Visų lietuvių literatūros autorių kūrimo įpatumai

K.Donelaitis

Svarbiausia-tikrovė, gyvenimas, visuomeninė aplinka. Vaizdas, įvykis, poelgis, gyvenimo detalė buvo suaugusi su žodžiu, kurį sukūrė liaudis.“Metai” -didaktinis. Daug pamokymų, patarimų. Autorius parodo savo požiūrį į pasaulį: būrą, jo santykį su aplinka, gamta.

A.Baranauskas

Davė pradžią lyrinei gamtos lietuvių poezijai. Poemos niūri dabartis kontrastiškai gretinama su senovės LT miško grožiu, atskleidžiamos liaudies žmogaus dvasinės vertybės, protestuojama prie carizmą, socialinę ir nacionalinę priespaudą.

Maironis

Aiškiai suformuluotos kilnios idėjos ir poetinės išraiškos grožis, jos paprastumas ir skambumas. Žmogus, jo veržimasis į laisvę, į būties pilnatvę, jo klystkeliai ssudaro poeto kūrybos išeities tašką ir centrą. Gyvenimo kaip aukos samprata poeto kūryboje viena esminių. Maironis lietuvių lyrikoje įtvirtino tam tikrą meniškumo etaloną, vertinimo kriterijų, atskaitos tašką. Nuo Maironio prasideda lietuviškos lyrikos istorija.

Žemaitė

Svarbiausia-tikrovės iliuzija ir gyvas pokalbis, dialogas. Bet yra ir papročiai, žemės pirmenybė tarp kitų vertybių, šeima, kaip pagrindinė gyvenimo linija, ir moters vieta joje. Žemaitės apsakymai dažnai primena gyvenimo gabalus, realias jo scenas ir tikrovės įvykius. Ji piešia labai neįmantriomis priemonėmis, pasakoja paprastai, aiškiai, siekdama, kad skaitytojas matytų aaprašomus dalykus lyg gyvus. Žemaitė viena pirmųjų lietuvių beletristikoje aprašė peizažą, suteikdama jam savarankiškos gyvybės.

Lazdynų Pelėda

Lazdynų Pelėdos apsakymuose ir apysakose plačiai vaizduojami dvaro ir kaimo socialiniai prieštaravimai pobaudžiaviniu laikotarpiu, antihumaniški dvarininkų santykiai su valstiečiais. Svarbiausia socialinio blogio moraliniai aspektai, vaikų iir moterų dramatiškas likimas, žmogaus asmenybės degradacija. Būdinga dinamiškas veiksmas.

Šatrijos Ragana

Geriausiais savo kūriniais ŠR įtvirtino persmelkiantį pasakojimo nuoširdumą, psichologinio išgyvenimo sudvasinimą, poetinę nuotaiką kaip XXa. Prozos meninę normą. Dvaro psichologija. Žemės būties baigtinumo nuovoka.

J.Biliūnas

Savo kūriniuose vaizdavo skriaudžiamą žmogų. Pasakotojas-kenčiantis drauge, nužengęs savo noru į skriaudos bedugnę būti su visais. JB novelių centre-atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieniniame gyvenime. Tragiškoji šios temos kulminacija-bejėgės gyvybės sunaikinimas, pažeidžiantis amžiną visų egzistavimo teisę. Kiekvienas jų turi savo tiesos ir vidinės ramybės erdvę. Juos gaubia gailesčio, užuojautos, širdingo supratimo ir atlaidumo dvasia.

A.Vienuolis

“Paskenduolėje” idealaus prado žūtis motyvuojama realistiškai išskleista priežasčių ir pasėkų grandine. Pagrindinė kūrinių tema-vienišos asmenybės konfliktas su savo aplinka, visuomene, nusistovėjusia tvarka.

I.Šeinius

Jo žodžiai: “Poezijoje ir dailiojoj literatūroj pirmų pirmiausia turi būti gracija”. ““Kuprelis”-pirmas modernus romanas. Rašytojui rūpi ne tipiškų bruožų atranka, o kuo gilesnė individualizacija. Psichologinis kūrinio turinys-pralaiminčio žmogaus savimonė. Impresionistas.

