į kenkėjus pasikeitęs tiek, kad net pats terminas vartojamas vis mažiau. Dabartinis supratimas apie ekosistemų funkcionavimą ir gamtosaugą skatina traktuoti visus minėtus vabzdžius kaip svarbią biologinės įvairovės dalį. Vabzdžiai (ypač įvairių rūšių) per mitybinius (trofinius) ryšius yra labai svarbūs kitų formų biologinei įvairovei.
Akivaizdumo dėlei apžiūrėkite kokį nors uosialapį klevą, kurių mūsų miškuose kai kur grėsmingai daugėja (plinta savaime). Vargiai rasite jo apgraužtą lapą ar šakelę. Jų lapais, mediena tik atsitiktinai maitinasi vienas kitas vabzdys, šakelių neėda elniai. Bebrai jo ne tik neėda, bet ir statybai beveik negraužia. Uosialapių klevų medynas būtų savotiška „dykuma“ be kitokios biologinės įvairovės.
Išvada, kad jei egzotiniai augalai savotiškai gražūs ir įdomūs dekoratyviniuose želdiniuose, tai visai netoleruotini natūralioje gamtoje – miške. Jų jokiu būdu nederėtų palikti plynose kirtavietėse.
Iš vietinių, aukščiau neminėtų augalų, mūsų nagrinėjamu aspektu plynose kirtavietėse taip pat vertingi ir, esant galimybei, paliktini bei saugotini taip pat kai kurie krūmai – tokie kaip gudobelės (susiję apie pusantro šimto bestuburių), erškėčiai (109 bbestuburių rūšys), kadagiai (20 rūšių bestuburių ir daug rūšių paukščių), lazdynai (73 rūšys bestuburių, 160 kerpių rūšių bei nemažai žinduolių ir paukščių).
Paprastoji eglė. Su egle ekologiniais ryšiais susiję gana nedaug bestuburių (37 rūšys). Tačiau mūsų platumose gana daug specializuotų paukščių rūšių, kurios bent sezoniškai yra labai susiję su egle arba eglynais (paprastasis nykštukas – klasikinis pavyzdys). Sezoniškai eglynais naudojasi kai kurie žinduoliai.
Medyne augdama eglė retai sulaukia daugiau nei 200, o pavieniui – 300 metų amžiaus. Tik atvirose gerai drenuojamose vietose augantys medžiai yra pakankamai atsparūs vėjui. Kitur, ypač šlapiose miško vietose augančias ir kirtimų metu atidengtas egles vėjai labai verčia. Atsižvelgiant į visa tai, paprastųjų eglių atranka palikimui plynose biržėse turi būti labai kruopšti.
Pirmiausiai reikia palikti atvirose ir pusiau atvirose vietose mineraliniame neužmirkusiame grunte augančias egles. Tokios eglės esti gana atsparios prieš vėjus. Miške tokių medžių, kaip taisyklė, būna nedaug.
Jei tik yra iš ko rinktis, mišriuose eglynuose pirmiausiai reikia palikti kitų rūšių medžius ir tik vieną kitą eglę. Sunkiau parinkti išsaugojimui plyno kirtimo metu medžius grynuose eglynuose. Tuomet geriau palikti senesnes egles tame biržės pakraštyje, kuris yra geriausiai apsaugotas nuo vėjų. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, už kiek laiko gali būti šliejama kita biržė, t.y. kada palikti medžiai vvėl bus atidengti vėjams. Jei šis laiko tarpsnis bus ne mažiau kaip 20-30 metų, galima tikėtis, kad vėjo daromi nuostoliai labai dideli nebus. Vis tik net ir grynų eglynų biržėse, jei tik yra iš ko rinktis, daugumą saugojimui numatytų medžių būtinai turi sudaryti lapuočiai (kitais atvejais ir nedidelės vertės ar vien trumpaamžiai).
