Vydūnas pirmojo pasaulinio karo verpete

Tam, kuris bent kiek atidžiau domėjosi Mažosios Lietuvos politiniu ir kultūriniu gyvenimu paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais ir iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, gali keistokai atrodyti tai, kad po garsiuoju 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės aktu, reikalaujančiu “priglaudimo Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos”, nėra Vydūno parašo. Kadangi be Vydūno tiesiog neįmanoma įsivaizduoti tuometinio Mažosios Lietuvos tautinio gyvenimo konteksto, gali susidaryti gana kontroversiškas požiūris dėl to parašo nebuvimo. Tąjį požiūrį dar labiau gali sustiprinti žinojimas palankios Vydūno ppozicijos Vokietijos atžvilgiu karo metais. Beje, toji pozicija yra užkliuvusi kai kuriems Lietuvos visuomenės ar politikos veikėjams (pvz., kun. V.Bartuškai). Jau iki karo užsitarnauti Vydūno nuopelnai lietuvių tautai niekaip neleidžia tos palankios Vokietijai jo pozicijos tapatinti su nusistatymu prieš savo tautą bei jos nepriklausomybės siekius. Tačiau atidžiau pažvelgti į tokią poziciją sąlygojusias aplinkybes paties Vydūno įvaizdžio labui yra svarbu. Tą ir pabandysime padaryti.

Karas Vydūną užtiko, galima sakyti, pačiame kūrybinių jėgų brandume, labai daug nuveikus, pasiekus lietuvišk7 umui garbės, o jam ppačiam ir jo kūrybai – visos tautos pripažinimo. Ikikarinis laikotarpis buvo ir brendimo, ir intensyvaus kūrybinio darbo, išauginusio puikių vaisių, metas. Kaip visos lietuvių literatūros viršūnės tuo laikotarpiu iškilo draminės trilogijos “Probočių šešėliai” (1908) ir “Amžina ugnis” (1913), o “Mūsų uuždavinys” (1911) buvo viena iš aukščiausių XX a. pradžios lietuviškosios filosofinės minties piramidžių. Beje, nuo tos piramidės buvo žvelgiama į laisvę atgausiančios tautos raidos perspektyvą. Aukšto meninio lygio Tilžės lietuvių giedotojų draugijos, kuriai nuo 1895 m. vadovavo Vydūnas, rengtos šventės ir vakarai tapo beveik pavyzdiniais kultūriniais renginiais, garsėjusiais ne tik Mažojoje, bet ir Didžiojoje Lietuvoje. Prasidėjus karui, pasibaigė tas Vydūno veiklos etapas, kuriame didžiausias dėmesys buvo sutelktas į tautos vidinių galių budinimą ir stiprinimą, kuriame, kaip jis pats ne kartą pabrėžė, buvo ne su priešu kovojama, o tiesiog dirbama, kuriamos dvasinės vertybės ir teikiamos tėvynainiams, buvo stengiamasi akivaizdžiai parodyti lietuvių liaudies gyvybingumą ir kūrybingumą ir taip pagrįsti jos teisę išlikti bei pačiai spręsti savo likimą.

