Žmogus ir gamta

Vilniaus „Sietuvos“ vid. m-klos

Žmogaus poveikis aplinkai

Parengė Xa kl. mok.

Justas Butkus

2003-04-10

Trumpai

Žmonija egzistuoja aplinkoje, su kuria tiesiogiai ir netiesiogiai

santykiauja. Sparčiai plintant žmogaus ūkinei veiklai, buvo nepaprastai

nuniokota gamta, labai padidėjo aplinkos užterštumo mastai, dėl to sutriko

ekologinės sistemos “žmogus – gyvoji gamta” pusiausvyra. Žmogus veikė gamtą

jau nuo seniausių laikų, kai pradėjo naudoti primityviausius darbo

įrankius. Tačiau tas poveikis buvo pastebimas tik labai ribotoje

teritorijoje – ten kur žmogus gyveno. Vystantis žmonių gamybinei veiklai,

intensyvėjant žemės ūkiui ir pramonei, stiprėjant mokslo ir technikos

pažangai, gilėjo prieštaravimai tarp žmonių veiklos ir gamtos.

Žmogus glaudžiais abipusiais ryšiais susijęs su aplinka, kurioje

gyvena. Ir natūraliose, ir dirbtinai, paties žmogaus, sukurtose

ekosistemose veikia grįžtamieji ryšiai, versdami brangiai mokėti už

neapgalvotus veiksmus, juolab kad ryšiai tarp atskirų sistemos elementų yra

sudėtingi todėl pasekmės ne visada nuspėjamos.

Mes gyvename Žemėje, ir kol kas dar neturime galimybės pasitraukti iš

jos ir išsikelti gyventi į kitas planetas. Mūsų Žemėje yra riboti gamtinių

išteklių kiekiai, taip pat riboti švaraus, tinkamo vartojimui, vandens, ar

oro kiekiai, bet dauguma žmonių, gyvena ššia diena, ir nesusimąsto, apie jų

veiksmų poveikį aplinkai, kuris galbūt pasijaus tik ateityje, jie rūpinasi

tik savimi, savo asmenine gerove. Anot Čarlzo Kingslio (Charles Kingsley,

“Miesto geologija”, 1877 m.): “Man keista, švelniai tariant, kad žmonės,

kuriems lemta gyventi nors tik kelis trumpus metus šioje planetoje,

vadinamoje Žeme, ir kurie neketina gyventi tarsi atsiskyrėliai, užsisklendę

celėse (..) gali būti visiškai abejingi Žemės sandarai, dėsniams ir

faktams, nuo kurių priklauso ne tik paprasčiausiai jų ištaiga ir gerovė,

bet ir jų sveikata ir netgi gyvybė, taip pat sveikata ir gyvybė jų vaikų

bei visų kitų jų palikuonių.”.

Žmogus – didžiausias žvėris visoje planetoje. Nors atskiras individas,

džiunglėse susidūręs su liūtų kovą pralaimėtų, bet visa žmonija, su visomis

savo technologijomis, paprastai apie tai net nesusimastydama naikina visą

aplinkoje esančią gyvybę. Taip elgiamasi nesusimąstant, apie tai, kas gali

atsitikti vėliau. Bet dar nevėlu pradėti tvarkyti savo aplinką, saugant

savo planetą. Tereikia kiekvienam žmogui pagalvoti apie tai, kaip jo

veiksmai gali atsiliepti aplinkai, ir stengtis išvengti to, kas gali būti

žalinga.

Įvadas

Žmonija egzistuoja aplinkoje, su kuria tiesiogiai ir netiesiogiai

santykiauja. Sparčiai plintant žmogaus ūkinei veiklai, buvo nepaprastai

nuniokota gamta, labai padidėjo aplinkos užterštumo mastai, dėl to sutriko

ekologinės sistemos “žmogus – gyvoji gamta” pusiausvyra. Žmogus veikė gamtą

jau nuo seniausių laikų, kai pradėjo naudoti primityviausius darbo

įrankius. Tačiau tas poveikis buvo pastebimas tik labai ribotoje

teritorijoje – ten kur žmogus gyveno. Vystantis žmonių gamybinei veiklai,

intensyvėjant žemės ūkiui ir pramonei, stiprėjant mokslo ir technikos

pažangai, gilėjo prieštaravimai tarp žmonių veiklos ir gamtos.

Sparčiai plėtojantis pramonei, transportui, energetikai ir kitoms ūkio

šakoms, didėjo ir šios veiklos poveikis aplinkai. Todėl aplinkos kokybė,

racionalus ggamtos išteklių naudojimas ir apsauga tampa vienu svarbiausių

valstybės politikos uždavinių. Daugiau nei 150 valstybių atstovai pasirašė

Rio de Žaneiro deklaraciją dėl aplinkos ir plėtros ir darbotvarkę XXI a. –

tarptautinę strategiją siekiant subalansuotos plėtros.