Biržės viduryje ir ten, kur vėjovartų pavojus didesnis, esant iš ko rinktis, reikia palikti jaunesnes (20-40 metų) pavienes egles, arba geriau jų grupeles. Tokios jaunų ir įvairaus amžiaus eglių grupės paprastai esti pakankamai atsparios vėjovartai.
Santykinai šlapiose vietose mišriuose medynuose išsaugojimui reikėtų ieškoti eglių, kurios auga tankiai apsuptos lapuočių – ypač juodalksnių. Kadangi juodalksnių vėjas beveik neverčia, jų „apsaugotos“ eglės (kai eglių ir juodalksnių šaknys esti susipynę) tampa taip pat labai atsparios vėjui.
Keičiant Pagrindinių miško kirtimų taisykles ateityje reikėtų detalizuoti saugotinų medžių atrinkimo tvarką grynuose eglynuose. Reikėtų įteisinti pavienių jaunų (20-30 m.), ir dėl to atsparių vėjo vertimui eglių palikimą plynose biržėse.
Taip pat reikėtų uždrausti sodinti grynas – be lapuočių medžių priemaišos, eglės kultūras.
Klevas. Pakankamai svarbus vietos biologinei įvairovei. Su šia rūšimi yra susiję 26 rūšių bestuburiai, 93 rūšių kerpės, kai kurie paukščiai bei žinduoliai.
Klevai gana reti mūsų miškuose. Sulaukia 200 ir daugiau metų. Labai vertinga rūšis biologinės įvairovės
palaikymo požiūriu. Atsparus vėjams.
Plynose biržėse reikėtų palikti įvairaus amžiaus klevų. Pirmiausiai būtina išsaugoti vertingų morfologinių charakteristikų pirmame arde augusius medžius, nes klevai gausiai dera ir labai tikėtina, kad dalis jų palikuonių papildys naują miško bendriją.
Pavieniai klevai neretai auga antrame arde. Tokiose vietose, kai klevų nėra pirmame arde, pirmiausiai reikia biržėse palikti seniausius (storiausius, aukščiausius ir geriausiai atrodančius) antro ardo medžius. Būtent tokie klevai turės daugiau perspektyvų naujos kartos medyne augti pirmame arde ir dažniau derės.
Kai kur klevai auga tik trake, kkurie vienas kitas biržėse taip pat galėtų būti išsaugomi.
Guobiniai. Labai svarbūs vietos biologinei įvairovei. Su guobiniais susiję 82 rūšių bestuburiai ir net 187 rūšių kerpės bei kai kurie paukščiai.
Visos rūšys palyginti ilgaamžės (sulaukia 300 ir daugiau metų), Sutinkami labai sporadiškai, nes visos rūšys labai nukentėjo dėl guobinių maro. Pavieniai medžiai medynuose ne taip dažnai suserga šia liga. Vertingi biologinės įvairovės apsaugos požiūriu. Labai atsparūs prieš stiprius vėjus, nes turi liemeninę šaknį.
Esant galimybei rinktis, pavieniai guobiniai medžiai turėtų būti paliekami pplynose kirtavietėse (1-2 medžiai/ha).
Miškinė obelis. Būdama labai svarbi biologinei įvairovei (ypač vabzdžiams (susiję apie 93 rūšis), paukščiams, žinduoliams, genofondo išsaugojimo požiūriu ir kt.) ir pakankamai reta rūšimi mūsų miškuose, nusipelno didesnės globos nei iki šiol. Viena iš praktinės apsaugos formų –– palikti pavienius medžius kirtavietėse. Deja, mūsų miškuose pasitaiko įvairių obelų, išaugusių iš kultūrinių veislių sėklų. Tokie medžiai yra dažniausiai praradę (arba iš viso neturi) miškinės obels gerąsias genofondo savybes. Miškinę obelį ir kultūrinių obelų savaiminukus skirti gana sudėtinga, jei nieko nežinoma apie jų vaisius. Kadangi trake augančios miškinės obelys dažniausiai nedera, vietoje vertingos miškinės obels gali būti paliktos saugoti mažiau vertingos kultūrinės formos. Taigi, į šią problemą visuomet reikia atkreipti reikiamą dėmesį.