Karo metai – neilgas, bet skaudus iir sunkus Vydūno gyvenimo etapas, kurio esminiai bruožai – laukimas ir nežinia, abejonės ir viltys dėl ateities, dėl susiklostysiančios karo eigoje tarptautinės situacijos bei dėl savo tautos likimo. Tačiau rašytojas nepasidavė pesimizmui ir buvo pasiruošęs deramai sutikti tai, ką žmonijai ir tautai atsiųs likimas. Remdamasis savo jau susiformavusia rytų išmintimi grįsta filosofija, tą deramą pasiruošimą jis traktavo ne kaip aklą pasidavimą fatumui, o kaip savo pastangų suderinimą su visumos vyksmu, su dėsningai ir nenumaldomai besireiškiančiomis jos kūrybos galiomis. Tokiam susiderinusiajam llikimas bus palankus ir jį iškelsiąs, nes likimas – tai ir yra visumos kūrybos galia, nenumaldoma evoliucijos, dvasinės pažangos jėga, baudžianti tuos, kas nepaiso jos nustatytų dėsnių. Ne politinės jėgos, o visumos kūrybos vyksmas esąs pagrindinis tautų likimo tiesėjas. Rašytojas ir mąstytojas tikėjo, jog lietuvių tautai likimas klostysis palankiai, nes ji yra įrodžiusi savo gyvybingumą ir vertingumą, jog jai dar teksią atlikti savo misiją žmonijos dvasinėje evoliucijoje. “Tikiu (kad gal taip labai noriu to), jog lietuvių tautoj yra daug labo: daug sveikatos, kūno, dvasios ir sielos, daug prakilnumo, daug doros ir grožybės. Iš to žmonijai tegali pareiti naudos. Todėl manau, dabar bus Lietuvai paskutinis vargas, paskutiniai skausmai ir kančios uždedamos”1, – dar karo pradžioje rašė Vydūnas savo “Jaunime”. Siekdamas tokį tikėjimą įdiegti tautiečiams, juos tuo tikėjimu pastiprinti, Vydūnas iki 1914 m. pabaigos nenutraukia nuo 1911 m. ėjusio “Jaunimo” leidimo, o nebeišgalėdamas žurnalo leisti kas mėnesį – 1915 m. kas keturi mėnesiai leidžia “Naujovę”. Tikėjimas lietuvių tautos gyvybingumu paskatina Vydūną antraisiais karo – 1916 metais – išleisti kiek papildžius 1902 m. vokiškai parašytą istorijos veikalą “Lietuva praeityje ir dabar”2. Veikalo pratarmėje sakoma: “Jokių politinių tikslų ir reikalavimų aš nekeliu. Laikau tai bereikalingu dalyku. Tie, kurie turi rankose valdžią, elgsis vadovaudamiesi savo nnuožiūra ir interesais. Tai jų valioj. Bet tautos būtis galiausiai priklauso ne nuo vienokių ar kitokių norų, o nuo pačios tautos gyvybinių galių, nuo jos vidinio vertingumo. Man atrodo, kad pasaulinės istorijos genijus juokiasi iš kai kurių audringoje dabartyje gimstančių lūkesčių ir nuogąstavimų”3. Veikalo išleidimo tikslas, anot paties Vydūno, buvo “kelti mūsų tautos esimą į tautų sąmonę”4. Jog knyga šiam tikslui buvo tinkama, rodytų tai, kad ji netrukus buvo išleista Ženevoje prancūzų (1917), o kiek vėliau Vilniuje lenkų (1919) bei rusų (1921) kalbomis. Panašia intencija karo metais buvo parašyta ir vokiškame “Dešimtosios armijos laikraštyje” (“Zeitungder der 10. Armee”) paskelbta keletas straipsnių lietuvių literatūros, tautosakos bei etnologijos klausimais5, kuriuose, kaip ir minėtoje knygoje, stengtasi parodyti aukštą savo tautos kultūros lygį, josios “vidinį vertingumą” bei savitumą ir tuo pačiu pagrįsti teisę ją kūrusiai tautai pačiai spręsti savo likimą. Į tautų sąmonę apeliavo ir Šveicarijoje leidžiamame Lietuvių informacinio biuro žurnale “Litauen” išspausdintas Vydūno straipsnis6.

Apie politinę lietuvių tautos ateitį karo metais Vydūnas vengė pranašauti. Tikėdamasis, kad tauta, kaip turinti gaivių dvasinių potencijų, visumos kūrybos vyksmo bus išsaugota, jis kartu tikėjo ir palankiai jos atžvilgiu susiklostysiančia politine situacija, galimybe įgyti valstybingumą. Tiesa, tą tikėjimą jis išsakydavo nedrąsiai, dažniausiai pabrėždamas, kad politinis savarankiškumas yra nors ir llabai reikšminga, bet ne pati svarbiausia tautos egzistencijos sąlyga. Svarbiau pati jos egzistencijos prasmė: “Nesa, nėra tai svarbu žinoti, kas išliks, kokia tauta ir viešpatuvė gyvęs toliau, bet ar aš, ar mūsų tauta yra atnešusi vaisių, kurs derės kaipo gaivalas naujiems amžiams”7.

