Žemaitė

Turinys

Biografija………………………1

Žemaitės kūryba…………………………2

Biografija

Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė) gimė 1845 m. gegužės 23 (birželio 4) d. Bukantės palivarke netoli Šateikių (dab. Plungės raj.), nusigyvenusių bajorų šeimoje. Jos tėvai žemės neturėjo, gan ilgai tarnavo viename iš grafo Pliaterio dvarų, tėvas – urėdu, motina – gaspadine, atlygį už darbą gaudavo natūra. Bulves ir kitas daržoves sodinosi patys. Jaunystėje ir pati Julija patarnaudavo dvaruose. Bet kokiu atveju būti bežemiu bajoru buvo daug geriau, nei paprastu valstiečiu, kurie kiekvieną dieną turėjo eiti lažą. Tad ir Žemaitės ššeimai to nereikėjo.

Anuomet dvaruose kalbėta lenkiškai, tad Žemaitės tėvui, kaip urėdui, teko būti tarpininku tarp lenkiškai kalbančių ponų ir lietuviškai kalbančių baudžiauninkų. Manoma jog tai lėmė Žemaitės dvikalbystę: nuo mažens ji mokėjo žemaitiškai ir lenkiškai. Tačiau Žemaitė mini, jog tėvas žemaitiškai kalbėti draudė, tuo tarpu lenkiškai pats išmokė skaityti ir rašyti. Iš keturių vaikų, tik sesuo Petronėlė turėjo apmokamą mokytoją. Kitus vaikus mokė pats tėvas. Ko gero taip buvo dėl šeimos finansinės padėties.Vėliau, tarnaudama dvarelyje, Julija mokėsi lenkų ir prancūzų kkalbų. Skaitė daugiausia lenkiškai, lietuviškai buvo mačius tik kelias religines knygas.

Patarnaudama panelei dvare, Julija susipažino su baudžiauninko sūnumi Laurynu, už kurio netrukus ištekėjo. Po vedybų Žemaitė pradėjo lig tol nepažįstamą valstietišką gyvenimą. Žymantai tai vienur, tai kitur išsinuomodavo žemės ir tten ūkininkaudavo. Sekėsi nelabai gerai, nes abu prie tokių darbų nebuvo pratę. Gyvendama tradicinį kaimo gyvenimą Julija išsiskyrė neįprastu elgesiu. Kaimynai prisimena, kad vyras rūkė pypkę, o ji – papirosu; kitos moterys arklius iš laukų veste parvesdavo, o ji raita parjodavo; vaiku nešina į šokius nueidavo, paprašydavo kieno palaikyti vaikelį ir eidavo šokti. Norinčių ją pašokdinti netrūkdavo, mat šokdavo lengvai. J. Žymantienė buvusi aktyvi, mėgusi bendrauti, linksmintis.

Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė ilgėjosi skaitymo, bet knygų kaime sunku buvo gauti. Keletą kartų pavyko pasiskolinti kokią nors lenkišką knygą, apie lietuviškas knygas tuo metu ir galvoti negalėjo. Prūsijoje buvo pradėta leisti Aušra, apie tai sužinojusi Žemaitė, norėjo ją įsigyti, bet nežinojo kur gauti. Gimnazijoje besimokęs kaimynų sūnus Povilas Višinskis parvežė jai Aušros knygelę. TTaip per Aušrą, per Višinskį Žemaitė susidūrė su naujai bręstančia lietuvių inteligentija. Višinskis Žemaitei siųsdavo knygų, skaitydavo tai, ką ji parašydavo ir atsiųsdavo savo pastabas. Žemaitė, kaip rašytoja, buvo pripažinta nuo pačių pirmųjų apsakymų. Jos debiutą literatūroje globojo ne vienas inteligentas: padėdavo jai perrašinėti tekstus, redaguodavo, aptardavo, siųsdavo knygas ir keletą rublių popieriui bei žibalui. Po kurio laiko Žemaitė paliko kaimą, gyveno Vilniuje, 1916 m. atvyko į JAV rinkti aukų nukentėjusiems nuo karo šelpti. Gyvendama JAV, bendradarbiavo spaudoje. 1921 m. ggrįžusi į Lietuvą, apsigyveno Marijampolėje. Mirė 1921 m. gruodžio 7 d., palaidota Marijampolėje.

Žemaitės kūrybos kulminacija – 1896 – 1898 metai. Šiuo laikotarpiu, ūkininkaudama, ji sukūrė geriausius savo kūrinius – apsakymus Marti; Topilys; Sutkai; Petras Kurmelis; Sučiuptas velnias, kuriuos sujungė į ciklą Laimė nutekėjimo. Per savo kūrybos laiką žemaitė parašė per 150 apsakymų, apysakų, apybraižų, keliolika pjesių, kurias tuo metu itin mėgta vaidinti.

