Automobilių atliekos

AUTOMOBILIŲ LAUŽO PERDIRBIMAS

TURINYS

Automobilių laužo perdirbimas 3

Automobilių perdirbimas Europos Sąjungoje 9

Nebenaudojamų automobilių perdirbimas ateityje 14

Literatūros sąrašas 18

Automobilių laužo perdirbimas

Per pastaruosius 20 metų automobilių gamyba padidėjo – 2000 m.

pagamintų automobilių skaičius (išskyrus komercinius automobilius) siekė 58

mln. vnt. (žr. 1 pav.).

[pic]

1 pav. Automobilių gamyba pasaulyje 1980-2000 metais.

Naudojami automobiliai nuolatos sensta ir dalis jų kasmet išimama iš

apyvartos. Įvairiose šalyse tai kasmet sudaro apie 4-9% visų naudojamų

automobilių. Dauguma šių transporto priemonių perdirbama šalyje, likusios

eksportuojamos.

1 lentelėje pateikti vokiškiems automobiliams gaminti naudojamų

medžiagų kiekiai procentais.

1 lentelė. Vokiškiems automobiliams gaminti naudojamų medžiagų

vidutiniai kiekiai (procentais pagal svorį)

|Medžiaga |Automobilių gamybos metai |

| |1965 |1985 |1995 |2000 |

|Plienas, juodieji metalai |76,0 |68,0 |63,0 |61,0 |

|Aliuminis |2,0 |4,5 |6,5 |7,5 |

|Kiti spalvotieji metalai (varis, |4,0 |3,0 |3,0 |4,0 |

|švinas, cinkas) | | | | |

|Plastmasės |2,0 |10,0 |13,0 |14,0 |

|Kitos (stiklas, guma) |16,0 |14,5 |14,5 |13,5 |

Automobiliams gaminti naudojamų medžiagų kiekiai kinta: mažėja juodųjų

metalų, tačiau daugėja plastmasių, aliuminio. 85 procentai perdirbti skirtų

automobilių dažniausiai ssmulkinami, likę 15 procentų supjaustomi į gabalus

arba supresuojami.

2 pav. iliustruoja daugybę medžiagų ir detalių, naudojamų

automobiliams gaminti.

[pic]

2 pav. Automobiliams gaminti naudojamos medžiagos ir detalės

Perdirbimo procesuose dominuoja metalo išgavimas. Dažniausiai

atliekamos trijų tipų smulkinimo operacijos: pjaustymas, smulkinimas,

malimas. Naudojamų tipų įįrenginiai gali perdirbti apie 1,5 mln. t per

metus. Utilizuojami automobiliai, įvairūs jų likučiai gali būti be

papildomų operacijų tiekiami tiesiogiai į veikiančius plaktukinius malūnus

ir smulkintuvus (3 pav.).

[pic]

3 pav. Automobilių laužo smulkintuvas

Pavyzdžiui, JAV, Atlantoje (Džordžijos valstija) pastatyta ir veikia

automobilių perdirbimo įmonė Newell Recycling Co, kurioje neišmontuota

transporto priemonė gali būti susmulkinta į skiautes per 1 minutę nuo

proceso pradžios. Smulkintuvas gali perdirbti apie 100 tonų per valandą.

Atsižvelgiant į juodųjų metalų rinką, automobilių perdirbimo metu galima

išgauti nuo 7000 iki 9000 tonų metalo per mėnesį. Pirminio apdorojimo metu

pašalinami degalų bakas, katalitinis keitiklis, oro pagalvė,

akumuliatorius, padangos, tepalai, stabdžių ir šaldymo skysčiai.

Automobilių laužas smulkinamas minėtais tradiciniais metodais.

Didesnių gabaritų likučiai kameroje draskomi tol, kol tampa tokio dydžio,

kad pralenda pro specialių grotelių kiaurymes. Tolesnės operacijos metu

medžiaga pperduodama į oro skirstytuvą ir magnetinį separatorių, kad būtų

surūšiuoti skirtingai komponentai. Medžiagas oro srovė suskirsto į lengvas

oro srautų išnešamas daleles ir sunkias daleles (tokias kaip: aliuminis,

magnis, cinkas, varis, žalvaris, švinas, plastmasė, guma, smulkintas

stiklas), kurios nusėda.

