Amerikos virtuve

Ko reikia, kad galėtum džiaugtis Amerika, kaip įvairiausių kulinarinių nuotykių kraštu pasaulyje? Reikia tik atvažiuoti ir į ją žiūrėti atviromis akimis ir pavydo bei pasipiktinimo neužlieta širdimi.

Jei atvažiuoji Amerikon ne tikėdamasis tyčiotis iš jos ir nebandydamas įrodyti savo pranašumo, ji atsivers tau ir nusišypsos dukart plačiau, nei Tu jai šypsosies. Amerika – dėkinga ir atlapaširdė, kaip mylima teta, kuri laukia svečių iškepusi pyragus. Tačiau jei nori dar kartą pakrapštyti europiečių ir Trečiojo Pasaulio gyventojų liežuviais nuskalbtus įkyrius poterius apie didelės ššalies didelius ir kvailus žmones, geriau neskaityk toliau šio straipsnio, atsiversk geriau kokį interneto puslapį, ir smaginkis ten iki valiai.

Nes šis straipsnis bus teigiamas, šviesus ir tipiškam Europos pavyduoliui sunkiai virškinamas.

Vidutiniam europiečiui tikrai sunku surasti protingą ir suaugusį santykį su Amerika. Kaip paauglys, gyvenantis tėvų namuose, nekenčiantis savo priklausomybės, tačiau nieko negalintis padaryti, taip ir pavydus likusio pasaulio atstovas žiūri į Ameriką ir springsta nuo neracionalių argumentų. Taip daug priežasčių, dėl kurių to didžiulio krašto norisi nekęsti, ir kartu taip ddaug įrodymų apie to krašto pranašumą ir neatremiamą patrauklumą.

UNIKALUS LIKIMAS IR UNIKALI MISIJA

Amerikos vieta pasaulio kulinarijoje – unikali. Priėmusi į savo glėbį pasaulio atvykėlius, ji tapo didžiausiu suneštiniu baliumi, koks tik gali būti. Paragavusi visko, pakramčiusi, pagalvojusi, kai ką pakeitusi ((kaip patyrusi šeimininkė), Amerika paėmė receptus, sudėtines dalis, tradicijas, ruošimo būdus, perdarė viską savaip, ir neilgai laukusi išvežė tuos patiekalus pardavinėti ten, iš kur jie kilę, ir į gretimas bei tolimas šalis.

Tuojau paklausite: tai kaip ten, Užkalni, nejau neigsi, kad Amerikoje tikrai daug storų žmonių, ar gal nenori apie tai kalbėti, nes pats esi storas pumpučkėlis? Neneigsiu, taip, Amerikoje ne tik storulių daugiau, nei kitur, bet ir žmonių, neribotai, neapsakomai nutukusių daugiau, negu bet kur kitur pasaulyje. Kodėl?

Paaiškinimų galima paskaityti daug. Daug šaldyto, perdirbto, mažai kramtomo ir lengvai nuryjamo maisto, kuris dar ir pigus ir lengvai įperkamas.

Istorinė priežastis senesnė ir gilesnė. Prisiminkime, iš ko sudaryta amerikiečių tauta? Šimtmečiais čia už paskutinius skatikus nusipirkę šipkartes, (kaip mano prosenelė, dirbusi Amerikoje kaliošų ffabrike, sutaupiusi pinigų naujam ūkiui Lietuvoje, kuris netrukus buvo nukolūkintas) plaukė laivais žmonės, kurių visi ieškojo geresnio gyvenimo. Kas buvo geresnis gyvenimas bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, niūrių fabrikų darbininkams, netekusiems pragyvenimo šaltinio, ir kitiems varguoliams? Pirmiausiai – sotus pavalgymas. Pasisotinimas. Noras prisikimšti pilvą taip, kad atrodytų, kad jau niekuomet nebūsi alkanas.

Apie žmones, patyrusius badą (tikrą badą – ne alkį ir maudulį skrandyje, kai buvo daug darbo, ir nespėjai pavalgyti pietų, tik išgėrei kavos iš automato) kalbama, kad šis prisiminimas geležine rranka suspaudžia jų smegenis visam gyvenimui, jie jo niekada nebegali pamiršti, ir maisto gausa lieka šviesiausia ir nedingstanti svajonė.

