Žmogus ir gamta

Aš pasirinkau šią temą todėl, kad aš gyvenu kaime ir man rūpi gamta bei jos išsaugojimas.

Nuo senų senovės žmogus yra neatskiriamas nuo gamtos dalis. Jau pirmykštėje bendruomenėje jis visą savo buitį siejo su gamta. Gamta jam teikė šilumą, maistą, apdarą. Žmogus norėdamas pavalgyti eidavo į mišką uogauti ir medžioti, o sumedžiojęs kokį žvėrį ne tik maisto turėdavo, bet ir apsirengdavo. Vėliau žmogus sugalvojo gyventi prie vandens, nes ten galėdavo žvejoti ir girdyti prisijaukintus gyvulius. Bėgant laikui žmogus darėsi sumanesnis ir nnorėdamas palengvinti savo darbą gamino įrankius, mašinas ir kitus prietaisus.

Žmogus – įvairių prietaisų, mašinų kūrėjas, savo prietaisus daugiau kreipia naikinimui, nei kūrybai. Po to tenka pjauti tai, ką pasėjo. Planetą ypač sargdina gyvūnijos ir augmenijos niokojimas. Natūrali gamtos pusiausvyra pažeidžiama, kai kertami natūralūs miškai. Dirbtinai pasodintas parkas skiriasi nuo natūralaus miško savo psichine prigimtimi ir energetiniu sąskambiu. Užterštas miškas priželia krūmokšnių, samanoja medžiai.

Dar vienas gresiantis pavojus – atmosferos pokyčiai apie Žemę arba jos auroje. Padidėjus Saulės aktyvumui, kkeičiasi gamtos sąlygos: šyla atmosfera, tirpsta ledynai. Ozono skylės susidarė ašigaliuose, kur švariausia atmosfera ir didžiausios gyvo vandens atsargos. Tai sukelia siaubingas ligas. Tik žmogus atsakingas už savo namus-planetą. Tą atsakomybę reikia suvokti, kitaip prarasim ateitį.

Geografinė aplinka daro didelės įįtakos žmonių materialiniam ir dvasiniam gyvenimui. Nuo gamtos ypatybių priklauso gyventojų fiziniai ir dvasiniai privalumai. Žemės derlingumas, žemės gelmių turtai, susisiekimo keliai, įrankių obulumas, gamtos reiškinių pažinimas bei mokėjimas juos panaudoti turi įtakos šalies gyvenimui. Jei žemė yra derlinga, tai žmonės verčiasi žemės darbu ir turi pragyvenimo išteklių savo krašte, neieškodami jų svetur, kaip senovės egiptiečiai. Nederlingo krašto žmonės, neturėdami pakankamai išteklių savo krašte, ieško jų kitose šalyse, kas skatina prie ankstyvos kolonialinės politikos. Buvimas arti jūros daro gyventojus drąsius, energingus, nebijančius pavojų.

Šaltas klimatas trukdo pažangų gyvenimą, nes žmogus dirba visą laiką, kad pasitiektų būtiniausių reikmenų, kaip maisto, drabužių, pastogę. Karštame klimate nėra noro žmogui dirbti, nes gamta viskuo aprūpina, išlepina. Vidutiniškas klimatas patogiausias, nes žmogus turi norą dirbti, kkai reikia pasigaminti gyvenimui reikalingų dalykų. Dirbdamas ir tobulindamas savo darbą, žmogus dar turi laiko ir dvasinėms vertybėms kurti.

Be kitų priežasčių, gamta padėjo lietuviams atsilaikyti kovose prieš ordinus, gamta nulėmė senovės Egipto ir Dviupio tautų gyvenimą, atsiliepė į senovės graikų politinį separatizmą, ir daug įvairių pavyzdžių duoda istorija.

Taigi gamta sudaro pagrindą šalies gyvenimo sąlygoms. Kalbant apie gamtos sąlygų įtaką žmogaus gyvenimui, svarbu, kiek žmogus pajėgia gamtos gėrybes pritaikyti savo gyvenimui. Iš to susidaro visų ekonominio gyvenimo reiškinių ypatybės. Juk gali bbūti kraštas gausiai apdovanotas gamtos gėrybėmis, bet jos žmonių nenaudojamos. Tas gali atsitikti dėl per mažo gyventojų skaičiaus, kad net nepajėgia aprėpti visų gėrybių, arba dėl per žemo kultūros laipsnio, kad nesugeba suprasti, kaip gamtos turtus naudoti.

Žmogus, turėdamas protą ir galvodamas apie savo būklės pagerinimą, suranda būdus gamtos gėrybėms tinkamai pritaikyti. Istorinio proceso eigoje ir pastebimas tas nuolatinis žmogaus vaidmuo siekiant gamtos dovanas pritaikyti gyvenimui.

Ironiška, tačiau visos šios kritiškos idėjos prieš šiuolaikinį, civilizuotą pasaulį pačios yra pagimdytos civilizacijos. Griežtas gamtos ir kultūros supriešinimas yra visiškai naujas ir žmogiškas išradimas. Teikdami pirmenybę naujovėms žmonės negalvojo apie save, kaip išstumtuosius iš natūralaus pasaulio. Jie buvo dalis didžiojo Būties tinklo. Tik po mokslinės revoliucijos ir industrijos plėtimosi žmonės pradėjo galvoti apie save, kaip apie atskirą gamtos dalį. Gimė nauja idėja: gamta – kaip natūrali, laukinė aplinka.

Į mus supančią aplinką reikia žvelgti kur kas plačiau. Negalima įsivaizduoti gamtos tik kaip medžių, bičių ir drugelių pasaulio. Jame turi dalyvauti ir žmogus. Gamta turi supti žmogų visur, kur jis gyvena, dirba, žaidžia. Ji neturi būti kažkas atskira. Reikia, kad ji būtų lyg didelis, platus raizginys, kurio dalis yra ir žmogus.