Tačiau Vydūnas nebuvo abejingas karo įvykiams. Metafiziniu požiūriu jam ne taip svarbu buvo, “kokia viešpatuvė gyvęs toliau”, tačiau konkrečios istorinės situacijos požiūriu jam buvo ne tas pats, kas laimės ir viešpataus. Didysis likimo ratas suksis, kaip sukęsis, bet kaip žmonija į tą sukimąsi įsijungs, priklausys nuo to, kokios jos jėgos paims viršų. Vydūnui atrodė, kad karas – žmoniją apėmusios dvasinės krizės padarinys. Ir laimėti jį iš kariaujančiųjų gali ir turi toji pusė, kurioje daugiau kultūros, dvasingumo – to, kas geriau gali pasitarnauti žmonijos pažangai, o drauge ir visumos evoliucijai. Tąja puse Vydūnas nuo pat karo pradžios laikė Vokietiją ir jos sąjungininkus. Josios pranašumas labiausiai išryškėjęs, palyginus ją su Rusija, su kuria buvo susijęs ir toliau gali būti susietas, jei tik ji laimėtų, Lietuvos likimas. Svarbiausias čia esąs ne tiek karinis Vokietijos pranašumas, kuris irgi neabejotinas, kiek kultūrinis – dvasinis. “Bet kurs abiejus šiek-tiek pažįsta, negali kitaip, negu sakyti, jog vokiečiai turi savo pusėj daugiau žmoniškumo vertybių negu rusai. Tas

ypačiai dabar kare nuolat apsireiškia”8, – rašoma “Naujovėje”. Tai, ką Vydūnas regėjo karo metu, irgi tarsi patvirtino jo įsitikinimų apie vokiečių kultūringumą ir rusų nekultūringumą teisingumą. Tvarkinga, išmuštruota, gerai aprūpinta vokiečių armija, korektiškas jos elgesys savo pačios valstybėje, geresnė ekonominė Vokietijos gyventojų padėtis – visa tai bent išoriškai bylojo apie aukštesnę kultūrą, lyg ir leido spėti apie didesnį jos dvasinį potencialą. Be to, vokiečių tautybės žmonės, su kuriais Vydūnas bendravo, pasižymėjo aukšta vidine kultūra. Pagal juos jis sprendė apie vokiškumą aapskritai. Caro valdomoje Rusijoje piliečių gyvenimas buvo nepalyginamai skurdesnis, ir tąjį skurdumą Vydūnas siejo su menku valdančiųjų sluoksniu kultūros lygiu, su gana žemu josios dvasiniu potencialu. Tą mąstytojui liudijo ir iš Rytų Prūsijos fronto einančios žinios apie beprasmiškai savo vadovybės mirti siunčiamus rusų karius, žūstančius kaip patrankų mėsa, apie varganą ir apgailėtiną rusų kariuomenės vaizdą. Pasipiktinimą kėlė kai kurių rusų armijos padalinių elgesys su civiliais gyventojais laikinai užimtose Rytų Prūsijos vietovėse. Apie tai Vydūnas taip pat daug rašė savo “Jaunime” iir “Naujovėje”.

