Žemaitė

Žemaitė

(1845 – 1921)

Iki debiuto. Julija Beniuševičiūtė, būsimoji lietuvių prozos įžymybė, gimė 1845 m. gegužės 23 (birželio 4) d. Bukantės palivarke netoli Šateikių (dab. Plungės raj.), nusigyvenusių bajorų šeimoje. Tėvai Antanas ir Julija už 30 rublių metinės algos prižiūrėjo grafo Plioterio ūkį (70 ha), kuriame buvo du vadinamieji dūmai – dūminės baudžiauninkų, apdirbančių palivarką, trobos. Samdė dar mergaitę ir piemenį. Būsimoji rašytoja vaikystėje nevargo, bet ir nebuvo tiek pasiturinti, kad mokytųsi. Iš keturių Beniuševičiūčių tik viena (Petronėlė) turėjo apmokamą mokytoją. Kitas llavino tėvas, atrodo, baigęs pradinę mokyklą. Julija, matyt, iš prigimties buvo gabi ir guvi, nes būtent ją, einančią dvyliktus metus, už 25 rublius metams paėmė mokyti kartu su savo dukterimis dėdės Stanislovo našlė, Šėmų dvarininkė. Mokė Apolonija Beniuševičiūtė, baigusi Vilniaus bajoraičių institutą. Mokslas truko trejus metus, bet ir per tą laiką Julija, anot K.Umbraso, „pasiekė to meto mergaičių vidurinį išsilavinimą“. Gal ir taip. Svarbiau kas kita: suartėjo su neeiliniais žmonėmis. Sprendžiant iš Autobiografijos (1921), Šėmų dvarelis, glūdėjęs miškuose, – aktyvus 11863 m. sukilimo dalyvis:

<.> nebuvo tos nakties, kad kas neprisibaldytų. Po kelis lenkus, kaip mes vadinome, ateis naktį arba raiti atjos su kokiais popieriais, paliepimais iš abazo: tiek ir tiek, ten ir ten duonos pristatyti arba tiek ir tiek marškinių. &<. > Rytmetį atneštus popierius reikia pristatyti į vietą. O siuntinėjami buvo vis į komitetą. Komitetas buvo paskirtas iš ponių, kurios rūpinosi maistu, drabužiais: p. Goštautienė Keguose, p. Gadonienė Vambutuose ir mano dėdina Šėmose. <.> Kiek mes marškinių prisiuvome – nė aniuolai nesuskaitytų, o kiek naktų nė akių nesudėjome – nė velniai nesurokuotų.

Jaunai Julijai įsiminė ir jau niekada neužsimiršo dvasingumas, kai kovoji už didelius, blaiviai galvojant, nerealizuojamus dalykus – išsilaisvinimą vien gerais norais. Tačiau gyvenimas ir yra tam, kad tikėtum išimtimis. Julija formavosi kaip priešinimasis istorinei, vėliau – individualiai lemčiai: „<.> kad ne šiemet, tai kitą arba už keleto metų tikrai lenkai pergalės maskolius.“

Kol laukė, kuo baigsis sukilimas, taip ir neparėmus jo prancūzams, kasdienybė kito. Kontribucijomis užsmaugus Šėmas („Sienos do llentynos liko mano gerosios dėdinėlės“), išėjo tarnauti į Džiuginėnus, į dvarininkus Gorskius, vaiko aukle bei šeimininko sesers kompanione („Savo panai lovą rytą vakarą pakloti, padėti jai apsirėdyti, dieną siuvinėti ar ką pataisyti, palopyti“). Ištekėjo 1865 m. rudenį už Lauryno Žymanto, Džiuginėnų dvaro eigulio, mylėdama, motinai gailiai raudant, kodėl ne už bajoro. Su savarankiškai išsirinktuoju, atrodo, sutarė, bet tik kai materialiai sekėsi. „Mano vyrui rodosi, jog aš ne gaspadinė, per tai nuostoliai. Man matosi, kad vyras nemoka ūkininkauti, dėl to negalim ppralobti. Bet sykiu paėmus – abu labu tokiu. Nemokame, nepraktiški ir nepapratę prie sunkaus darbo. Kankinamės, vargstame lygu žiurkės po išrūgas. Dėl menko nieko – višta prigėrė, žąselį varna pagavo, paršelis padvėsė – baramės, pykstamės.“

Neturėdami nuosavybės, Žymantai beveik dvidešimtį metų nuomojo ar dirbo iš pusės svetimas žemes, kol apie 1884 m. atsidūrė Ušnėnuose, vyro brolio Benedikto ūkyje, Povilo Višinskio tėvų artimiausioje kaimynystėje. Lemtis (kitaip nepavadinsi apsigyvenimo Ušnėnuose) inspiravo lyg ir anormalias amžiui bei socialinei padėčiai naujoves: atlietuvėjimą, ėmimą plunksnos į sugrubusias nuo darbo rankas. Nežinoma, ką kalbėjo su trisdešimčia metų už save jaunesniu Šiaulių gimnazijos moksleiviu, spėtina, ne apie kasdienybę. Julija – įgimtas protas, atidumas aplinkai, svarbiausia, nesupaprastėjimas. Daugiau ar mažiau apsiskaičiusi iš anksčiau, ištekėjusi bei augindama septynis vaikus neatitolo nuo įgūdžio su išgalvotais veikėjais paskrajoti virš standartų: „Kitą sykį mano nuomonėj kožnas autorius be skyriaus stovėjo taip aukštai, kaip katalikystėj aniolai; paėmusi kokią knygą, žiūrėjau į autorių ir visų pirma jam atidaviau širdyj garbę, ir šiandien ta pati, dėl to norėčiau kožną pamatyti ir pašnekėti. Vot, vaikeli, per Tave, tikrai per Tave prisilyžijau į jų eilę, ir mane kiti žino, skaito, supranta mano jausmus, o dar ir pagiria; juokai mane ima, o ašaros sukas akyse, kuomi aš Tau užsimokėsiu. DDaugelį sykių svajojau apie tai, parašiau lenkiškai kaži kokias eilikes ir „Swoje pamiętniki“, bet nežinau, kur anie paliko, netrukus įkritau į „laimes“, augo po kits kito vargai, skausmai ir ašaros; mažai kuomet įkrito į nagus kokia knyga, tuomet nors ant valandos užmaršino visas nelaimes.“ Susijaudinimas, padėka ir neatsidžiaugimas vos ne stebuklinga tikrovės atmaina 1897 m. gruodžio 17 d. laiške Povilui Višinskiui.

Būsimoji rašytoja, nuo jaunystės mėgusi knygą, pašnekesius apie platųjį pasaulį, Ušnėnuose nepasikeitė, bet per Višinskį, gimusį tribūną, įgijo daugiau žinių, inspiracijos naujoviškai – antilenkiškai – mąstyti:

Išvažiuojant į Šiaulius Poviliukui, vienas šio, kitas to prašo nupirkti – duoda pinigų, ir aš prašau, kad paskolintų kur kokią knygą man paskaityti.

Kelis sykius parvežė porą knygų; man perskaičius, vėl nuvežė. Vis lenkiškas tegavo.

Pradėjo eiti gandas, kad Prūsuose spausdina lietuviškus raštus, bet mūsų pusėje, čia pagautus, kas parneštų, baisiai baudžia maskoliai. <.> Mane toks žingeidumas ima – kaip nors, kur nors tų raštų nors pamatyti gauti. <.> Sykį parvažiavo Poviliukas Kalėdų tą patį vakarą beatbėgąs pas mus; toks linksmas, šokinėdamas, sako:

– Cioce! nesitikėjai, kokį parvežiau pyragą? – ištraukęs iš užančio knygelę, rodo. – Žiūrėk, tokios nematei dar.

Pagrobus jam iš nagų, žiūriu: net man akys pabalo – „Aušros“ knygelė, visų metų susiūta.

– Žemaitiška?! – nustebus sušukau.

Kas iieško, tas randa. Žymantienės kelią į Žemaitę sąlygojo įstabus sutapimas (Višinskis!), o dar labiau psichologija: genetinis idealistas beveik visada realizuosis netradiciškai. Ušnėnuose buvo ne viena ar dvi Žymantienės amžiaus bei pareigų moterys, tačiau „Poviliuku“ nebuitiškai pasinaudojo tik ypatingoji iš aplinkos. „Kas šaukia, tešaukie, o mudu, boba, važiuokim“. Ant zlasties paišysiu, rašysiu, kiek beišgalėsiu“, – juokavo pati iš savęs, „avies sukiniu sergančios, o po tam pablūdusios“, 1897 m. lapkričio 14 d. laiške Višinskiui, išdidi ir rami, kad pagaliau išsiveržė iš valstietiškosios monotonijos. Dvasios inteligentė prisitaikė prie „laimės nutekėjimo“, bet, provokuodama draugus bei pažįstamus, atsiskleidė, anot D.Saukos, kaip stebuklas.

Debiutas. 1894 metais debiutavo apsakymu „Piršlybos“ (spausdinant Tikrajame Lietuvos ūkininko kalendoriuje metams 1895 perkrikštytu į „Rudens vakarą“). Pasak jos pačios, įsisiūliusi į rašytojus iš įgimto veržlumo:

Sykį su Povilu skaitėme „Varpą“. Jame radau apysakaitę, užvardintą „Vaišnorienė“, rašiusi Bitė. Apysakėlė labai man patiko. <.> Didelė čia kupeta, – sakau. – Juk ir aš mokėčiau taip parašyti!

– No, pamėgink, – šokosi Povilas, – parašyk! Bitė nemoka gerai lietuviškai, o parašė. Kodėl negali tamsta parašyti? Pamėgink. <.> Prisikabinęs prie manęs, nebeatleido, kol tik nepamėginau.

