Individualiųjų įmonių teisinės-ūkinės veilkos ypatumai
TURINYS
ĮVADAS 3
1. INDIVIDUALIŲ ĮMONIŲ SAMPRATA 4
2. INDIVIDUALIOS ĮMONĖS STEIGIMO IR VALDYMO ORGANIZAVIMAS 7
2.1. Individualios įmonės steigimas 7
2.2. Individualios įmonės valdymas 9
2.3. Individualios įmonės turtas ir finansinė atskaitomybė 11
3. INDIVIDUALIŲ ĮMONIŲ PRIEVOLIŲ ATSAKOMYBĖS ASPEKTAI 12
IŠVADOS 16ĮVADAS
Lietuvoje individuali įmonė, iki naujojo Civilinio Kodekso įsigaliojimo, buvo traktuojama kaip fizinio asmens ūkinės komercinės veiklos forma, o ne kaip savarankiškas teisės subjektas.
2001 metais priimtas naujasis Civilinis kodeksas bei 2003 m. lapkričio mėn. 6 d. priimtas individualių įmonių įstatymas, įsigaliojęs nuo 2004 m. sausio mėn. 1 d., pakeitė individualios įmonės sąvoką.
Tiek naujasis LR CCivilinis Kodeksas, tiek individualių įmonių įstatymas individualiąją įmonę apibrėžia kaip neribotos civilinės atsakomybės privatųjį juridinį asmenį. Šiems įstatymams įsigaliojus, visos individualios įmonės tapo juridiniais asmenimis ir įgijo visas juridinių asmenų teises ir pareigas: veikti savo vardu, buti ieškovu ir atsakovu teisme.
Įstatyme įtvirtintas individualios įmonės kaip juridinio asmens turto atskirumo principas – turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise. Tai yra individualios įmonės turtas nėra tapatinamas su įmonininko turtu. Nepaisant to, individuali įmonė yra neribotos turtinės atsakomybės juridinis asmuo ir įmonininkas už įįmonės įsipareigojimus atsako ne tik įmonės, bet ir savo asmeniniu turtu. Individualios įmonės savininkas (individualia veikla užsiimantis asmuo) yra pilnai atsakingi už savo veiklą ir prisiimtus finansinius įsipareigojimus kreditoriams.
Darbo tikslas – paanalizuoti individualių įmonių ūkinės – teisinės veiklos ypatumus.
Darbo uždaviniai:
1. pateikti iindividualios įmonės sampratą,
2. apibūdinti individualios įmonės steigimo ir valdymo ypatumus,
3. aptarti individualios įmonės prievolių atsakomybės aspektus.
1. INDIVIDUALIOS ĮMONĖS SAMPRATA
Individuali įmonė – tai neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Ši juridinio asmens rūšis pasižymi paprastesne nei kitų juridinių asmenų steigimo tvarka bei tuo, jog individualiai įmonei įsteigti nėra nustatytas minimalus įstatinio kapitalo dydis.
Individuali įmonė – pati paprasčiausia ir populiariausia verslo organizavimo forma. Ji dirba savininko naudai, jai neprivalomos vyriausybės užduotys, savo nuožiūra realizuoja pagamintą produkciją.
Tačiau kita vertus, jei prievolėms įvykdyti neužtenka individualios įmonės turto, už tokios įmonės prievoles atsako savininkas savo turtu. Individualios įmonės nuostatai yra steigimo dokumentas, kuriuo vadovaujasi individuali įmonė. Individualios įmonės steigimo dokumentas kartu yra ir jos steigimo sandoris.
Reglamentuojant individualių įmonių veiklą, iš esmės įmanomos dvi individualaus verslo organizavimo formos. Pirmoji fforma, kai individuali įmonė yra traktuojama kaip asmens verslas, neatskiriant arba minimaliai atskiriant asmens veiklą nuo įmonės veiklos. Įmonė tokiu atveju yra teisių ir pareigų visuma, kuri nėra atribota nuo savininko asmens. Antroji forma – individuali įmonė detaliai reglamentuojama kaip įmonė, didesniu ar mažesniu lygiu suteikiant jai visus juridinio asmens bruožus, išskyrus atsakomybės už prievoles apribojimą.
Greičiausiai pasirenkamas antrasis individualios įmonės reglamentavimo kelias. Deja, jis yra sudėtingesnis, labiau biurokratizuotas ir dažnai apribojantis asmens teises.