K.Binkis

Pirmas rašytojas, kuriam novatoriškumas tapo svarbiausiu kūrybos principu, elgesio norma. Tačiau jis liko ir kaimo patirties bei kaimo kultūros žmogum Sugeba žavėti tiesiog eilių muzikalumu.

Vaižgantas

Ryškiausiai koncentruota tautinio atgimimo epochos mąstysena, tikėjimas, veikėjų tipai. Žodis alsuoja tikrumu. V atskleidė paprasto kaimo žmogaus “aukštą vidinę kultūrą”, jo dvasinio pasaulio sudėtingumą, nesužalotą svetimų įtakos. Herojų vidinių išgyvenimų subtilumas išsitenka nusistovėjusių darbų, santykių ir papročių metu, nnatūraliai įsiliedamas į kasdieniškus pašnekesius, įprastus veiksmus.

B.Sruoga

Atvėrė eilėrašty tekančias, neužsibaigusias jausmines situacijas, kurios nesidavė aiškiai suvokiamos ir logiškai apibrėžiamos. Jos egzistavo be jokių išorinių įvykių ar buitinės aplinkos rėmų, neturėjo jokios nuoseklesnės raidos, jokių siužetiškumo pėdsakų ir nieko neišspręsdavo. Tai vidinis monologas.

V.M.-Putinas

Dramatinis eilėraštis pinamas iš antitezių, kurios atsiveria skausmo būsenose. Esmė-esi “nykus šios žemės svečias”. Laisvės siekimas yra žmogaus esmė, o menas yra autentiška tos esmės išraiška. Konfliktas-tarp komplikuotos individualios sąmonės ir hierarchinės, prievartinės sistemos. Reikalauja didelės skaitytojo intelekto įtampos. Daug priešpriešos iš kurios gimsta įtampa. Eilėraščio individas reikalauja pakilti iki jo lygio.

V.Krėvė

“Skirgaila”-pirmas lietuvių kūrinys, kuriame istorinė asmenybė tampa psichologiniu tipažu.

A.Miškinis

Tautosakiškumas, melodingumas. Labai savitai inaudoti gamtiniai motyvai. Svetimumas civilizacijai. “Poetas išlaiko skaidriąją gamą, išdraskytą ironija”.

S.Nėris

Nesijaučia poetinio vaizdo formavimo. Grynoji lyrika. Lyrikos evoliucija-ėjimas trapumo link. Visada išlieka trapumas, šiluma. Ji tapo tautos atminties savastimi.

J.Aistis

Tyliojo sielvarto poetas. Neapsunkinta nei simbolių, nei ko kito našta. Artimas liaudies dainoms pajautimo būdas. Subjektas blaškosi tarp tikėjimo ir ne, tiesos ir melo, džiaugsmo ir skausmo. Poetas įsižiūri į vieną gamtos detalę kaip į stebuklą. Poezija-išgrynintos nuotaikos sfera. Lyrinis subjektas-nelaimingas, nusivylęs, pavargęs žmogus, nebeturįs jėgų priešintis nelemtoms istorinės būties aplinkybėms, nebejaučiąs jokios antgamtinės tvarkos, sergstinčios pasaulyje teisingumą ir gėrį.

A.Vaičiulaitis

Romano centre-meilės jausmo poezija, išgryninta ir suidealinta kkaip vienintelė žmogiškos būties kulminacija. Poetinis romanas, kuriame žmogus matomas ne iš išorės, kiek iš vidaus, kur jo esmė tik nujaučiama, bet nepaaiškinama išorinių aplinkybių, kur svarbu ne tiek perteikti įvykių eigą, kiek estetiškai išgyventi kiekvieną detalę.

K.Boruta

Pasaulį sukūrė veiksmas ir tik veiksmas jį pakeis; tikrasis grožis yra griovimo grožis; pirma rašytojo pareiga-esamo režimo neigimas. Eilėse prabilo “įniršusio jauno žmogaus” tipažas, persiutęs ant visų, rūsčiai išdidus ir nepalenkiamas.

