Žodynai ir jų tipai

Turinys

Seniausi žodynai…………………..2-3 psl.

a)Senovės graikų ir arabų kalbų žodynai

b) Antikinių kalbų žodynai Vakarų Europoje

Lietuvių kalbos žodynų istorija……………4 psl.

Naujų žodžių atsiradimas………………5 psl.

Žodžių senėjimas ir nykimas……………..5 psl.

Žodynų tipai……………………..6- 9 psl.

a) Lingvistiniai ir enciklopediniai žodynai bei enciklopedijos

b) Istoriniai ir dabartinės kalbos žodynai.

c) Visuotiniai ir daliniai žodynai.

d) Ideografiniai žodynai.

e) Aiškinamieji ir verstiniai žodynai

Literatūros sąrašas………………10 psl.

Kad būtų galima mokytis kurios nors kalbos ar tyrinėti žodžius bei žodžių junginius, jau nuo seno sudarinėjami įvairūs jų rinkiniai — žodynai, arba leksikonai. Žodynų sudarymo teorija ir praktika vadinama leksikografija (gr. „žodynas“ + „rašau“). Leksikografijos tteorijai rūpi nustatyti žodynų sudarymo principus ir metodus, kuriais turi remtis įvairių tipų žodynų rašytojai. Tam reikalui ji privalo nuolatos sekti leksikologijos, kaip svarbiausios savo bazės, pažangą, be to, neatitrūkti nuo fonetikos bei fonologijos, gramatikos, stilistikos ir kt. lingvistinių disciplinų raidos. Ypač svarbios leksikografijos teorijai žodžių ar žodžių junginių atrankos, jų reikšmių aiškinimo, žodyninio straipsnio sandaros problemos: nuo vienokio ar kitokio jų sprendimo daugiausia ir priklauso žodyno vertė.

Seniausi žodynai

Patys seniausi žinomi žodynai buvo atrasti Asirijos sostinės Ninevijos miesto griuvėsiuose. XIX aa. viduryje anglų archeologas Ostinas Henris lejardas surado Ašurbanipallo bibliotekos liekanas – apie 25 tūkstančių įvairaus turinio molinių dantiraščio lentelių. Molinės dantiraščio lentelės pustrečio tūkstančio metų slėpė Šumerų kultūros ir mokslo laimėjimus. Iššifravus dantiraščio lenteles, daug sužinota apie šio rašto kkūrėjų savitą kalbą, literatūrą, religiją ir mokslą, Tūkstantmetę šumerų kultūrą su jos kalba ir dantiraščiu perėmė užkariautojai asirai. Šumerai buvo asimiliuoti, o jų kalba ir toliau buvo kuriami literatūros ir mokslo veikalai. Molio lentelėse surašyti ir pirmieji šumerų ir akadų bei šumerų ir asirų kalbų žodynai. Dar šio amžiaus pradžioje, kasinėjant hetitų sostinę – Chatušo miestą Mažojoje Azijoje –rasta šumerų – akadų – hetitų kalbų žodynų liekanų. Deja, šie XIV- XII a. pr. M. e. dantiraščio paminklai yra blogai išsilaikę ir sunku ką išskaityti.

Senovės graikų ir arabų kalbų žodynai. Prieš mūsų erą žodynai jau buvo vartojami Kinijoje, Egipte, Graikijoje. Sudaryti žodynus graikai turėjo dėl kitų priežasčių. Senoji graikų įvairiomis tarmėmis sukurta literatūra klasikiniu laikotarpiu darėsi sunkiai suprantama. Reikėjo aiškinti pasenusius iir tarmiškus žodžius. Buvo sudaromi ilgi aiškinamųjų žodžių sąrašai – glosos ( glosa graikų k. “ tarminis arba “pasenęs žodis”) Tai aiškinamųjų žodynų užuomazgos. Pirmaisiais mūsų eros amžiais jau buvo parengta per 30 įvairių rašytojų kalbos glosarijų. Antikinio pasaulio kultūros centre Aleksandrijoje buvo rengiami ir dvikalbiai, specialūs ( graikų kalbos tarmių, etimologiniai) žodynai. Šie žodynai ypač lotynų kalbos, buvo perrašinėjami ir viduramžiais, nes Vakarų Europoje ilgus amžius lotynų kalba buvo mokslo ir literatūros kalba. Kaip puikūs žodynų rengėjai viduramžiais garsėjo iir arabai. Yra išlikusių žinių apie daugelį kruopščių šios srities darbininkų, ypač apie Firuzabadį (1329 – 1414), kuris buvo parašęs apie šimto tomų žodyną. Tokių žodynų prireikė dėl tais laikais didelio arabų kalbos tarminio susiskaldymo.