Faktus kiek supainiojo („Vaišnorienė“ publikuota Varpe ketveriais metais vėliau nei „Rudens vakaras“), bendrą įspūdį nusakė tiksliai: jei kitas geba, gebės ir ji. Nepervertino savęs,

o tik įsirodė valingesnė nei biografijos faktai teigtų. Turtingas ūkininkas („Bimbalų sodoje pas gerą ūkininką, labai pasiturintį, Tadaušą Milašį“) kaip ugnies bijo žento samdinio („O kur jis dės pačią?! <.> Nei pinigų, nei žemės. jam tiktai ordinarčiku stoti! O dar prie bagotų lenda.“), kur kas mielesnis girtuoklis bei plevėsa, bet paveldėsiąs bene stambiausią kaime ūkį („Kai ves, susitvarkys. Bet koks gyvenimas! Už visos sodos geriau paeina rėžiai.“) – Namiškiai, savi ir samdyti, visai nemano, kad šeimos galva teisus, ginčijasi ir kkonkrečiais argumentais įtikina, kad darbštumas, mokslas, pinigų leidimas knygoms – vertybės, kur kas pranašesnės už lengvai gaunamus, bet dar lengviau leidžiamus priešsutuoktuvinius turtus. „Kad bijojo meistro žento, ko dabar verkia, bagotą girtuoklį gavusi!“ – tyčiojasi Milašienė iš kaimynės, gal per žiauriai, bet eksponuodama pati save, buvusią tarnaitę Tavadorę, tekėjusią už piršlių gundomo („tas bagotą, kitas – bagotesnę, tas – gražią, kitas – gražesnę“) ūkininkaičio šiam beveik maldaujant. „Kai pradėjau šnekinti, kad eitų už manęs, na, kad ta pastatė akis!.. Sako: „„Iš savo rankų kojų pasijuok, ne iš manęs; aš tau nė kokia paniška nesu. Metų gale užmokėsi algą, ir išeisiu.“ Vargau, vargau, kolei išsivedžiau poterių. <.> Dėkui ponui Dievui, jau su viršum dvi dešimtys metų, kai susidėję, dar blogo žodelio vvienas antram nepasakėm.“

Debiutantė bene kritikavo ne tiek piršlybas, kaip pasenusį, antihumanišką paprotį („ką padarysi, kad tokia mada“), kiek kapitalistėjančio kaimo nesupratingumą, baimę to, kas veikiai, vakarykščiams baudžiauninkams emigruojant į Ameriką, išsikeliant į miestus, taps retenybe: gero, sąžiningo darbo. „<.> aš jums nebepiršiu, skirkitės, kokius sau norite, saugokitės tik girtuoklių!..“ – mažažemis, greičiau už didžiažemį įsisąmoninęs, kad samdinys, tai yra neturintysis iš ko gerti, bus kaip tik tas, kuris pasiturintį (milašinį) ūkį ne nugyvens, o toliau puoselės, nesunku suprasti, iš tolo vengdamas karčemų, šviesdamasis ir šviesdamas artimiausią aplinką, mylėdamas tėvus, žmoną.

„Na, kai pamatysi Kazimierą, paprašyk, kad ir man duotų pasiskaityti“, – pagaliau konservatyvusis diskusijos dalyvis sutinka su oponentais, kad skaitymas dorina ir ugdo, nors, tik pradėjęs pokalbį, priešinosi idėjai. („Jau turbūt įįsispytrėjot į Gumbakio berną Kazimierą, kur čia pas jus vis lando su popiergaliais. Skaitys, skaitys visus niekus, o kas iš to? Vis baikos, tik pinigus leidžia kaip kvailys vėju. Toks tad kavalierius jums tinka!.. Bet, Onike, liaukis! Kad aš jo daugiau nebematyčiau prie tavęs! Ir tuos popierius sudeginsiu. gali dar žandarus užtraukti!“). Kas turi proto, tas anksčiau ar vėliau, nors nenoromis, įsiklausęs į kitų, jaunesnių už save, nuomones, keisis, – šypsosi autorė iš valstiečio saltamortalės: gąsdinęsis galimomis valdžios represijomis, jas ppasididins. „Vaikiukai ir mergikės pasižiūrėjo į kits kitą, motina linksmai prasijuokė, atsikėlė nuo ratelio, ir visi paskui ją padėjo darbą, suklaupę sukalbėjo poterius ir išvaikščiojo gulti“, – kūrinio pabaiga. Gera Lietuvoje, kur lėtą ūkininką perauklėja mažametės „už nagines“ padainuota dainelė „Prabrėkšk, aušrele, tekėk, saulele“, nurodant, iš kur ją gavo („Nuo Kazimiero“), iš kur – šis („Jis turi knygelę – „Auszros“ 1884 m. 10-tąjį numerį, ten yra surašyta“) ir kas jos autorius („Juozapas Miglovara“). Beletristė idealizavo sau pačiai netikėtą draudžiamą spaudą, ją, kaip ir dera idėjos entuziastei, vos ne mistifikuodama.

Apsakymas, vaizduojąs psichologinį lūžį, komponuotas iš prieštarų: vienas neigia, kiti (dauguma) teigia. Autorė minimaliai pažindina su veikėjais („Bimbalų sodoje pas gerą ūkininką <.> visi, vakaro apyvoką apėję, <.> susirinko į trobą“); dominuoja dialogas, ne tiek atskleidžiamasis, kiek informatyvus, bet vis tiek judresnis už aprašymą. „Užmiršau dar pasijuokti, – sako šeimininkas, – kad Gudikų Vėplys užpuolė man šiandien žentą piršti“. „Na, meldžiamasis, iš kur?“ – natūralus, kiek galima, smalsavimas bei toks pat logiškas jo tenkinimas („Nebeatmenu, rodos, kad iš Šilališkių“). Smulkmena po smulkmenos aiškėja, kas peršasi („Jaunas, mokytas, vienas ant dviejų valakų žemės“), kodėl („Pasakojo man Vėplys, kad jis turįs mylimą mergikę. O tėvas, nenorėdamas, kad sūnus pliką paimtų, tokį štibelį padarė <.>. DDabar sūnus rėkdamas turi pinigų ieškoti, kad išsimokėtų“), svarbiausia, tarp kitko ar „ant rimtųjų“. Pasirodys, piršliui tik žvalgantis kandidatės. „Dar būtumėm šnekėję, bet Baublys, pastatęs pusbutelį, patraukė Vėplį, – turbūt prašė, kad jo dukterį pirštų, – bet jis tiek pinigų neduos, ir jo vyresnioji su yda. <.> Tariau – Onikei ne striokas, ir išvažiavau namo.“ Sandėris nė neprasidėjo; rimtas ir įžvalgus ūkininkas iš karto jo atsisakė kaip neperspektyvaus. Tad verčiau su šeimyna ir pažįstamais aptarti problemą apskritai, pasitelkiant pavyzdžių už ir prieš, galutines išvadas darantis jau iš jaunesnių už save nuomonės. Rašytoja išjuokė konservatizmą, bet taip neprimygtinai, kad, rodos, daugiau idealizuodavo stambaus ūkininko svajonę gauti į žentus sau lygų. Kaip ir jo priešinimąsi antipodui – Gumbakio bernui Kazimierui.

„Onele, verčiau netekėk!“ – įspėja autorė Milašytę jos draugės Rugienytės, tėvų ištekintos už turtingo girtuoklio, lūpomis, duodama suprasti, kad nesiriboja vien piršlybomis, o gilinasi į laimingų – nelaimingų santuokų priežastis – ciklo „Laimė nutekėjimo“ esmę. Atidžiau įsižiūrėjus, ciklas vos ne raidiškai kartoja debiutinį kūrinį. „Marčios“ Katrė – „Rudens vakaro“ Onikė Milašytė, tėvo, neleidusio už Gumbakio berno Kazimiero, prievarta ištekinta už nepatikusiojo; Petras Kurmelis – pats Milašis, nevedęs, kaip motinėlė patarė, samdinės Tavadorės, o susigundęs piršlystėmis („tas – bagotą, kitas – bagotesnę <.>. Teikia kkaip įmanydami“). Varijuodama, teisingiau, versdama aukštyn kojom kartą eksploatuotus motyvus, beletristė, natūralu, ir intonavo kitaip. Ne džiaugimasis ūkininku, išprovokavusiu ginčą iš neturėjimo ką doresnio veikti („užsirūkęs pypkę, atsisėdo ant suolo“) rudens vakarą, o gąsdinimas jais, tamsuoliais iš prigimties bei savo vaikų nelaimių kaltininkais. Beletristė, pati tekėjusi už to, už kurio norėjo, be reikalo dramatino tėvų galią vaikams pobaudžiaviniu laikotarpiu, bet motyvavimas – ne rašytojos stiprybė. Reikėjo kam nors suversti kaltę už apsirikimus tekant-vedant, tad kodėl ne despotiškiems tėvams, kai iš tikrųjų santuokos – loterija, kurioje laimima, deja, atsitiktinai: sutampant ar nesutampant būdams. Atstovaujančioje kiek dogmatiškam pozityvizmui Žemaitės kūryboje šiandien įdomiausia ne motyvai, net ne charakteriai, o realijos, pati autorė, pranokusi savąjį metą valiūkės šypsena į ligtolines šventenybes – kunigą, dvarininką, valstietį, įsivaizduojantį save turtingesnį, protingesnį nei esąs.

Katrė teka nemylėdama, vadinasi, kad ir kaip tai kontrastuotų jos literatūrologiniam paveikslui, iš asmeninės naudos. „Bet kur tu, Onike, dingsi, neturėdama pasogos?“, – klausia Milašis, tarsi neįsivaizduojąs neištekėjimo, provokuojąs vos ne feministės atsakymą: „Būsiu prie tėtušių, kol mane laikysit, o kai nebereikės, eisiu tarnauti: moku, iš matušės malonės, visą savo darbą. Nebijau nieko. Kol sveika, užsidirbsiu ir senatvei. Bene vyras tiktai vienas gali man duoną uždirbti?.. Dėl to ir netekėjusios mažne dar geriau prasimaitina.“

Katrei, Onikės antrininkei, tereikėjo viduje apsispręsti savarankiškumui; jokie tėvo „subaudimai“ („išginsiąs nuo savęs ir ničnieko neduosiąs“) neveiktų. Tačiau ji, palyginti su Milašyte, dar neapšviesta lietuvybės bei demokratijos entuziastų (Kazimiero), todėl nemoka apsiginti nuo psichologinės prievartos. Beveik neabejotina: „Marčios“ autorė išjuokė veikėją, patikėjusią neapdairiu tėvu („įkalbinėjo, jog gyvens gerai, pralobs, pasitaisyti ir jisai padėsiąs, o prie vyro Katrikė pripras; yra sakoma – miegalį pažadinsi, tinginį paraginsi; Jonukas jaunas tebėra, pamils tave ir klausys, kaip liepsi.“), bet, kaip jau minėta, klaidindama skaitytoją ttariamu įsijautimu į nesavarankiškąją. „Myli, kad būtų trumpa ir trumpa, ir parašyta taip, kad trumpiau ir negali būti, o man matos, kad reikia ilgiau, ilgiau ir ilgiau <.>. Taip šit padėkim: (Kurmelis) „pats ir apsikausto“, – trumpiau ir negalima pasakyti, jog jis kalvystėj permano; o kaip puiku būtų, kad, padėkim, skaitytojas atrastų Kurmelį kalvėj, prie darbo, pamatytų, kaip jis ten sukas, ir greit numanytų, koks jis žmogus; gal sakysi, kad čia bus kalbama apie laimę netekėjimo, gerai, – bet žmogų mmums reikia pažinti, ir pažinti per jo paties žodžius, darbus ir jausmus“, – P.Višinskio 1896 m. gruodžio 23 d. ir 1897 m. sausio 10 d. laiškai. Patikėjusi, kad geriau rodyti nei nusakyti savais žodžiais, rašytoja ištisai detalizavo, atkurdama tikrovę lyg pplastiškesnėmis už ją pačią, anot kai kurių vertintojų, fotografijos formomis, sykiu tą tikrovę nejučiomis absoliutindama: pateikdama kaip savaime iškalbią vertybę. Skaityti Žemaitę, iš pažiūros paprastą, net primityvią, – tai žinoti, kad ji kalba užuominomis, neretai pasikartojančiomis, bet iš anksto apgalvotomis.