Į Ameriką važiavo žmonės, kuriems badas buvo jų tėvų ir protėvių genuose. Airiai, kurių tautos skaičių ketvirtadaliu ar penktadaliu XIX amžiuje sumažino „bulvių badas”, lietuviai, skandinavai, vokiečiai, genami XX amžiaus pradžios ekonominės depresijos ir nedarbo, važiavo kinai, japonai ir korėjiečiai. Per Atlantą Amerikon plaukė Sicilijos ir Kalabrijos italai, nebegalintys prasimaitinti ir išmaitinti vaikų iš baudžiauninkų darbo saulės išdegintose alyvuogių giraitėse ir tamsiai žaliais lapais blizgančiuose citrinmedžių soduose, kur tvarką prižiūrėjo dvarininkų samdomi smogikai, iš kurių vėliau išsivystė Mafija.

Visiems šiems žmonėms maisto gausa buvo pirmoji ir didžiausia svajonė, Amerikos pažadas. Ne susitaupyti namui ar automobiliui, bet nukloti stalą gardėsiais, kaip per vestuves, kad galėtum sėdėti prie jo ištisas valandas, kad išsipūstų pilvas ir atsisegtų marškinių sagos, o smegenis užlietų švelnus svaigulys ir mieguistumas.

Todėl didžiulės lėkštės Amerikos restoranuose, kiekviena salotų porcija, galinti pietumis pamaitinti trijų žmonių šeimą, sumuštiniai „submarinai”, dydžiu kaip beisbolo lazda, ir kepsniai iš pusės karvės yra istorinės atminties liudijimas. Šiandien Niujorko ar Hiūstono restorane siūlo „60 uncijų kepsnį – jei galėsi suvalgyti per pusvalandį, mokėti nereikės” – tai ne šiaip išsidirbinėjimas. 60 uncijų – tai 1,7 kg mėsos, porcija leopardui, o nne žmogui; tai įgyvendinimas protėvių svajonės apie tokią dieną, kai mūsų vaikai arba proanūkiai galės gauti tokio dydžio kepsnį, kad nevalios jo suvalgyti.

SUVIRŠKINTOS VIRTUVĖS

Todėl, kai Amerika priimdavo kitų tautų kulinarines tradicijas, jos buvo daugiau ar mažiau perdirbamos ir pritaikomos prie svajonės apie gausą. Italų virtuvė užima ypatingą vietą: tiek dėl atvykėlių gausos, tiek dėl atsivežto maisto kulto.

Italai, net ir labiausiai vargstantys, visuomet mėgo pavalgyti ir šeimos stalas buvo antrasis altorius, tačiau tradicinė italų dietą yra vargo atspindys – daug daržovių ir žuvies (tradiciškai pigių patiekalų), mažai mėsos (ji brangi), o sūris – gardėsis, kaip ir saldumynai, mat cukrus buvo brangus ir desertas buvo šventės, o ne kasdienio maisto atributas.

Patekę Amerikon, italai pamatė, kad vargo padiktuotų proporcijų galima nebepaisyti, ir nors meilė daržovėms liko, bet anksčiau laikytos brangiomis sudėtinės dalys užėmė nematytą vietą.

Picos evoliucija yra geriausias pavyzdys. Šį pietų Italijos patiekalą pasauliui atnešė ne italai – jie jį atsivežė tik į Ameriką, o jau paskui amerikiečiai verslininkai paskleidė jį po pasaulį. Būtent todėl šiandien galiu iš amerikietiškos picerijos „Pizza Hut” niūrioje Londono priemiesčio parduotuvių aikštėje parsivežti karštą garuojančią picą, kuri sūriu užlieta rūkyta dešra, kiaulienos ir jautienos kukuliai, pipirai ir kukurūzai, ir visa pica apjuosta sūrio prikimštu dešros storumo kraštu (paklauskite mmano sesers Kotrynos, kokia pica jai skaniausia Anglijoje). Ta amerikietiškoji pica, nors forma ir principu panaši į sukurtąją kažkada Neapolyje, yra himnas gausai („prikrausim visko, ko norėsim, paskui sūrio – dvigubai, ir dar, kad nepasirodytų maža, dar apjuosim sūriu prikimštu kraštu”), kai itališkas plonas kepinys būdavo pigiausias maistas, kepamas iš prasčiausių miltų, ir su gabaliukais visko, kas atliko virtuvėje.