1

Žemaitės kūryba

A. Zalatorius, kalbėdamas apie J. Biliūno egocentriškumą ir subjektyvumą, konstatuojamoms vertybėms priešino Žemaitės ir Lazdynų pelėdos „išsamią buities, papročių, žmonių santykių panoramą“:

„Skaitant jų prozą, gali net susidaryti įspūdis, kad jos turėjo kažkokį planą ar programą (tarp kitko, Žemaitės ciklas „Laimė nutekėjimo“ ir buvo kurtas pagal programą), kurią realizuodamos tikėjosi pateikti to meto tikrovės, ypač kaimo gyvenimo, enciklopediją. Žinoma, nepalyginsi jų programų nei su O. Balzako, nei su E. Zola programomis, kurios buvo racionaliai sugalvotos ir nuosekliai vykdomos ištisais romanų ciklais. Bet vis dėlto paralelę galima išvesti: ir čia, ir ten ta pati tendencija eiti į plotį, užgriebti kuo daugiau socialinių ir moralinių problemų, pavaizduoti kuo daugiau skirtingų žmonių, suregistruoti kuo daugiau įvykių ir konfliktų“.

Be abejo, minimos rašytojos planavo stichiškai, tačiau literatūrologas teisus: jų kūryba inspiruoja mintį apie stebėjimo plotį, pastangas laiką ir vietą atkurti visapusiškai. Žemaitė buvo didaktė, ššventai tikinti auklėjimu iš šalies, todėl, nenuostabu, fiksavusi ydas ir klaidas kaip greičiau šalintinas. Racionalumas sąlygojo epizacijos apimtį.

Žemaitei buvo apie ką susimąstyti, ieškant demaskuojamai kūrybai ne tik temos, bet ir nuotaikos – išsišaipymo iš kilniais sumetimais dangstomos silpnybės. Jau „Rudens vakare“ situaciją nušvietė ir graudinamai, ir juokinamai. Vienas galimų Milašio ženklų Gudikų Vėplio peršamasis („Jaunas, mikytojas, vienas ant dviejų valakų žemės“). Milašienė, šviesi, einanti su jaunimu valstietė, niekina nepažįstamąjį kaip potencialų girtuoklį, nes čia pat pasakoja istoriją iš kaimynų gyvenimo: Rugieniai nelaidę dukters už šios mylėto neturtingo vaikino, ieškoję didelės dalies („Be aštuonių šimtų nepriimsiu žento!“), vienok ne savo vienturtės laimei: „ <.> ateivis iš tolo karčiamoj skamvina šimtus!“ Autorė, nepasitenkinusi tokiu posakiu, dar pavaizdavo girtuoklį, tik ką grįžųsį į namus, šūkaujantį, keikiantį „baugu klausytis“, jo žmonos nebeslepiamą nusiminimą („Verčiau, Onele, nekentėk!“). Girtavimas, sprendžiant iš kito apsakymo personažo (Leono irio), neatskiriamas ir nuo išsipirkimo nuo bausmės kyšiu, lošimo kortomis iš pinigų, nutautėjimo. Veikėjas, netiesiogiai besiperšąs, giriasi girtavimu tarsi bruožu, aukštinančiu jį kandžiai, sugestijuodama, kad turtas žaloja likimus ne tik kaip kraitis, bet ir kaip auklėjimas.

Žemaitė, kaip ir cituotoji draudžiamoji spauda, skundiką vaizdavo nusikaltėliu, kuriam negalima atleisti: Gumbą girti kaimiečiai siūlo bausti kaip pikčiausią kriminalistą. „Pakarti žaltį! Uždegti!.. Pamokyti! AAkis išlupinėti!.. Liežuvį ištraukti“. Kerštavęs sąmoningai, bet nesitikėjęs visuotinos paniekos valstietis išsigąsta trumpam, slėpdamasis nuo jo ieškančių kaimynų, bet čia pat pasiguodžia, kaip ir dera įdavikui, mintimi apie emigraciją: „Rytoj pat braukšt į Ameriką. Kaip tu man, taip aš tau“. Autorė ironizuoja taip ir nesupratūsį savo amoralumo akundiką. Panašiai, nors ir kiek atlaidžiau, daro ir apsakyme „Jono viršus ant Tamošiaus“. Kūrinyje nėra rimtesnio visuomeninio konflikto, tik kaimyno pavydas kaimynui, kad šiam labai sekasi. Gilintasi į charakterijus, juos formuojančias priežastis, kurias autorė jau ne pirmą kartą savo kūryboje skirstė pagal darbštumą – tingumą.

Geresniuose Žemaitės apsakymuose nerasime nieko, kas būtų nenatūralu, netikra, sugalvota. Čia pats gyvenimas verda ir kaitaliojasi, nienur spalvingas, judrus, traškus, kitur skurdus, niūrus, vargingas, bet visur gyvai pastebėtas ir pajustas. Būtiną gero vaizduotojo ir stilisto sąlugą – išvidinį sekančių įvykių dinamizmą ir žodžio sugestyvumą – Žemaitė jautė labai gerai. Ji jaučia, kur ir kada pakeisti įvykius, ji puikiai moka derinti chronologinius pasakojimo momentus, kad jie vienas kitą paryškintų, ji moka nepaprastai gyvai ir vaizdingai vartoti žodį.

2

Literatūra

Janina Žėkaitė „Žemaitės kūryba“