Žiniasklaida

Žiniasklaidos išlaisvinimas

Šiandien Lietuvos socialinė komunikacija (spauda, radijas, televizija,

internetas) yra įtraukusi palyginti nedaug žmonių, bet jų pakanka, kad

niekintų asmenis, demoralizuotų tautą, kiršintų valstybę, griautų Bažnyčią.

Sunku didžiojoje spaudoje dirbti žmogui, turinčiam tikėjimą ir principus.

Žurnalistas yra paverčiamas ne kūrybingu tiesos ieškotoju, o duoneliautoju,

vykdančiu duondavių norą, nors jo širdis ir sąžinė tam nepritaria. Didžiąją

Lietuvos spaudą dažo nusikaltimų, šiurpių žudynių aprašymai, įvairi

prostitucijos ir degeneravusių seksualinių iškrypimų demonstracija. Šėtonas

ir Mamona tvarko mūsų gyvenimą. Kartais tu jų neatpažinsi, jie gali

apsimesti komunistais ir liberalais, konservatoriais, krikščionimis

demokratais. Šėtonas siunta iir siaučia mūsų eros pabaigoje, naikindamas

visa, kas yra kilnu, švaru ir dora.

Niekas neneigia socialinės komunikacijos svarbos. Ir valstybė, ir Bažnyčia

socialinės komunikacijos priemones – spaudą, radiją, televiziją ir

internetą – vertina kaip pozityvią ir skatinančią jėgą. Tai ne tik žmogaus

išradingumo rezultatas, bet ir Dievo duotos dovanos žmogui apraiška, gana

efektyvus, o dažnai ir tikrasis mūsų gyvenamojo meto atšvaitas. Socialinė

komunikacija palaiko verslą ir prekybą, stimuliuoja ekonominę pažangą,

skatina atsakingą konkurenciją, veikia rinkos produktų kokybę, padeda

pirkėjui sužinoti produktų vertę. Šiandien ekonominės sistemos negali

funkcionuoti be komunikacijos įtakos.

Politinėje ssrityje socialinė komunikacija padeda piliečiui geriau suvokti

politinius procesus ir apie juos informuoti, geriau pažinti ir kritiškiau

vertinti politinius lyderius. Padeda visuomenės vadams akis į akį kalbėtis

ir aiškintis aktualius viešojo gyvenimo klausimus. Komunikacijos dėka

skaitytojai ir žiūrovai suvokia pareigūnų kvalifikaciją, kompetencijos

stoką, sužino apie ppolitinės moralės pažeidimus. Išryškinamas viešasis

interesas, reikalas sąžiningai atlikti patikėtas pilietines pareigas,

kurias uždeda pati visuomenė.

Kultūros srityje socialinės komunikacijos priemonės padeda žmonėms prieiti

prie literatūros, muzikos, teatro; kitu būdu daugeliui tai būtų sunkiai

pasiekiama. Taigi komunikacija padeda formuoti žmogų, skatina gerbti

mokslą, išmintį ir grožį. Čia kalbama ne vien apie klasikines vertybes, bet

ir apie populiarų liaudies meną, kuris kilnina žmogų, jungia šeimas,

motyvuoja visuomenę, ne vienam šalina gyvenimo nuobodulį.

Švietimo srityje socialinė komunikacija padeda žmogui šviestis ir auklėti

save įvairioje aplinkoje, skirtingais amžiaus tarpsniais. Vaikai per ją

mokosi ir aritmetikos, jaunuoliams ji padeda atrasti pašaukimą, siekti

mokslinio laipsnio, seniems – išgirsti gyvenime dar negirdėtų dalykų,

internetas padeda įveikti didelius atstumus. Švietimas žmones pasiekia

šeimose, vienuolynuose ir net kalėjimuose.

Galiausiai religijos srityje spauda ir visa socialinė komunikacija

praturtina žiniomis ir idėjomis, tauriais asmenybių pavyzdžiais, iškelia

tikrąsias vvertybes, skatinančias žmogų siekti šventumo. Komunikacija

talkina evangelizacijai ir katechezei. Ji tampa žmogui padrąsinimo, vilties

meilės šaltiniu. Žmonės, dėl negalios ar kitų priežasčių priversti

pasilikti namuose, gali per radiją ir TV dalyvauti šventų Mišių

liturgijoje, dvasinis gyvenimas pilnėja dalyvaujant įvykiuose, kad ir per

televiziją.