Žemė – mūsų vieninteliai namai

Mano požiūriu, geriausia tai apibūdina astronauto Edgar Mitchell

žodžiai: “Nepaprastas įspūdis, kai, žvelgdamas į mūsų planetą iš kosmoso,

aiškiai supranti, kad tai uždara sistema, kad mes neturime begalinių

išteklių, kad yra tik tam tikras kiekis oro ir tam tikras kiekis vandens.

(..) Tai vieninteliai namai, kuriuos mes turime, ir vieninteliai,

kuriuos dar ilgai turėsime. Mes turime geriau jais rūpintis, nes neturėsime

kitos galimybės”.

Paprasta, aiški, neabejotina tiesa – žmogus glaudžiais abipusiais

ryšiais susijęs su aplinka, kurioje gyvena. Ir natūraliose, ir dirbtinai,

paties žmogaus, sukurtose ekosistemose veikia grįžtamieji ryšiai, versdami

brangiai mokėti už neapgalvotus veiksmus, juolab kad ryšiai tarp atskirų

sistemos elementų yra sudėtingi todėl pasekmės ne visada nuspėjamos.

Žmogus savo gyvenimą tvarko, remdamasis socialiniais ir ekonominiais

dėsniais, tačiau gyvenamoji aplinka – žmogaus ekologinė niša, apimanti visą

Žemės rutulį ir netgi nusidriekusi į kosminę erdvę, plėtojasi pagal savus,

gamtinius dėsnius. Jeigu nepaisoma procesų, vykstančių sudėtingoje ir

jautrioje gamtinėje aplinkoje, prasideda “plėšinių įsisavinimas”, besaikis

pesticidų naudojimas, jūros krantų “tvarkymas” ir begalė kitų veiksmų,

kurių svarbiausias tikslas – vienadienių žmogaus poreikių tenkinimas,

vadovaujantis šūkiu “Mes nelaukiame malonių iš gamtos”. Grandininės

reakcijos ir grįžtamieji ryšiai sukelia pačius netikėčiausius ir mažai

pageidaujamus rezultatus.

Šeštąjį dešimtmetį neigiamos neapgalvoto elgesio pasekmės tapo

akivaizdžios ne tik vietiniu lygiu. Pradėta kalbėti apie grėsmę visai

žmonijai. Kartais kalbama netgi apie pavojų Žemės planetai, tačiau, kaip

pastebėjo anglų mokslininkas Džeimsas Lovelokas (James Lovelock), sukūręs

teoriją apie Gyvąją Žemę: “Jos (Žemės) neįsisąmonintas tikslas – būti

tinkamai gyvybei. Jei žmogus stos skersai kelio šiam tikslui, jis bus

nušluotas be mažiausio pasigailėjimo”. Todėl nors kilusio stichiško

ekologinio judėjimo tikslu buvo deklaruojama aplinkos apsauga, bet greičiau

tai buvo natūrali savisaugos reakcija, sukelta sveiko egoizmo.

Spaudžiant visuomenei, atsižvelgiant į realią grėsmę bei sprendžiant

politinės strategijos klausimus, politikai, priimantys sprendimus, pradėjo

atidžiau vertinti naujus projektus, planuoti naujų teritorijų naudojimą,

galimą ūkinės veiklos poveikį aplinkai. Kai kuriose valstybėse žmogaus

veiklos reglamentavimas, poveikio aplinkai vertinimas įgavo teisinį

pagrindą, į pagalbą pradėta telktis ekspertus, gamtos mokslų specialistus:

ekologus, biologus, geografus ir pan. Dabartinė situacija teikia vilties.

Eriko Ašbio (Erick Ashby) žodžiais tariant, vyksta žmogaus susitaikymas su

gamta.

Natūralu, kad pirmiausia dėmesys buvo atkreiptas į tuos gamtinės

aplinkos komponentus, kurių degradavimas buvo labiausiai akivaizdus, o

reikšmė kasdieniam gyvenimui didžiausia, – orą, paviršinį vandenį, augaliją

ir gyvūniją.