Po plovimo iš medžiagų gabalų mišinio pirmiausia atskiriami magnis ir

guma. Tam naudojamas ferosilicio tirpalas, kurio lyginamasis svoris yra 2,2

kg/l. Magnio gabaliukai gali būti rankomis atskirti iš plūduriuojančių

dalelių. Likę sunkesni spalvotieji metalai ir nerūdijantis plienas grimzta

į dugną. Antruoju rūšiavimo etapu sunkieji metalai atskiriami naudojant

didesnio lyginamojo svorio ttirpalą (3,4 kg/l). Plūduriuojantis aliuminis

atskiriamas nuo tirpale grimztančių vario, cinko, švino, žalvario ir

nerūdijančio plieno. Atskyrimo efektyvumas svyruoja nuo 90 iki 96 procentų.

Kiekvienu nauju rūšiavimo etapu likusios medžiagos nardinamos į vonią su

vis didesnio lyginamojo svorio lipniu ferosilicio tirpalu. Atskirtos

medžiagos grąžinamos į gamybą. Vidutinis ferosilicio nuostolis yra apie 4-5

kg vienai tonai įkrautos medžiagos.

Mechaninis metalų rūšiavimas yra sudėtingas, todėl dažnai jie

atskiriami pagal atitinkamą lydymosi temperatūrą. Tam naudojamas Coreco-

rotacinė mašina su lydymo krosnimi, K. Weiss sistema, kurią sudaro dvi

nuosekliai sujungtos lydymo krosnys. Čia dažniausiai atskiriamas grynas

švinas ir cinkas.

Medžiagų atskyrimo problema sėkmingai išspręsta Duisburge (Vokietija).

Naudojant šiuos procesus buvo atskirta 70000 tonų sumaišytų spalvotųjų

metalų.

Po to, kai pašalintos nemetalinės medžiagos ir laidai, likusi medžiaga

smulkinama ir sijojama. Dalelių dydis svyruoja nuo 15 iki 65 mm. Atskiros

dalelės po to analizuojamos lazerio ir atominės emisijos spektroskopu.

Identifikuotos dalys nuo rūšiavimo konvejerio stumiamos į atitinkamą

lataką. Atskiriamas aliuminis, magnis, cinkas, varis, jų lydiniai, taip pat

švinas ir nerūdijantis plienas.

Spalvotųjų metalų analizės procesui palengvinti nuo 1992 m. buvo

naudojami rentgeno spinduliai. Tai sudarė galimybes išskirti 12 skirtingų

metalų – magnį, aliuminį, varį, alavą, cinką, žalvarį, bronzą, šviną,

nikelį, manganą, chromą bei chromo nikelio plieną -ir palengvino rūšiavimo

procesą. Atsižvelgiant į dalelių dydį, maksimalus našumas – 400-1000 kg/h.

Pagrindinė su automobilių perdirbimu susijusi problema – susidarančios

šalutinių pproduktų atliekos (sudaro apie 25-30% svorio), turinčios daugybę

pavojingomis laikomų medžiagų. Tai pjaustymo ir smulkinimo dulkės bei

pūkai, užteršti kuru, variklio, transmisijos ir diferencialo tepalais,

stabdžių ir akumuliatorių skysčiais bei antifrizo, šaldymo ir stiklų

plovimo skysčių mišiniu. INTECUS Consulting Company nustatė, kad

Vokietijoje perdirbus 2,6 milijonų transporto priemonių susidarė 68,7

milijonų litrų skysčių. Taikomi automobilių perdirbimo metodai negarantuoja

to, kad šie skysčiai bus tinkamai pašalinti. Pavojingos atliekos susimaišo

su inertiškomis smulkinimo atliekomis (tekstile ir plastmasėmis), dėl to

visas smulkinimo dulkes ir pūkus būtinai reikia laikyti pavojingomis

atliekomis. Vokietijoje kasmet į kontroliuojamus sąvartynus pašalinama apie

550 000 t susidarančių pjaustymo ir smulkinimo dulkių bei pūkų. Kadangi

naudojama daugiau plastmasių, kompozicinių ir kitų nemetalinių medžiagų

(pvz., keramikos), daugėja ir pjaustymo bei smulkinimo dulkų ir pūkų. Ši

tendencija stiprėja.