Antikinių kalbų žodynai Vakarų Europoje. Tiek literatūrai, tiek žodynams plisti sąlygos pagerėjo, kai vokietis Johanas Gutenbergas XV a. viduryje pradėjo spausdinti knygas. Žodynai pradedami spausdinti Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Lenkijoje, Rusijoje. Svarbiausiu žodynų leidimo centru tapo Paryžius. XVI – XVII a. čia garsėjo Renesanso laikų kilmingos Provanso giminės kultūros veikėjų ir kalbininkų Etjenų spaustuvė ir leidykla. 1501 m. ją įsteigė Henrikas Etjenas (1460 – 1520) . Savo leidiniais Etjenai supažindino visuomenę su antikos kultūros palikimu. Klasikinei filologijai ypač nusipelnė jo sūnus Robertas Etjenas ( 1503 – 1559) , užsimojęs parengti aiškinamuosius gausiai iliustruotus graikų ir lotynų kalbų žodynus. Jis parašė ir 1532 m. išleido dviejų didžiulių tomų visuotinį lotynų kalbos žodyną “ Dictionarium seu linguae latinae thesaurus” . Šis veikalas ( iš graikų k. thesauros “ lobis, atsarga”) buvo pakartotinai išleistas keliais tomais ir pasiekė 9000 p. Kitą jo pradėtą rengti graikų kalbos visuotinį žodyną “Thesaurus linguae Graecae” parašė ir 1575 m. išleido jo sūnus Henrikas Etjenas ( 1528 – 1598). Šitokiam veikalui parašyti ir iišleisti reikėjo ne tik daugelio metų darbo, bet ir didelių lėšų. Leisdamas tėvo pradėtą veikalą, H. Etjenas visai bankrutavo ir mirė skurde. Tačiau jo sūnus Polis Etjenas vistiek tęsė giminės tradiciją- ir toliau rūpinosi naujais žodynų leidimais.

Lietuvių kalbos žodynų istorija

Lietuvių kalbos žodynų istorija siekia XVII a. pradžią. Nors leksikografija prasidėjo jau knygų spausdinimo laikais, bet dėl sunkių kultūrinio gyvenimo sąlygų XVII-XIX a. visuomenė tepamatė tik dalį žodynų rengėjų pastangų. Pirma, didelė dalis žodynų buvo nebaigti rengti arba neišspausdinti, antra, ne visi neišleistų žodynų rankraščiai kiek plačiau buvo žinomi amžininkams ir yra dingę karų ir kitų negandų metais. Lietuvių leksikografijos pradininku laikomas Konstantinas Sirvydas (1579 – 1631). Apie 1620 m. pasirodė pirmasis jo trikalbio žodyno “ Dictionarium trium linguarum” leidinys. Tai lenkų – lotynų – lietuvių kalbų žodynas, kuro pamatu buvo paimtas lenkų kalbininko N. Folkmaro keturkalbis žodynas. XVII a. antroje pusėje į leksikografijos darbą įsijungė žymūs Rytų Prūsijos veikėjai. Tuo metu Rytų Prūsijoje lietuviškai nemokantiems dvasininkams, valdininkams, pirkliams, atsikėlusiems iš Vokietijos, prireikė vokiečių – lietuvių kalbų žodynų. Iš tokius žodynus rengusių minėtini Danielius Kleinas, Frydrikas Pretorijus, Jonas Šulcas ir kt. Labai vertingą indėlį į lietuvių leksikografiją yra įnešęs Jokūbas Brodovskis. Prie savo stambaus dviejų dalių žodyno “ Lexicon Germanico – LLithuanicum et Lituanico – Germanicum “ jis dirbo apie 30 metų. J. Brodovskis padėjo pagrindus naujajai lietuvių leksikografijai. Jis pirmasis taip plačiai aprėpė ne tik religinių to meto raštų pavydžius, bet stengėsi surinkti ir pateikti visą liaudies leksiką. Dėl to į žodyną buvo įtraukti lietuviški vietovardžiai ir asmenvardžiai, panaudota labai daug lietuvių tautosakos. 1800 m. išėjo Kristijono Milkaus dvikalbis žodynas “Litauisch – deutsches und deutsch – littauisches Worterbuch “. Žodyno pagrindu K. Milkus paėmė Pilygo Ruigio žodyną, bet gerokai jį papildė. J Brodovskio pavyzdžiu į žodyną įdėjo apie 300 patarlių. K. Milkaus žodynas – vertingiausias spausdintas XVIII a. leksikografijos darbas. XIX a. lyginamosios istorinės kalbotyros reikalui prireikė didesnio lietuvių – vokiečių kalbų žodyno. Jį parašė ir išleido kalbininkas ir tautosakininkas Georgas Neselmanas. Jo “ Worterbuch der litauischen Sprache “ išėjo 1851m. Pats reikšmingiausias Rytų Prūsijoje išėjęs žodynas buvo parengtas Frydricho Kuršaičio ir išspausdintas dalimis : I d. – 1870, 1874 m. , II d. – 1883 m. Nors žodynas parašytas remiantis Rytų Prūsijos aukštaičių tarme, jame stengiamasi atspindėti ir kitų Lietuvos tarmių leksiką. Labai svarbus žodyno privalumas yra tas, kad lietuvių kalbos žodžiai jame yra sukirčiuoti.