Einant šiuo keliu būtų panaikinamas ir eesminis šios įmonės formos (individuali įmonė) privalumas – jos paprastumas.
Smulkaus verslo pradžiai tokios įmonės steigimas yra geriausias sprendimas. Įstatymai nereikalauja jokio minimalaus pradinio kapitalo, todėl verslą įmanoma pradėti turint gerą idėją bei nedideles pradines lėšas. Individualioje (personalinėje) įmonėje galima dirbti neįdarbinant kitų darbuotojų, t.y., tokioje įmonėje gali dirbti net vien tik savininkas ir jo šeimos nariai.
Pažymėtina ir tai, kad individualios įmonės apskaitai keliami nedideli reikalavimai – taikoma sutrumpinta finansinė atskaitomybė.
Tačiau ši įmonių rūšis turi ir trūkumų. Nusprendęs steigti tokios rūšies įmonę, būsimasis verslininkas turi įsisąmoninti, kad teks dirbti tik pelningai, nes jeigu įmonės prievolėms įvykdyti neužteks įmonės turto, už jas savo turtu. atsakys savininkas (savininkai). Be to, Lietuvoje individualioms įmonėms dažnai yra sudėtingiau gauti banko paskolą veiklos plėtrai.
1 pav. Individualios įmonės teigiami ir neigiami bruožai
Individualios įmonės gali užsiimti bet kokia gamybine ar komercine veikla, išskyrus tai, kas draudžiama Lietuvos Respublikos įstatymu.
2001 m. liepos 1 d. priėmus naująjį Civilinį Kodeksą, individualios įmonės buvo pripažintos juridiniais asmenimis. Todėl nuo 2001 m. liepos 1 d. individualioms įmonėms taikomos ir Civilinio kodekso nuostatos, įtvirtinančios bendras juridinių asmenų reglamentavimo taisykles. Vis dėlto, kaip jau minėta aukščiau, taip detaliai individualių įmonių veiklą siekiama sureguliuoti pirmą kartą.
Pirmiausia pažymėtina, kad individualių įmonių įstatymas, remiantis Civiliniu kodeksu, nnumato, jog individualios įmonės yra juridiniai asmenys, kurių turtas atskirtas nuo jų savininko turto. Taigi individualiai įmonei perduotas turtas priklauso jai nuosavybės teise. Kartu įstatymo projekte numatyta, kad už individualios įmonės prievoles savo turtu atsako ir jos savininkas.
Taip pat vertėtų pažymėti, kad iki šiol buvome pratę individualias įmones vadinti individualiomis (personalinėmis) įmonėmis arba tiesiog personalinėmis įmonėmis. Įsigaliojus įstatymui, šios rūšies įmonių pavadinimas bus suvienodintas. Todėl kiekvienos individualios įmonės pavadinime turės būti jos teisinę formą nusakantys žodžiai „individuali įmonė“ arba šių žodžių santrumpa „IĮ“.
Kitas, kur kas svarbesnis, numatytas pakeitimas yra tas, kad individualios įmonės steigėju galės būti tik fizinis asmuo. Iki šiol individualias įmones galėjo turėti ir negamybinės organizacijos. Be to, individualios įmonės bendrosios jungtinės nuosavybės teise nebegalės turėti sutuoktiniai, kadangi įstatymo projektas aiškiai įtvirtina, kad individuali įmonė galės priklausyti tik vienam fiziniam asmeniui.
Žinoma, šis pakeitimas nereiškia, kad individualiai įmonei sutuoktinių perduotas turtas automatiškai taps vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe arba kad individualios įmonės uždirbtos pajamos bus laikomos to sutuoktinio, kuris turi individualią įmonę, pajamomis. Mat Civilinio kodekso 3.91 str. numato, kad turtas, skirtas funkcionuoti įmonei, kurią įsteigė vienas sutuoktinis po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
Remiantis tuo pačiu straipsniu bei CK 3.88 str. 1 d., vieno sutuoktinio tiek iki ssantuokos sudarymo, tiek po santuokos sudarymo įsteigtos įmonės veiklos pajamos pripažįstamos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Taip pat bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas įmonės padidėjimas santuokos metu.
Dar viena naujovė, susijusi su asmens galimybe turėti nuosavybės teise individualią įmonę, yra įstatymo projekte numatytas apribojimas individualios įmonės savininkui būti kitos individualios įmonės savininku. Pažymėtina, kad panaši nuostata suformuluota ir priimtame (bet prezidento nepasirašytame ir nepaskelbtame) Ūkinių bendrijų įstatymo projekte, kuris draudžia bendrijos tikriesiems nariams būti kitų bendrijų tikraisiais nariais bei individualių įmonių savininkais.