Automobilių dalių nemetalines medžiagas ir skysčius dabar galima

tinkamai perdirbti tiktai transporto priemones išmontavus. Išmontavimas

nereikalauja keisti esamus automobilių perdirbimo metodus, o tik pagreitina

procesą. Išmontavimo linijų metodo pranašumą lemia didesnis

automatizavimas. Tačiau automatizuotą išmontavimą gali pasunkinti prasta

transporto priemonės būklė: korozija, užteršimas, koks nors pakenkimas dėl

avarijos. Kadangi šiuolaikinių transporto priemonių agregatai bei mazgai

turi daug atramų, rankinis transporto priemonių išmontavimas užima daug

laiko. Reikalinga išmontavimo gamykla, kuri galėtų taikyti specifines

automobilių dalių ir skysčių pašalinimo bei perdirbimo technologijas.

Metalurginio perdirbimo koncepcija buvo plėtojama Mercedes Benz AG ir

Voest-Alpine Steel AG. Pirminio automobilių apdorojimo metu pašalinami

automobiliniai skysčiai, varis, plastmasės, akumuliatorių baterijos,

katalitiniai keitikliai. Transporto priemonės supresuojamos į blokus ir

paduodamos tiesiai į lydyklą. Transporto priemonių plastmasių likučiai

naudojami kaip kuras. Šios perdirbimo sistemos schema parodyta 4 pav.

[pic]

4 pav. Automobilių metalurginio perdirbimo proceso schema

Procesas prasideda, kai gabalai ir supresuoti blokai, sumaišyti su

plastmase ir užteršti kuro angliavandeniliais, lydomi 1000°C temperatūroje.

Išlydyta masė, įskaitant šlaką, paduodama į oro srovės katilinę, kad būtų

toliau apdorojama. Dėl aukštos temperatūros laužo organinė dalis virsta

degiosiomis dujomis. Cinkas ir švinas virsta aerozoliais ir vėsdami

pirmiausia sukimba su dulkėmis ir pelenų dalelėmis.

Antrinis oro padavimas viršutinėje lydymo katilinės zonoje priverčia

dujas degti. Išsiskirianti šiluma įkaitina automobilių laužą beveik 1000°C.

Degimo produktai traukiami iš lydymo krosnies per dviejų pakopų maišytuvą

su sūkurine kamera (termoreaktorių) į utilizuojamos šilumos boilerį, kur

susidaro garas elektrai ir šilumai gaminti. Čia dujos atšaldomos iki 400°C,

o purškiamas vanduo sumažina temperatūrą iki 150 °C. Dujos praleidžiamos

pro struktūrinį filtrą dulkėms pašalinti. Purškiamas vanduo ne tik atšaldo

dujas, bet ir slopina dioksinu ir furanų susidarymą. Po to, kai antrą kartą

dujos atvėsinamos, jos paduodamos į dviejų pakopų skruberį kuriame

pašalinami HC1 ir SO2. Skruberyje sukauptas turinys kartu su sunkiaisiais

metalais užterštu nutekamuoju vandeniu surišamas gipsu. Galutinai degimo

produktai valomi praleidžiant per aktyvuotą anglį, kur vyksta dioksinų,

furanų ir sunkiųjų metalų adsorbcija ir pašalinimas. Valymui panaudota

anglis naudojama kaip lydymo krosnies

kuras.

Automobilių perdirbimas Europos Sąjungoje

Keleivinių automobilių gamyba Europos Sąjungoje pavaizduota nuo 1995

iki 2000 metų 5 pav.

[pic]

5 pav. Keleivinių automobilių gamyba Europos Sąjungoje

Nuo 1998-ųjų per metus pagaminama daugiau nei 14,5 milijonų

automobilių, o 2002-aisiais bendra automobilių gamyba (įskaitant

keleivinius, lengvus komercinius automobilius, sunkvežimius ir autobusus)

siekė 17milijonų vienetų. Daugiausia automobilių pagaminama Vokietijoje,

Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje ir Didžiojoje Britanijoje.

Pagal pateiktus duomenis, Europos Sąjungoje 1995 metais buvo naudojama

apie 160 milijonų automobilių, 2001 metais šis skaičius padidėjo iki 180

milijonų vienetų. Daugiau nei 80% ššių automobilių buvo naudojama penkiose

aukščiau paminėtose šalyse, kurios yra pagrindinės gamintojos. Duomenys

apie didėjančią automobilių gamybą ir naudojimą rodo automobilių pramonės

svarbą visuomenėje.