Net ligonis ir kalinys per televiziją tampa popiežiaus apaštališkųjų

kelionių dalyviu tarp milijoninių masių.

Deja, šiandien iš žmogaus dvasios gelmių išsiveržia reikalavimas: laisvinti

žiniasklaidą iš tarnavimo netiesai. Apie tai svariai atsiliepia ir

Pontifikalinė socialinės komunikacijos taryba, kalbėdama apie komu¬nikaciją

bei jos pažeidimus, kartais labai šiurkščius.

Mes gerai žinome, kkad socialinės komunikacijos priemonės gali būti

naudojamos kenkti individui, blokuoti pozityvų visuomenės nusiteikimą,

griauti žmonių gėrį, stumiant juos į negatyvias grupuotes, sukeliant

priešiškumą ir konfliktus, be saiko kritikuojant ir šmeižiant, kuriant

mentalitetą – čia „mes“, ten „jie“, maišant vulgarumą ir žmogų žeminančius

dalykus su teigiamais aspektais ir pateikiant visa tai kaip kokią

atrakciją, ignoruojant ar tyčiojantis iš visko, kas žmogų iškelia ar

kilnina. Spauda gali pateikti ir pateikia sąmoningai klaidinančias žinias,

dirgina ir jaudina skaitytojus perdėtu brutalumu, pasibjaurėtinom sekso

scenom ir apraiškom, nuo kurių jaunieji nėra apsaugoti. Visa tai rodoma ir

aprašoma kaip normalūs, kad ir ekscentriški, mados dalykai.

Socialinė komunikacija gali sėti blogio sėklą ekonomikoje, pataikaudama

turtui ir turtuoliui, stumdama šalin vargstančiųjų reikalus.

Neoliberalizmas būtų tipiškas pavyzdys, kur įstatymai tarnauja kaip

absoliutūs parametrai, nekreipiant dėmesio į žmones ir tautas bei jų

gyvybinius reikalus. Socialinė komunikacija padeda išnaudoti mažumas

savanaudiškiems interesams. Globalizacijos procesas gali teikti nepaprastų

galimybių bendram gėriui, bet ir čia esama valstybių ir tautų (o gal

valstybėlių ir tautelių), kurios pasmerktos beatodairiškam išnaudojimui.

Skurdą kenčiančios teritorijos tolydžio didėja. Vargų duobės gilėja ir

platėja, kai čia pat klesti turto perteklius, Plečiasi pavydo, neapykantos,

įtampos, net keršto ir konfliktų židiniai, kurie nieko gero nei pasauliui,

nei turtingiesiems nežada.

Matant tokias neteisybes, neužtenka, kad rašto, žodžio ir vaizdo kūrėjai

teisintųsi, jog jų darbas yra tik raportuoti apie įvykius. Daug neteisingo

žmonių skurdo yra ignoruojama. Pasirinkęs temą žžurnalistas kraipo vienaip

ir kitaip, išsuka iš temos, iškreipia faktus. Politinės komunikacijos

struktūras ir technologijas irgi nulemia veiksniai, kad vienos informacijos

yra daug, o kitos trūksta. Nors dažnai informacija susiduria su dilema:

būti ar nebūti, gyventi ar žūti.

Ne vienas politikas naudoja socialinės komunikacijos priemones demagogijai

ir apgaulei. Jos remia kraštui žalingą politiką, nesąžiningus valdžios

žmones, moraliai supuvusius asmenis. Šaipomasi iš priešingai mąstančių,

iškraipomos jų mintys, žodžiai ir tikslai, melu ir propagandinėmis frazėmis

bei šmeižtu visa verčiama pajuokos objektu. Tokios žiniasklaidos savininkai

trina liniją tarp tiesos ir netiesos, ją iškreipdami skaldo žmones ir

klaidingais savo išvedžiojimais juos priešiškai nuteikia, kuria įtampą,

kiršina ir palaiko įtarinėjimų dvasią. Nuodydami visuomenę – skaitytojus,

klausytojus ir žiūrovus, – jie rengia dirvą naujiems socialiniams

konfliktams ir nesantaikai, visa tai kelia į pirmuosius puslapius,

suvedžioja skaitytojus, daro juos sensacijos ir melo vergais, o svarbiausia

– siekia prisipildyti pinigų savo kišenes. Dažnai pažeidžiamos asmens

teisės ir laisvės – net teisė gyventi. Skelbiamas etinis reliatyvizmas,

pateisinama mirties kultūra, sterilizacija, abortai, eutanazija, – ir visa

tai esą daroma mokslo ir technologijos vardan.