„Nepaduosiu samčio, nenoriu ponios ant savo galvos, aš nemeilysiu kąsnio iš marčios rankų, to nenoriu, neprašau!“ – šaukia Vingienė tarsi nenormali. Iš tiesų dar nė nežinodama, kas ateis, ji jau kovoja už vietą šeimoje. Vyro sudrausminta per daug neprieštarauti („Tuoj gauni į snukį!“) bei nesibaiminti nerealios grėsmės („Jonukas ves, gaus paspirtį, ir galėsime gyventi kaip gyvenę“), rimsta („Nebent taip, tai priduosiu“), bet daugiau tariamai: „Aš šeimininkausiu, o marti tegul sau būna ant šalies, parsineš sau duonos.“ Katrė eina į šeimą, kurioje jjau iš anksto numatytas nemokamos tarnaitės vaidmuo, bet jo, žinoma, išdidžiai nepriima („Man valia dirbti, valia nedirbti; savo šimtais išpirkau gyvenimą“), deja, daugiau žodžiais. Dirba už visus („Kad vyras tinginys, pati turi būti darbininkė; visuomet taip yra“), niekinama, apkalbinėjama („Tėvas kitaip jos nevadino, kaip tik – šavalka, plikė, ne tokios Jonas bestovįs. Motina, visaip meluodama, įdavinėjo marčią vyrams, džiaugėsi, nugręžusi nuo savęs tėvo keiksmą“), normaliai nepavalganti net per didžiąsias šventes („Kas tą kastinį gali ėsti? Mėsa kaip šikšna. Nė pyrago ššmotelio nėra atgavėti!“). Veikėjai, laukiančiai kūdikio, tikinčiai juo įsiprasminti nepavykusioje santuokoje, rūpi bet kokia kaina išsaugoti su atgimstančiu pavasariu užsimezgusią gyvybę. Kočėlinis maištas („daužė, net stalas tratėjo“) – žūtbūtinė pastanga pertvarkyti gyvenimą pagal gimtuosius namus („Kieme taškėsi, braidė ligi kelių po purvyną. <.> greit sumojo, jog čia reikia nustumdyti pakalniui mėšlus į laidarį, porą vežimų žvyro papilti, takus akmenėliais išdėlioti, ir bus mažne kaip pas tėtušį <.>“) – deja, kaip ne vienai buvusiai ir būsimai nuotakai, baigiasi bergždžiai. „Motinėle, mano motinėle, į kokias rankas mane atidavei!? Tėveli mano brangiausias, kuo aš tau taip nusidėjau, kad tu mane į tokį pragarą įstūmei?! Buvo verčiau neužauginti, ligi mažą kur nužudyti!..“, – rypuoja, persigandusi išpuolio, kaltindama visus iš eilės („Ne mano kaltė, ne mano, jie patys prisuokė mane prie to.“), bet ne save pačią, bevališkai paklususią tėvo ir piršlio savanaudiškumams. Išgąsdinusi uošvius („Tėvas perpykęs, dantis tratindamas lėkė laukan, daužė duris, net sienos sudrebėjo. Motina paskui bėgo, čirkšdama“), galėjo ir toliau jiems nenuolaidžiauti, juoba kad neieškojo žodžio kišenėje („Dantinga ir Katrė! <.> Na, kad užniko kirstis, nė žodžio nebenutyli.“). Bet autorė vaizdavo ne pergalę, o pralaimėjimą, todėl, pateikusi galimybę kaip tikslą sau, toliau kaip niekur nieko gąsdino padėtimi be išeities.

Katrė – naivuolė, tikėjusi ššvara nupirksianti apsileidėlius, kaip paaiškėjo, neperauklėjamus („Šlavinėtis?!. Čia to nereikia. Jei purvų nebraidysi, duonos neėsi“). Prisiplėšiusi virš normos, ji nereformuoja („Pirma kas jos vikrumas buvo, kas gašumas, o dabar amžina tinginė pavirto! Negana, mat, vežimo nebemoka nukrauti, bet ir po namus ištižo kaip kantaplė; nebesivalo, nebesišvarina, nosim ardama čiužinėja po sąšlavas ir purvynus kaip amžinoji nevaleika!“), o rūpinasi momentu: „Eisiu prie tėvelių, apkabinsiu kojeles, be nepriglaus mane, be nepasigailės. O ar padės ką?.. <.> Kuo vilkas gimė, tuo ir karš; jei geruoju nieko nepadeda, piktuoju nė tiek.“ Rezignavo lyg ir galutinai, tačiau, būdama pareiginga, čia pat šviesėjo nuo minties apie laimę – laukiamą kūdikį („Siaubė ją saldi šilima, pradėjo meiliai svajoti <.>“). Deja, deja! Jei kartą suklydai ir, supratusi klaidą, ryžtingai nesigelbėjai, vienaip ar kitaip žūsi. Darbas, kuriuo tikėjosi Vingius paversti Driežais, įveikė užsikrovusiąją naštą ne pagal pečius:

Vakare sušliurusi, sušalusi parėjo Katrė, lindo į dubą pasišildyti, čia staiga susirgo. Uždegė galvą karštis; kartu šaltis, virpulys, dyguliai, skausmai varstė be paliovos. <.> plėšėsi, blaškėsi lovoje ir ant žemės ropla slankiojo. <.> Motina išėjusi varė Joną prie Katrės tėvų.

– Taigi, kaipgis! Josiu aš, mat, prie tų galvažudžių?! Andai karčiamoje Cipras kad drožė man į ausį. Taigi, kai nujosiu, gali mane užmušti. Ko nnenusiėjo, kol buvo sveika?!

– Tėvai, jok tu, kad taip ji užsimanė.

-Tegul juos velnias! Aš Užkulniškių bijau iš tolo, o dar taip lyja. ar biesas gali joti?!

– Nereikia, nereikia! – tramdė boba, įsimaišiusi į kalbą, – betarškės Driežienė atlėkusi, bus reikią daktaro ir kašavarkos, viso ko; o čia ničnieko nereikia, žadėtosios valandėlės tik belaukia. Arielkos su žolėmis pavirinkite.

Egoizmas ir tamsumas, didžiuodamiesi savimi („Mano žemė aukso, mano gyvenimas visu kuo pertekęs“), užtvėrė stichiškai švietėjai kelią į laimę, kaip ir Petrui Kurmeliui (apsakyme „Petras Kurmelis“), analogiškam Katrei darbštuoliui. Vedusysis ne žmogų, o turtą („Merga merga, o šimtai vis ne pro šalį“) irgi tarsi užjaučiamas, vaizduojamas supratęs meilę bei neleistiną abuojumą jai („Perti Kurmelį, perti rupūžę, per nugarą. brūklys!“), ir naikintinam iš šaknų įpročiui: aklai, nevengiant amoralumo („Mišką vogdamas nenusidėsi: ponas jo nelaistė“), dėl naudos tuokiantis – žengiant lemtingiausią žingsnį suaugus ir savarankiškai protaujant. Bent turint protauti, o ne kliautis antišvietėjiškais tėvais, juo labiau profesionaliais melagiais piršliais. Rašytoja linksmai šaiposi iš apsirikusiųjų bei už klaidą brangiai mokančiųjų, bet rimtu, neįprastu šaržams bei groteskams tonu, apsakyme „Petras Kurmelis“ bene dar labiau pretenduojančiu į tragiką nei „Marčioje“.

„Gersi, rupūže, mano piršly! Gersi!.. Kad tave velniai!.. – sutratino dantis, iškėlė kumštį, kaip taikindamas duoti į snukį.“ Kuriamas vaizdas,

kad prasigėrė ne dėl savo, o dėl piršlio kaltės: kam suvedė su tingine. Iš tiesų, gavo, ko norėjo, nes dar prieš piršdamasis matė, su kuo turės reikalą. „Atminė, jog drūta, raudona, dikta merga, tik be galo juodais marškiniais buvo apsivilkusi.“ Nešvara, apsileidimas Petrui, suaugusiam žmogui, nieko nesako („Tai niekis, – pamanė, – pamatysime toliau“), kaip ir stebėjimasis Janike: „<.> švelniai, kaip šventė, apsidariusi: prijuostėlė ir marškiniai baltitėlaičiai, liemuo diržu suvaržytas. <.> Taip šarpiai lakstė ir darbavosi, net širdis Petrui džiaugėsi. &<.> Kad taip nebeičiau? – manė. <.> Eisiu <.>. Merga merga, o šimtai vis ne pro šalį.“ Proto („Atminė“) ir emocijų (Janikės!) saugotas nuo nelaimės, veikėjas, ignoruodamas angelus sargus, turtėjo inertiškai, tarsi nė negirdėjęs apie grožį, meilę bei kitokius sunkų darbą puošiančius pobaudžiavinius romantiškumus. „Ėjo sunkiai, dideliais žingsniais: rodėsi, kojų nepavelkąs“, – jau išvaizda simbolina žemės kurmį (Kurmelis!). Vedęs ne žmogų, o, kad daugiau apsikvailintų, turtą, ne tokį, kokio tikėjosi („Kamša, berods, didelė, bet kaina visai maža“), veikėjas, kaip ir KKatrė, veikiai stulbsta nuo netikėtumų. „Žiūri – katė pieną belakanti, kamara prišnerkšta, puodai pripelėję, sviesto lauknešėlė atdara, <.> žiūri – jo šeimininkė išvirtusi lovoj“. Rašytoja ištisai šiurpina išsigimėliškumais. Įsidėmėjęs Marcės juodus marškinius, kai su piršliu buvo atėjęs į jų namus, nnevalyvumą („Palubiais voratinkliai net per nosį braukia. <.> lova juoda ir sujaukta. Pasieniais prišnerkšta nereikalingų skarmalų ir šukių“), turėjo ko nors panašaus tikėtis ir po vedybų. Tačiau per daug užsidegė turtėti ne darbu, o kraičiu, tad neteisino nepateisinamo – netvarkos iš apsileidimo. „A, – mąstė, – tegul Janike sėdėtų tokioj supuvusioj troboj, pamištų ir jos gašumas, nustotų dantis rodyti. O ta, žinoma, kitokia. Bet geresnėj vietoj švelniau apsidarytų. <.> Prastesnė ar dailesnė merga, man vis tiek, by tik pinigų gaučiau.“

Tikėjęsis gerumu įveikti blogį, kapituliavo prieš jį nusigerdamas, kaip Katrė – išoriškai apsileisdama. Abiejų apsakymų moralas vienas ir tas pats: nereikia klysti, o jei kartą, gyvendamas iliuzijomis, neapsižiūrėjai, turi taisyti padėtį nepaisydamas viešumos. „Vedybos visam amžiui. br-r-r!“, – Kurmelio, baigiančio perleisti pper gerklę auksines rankas („Kad nagai, tai nagai!..“), frazė geriau už detalizavimus neigia vedybas kaip instituciją. Apsakymuose „Neturėjo geros motinos“ (1895), „Topylis“ (1897), sprendžiant iš biografijos, asmeniškiausiuose, irgi pavaizduota neviltis, kai vienam iš sutuoktinių – visos teisės, kitam – pareigos.