Laisvosios rinkos instituto nuomone, toks Ūkinių bendrijų įstatymo ribojimas nustatytas siekiant uždrausti asmeniui turėti skolų, kad būtų apsaugoti jo kreditoriai. Tačiau, kaip teigia Laisvosios rinkos instituto ekspertai, toks ribojimas nėra pagrįstas, nes bendrijos tikrojo nario įsipareigojimai gali atsirasti kitais pagrindais – ne tik dalyvaujant bendrijoje, bet ir vykdant ūkinę veiklą pagal verslo liudijimą, verčiantis individualia veikla pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, padarius žalos ir pan.
Visais nurodytais atvejais asmens galimybė patenkinti kreditorių reikalavimus mažėja, tačiau dėl to neturėtų būti pateisinami asmens laisvės verstis ūkine veikla suvaržymai. Manyčiau, visi šie teiginiai galėtų būti panaudoti kritikuojant ir Individualių įmonių įstatymo projekte įtvirtintą ribojimą turėti nuosavybės tei.se kelias įmones. Atkreiptinas dėmesys, kad neigiamą požiūrį į šią Individualių įmonių įstatymo projekto nuostatą yra išreiškęs ir Lietuvos
Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas.
Visgi toks apribojimas numatytas, nepaisant ir to, kad šiuo metu kelias individualias įmones turintys asmenys bus priversti suderinti savo veiklą su įstatymo reikalavimais, patiriant nemažų išlaidų.2. INDIVIDUALIOS ĮMONĖS STEIGIMO IR VALDYMO ORGANIZAVIMAS
2.1. Individualios įmonės steigimas
Iki individualių įmonių įstatymo įsigaliojimo individualios įmonės neturėjo jokių specialių steigimo dokumentų. Jų steigimo ir veiklos pagrindas buvo specialios formos prašymas, pateikiamas atitinkamos savivaldybės administracijos tarnybai. Įstatymo projektui įsigaliojus, kiekviena individuali įmonė privalo turėti savo nuostatus. Tai žymiai paprastesnis dokumentas nei kitų jjuridinių asmenų steigimo dokumentai.
Nuo 2004 m. sausio 1 d. visos individualios įmonės privalo turėti specialų dokumentą, kuriuo įmonė vadovaujasi savo veikloje – nuostatus. Steigiamų individualių įmonių nuostatai turi būti pateikiami registruoti juridinių asmenų registrui įmonės steigimo metu, o šiuo metu jau įregistruotos individualios įmonės privalės pateikti savo nuostatus registracijai tuo metu, kai bus keičiami kokie nors įmonių registravimo duomenys (konkretus terminas nauju nuostatu įregistravimui nenumatytas). Be abejo, esant poreikiui, nuostatus galima įregistruoti ir anksčiau.
Individualios įmonės nuostatuose turi būti nurodyta:
1) iindividualios įmonės pavadinimas;
2) teisinė forma;
3) individualios įmonės buveinė;
4) individualios įmonės veiklos tikslai, nurodant veiklos sritis;
5) individualios įmonės savininko kompetencija (teisės ir pareigos);
6) individualios įmonės vadovo, jei jis nėra individualios įmonės savininkas, skyrimo ir atšaukimo tvarka, jo kompetencija;
7) ar individuali įmonė ssudaro finansinę atskaitomybę;
8) Lietuvos Respublikos dienraštis, kuriame skelbiami vieši pranešimai, kai to reikalaujama pagal Civilinį kodeksą ir Įstatymą;
9) individualios įmonės nuostatų keitimo tvarka;
10) individualios įmonės veiklos laikotarpis, jei jis yra ribotas;
11) individualios įmonės nuostatų parengimo data.
Be aukščiau išvardintų, individualios įmonės nuostatuose gali būti ir kitų nuostatų, neprieštaraujančių įstatymams. Nuostatus pasirašo individualios įmonės steigėjas (savininkas).
Jeigu nuostatai yra keičiami, turi būti surašomi nuostatų pakeitimai bei naujas nuostatų tekstas.
2 pav. Individualios įmonės steigimo organizavimas
.