Netgi tai ne riba – visų picų motina yra Čikagos gilioji, kuriai reikia mažiausiai pusės kilogramo sūrio, kuris užkepamas salotinės formos dubenyje, kur dar gyvena kukuliai, padaryti iš itališkų kiaulienos dešrelių faršo su pankolių sėklomis ir stambių saldžių pomidorų padažas. Šita pica yra nesuderinama su jokiomis sveiko maitinimosi tradicijomis – svoris auga vien į ją pasižiūrėjus. Tai dievų maistas.

Esu vienas nedaugelio žmonių, kuris nesirenka arba amerikietiškos, arba itališkos picos, vieną iš jų mėgdamas, o kitą niekindamas. Taip dažnai išgirsi sakant „tikros” itališkos picos mėgėjus, girdi, amerikietiškoji yra šlykštus surogatas, „netikra”. Visada klausiu – kaipgi netikra, brangieji? Ar ne žmonėms padaryta, žmonių valgoma ir jų mėgstama?

Apskritai, kas yra „tikra”, o kas ne? Bet kuris tradicinis patiekalas, pastatas, drabužis, daiktas kažkada buvo naujovė, kažkada buvo ne toks, kaip iki tol buvo statoma, siuvama arba kepama. Įtariu, kad paniekinamas požiūris į amerikietiškos virtuvės patiekalus, lyginant

juos su „senųjų”, „originaliųjų” virtuvių prototipais yra genamas pavydaus niežulio apiburnoti Ameriką bet kuria proga. Juk, pavyzdžiui, tradiciniai itališki lakštiniai, Italijoje valgomi yra irgi ne „originalus” patiekalas, bet iš arabų šalių prieš šimtmečius atvežtų tenykščių lakštinių itališkasis surogatas. Bet šiandien vargu ar sutiksi ką nors, kas tuo pagrindu šaipytųsi iš italų. „Jūs manot, jūs čia tikrus makaronus valgot? Maroke va tai prieš 700 metų buvo tikri makaronai.”

Net ir italų virtuvės pamatinis akmuo, pradžia ir pabaiga – pomidoras, yra juk visai nne itališkas, bet atvykęs iš naujojo pasaulio tik XVII amžiuje. Vos prieš tris šimtmečius. Ką reiškia trys šimtmečiai, palyginti su tūkstantmečių istorija? Bet niekas juk nepurkštauja – „tie pomidorai tik amerikietiškas išmislas, italų virtuvei jie nebūdingi”.

AZIJOS IMPORTAI

Žmones labai mėgsta vieni kitus stebinti skambiais ir stebinančiais pareiškimais, kurie iš tikrųjų yra ne daugiau nei banalybės arba nesąmonės. „Kokakola tirpdo dantų emalį” (tirpdo, bet apelsinų sultys tirpdo jį dvigubai greičiau). „Žydai geria krikščionių vaikų kraują”. „Vanduo, bėgdamas iš vonios, sukasi skirtingomis kryptimis ppietų ir šiaurės pusrutuliuose”. Iš visų banalybių ir nuošnekų labiausiai įgrisusi yra ši: „kas Vakaruose vadinama kinų maistu, visai nepanašu į maistą Kinijoje”.

Pirmiausia, ne taip jau nepanašu: nepasakytum, kad Kinijoje valgomi cepelinai ir bulviniai vėdarai, o ne ryžiai, kaip kinų rrestoranuose Amerikoje. Antra, virtuvės pačioje Kinijoje skiriasi labiau, nei kinų virtuvė Kinijoje nuo kinų virtuvės Amerikoje.

Kinų emigrantai, atsidūrę kitoje Ramiojo vandenyno pusėje, turėjo labai mažai galimybių dirbti, dėl ilgalaikio ir įstatymų nustatyto diskriminavimo (dar XIX amžiuje Amerikoje apie beviltišką viltį puoselėjantį žmogų buvo sakoma: „jo šansai mažesni, nei kiniečio”) bei dėl kalbos nemokėjimo. Kinai steigė skalbyklas ir pigiu maistu maitino tūkstančius didžiųjų statybų (pirmiausiai, geležinkelių tiesimo) darbininkų.