Spauda ir televizija perpildytos degraduojančių vulgarizmų kultūros

srityje. Visa tai teisinama dabartiniais papročiais, laiko mada, žmonių

norais. Poilsiui skirtos programos dvelkia korupcija, smurtu, pornografija.

Niekam neateina į galvą, kad sadizmas, žudynės (juo baisiau – juo geriau),

pornografija bei viešas seksualinių iškrypimų demonstravimas nuvertina

pačią tikrąją lytinio bendravimo paskirtį ir patį žmogų. Moteris ddaroma

viešo naudojimo preke iškrypėlių vyrų ir moterų gašlumui tenkinti.

Vedybinio gyvenimo ir šeimos sąvokos seniai sutryptos, dabar į šėtoniškąjį

nuodėmės lizdą traukiami ir mažamečiai vaikai. Čia prisimintini Jėzaus

žodžiai: „Kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų

geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų pakabintas jam ant kaklo ir jis

būtų paskandintas jūros gelmėse. Vargas pasauliui dėl papiktinimų.

Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas

ateina“.

Reikia paminėti socialinės komunikacijos žalą švietimui. Esame liudininkai,

kai, užuot propagavus mokslą ir švietimą, pakišamas šlamštas laikui veltui

praleisti. Kenčia vaikai, kenčia jauni ir suaugę. O ką kalbėti apie

socialinę komunikaciją kaip indoktrinacijos instrumentą: kontroliuoti

žmones ir aptemdyti jų protą, kad jie neįsisavintų gėrio, sulaikyti

informaciją ir žinias, kurias žmonės privalėtų žinoti. Tai yra autentiško

švietimo iškraipymas.

Ką beimtum į rankas, ką beskaitytum ar bežiūrėtum, nuolat išlenda

tendencija atsiriboti nuo religijos, tikėjimo ir moralės, visa tai

traktuojant paviršutiniškai, religinius įvykius perduoti kaip kuriozą,

taigi nevertą rimtesnio dėmesio, kartais palydint tai pajuokos ar paniekos

sakiniu. Nestinga žinių apie religines madas, apie sektas, taip

torpeduojamas autentiškas tikėjimas ir religija. Viskas matuojama

pasaulietišku žvilgsniu. Palyginkime pranešimus apie popiežiaus

apaštališkąsias keliones su kokios nors sektos narių savižudybėmis ar kokio

nors sektanto įvykdytu teroristiniu nusikaltimu. Pastarieji sulaukia

daugiau dėmesio ir informacijos. Krikščionybė traktuojama pagal bedievišką

pasaulio skonį, o amžinųjų vertybių paveikslas skepticizmo rėmuose

paliekamas praeities archyvui. Išvada: socialinė komunikacija (spauda,

radijas,

televizija, internetas) gali kelti bendrąjį gėrį arba tarnauti

blogiui. Mums lieka tiktai pasirinkimo klausimas.

Kam tarnauja Lietuvos žiniasklaida? Tiesai ar melui? Dorybei ar nuodėmei?

Nusikaltėliui ar aukai?

Drįsčiau daryti išvadas. Lietuvos didžioji spauda tarnauja komercijai ir

sensacijai. Faktai ir tiesa lengvai paaukojami interesui. Teisingumas ir

moralė pakeičiami šmeižtu ir melu. Taisykle tampa nepagarba asmeniui.

Opiausios krašto problemos sprendžiamos labai paviršutiniškai – jaučiamas

margų sensacijų prieskonis. Žiniasklaida patogiai užmiršta, kad kiekvienas

asmuo turi teisingumu pagrįstą įgimtą asmens nepažeidžiamumą. Teisingumas

neleidžia, kad net mažuma ar individas būtų prievartaujami. Teisinė

valstybė yra moralinė valstybė, jjoje piliečių nepažeidžiamumo klausimas

laikomas išspręstu. Tiesa ir teisingumas kompromisų nepripažįsta.

Atsakingas teisinių institucijų sudarymas ir teisingumo laidavimas

piliečiams, – visiems be išimties, -yra pagrindinis valstybės uždavinys.