J.Savickis

JS kūryba diegė lietuvių literatūroje intelektualinio tipo pasakojimo meną, grindžiamą skeptiška autoreflekcija, ironija, neišsipildžiusių humanistinių iliuzijų elegija.

I.Simonaitytė

IS pasakojime nėra užbaigtų likimų, charakterių, situacijų, o tik begaliniai perėjimai iš vienų būsenų į kitas, grįžimai, svyravimai. Būties kintamumas.

H.Radauskas

Išstūmė iš eilėraščio emocinę išpažintį. Drasko klasikinę eilėraščio strofą netikėtais sujungimais, peršokimais, išrikiavimais viename aukšte skirtingų dalykų. Vaizduotės skrydis drąsus, lengvas ir plastiškas. Vaizdas yra pirminė poezijos ląstelė.

A.Škėma

Pagrindinė problema-ištikimybės laisvės principams ir išdavystė. Stilistika paklūsta šizofreniškos sąmonės pulsavimams, yra itin ekspresyvi ir dinamiška, kaip įprasta “sąmonės srauto” romanuose. Kūryba yra tikra, kai rašantis žmogus apsinuogi-na iki slapčiausių savo psichologinių kompleksų.

M.Katiliškis

Savamokslis. MK pripažino tik konkretaus vaizdo faktūrą.Piešinys-pirminė epinio pasakojimo ląstelė. Vyrauja šokčiojantis pasakojimo tempas, staigi peizažo ir kasdienini-o pašnekesio kaita. Harmoninga aplinka, kur viskas turi savo vietą.Rašo tam, kad sušildytų dabartį.

V.Mačernis

Svarbiausia vidinio pasipriešinimo formulė-išlikti didžiam ir laisvam. Ieškojo ppraeities kultūroje tokių formų, kurios galėtų sutramdyti užgriuvusią nežinią. Dominuoja kančia, kaip būties turinys, alkis, kaip sielos būsena, dvasios ir intelekto įtampa. Vizijos-regėjimų grandinė. Subjektas-gyvenimo stebėtojas, paženklintas dvasios nuovargiu, aštriai jaučiantis pereinamumą, riba tarp sąmonės ir pasąmonės yra sąlygiška, gyvenimo esmė-gyvenimo esmės ieškojimas.

K.Bradūnas

Poetinis žodis gimsta iš pirmykščių tautos būties pagrindų, suima visą tautos istoriją ir “dreba dėl jos likimo”. Esminė nuostata: yra kažkas aukštesnio už kuriantį “aš”, ir tai pajusti-eilėraščio paskirtis. Žemė yra pagrindinis žodis, kaip fundamentalinė vertybė. Dainiškos tradicijos, sujungtos su mitologinio pasaulėvaizdžio poetine versija. Daug kartų girdėtos temos įprasmintos kitaip. Glaudžiai susijęs su regimojo pasaulio daiktais. Daiktai įgauna apeiginės prasmės. Tarp žemės ir žmogaus įterpia žodį. Troškimas apimti visumą.

A.N.-Niliūnas

Poezija svarsto “būties ir išnykimo” lygtis. Tai pažinimas, nerandantis galutinių atsakymų, tai prasmės ieškojimas, atsimušantis kaskart į Nieką. Eilėraštis yra žmogaus susidūrimo su išnykimo ir tuštumos paslaptimi išraiška. Eilėraštis juda besivartančiomis erdvėmis ir laikais. Nerasdamas idėjų sis-temos, kuri atlaikytų “būties eroziją”, ANN ieškojo atramos kultūroje. Dvasios būsena sudėtinga, nepagrįsta logika. Simfoniškumas.

H.Nagys

Sielvartingo nerimo ir vidinio maištavimo gaida, nepripažįstanti taikos nei su pasauliu, nei su savimi. Užaštrintas būties prasmės ieškojimas. Poetas iškeliamas virš minios. Jaučiasi stovįs kryžkelėje.

A.Mackus

Nėra kitokio Dievo, kitokios amžinybės-tik mirtis. Ji viešpatauja erdvėje ir laike kaip

galutinė realybė. Vyrauja rūsčiai didinga psalminė-oratorinė kalba. Visas poezijos turinys-santykio ieškojimas.