Vydūnui atrodė, kad vokiečiai daugiau skaitosi su morale negu rusai, todėl iš Vokietijos gali daugiau tikėtis ir Lietuva. “Kad vokiečiai, Lietuvą paėmę, jai daugiau tiesų duotų negu rusai, rodos, negalima abejoti”9, – praėjus keliems mėnesiams nuo karo pradžios rašė VVydūnas, polemizuodamas su Amerikos lietuvių laikraščiais “Tėvynė” ir “Ateitis”, palaikiusiais carinės Rusijos pusę ir tikėjusiais daugiau naudos iš jos. Toji polemika 1915 m. persikėlė į tuos laikraščius, kuriems rašytuose laiškuose (“Tėvynė”, 1915, Nr.11,19; “Ateitis”, 1915, Nr.12; “Lietuvininkų vienybė”, 1915, Nr.11) Vydūnas dėstė savo poziciją, o Amerikoje tada gyvenęs A.Rimka ją kritikavo. Vokiečiams palanki mąstytojo pozicija ypač aštriai buvo pasmerkta 1937 m. išleistoje katalikiškojo visuomenės ir politikos veikėjo kunigo V.Bartuškos knygoje “Lietuvos nepriklausomybės kryžiaus keliai”. Joje (p.271) netgi dėl knygos “Lietuva praeityje ir dabar” Vydūnas buvo apkaltintas kaip neturėjęs“ tikėjimo skaisčia Lietuvos ateitimi”.

Toks kaltinimas, švelniai tariant, buvo visiškai nepagrįstas. Pati knyga “Lietuva praeityje ir dabar” buvo ne kas kita, kaip karšto “tikėjimo šviesia Lietuvos ateitimi” apraiška. Tąjį tikėjimą beveik iš kiekvienos eeilutės galėjo jausti bent kiek atidesnis “Jaunimo” ir “Naujovės” skaitytojas. Vydūno pozicijose kariaujančiųjų šalių atžvilgiu atsispindėjo ne savos tautos interesų atsižadėjimas, ne “susigermanizavimas”, net ne tikrosios simpatijos Vokietijos valstybei, o greičiau jo, kaip lietuvių tautos patrioto ir lūkesčių reiškėjo, pasirinkimas mažesniosios, kaip jam atrodė, iš dviejų blogybių. Juk iš esmės tas pats atsispindi ir pozicijose tų lietuvybei atsidavusių veikėjų, kurie palankesnį Lietuvos likimą regėjo Rusijos laimėjimo atveju, nes tuo laimėjimu siejo viltis dėl Lietuvos autonomijos.

Karo pradžioje Vydūnas dar nenutuokė apie ttikruosius vokiškojo imperializmo kėslus Lietuvos ir lietuvių tautos atžvilgiu, dar tikėjo oficialiosios propagandos skelbiamomis deklaracijomis, nežinojo, ką Lietuvai atneš kaizerinė okupacija. Manydamas, kad vokiškosios valdžios politika remiasi geriausiomis humanistinėmis šios didelės tautos kultūros tradicijomis, neįžvelgdamas, kad tiesioginis karo sukėlėjas yra kaip tik vokiškuoju militarizmu paremta ekspansyvi politika, Vydūnas ir politines karo priežastis aiškino Vokietijai palankesnėje šviesoje, buvo įsitikinęs, kad ji buvo priversta įsijungti į karą, netgi privalėjo jo norėti, nes jai rūpėję “ar netvarkos ir barbarizmo perykla arba tvarka turi turėti Europoj pirmą vietą”10. Be to, anot Vydūno aiškinimų, Europos valstybių santykiai taip klostėsi, kad Vokietija “būtų buvusi užpuolama tiktai po metų, o tuomet nebūtų galėjusi ginties pasekmingai”11. Kaip ir daugelis oficialiosios propagandos paveiktų Vokietijos piliečių, Vydūnas buvo įsitikinęs, jog “žmogaus vertybes jiems (vokiečiams – V.B.) priėjo ginti”12. Tuo bene labiausiai jį įtikino opozicinės valdžiai Vokietijos socialdemokratų partijos pritarimas militaristinei vyriausybės politikai. “Kaip šiaip galėtų aršiausieji dabartinės Vokietijos tvarkos priešai taip ūmai būt pastoję jos gynėjais, – rašė Vydūnas. – Negali būt, pavojus privertė žmones tai apreikšti, ką seniai supratę buvo, o prie ko prisi[pa]žinti nenorėjo”13.