„Per keletą varstų nuo sodos, pamiškėje, iškartose, stovi trobelė siaura, aukšta, lentiniu stogu apdengta, baltu kaminuku pagražinta. <.> Asla negrįsta, šlapia. <.> Pasieniais sustatinėti ant padėklų maišgalėliai su bulbėmis, pelais, grūdgalėliais, miltais <.>. Po lova dvi vištos uždarytos. Greta lovos, ant llinginės, pakabintas lopšys“, – aprašas skurdo, aiškaus be papildomo komentaro. Ir štai į egzistenciją, kurioje keturių vaikų motina sukasi kaip įmanydama („lingavo lopšį. <.> Negalėdama užlinguoti kūdikio, paėmė ant rankų, vėl lingavo, globstė, bučiavo, glaudė prie savęs, niekaip neįdavė peno. <.> sukūrė ugnį, susodino vaikus prie šilimos, paėmė kibirą, nudaužė ledus, išėjo nešina. Kol prisikasė prie vandens, kol iškėlė taip giliai su kobiniu, kol parėjo, – užtruko valandą“), įžengia medžiotojas su šunim („tata, tata parėjo!..“), ne įžengia, o jaukia tvarką ankštybėje („užuodė ant lentynos lašinius ir – kaip šoks ant indų! Užkliuvo grandinis už suolelio, nuvertė vaikus į aslą, nudulkėjo rakandėlė miltų ir pieno puodelis nuvirto ant lentynos“). Šeimos galva, nenumatęs gyvulio elgesio, aišku, apmaudauja ant žmonos, ir vėl, ne tiek apmaudauja, kiek plūsta kasdienybės ir taip nualintąją iki nesitvardymo: „Biesų ištiža! Apsikrovusi indais rėpsos!.. Gėdos neturi – neapvalyti trobą! Prismirdusi, prirūgusi, šalta, negalima tvertis parėjus! <.> Būtumei verčiau lig maža nusprogusi, nė akimis būčiau nematęs!..“ Žodis po žodžio įsiplieskia barnis, vyrui irgi sužinant nuomonę apie save: „Beproti, tu beproti! Nebesižinai, ką bešnekąs!.. Lygu tu negirdėjai šimtais sykių, jog vaikas serga?!. Pereitąją naktį akių nesudėjau. Nors tu miegojai, vienok ne smerčio miegu: turėjai justi, kaip vaikas čirpė ne savo balsu. TTau išeinant ar neprašiau kokios pagalbos rūpinti? Medžioklės negalėjai apleisti, dar parėjęs keiki, įmanytumei mane su visais vaikais prakeikti!“ Nors ir būdamas valdoviškas, turi bent kiek įsiklausyti ir į kitą („Vyras, taip įspėtas, nutilo šūkauti, bet patyliais vis keikė, apmaudavosi, nė pats nebesižinojo ko“), bet tik iki momento, kol naujas netikėtumas, šį sykį esminis, neišmuš iš ką tik įgytos pusiausvyros:

– Jėzus Marija, Vincelis jau miršta!.. Tėvai, dek žvakę, skubėk! mums beveizint vaikas be žvakės numirs!..

Vyras, kaip elektros užgautas, krustelėjęs pašoko, puolė iš užstalio, suklupo asloje, mažne parvirto; pripuolęs krito ant vaiko ir jaučio balsu pradėjo baubti. <.> Per tave vaikas miršta!.. Maželėlis tas mano!.. Neturėjai geros motinos!..

Vis vien kalta toji, kuri kantriai ir ištvermingai aukojasi šeimai. Padėtis be išeities – kitaip nepavadinsi situacijos, kurioje vienas kankina kitą negalvodamas, iš įgimto egocentrizmo.

Dvaro kambarinė Zosė, laukianti kūdikio nuo medininko Topylio, nieko daugiau netrokšta kaip vedybų: „Tegul visas pasaulis šauktų, jog jisai nebus geras pačiai, nieko nežiūrėsiu, nieko, kad tik imtų! Steigčiaus kiek beišgalėdama jį nulenkti, klausyti, slaugyti, mylėti. be galo!.. Ir jis mane tuomet mylės!“ Veikėja, kaip ir kiti ciklo naivuoliai, tikinti atpildu už gera, netrukus nusivilia iliuzija. Ne be geranorių (ponios, vežiko) pagalbos ištekėjusi už svajojamojo, ištisai mokoma:

– Kas čia do pper pasiuvimas?! Pfu! – spjaudė Topylis, vartydamas marškinius. – Rankovės – kaip terbos, kvaldai – kaip sijono, apykaklės – kaip vėdarai. Kad nemokėjai, reikėjo manęs pasiklausti, būčiau pamokęs po formos pasiūti. <.> Mesk po biesų tą ožį, bo kad spirsiu, tuoj į smulkius trupinius supyškės!.. <.> capt knygas pačiai iš nagų, švilpt po lova.

– Pustodomka! Žiburį deginti dėl tokių glupstvų! Pasiimtumei darbą!..

<.> Zosei suspaudė skausmas kaip su replėmis širdį, net prakaitas ją apipylė. Ilgai, ilgai klūpojo, suglaudusi delnuose veidą, prieš paveikslą Nukryžiuotojo, karštai melsdama sau kantrybės.

Šauksies ar ne, kad kas padėtų, niekas negelbės, kol pats netaisysi klaidos.

Netiesiogiai nuteikinėdama skyryboms, Žemaitė pirmoji lietuvių prozoje santuokinę laimę ironizavo kaip nerealią, tik apsakymuose „Sutkai“ (1897), „Sučiuptas velnias“ (1898) įrodinėdama priešingai: vyras ir žmona sutaria, kai abu vienodai dirba, užjaučia vienas kitą nelaimėse, vienam neatsispiriant gundymams tariamomis materialinėmis gerybėmis, kitas budriai saugo patikliąją, atleisdamas slapukavimą kaip ateityje nebekartotiną ydą.

Kunigija. Debiutavusi 1894 m. pabaigoje, 1895 m. Ūkininko 10-me numeryje išspausdino apsakymą „Kaip kartais kokioje klebonijoje einasi. Tikras atsitikimas“ (1894) – naujos kūrinių grupės pradžią. Jame vaizduojamas parapijiečių gailesys, kai iš miestelio iškeliamas, jų akimis, idealaus elgesio kamendorius („jo lipšnumas, prilėgnumas prie žmonių – negali apsakyti“), iškeliamas neteisėtai, klebonui pataikaujant gaspadinei – tikrai seseriai {„Vis per

tą, antai matei, sėdėjo suole pas pereinamąją zakristiją, dar stiklus užsimovusi, skersomis į žmones blikt blikt – žiūri baltomis, ketinau maut į snukį!..“). Apsakymu teįspėti klebonijas valdantieji, kad būtų reiklesni savo pačių giminėms, patologiškiems intrigantams, labiau įsiklausą į pašaliečių nuomonę apie galimą priešinimąsi savivalei:

<.> moters, senės, ir tos, kaip vabolės klebonui į akis lįsdamos, šnabžda: „Ar tu misliji, kaip Kolainius kad suėdei, ir čia taip pavyks? Nemislyk, to nepadarysi: nepečėtys bažnyčios dėl tavo mergų. Veizėk, tik varpai tuoj nukris“.

Klebonija patriarchaliniam vvalstiečiui – išorės ir vidaus harmonija. Kai nedorina (piktina mažutėlius), yra nereikalinga, net žalinga. Rašytoja, tariama antiklerikalė, o iš tiesų – katekizminių tiesų propagandistė, iš kunigijos, kaip ir dvarininkijos bei inteligentijos, reikalavo pavyzdžio aplinkai. Iš tų, kuriems daugiau duota, daugiau ir laukiama. Apsakymas „Kunigo naudą velniai gaudo“ (1902) – išsišaipymas iš liguisto turtėjimo, panašiai kaip cikle „Laimė nutekėjimo“. Miršta ilgametis („Sako, keturias dešimtis metų čia išbuvęs“) vietos klebonas, nesunku suprasti, pertekęs gėrybėmis. Jos ir aistrina svetimuosius, kol giminės („Zavernienė, tikra kklebono sesuo, ir jos žentas Kirylius“) nesusiims sau. Grobiama ir slepiama nuo tikrųjų paveldėtojų visa, kas papuola po ranka, vaidmainiaujant, esą vogti iš kunigo ne nuodėmė („Kunigo naudą reik suvalyti. be grieko, be nieko“). Vagystė yra vagystė, sakoma tarp eilučių ((„pirmas – liepimas, antras – patarimas. lygu nekalbi poterių?“), įtaigaujant, kad geriau neturtas negu jo kurstomos nedorybės. „Nauda“, neišgelbėjusi nuo mirties („Trečią jau šiandien daktarą parlakino <.>. Nė penki nieko nepadarys, jeigu žadėtoji valanda ateina“), sąlygojo netradicines budynes:

A Jėzau! A Jėzau! Tokiu staigiu mirimu! Ką tik šnekėjo, užsimerkė – nė kvėpti.. <.> Taip verkdama, rišo į skepetą priegalvius, staltieses, ką tik besugreibdama. <.> Gaspadorius ritino grūdų maišus iš svirno. <.> Onikė, išmetusi šeimininkės ryšį už tvoros, užpuolusi ant sklepo, puspaltį lašinių išmetė pro langiuką.

Kunigijos antievangelizmas (greičiau kupranugaris pralįs pro adatos ausį, nei turtuolis pateks į dangų) ironizuotas ir pasakojimuose „Kanauninko laidotuvės“ (1902), „Šv. Jurgio aukos“ (1905), „Kelionė į Šidlavą“ (1906), „Dvejos laidotuvės, dveji palaikai“ (1909), „Nelaimė“ (1910), kartkartėmis įgeliant ir uuž politikavimą, atseit ne atbaidantį nuo bedievių, o jais sudominantį:

Trys pamokslai viena diena <.>. Vis kitas kunigas sako, bet nieko daugiau neišgirsi, kaip tik – socialistai, jų negeri raštai, bedieviškos knygos ir „Naujoji Gadynė“. <.> Turbūt šiandieną kunigai iškeikė „Naująją Gadyne“? – juokėsi knygininkas. – Turėjau du šimtus numerių, visus išpardaviau. nebeturiu („Kelionė į Šidlavą“).