Naujų žodžių atsiradimas

Nauji žodžiai, posakiai kuriami kasdien, nenutrūkstamai, kartu su nuolatinės pažangos keliu

einančiu gyvenimu. Žodžiai ar jų junginiai, kalboje atsirandantys dėl visuomeninių santykių kitimo, mokslo, technikos, kultūros progreso ir suvokiami kaip nauji, neįprasti, vadinami naujažodžiais arba neologizmais. Neologizmai vartojami tik nedaugelio žmonių ir įeina į pasyviąją atsargą. Vėliau tie žodžiai kurie pasirodo esą reikalingiausi ir geriausiai atitinką kalbos dėsnius, išplinta ir ilgainiui gali įeiti į bendratautinę leksiką.

Daug naujų žodžių sudaroma pagal įprastus lietuvių kalbai darybos modelius. Šiuo būdu atsiradę žodžiai vadinami naujadarais. Naujadarai gali būti :

a) priesagų

b) priešdėlių

c) vediniai

d) sudurtiniai žodžiai.

Nemažai naujų žodžių pasidaroma kitų kkalbų pavyzdžiu. Žodžiai arba jų junginiai, sudaryti kitų kalbų pavyzdžiu vadinami vertiniais.

Žodžių senėjimas ir nykimas

Žodžiai ar atskiros jų reikšmės nyksta ne iš karto. Pradžioje mažiau reikalingi žodžiai pasitraukia iš aktyvios leksikos į pasyviąją, o vėliau pamažu visai užmirštami ir išnyksta. Pasenę žodžiai būna dviejų rūšių: archaizmai ir istorizmai.

a) archaizmai –tai žodžiai, kuriuos išstūmė kiti, tinkamesni žodžiai, turintys tas pačias reikšmes. Archaizmais tampa miglotos darybos, sunkūs ištarti žodžiai.Jie keičiami produktyvių darybos tipų dariniais ar stilistiniu požiūriu raiškesniais. Dauguma archaizmų yra visiškai ppasitraukę iš lietuvių kalbos žodyno, nes dabartinėje kalboje, jie visi turi naujus pakaitalus.

b) Istorizmai yra žodžiai, pasitraukę į pasyviąją atsargą todėl, kad išnyko tos sąvokos, kurias jie žymėjo. Bet istorizmai yra vieninteliai tų sąvokų reiškėjai, todėl, kalbant apie praeities reiškinius, be jjų negalima išsiversti. Tokie žodžiai dabar paprastai vartojami kaip istorijos, etnografijos ar kitų praeitį tyrinėjančių mokslų terminai.

Žodynų tipai

Dauguma žodynų aiškina žodžius, jų reikšmes, žodžiais reiškiamas sąvokas ir pateikia kitokios informacijos apie leksiką, t.y. žodžių visumą. Žodis yra gyvenimo tikrovės atspindys. Žodynų tikslas – parodyti tą tikrovę išsamiai, bet kartu ir koncentruotai, aiškiai ir trumpai. Kad juose perteikiama informacija būtų greitai randama, žodžiai dažniausiai surašomi abėcėlės tvarka. Taigi žodynas yra knyga, kurioje tam tikra tvarka ( dažniausiai abėcėlės) išdėstyti žodžiai ir jų junginiai su reikšmių paaiškinimais ar kitų kalbų atitikmenimis. Dabartinė užsienio teorinė leksikografija, labai suartėjo su semantika (reikšmių mokslu).