Iš pokalbių su kai kuriais aukštais pareigūnais 1914 m. pabaigoje mąstytojui atrodė, kad netgi grynai politiniais motyvais vadovaudamasi Vokietija ne pavergsianti, o paremsianti Lietuvą, nes tturėsianti daugiau politinės naudos iš josios valstybingumo14. Už kelių mėnesių prasidėjusi kaizerinė Lietuvos okupacija ir visa, kas jos metu darėsi, nerodė, kad tvirtintųsi šis viltingas Vydūno tikėjimas. Vokietijos spaudoje skelbiami kolonizacijos projektai rodė kaip tik priešingas šiam tikėjimui užmačias: paversti Lietuvą vokiečių administracijos tvarkoma kolonija, jos gyventojus pamažu nutautinti, o paskui įjungti Lietuvą į Prūsijos sudėtį kaip provinciją.

Po karo Vydūno vertinimai (jie buvo išdėstyti 1921-1925 m. jo leistame “Darbymetyje”) apie karo kilimo priežastis ir baigtį nulėmusias aplinkybes, Vokietijos vaidmenį jame labai pasikeitė, nes daug kas atsiskleidė kitoje šviesoje ir smarkiai buvo nusivilta tuo, kuo beveik šventai tikėta. O ir paties Vydūno, kaip ir visų jo tėvynainių, gyvenimas, praūžus karui, labai pasikeitė, tik ne į tą pusę, kurion mąstytojas su didelėmis viltimis žiūrėjo. 1918-ieji metai, kurių dalį Vydūnas praleido Berlyne, dėstydamas lietuvių kalbą ir kultūrą prie universiteto veikusiame Rytų seminare (viena iš “techninių” priežasčių, dėl kurių nepasirašyta po Tilžės aktu), mąstytojui buvo reikšmingi ne tik kaip jo penkiasdešimtmečio jubiliejaus metai, bet ir kaip žymintys posūkį jo pažiūrose į Vokietijos elgseną ir jos motyvus karo metu. Tam posūkiui daug reikšmės turėjo ne tik Vokietijos pralaimėjimas, bet ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas, kuris tarsi patvirtino Vydūno tikėjimą šviesiu lietuvių tautos likimu ir jos vertumą tto likimo. Karo pradžioje jo gerbtoji Vokietija Lietuvai buvo numačiusi kitą likimą, apie kurį buvo sužinota gana greitai. Matyt, ne atsitiktinai ir ne tik ribotų materialinių galimybių verčiamas Vydūnas nuo 1916 metų sustabdo ir “Naujovės” – kas keturi mėnesiai pasirodančio žurnalo – leidimą. Greičiausiai nebebuvo nė menkiausio noro aptarinėti įvykius, kurių vienas pagrindinių dalyvių labai akivaizdžiai parodė savo tikrąjį veidą, visai ne tokį, kokį mąstytojas matė iki šiolei ar bent norėjo matyti. Okupavusi Lietuvą ir joje šeimininkaudama kaizerinė Vokietija jau nebeatrodė kaip “žmogaus vertybes ginanti”, o veikiau demonstravo, kaip jas, tas vertybes, pamina.

Po karo į žurnalistiką Vydūnas grįžo 1921 metais, pradėjęs leisti neperiodiškai pasirodantį žurnalą “Darbymetis”, kurį pristatė kaip “laikraštį tautos dvasiai tvirtinti”. Šiuo leidiniu labiausiai buvo siekiama pasitarnauti nepriklausomos Lietuvos kultūros ugdymui. Pirmajame žurnalo numeryje Vokietija apibūdinama nebe kaip teisųjį reikalą gynusioji ir doros principais savo politinę bei karinę elgseną grindusi, bet kaip grobuoniška, ekspansyvi, materialines vertybes už žmoniškumą labiau garbinusi valstybė. “Vokiečiai turtėjo ir vis daugiau įaugo į materinės didybės ir galybės troškimą, į geidimą visokių lobių ir kitų žmonių pavergimo”, – rašė mąstytojas, pabrėždamas jog “iš to išėjo pagaliau pačios tautos nykimo pradžia”. Jeigu Vokietija būtų stengųsis ugdytis ir ginti žmoniškumą, “ji niekuomet nebūtų sugriuvusi. Visas pasaulis