Įmonės steigėjas sudaro steigiamos individualios įmonės nuostatus (jie turi atitikti Civiliniame kodekse, Individualių įmonių įstatyme bei kituose teisės aktuose numatytus reikalavimus). Jei nuostatuose nesuformuluota, jog steigėjas yra kartu ir individualios įmonės vadovas, tuomet paskiriamas individualios įmonės vadovas.
Prieš registruojant individualią įmonę, notaras turi patvirtinti prašyme registruoti įmonę surašytų duomenų tikrumą, nnuostatų atitiktį įstatymų reikalavimams ir faktą, kad individualią įmonę registruoti galima. Tam, kad notaras galėtų atlikti tokį patvirtinimą, jam pateikiami nustatyti dokumentai.
Gavus reikalingus notaro patvirtinimus, įmonė registruojama VĮ Registrų centre. Registrų centrui, be prašymo registruoti, pateikiami nuostatai bei kiti reikalaujami dokumentai.
Individuali įmonė laikoma įsteigta nuo jos įregistravimo Juridinių asmenų registre
Lietuva išlaiko nesudėtingas įmonių registravimo procedūras. Įmonės įkūrimas yra greitas ir nebrangus, nors, pasitelkiant pasaulio įmonių registravimo lyderių (tokių kaip Danija ar Naujoji Zelandija) patirtį, vis dar išlieka galimybė šį procesą ppagreitinti, o registracijos išlaidas sumažinti.2.2. Individualios įmonės valdymas
Įstatymas numato, kad individuali įmonė turi vienasmenį valdymo organą – individualios įmonės vadovą. Jei kas kita nenumatyta nuostatuose, individualios įmonės savininkas kartu yra ir įmonės valdymo organas. Jei individualios įmonės nuostatai numato galimybę savininkui įmonės vadovu skirti kitą asmenį, su paskirtu vadovu bus sudaroma darbo arba civilinė sutartis.
Individualios įmonės organai susideda iš dviejų pakopų:
1. savininkas;
2. vadovas.
Individualioje įmonėje gali būti tik vienas savininkas, kuris nėra kitos individualios įmonės savininku. Savininkas tuo pačiu yra laikomas ir individualios įmonės vadovu, tačiau savininkas gali nuspręsti perduoti įmonės valdymą į kito asmens rankas, jeigu tokia galimybė nustatyta individualios įmonės nuostatuose.
Kai individualios įmonės vadovu yra paskiriamas kitas asmuo, su juo gali būti sudaroma darbo arba civilinė sutartis. Tokią sutartį įmonės vardu pasirašo įmonės savininkas. Jeigu su vadovu yra sudaroma darbo sutartis, su juo gali būti sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kuri skirta apsaugoti įmonę ir savininką nuo įmonės patirtų nuostolių, atsiradusių dėl vadovo veiksmų.
Apie individualios įmonės vadovo paskyrimą ne vėliau kaip per 5 dienas turi būti pranešta Juridinių asmenų registrui. Pranešti yra būtina ir apie sutarties su įmonės vadovu nutraukimą.
3 pav. Individualios įmonės savininko priimami sprendimai ir turimos teisės
Individualios įmonės vadovas vienvaldiškai veikia individualios įmonės vardu (tačiau individualios įmonės nnuostatai gali nustatyti kitaip), ir atsako už individualios įmonės veiklos organizavimą, dokumentų ir kitos informacijos apie individualios įmonės turtą bei veiklą saugojimą, metinės finansinės atskaitomybės sudarymą (kai individualios įmonės atskaitomybės sudarymas nustatytas individualios įmonės nuostatuose), individualios įmonės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registrui. Individualios įmonės vadovas turi ir kitų įstatymų nustatytų teisių ir pareigų.
Įstatymas įtvirtina individualios įmonės pertvarkymo galimybę, numatydamas, kad ji galės būti pertvarkoma į akcinę bendrovę, uždarąją akcinę bendrovę ar viešąją įstaigą. Įstatyme taip pat reglamentuojama pertvarkymo eiga.
Individualių įmonių įstatymas numato bendrą taisyklę, kad šios rūšies įmonė negali būti reorganizuojama (t. y. ji negalės būti prijungiama prie kito juridinio asmens, sujungiama su kitu ar keliais kitais juridiniais asmenimis, išdalijama keliems veikiantiems juridiniams asmenims ar padalijama į kelis naujai steigiamus juridinius asmenis).