Dvarininkija. Kunigija – nesimpatiškas luomas dėl pašaukimo (tenkintis mažu) nepaisymo. Panaši ir dvarininkija, tebeniekinanti ne sau lygų. Apsakyme „Tinginė“ (1902) bevardė ponia neatsigaili savęs („Vandens! vandens kkolonsko!“), lankiusios susirgusią darbininkę („troboj drėgna, tamsu, šalta <.>. Ligonis guli šiaudais aptekusi, neišmanyti, kas pagalvė, kas paklotė ir kas jos marškiniai – kailiniai ar miliniai“), įsižeidusios dėl daktaro („Toks gražus, toks ideališkas“), nepriėmusio kvietimo „į rūmą“ („Kamiškas darbas.“). Autorė šaiposi iš savimylos, taip ir neperpratusios tingine pravardžiuojamos moters kaip per sunkiai, ne pagal amžių ir lytį dirbančios:

<.> metas po metų šeimyna jos didinosi, o sveikata mažinosi, todėl kas kartas vargiau paliko. Nebeturi laiko, o kartais nebetenka sveikatos nė tų pačių skarmalų nusiskalbti arba aplopyti. <.> Šeimyna didelė, daug reikia suvalgyti; paprastos ordinarijos jiems neužtenka; todėl Burokienė ėmė vyrui įkalbinėti, kad apsiimtų skerdystę, sakė: „Gausim pusantros ordinarijos, gal duonelės nebereiks pirkti, nors dirbsim sunkiau, bet ir turėsim daugiau“.

Ponia, atsakinga už samdinę, autorės akimis, kalta supratingai bei kantriai jos neslaugiusi.

Penkių nedidelių dalių apsakyme „Pasiklausymai“ (1902) veikia Beržėnų grafas Čapskis, baudžiavos laikų kraugerio bei 1863 m. sukilimo išdaviko sūnus, jau nusigyvenęs („Pastogės vėlek antai visų kumetynių, per pamatus šunys lando, o stogai vasarą tik nuo saulės pasislėpti, o nuo lietaus – uždangos nerasi. <.> Ten visi ir viską vagia: grūdus išleidžia iš svirno, karves išmelžia, pašarą naktimis neša, bulbes dvaro nukasa.“), bet fanabernas po senovei:

Įmanytų žmogų suėsti supykęs: kai paleis gerklę, rodos, kkad tave praris, o kad kiek ko atsisakysi, tuoj su lazda per galvą kaip į šunį. <.> Buvau metus, vos daturėjau, dabar pro Beržėnus eidamas žegnojuos.

Kas daryti tepriklausomam nuo didžiažemio bežemiui, jei pirmasis nejaučia laiko („po kitus dvarus yra labai veizima, kad darbininkams netrūktų duonos, trobesiai vėlek gerai ištaisyti!..“)? Gintis ir, nebesibaiminant įstatymo, apsiginti – nevienkartinis atsakas. Kai grafą, talžantį lazda moteris, kaltas tik tuo, kad lankė ligonį, sudrausmina pro šalį ėjęs plytininkas („Už ką čia mušies!“ – sušuko; grobė už lazdos, išsuko iš nagų“), savivaliautojas kapituliuoja prieš nesitikėtą priešinimąsi be žodžių („nubalo, išsigando, tik, paleidęs lazdą, pic pic pic – ir nukūrė į palocių.“), o įvykį komentuojančios bobos (autorės terminas!) ne tik jam pritaria („O, gerai gerai!“), bet ir apgailestauja kaip aktyviai nesigynusios bei neapsigynusios:

Plytininkas kaip plytininkas, bet tos bobos tai kvailės, – tarė antroji; – mat, nė viena neturėjo proto; buvo keturios ar penkios – ir visos išsižiojėlės; būtų puolusios į akis, nutvėrusios už lazdos, išsukusios kaip plytininkas. Nuža duoti su ta pačia! Kame jis būtų provą gavęs?..

Žemaitė, kovotoja iš prigimties, tiek „Pasiklausymuose“, tiek „Dėl pirštinių“ (1902) priekaištavo dvarininkijai, kurią, būdama bajorė, intuityviai mylėjo, kad ji nesusivokia istorijoje: nebrangina ir ypatingesniais, psichologiniais, saitais nepririša prie savęs vertybių vertybės &– gero darbininko. „Prisieis pamažu, prisieis, – tarė vyras su bakiais: – jau dabar vietomis darbininkų stokoja. Viengungiai išlaksto į Ameriką, čia tik vieni ženekliai urzikuose vargsta. Kai senieji išsibaigs, su jaunaisiais bus dvarams sunkiau.“ Bet ir „senieji“, geriausieji iš gerų, dvaruose ilgai neužsibūna. „Vienas iš jaunesniųjų“ ponų „su strielbomis“ pasakojasi atleidęs „nieko sau“ darbininką už per didelį šiaudų, susiderėtų, vežimą („o taip, rodos, kad daržinės galą veža – nei tekinių, nei arklių nematyti“). Neatleidęs godumo kaip nepasitikėjimo juo, įsivaizduojamu geradariu („jiems gyvenimus taisau kuo geriausius“), veikėjas mokomas kantrybės („daug dar reikia, kol perlauši jų neįtikėjimą į ponus.“), ypač nuolaidžiavimo smulkmenoms, nes, pasikarščiavęs, pakenksi sau ir ūkiui:

Ot, dėde, ir turėtumei du trotus: viena, nebetektumei darbininko, antra, žmones nuo savęs atstumtumei; kiekvienas ir kelintoj parakvijoj pasakytų, jog tas ponas dėl niekų be reikalo žmogų sužudo, atstatydamas be laiko, – reikia tokio pasisaugoti. („Pasiklausymai“)

Ir įrodymas: poniai, išreikalavusiai iš kambarinės „auksiną“ už nežinia kaip prarastas pirštines („pasidėjau ant akmens ir prapuolė, kaip į ugnį įkrito.“), dvaro gaspadorius, rūpindamasis savimi, atsisako tarnybos – atsiskaitymo už kiekvieną savininkės pretenziją:

<.> ant mano rankų daug daiktų: gelžgalių, virvagalių, visokių smulkmenų, ne Dieve kas pražus ar suges, kai man reiks už kiekvieną menką daiktą užmokėti, nė alga mano

nebeišneš; verčiau tuoj pradžioj persiskirti. („Dėl pirštinių“)

Dvaras gyvuos ir poreforminiais laikais, jei prisijaukins samdinį („norėčiau taip žmogų pastatyti ir pripratinti, – sakoma „Pasiklausymuose“, – kad žmogus mano naudą rokuotų kartu ir už savo, nes, po teisybės, jis ją kruvinu prakaitu uždirba“) – atlaidumas, būdingas apytikriai visai kūrybai.

Valstietija. Iš arčiau ir iš toliau stebėtus visuomenės sluoksnius kritikavo už nesunkiai pataisomas vidines klaidas, dažniausiai turto vaikymąsi, nepaisant proto, pašaukimo. Valstietiją, kurioje ilgiausiai gyveno, irgi mokė tobulėti vardan savęs pačios. Dar nebaigusi ciklo „„Laimė nutekėjimo“, parašė „Bičiulius“ (1898) – vos pastebimą šaipymąsi iš turtingų valstiečių apsimetinėjimo tradiciškais bei kilniais („Išimkit visiems, visų daliai: kunigo, pavargėlio, pakeleivio, ligonio“), kai skaičiuoja kiekvieną išmaldą („Ubago tai kąsnis – medus? <.> Dar ko, sviesto? Mat, ubagas sauso nesukrims!“), jų vos ne viduramžiško prietaringumo („Šit kokie liežuviai! – rodydamas į pailgus koriukus, – pavydai, liežuviai!.. <.> čia giltinę rodo, – baigė nedrąsiai, – tikras grabas įsiūtas!“).

Savanaudiškumas vietoje įsipareigojimų Dievui ir artimiesiems, girtavimas kiekviena nekasdieniškesne proga, pykčiai, kerštai, pavydai, bbylinėjimasis nebūnant teisiam, mokslo žinių neveikiamas tamsybiškumas – temos, neturinčios tarpusavio ryšio, įdomios daugiau kiekiu, stiliumi, chronologija. Apsakyme „Kaip tu man, taip ir aš tau“ (1901) pirmą kartą paliestas valstietijos, pavyduliaujančios kaimynui, net giminei, tariamo lengvo uždarbio (slapta varomos naminės ddegtinės) kenksmingumas krašto patriotams (Jurgiui), nusibaudimas visuotine panieka („Nedovanoti!.. Pakarti žaltį! Uždegti!..“). Kūrinyje, kaip įprasta Žemaitei, daug temų temelių, bet viršų ima bjaurėjimasis negalvojančiu apie pasekmes skundiku. Net žandaras, kuriam, pritaikęs progą, išlieja neviltį dėl jo įnorių nepaisiusiųjų („čia vienas abivatelis Plikmiškyje varo. <.> nusisamdę gubernorių, būk prie savo vaikų, o tas dabar visos sodos visus vaikus, visus piemenis moko sau lietuviškai rašyti, skaityti ir visokių balabaikų.“), baisisi retenybe:

O, tai svolač, mužik! – tare sau. – Kiek čia man bus vargo per jo liežuvį?.. Čiorts! <.> Kad vienas ant vieno būtų lojęs, svolač, dabar alinėje daug ausų, netruksi nusidėti. čiorts!

Varpo, įnirtingai grūmusiosi už sąmoningą tautietį, auklėtinei beveik fiziškai skaudėjo širdį dėl visokių savų ambicijų tenkinimų per valdžios institucijas. Apsakyme „Prie ddvaro“ (1902), bene stambiausiame Žemaitės pasakojime, veikia neperpratęs savo teisių ir pareigų, tebekovojus su dvaru kaip apgaviku ir už trumparegystę skaudžiai nukenčiąs kaimas, ypač jo varguomenės atstovas Cinokas. Autorė išjuokė ambicijas ieškoti teisybės teismuose labiau pasikliaujant šunadvokačiais nei sveiku protu, pakeliui užgriebdama ir praturtėjusio ūkininko (Baltaragio) amoralumą: kursto už save naivesnį teistis be aiškios perspektyvos laimėti įsisenėjusią bylą dėl ganyklų, o kai sumanymas žlunga, išduoda tą, kurį įkvėpė neišmanėlio kovai:

Na, Baltaragį kas prigaus? Kai tik sustatė protokolą, Baltaragis nuguirino uriadnikui aavižų maišelį, gaspadorių prigirdė – ir padirbo protokolą antraip: kad Cinokas vienas keliuką taisęs, o Baltaragio vaikiukai buvę talkoje Cinokui padėti pataisyti.