Liūnė Sutema

Išėjusiems nebėra namų-pagrindinis eilėraščių leitmotyvas. Eilėraštis-tai laumės raštas, keičiantis visus realybės elementus ir suteikiantis subjektui galią atlikti stebuklingus veiksmus.

A.Landsbergis

AL natūraliausiai integravosi į moderniosios Vakarų literatūros pasaulį, pritaikydamas “sąmonės srauto” techniką romano ir novelės žanrams, pagrįsdamas dramą egzistencinių problemų konfliktiška raida, poetinio metaforiškumo ir grotesko priešpriešomis, teatrine žaisme ir moderniška scenos technika.

K.Ostrauskas

Vietoj nostalgiškų LT kaimo reginių-žmogiškosios egzistencijos aklagatviai, vietoj pamokančių idėjų-karti ironija, vietoj deklamacinės retorikos-groteskiški paradoksai.

A.Žukauskas

Įvedė į poeziją turtingus kkalbos klodus-tipiškas realistinės buitinės prozos žodynas. AŽ eilėraščiuose ilgaamžės agrarinės kultūros žmogus nestovi vienas pats su savo refleksijomis, o jaučia, kad greta jo egzistuoja kiti žmonės, kalbasi su jais, yra apgaubtas bendros visus jungiančios aplinkos. Čia nėra atskiro daikto, nes daiktai tarp savęs suaugę ir susipynę.

P.Širvys

Yra tik jo paties išgryninta emocinė patirtis, kurią karas pastatė ties žūtbūtinumo riba.

J.Grušas

JG pirmas realizavo prozoje abstrakčių, befabulinių konstrukcijų meninius principus, tuomet paplitusius.

J.Marcinkevičius

Kaimo vaiko psichika, besigręžianti į savo pradžią ir plastiškai jaučianti daiktų realumą. Svarbiausia ššeimos ryšys, meilė-svarbiausio poetinio išgyvenimo pagrindu. Kai vidiniai prieštaravimai, slopinami utopinių iliuzijų ir konformistinės laikysenos, vis dėlto prasiveržia į eilėraštį, gimsta aštrių lūžių psichologinis vyksmas, kupimas pokario kartos egzistencinio netikrumo. Etinės vertybės sukūrė jo lyrikoje aukštą budėjimo nuotaiką: eilėraštis virsta ddidžiosios išpažinties ir tikėjimo aktu, kur žmogus pakyla virš smulkmenų į būties esmių regėjimą, į savo laikinumo ir savo pašaukimo meditaciją, būtiną, kad žodis taptų dvasine jėga.

J.Degutytė

“Jausmo stebuklas”-eilėraštis. Iškėlė moralinį žmogaus tyrumą. Arba-arba. Gamta jai-amžinoji būtis, kurios ribų negalima įžvelgti, ir didysis grožis, kurį menininko siela tik atspindi, bet nesukuria. Laukimas kažko įstabaus. Atvirumas.

V.Bložė

Eilėraščio vyksmas išsišakojo į kelias plokštumas, kurios turėjo atspindėti “visos planetos” ritmą. Reiškiniai ir įvykiai bėga vienas nuo kito, nesusitikdami ir nesusiliesdami. Esmė, kurią sudaro mirtis, tykanti kiekvieno atskiro žmogaus, o kartu žmogiškos egzistencijos beribiškumas. Minties eiga imituoja chaotišką pasąmonės tėkmę.

A.Maldonis

Lyrinis subjektas nebesijautė esąs pasaulio centras ar net svarbiausias kūrinio personažas-jis jau mokėjo “iš šono į save pažvelgti”, ironiškai pasišaipyti iš “sentimentų karnavalo”. Jo eilėraštis eina eegzistencinių situacijų viršukalnėmis. Istorinio proceso didinga prasmė ir žmogaus būties gailus laikinumas. Susimąstymo situacija, kurioje logikos nėra, mąsto kažkokia gilesnė vidinė nuojauta, kurioje viskas lieka tarsi be paskutinio baigiamojo tako.