Tačiau šioje pramonėje susiduriama su daugybe iššūkių, iš pagrindų

susijusių su poveikiu aplinkai. Transporto priemonės veikia aplinką per

visą savo tarnavimo laikotarpį. Automobilius gaminant ir naudojant

sunaudojama energija ir ištekliai, generuojamos atliekos, dujos,

sukeliančios šiltnamio reiškinį, išmetamos kenksmingos medžiagos, taip pat

kenksmingas nebenaudojamų automobilių išmetimas.

Nebenaudojamų automobilių perdirbimą sudaro pats perdirbimas,

atnaujinimas ir panaudojimas iš naujo. Automobilių perdirbimą įtakoja

važiavimo galia, kriterijai ir koncepcija, taip pat ddaugybė kitų faktorių,

kurie su laiku keičiasi. Pavyzdžiui, elektros lanko krosnies sukūrimas

1960–1970 metais dramatiškai padidino transporto priemonių gaubtų

panaudojimą metalo laužui. Vėliau, gaminant aukštos kokybės plieną,

automobilių laužas turėjo būti be spalvotųjų metalų, todėl pradėtas

magnetinis spalvotųjų ir nespalvotųjų metalų atskyrimas. Dar vėliau

efektyvesnis pasirodė nebenaudojamų automobilių aliuminio atskyrimas ir

atkūrimas, nei aliuminio gamyba iš rūdos.

Šiandien nebenaudojamų automobilių perdirbimą skatina ne tik

ekonominiai ir technologiniai faktoriai, bet ir socialinis bei

aplinkosauginis susirūpinimas. Kitaip tariant, automobilių pramonė linksta

prie ilgalaikio atliekų tvarkymo.

Nebenaudojamų automobilių perdirbimo pasirinktys yra susijusios su

medžiaga, naudojama gaminant transporto priemones, taip pat su jos

komponentų surinkimu. Dabar gaminant automobilius stengiamasi naudoti

lengvas medžiagas, pvz., aliuminio ir polimerų sudedamąsias dalis. 1965

metais bendrą automobilių svorį Europoje sudarė apie 82% spalvotųjų ir

nespalvotųjų metalų (2% aliuminio) ir 2% plastmasės. Aštuntajame

dešimtmetyje spalvotųjų ir nespalvotųjų metalų kiekis vidutiniškai siekė

74–75% (4,5% aliuminio), o plastmasės kiekis siekė 8–10%. Lengvesnių

medžiagų (aliuminio ir plastmasių) naudojimas pagerino degalų ekonomiką ir

sumažino išmetimų kiekį. Manoma, kad automobilio svorį sumažinus 100 kg,

kuro sunaudojama maždaug 0,7 L/100 km. Tačiau automobiliuose naudojant

lengvesnes medžiagas padidėja ssvoris pristatant naujas komforto ir saugos

priemones.

6 pav. vaizduojama vidutinė Europos Sąjungoje gaminamų automobilių

sudėtis. Aiškiai matoma, kad bendrame automobilio svoryje padidėjo

aliuminio kiekis (~8%). Spalvotieji ir nespalvotieji metalai (Zn, Cu, Mg ir

Pb) sudaro apie 67,5% automobilio. Šiame paveikslėlyje taip pat

vaizduojamas plastmasių kiekis, sunaudojamas vidutinio tipo automobiliuose

(~9,3%), jų taikymas automobilio kėbule ir pagrindinių naudojamų plastikų

tipai (polivinilo chloridas, polipropilenas, poliuretano guma ir t.t.).

[pic]

6 pav. Europos Sąjungoje gaminamų automobilių sudėtis

Atsižvelgiant į vidutinę automobilio gyvenimo trukmę, kuri yra nuo 12

iki 15 metų, 6 paveikslėlyje pavaizduotos sudėties automobilis bus

perdirbamas ateinantį dešimtmetį Europos Sąjungos šalyse. Panašiai, dabar

perdirbami automobiliai, kurie buvo pagaminti 1980–1990 metais.