Apsakyme „Jono viršus ant Tamošiaus“ (1905) pajuoktas jau ne apsukruolio-naivuolio išsiprovokuotas pralaimėjimas teisme, o tinginio, papirkusio teisėjus, triumfas tol, kol ūkyje nenumatytos išlaidos savaip netransformavo laikysenos:

Nors taip džiaugėsi Jonas ir žadėjo veikti Tamošių penkiais rubliais, bet kai priėjo mokesčiai mokėti – trūko pinigų. Be kepurės nuėjęs dovanojo Tamošiui priteistuosius penkis rublius, kad tik paskolintų jam dešimtį, palūkų prižadėjo šieno vežimą“.

Neįdavinėkite kolonizatoriams sau neįtikusių šviesuolių, nesibylinėkite iš vidinės tuštybės, nes nukentėsite patys – gąsdino daugiau veikiantį nei protaujantį kaimą, jį ironizuodama, kaip matyti iš „Bičiulių“, ir už tradicijų profanavimą. Apsakyme „Atminimai“ (1901) sūnus, pagreitinęs motinos mirtį („aklai klausė pačios tėvų, o savo tėvus baisiai paniekino“), metams praėjus, išniekina ir pagalbą jai maldomis:

Oje, kad tu neišmanai, Elžbietėle! Nors dešimtį mišių ir egzekvijų užpirk, o pakviestiems žmonėms neduok degtinės, išrūgos vienok! Verčiau tegu būna tik vienos mišios, o žmones vaišink gerai – pamatysi, kaip pagirs visi!

– moko antrąją pusę pareigos dėl akių, atsiteisimo su gyvaisiais („Argi mus neprašinėja į banketus sodiškai?“), o ne negerbtais net kol gyveno mirusiaisiais. „Gerai darė, kad ir pasimirė! – sušuko kažin kas iš būrio. – Vaikus nulengvino, oo mes dabar degtinę geriame! Sveikas!“ – tikrasis „Atminimų“ tūris: ne pagarba ir meilė per anksti iš gyvenimo išvarytajai, o patogi proga ją dar kartą, pataikaujant degtinės nepagailėjusiajam, teisti už atseit per didelį reiklumą sūnui („nesūdijant, perdėjo, per daug perdėjo!“), iš tikrųjų aklą gerumą jam:

<.> gyvenimą, viso pilną, be jokios skolos, pavedė Stepui <.>. Patys Krukiai įsitaisė sau mažą kambarėlį priešininkėj, išsiėmė išimtinėlę, atsitraukė nuo viso ko, leisdami Stepui vesti moterį ir ūkininkauti.

Gyvenimas neidealėja nuo demonstratyvaus kilnumo, atvirkščiai, išsigimsta:

Kokį turėjo pelną iš tokių atminimų mirusios vėlelė, negaliu žinoti. Gyvieji iš to susirinkimo vaikščiojo kuone per visą savaitę perkliokę, išblyškę, raudonomis nosimis, užgriuvusiomis akimis, guodėsi galvomis, graibstėsi gerti kokių norint rūgštimų, –

rašytoją, pajuokusią tradicijas kaip dingstį neeilinėms pramogoms, linksmino ir atsistiktinumų fatalinimas.

Apsakyme „Stebuklai“ (1902) lyg ir nuosekliai vienas po kito baudžiami nukirtusieji klevą su „Kristaus mūka“, šventenybe, saugojusia medį nuo kėsinimosi į jį: savininkas staiga miršta, kirtėjas įkiša į kuliamąją ranką, uriadnikas, pirkęs klevą, persišauna koją, vežusysis rąstą į lentpjūvę gąsdinamas pūgos. Logiška, tačiau tik pavieniams mistikams („Visos tos nelaimės iš to klevo <.>. Juk tas klevas turėjo šopuką su Dievo mūka!“); dauguma antgamtiškumus realina:

Mat, begaliniai stebuklai! Kad girtuoklis įlindo į mašiną arba kitas nenusimanydamas persišovė koją, – juokėsi kiti: – iir tamsta kuomet pasigerk gerai, patvoryje pagriūsi į pusnyną, ir bus stebuklai! <.> Senieji žmonės, o labiausiai bobos, tebėra prisirinkę visokių prietarų, burtų, – atsiliepė jaunas vyrukas iš šalies. – Jaunųjų nebeapgausi!..

Ar tikrai? – tyrė pasigyrimą apsakymu „Nuo audros palindus“ (1909), vienu įstabiausiu žemaitiadoje. Pakeleivis ponas („vežimas, pora arklių pakinkytas“), užkluptas audros, įsuka į mažą dvarelį ar ūkininko vienkiemį, kur stebisi („ypatingą reginį pamatė“) keistuoliškumu:

Boba – gan stora, raudona, dikta, pilvota, dar nesena, <.> atsistojusi, įsiręžusi aslos viduryje, ranką iškėlusi, į vieną ir kitą pusę žegnoja. Aplink ją klūpo, papurusiomis galvikėmis, mažesnių ir didesnių vaikų krūvelė; vienas vaikas skambaliuką skambina. Ant stalo dega gramnyčių žvakė. Troba dūmų prirūkyta, kvapas kaži kokių sudžiūvusių lapų.

Pono paprotinta, kad „prieš audrą ar griaustinį nedidelis ginklas malda“, kad „yra tam tikri išradimai, yra įtaisai, kurie nutraukia trenksmus“, veikėja nė nereaguoja į išmintį iš šalies:

Viskas niekai prieš Dievo galybę, viena malda tegalima gintis ir nuo piktos dvasios <.>. Pone Karaliau, Dieve Abraomo! Dovanok mums oro ramumą, o atitolink audras.

Pamaldžiosios vyras, linksmuolis iš prigimties („po kiekvieno pasakyto žodžio vis juokiasi“), netiki apeigomis prieš konkretybę („Visuomet meldžiasi, o griaustinio dėlto nenusuka: jeigu užėjo, ir užėjo.“), bet daugiau priešgyniaudamas žmonai („Je, bėda, mano pati tuoj maldai klupdo“); jis –

ne mažesnis, gal net didesnis už antrąją pusę viduramžininkas. Pasakojasi svečiui, kaip, medžiodamas pelkėse antis, šovęs zuikį, nenušaudamas:

Aš susidėjęs pliaukšt, tas, kaip nieko nejaučiąs, kemėšt kemėšt į šalį. Aš iš antros pliaukšt! Atsisėdo, dar pasiklausė, ir nuėjo. <.> Dar daug sykių jis man po kojų painiojosi. Ateis iš lauko pusės, sausąjį šoną man atsukęs, ir nueis į Dumbres; po valandos vėl iš tos pačios pusės ateis ir nueis į Dumbres. Aš vis po du šūvius supilsiu, ir nieko.

Antgamtiškumą („kartais atsitinka nnavatnų atsitikimų“) aiškina to paties luomo (dvariškių) atstovai:

„Dumbrių dėdė, Dumbrių dėdė tau pasivaidino; tas ne zuikis, bet velniukas buvo, mat, gaišino tave, kad nenueitum į bažnyčią“.

Burtas papildomai nekomentuojamas; šviesuolis iš jo pasijuoks, o tikintysis ir toliau tikės („Turbūt ir sapne jam velniukai prisisapnavo“).

Neretai pavadinama metraštininke, Žemaitė reagavo ir į politines aktualijas: inteligentijos aukojimąsi idėjai, jos ir šviesesnių kaimiečių persekiojimus už draudžiamą spaudą, į rusų-japonų karą, streikus dvare, moters beteisiškumą šeimoje, šelpėjus ir šelpiamuosius Pirmajame pasauliniame kare, aukų rinkimą Amerikoje.

Inteligentija. Apsakyme „„Prie užvertos langinės“ (1897), skirtame P.Višinskiui, Žemaitė laipsniavo klausimus – atsakymus („O ką jis rašo? <.> Tad ką gi jis rašo?“), nuo savęs patetiškai apibendrindama:

Kaip kibirkštėlės iš tamsenybių lekiate į padanges, glaudžiatės į krūvą, stelgiatės sužiebti gaisrą ir nušviesti tėvų žžemės tamsybes. Neša jus turbūt savo sparnais — aukštybės erelis, artimo meilė.

Mylėdama inteligentiją, išvedusią ją į visuomenininkes, šią atvirai idealino, kaip dažnai būna per daug jaudinantis, abstraktokai.

Apsakyme „Motinėlės ašaros“ (1902) tęstas „Prie užvertos langinės“ motyvas apie ryžtą ir valią nepalūžti net po Sibiro („Sutrukdė mane. supainiojo mano brolį, nukankino dar keletą: penktą ir dešimtą pražudė, o bene valios išnaikinti šimtus ir tūkstančius mūsų darbininkų?“), o „Du kankintiniai“ (1903) vaizduojamas Sibiro į šmėklą paverstas („Žandai išsikalinėję, dantys juodi, išgedę, lūpos nebesučiaupiamos, akys įdubusios kaip šuliniai, iš duobių obuoliai apmirę blyško“), bet tebestiprios dvasios („Nors mane žudė, sveikatą atėmė, niekas nebepažįsta, bet aš džiaugiuosi, kad lietuviai vis daugiau skaito“) knygnešys Cipras Batutis, jo mokinys valstietis Tekorius („svajojo su Cipru į Prūsus keliauti“), nnukentėjęs atsitiktinai (nuo žandarų persigandusios motinos pieno mirė pirmagimis), bet, nesunku suprasti, po nelaimės talkininkausiąs pirmtakui:

Iš pradžios Batutis pasirodė jam baisus, labai negražus, nenorėjo nė žiūrėti, dabar priešingai: nenori nuo jo nė akių nuleisti, rodos, traukte kas prie jo traukia. Jo žodžiai smenga stačiai į širdį, žadina, judina jausmus ir kaip nuodais arba limpančia liga užkrečia klausytojus kerštu.

Karas. Baudžiamų neadekvačiai nusikaltimams („Kokia čia jo kaltė? Ne tokius, žmogžudžius, arkliavagius, paleidžia“) rašytoja ne tiek gailėjo, kiek kurstė iki paskutiniosios kovoti uuž spaudą lotyniškomis raidėmis, tuo tarpu pašauktuosius į rusų-japonų karą apverkė kaip nelankstaus įstatymo aukas. Šešių nedidelių fragmentų pasakojime „Mobilizacijos pasekmės“ (1904) pavaizduotas našlys, nežinąs, kaip pasielgti su trimis mažamečiais vaikais („vajauna disciplina: prisiėjo tau, ir stupai!.. be kokio atsisakymo, nors čia tėvas, motina mirtų – karės laike nesižvalgysi“). Nutaręs palikti likimo valiai („Bešvintant išeisiu“), persigalvoja, kai išbunda didysis vaikas:

Tetulei, tetulei, kur eini? Ajei, tetulei! – badu mirsime!.. <.> Suspaudęs peilį, užsimerkęs akis. Šveist vaikui po kakleliu!.. <.> Akimirksniu parėžė ir antrąjį. <.> pripuolė ir mažiuką parėžė.