Vienintelis numatytas atvejis, kai individualią įmonę leidžiama reorganizuoti, yra tuomet, kai individualią įmonę paveldės asmuo, esantis kitos individualios įmonės savininku. Šiuo atveju įpėdinis turės teisę jungimo būdu prijungti vieną iš įmonių prie kitos ar jas sujungti.2.3. Individualios įmonės turtas ir finansinė atskaitomybė
Skirtingai nei anksčiau, kai individualios įmonės turtas nebuvo atskirtas nuo jos savininko turto, Įstatymas numato, kad turtas individualiai Įmonei priklauso nuosavybes teise, t.y. nėra tapatinamas su įmonės savininko turtu, tačiau savininkas ir toliau atsako visu savo tturtu už individualios įmonės prievoles.
Individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas jos savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu. Perduodamas individualiai įmonei arba paimdamas iš individualios įmonės pinigus ar kitą turtą, individualios įmonės savininkas surašo ir pasirašo pinigų ar kito turto perdavimo (ar paėmimo) dokumentus. Turto (ne pinigu) perdavimo ar paėmimo dokumentai turi turėti šiuos privalomus rekvizitus: dokumento pavadinimą, dokumento surašymo datą, individualios įmonės pavadinimą, kodą, individualios įmonės savininko vardą, pavardę ir asmens kodą, perduodamo (ar paimamo) turto pavadinimus, kiekius, matavimo vienetus, vertes ir bendrą sumą. Tuo atveju, kai individualiai įmonei perduodamas (ar iš jos paimamas) turtas registruojamas viešajame registre, turto perdavimo (ar paėmimo) dokumentuose turi būti nurodytas turto kodas ar unikalus numeris viešajame registre.
Aukščiau paminėtos taisyklės yra taikomos tik tam savininko turtui, kuris priklauso jam asmeninės nuosavybės teise. Jeigu turtas priklauso individualios įmonės savininkui ir jo sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tai toks turtas perduodamas individualiai įmonei patikėjimo teise, jeigu sutuoktiniai nesusitaria kitaip.
Individualios įmonės savininkas gali pasirinkti, ar įmonėje turi būti sudaroma finansinė atskaitomybė, ar ne ir tai pažymėti nuostatuose. Finansinės atskaitomybės sudarymas yra reikšmingas tuo atveju, kai individualią įmonę valdo ne pats savininkas, bet jo paskirtas asmuo. Tokiu būdu finansinės
atskaitomybės pagalba savininkas gali kontroliuoti įmonės ir jos vadovo veiklą.
Jeigu įmonėje nuspręsta sudaryti finansinę atskaitomybę, tai ji kasmet ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos turi būti tvirtinama individualios įmonės savininko, išskyrus atvejus, kai savininkas pats eina individualios įmonės vadovo pareigas.3. INDIVIDUALIŲ ĮMONIŲ PRIEVOLIŲ ATSAKOMYBĖS ASPEKTAI
Įsigaliojus naujam Civiliniam Kodeksui ir individualių įmonių įstatymui atsirado ir tam tikrų atsakomybės pagal šių juridinių asmenų prievoles reglamentavimo naujovių. Asmuo, pasirinkdamas šią veiklos rūšį (tai pasirinkti gali skatinti lengvesnė įregistravimo/išregistravimo tvarka, nnebūtinas pradinis įstatinis kapitalas ir pan.), pirmiausia turi atkreipti dėmesį į Civilinio kodekso 2.50 straipsnį, kuris nustato, kad „tai neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys“.
Vadinasi, jei prisiimtoms prievolėms įvykdyti nepakaks įmonės turto, subsidiari atsakomybė teks jos dalyviams (atkreiptinas dėmesys, kad individualios įmonės dalyvis nėra tapatus individualios įmonės savininkui, kaip jį apibrėžia Individualių įmonių įstatymo 6 str.).
Asmenys, atsakingi už įmonės prievoles. Pabrėžtina, kad susiklosčius tokiai padėčiai, kai pačios įmonės turto nepakanka, kad būtų įvykdytos prievolės, atsakomybė tenka jos dalyviams ((CK 2.50 str. 4 d.). Gali kilti klausimas, kokius asmenis reikėtų laikyti įmonės dalyviais? CK 2.45 straipsnis nurodo, kad juridinio asmens dalyvis yra asmuo, kuris turi nuosavybės teisę į juridinio asmens turtą, arba asmuo, kuris, nors ir neišsaugo nuosavybės teisių įį juridinio asmens turtą, bet įgyja prievolinių teisių ir (ar) pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu.