Miškinės obels kai kurie medžiai sulaukia daugiau nei 200 metų. Deja, turimomis žiniomis tankmėje augę medžiai nėra pakankamai atsparūs vėjams. Todėl pirmiausiai reikėtų palikti atvirose vietose augusius bei jaunesnius medžius, arba augančius tokiose vietose, kur vėjovartų pavojus kiek mažesnis. Palikti augę antrame arde medžiai suveša ir dera.
Paprastoji kriaušė. KKaip ir miškinė obelis dėl analogiškų priežasčių nusipelno didesnės globos nei iki šiol. Deja, miškuose ji reta, nors pietinėje Lietuvoje dažnesnė. Būdama šviesamėge rūšimi, gausiai dera augdama tik pakankamai atvirose vietose. Todėl plynoje kirtavietėje palikus kriaušę, kartu reikia formuoti ir aikštelę aplink ją.
Kriaušės gali sulaukti daugiau nei 300 metų amžiaus. Labai atspari vėjui. Plynose kirtavietėse pirmiausiai reikėtų palikti vieną kitą atvirose vietose augusį medį. Palikus buvusius užstelbtus medžius jie atsigauna ir dera.
Paprastasis šermukšnis. Taip pat vertingas biologinei įvairovei medis. SSu šia rūšimi susiję apie 28 bestuburių rūšys ir net 125 rūšių kerpės bei kai kurie žinduoliai bei paukščiai.
Nors mūsų miškuose šermukšnis dažnas, bet derančių medžių – tikrai mažai (trake augantys beveik nedera).
Auga greit ir yra trumpaamžis. Todėl plynose kirtavietėse galima palikti pavienius įvairaus amžiaus šermukšnius. Pagrindinių medyno rūšių medžiams paaugus, paliktieji šermukšniai paprastai nustelbiami. Iki susiformuojant aukštam medynui bus dekoratyvus savo vaisiais, kuriais maitinasi daugelis paukščių ir kai kurie žinduoliai.
Blindė ir kiti medžiais augantys gluosniai. Ypatingai vertingas biologinei įvairovei medis arba krūmas. Dauguma su blinde susijusių bestuburių yra susiję su kitomis Salix rūšimis (viso apie 266 rūšys). Taip pat su gluosniais susiję daug kerpių (apie 160 rūšių), žinduolių, kai kurie paukščiai.
Seniau mūsų miškuose buvusi dažna, pastaraisiais metais tampa apyrete. Kartais anksti pavasarį miške tenka nueiti daugiau nei vieną kvartalą, kad rastum žydinčią blindę. Dar blogesnė blindės padėtis daugelyje kitų kraštų – ypač Skandinavijoje. Ji ten tapusi pakankamai reta.
Auga labai greit ir yra trumpaamžė (retai išgyvena ilgiau nei 60 metų). Todėl pirmiausiai reikėtų palikti vidutinio amžiaus medžius. Parinkti ne pačius seniausius medžius svarbu ir todėl, kad senos, tankmėje augusios blindės, jas atidengus, auga labai trumpai, nes nukenčia nuo stiprių vėjų. Nors trake augančios blindės mažai žydi, bet, aatsidūrusios atvirumoje, greit suveša, ir jų reikšmė biologinei įvairovei labai padidėja.