A.Baltakis

Žmonių tarpusavio santykiai, jų kaita ir įvairovė, jų beribiškumas sudarė pagrindinį visos AB poezijos objektą. Žmonių kontaktai poetui-didžiausia gyvenimo vertybė, virš kurios nėra nieko reikšmingesnio ir pastovesnio.

R.Lankauskas

Jauni žmonės kalbasi tarpusavyje bendromis frazėmis, kuriomis prisidengia kaip skydais, kad neparodytų savo veido. Herojus, ne tiek veikia, kontaktuoja su kitais, kiek nerimsta pats vienas ssavo vienatvėje. Krintantis “su nuožmiu atkaklumu sniegas”-kūrinio emocinis vaizdinis leitmotyvas. Tai vis labiau spaudžiančio, nykaus šiokiadieniškumo paralelė, žmogaus vidinio sąmyšio spalva.

K.Saja

Nepraeik abejingai pro blogybes, nebūk paniuręs skeptikas, o dirbk iš širdies, ir pagerės gyvenimas. Laisvo buitinių scenų ir kasdieniškų dialogų plazdėjimo nesuvaržo ir parabolės trajektorija, nubrėžta vienaveiksmių pjesių triptike “PJ”.

J.Glinskis

Beprotnamis-istorijos chaoso metafora, poetas-epochos sąžinė, protas ir poezija. Keli sąmonės srautai, kupini primityvaus stichiškumo, triukšmingai susikerta, peršoka iš vienos plotmės į kitą be jokios motyvacijos. Įtūžusi emocinė įtampa prabyla rėžiančiais bjaurumo ir šiurkštumo akcentais, kurie supriešinami su romantiniu stiliumi.

J.Strielkūnas

Vyksmas uždarytas lietuviškojo kaimo konkretybėje, vaizdai ir metaforos konstruojamos iš kaimo tikrovės detalių. Išėjimas iš gimtojo kaimo-skausmingas gyvenimo lūžis ir dvasios žaizda.

M.Martinaitis

Peržengti save, ištirpti tautos istorijos likime, kad žodis taptų bendro buvimo liudytoju. Siekė restauruoti liaudišką pasaulėjautą, neprislėgtą individualaus “aš” reikšmingumo.

S.Geda

Žemė, kosmosas ir žmogus stovi tame pačiame lygmenyje. Poetika paremta šiurkštoku žodžiu, vaikiškai fantastiškom hiperbolėm, drąsia ir energinga asociacijų kaita. Lietuvių meditacinį eilėraštį jis pagrindė kolektyvinės pasąmonės archetipais, sukūrė nuasmeninto, o kartu sudvasinto kalbėjimo intonaciją. Neišardomas ryšys tarp dabar ir kitų laikų.

J.Juškaitis

Visas kalbėjimas-fragmentiškas, be aforistinių užsklandų, nes ir matomi daiktai, žmogus, istorija yra tik fragmentų sąvartos, slepiančios nematomą pasaulio vientisumą, grąžinti išsibarsčiusiam pasauliui visumos kontūrus.

J.Vaičiūnaitė

Atgaivino romantinį meilės-aukščiausios vertybės ir gyvenimo prasmės-išgyvenimą. Tik mmeilė išlaisvina žmogų. Pagrindinis vaidmuo-poetinio jutimo galiai.

B.Radzevičius

Psichologinės ujamų, nelaimingų žmonių situacijos įeina į vertybių lygtį, kuri paverčia apmąstymą esmine veiksmo dalimi.

R.Granauskas

RG prozos herojai gyvena ne tiek pasipriešinimo veiksmais, kiek neišvengiamybės nuojauta. Sąmonės srautas, nes tuo metu galėjo tik galvoti, o ne kalbėti.

J.Aputis

Gimtasis kaimas iškilo kaip svarbiausias žmogiškų vertybių centras. Gimtieji namai-šventa vieta, kur tu esi didelis ir saugus, o išėjimas iš namų-savęs praradimas, o gal ir mirtis. Atsisveikinimo-laukimo-ilgesio situacijos pakelia konkretų vaizdą virš kasdienybės.

S.Šaltenis

Lyrinio pasakojimo impulsyvumas perkoštas ironija. Jausmas-vienintelė pokario vaikų tiesa ir vertybė.