Panašios melodramos ir kituose penkiuose fragmentuose: jaunavedei, turinčiai pusės metų sūnelį, „iš gailesio“ sprogsta širdis, kai atsisveikina stotyje su išvežamu „į karę“ vyru; miršta motinėlė, sužinojusi, kad jos senatvės paguodą, tik ką grįžusį iš kariuomenės, vėl varo atgal; penkių mažylių motina iš įniršio, kad mobilizavo jos beveik invalidą vyrą („Vos bepasivalkioju kojomis. strėnas, rodos, šunys ėda“), veža vaikus „pakratyti karaliui“, kaimynų ir paties vyro įkalbėta, grįžta, bet mirtinai peršaldžiusi silpnesniuosius: „Dvejetas išvažiavo paskui tėvą“. Neturtėlis, vedęs tokią pat, didžiausiomis pastangomis „per kelerius metus susitausojo į porą šimtukų“, kuriuos, dar išsipardavę, ką turėjo, paklojo atleidimui nuo mobilizacijos: „Sukis dabar, Jurgeli, kaip iš po gaisro!..“ Valstietis, sukalėdojęs „nuo visų žydų“ reikalingą sumą, dumia į Ameriką, palikdamas ddidžiausioje nežinioje šeimą:

Žydai nebepaliks duonos nė grūdo <.>. Penki auga – visi maži, visus maitinti! <.> Kiti iš Amerikos dar parsiunčia spasabo, o šis!.. Čia skatikas kišenėje nesiliovė nepragertas, o ten kas draus?

Karas – prakeikimas turintiesiems gausias šeimas, karšinamus tėvus. Jis – ir Dešimties Dievo įsakymų nepaisymas. Apsakymo „Kam ir už ką?“ (1917) valstietis Bulvinis, pašauktas į rusų-japonų karą, klausia klebono, ar ne geriau Amerika nei mirtis, išgirsdamas vos ne šventojo karo imperatyvus:

Žinai, japonai pagonys, netikėliai, ant mūsų užgulę, bažnyčias daužytų, kunigus naikintų, tikėjimą griautų. Reikia gintis, galvas už tikėjimą guldyti. žinai..

Demagogo ne itin įtikintas („Kokiame nepasvietyje tie japonai, ką čia mums padarytų, kaip čia pasiektų?“), valstietis užmuša norėjusį su juo brolautis („šneka kaži ką, žiūrėdamas į akis, juokdamos“) priešą, beveik vaiką, iš kunigo per išpažintį išgirsdamas vėl įtartiną nuodėmės atleidimą: „Tik vieną. Tai, sūneli, ne griekas. gailėkis už nuodėmes, muškis į krūtinę, duosiu išrišimą.“ Tikėjusiajam be išlygų tariamais Dievo vietininkais žemėje neliko nieko kito, kaip ironizuoti save, mirtinai sužeistąjį: „Štai tau Dievo maloninga valia! <.> Plaukas nuo galvos nenukris. o čia ir kojos.“

Revoliucija. Autorė juokino, kaip ne sykį teigta, liūdėdama: nelaimingi tie, kurie patiki ne savo, o svetimo, aprioriško pataikautojo, protu. Nuo 1901 m. įsidarbinusi ekonome V.Putvinskio dvaruose (Graužikų, ŠŠilo Pavėžupio), sprendžiant iš laiškų sūnui Antanui į Ameriką, susocialistėjusi, neidilino 1905 m. revoliucijos, atvirkščiai, smerkė už sudrumstus nerealiomis teisėmis protus. Apsakyme „Streikai“ (1905) nedidelio dvarelio savininkas, „aštuonių dešimtų metų senelis“, daro visa, kad įtiktų darbininkams:

<.> turi išsirašęs daug laikraščių, ir jiems dalija. „Žarija“ visų geriausiai jiems patinka: ten daugiausia rašoma, kaip skriaudžiami, ką kur beveikia darbininkai. Mūsų vaikinai žino, kiek algos imti metams – nuo 60 iki 80 rublių, žino, kiek poilsio per dieną reikia, žino, kuomet kelti, kuomet gulti, kiek valandų dirbti, kokio valgio, kaip gero kambario reikalauti – viską tą jie žino ir pildo.

Vos vos nesustreikavusieji iš besąlygiško įnorių tenkinimo pagaliau susivokia bendrybių apgauti:

Vyručiai, kaip sau norite, jūs esate be galo tamsūs. Beskaitydami laikraščius, išmokote tik nuo kitų reikalauti, o to nesupratote, jog ir patiems reikia, kad ir trumpai, bet sąžiningai dirbti.

Moterų teisės. Moterų teisių, lygių vyrams, aktyvistė (dalyvavo pirmajame lietuvių moterų suvažiavime Kaune 1907 m., tokiame pat Rusijos moterų suvažiavime Peterburge 1908 m.), Žemaitė, anot 1910 m. parašyto apsakymo iškalbaus pavadinimo („Gera galva“), smaginosi iš išpuikusių, suėmusių šeimoje valdžią į vienas rankas vyrų („Ko jums trūksta – man rūpestis, ne tau! Aš pats nupirksiu“), žmonų, įsidrąsinusių veiksmui (slapta pardavinėja grūdus Joškiui), pergudraujamų lyg kvailių paskutinių:

Drūktenis kieta

ranka, gera galva visus suvaldo vienas. Be jo žinios nė kojos niekam į klėtį, raktas dieną naktį ant gembės. O dėlto duonelės niekaip nebesuvaldo – bėgo, bėgo jam iš nagų, kol visiškai išbėgo <.>. Drūktenis per gerą galvą nusmuko, o Joškis gal per kvailumą pakilo. Dabar arkliu tokiu važinėjasi, kai aną metą Drūktenio buvo sartukas.

Saulėlydis. Pirmojo pasaulinio karo metais gyvenusi Vilniuje ir talkininkavusi, šelpiant pabėgėlius, feljetonuose „Susirinkime“ (1914), „Vėl susirinkime“ (1915) išjuokė vyriausiojo komiteto pabėgėliams šelpti rinkimus, kaip klebonų sumaniai, rremiantis davatkomis, organizuotus, o pasakojime „Šelpėjai ir šelpiamieji“ (1916) išsityčiojo iš M.Yčo vadovaujamo centrinio komiteto pabėgėliams šelpti, atseit, pataikavusio inteligentams. Nuvykusi su Andrium ir Aleksandra Bulotomis 1917 m. aukų rinkti į Ameriką, domėjosi, dažniau iš juokingosios nei patetinės pusės, tenykščių šelpėjų gyvenimu („Feljetonėlis“, „Iš Kazanės atsitikimų“, „Amerikos lietuvių gyvenimas“, „Piknikas“, „Svetur“), 1921 m. grįžusi į Lietuvą ir apsigyvenusi Marijampolėje pas Bulotas, rašė „Autobiografiją“, kurios nebaigusi, mirė 1921 m. gruodžio 18 d. Palaidota Marijampolėje.

Savitumas ir reikšmė. Apsakymų, kaip ir komedijų, stilistika: ššiurpinti išsigimėliškumais, rečiau – stebinti ir stebėtis išmintingaisiais, beletristės nuomone, sąlygotais švietimo bei švietimosi pagal visuotinę lygybę:

Oi, kaip mokslas reikalingas! <.> Visus žmogaus jausmus išpasakoja, parodo jo vertybę, pažįsti save, žinais žmogumi esąs, lygiu biedniems ir bagotiems, atskiri gerą nnuo blogo dalyką, gali drąsiai į akis veizėti kiekvienam ponui, nes žinais savo prakaitu juos maitinąs ir rėdąs. („Rudens vakaras“).

Mokyti ir išmokyti žmogų, įsivaizdavo, galima tik konkretumais, geriausiai, išdidintais:

Trifonienė būtinai mane kurstė surinkti šiokius tokius atsitikimus ir aprašyti grapo dvarą, o prie to prikibyti daktarą su jo locnais darbais ir žodžiais ir duoti jam; reiks pabandyti, tik bijau perdaug prastai parodyti, o jau mano tokia mada, –

rašė 1896 m. lapkričio 3 d. laiške P.Višinskiui. Be reikalo baiminosi aprioriško tikrovės juodinimo; kritikavo, tiesa, daug, beveik viską, kas pakliuvo į tikinčios persiauklėjimais bei juos poetizuojančios beletristės akiratį, bet tik kaip iš prigimties linksmos bei gyvastingos. Moralizuoti pajuokiant, verčiant įprasta netikėtu – Žemaitė geriausiuose savo pasakojimuose, tarp jų ir debiutiniame. Milašis, įsikūnijęs atsargumas pprieš kam nors ryžtantis, skaičiuoja ir skaičiuoja Gumbakio berno Kazimiero – galimo žento – tariamas ydas, svarbiausia, išlaidavimą., įtaigodamas, kad yra nepakeičiamas bei nemanęs keistis tamsuolis. Iš tikrųjų autorė tesilinksmina iš vaidinančio prisiimtą vaidmenį (provokuoti diskusiją) herojaus, kad skaitytojas nesuklystų, vertindamas jį be potekstės, šią akcentuodama: „Na, kad tu mums išpeikei Kazimierą! – juokdamos atsiliepė pati. – Bepeikdamas kuo didžiausiai išgyrei.“ Būtent, atkreipęs dėmesį į pagyvenusiam ūkininkui vos ne stebuklą – rūpinimąsi kitais daugiau nei savimi:

Žiūriu – ateina jo motina ssu mažosiomis mergikėmis. Pasitikęs nubučiavo motinai rankas, seserikes numylavo, nuglamžavo. Tuojau vienai ištraukęs davė knygelę, mažajai kukavinį ražančių <.>. „Matušėle, aš tau akinius nupirksiu, eikim, prisiskirsi prie akių“. Ir nusivedė motiną prie pauparių. Mat, tariau, kur Kazas savo algą padeda!

Milašis, artistas momentui, išgiria priešybę, ją dėl akių supeikęs, tuo tarpu Leonas Pagirys (pavardė!) apsijuokia normaliam žmogui slėptinomis nuodėmėmis: išgėrimu bei skandalu viešoje, net iškilmingoje vietoje – valsčiaus sueigoje:

Nulėkėm pas Strolį – tas neduoda arielkos pirma skodo. Paskui Berkiukas įvedė mudu į kamarą per stadalą, išmovėm trejetą pusbutelių vienu du – ir nuėjom į sielską. <.> pamiršau kepurę nusimauti, stačiai priėjau prie pat stalo. Pišorius sušuko: „Što tu takoi!“ Aš pasidrąsindamas atsakiau: „Levon Pagir, vaša visoka parodije!..“ Pabalino akis kaip velnias, šaukdamas: „Peštuk, u kalodna!“ Vyrai pradėjo mane stumti, mažne pavirtau, mat, arielka apsėdo. Ledva jau Statkus pripuolė, nutraukė man kepurę, nutildė pišorių, prižadėdamas magaryčių <.>. Kad rėžėme, tai rėžėme! Aš pusantro rublio prapitlijau.

