Žmogus ir menas

ŽMOGUS IR MENAS

Menas žinomas jau nuo senų senovės, kuomet pirmieji žmonės pradėjo naudoti įvairius simbolius, norėdami nurodyti gentainiams savo buvimo vietą medžioklės metu ar veiksmų planą medžiojant laukinius gyvūnus. Menas atsirado netgi ankščiau nei kalba. Meno kūriniais galime vadinti ir pirmąjį ieties antgalį, akmeninį plaktuką, ugnies panaudojimą ar paprasčiausius jausmus – kaip meilė, atlaidumas, supratimas ir sąžinė.

Kiekvieno žmogaus meniniai sugebėjimai, kūrimo stilius ir supratimas apie meną skiriasi. Kiekvieno menininko kūriniuose atsispindi nors lašelis vidinės būsenos ir akimirkos nuotaikos. IIš kūrinių galime spręsti kaip tuo metu jautėsi kūrėjas – buvo vienišas ar mylimas, liūdnas ar laimingas. Tačiau kūriniai atspindi ne vien vieno žmogaus jausmus, bet ir amžiaus, tuo laiku gyvenusių tautų įpročius, gyvenimo stilių, pasileidimo lygį. Net ir toks menininkas kuris laiko savo kūrybą originalia ir nuo nieko nepriklausoma, negali išvengti tuo metu vyraujančių meno stiliaus bruožų ir sampratos. Todėl menas negali būti išskirtinis, jame vis tiek bus randama panašių ar tokių pat bruožų kaip ir kituose kūriniuose.

Mano nnuomone, menininku yra tampama, tačiau savo meninius gabumus reikia tobulinti, ugdyti ir po kurio laiko pasirodo rezultatai. Meno supratimas neateina lengvai ir savaime. Jis įgyjamas per ilgą laiką, dedant daug darbo ir pastangų. Menas tai nepaprastas teorijos iškalimas mintinai ar žžinių sankaupa; meną reikia pajusti, išgyventi, suprasti ir pamilti. Reikia juo gyventi. Tik tuomet kai susikuri savą meninį supratimą gali atverti duris į įstabų meno pasaulį. Kaip kartą yra pasakęs mūsų vienas garsiausių aktorių ir režisierių – Juozas Miltinis: „..Ėjau per pasaulį, galvodamas apie tą magišką jėgą, kuri gimdo troškimus..“. Šie žodžiai padeda suprasti, koks didis yra meno pasaulis, kokia skaidri ir pažeidžiama yra menininko siela.

Kiekvienas žmogus, kurio siela išskleidusi krištolinius sparnus pakyla į šviesias ir aukštas meno padanges, turi jaustis dėkingas likimui už tokią brangią dovaną. Žmogaus pasaulėžiūra priklauso nuo to kiek plačiai išskleisti sparnai. Kuo aukštesnį lygį pasiekia menininko protas, tuo daugiau jis gali atskleisti savo menu, tuo daugiau žmonijos nuodėmių gali parodyti savo kūriniuose, o kkartais nurodyti ir teisingą kelią.

Norėčiau paminėti vieną garsiausių Lietuvos menininkų Juozą Miltinį, gyvenusį ir kūrusį mūsų gimtajame Panevėžyje, kurio garbei pavadinta mūsų mokykla. Šis žmogus atradęs savyje menininko sielą, neuždarė jos į narvą, o paleido į laisvę. Jis kaip įmanydamas stengėsi tobulinti savo talentą, neleido jam užgęsti. Mokėsi Kauno Valstiečių teatro vaidybos mokykloje. 1937m. baigė Š.Diuleno vaidybos studiją Paryžiuje, vaidino prancūziškuose kino filmuose. Juozui Miltiniui teatras buvo kaip pagalbininkas tyrinėti, pažinti žmogų, būdas susikalbėti su savimi. Aktorius, režisierius ir mmokytojas pasirinko vaidybą, nes jis teigė, kad: „teatre galima viską atrasti, galima viskuo tapti – ir šventuoju, ir karaliumi, gali su Dievu kalbėti ir velnią apgauti.“. Šis aktorius labiau už viską mėgo skaityti knygas (tokias kaip enciklopedijos, žodynai ir visas kitas knygas, kuriose pateikiami išsamūs paaiškinimai, plati frazeologija“. Šis didis žmogus į pasaulį paleido daugybę savo mokinių, kurie turėjo skleisti aplink save meno teikiamą grožį ir mokyti kitus atrasti jo teikiamus džiaugsmus.

