Žmogaus likimas partizaninio karo metais

Apie žmogaus likimą galima šnekėti labai daug. Likimai yra įvairūs, vieniems paskirtas ilgas gyvenimo kelias, kitiems trumpas, vienų žmonių likimas gali būti kančių ir ašarų nusėtas, kitų atvirkščiai – sėkme. Šįkart pakalbėkime apie žmogaus likimą partizaninio karo metais.

1940 – 1990 m. Lietuvoje vykęs Pasipriešinimas (Rezistencija) buvo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybei ištikimų piliečių laisvės kova už valstybinę nepriklausomybę, laisvę ir demokratiją. Ši kova vyko tiek karinėmis (1941 m. Birželio sukilimas, 1944-1953 m. partizaninis karas), ttiek taikiomis priemonėmis. Pasipriešinimo ypatybes labai nulėmė tai, kad buvo kovojama su dviem agresoriais – Vokietija ir Sovietų Sąjunga, susirėmusiais pasauliniame kare.

1944 m. liepos mėn. Sovietų Sąjungai antrą kartą įsiveržus į Lietuvą ir ją užgrobus, šalies gyventojai ėmė kurti savarankiškus karinius dalinius – partizanų sąjūdį. Partizanas, tai vietos gyventojų savanoriškų būrių, veikiančių priešo užnugaryje, dalyvis. Partizanai puldavo valsčių centrus, neleisdami įsitvirtinti okupantų administracijai, saugojo gyventojus nuo valdžios plėšimų ir smurto. Jie kovojo slaptais, staigiais ir netikėtais antpuoliais, pasalomis. Partizanai ssiekė ginti kraštą ir sukelti tautoje okupuotoje teritorijoje tokias sąlygas, kad okupantai nepajėgtų valdyti krašto.

Vieną tokių pažįstu ir aš. Tai mano tolimas giminaitis Jonas Laniauskas, gimęs ir iki šiol gyvenantis Alytaus rajone, Pivašiūnų kaimo Lačionių parapijoje. Taigi nusprendžiau jį aaplankyti ir pasidomėti apie partizaninio karo metus.

Jis mane pasitiko su plačia šypsena ir kaip dera tikram dzūkų kaimiečiui, pavaišino kaimišku sūriu ir ką tik iškepta banda ant kopūsto lapo. Pasivaišinę pradėjome pokalbį apie tuos sunkiuosius laikus. Dėdės Jono veidas iškart apsiniaukė. Mačiau sielvartą ir liūdesį jo akyse. Nenorėjau skaudinti žmogaus kapstantis po jo praeities žaizdas. Tačiau dėdė nusišypsojo ir sutiko tęsti pokalbį toliau. Jonas turėjo dvi sesutes ir keturis broliukus. Kaip jis sako, nejučiomis visi tapo suaugę. Tačiau nevisi jų sulaukė brandaus amžiaus. Dvi seserys dar būdamos 21-erių metų mirė dėl ligos, kurios negalėjo paaiškinti net geriausi to meto gydytojai. Na, o dar dviejų sūnų ramų gyvenimą sudrumstė į Lietuvą atsibasčiusi rusų kariuomenė. Tuoj kilo karas. Vokiečių kariuomenė išvijo rusų aarmiją, o po trejų metų rusai išvijo vokiečius. Vieni kitus vijo, šaudė, o labiausiai kentėjo vietiniai žmonės. Svetimos kariuomenės iš Lietuvos žmonių atiminėjo gyvulius, grūdus ir kitą maistą bei turtą. Tuos metus vietiniai gyventojai pavadino „partizanų gaudymu“. Atsirado ir tokių lietuvių, kurie gelbėdami savo kailį, išduodavo buvusiuosius Lietuvos partizanus. Už tai priešų kariuomenė išdaviko nežudydavo, o tiesiog jį ištremdavo į Sibirą ar kitas vietas. Na, o partizanus tiesiog iššaudydavo. Taip nutiko ir vienam iš Jono brolių – Petrui. Kurį ne tteisingai paskundė kaimynas. Broliai namo rūsyje buvo išsikasę slėptuvę, tais laikais bunkeriu vadinamą. Rusų kareiviai išlindo iš miško, o brolis nespėjo pasislėpti slėptuvėje, nes jis tuo metu kalvėje dirbo, todėl ir liko slėptis kalvės palėpėje. Kareiviai, matyt, bijojo naršyti po pastatus, nes buvo pasitaikę ir tokių atvejų, jog vyrai buvo pasiryžę verčiau žūti savo namuose, bet į svetimą kariuomenę eiti nenorėjo ir priešinosi rusų kariams, todėl ir šį kartą rusų kareivių buvo šaudoma į pastatą. Taip svetimšalių buvo nužudytas ir jauniausias Jono brolis Petras, kuris viso labo buvo tik eilinis kalvis, o ne joks partizanas.

„Partizanų gaudymo“ metai tęsėsi. Praėjus keliems mėnesiams po brolio Petro mirties, rusų valdžia gaudė ir žudė ne tik partizanus, bet į karą pradėjo imti ir paprastus Lietuvos vyrus. Lietuviai į kariuomenę nėjo, nes jiems nebuvo tikslo, dėl kurio būtų galima padėti galvą. Juk nei rusai, nei vokiečiai draugai lietuviams nebuvo. Kadangi mūsiškiai Lietuvos gyventojai į kariuomenę nėjo, jie pradėjo slapstytis, o rusų kariuomenė – juos gaudyti. Eidavo rusų kareivių šimtai, o gal ir tūkstančiai išsirikiavę vora ir tikrino kiekvieną kupstą šakų krūvą, išnaršydavo sodybas, visus pastatus. Taip vieno „šukavimo“ metu rusų kariuomenė rado ir kitą Jono brolį, kurį išvežė į Vilnių, o po kelių mėnesių ggavo pranešimą, kad atsiimtų jį negyvą. Taip nekaltai mirė ir kitas dėdės Jono brolis Juozas. Su ašaromis akyse baigė pasakojimą dėdė Jonas.

Gyvųjų tarpe dar likęs vienas Jono brolis ir sesuo, ir kiekvienas iš jų kaskart prisimindamas ir pasakodamas šią graudžią istoriją labai susimąsto koks gi buvo kraupus ir negailestingas žmogaus likimas partizaninio karo metais. Ir kodėl gi žuvo tiek daug nekaltų Lietuvos žmonių?! Tačiau nei jie nei aš į šį klausimą atsakymų neradome.