Jungtinėse Valstijose, kaip ir Kanadoje bei Britanijoje, kinų virtuvė pirmiausiai garsėjo kaip itin pigus maistas. Studentai sakydavo, kad kinų restorane valgyti pigiau, nei gaminti namie. Londone ir šiandien „ponas Wu” ir „ponas Au” (manau, kad tai tas pats ponas, tik skirtingai pavadinęs restoranus ir susitrumpinęs vardą, kad pigiau kainuotų iškaba) keliuose restoranuose siūlo fantastišką, sskanų, karštą kinų maistą – viską, ką gali suvalgyti, už £5.00 (apie 23 Lt) – ten iš tiesų gali prisivalgyti dviem dienoms, jeigu nori, nes laiko apribojimų nėra. Tik turi nebauginti šiurkštūs padavėjai bei susigrūdimas (kiek teko matyti filmuose, kalėjimų valgyklose žmonės turi daugiau vietos alkūnėms, ir aptarnavimas ten mandagesnis).

Kinų virtuvė Amerikoje – kaloringa, turtinga angliavandenių (cukraus, krakmolo, miltų), patiekalai ruošiami labai greitai ir labai aukštoje temperatūroje, naudojant daugiau aliejaus ir druskos. Kinų virtuvė garsėja gausiu natrio glutamato kiekiu. Natrio gglutamatas, pagilinantis skonio pojūtį, puikiai žinomas ir Lietuvos šeimininkėms, nes buvo ir yra pagrindinis „Vegetos” miltelių elementas (priminkite mamai, kai kitą kartą sakys, kad „anksčiau maistas buvo natūralus, o dabar viena sintetika”). Amerikoje buvo kalbama net apie „kiniečių restorano sindromą” – galvos skausmą, veido paraudimą ir prakaitavimą, kuris siejamas su natrio glutamato naudojimu, tačiau moksliniai tyrimai tokį ryšį paneigė.

Kinų restoranuose Amerikoje yra ir vienas dalykas, kurio nerasite beveik niekur Kinijoje (išskyrus restoranus, kurie tikisi amerikiečių turistų) – „laimės sausainukai” (fortune cookie). Sulankstytas tešlos lakštelis, iškeptas ir su popierėliu viduje, ant kurio – ateitį atspėjantis posakis arba Konfucijaus išmintį primenanti sentencija: „kiekvienas išėjimas pro atviras duris yra įėjimas į naujų galimybių sodą” arba „Dabar gera proga susirasti naujų draugų”.

Korėjiečių virtuvė Amerikoje, galbūt nukentėjusi nuo pasakojimų apie keptus šunis (vienąkart Seule bandžiau rasti restoraną, kur galima būtų paskanauti ciuciuko, arba bent jau nufotografuoti iškabą, bet taip ir neradau – pasirodo, tai itin retas ir labai nedaugelio mėgstamas delikatesas), niekuomet nepasiekė tokių aukštumų ir tokio populiarumo, kaip kinų maistas. Labiausiai korėjiečių mėgstamas patiekalas, kurio patrauklumas man nesuprantamas, yra rauginti kopūstai, į kuriuos priberiama daug raudonųjų pipirų miltelių – gimči, arba kimči. Kaip galite atspėti ir be manęs, šis maistas turi nuostabų vidurių pūtimo eefektą, su kuriuo lietuviškieji žirniai su spirgais net negali lygintis. Kaip sakė vienas amerikiečių humoristas, „tai sukelia tokį bezdėjimą, nuo kurio kambaryje pagelsta augalai ir nuo sienų pradeda luptis dažai”.

Iš visų Azijos virtuvių japoniškoji įsigalėjo vėliausiai, pirmiausiai Kalifornijoje, kuri ji nuostabiai mažai tepakito – Amerikoje atsirado tik vienas kiek naujesnis patiekalas, Japonijoje iki tol nematyta sušio rūšis, „Kalifornijos ritinėlis” (California roll), kuris skiriasi nuo tradicinių sušių tik sudėtingumu ir dydžiu.

Japonai savo restoranus Amerikoje steigė gal daugiau nostalgijos genami, ir noras prikimšti pilvą, apie kurį rašiau straipsnio pradžioje, jau nebebuvo nei svarbiausias, nei apskirtai svarbus. Todėl šviežia ir tobulai supjaustyta žalia žuvis, skystas sojos padažas ir nepaprastas dėmesys lakoniškam pateikimui persvėrė tradicinį potraukį gausai.

Viena iš aplinkybių buvo ta, kad japonų virtuvę daugumas pokario laikų amerikiečių anksčiau paragavo ne namuose, bet pačioje Japonijoje: šimtai tūkstančių amerikiečių kareivių, tarnavusių karo bazėse tekančios saulės šalyje, ne tik siutino sovietinius propagandininkus bei parsiveždavo japoniukes žmonas, bet ir susipažino su tenykščiais valgiais.