Nagrinėjant šį kodekso straipsnį, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad savininkas, kuris yra neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvis, atsakys už juridinio asmens prievoles. Tačiau toks dalyvio traktavimas būtų per siauras, nes ir kiti asmenys gali įgyti nuosavybės teisių į juridinio asmens turtą ar prievolinių teisių ir (ar) pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu.
Kaip vieną iš pagrindinių tokių teisių įgijimo atvejų, galima paminėti įmonės steigimą santuokos metu, nes pagal CK 3.88 str. 1 d. 4 punktą įmonė tampa bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe, o sutuoktinis – šios įmonės dalyviu (dalijant turtą, ir nutraukiant santuoką, ir ne, įmonė bei pajamos, gautos iš įmonės veiklos (CK 3.91 str.), tturi būti dalijamos kaip ir kitas santuokoje įgytas turtas).
Iš to atsiranda ne tik teisės (į įmonės pajamas bei valdymą), bet ir pareigos, iš jų pagrindinė – atsakomybė už įmonės prievoles. Vadinasi, jei dalyvių atsakomybė pagal įmonės prievoles yra subsidiari, tai dalyvių tarpusavio atsakomybė yra solidari, t. y. išieškojimas gali būti nukreipiamas ir į vieno, ir į kito sutuoktinio turtą, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) 664 straipsnyje nustatytą eiliškumą. Išieškant iš individualios įmonės areštuojant turtą, nereikia vadovautis CCPK 667 straipsnio nuostatomis, t. y. kreiptis į teismą dėl turto atidalijimo, nes dalyviai atsako kiekvienas asmeniškai, o ne tik tas dalyvis, kurio vardu įmonė įsteigta.
Be to, CK 3.118 str. 2 dalis nustato, kad iš bendro sutuoktinių turto (įmonės) pirmiausia turi būti sumokamos iš šio turto mokėtinos skolos. Tai yra įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kurią suinteresuotas asmuo, norėdamas nuneigti, privalo nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, įrodydamas tokias aplinkybes: įmonė įsteigta ne santuokos metu; įmonė susijusi su išimtinai vieno sutuoktinio asmeniu (kitas sutuoktinis negali verstis šia veikla, pvz., yra valstybės tarnautojas ir nedalyvauja įmonės valdyme, arba kitas sutuoktinis dėl tam tikrų reikalavimų negali verstis šia veikla, pvz., nėra gydytojas); pajamos iš įmonės veiklos nėra skirtos šeimos interesams tenkinti ir pan.
Šis įmonės turtinis teisinis statusas gali būti pakeistas vedybų sutartimi, je i ji yra įregistruota Vedybų sutarčių registre, nes tik tokiu atveju tai galima panaudoti prieš trečiuosius asmenis.
Sunkumų iškyla ir tada, kai sutuoktiniai santuoką yra nutraukę iki įsigaliojant naujam CK – iki 2001 m. liepos 1 d., t. y. santuoką yra nutraukę pagal iki tol galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso normas teismo sprendimu, tačiau pagal šio kodekso 40 straipsnį šio fakto nėra įregistravę civilinės metrikacijos institucijoje. Tokiu atveju santuok.os nutraukimo fakto negalima ppanaudoti prieš trečiuosius asmenis, todėl prezumpciją tenka nuginčyti kitomis priemonėmis.
Įmonės įsteigimas, kaip ir sandorio sudarymas, vieno iš sutuoktinių gali būti nuginčijamas CK 3.96 straipsnyje nustatyta tvarka.
Kokia yra sutuoktinių atsakomybė, kai įmonė įsteigta iki santuokos sudarymo. Galima išskirti du atvejus:
1) kai po santuokos sudarymo sutuoktiniai abu pradėjo verstis veikla;
2) kai ir po santuokos sudarymo sutuoktinis nesivertė šia veikla.
Pirmuoju atveju, sutuoktinis tampa įmonės dalyviu, nes įgyja prievolinių teisių ir (ar) pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu, jo paties ir kito sutuoktinio gaunamos pajamos tampa bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jam kyla atsakomybė, susijusi su įmonės skolomis.
