Vytenis Rimkus

Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakulteto Tapybos katedros docento, dailėtyros daktaro Vytenio Rimkaus gyvenimo, mokslinio, kūrybinio ir pedagoginio darbo aprašymas

Vytenis Rimkus gimė 1930 m. sausio 17 d. Šiaulių apskrities Bazilionų valsčiaus, Zatišų vienkiemyje, mokytojo šeimoje. Mokėsi Bagdoniškio (Šiaulių raj.) pradinėje mokykloje (1937-1940 m.), Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje (1942-1949 m.), dalyvavo pasipriešinimo veikloje. Iš paskutinės klasės 1949 m. kovo 25 d. kartu su šeima buvo ištremtas į Sibirą. 1951 m. už lietuviško laikraštuko „Taiga“ leidimą tremtyje buvo areštuotas ir IIrkutske nuteistas mirties bausme, pakeista 25-iems metams kalėti lageriuose. Sumažinus bausmę, 1956 m. buvo grąžintas į tremtį. Į Lietuvą grįžo 1958 m., Šiaulių neakivaizdinėje vidurinėje mokykloje įgijo vidurinį mokslą. 1960-1966 m. mokėsi Leningrado I. Repino dailės instituto Dailės teorijos ir istorijos fakulteto neakivaizdiniame skyriuje, kurį baigė su pagyrimu. 1966 m. konkurso tvarka išrinktas dėstytoju Šiaulių pedagoginiame institute. 1974 m. apgynė dailėtyros kandidatinę disertaciją „Lietuvos akvarelė“ Leningrado Dailės akademijoje. 1966-1975 m. buvo Piešimo katedros dėstytoju ir vyr. dėstytoju, nuo 1975 m. –– docentas. Dabar V. Rimkus yra habilituotas daktaras (humanitariniai m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino kavalierius, ŠU Dailės fakulteto Tapybos katedros profesorius dailėtyrininkas, LCS, Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos tautodailininkų sąjungos, Lietuvos kraštotyros draugijos, Lietuvos meno istorikų draugijos, Tarptautinės ddailės kritikų asociacijos, Pasaulinės lituanistų asociacijos, LIONS klubo narys. 3 kadencijas buvo išrinktas Šiaulių mst. tarybos deputatu. Šiaulių mst. garbės pilietis (2000 m.), Basanavičiaus premijos laureatas (2003 m.).

V. Rimkus Dailės fakulteto studentams dėsto meno istoriją ir teoriją, sudarė to dalyko programas, jas tobulino. Meno istorija nuo seniausių laikų iki šių dienų užėmė svarbią vietą visoje studentų – būsimųjų piešimo ir darbų mokytojų ruošimo sistemoje, tapo veiksmingu faktoriumi formuojant dalykinę ir pasaulėžiūrinę piešimo mokytojo asmenybę. Daug V. Rimkaus auklėtinių dirba mokytojais įvairiose Lietuvos mokyklose, dalis – aktyviai reiškiasi teorinėje ir praktinėje pedagogigėje veikloje, dailės gyvenime. Dalis auklėtinių yra įstoję į Lietuvos dailininkų sąjungą, kitas kūrybines organizacijas. V. Rimkaus meno istoriją dėsto ir kitų specialybių studentams, skaito, kad šių žinių reikia suteikti vvisų specialybių mokytojams, kad tai svarbi grandis humanizuojant visą mokymo procesą. V. Rimkus vadovauja studentų kursiniams ir diplominiams darbams. Jo vadovaujami studentai yra parašę ir apgynę apie 50 diplominių darbų liaudies meno, dailės pedagogikos, lietuvių dailės istorijos temomis, kurių didžioji dalis buvo gerai ir labai gerai įvertinta. Nuo 1993-jų metų skaito paskaitas magistrams, vadovauja jų diplominiams darbams.

V. Rimkus aktyviai dirba mokslo – tiriamojo ir metodinio darbo dirvoje. Pasirinkęs temą kandidatinei disertacijai „Lietuvos akvarelė“ jis pirmas Lietuvos dailėtyroje išstudijavo ir parašė LLietuvos akvarelės istoriją, paskelbė daug straipsnių apie Lietuvos dailininkus ir jų akvarelinę kūrybą lietuvių ir rusų spaudoje, disertacijos pagrindu išleido knygą „Lietuvos akvarelė“ (1986 m.). V. Rimkus ir pats su savo akvarelėmis dalyvauja parodose, žino šios tapybos technikos specifines savybes, yra nuoseklus jos puoselėtojas ir propaguotojas. Surengė 6 autorines parodas, apie 35 akvarelės ir piešinių bendrų parodų dalyvis, keleto istorinio pobūdžio parodų organizatorius. Iki šio laiko V. Rimkus yra vienas iš autoritetingiausių šios dailės srities žinovų, pastoviai recenzuoja akvarelės parodas, dalyvauja seminaruose ir žiuri komisijose.