Dar vienas visame pasaulyje garsus žmogus – kompozitorius Amadėjus Mocartas. Jis jau vaikystėje buvo labai talentingas. Būdamas vos penkerių metų amžiaus, jau dalyvavo pirmajame savo koncerte. Sulaukęs trylikos metų dirbo su geriausiais muzikantais ir dainininkais, kūrė jiems muziką, tapo koncertų meistru. Jo muzika buvo kuriama pagal savitą stilių, kuris buvo būdingas tik jam. A.Mocarto muzika greitai paplito to laikotarpio žmonių širdyse. Nors kompozitorius gyveno prieš daugelį metų, tačiau iki šiol yra žinoma jo muzika, jo kūriniai ir paties menininko kūrybos laikotarpis.

Meninis išsilavinimas – tai bendra žmogaus kultūros dalis, kūrybingumo ir gyvybingumo šaltinis, todėl meninės kultūros stoka ir nepakankamas dėmesys jai, atsiliepia visuomenės dvasinei būklei.

Menas – tai žmonijos dvasinės patirties įamžinimas kūriniuose, kurie atskleidžia begalybę žmogui vertingų idėjų ir stipriai veikia jo sielos gelmes. Be meno nebūtų įmanomas joks ppasaulis, nes žmogus tiesiog sunyktų dvasiškai ir fiziškai. Jo moralės ribos nusmuktų, nes niekas nebegalėtų savęs išreikšti ir parodyti žmonijai supančio pasaulio grožio.

Kokį poveikį žmogui gali daryti menas? Argumentuoti.

Meno rūšių yra ne viena ir ne dvi, o daug. Menui priklauso muzika, tapyba, šokis ir dar daug kitų meno sričių. Tad kiekvienoje iš šių meno sričių žmogus gali atrasti prieglobstį. Kartais remdamiesi menu jie keliauja savo gyvenimo keliu. Menas žmogui suteikia daugiau spalvų ir šviesos gyvenimui, sunkiomis akimirkomis neduoda pasiduoti ir skatina į gyvenimą pasižiūrėti kitomis akimis, kurios nemato liūdesio ir niūrių akių.

Tik kuriantis žmogus gyvena prasmingai. Pagrįsti arba paneigti šį teiginį.

Kiekvienas žmogus turi tikslą – palikti kažką po savęs. Neretai tai tampa žmogaus gyvenimo prasme. Šiam tikslui įgyvendinti yra vienintelis įrankis – kūryba. Visas žmogaus gyvenimas yra kūryba. Gyventi reiškia – kurti.

„ Menas amžinas ieškojimas“. Ką apie tai manote?

Daugybę kartų žmogus buvo atsidūręs savo egzistencijos vakuume – amžiaus karai, atominės raketos, šaltasis karas, sienų griuvimas ir naujų kilimas – tai buvo lėto atšilimo ir staigių atšalimų laikotarpiai. Gyvenimo tempui greitėjant ir tuo pačiu trumpėjant, vis akivaizdžiau suprantama, kad žmogus per trumpą gyvenimą suspėja nedaug. Tad jis priverstas dar labiau skubėti gyventi ir tirti jį supančią aplinką. MMenas kaip niekas jautriai reaguoja į staigius gyvenimo realijų pokyčius. Menas nestovi vietoje: kasdien bandoma atrasti vis naujų meno bruožų, naujo dar niekam nenaudoto meno išreiškimo būdo.

„Menininko kūriniai – tai jis pats“. Ką apie tai manote?

Po išoriniu meno kūrinio sluoksniu visuomet glūdi vidinis, kuris ir atlieka esminį vaidmenį mene. Kiekvienas menininkas turi savo meninį stilių, kuris yra tarsi dvilypis ir reiškiasi kaip formalių struktūrų bei turinio visuma. Meno kūrinio forma atspindi jo materialiąją, išorinę pusę, o kūrinio turinyje galime įžvelgti menininko pasaulėžiūrą, jo jausmus, išgyvenimus ir nuotaikos kaitą.