Antruoju atveju sutuoktinis atsako tik bendrąja jungtine nuosavybe, įgyta santuokoje. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad kai šeimos įmonė yra įsteigta vieno iš sutuoktinių vardu, kitas sutuoktinis turi būti ypač atidus ir domėtis, kaip tvarkoma ir valdoma įmonė, o prireikus net kreiptis į teismą dėl sutuoktinio nušalinimo nuo įmonės valdymo, nes tai tiesiogiai yra susiję ir su sutuoktinio, ir su šeimos turtiniais interesais.
Šiuo atveju, manytume, sutuoktinis gali pasinaudoti CK 3.95 straipsnyje nustatyta nušalinimo galimybe. Kalbant apie atsakomybę pagal individualios įmonės prievoles, kartais gana sudėtinga padėtis susiklosto, kai sutuoktiniai faktiškai kartu negyvena ar net vienas iš jų yra prisiteisęs išlaikymą vaikams (t. y. vienas sutuoktinis tampa sskolininku, o kitas – išieškotoju), bet, nepaisydamas to, privalo atsakyti už sutuoktinio įsteigtos įmonės prievoles, nes tinkamai nepasirūpino savo santykių tinkamu teisiniu įforminimu.
Antstolis, atlikdamas savo funkcijas, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, joje įtvirtintais principais (asmenų lygybės prieš įstatymą ir kt.), teisėtumo, civilinio proceso ir kt. principais, Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais, taip pat turi imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams apginti (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 str.).
Prievolių vykdymas, vykstant bankroto procesui. Kitas svarbus šiame straipsnyje nagrinėjamas klausimas – bankrotas. Individualiai įmonei, kaip ir kitam juridiniam asmeniui, gali būti iškelta bankroto byla (Lietuvos Respublikos bankroto įstatymo 1 str.). Po šios procedūros įmonė gali būti likviduojama ir išregistruojama. Kaip tokiomis aplinkybėmis vykdomos prievolės?
Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad yra tam tikrų neatitikimų tarp Bankroto įstatymo ir Civilinio kodekso. Kaip minėjome, pagal individualios įmonės prievoles atsako ne tik savininkas, bet, jei toks yra, ir dalyvis. Tačiau Bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 1 punkte nustatyta, kad savininkas turi pateikti tik bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto sąrašą.
Apie dalyviui asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą nekalbama. Dėl to kyla keblumų, kai išieškoma pagal personalinės įmonės skolas, išieškant iš dalyvio – sutuoktinio asmeninio turto, o įmonei iškeliama bankroto byla. Kaip tokiu atveju elgtis? CPK
626 str. 1 d. 3 punkte nustatyta, kad tokiu atveju vykdomoji byla stabdoma, o jei dėl bankroto asmuo likviduojamas, tai ir užbaigiama (CPK 629 str. 1 d. 6 p.).
Kyla klausimas – kaip kreditorius gali apginti savo teises, žinodamas, kad nei įmonė, nei savininkas neturi jokio turto ir pabaigus bankroto procedūrą jo interesai nebus patenkinti? Ar tokiu atveju įmanoma teisme išsiimti antrą vykdomąjį raštą ir pateikiant vykdyti nurodyti, kad turi būti išieškoma tik iš konkretaus dalyvio turto? CPK 651 straipsnis nnenumato kliūčių priimti vykdyti vykdomąjį dokumentą, kai yra iškelta bankroto byla, tačiau, priėmus vykdyti dokumentą, antstolis gali priimti patvarkymą, kuriuo nuspręstų, jog išieškojimas nukreipiamas į dalyvio asmeninį turtą (žinoma, tokį patvarkymą, kaip ir kiekvieną kitą antstolio veiksmą, suinteresuotas asmuo gali
apskųsti CPK 510 ir 512 straipsnių nustaty.ta tvarka).
Tai neprieštarautų CK nustatytiems atsakomybės pagal neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens prievoles principams ir bankroto procedūros prigimčiai, nes jos paskirtis – patenkinti ne pavienių kreditorių, o visų kreditorių interesus.
Atliekant šią procedūrą, išieškojimas bbus nukreipiamas tik į įmonės, savininko ir jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą. Nukreipiant išieškojimą į dalyvio, kuris nėra savininkas, asmeninį turtą, bankrutuojančios įmonės kreditoriai dėl to tikrai nenukentės, atvirkščiai, – nustačius, kad įmonė ar jos savininkas turi bent kkiek likvidaus turto, tenkinant reikalavimus, asmeniui, kurio dalis reikalavimų patenkinta iš dalyvių, teks mažesnė dalis.