Kita tyrimų sritis – lietuvių liaudies menas. Jau diplominis V. Rimkaus darbas „Lietuvių medinė liaudies skulptūra“ buvo pradžia ilgamečių tyrimų šioje srityje. Labai platus šios srities tyrinėjimų diapazonas nuo seniausių laikų iki šiandieninės problematikos. Paskelbta šimtai straipsnių spaudoje, išleistos knygos ir brošiūros, tame tarpe keliasdešimt straipsnių užsienio kalbomis. Nuo 1966-jų metų aktyviai veikė Lietuvos liaudies meno draugijoje, nuo 1989-jų metų – Tautodailininkų sąjungoje. Būdamas valdybos ir prezidiumo nariu buvo išrinktas tos organizacijos mokslinės-metodinės komisijos ir tarybos pirmininku, organizavo eilę konferencijų, negrinėjančių liaudies meno problemas. Su pranešimais dalyvavo daugelyje konferencijų, tame tarpe – tarptautinių ir užsienyje rengtų (Taline, Rygoje, Minske, Kijeve, Erevane, Permėje, Magnitogorse, Ekaterinburge, Taškente, Peterburge, Maskvoje, Vokietijoje, Mongolijoje, Bulgarijoje, Švedijoje). Visa tai atsispindi publikacijose.

V. Rimkus aaktyviai dalyvauja Lietuvos ir Šiaulių dailininkų organizacijų veikloje. Dalyvaudamas įvairiose valdymo struktūrose, ruošia istorinę ir metodinę medžiagą įvairioms priemonėms. Parašė 15 knygų, paruošė virš 160 parodų katalogų, visiems jiems parašė įvairius straipsnius. Daug nuveikė kraštotyros srityje, paskelbė nemažai duomenų apie lietuvių kultūrą ir jos veikėjus. Pastaruoju metu paskelbė straipsnių apie lietuvių tremtinių ir kalinių meną bei kitą kultūrinę veiklą, skaitydamas tai svarbia sudėtine Lietuvos kultūros dalimi, kurią būtina atskleisti ir įvesti į bendrąją tautinės kultūros panoramą ir sampratą. Intensyviai bendradarbiavo leidžiant enciklopedijas, rinkinius, laikraščius ir žurnalus lietuvių, rusų, latvių, estų, ukrainiečių, armėnų, lenkų, čekų, vengrų, vokiečių, prancūzų, anglų, ispanų, bulgarų ir japonų kalbomis apie Lietuvos meną ir kultūrą, pateikė joms apie 1550 straipsnių. 1993 m. išleido tremties ir lagerio metų savo poezijos rinkinį „Jaunystės meilė ir kova“.

V. Rimkus pastoviai kviečiamas dailės leidinių vidaus recenzijoms, rašo atsiliepimus kandidatinėms ir daktarinėms disertacijoms dailės ir architektūros srityse. Su savo kūryba dalyvauja dailės parodose, yra suruošęs keletą personalinių parodų (1966, 1980, 1990 metais). Ruošia parodas iš savo kolekcijų (atvirukų, istorinio pobūdžio – Šiaulių gimnazijos jubiliejui ir kt.).

V. Rimkaus personalinėje bibliografijoje – apie 2850 publikacijų, biobibliografijoje – apie 1150 pozicijų. Visą šią gausią medžiagą galima sugrupuoti ir išryškinti į mokslinių ir populiarinimo publikacijų kryptis: Lietuvos lliaudies menas, ypač liaudies skulptūra, saviveiklinė dailė, šiuolaikinio liaudies meno problemos; profesionalioji Lietuvos dailė, provinciniai dailės reiškiniai, mažiau žinomi ir užmiršti dailininkai ir dailės faktai; tremtinių ir politinių kalinių dailė; dailės pedagogika: mokyklos, piešimo mokytojai ir jų paruošimas, vaikų kūryba. Iš visų šių krypčių formuojasi viena svarbiausių nūdienos kultūros problemų – dailės funkcionavimo problema, kuri tebėra viena iš svarbiausių V. Rimkaus tyrinėjimuose ir publikacijose.