Panašiai kažkada poilsinės kelionės į Meksiką (kur pigus alus, nesaugu gerti nevirintą vandenį ir legaliai galima nusipirkti kubietiškų cigarų), kaip ir meksikiečių emigrantai, dažantys namus ir plaunantys mašinas, supažindino amerikiečius su pietų kaimynų valgiais.

IŠ UŽ PIETINIO RUBEŽIAUS

Pietinių valstijų virtuvė Amerikoje tampriai susijusi su Meksikos tradicijomis, iir net pavadinimą turi – Tex Mex – Teksaso valstijos ir Meksikos, tradicijų mišinys, kuriame jau nebeatskirsi, kas iš kur. Gausus kukurūzų, tradicinio amerikietiško augalo, naudojimas – nuo traškučių iki paplotėlių, aštrūs padažai, pipirų nudegintą burną šaldanti grietinė, ir didžiulė pagarba mėsai, pirmiausiai jautienai.

Tai labai vyriškas, sotus maistas, prie kurio puikiai dera skystokas šviesus šaltas alus. Teksaso virtuvės didžiausia palaima – patiekalas, kurio nepavalgysi užsisakęs restorane, nes jo neįmanoma pagaminti pagal greitą užsakymą. Beef brisket – brisketas, karvės papilvės išpjova, tradiciškai kepama per naktį prie laužo snaudžiančių piemenų (kaubojų). Brisketas kepa ne tiesiai virš žarijų, bet ant šiltų dūmų, pribėrus gabaliukus hikorijos riešutmedžio dėl stipresnio kvapo. Vidutiniškas šio didžiulio kepsnio kepimo laikas – apie 14 valandų, kol suminkštėja ir sugeria į save pamažu tirpstantį riebalų sluoksnį.

Pradėjus kepti iš vakaro, mėsa būna paruošta kitos dienos pietums, kai svečiai susirenka po bažnyčios sekmadienį. Mėsa būna nuo dūmų juoda iš išorės, viduje švelniai rausva ir rusva. Visi ragavusieji ir apie tai kalbėję bei rašę laimingieji sutaria, kad šis kepsnys (tradiciškai valgomas stovint, be padažų, tik su pigiausia balta duona) gali atversti į mėsos tikėjimą net ir aršiausią pasaulio vegetarą. Net ir puikiausiai paruoštas filė kepsnys yra tik blankus, nedrąsus pretendentas į Mėsą iš

didžiosios raidės, palyginti su Teksaso brisketu.

Patiekalas, pietų valstijų amerikiečiams toks pats savas, kaip mums – lietuviška aliejuje kepta duona su česnakais, yra tešloje apvoliota ir aliejuje kepta (dažniau kepta fritiūre – arba kaip dar pavadinsi verdančio aliejaus puodą?) vištiena.

Sveiku nelaikomas ir dažnai pašiepiamas, kepta vištiena yra juodųjų amerikiečių nacionalinis patiekalas ir pietinių valstijų simbolis.

Iki vergovės panaikinimo juodaodžiai vergai Amerikoje, kurių daugelis dirbo virtuvėse, gamindami baltiesiems ponams, turėjo teisę namų ūkiuose auginti tik vištas (jokių kiaulių ar karvių – tai buvo llaikoma pavojingu keliu į ekonominę nepriklausomybę; kaip artima XX amžiaus baimėms dėl komunizmo nepriimančios valstietijos, kurią reikėjo išbuožinti). Tai kaimiškas, paprastas ir lengvai nuspėjamas patiekalas, kur šeimininkės galėjo išsiskirti nebent prieskonių pasirinkimu ir ypatingai traškia plutele.

Skirtingai nuo kitų amerikietiškų greitojo maisto restoranų, kurie dažnai pateikia tik pusėtiną populiaraus patiekalo variantą („Taco Bell” – blankokas meksikietiškas maistas, „McDonald‘s” – ne patys sultingiausi mėsainiai, bet apie tai vėliau), didžiausias pasaulyje keptos vištienos tinklas, „Kentucky Fried Chicken” gamina puikią keptą vištieną, nuo Aliaskos iiki Dubajaus. Galbūt taip yra todėl, kad pats patiekalas labai paprastas ir sugadinti jį labai sunku.