Papildomi saugotinų medžių atrankos kriterijai
Medžių lajos ypatumai. Bendras principas – „kirtavietėje atrinkti ir saugoti kuo įvairesnius medžius“ turi būti taikomas ir atsižvelgiant į medžių lajų ypatumus. Vis tik pripažinta, kad vertinant atskirai, medžiai su geriau išsivysčiusiomis lajomis biologinei įvairovei yra vertingesni. Priežastis, kodėl taip yra – labai paprasta. Tiesiog didesnis lapų ar spyglių bendras paviršius yra „didesnė buveinė“, kuriai būdingas didesnis biologinės įvairovės talpumas. Atvirose vietose augantys medžiai turi geriausiai išvystytas lajas. Atvirose vietose augantiems medžiams „atsidūrus“ jauname medyne, lajos apatinė dalis pradeda skursti, apatinės šakos džiūti. Pagal šiuos požymius miške nesunkiai galima rasti medžius, kuriems būdingi aukščiau minėti požymiai. Žinant, kad buvusios gerai išsivysčiusios medžio lajos likučiai ir blogai nusivalęs nuo šakų liemuo rodo, kad toks medis turi palyginti gerai išvystytą šaknų sistemą ir, lyginant su tankmėje augančiais medžiais, jis bus atsparesnis vėjui. Be to džiūstančios storos šakos net mažiausiai kelis dešimtmečius bus labai reta ir deficitinė buveinė kirtavietėje įkurtame jaunuolyne.
Medžiai (ypač pušys) su žema reta laja ir storomis šakomis bei jų liekanomis yra ypač svarbūs arti kurtinių tuokviečių esančiose kirtavietėse (tuokvietėse plyni kirtimai neleistini). Tokiose vietose jie turėtų netgi vyrauti tarp paliekamų medžių. Mat tuoktuvių metu kurtinių ppatinams tokie medžiai labai svarbūs.
Kai yra iš ko rinktis, bent dalis paliekamų medžių turėtų būti su skėtiškomis ne ypatingai tankiomis lajomis. Būtent tokie medžiai yra svarbūs stambiesiems miško paukščiams lizdams sukti. Atrenkant saugoti vėjui neatsparių rūšių medžius, reikia pirmenybę teikti medžiams su mažomis, siauromis lajomis bei liaunu stiebu.
Medžiai su paukščių lizdais, kurių apsauga pagal Pagrindinių miško kirtimų taisykles nenumatyta. Dabar galiojančios Pagrindinių miško kirtimų taisyklės reikalauja išskirti apsaugines zonas tik apie kai kurių saugotinų rūšių (kaip taisyklė, tai įrašytos į nacionalinę raudonąją knygą rūšys) paukščių lizdus. Apsauginėse zonose miško pagrindinis naudojimas yra draudžiamas.
Natūraliai turi kilti klausimas ar verta saugoti kitų paukščių lizdus? Atsakymas nėra toks paprastas ir vienareikšmiškas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Smulkieji miško paukščiai paprastai lizdu naudojasi tik vieną kartą, todėl juos po veisimosi sezono saugoti netikslinga.
Vis tik kai kurie kaip nors išskirtinai nesaugomų rūšių paukščiai savo lizdais naudojasi keletą metų paeiliui ar su pertraukomis. Pirmiausiai tai kai kurie varniniai paukščiai (kranklys, pilkoji varna). Jų lizdais kai kada naudojasi kitų – dažniausiai retų rūšių paukščiai (pvz., sakalai, kai kurie pelėdiniai paukščiai), bei kai kurie žinduoliai. Tokiu būdu medžiai su stambiais ir vidutinio dydžio lizdais (ne mažesniais kaip pilkosios varnos) yra svarbūs kitų paukščių vietos populiacijų
palaikymui bei apsaugai. Svarbu tai, kad tokių medžių vertė nedaug sumažėja ir juos atidengus – t.y. išsaugojus plynoje biržėje. Mat sakalai kai kada į tai neigiamai nereaguoja.
Taigi, plynose biržėse radus tokių medžių, bent 1-2 iš jų reikėtų palikti ir saugoti (atsižvelgiant į jų ilgaamžiškumą, išlikimą ilgesniam laikui).
Sakinti medžiai. Seniau pušynai buvo sakinami masiškai. Dar ir dabar kai kur (ypač saugomose teritorijose) pasitaiko neiškirstų sakintų medynų. Pušynai beveik išimtinai kertami plynai, todėl kartais iškyla neaiškumas kokius medžius saugoti plynai kertant ssakintus pušynus.