Žmogaus priklausomybė nuo geologinės aplinkos

Mes gyvename Žemėje, ir kol kas dar neturime galimybės pasitraukti iš

jos ir išsikelti gyventi į kitas planetas. Mūsų Žemėje yra riboti gamtinių

išteklių kiekiai, taip pat riboti švaraus, tinkamo vartojimui, vandens, ar

oro kiekiai, bet ddauguma žmonių, gyvena šia diena, ir nesusimąsto, apie jų

veiksmų poveikį aplinkai, kuris galbūt pasijaus tik ateityje, jie rūpinasi

tik savimi, savo asmenine gerove. Anot Čarlzo Kingslio (Charles Kingsley,

“Miesto geologija”, 1877 m.): “Man keista, švelniai tariant, kad žmonės,

kuriems lemta gyventi nors tik kelis trumpus metus šioje planetoje,

vadinamoje Žeme, ir kurie neketina gyventi tarsi atsiskyrėliai, užsisklendę

celėse (..) gali būti visiškai abejingi Žemės sandarai, dėsniams ir

faktams, nuo kurių priklauso ne tik paprasčiausiai jų ištaiga ir gerovė,

bet ir jų sveikata ir netgi gyvybė, taip pat sveikata ir gyvybė jų vaikų

bei visų kitų jų palikuonių.”.

Žemės gelmės, geologinis gyvenamosios aplinkos pagrindas iš pirmo

žvilgsnio atrodo patikimas ir tvirtas, nepažeidžiamas žmogaus ūkinės

veiklos. Tačiau šis stabilumas tėra iliuzija. Jau amžiaus pradžioje rusų

mokslininkas A.Vernadskis teisingai pastebėjo, kad žmogus tapo svarbiu

geologiniu veiksniu, darančiu įtaką Žemės evoliucijai. Kai kuriais

apskaičiavimais žmogaus tiesiogiai ar netiesiogiai paveikto grunto

perdislokavimo dydis prilygsta natūralių geologinių procesų dydžiui

Žmogaus ir geologinės aplinkos santykis pasireiškia įvairiausiais

būdais, bet ši įvairovė susijusi su keturiais pagrindiniais bendrais

žmogaus ir gamtinės aplinkos santykių aspektais. Gamtiniai ištekliai –

vanduo, maistas, naudingosios iškasenos – yra neatsiejama kasdienio

gyvenimo dalis. Be šių teigiamų savybių, gamta yra ir pavojų, stichinių

nelaimių šaltinis: žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, potvyniai,

uraganai yra mažiau grėsmingi gyvybei, bet ne mažiau materialinių nuostolių

pridarantys gamtiniai reiškiniai. Taip pat gyvenamoji aplinka

yra terpė ir

pagrindas žmogaus gyvenimui: miestams, sąvartynams, keliams ir kt.

Kiekvienu atveju aplinkai keliami tam tikri reikalavimai, kad būtų galima

sėkmingai realizuoti numatytus planus. Pagaliau gamtinė aplinka yra bendro

kult&uci c;rinės, istorinės ir mokslinės reikšmės paveldo dalis,

iškiliausiems jos elementams suteikiant saugomų teritorijų ir objektų

statusą.

Žemės gelmės yra reikalingų išteklių šaltinis. Geologiniai ištekliai

pasižymi kai kuriomis savybėmis, ypač svarbiomis realizuojant racionalios

gamtonaudos principus. Pirmiausia reikia turėti galvoje, kad geologiniai

ištekliai nėra atsikuriantys. Žmogaus poreikiams tenkinti išgaunami

skysčiai (pvz.: nafta), mineralai, uolienos formavosi tūkstančius ir

milijonus metų. Išnaudojus vieną ar kitą ribotai Lietuvos žemės gelmėse

paplitusį naudingą komponentą, galima tikėtis surasti naujų išteklių ar

juos pakeisti kitais. Turint omenyje dabartinį geologinį ištirtumą, tai

padaryti įmanoma tik diegiant naujas, daug brangesnes ar aplinkai

pavojingesnes technologijas. Kaip pavyzdys galėtų būti paminėti Lietuvos

naftos ištekliai. Išžvalgytuose naftos telkiniuose pasiektas gavybos

maksimumas – 450-550 tūkst. t per metus – gali būti išlaikytas iki 2007

metų, o paskui gavyba gerokai mažėtų. Numatoma naftos išteklių žvalgyba, o

suradus telkinius, ir gavyba Baltijos jūroje, susijusi su ekologine rizika.

Svarbiau ir ekonomiškiau pirmiausia panaudoti jos biologinius ir

rekreacinius iišteklius, išsaugant nepažeistą jūros ekosistemą.

Kita, ne mažiau svarbi savybė, yra kai kurių geologinių išteklių

nepakeičiamumas kitais ištekliais. Pirmiausia vanduo. Lietuvoje gėlo

vandens poreikiai 100 proc. tenkinami iš požeminio vandens. Požeminis

vanduo gali būti pakeistas paviršiniu, bet paviršinio vandens kokybė bloga,

jo vartojimas sukeltų rrimtų problemų (higieninių ir ekonominių). Tačiau

Lietuvoje, situacija dar nėra tokia bloga, kadangi čia nuolatos yra vandens

perteklius, o kitose šalyse (pavyzdžiui: daugumoje Afrikos ir Azijos

valstybių), jo trūksta, tiesa kartais vandens jose būna nemažai, bet jis

būna netinkamas gėrimui, dėl didelio užterštumo, dažniausiai sukelto paties

žmogaus.

