Lietuvos Respublikos maisto įstatymas

LIETUVOS RESPUBLIKOS

MAISTO

ĮSTATYMAS

PIRMASIS SKIRSNIS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

1. Įstatymas nustato teikiamo į rinką maisto bei jo tvarkymo reikalavimus, valstybės institucijų bei visuomeninių vartotojų teisių gynimo organizacijų kompetenciją užtikrinant maisto saugą, taip pat reglamentuoja maistogamintojų, paslaugų teikėjų bei pardavėjų pareigas ir atsakomybę.

2. Įstatymo tikslas – užtikrinti, kad:

1) į rinką būtų teikiamas maistas, atitinkantis šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytus saugos reikalavimus;

2) maistas atitiktų tarptautinius laisvam prekių judėjimui keliamus reikalavimus ir Lietuvos maisto gamintojas galėtų plėsti savo prekių eksportą į kitas šalis, oo Lietuvoje pagamintas maistasgalėtų lengviau konkuruoti tarptautinėje rinkoje;

3) būtų skatinama ekologiškų žemės ūkio produktų gamyba, sveikesnė Lietuvos gyventojų mityba, gerinama su maistu ir mityba susijusi žmonių sveikata.

2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

1. Maistas – kiekviena medžiaga ar produktas, apdorotas, pusiau apdorotas, ar žaliava (neapdorotas produktas), skirti žmogaus mitybai. Maistui taip pat priskiriamas geriamasis vanduo, alkoholiniai gėrimai, kramtomoji guma ir kitos medžiagos bei produktai, skirti žmogui praryti, kramtyti ar vartoti, išskyrus vaistus ir kitus medicinos gaminius, narkotines bei psichotropines medžiagas, tabako ggaminius.

2. Maistinės medžiagos – žmogaus organizmui būtinos maisto sudėtinės dalys (maiste esantys baltymai, riebalai, angliavandeniai, vitaminai, mineralinės ir kitos medžiagos bei specialūs maisto papildai – vitaminai, mineralinės ir kitos medžiagos).

3. Gaminiai, besiliečiantys su maistu – medžiagos ir gaminiai, galintys liestis ssu maistu, besiliečiantys su juo ir pagaminti tam tikslui.

4. Maisto higiena – sąlygos ir priemonės, užtikrinančios maisto saugą bei tvarkant maistą padedančios išsaugoti jo tinkamumą žmonių mitybai.

5. Maisto tvarkymas – bet koks poveikis maistui arba veiksmai su juo ar atskiromis jo sudėtinėmis dalimis (įskaitant maistui skirtų augalų ir gyvūnų auginimą, maisto gaminimą, ruošimą, perdirbimą, pakavimą, laikymą, saugojimą, gabenimą, paskirstymą, tiekimą, pateikimą parduoti, pardavimą), galintys turėti įtakos maisto saugai, kokybei ir mitybos vertei.

6. Maisto tvarkymo vieta – vieta (įskaitant teritoriją, statinius ir transporto priemones), kurioje tvarkomas maistas.

7. Maisto priedai – medžiagos, kurios, paprastai nebūdamos maistu ar jo sudėtinėmis dalimis, dedamos į maistą technologiniais tikslais jo tvarkymo metu ir kurios pačios arba jų dalys tvarkymo proceso pabaigoje tampa arba tikėtina, kad tampa, ssudėtine maisto dalimi.

8. Gamintojas – Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka įregistravęs veiklą asmuo, kuris:

1) pagamino maistą arba apie tai viešai pareiškė, pažymėdamas jį savo pavadinimu, prekės ženklu ar kitu skiriamuoju ženklu;

2) veikia kaip gamintojo atstovas ir gamintojo prašymu bei pateikdamas savo pavadinimą pateikia į rinką maistą arba, jei gamintojo atstovo nėra, maistą importuoja;

3) maistą tvarko ir nurodo save esant šio maisto gamintoju;

4) kaip maisto teikimo į rinką proceso dalyvis gali daryti poveikį maisto saugai.

9. Pardavėjas – asmuo, Lietuvos Respublikoje tteisės aktų nustatyta tvarka įregistravęs veiklą ir realizuojantis maistą.

10. Paslaugos teikėjas – asmuo, Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka įregistravęs savo veiklą ir teikiantis paslaugas maisto teikimo į rinką srityje.

11. Sauga – šio įstatymo bei kitų teisės aktų nustatytų maisto ir jo tvarkymo reikalavimų visuma, užtikrinanti, kad vartojant maistą įprastomis, gamintojo nustatytomis ar galimomis iš anksto pagrįstai numatyti vartojimo sąlygomis, įskaitant ir ilgalaikį vartojimą, nebus jokios rizikos vartotojų sveikatai ar gyvybei arba ji bus ne didesnė negu ta, kuri teisės aktuose nustatyta kaip leidžiama bei laikoma atitinkančia aukštą vartotojų apsaugos lygį.

12. Kokybė – maisto savybių visuma, leidžianti tenkinti išreikštus (deklaruojamus) ir numanomus vartotojų poreikius.

13. Specialios mitybos maistas – maistas, kuris dėl savo ypatingos sudėties ar tvarkymo skiriasi nuo įprastinio maisto, skiriamas dėl ypatingos fizinės ar fiziologinės būklės kylantiems mitybos poreikiams tenkinti ir atitinka deklaruojamą specialią paskirtį. Jis ženklinamas bei teikiamas į rinką tokiu būdu, iš kurio matyti, kokiai vartotojų grupei jis skirtas.