Lingvistiniai ir enciklopediniai žodynai bei enciklopedijos. Pirmuoju požiūriu grupuodami ir aiškindami leksiką, skiriame lingvistinius ir enciklopedinius žodynus. Pirmosios grupės žodynų oobjektas – žodžio reikšmės ir jų santykiai , be to, garsinė ar grafinė išraiška. Enciklopediniai žodynai, arba enciklopedijos, aiškina žodžiais reiškiamas sąvokas. Siauru lingvistiniu požiūriu kalbant apie žodynus, reikia atsiriboti nuo enciklopedijų, nes tik sandara, t.y. abėcėlinė medžiagos pateikimo tvarka, tesieja šiuos veikalus o šiaip jie iš esmės skiriasi. Į enciklopediją paprastai įeina tik daiktavardžiai(bendriniai ir tikriniai), nes enciklopedijose aprašomi daiktai, įvykiai asmenys, o žodynuose – žodžiai, jų reikšmės, kilmė, tarpusavio jungimo galimybės, valdymas, derinimas, tarimas, rašyba, ir pan. Enciklopedijos yyra rinkiniai žinių apie daiktus plačiąja žodžio prasme, o žodynai – rinkiniai žinių apie žodžius. Tiek enciklopedijoje, tiek aiškinamajame žodyne paaiškinama žodžio reikšmė, bet tie aiškinimai nevienodi. Žodyne jie trumpi, lingvistiniai, o enciklopedijoje išsamūs, atskleidžiantys žodžių reiškiamą sąvoką, aprašantys daiktą.

Istoriniai ir dabartinės kalbos žodynai. Antruoju požiūriu vertindami leksiką, skiriame istorinius ir dabartinės kalbos žodynus. Istoriniuose žodynuose parodoma leksikos raida per visa tauros raštijos istoriją( pavyzdžiui, Grimų vokiečių kalbos žodynas) arba apsiribojama jos tam tikro laikotarpio leksika ( pavyzdžiui, I. Sreznevsio rusu k. žodynas). Prie istorinių žodynų šliejasi ir etimologiniai žodynai, aiškinantys žodžių kilmę. Tokiuose nurodoma, ar žodis yra savas ar skolintas, aiškinama iš ko , su kokiomis darybos priemonėmis jis padarytas, iš kurios kalbos atėjęs.

Visuotiniai ir daliniai žodynai. Trečiuoju požiūriu aprėpdami leksiką, skiriame visuotinius ir dalinius žodynus. Visuotinį žodyną( kartais jis vadinamas tezauro tipo žodynu) įmanoma parengti tik iš visos mirusių kalbų literatūros. Tokie yra lotynų, senosios graikų kalbos žodynai. Taigi praktiškai beveik visi žodynai yra daliniai, apimantys kuriuo nors kilmės ar vartojimo srities požiūriu atrinktą leksikos dalį ( skolinių, tarptautinių žodžių, terminų, tarmių, tikrinių vardų, rašytojų kalbos, Biblijos ir t.t.) Kalbotyrai vertingi yra tarmių žodynai. Daug jų yra išleidę rusai. Lietuvių tarminių žodynų pradininkas yra vienas iš didžiojo “Lietuvių kkalbos žodyno” redaktorių Vytautas Vitkauskas. Jo parengtas “Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas” išėjo 1976m. Jeigu aiškinami visi tarmėje vartojami žodžiai, tokie žodynai vadinami išsamiaisiais. Daliniai yra rašytojų kalbos žodynai. A. Puškino raštų žodynas apima 20 tūkst. Žodžių. Užsienyje yra sudaryti V. Šekspyro ( 15 tūkst. Žodžių), J. V. Gėtės, Servanteso kūrinių žodynai.

Ideografiniai žodynai.Ketvirtasis leksikos skirstymo požiūris išplaukia iš to, kad žodžiai mus supančio pasaulio ir žmogaus veiklos atspindys. Taigi juos galima grupuoti pagal gamtos ir žmogaus veiklos sritis apimančias temas. Tai vadinamieji teminiai, arba ideografiniai, žodynai. Pirmieji antikos žodynai ir enciklopedijos buvo teminės. Seniausiai išlikę tokie žodynai yra Aristofano Bizantiečio “Attikoi Lexeis” (II a. pr. m. e. ) ir Julijaus Poliukso “Onomastikon” (II a.). Yra paskelbta ir lietuvių kalbos teminio žodyno bandymų. Tai J. Paulausko ir A. Gudavičiaus darbai.