Pagrindinių miško kirtimų taisyklės šiuo atveju nenumato jokių išimčių, taigi pavieniai medžiai tokiose biržėse turi būti paliekami be jokių diskusijų. Vis tik klausimas – kokius medžius palikti šiuo atveju ypač aktualus. Mat kaip taisyklė visi seniausi ir storiausi medyno medžiai esti nusakinti, bet tarp jų dažniausiai pasitaiko jaunesnių ir gerokai plonesnių nesakintų pušų.
Šiuo specifiniu atveju reikėtų taikyti analogišką aukščiau mūsų rekomenduotą saugotinų medžių atrinkimo procedūrą su tam tikra išlyga. Esant iš ko rinktis ne mažiau pusės saugotinų medžių tturėtų sudaryti kitų rūšių (ne pušys) vėjui pakankamai atsparūs medžiai ir seniausios (storiausios) bei su geriausiai išvystytomis lajomis nesakintos pušys. Kitus saugotinus medžius reikėtų rinkti iš sakintų pušų tarpo.
Reikėtų nepamiršti, kad įprastai sakintos pušys, net ir turėdamos bent dvi sakinimo žžaizdas, jas puikiai užsigydo, ir po šio streso medyne gali augti labai ilgai. Todėl atrenkant saugotinus medžius reikėtų ieškoti storiausių ir geriausiai žaizdas užsigydančių medžių.
Tuo tarpu žymiai didesnė dalis cheminiu būdu sakintų medžių yra nepakankamai atsparūs vėjams, ir gali būti nulaužiami žaizdos vietoje. Atrenkant iš jų tarpo saugotinus medžius, pirmiausiai reikia ieškoti tokių, kurie turi tik vieną žaizdą bei kurie storesni ir sėkmingiau užsigydo žaizdas. Daugiau tokių medžių reikia palikti nuo vėjo geriausiai apsaugotose vietose (kaip tai padaryti – detaliau žiūr. kitą skyrelį. Taip pat pastebėta, kad plynose kirtavietėse šiek tiek mažiau vėjas laužo tas sakintas pušis, kurių žaizdos yra orientuotos į šiaurę ir į pietus – t.y. statmenai vyraujančių vėjų krypčiai.
Sėkliniai medžiai. Jei dėl kokių nors priežasčių pplynoje biržėje pavieniai biologinei įvairovei vertingi medžiai neišsaugoti, o palikti auga sėkliniai medžiai, tai jų iškirsti nebegalima (net jei jie ir atliko pagrindinę savo funkciją). Tai kol kas tik rekomendacija, tačiau ši nuostata turėtų būti kuo greičiau įteisinta.
Aplamai sėklinių medžių palikimo idėja labai derinasi su biologinės įvairovės palaikymui ir apsaugai plynose biržėse paliekamų saugoti pavienių medžių idėja. Reikėtų tik įteisinti nuostatą, kad sėklinių medžių aplamai negalima iškirsti, nes jie tenkina ir biologinės įvairovės apsaugai vertingų medžių reikalavimus.
Augimo vieta (paliktinų medžių iišsidėstymas biržėje). Paliekami tolimesniam saugojimui pavieniai medžiai turėtų būti parenkami taip, kad jie būtų pasiskirstę daugmaž tolygiai visoje biržėje. Vis tik šis reikalavimas praktikoje turėtų būti taikomas su tam tikromis išlygomis.
Mat paliekamų saugoti medžių erdvinis išsidėstymas labai priklauso nuo to kiek biržėje yra pačių vertingiausių biologinei įvairovei medžių (priklausančių1-4 ekologinėms grupėms) ir kaip jie yra išsidėstę.
Augančius medžius, priskiriamus 5 ir 6 ekologinėms grupėms, reikia atrinkti tokiu būdu, kad visi saugotini medžiai būtų pasiskirstę daugiau mažiau tolygiai. Taigi, šie medžiai paliekami ten, kur nėra arba per mažai atrinkta 1-4 ekologinių grupių medžių. Deja, iš šį principą ne visuomet galima taikyti. Mat tais atvejais, kuomet tenka palikti vėjams nepakankamai atsparių rūšių medžius, būtina juos tankiau palikti ten, kur vėjovartų tikimybė yra mažesnė.