Pasakojasi nuotakos, į kurią pretenduoja, namiškių akyse nenatūraliai, apsimesdamas kvailesniu nei yra; autorė per jėgą, ignoruodama psichologiškumus, gyvina, įvairina pasakojimą. Ir tikrai: savo vardu neatkursi tikroviškumo taip, kaip herojaus, tegu ir keistuoliško. Komindama situacijas ir veikėjus kaip būdą per daug nesurimtėti ties gyvenimo tragika, rašytoja laikui bėgant šmaikštavo kkur kas stambesniais mastais nei debiuto. „Marti“ ir „Petras Kurmelis“, chrestomatiškiausi ciklo „Laimė nutekėjimo“ pavyzdžiai, – ištisi teigiamo neiginiai. Veikėjai, su geriausiais ketinimais einą į iliuzorinę laimę už pinigus, vis tiek jų nerealizuoja, nes autorės iš anksto pasmerkti beprasmybei – kovai su negalvojančiaisiais apie kitus ir nemanančiaisiais to daryti, nes yra įsitikinę, kad gyvena taip, kaip reikia, yra net pavyzdingi. Pasakojimai ir sukomponuoti kaip išorės ir vidaus kontrastai, tyčiojimasis iš begalinio žmogaus dvejinimosi bei elgesio pagal reikalą.

„Nieko neveiksi, matušėle, reik leisti Jonukui vesti“, – pataikauja tėvas Vingis antrajai šeimos pusei ne iš įgimto švelnumo, o, autorė pati sau šypsosi, prispirtas bėdos:

Negali niekur nė nosies iškišti, labiausiai karčiamoje, kai apstos, vienas – palūkų, kitas šieno, pasėlio; kitas vėl kaip velnias prisispyręs kamantinės: „kuomet atiduosi? kuomet atiduosi?“, rodos, kad nieko daugiau nė šnekėti nebemoka.

Veikėjas pasipiktinęs, kaip galima jį taip neužtarnautai skriausti, kada karčema – neišvengiamybė:

Kažin kaip nenorėtumei eiti, bet kai apstos mieste, tai nemitęs turi vestis puskvortės. Bepigu dar, kad to užtektų. Tas prie to, tas prie to, beveizint į kelis butelius įvarę <.>.

Neaiškinama, kodėl veikėjas geria, suprantama, iš bevališkumo, kaip ir noras nevadovauti ūkiui („Atiduosiu gyvenimą, tesižino vaikas“), vėl nesunku suprasti, dėl asmeninės laisvės ir traukos karčemai. Vingienė – kitokia: įsikibusi įį šeimininkavimą kaip vienintelę egzistenciją: „Kaipgis, kaipgis, to betrūko! Atiduok viską, paskui vaikas bevedžios mus už čiupros! Aš neduosiu, neužleisiu, kol tik gyva!“ – šaukia, pirmą sykį pasakojime motyvuodama vyksmą: neįsileis marčios kaip pagalbininkės darbuose, juoba vyro vienvaldiškai įteigtos:

Na na na, tarškėk netarškėjusi kaip žydo ratai! Gyvenk, gyvenk! nepaduok, o kai ištaksuos skolininkai, bus tau šmikšt per dantis. <.> Tuoj gauni į snukį! Kaip sakau, taip ir bus.

Detalių detalės iš pirmo žvilgsnio, lyg ir plečia tekstą kaip tikslą sau, bet įsižiūrėjus – psichologina užuolankomis. Vingis ir Vingienė neslepia, kad marti jiems reikalinga tik kaip gelbėjimasis iš varžytinių („iš kaktos sviesto netepsi, by tik šimtus paskleis, kito nieko nereik“), todėl pagrįstai niekina į spąstus neapdairiai pakliūsiančiąją, iš sykio baidydami ir gąsdindami savimi, amžinai besiriejančiais, bet tik kol neplanuoja akcijos prieš tekėjimą ir tekinimą ne iš meilės („Tėvas to nežiūri, pinigus tik kala ir kala; apkrovęs šimtais tą savo pajuodėlę, iškiš kam nors“). Vingiai nebūtų Vingiais, nesiaukotų kitam, žinoma, savo pačių akimis: „Pats galėtumei imti Katrę, tokia juoda, ir akys kaip vabolės, o prie to dar ir sena, už mane šmotą vyresnė. <.> Paseno, o nenutekėjo, tai jau žinok, jog nėra doros; neimk, nereikia tokios! ar doresnių mergų nėra sviete?“ Autorė juokina

išsireiškimais ir situacijomis, neatsidžiaugdama transformuojamomis prasmėmis. Pasitarę ir nutarę, kaip apgaus neįžvalgiuosius, Vingiai realizuojasi ne vien žodžiais. Vestuvės – parodija tautosakinių. Užuot sveikinusi įžengiančiąja į namus su duona ir druska, Vingienė gelia iš jau žinomo puikavimosi nesamybėmis: sūnumi, per jaunu ir per puikiu nuotakai, šios tariamu nedarbštumu:

Kas galėjo tikėtis, jog Katrelė paliks mano marti! Kai mano Jonuką vežė krikštyti, ji vartus atkėlė, jau prakutusi buvo piemenėlė. <.> Apdovanojai, dėkui, mus gausiai; drobelė taip plona, čia audėjo austa, pažįstu tikrai.

Nuo pasiryžusiosios nnenusileisti antipodei niekur ir niekada neatsilieka ir pragėrusysis bei gelbėjusysis ūkį bet kokiomis priemonėmis:

Maža pasogėlė tavo, menka dalelė! Jonukas būtų ir daugiau gavęs kitur, nes tai vyras ir iš stuomens, ir iš liemens, kaip iš pieno plaukęs!

Į kaliausę panašus jaunikis („burna kaip sėtuvė, nosis kaip už trečioką agurkas, akys užgriuvusios, galva didžiausia“) savo ruožtu kerštauja vienvaldžiam tėvui, nesidomi jo parinktąja:

Atsigręžė ant vyro, tas iš tiesų besnaudžiąs! <.> Priešininkėje išgirdo miegančių knarkimą. Pralenkusi duris, net nustebo: jos vyras bemiegąs kaip sluogtis llovoje, kaip kiaulių kinyje, greta su piemeniu <.>.

Iškilmė, užsibaigusi vyriausiojo pagyrūno priekabėmis („Mano dvaras, mano geras, o nekviestiems svečiams nėra vietos! Kam nepatinka – laukan!“), taikymai ir neįtaikymai šeimai, kurioje, prisiekusi Dievui ir žmonėms, gyvens be noro, bet ir be ddrąsos ją palikti – vos ne pasakų siaubas.

„Kokia pradžia, toks ir galas“, – logizuoja autorė eigą, nebūtiną prasmei, bet ją įvairinančią ir epinančią. Velykos, šienapjūtė, rugių sėja – įvykiai kaimo monotonijoje, todėl ir išrašyti plačiai, taip, kaip vestuvės, autorei potekstėmis šypsantis iš Vingių ir viso kaimo kontrasto. Kada aplinkiniai susikaupia šventei ir ją menančiam darbui, Vingiai neišsijudina iš inercijos („Ubagai geriau pasitaiso Velykoms neko jūs“), tik Katrė elgiasi kaip visi (išbarsto kiemelį smėliu, nuplauna langus, pervelka patalynę, išsiskalbia be muilo), kaimo žinovių nuomone, ne pagal laukiančiosios kūdikio jėgas:

– O tai, žiūrėk, kokį valktį Katrė velka! – rodė viena, – ne tinginė, sesele! Juk čia nevalios jai nėra, o dėlto dirba pašėlusiai, kad bėda!

– Ką gi darys nedirbusi? Kad vyras tinginys, ppati turi būti darbininkė; visuomet taip yra.

————————————————————————————————————————

– Kentėk, kentėk! juokėsi kita. — Kol saulė patekės, rasa ir akis išės. Tokie dar dikti tėvai; marti dar pirma gali kojas pastatyti, besiplėšydama viena su darbais.

Situacijos keičiasi, bet ne veikėja, iš karto supratusi, kur pakliuvo, bet nieko nedariusi, kad realiai išsigelbėtų, tiesa, maištavusi ir kandžiai į išpuolius atsikirtinėjusi, bet vėlgi tik tam, kad pasismerktų kaip kintanti į blogąją pusę („Kuo aš pavirtau?! Pasibaisėtų manim ir Užkulniškiai“). Išsigandusi stichijos, susitaikė su padėtimi be išeities kkaip lemtimi iš aukščiau („Dievaliau, mano Dievaliau! tokia tai mano laimė, ir nė mažiausios viltelės nėra.“). Beletristė pavaizdavo palūžusią, tesiguodžiančią tik būsima motinyste („pradėjo meiliai svajoti, glaudėsi su mažu kūdikėliu, pagaliau viskas persimainė į sapną“) veikėją, kuriai mirtis gimdant – vos ne stebuklingas gelbėjimasis iš žūtbūtinės kovos su Vingiais, blogiau – tapsmo jais. Kūrinio pabaigoje lyg atleidžiama skriaudėjams („Do.va.no.kit!.. – vos beišdaužė paskutinį žodį“), lyg pasišaipoma iš nesirealizavusių iliuzijų {„Katrės brolelis gal puskelėje tebebuvo nuo daktaro, kai ji keliavo iš šio pasaulio. palikdama didelę dalį, kraitį, gyvenimą, gerą žemę, tėvelius ir. papunėlius“), apskritai neakcentuojama veiksmą inspiravusi mintis. Rodomos anomalijos, iš kurių skaitytojas savo jėgomis turi darytis galutines išvadas. Žemaitė slapukavo talentingai, bet ne glaustumo naudai. Mėgaudamasi scenomis, nežymiai moduliuojančiomis viena kitą, pasakojimą daugiau plėtė į šalis nei gilino bei naujino. Kartojimasis, ne visur ir ne visada išvalytas nuo publicistikos sakinys („Krito skersai lovos, sprogstančią skausmu ir karščiu galvą įkniausė į pagalvį“) – svarbiausios Žemaitės ydos. Blankstančios prieš nenusakomai sodrų, vaizdingą bei gyvą stilių, iškalbingesnes už visumą detales. Vaižgantas Žemaitę pavadino nenušlifuotu brangakmeniu (samorodok). Tokia buvo tik iš dalies. Įgimtas protas, valia, apsiskaitymas jaunystėje bei kuriant subrandino menininkę, ne tik prilygstančią amžininkams, teisingiau, amžininkėms (Šatrijos Raganai, Lazdynų Pelėdai, G.Petkevičaitei-Bitei), bet ir jjas pranokstančią gausesnėmis ir įvairesnėmis temomis, svarbiausia, pusiau rimtu – pusiau juokinančiu pasakojimu, nusižiūrėtu gal iš lenko A.Wilkonskio, gal iš Moliere’o, bet Lietuvoje nauju, vadavusiu prozą iš ligtolinio tiesmukumo.