Bendra automobilio kelių schema, pradedant nuo automobilių gamintojų

iki trupintuvo, parodytas 7 pav. Galutiniai automobilio savininkai, t.y.

vartotojai, yra pradinis nebenaudojamo automobilio taškas. Išregistravę

transporto priemones vartotojai gali savo senuosius automobilius pristatyti

prekybos agentams ir panaudotų automobilių agentams. Agentai savo ruožtu

panaudotus automobilius pristato surinkėjams/išmontuotojams. Panaudoto

automobilio išregistravimą gali atlikti vartotojai, agentai, surinkėjai

ir/arba išmontuotojai, priklausomai nuo šalies taisyklių.

[pic]

7 pav. Automobilio „gyvenimo kelias“

Europos Sąjungos šalyse per metus perdirbama apie 8-9 milijonus

nebenaudojamų transporto priemonių. Tačiau faktinis skaičius turėtų būti

mažesnis, nei oficialusis. Taip yra todėl, kad iš Europos Sąjungos išvežama

labai daug nebenaudojamų automobilių naudojimui ne Europos Sąjungos šalyse,

tokiuose regionuose kaip Rytų Europa, buvusi Sovietų Sąjunga ir Šiaurės

Afrika. Tai galima paaiškinti tuo, kad parduodant šias panaudotas

transporto priemones gaunama daugiau pelno nei priduodant atskiras dalis ir

medžiagas Europos Sąjungoje.

Surinkimo ir išmontavimo įmonės nuima vertingas atskiras dalis ir

kitus komponentus: variklius, akumuliatorius, alyvas ir degalus bei oro

pagalves. Nors šios įmonės yra būtinos siekiant sumažinti nebenaudojamų

automobilių atliekų kiekį, tai mažos įmonės, kurios labiausiai

suinteresuotos panaudotų automobilių dalimis, kurios tinka panaudoti

pakartotinai, perdirbti arba parduoti. Panaudotos transporto priemonės

dažnai išmontuojamos netinkamai, taip padidinant automobilių laužo

toksiškumą. Po išmontavimo transporto priemonių liekanas apdoroja trupinimo

įmonės.

Liekanas sutrupinus su gauta mmedžiaga atliekamos įvairūs mechaniniai

ir fiziniai atskyrimo procesai, siekiant atkurti spalvotuosius ir

nespalvotuosius metalus. Trupinimo proceso liekanos, automobilio liekanos

sudaro apie 20–25% nebenaudojamo automobilio svorio. Vidutinė jų sudėtis

parodyta 7 pav.

Perdirbama apie 75–80% nebenaudojamo automobilio, o šis santykis yra

didesnis nei perdirbamų paprastesnių produktų, pvz., stiklo taros,

laikraščių ir/arba aliuminio skardinių. Reikia pabrėžti, kad lengvajame

automobilyje yra apie 15 000 dalių.

Medžiagos, kurias būtų galima sutrupinti, yra problema ne tik Europos

Sąjungos, bet it kitose šalyse visame pasaulyje, kalbant apie automobilių

pramonę. Apie 2 milijonai tonų trupintinų medžiagų per metus generuojama

Europos Sąjungos šalyse. Faktiškai, tai mažiau nei 1% bendros Europos

Sąjungoje generuojamų atliekų sumos. Trupintinos medžiagos, nors ir yra

pakankamai toksiškos, kad būtų klasifikuojamos kaip kenksmingos medžiagos

daugelyje šalių, gali būti laikomos energijos ištekliu ir jose yra daugiau

kaip 7% degių medžiagų (žr. 7 pav.).

Trupintinas medžiagas galima perdirbti/atkurti arba išmesti kaip

šiukšles. Perdirbimas priklauso pramoninei veiklai, kuri pagrįsta

patvirtintomis technologijomis ir tvirta ekonomika. Nors buvo ištirta

daugybė alternatyvų (atskyrimas fiziniu būdu, deginimas ir sudėtinės

medžiagos), atrodo, kad trupintų medžiagų išmetimas yra tinkamiausias

pasirinkimas.