ją būt parėmęs kaip žmoniškumo tiesų gynėją. Visas jos stiprumas, visi jos įstabūs ginklai sulūžo. Jai auginus žmoniškumą, tai nebūt galėjusi įvykti. Jisai būtų jos gyvybė ir jos apsauga buvusi”15. Kiek anksčiau į ekspansines vokiečių politikos užmačias istoriniu aspektu Vydūnas buvo pažvelgęs pro vokiečių ir Prūsijos lietuvių santykių prizmę. Tą įžvalgą jis išdėstė “Spaudos” draugijos, kurios vienas iš kūrėjų ir aktyvių veikėjų buvo jis pats, leistame vokiškame savaitraštyje “Litaunische Warte”. Čia Versalio sutarties pasirašymo dieną – 1919 m. birželio 28 dd. paskelbtame straipsnyje “Pastabos apie vokiečių ir lietuvių priešpriešą Prūsų Lietuvoje” išdėstytos mintys buvo tarsi apmatai būsimai didelei vokiškai rašytai Vydūno knygai “Vokiečių ir lietuvių santykiai per septynis šimtmečius”17, pasirodžiusiai 1932 m., o po poros metų nacių konfiskuotai.

1919-aisiais Vydūnas asmeniškai patyrė pirmą stipresnį smūgį iš vokiečių pusės. Tas smūgis dar labiau sustiprino nusivylimą tąja jėga, kuria karo pradžioje tikėta kaip tarnaujančia teisingumui ir dorai, bei didino ryžtą savo kūrybos galias aukoti nepriklausomos Lietuvos kultūrai ugdyti. Po Versalio sutarties pasirašymo Vydūną, kkaip ir daugelį Mažosios Lietuvos tautiškai aktyvių lietuvių, jaudino Klaipėdos krašto, laikinai pavesto valdyti Antantei, likimas. Jis tikėjo, jog tas kraštas priklausys Lietuvai ir kad čia šeimininkais tapę lietuviai su vokiečiais elgsis daug padoriau negu pastarieji elgėsi su lietuviais. Tokį ttikėjimą Vydūnas išsakė 1919 m. kovo 31 d. Klaipėdoje “Viktorijos” viešbutyje lietuviškajai visuomenei pasakytoje kalboje “Vokiečių ir lietuvių tarpusavio supratimo pagrindai”. Ši kalba buvo išspausdinta vokiškajame “Memeler Dampfboot” 1919 m. rugpjūčio 2 d. numeryje. Ji buvo sutikta ramiai. Visai kitokia reakcija buvo į tų pačių metų lapkričio mėnesio renginį tame pačiame “Viktorijos” viešbutyje. Į Klaipėdą tada atvyko keletas Antantės karininkų, kuriems šiame viešbutyje lietuviai surengė pietus. Juose tarp kitų 80 lietuvių dalyvavo Vydūnas, spaustuvininkas Jokūbas Stikliorius, Lietuvos Tarybos atstovas Klaipėdos kraštui Jokūbas Brožaitis. Vydūnas ir J.Brožaitis pasakė sveikinimo kalbas. Vydūnas dar ir vertėjavo. Savo trumpoje kalboje jis pažymėjo, kad po karo ateina nauja epocha, kurioje bus gerbiamos ir ginamos visų žmonių ir tautų teisės, kad ir lietuviams ateina laisvės valanda. ““Memeler Dampfboot” (1919 11 25) aprašė šį susitikimą ir atpasakojo pasisakiusiųjų kalbas. Vydūnas pareikalavo, kad laikraštis išspausdintų jo kalbos patikslinimą, nes pagal aprašymą atrodė, jog Vydūnas svečius sveikino kaip lietuvių išvaduotojus. Tai buvo padaryta 1919 m. lapkričio 30 d. numeryje. Šiame patikslinime rašoma: “Karas atnešė pasauliui daugybę nelaimių. Todėl galima tikėtis, kad dabar žmonijai prasideda nauja epocha, kai žmogaus teisės iš tikrųjų bus įgyvendintos. Šiais naujais laikais politines ir nacionalines teises įgaus ir lietuvių tauta. Jai padėti svetimšaliai karininkai ir bbuvo atvykę. Už tai jiems nuoširdžiai dėkui”. Šį kartą Vydūno pasisakymas vokiečių neliko nepastebėtas. Kartu su J.Brožaičiu ir J.Stiklioriumi Tilžėje jis stojo prieš Ypatingąjį karo teismą. Vydūnui ir J.Brožaičiui “už priešiškus vokiečių tautai pasisakymus” buvo priteistos 300 markių baudos. Į šį teismo sprendimą Vydūnas reagavo jautriai. Darbuodamasis tautiečių labui, jis nesijautė tuo daręs bloga vokiečiams. Šis nuosprendis buvo palyginti švelni pradžia tų išbandymų, kuriuos Vydūnui ir jo tėvynainiams, likusiems kartu su juo anoje Nemuno pusėje, teko išgyventi ateinant ir atėjus į valdžią naciams. Tie išbandymai vertė Vydūną pakoreguoti savo kūrybinio ir kultūrinio darbo intencijas. Iki karo jo dėmesys buvo sutelktas į tautiečių nacionalinės savigarbos, aukštos dvasinės kultūros, vidinės tvirtybės ugdymą, o po karo jis stengėsi parodyti, kokią bedugnę sau kasa tie, kurie engia ir nori praryti kitas tautas. Įtaigiausiai tai Vydūnas parodė savo didžiuosiuose pokario veikaluose – tragedijoje “Pasaulio gaisras” (1928) ir vokiškai rašytoje knygoje “Vokiečių ir lietuvių santykiai per septynis šimtmečius”. Abiejų knygų neišplatintos tiražo dalys 1934 m. buvo policijos konfiskuotos.