Tais atvejais, kai biržė yra prie kelio ar kitokių vietų, kur antropogeninis trikdymas yra ir liks ateityje didesnis, į tai taip pat reikėtų atsižvelgti joje parenkant saugotinus medžius. Čia taikytinas paprastas principas – pavienius saugotinus medžius reikia tankiau palikti toje biržėje dalyje, kuri yra toliau nuo antropogeninio trikdymo šaltinio.
Siekiant išpildyti principą, kad biržėse būtų paliekama kuo įvairiausių vietinių rūšių medžių, pirmiausiai reikia įvertinti ar biržėje reljefas ir dirvožemis tiek skirtingi, kad šiais veiksniais būtų tikslinga pasinaudoti. Pvz., jei biržėje yyra įduba, grauža, galinčios apsaugoti numatomus palikti medžius, tai jautresnių vėjovartai rūšių augančius sveikus medžius būtent tokiose vietose ir reikia parinkti. Jei tokių reljefo nelygumų biržėje nėra, tuomet reikia įvertinti kiek aplinkiniai medynai gali paliekamus medžius apsaugoti nuo vėjo. Jei į vakarus (vyraujančių vėjų kryptimi) esantis medynas dar negreit bus kertamas, tuomet jautriausius vėjui medžius reikia parinkti pakankamai arti prie šio medyno sienos.
Visuomet atrenkant saugotinus medžius ir atsižvelgiant į jų būsimą erdvinį išsidėstymą reikia kreipti dėmesį į tokius veiksnius:
– paliekamų medžių vertę biologinei įvairovei (vertingiausi medžiai nebūtinai bus pasiskirstę biržėje tolygiai),
– jų (rūšies) atsparumą vėjui (neatsparių vėjui rūšių medžiai turi būti paliekami labiau nuo vėjo apsaugotose vietose),
– dirvožemio ir vietos (reljefo) palankumą vėjovartoms atsirasti (nuo vėjo geriau apsaugotose ir vėjovartai mažiau jautriuose dirvožemiuose paliekamų medžių gali būti daugiau),
– palei biržę esančių medynų dabartinę ir būsimą įtaką vėjovartoms atsirasti (mažiau atsparūs vėjams medžiai turi būti tankiau paliekami aplinkinių medynų užuovėjoje),
– antropogeninio trikdymo esamą ir perspektyvinę situaciją (kur trikdymas didesnis – palikti medžių reikia rečiau),
– kita (atsižvelgti į kitus biologinei įvairovei svarbius ir medžių ilgaamžiškumą didinančius čia neminėtus veiksnius).
Ir aplamai, biržės pakraščiais kiek tankiau palikti medžius biologinės įvairovės požiūriu yra geriau. Mat vyrauja nuomonė, kad biržės pakraščiuose augančius mmedžius gyvūnai išnaudoja labiau, nei jos viduryje. Praėjus vos keliems metams po biržės iškirtimo, pakraščiuose palei aplinkinį mišką išsaugotuose medžiuose kai kada peri retieji stambieji bei geniniai, pelėdiniai paukščiai. Tuo tarpu arti biržės vidurio linijos paliktais medžiais retų rūšių paukščiai daugiau pasinaudos tik tada, kai biržėje susiformuos miško aplinka, t.y. jaunuolynui gerokai ūgtelėjus.
Biržės kartais ribojasi su saugomo miško ploteliais. Iš jų pirmiausiai minėtinos apsaugos zonos apie retų ir saugomų paukščių lizdus. Taip pat kai kuriose urėdijose jau dabar saugomi, o artimiausiu metu ir visur bus saugomi nedideli senų miškų ploteliai – vadinamos kertinės buveinės. Be to kai kurie miško ploteliai bus saugomi pagal Europos Sąjungos Paukščių ir Buveinių direktyvas, kaip tarptautinės svarbos saugomų teritorijų tinklo NATURA 2000 dalis. Būtent biržėse, besiribojančiose su tokiais saugomo miško ploteliais, kur miškas sulauks gamtinės brandos ar nebus kertamas plynai, arba iš viso nebus kertamas, pavienius medžius reikia tankiau palikti kitoje biržės pusėje, kur besiribojančiuose medynuose gamtinės brandos medžių mažai ar iš viso nėra.