14. Rizikos veiksnių analizės ir valdymo sistema – biologinių, cheminių ar fizinių veiksnių, galinčių turėti reikšmės maisto saugai, nustatymo, įvertinimo ir valdymo sistema, taikoma maisto tvarkymo vietose savikontrolės tikslais.

15. Teršalas – atsitiktinai į maistą patekusi ar įdėta bet kokia cheminės ar biologinės kilmės ne maisto medžiaga ar kitoks objektas, iišskyrus maisto priedus, atsiradusi tvarkymo metu arba dėl aplinkos užterštumo, galinti pakenkti maisto saugai ar padaryti maistą netinkamą vartoti.

16. Teikimas į rinką – maisto teikimas parduoti arba teikimas nemokamai trečiajam asmeniui (galutiniam vartotojui arba bet kuriam tarpininkui, kuris teikia maistą galutiniam vartotojui), taip pat maisto laikymas ketinant pateikti jį trečiajam asmeniui, išskyrus bandinių teikimą kontrolės įstaigoms atlikti tyrimus.

3 straipsnis. Pagrindiniai maisto saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimai

1. Į rinką turi būti teikiamas šiame įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytus saugos reikalavimus atitinkantis maistas.

2. Maistas ir su maistu besiliečiančios medžiagos turi atitikti šiuos pagrindinius reikalavimus:

1) maistas turi būti tokios sudėties ir kokybės, kad būtų tinkamas žmonėms vartoti, neužterštas cheminiais, fiziniais, mikrobiniais ir kitokiais teršalais daugiau, negu leidžia teisės aktai, turi atitikti privalomuosius saugos ir kokybės reikalavimus;

2) į maistą gali būti dedami tik teisės aktų leidžiami maisto priedai bei maistinės medžiagos, atitinkantys nustatytus kiekio, grynumo, vartojimo sąlygų bei kitus reikalavimus;

3) įgaliota valstybės valdymo institucija tam tikrai maisto grupei gali nustatyti konkrečios sudėties ar kokybės reikalavimus, neprieštaraujančius tarptautinėms nuostatoms, jei tai reikalinga visuomenės sveikatos ar mitybos požiūriu;

4) maistui pakuoti ir kitaip su juo liestis leidžiama naudoti tik tam tikslui skirtas, nekenkiančias žmonių sveikatai, teisės aktų nustatytus reikalavimus atitinkančias medžiagas bei gaminius;

5) maistas ir ssu maistu besiliečiančios medžiagos turi atitikti teisės aktų nustatytus ženklinimo reikalavimus.

3. Maistas visuose jo ruošimo ir teikimo vartotojams etapuose („nuo lauko iki stalo“) turi būti tvarkomas laikantis šiame įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų:

1) tvarkyti maistą leidžiama tik pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytus maisto higienos, visuomenės sveikatos, veterinarijos bei aplinkos apsaugos reikalavimus, turint higienos ir technologijos reikalavimus atitinkančią įrangą;

2) maisto tvarkymo vietose turi būti teisės aktų nustatyta tvarka taikoma rizikos veiksnių analizės ir valdymo sistema bei atliekami būtini laboratoriniai tyrimai maisto saugos ir tvarkymo savikontrolei užtikrinti;

3) asmenys, tvarkantys maistą, turi atitikti teisės aktų nustatytus sveikatos reikalavimus ir įgyti Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka privalomųjų higienos žinių.

4 straipsnis. Vartotojų informavimo reikalavimai

Vartotojams turi būti teikiama teisinga informacija apie maistą. Draudžiama:

1) klaidinti vartotoją apibūdinant maistą, nurodant jo rūšį, tapatumą, savybes, sudėtį, kiekį, tinkamumo vartoti terminą, kilmę, tvarkymo ir vartojimo būdą bei laikymo sąlygas;

2) nurodyti ar užsiminti apie tas maisto savybes, kurių jis neturi, taip pat apie gydomąsias ar nuo ligų saugančias savybes, nesant Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka išduoto šią informaciją patvirtinančio specialios paskirties maisto produkto registravimo pažymėjimo;

3) nurodyti, kad koks nors maistas turi ypatingų savybių, jeigu iš tikrųjų tokiomis savybėmis pasižymi visi panašūs gaminiai;

4) kitaip klaidinti

vartotojus.

5 straipsnis. Maisto ir kitų į maistą panašių gaminių pateikimo į rinką ribojimai

1. Draudžiama teikti į rinką maistą, kai jame arba jo pakuotėje yra maistui nepriskiriamų daiktų (išskyrus atvejus, kai šie daiktai reikalingi maistui tvarkyti ar vartoti), jei dėl šių daiktų galėtų kilti pavojus vartotojų, ypač vaikų, sveikatai ar gyvybei.

2. Draudžiama teikti į rinką gaminius, savo forma, kvapu, spalva, išvaizda, ženklinimu, pakuote, dydžiu ar kitaip panašius į maistą taip, kad vartotojai, ypač vaikai, galėtų būti klaidinami ir vartojant šiuos gaminius kkaip maistą galėtų kilti pavojus sveikatai ar gyvybei.

6 straipsnis. Gamintojų, pardavėjų ir paslaugų teikėjų pareigos bei atsakomybė

1. Gamintojai, pardavėjai ir paslaugų teikėjaiprivalo laikytis šio įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimų, vykdyti valstybinės maisto kontrolės institucijų nurodymus ir reikalavimus.

2. Gamintojai, pardavėjai ir paslaugų teikėjai, pažeidę šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus, atsako bei atlygina nukentėjusiesiems padarytą žalą Produktų saugos ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.