Trupintinų medžiagų išmetimo šiukšlynuose kaina skiriasi įvairiose

šalyse. Išmetimo kaina Vokietijoje yra bent du kartus aukštesnė nei

Didžiojoje Britanijoje. Dėl aukštos išmetimo kainos pradėta ieškoti

ekonomiškesnių trupintinų medžiagų išmetimo būdų. Trupinimo įmonės

Vokietijoje galiausiai yra atsakingos už trupintinų medžiagų kiekio

sumažinimą ir už aplinkai padarytą žalą, kylančią dėl jų išmetimo

šiukšlynuose. Aplinkos apsaugos politika Vokietijos automobilių

industrijoje siekia, kad ateityje automobilių pardavimo tarpininkai

ateityje automobiliuose minimaliai sumažintų automobilių įtaką aplinkai.

Griežti reikalavimai Vokietijoje gali būti paaiškinti tuo, kad šalies

ekonomikoje automobilių pramonės vaidmuo yra labai svarbus.

Nebenaudojamų automobilių perdirbimas ateityje

Dėl naudojamų automobilių įtakos aplinkai yra išvystyta atitinkamų

tautinių politikų ir savanoriškų susitarimų. 1999 metų pabaigoje dešimt

Europos Sąjungos šalių (Austrija, Belgija, Prancūzija, Vokietija, Italija,

Olandija, Portugalija, Ispanija, Švedija ir Didžioji Britanija) nustatė

konkrečias taisykles ir/arba savanoriškus susitarimus dėl nebenaudojamų

automobilių. Šiose šalyse yra beveik 96% visų Europos Sąjungoje nesančių

nebenaudojamų automobilių.

Pagal Europos Parlamento ir Konsulo direktyvą, priimtą 2000 m. rugsėjo

18 d., buvo sutvarkyta ankstesnė tautinė politika ir savanoriškos sutartys.

Jos tikslas buvo suderinti esamas taisykles, o Europos Sąjungos vyriausybes

ir automobilių pramonę paskatinti visiškai laikytis direktyvos reikalavimų,

o pagrindinius reikalavimus išversti ir atitinkamai pritaikyti kiekvienoje

šalyje. Pagrindinis šios nebenaudojamų automobilių direktyvos siekis yra į

šiukšlynus išmesti tik 5% nebenaudojamų automobilių liekanų. Joje sakoma:

1. Šalys narės turi imtis atitinkamų veiksmų ir skatinti komponentų,

tinkamų perdirbimui, perdirbimą, komponentų, kurių negalima

perdirbti, atkūrimą ir leisti pasirinkti perdirbti, kai tai yra

įmanoma ir jei tai nekenkia aplinkai, iš anksto nenusiteikiant

prieš reikalavimus dėl automobilių saugos ir aplinkos apsaugos

reikalavimus, pvz., išmetimus į orą ir triukšmo kontrolę.

2. Šalys narės turi imtis būtinų priemonių, kad užtikrintų,

jog

ekonomikos operatoriai siekia tokių tikslų:

a. Ne vėliau kaip 2006 m. sausio 1 d., visiems nebenaudojamiems

automobiliams panaudojimas iš naujo ir atkūrimas turi būti

padidintas iki mažiausiai 85%, pagal vidutinį automobilio svorį

per metus. Per tą patį laikotarpį panaudojimas iš naujo ir

perdirbimas turi būti padidintas iki mažiausiai 80%, pagal

vidutinį automobilio svorį per metus; automobiliams,

pagamintiems prieš 1980 m. sausio 1 d., šalys narės gali

nustatyti žemesnius skaičius, tačiau ne žemesnius kaip 75%

panaudojimui iš naujo ir aatkūrimui ir ne mažesnius kaip 70%

panaudojimui iš naujo ir perdirbimui. Šalys narės, siekiančios

naudos pagal šioje pastraipoje nurodytus punktus, turi pranešti

Komisijai ir kitoms šalims narėms dėl šių priežasčių;

b. Ne vėliau kaip 2015 m. sausio 1 d., visiems nebenaudojamiems

automobiliams panaudojimas ir atkūrimas turi būti padidintas

mažiausiai 95% pagal vidutinį automobilio svorį per metus. Per

tą patį laikotarpį panaudojimas iš naujo ir perdirbimas turi

būti padidintas mažiausiai 85% vidutinį automobilio svorį per

metus.