TAI TIKRAI AMERIKIETIŠKA

Kad jau paminėjau mėsainius („burgerius”, kaip labiau mėgstu juos vadinti) ir „McDonald‘s” restoranus, tai ir pakalbėsiu apie tai. Juo labiau, kad mėsainis yra llabiausiai natūraliai amerikietiškas (neatvežtas iš niekur, nors pats mėsos paplotėlis priskiriamas atvykėliams iš Vokietijos) ir labiausiai eksportuojamas po visą pasaulį dryžuotai-žvaigždėtas patiekalas.

Jis amerikietiškas kaip doleris, kaip prigimtinė teisė vairuoti automobilį ir kaip obuolių pyragas.

Amerikietiškas mėsainis, nors buvo toje šalyje žinomas jau XX amžiaus pradžioje, tapo universaliu patiekalu ir kultūriniu reiškiniu po Antrojo Pasaulinio Karo. Jis taip pat simbolizuoja Amerikos pokarinį fantastišką šuolį į priekį, kaip chromuoti ir prašmatniais pelekais automobiliai, o taip pat šaldytuvai, televizoriai ir skalbyklės kiekvienoje šeimoje.

Pokario Amerikoje pirmą kartą žmonijos istorijoje paauglys pasidarė rimta ekonomine jėga, rimtu perkamosios galios nešėju. Paaugliai vis dažniau dirbo (ir vis geriau apmokamą darbą paslaugų sektoriuje, dažnai – tose pačiose mėsainių baruose) ir galėjo sau leisti ne tik kiną ir šokius, bet iir maistą „out” – ne namie. Nors automobilį dažnai vis dar tekdavo skolintis iš tėvų.

„McDonald‘s” – bendrovė, nekenčiama viso pasaulio kovotojų su globalizavimu, o Lietuvoje dažnai linksniuojama už tai, kad savo įstaigas vadina restoranais (ar Jums gaila, kad vadina? Ar kas nors Lietuvoje buvo apgautas, tikėdamasis, kad jį aptarnaus prie staliuko ir uždegs žvakę, o rado savitarnos valgyklą? Palikite juos ramybėje, dėl manęs tegu vadinasi nors Sporto Rūmais, man neskauda ir negaila), tikrai gamina nelabai blogus, bet ir nelabai gerus mmėsainius.

Jie saugūs ir gerai paruošti (tik nepradėkite man apie „sintetiką” ir „nesveiką maistą” – pasižiūrėkite, iš kokios „zarazos” gamindavo ir gamina Lietuvoje per vestuves vaikučiams siūlomus ir dantis laužiančius cukrinius baravykus ir kaštonus, kokio sveikumo yra spirgai su grietine ir kiek gydytojų rekomenduoja taukuotą kiaulienos karbonadą bei lietuvišką šakotį), bet, deja, „McDonald‘s” mėsainiai yra blankūs, kaip šokių vakaras Vilniaus vidurinėje mokykloje 1982 metais, organizuotas pionierių vadovės ir direktoriaus pavaduotojo.

Net ir didieji Amerikos mėsainių tinklai paruošia skanesnius sumuštinius – „Burger King”, besireklamuojantys „kepimu ant liepsnos” (nors tos liepsnos tik šiek tiek palaižo kepamą jautienos paplotėlį) arba „Wendy‘s”, o ką jau kalbėti apie neskubančių specialistų ruošiamus sumuštinius su puikia malta jautiena, pagardinta svogūnais. Bet kuriuo atveju geras mėsainis turi būti didelis, su vienu, dviem, o kartais trim (arba, jei visai praradote saiką – keturiais) mėsos paplotėliais, su daug pomidorų padažo, majonezo, rūkytos šoninės lakšteliais, salotomis ir pomidorais. Pomidorų padažas susimaišo su majonezu, lengvai sumirko iš vidaus skrudintą bandelę, suspaudus ranka traška rūkyta šoninė, o tarp dantų turi gaiviai lūžinėti šaltos salotos, kontrastuojančios su karštu, kvapniu mėsos paplotėliu (arba keturiais!).

Jautiena turėtų būti ne per liesa – kepant ant grotelių, šiek tiek taukų nuvarvės ant žarijų, jie užsidegs, pakils kvapniomis liepsnomis ir apglamonės mėsą, ppalikdami ant mėsos paplotėlio dryžuotas apdegimo žymes – kaip žvaigždėtai-dryžuota Amerikos vėliava. . . “Istorijos”, 2008 m. kovas