Kita mąstytojo ir rašytojo pokario kultūrinės ir kūrybinės veiklos dalis buvo skirta padėti dvasiškai tvirtėti nepriklausomai Lietuvai, jos gyvenimo blogybėms šalinti.

1. [Vydūnas.] Iš dabarties // Jaunimas. 1914. Rugpjūčio nr. P. 13.

2. W.St. Vidūnas. Litauen in Vergangenheit und Gegenwart. Tilsit. 11916. 132. S.

3. Ten pat. P.3.

4. Vydūnas. Mano gyvenimo apžvalga. Žvilgsniai į mano kūrybą. // Žemaičiai: Žemaičių prozos ir poezijos ontologija. Kaunas. 1938. P.21.

5. Storost W. Der Litauer. Die Sommersonnenwende. Wie die Litauer ihre Volkslieder singen. // Das Litauen-Buch: Eine Auslese aus der Zeitung der 10. Armee O.O. 1918. S. 30-33; 61-63; 39-40.

6. Vidūnas. Lituaen in Bewussttsein der Welt // Litauen. 1916. Nr.1. S.6-21.

7. Vidūnas. Likimo valanda // Jaunimas. 1914. Rugpjūčio nr. P.5.

8. Vds [Vydūnas]. Mūsuose. // Naujovė. 1915. Sausis-vasaris-kovas-balandis. P.39.

9. Vds. [Vydūnas]. Iš dabarties. // Jaunimas. 1914. Spalio nr. P.16.

10. Vds. [Vydūnas]. Iš dabarties // Jaunimas. 1914. Spalio nr. P.13.

11. Ten pat. P.14.

12. Iš mano kasdienio. // Jaunimas. 1914. Spalio nr. P. 9-10.

13. Ten pat. P.10.

14. Vds [Vydūnas]. Iš dabarties. // Jaunimas. 1914. Lapkričio nr. P.15.

15. Vds. [Vydūnas]. Pasaulis. // Darbymetis. Nr.1. 1921. P.25-26.

16. Bemerkungen zum deutsch-litauischen Gegensatz in Preuss. Litauen. Von Storost-Vydunas. // Litauische Warte. 1919. Nr.13/14. S.98-108.

17. Vydūnas. Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen. Kultuhistorische Darlegungen. Tilsit. 1932. 478 S.