Nebenaudojamų automobilių atliekų prevencija, panaudojimas iš naujo,

perdirbimas ir atkūrimas, taip pat trupintinų medžiagų atliekų išmetimas

yra Europos Sąjungos direktyvos siekis. 8 pav. Schematiškai pavaizduota

nebenaudojamų automobilių naudotojų grandinė, pagal Europos Sąjungos

direktyvą. Pagrindinis veikėjas yra transporto priemonės gamintojas ar

profesionalus importuotojas į Europos Sąjungos šalį narę. Gamintojas sieja

tiekėją ir nnebenaudojamų automobilių grandinę (surinkėją, išmontuotoją ir

trupintoją). Kita vertus, bendradarbiavimas tarp surinkėjo, išmontuotojo ir

trupintojo yra būtinas siekiant sėkmingai įvykdyti direktyvos siekius.

Pagaminta transporto priemonė turi bent jau atitinti tokius

reikalavimus: ji turi vartoti nedaug energijos, būti lengvai išmontuojama,

tinkama perdirbti, ir turi turėti mažiau toksiškų metalų. Šiems

reikalavimams įvykdyti, gamintojas turi išmanyti technines ir ekonomines

priemones, perdirbamumo kainą ir nebenaudojamų automobilių srauto

efektyvumą. Kita vertus, gamintojas pateiks išmontavimo informaciją

kiekvienam naujam automobilio tipui, kuris išleidžiamas į rinką.

Automobilių dizainas turi būti tinkamas išmontavimui, perdirbimui ir

pakartotiniam panaudojimui, transporto priemonėje neturi būti kenksmingų

medžiagų (Pb, Hg, Cd ir Cr(VI)), o tai žymiai pagerins tiekėjo ir gamintojo

bendradarbiavimą.

Direktyva reikalauja, kad nebenaudojamo automobilio surinkėjas ir

išmontuotojas būtų sertifikuoti (turėtų licenciją), dėl to licencijuotų

išmontuotojų Europos Sąjungoje skaičius žymiai išaugo, ir dabar siekia 1000

licencijuotų įmonių kiekvienoje ššalyje, be to, Europos Sąjungos penkiose

šalyse yra stambių automobilių gamintojų. Išmontuotojo vaidmuo yra išimti

pardavimui tokias pakartotinai panaudojamas dalis kaip varikliai, pavarų

dėžės ir kėbulo dalys. Pagal nebenaudojamų automobilių direktyvą,

išmontuotojo svarbi veikla tampa iš automobilio pašalinti taršias

medžiagas. Čia įeina skysčių pašalinimas ir tokių aplinkai kenksmingų dalių

kaip akumuliatorius, išėmimas. Be to, išmontuotojai yra sertifikuoti

sunaikinti atliekas, kurios atsiranda šalinant taršias medžiagas (pvz.,

užteršimą šalinančias medžiagas). Šios užduotys išmontuotojui palengvins

atitinkamą nebetinkamų naudoti kėbulų sutrupinimą ir sumažins trupintinų

medžiagų kiekį, išgaunamą trupinimo operatorių.

[pic]

Į trupinimą įeina mažų dalių, skirtų perdirbti, išmontavimas,

netinkamų naudoti kėbulų sutrupinimas ir spalvotųjų bei nespalvotųjų metalų

atskyrimas. Atskirtos medžiagos tikriausiai keliaus pas automobilių

gamintojus perdirbimui tų pačių komponentų, iš kurių jos ir buvo išgautos.

Energiją galima atkurti iš degių nebenaudojamo automobilio medžiagų

naudojant jas vietoje fosilinio kuro pramoninėse operacijose, pvz., cemento

gamyklose. Likusi automobilių dalis, nebenaudojamų automobilių atliekos,

keliaus į šiukšlyną, atliekant griežtą atliekų kontrolę. Tai bus medžiaga,

kurios negalima tinkamai atkurti.

Vis labiau globalizuojant ekonomiką, Europos Sąjungos direktyvos

tikslai tampa svarbus klausimas pasaulinėje automobilių gamyboje.

Literatūros sąrašas

1. A. Spruogis, B. Jaskelevičius, Atliekos ir jų tvarkymas, Vilnius,

Technika, 2000, 210 psl.

2. http://www.car-recycling.co.uk/car/recycle_see.aspx#launch-animation,

peržiūros data: 2004 03 16

3. http://www.tms.org/pubs/journals/JOM/0308/Kanari-0308.html, peržiūros

data: 2004 03 17