Kaip paaiškinti tai, kad šios pagrindinės taisyklės, kurios galioja

visiems, aplenkia žiniasklaidą? Kodėl spaudoje šmeižiamas žmogus nesitiki

net teisme rasti teisybės, nes, ko gero, teisėjas, priėmęs teisingą

sprendimą, gali pats tapti spaudos neapykantos objektu. Ar galime

įsivaizduoti, kad valstybė, kuri nori save vadinti teisine, vis dar gyvena

kone pusę šimto metų trukusio neteisingumo ir melo palikimu? Arkivyskupas

Sigitas Tamkevičius kalba apie antikristinę santarvę: „„Neduok Dieve, kad

kada nors lietuvio sąmonėje būtų ištrinta riba tarp pasiaukojimo ir

išdavystės, tarp didvyriškumo ir nusikaltimo, nes tada būtų pasirašytas

nuosprendis dvasiniam tautos prisikėlimui“. Lietuvos žiniasklaida turi

atminti arkivyskupo žodžius, kad „netikros santarvės siekimas yra amoralus

savo esme, nes tarnauja tautos moralės pagrindams ggriauti“.

Žiniasklaida Lietuvoje neturi pataikauti žemam skoniui, melui, šmeižtui ir

pinigams, suplaukiantiems už reklamą: ji turi rūpintis pačia visuomene,

kuri yra sudaryta iš žmonių: vaikų, jaunuolių, tėvų ir mažus vaikus

auginančių motinų, senelių, ligonių. Jei televizijos, radijo ir spaudos

vadovai daugiau galvotų apie visuomenės apsaugą ir jaustų pilietinę

atsakomybę, visuomenė būtų saugesnė. Pirmasis žingsnis turi būti pačių

žmonių savikontrolė.

Jei tai nepadeda ir to nepaisoma, yra įstatymas. Valstybei suteikta pareiga

siekti bendrojo gėrio ir jį ginti. Kartais valstybė yra priversta ginti

moralines vertybes griežtu būdu. Šitokiomis sąlygomis valstybė ir tampa

valstybe. Ir neužmirškime: neteisingų pranešimų ir žinių dugne yra melas,

dažnai beatodairiškas.

Išeivija tokių opių problemų neturi, nors ir čia matome, kad idealizmas

mūsų spaudoje atšipo, o ideologinis nugarkaulis yra sulankstytas. Vis dėlto

išeivijos spauda laikosi etinių principų, įžūlus melas ir šmeižtas jai yra

svetimos sąvokos. MMūsų nelaimė: mažėja tiražai, o jaunosios kartos nusisuka

nuo lietuviškojo gyvenimo, taigi ir nuo lietuviškos knygos ar laikraščio.

Jei kas klaustų mano patarimo, siūlyčiau stiprios tautinės ir politinės

moralės profesionalams eiti į žiniasklaidą, bendradarbiauti provincijos

spaudoje ir ją stiprinti. Tai kas, kad ji maža ir silpna, tačiau švaresnė,

o kai kur ir visiškai švari. Jei negalime atversti į tiesos kelią didžiųjų

spaudos etikos piktnaudžiautojų, veikime išvien su mažais tauriaisiais.

Mūsų žingsniai bus maži, bet jie, būkime tikri, ves mus ir lietuviškąją

visuomenę, į šviesesnę rytdieną. Išeivijos lietuviams kartojau iir kartoju,

šaukiau ir šaukiu: kreipkimės į fondus, į lietuviškas organizacijas ir į

geros valios Amerikos lietuvius – reikia surinkti penkių milijonų fondą ir

Lietuvoje įsteigti rimtą, atsakingą ir įdomų dienraštį, kuris taptų

lietuvių tautai tautinių ir krikščioniškųjų vertybių kelrodžiu. Šį uždavinį

turėjome atlikti seniau. Laikas eina, o mes privalome rūpintis lietuvių

tautos likimu. Lietuvių fondas ir kitos šalpos institucijos neišvengs

atsakomybės, jei šio uždavinio neatliks. Fondų paskirtis – ne tik didinti

kapitalą ir jo nejudinant tik palūkanų vienam kitam pabarstyti, o ir

atlikti uždavinius, kuriuos diktuoja laikas ir lietuviškoji pareiga. Mes

esame atsakingi tiek lietuvių tautai, labai daug iškentėjusiai ir

tebekenčiančiai, tiek išeivijos istorijai. Mano tvirtu įsitikinimu,

šiandien tai yra pats svarbiausias, gyvybinis Amerikos lietuvių uždavinys.

Dr. Vytautas Antanas Dambrava