Antrasis aspektas, per kurį žmogus susiduria su geologine aplinka, yra

geologiniai pavojai ir neigiami reiškiniai. Geologiniai pavojai –

geologiniai procesai, reiškiniai, sąlygos, keliantys pavojų ar potencialią

grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, turtui. Anksčiau geologinių pavojų

kategorija apėmė tik katastrofiškus reiškinius, nusinešančius žmonių

gyvybes, o pastaruoju metu jai priskiriami ir procesai, lemiantys didelius

ekonominius nuostolius, pvz., erozija, abrazija, antropogeninė tarša ir kt.

Daug rūpesčių pridaro ir neigiami geologiniai reiškiniai, ribojantys

galimybę vienaip ar kitaip panaudoti teritoriją, mažinantys gyvenamosios

aplinkos kokybę bei reikalaujantys kapitalinių įdėjimų jos kokybei atkurti.

Jie nėra ttokie katastrofiški ar grėsmingi kaip geologiniai pavojai, tačiau

jų jokiu būdu negalima ignoruoti panaudojant naujas teritorijas ar keičiant

žemėnaudos pobūdį. Priešingu atveju galimas nepageidautinų procesų

suaktyvinimas dėl netinkamos ūkinės veiklos ar netikėti ekonominiai

nuostoliai dėl pasirinktos žemėnaudos netinkamumo geologinėms sąlygoms.

Lietuva nepriklauso prie geologiškai aktyvių regionų, kuriuose

stichinės nelaimės nuolat nusineša žmonių gyvybes, griauna miestus. Tačiau

pastaraisiais dešimtmečiais kai kurie geologiniai procesai suaktyvėjo

pirmiausia dėl žmogaus ūkinės veiklos ir kelia kai kuriose Lietuvos

vietovėse nemažai rūpesčių.

Šiaurės Lietuvoje, Biržų, Pasvalio rajonuose, požeminiam vandeniui

ištirpinus tirpias uolienas, atsiradus požeminėms tuštumoms, vyksta karsto

(didžiulių duobių atsiradimas, po plonu žemės sluoksniu, kuris gali bet

kada įgriūti) procesai. Ypač šie procesai suintensyvėjo keičiant gruntinio

vandens lygį dėl vandenviečių eksploatacijos ir užtvankų statymo bei

didėjant požeminio vandens agresyvumui dėl antropogeninės taršos. Štai 1895

m. aukščiau Pasvalio ant Lėvens pastačius malūno užtvanką, mieste atsirado

pirmosios smegduobės, kurių iki to laiko nebuvo. Mažėja pasėlių plotas,

kyla pavojus pastatams ir komunikacijoms.

Geologinė aplinka yra fizinis ekosistemų ir žmogaus gyvenamosios

aplinkos pagrindas. Žemės gelmės kiekviename plote pasižymi kompleksu

savitų geologinių parametrų: gruntų savybėmis, gruntinio vandens gyliu,

gelmių sandara, reljefo ir geodinaminių procesų ypatybėmis. Savo ruožtu,

vykdant vieną ar kitą ūkinę veiklą, tam tikras sąlygų kompleksas yra

optimalus, ypač parenkant vietas pavojingiems objektams: sąvartynams,

toksinių atliekų aikštelėms, naftos produktų terminalams. Optimalūs tokiam

panaudojimui plotai yra savaime vertingi, galimas tam tikras jų

rezervavimas ateities poreikiams tenkinti.

Pabaiga

Žmogus – didžiausias žvėris visoje planetoje. Nors atskiras individas,

džiunglėse susidūręs su liūtų kovą pralaimėtų, bet visa žmonija, su visomis

savo technologijomis, paprastai apie tai net nesusimastydama naikina visą

aplinkoje esančią gyvybę. Taip elgiamasi nesusimąstant, apie tai, kas gali

atsitikti vėliau. Bet dar nevėlu pradėti tvarkyti savo aplinką, saugant

savo planetą. Tereikia kiekvienam žmogui pagalvoti apie tai, kaip jo

veiksmai gali atsiliepti aplinkai, ir stengtis išvengti to, kas gali būti

žalinga.

Naudota literatūra:

• J. Baltrūno straipsnis “Žmogus ir geologinė aplinka”, publikuotas

laikraščio “Mokslas ir gyvenimas” iinterneto svetainėje;