Aiškinamieji ir verstiniai žodynai. Penktąjį žodynų skirstymo kriterijų sudaro leksikos apdorojimo būdas. Žodžius galima aiškinti ta pačia kalba arba gretinti su kitos kalbos atitinkamos reikšmės žodžiais. Šiuo požiūrių skiriami aiškinamieji ir verstiniai žodynai. Verstiniai žodynai gali būti daugiakalbiai ir dvikalbiai. Populiariausi yra dvikalbiai žodynai. Per pastaruosius dešimtmečius yra išleista nemažai didelių dvikalbių visų kaimynų bei kitų Europos tautų ir lietuvių kalbos žodynų. Daugiakalbiniai žodynai dažniausiai reikalingi atskirų sričių specialistams. Jiems rengiami daugiakalbiai tterminų žodynai. Pavyzdžiui, 1971 m. Varšuvoje išleistame medicinos žodyne terminai pateikiami anglų, rusų, prancūzų, vokiečių, lotynų, lenkų kalbomis. Aiškinamųjų žodynų tikslas – aiškinti žodžių reikšmes, parodyti jų vartojimą. Dažniausiai jie yra dabartinės bendrinės kalbos žodynai , taigi ir norminamieji. Todėl, aiškindami žodžių vartojimą, skiriame, kas taisyklinga ir kas nepriimtina,- pateikiamos bendrinės kalbos leksikos normos. Kalbos norma žodyne – tai privalomos taisyklės, kurios reguliuoja žodžio reikšmes, rašybą, tarimą, kirčiavimą. Yra specialių ( ne aiškinamųjų) rašybos ir tarties žodynų, reguliuojančių rašybos ir tarties normas. Tam tikrą leksikos dalį sudaro tapačios ar artimos reikšmės žodžiai, vadinamieji sinonimai. Sinonimų žodynai( sinonimai gr. synonimos “to paties vardo” yra tokie žodžiai, kurie turi skirtingą fonetinę išraišką ir tapačias arba artimas reikšmes) daug prisideda prie kalbos kultūros ugdymo. Reikšmingiausi yra aiškinamieji, su sinonimų vartojimo iliustracija parengti žodyną 1961 m. A. Lyberis išleido pirmąjį labiau mokykloms skirtą lietuviškų sinonimų žodyną. Jame apie 720 sinoniminių žodžių grupių su daugiau kaip 3900 žodžių. Kiekvieno sinonimo paaiškinta reikšmė ir pavyzdžiais iš literatūros ar šnekamosios kalbos, parodyta jų vartojimo sritis: su kokiais žodžiais ir kokiais atvejais vartojamas kuris sinonimas. Ypatinga leksikos dalis yra frazeologizmai( frazeologija gr. phrasis – posakis, logos – mokslas yra lingvistikos šaka, tyrinėjanti pastoviuosius žodžių junginius.) – pastovus žodžių

junginiai. Mokamas jų vartojimas padeda kurti vaizdingą ir emocionalią kalbą. Pirmojo “ Lietuvių kalbos frazeologijos žodyno” 1977m. autorius yra Jonas Paulauskas. Kalbos įtaigumui ugdyti pravers Irenos Ermanytės parengtas antonimų- priešingas sąvokas reiškiančių žodžių – žodynas. Leidžiami ir epitetų žodynai.

Žodynai – kalbos mokymosi vadovėliai. Šiuo požiūriu galima skirti du žodynų tipus:

a) žodynai kaip leksikos vadovėliai, padedantys išmokti kalbą

b) žodynai informatoriai pasyviam vartotojui

Pirmojo tipo – aktyviuosiuose – žodynuose straipsnių nedaug, bet užtat jie labai išsamūs. Pasyviuosiuose žodynuose, priešingai, žodžių labai daug, bet mažai semantinės aanalizės.

Kiti žodynų tipai.

a) Atvirkštiniai, arba inversiniai, žodynai. Juose žodžiai išdėstomi abėcėlės tvarka pagal paskutinę, priešpaskutinę, trečią nuo galo ir t.t. raidę. Iš pradžių eina žodžiai, kurie baigiasi ba, paskui ca, da ir t.t. Tokie žodynai labai pravartūs žodžių sandaros analizei.

b) Kalbos srauto struktūrą analizuoti padeda dažnumo žodynai. Juose parodomas žodžių ir jų formų vartojimo dažnumas įvairių stilių literatūroje. Iš tokių žodynų taip pat matyti kalbos sraute pasikartojančių balsių ir priebalsių santykis.

c) Dirbtinės kalbos – žargono – žodynai praverčia ttvarkos saugotojams. Savo kalbos priemonėmis kuriamas žargonas papildo kalbą ir nėra visur peiktinas.

d)Pataruoju metu kalbose vartojama daugybė santrumpų. Joms išaiškinti taip pat reikia žodynų.

Literatūros sąrašas

1. Jakaitienė E., 1980 m. “Lietuvių kalbos leksikografija”.

2. Balašaitis A. 1984 m. “Kalba ir žmonės”.

3. http://ualgiman.tinklapis.lt/leksikografija_ir_zodynu_tipai.htm