TOLIMESNĖ PLYNŲ KIRTIMŲ BIRŽĖSE PALIKTŲ MEDŽIŲ PRIEŽIŪRA
Pavienių medžių (ir jų grupių) apsaugos plynose biržėse tikslai bus pilnai pasiekti tik tuo atveju, kai dauguma išsaugotų medžių natūraliai sulauks savo gyvenimo pabaigos. Štai, didelė dalis palyginti trumpaamžių minkštųjų lapuočių, labiausiai tikėtina, sulauks biržėje susiformavusio
naujos kartos medyno kirtimo momento. Tačiau mažai tikėtina, kad jie dar kartą atlaikys jų atidengimą vėjams, plynai iškirtus aplinkinius medžius.
Tuo tarpu ilgaamžiai medžiai, tikėtina, galės pergyventi net kelias periodiškai iškertamų medynų kartas.
Taigi, svarbiausias reikalavimas, kad biržėse išsaugoti medžiai išgyventų kuo ilgiau. Faktiškai jokios specialios priežiūros jiems nereikia. Svarbu, tik kad jie nebūtų iškirsti. Reikėtų įsisąmoninti, kad plyno kirtimo biržėje išsaugotų medžių negalima kirsti niekada, nepriklausomai nuo to ar jie puikiai auga, nukentėjo nuo vėjų (aplaužyti ar išversti) ar nudžiūvo. Negalima iir nupjauti stuobrių, rinkti nulaužtų viršūnių ir pan. Biologinei įvairovei jie yra svarbūs visais atvejais. Net ir vėjo išverstiems medžiams negalima nieko daryti, nes jie ir tuomet išlieka vertingi biologinei įvairovei. Gulintis ant žemės senas medis – tai šiuo metu miške (ypač biržėje) labai reta buveinė, kurioje galės išgyventi vienos kitos trūnijančioje medienoje gyvenančių rūšių vabalai bei kai kurie kiti bestuburiai. Savo ruožtu bestuburiai bus maistas kai kuriems paukščiams, žinduoliams. Ant trūnijančio stiebo, esant kitoms palankioms sąlygoms, galės įsikurti medieną aardantys grybai bei kai kurios kerpės, samanos, augalai, šia buveine naudosis kita biologinė įvairovė.
Deja, dabar galiojančios Pagrindinų miško kirtimų taisyklės įteisina tik pavienių medžių palikimo plynose biržėse faktą, tačiau kaip nors specialiai nereglamentuoja šių paliktų medžių tolimesnio tvarkymo. Čia labai ssvarbu pastebėti, kad jų tolimesnį saugojimą iki natūralaus sunykimo būtina reglamentuoti tiek naujose Pagrindinų miško kirtimų taisyklėse, tiek ir kituose teisiniuose aktuose.
Būsimose miško kirtimų taisyklėse taip pat jau pačiu artimiausiu metu reikėtų įteisinti menkavertės medienos palikimą kirtavietėje. Kirtimo metu pasitaiko, kad „randama“ menkavertės medienos, kurią iš biržės vežti ekonominiais sumetimais neapsimoka. Reikėtų, kad tokiais atvejais būtų leidžiama miškininkams ją palikti tiesiog kirtavietėje. Tokia mediena labai reikalinga biologinei įvairovei – pirmiausiai medieną pūdantiems grybams, trūnijančioje medienoje gyvenantiems bestuburiams. Biologinės įvairovės palaikymo požiūriu kalbos apie „netvarkingą, užšlamštintą ar miško kenkėjus veisiančią“ kirtavietę neišlaiko kritikos kaip neprofesionalios.