Deja, teismų praktika šiuo klausimu nėra susiformuota, nes iki 2003 metų teismo antstoliai nebuvo suinteresuoti bylinėtis dėl sudėtingų teisinių kazusų. Tik nuo 2003 metų, kai antstoliai pradėjo dirbti savarankiškai, pradėta formuoti ir teismų praktika.
Atsakomybė pagal prievoles likvidavus įmonę. Kitas, ne mažiau svarbus, klausimas – atsakomybė pagal individualios įmonės prievoles, ją likvidavus. Teismas, išnagrinėjęs įmonės bankroto bylą ir pripažinęs ją bankrutavusią, priima nutartį ją likviduoti (Bankroto įstatymas 30 str.).
Išregistruota iš Juridinių asmenų registro įmonė nustoja veikti kaip savarankiška ūkinių-komercinių santykių dalyvė, t. y. įmonė „miršta“. Tačiau ar dingsta jos prisiimtos prievolės? CK 6.128 str. 3 dalis nustato, kad likvidavus juridinį asmenį prievolė baigiasi, išskyrus įįstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. CPK 629 str. 1 d. 6 punktas nustato, kad vykdomoji byla nutraukiama likvidavus juridinį asmenį, jeigu negalimas teisių perėmimas.
Ar išimtimi negalėtų būti laikoma CK 2.50 str. 4 dalis, kurioje pripažįstama, kad prievolės pereina juridinio asmens dalyviui, nes yra ir kitų įstatymuose įtvirtintų atvejų, kai, likvidavus individualią įmonę, jos teisės ir pareigos pereina teisių perėmėjui.
2004 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Individualių įmonių įstatymas numato tik vienintelį atvejį, kai individualios įmonės tteisės ją likvidavus gali pereiti – po reorganizavimo jungimo būdu (12 str. 2 d.). Pertvarkant įmonė nėra likviduojama. O likviduojant įmonę išsprendžiami visi kreditoriniai įsiskolinimai ir tik tada įmonė likviduojama (perimti teisių kaip ir nebereikia).
Asmenys, norintys verstis tam tikra ūkine veikla, gali steigti juridinį asmenį ir suteikti jam civilinį teisinį subjektiškumą. Tačiau atsižvelgdami į individualios įmonės pobūdį, t. y. į tai, kad nereikia jokio pradinio kapitalo ūkinei veiklai pradėti ir suteikiama kitokių lengvatų ją steigiant, asmenys gali pradėti lengvai šia padėtimi piktnaudžiauti: neturėdami turto įsteigti individualias įmones, prisiimti įsipareigojimus, paskelbti bankrotą ir taip išvengti civilinės atsakomybės, nes nei įmonė, nei savininkas neturi tuo metu turto.
Taigi ar yra skirtumas – įmonė likviduota bankroto proceso metu ar tiesiog likviduota. Abiem atvejais išsprendžiami debitorinių ir kreditorinių įsiskolinimų klausimai, kreditoriai gali ginti savo turtines teises, remdamiesi tas procedūras reglamentuojančiomis teisės normomis.
Atsakomybė už nenusisekusią įsteigtos įmonės veiklą, asmens neturėtų persekioti visą gyvenimą, taip atimdama galimybę atsistoti ant kojų. Menkas prievolės įvykdymas po daugelio metų ūkio subjektams greičiau būtų labiau nuostolingas nei naudingas. Užuot fiksavus skolą balanse, geriau ją nurašyti kaip beviltišką ir taip susigrąžinti bent kiek mokesčių.
Apibendrinant galima daryti tokias išvadas:
1. Už individualios įmonės prievoles atsakinga ne tik įmonė, bet, jei įmonė neišgali jų įvykdyti, iir dalyvis, kuris nėra tik savininkas (dažniausia yra ir sutuoktinis).
2. Į bankroto procesą dalyvis asmeniškai neįtraukiamas, jei nėra įmonės savininkas.
3. Bankroto įstatymo ir Civilinio kodekso normos sukelia dviprasmybę, kai kalbama apie atsakomybę likvidavus įmonę ir šiuo klausimu nėra suformuotos .teismų praktikos.IŠVADOS
1. Individuali įmonė – tai neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Ši juridinio asmens rūšis pasižymi paprastesne nei kitų juridinių asmenų steigimo tvarka bei tuo, jog individualiai įmonei įsteigti nėra nustatytas minimalus įstatinio kapitalo dydis.
2. Individualių įmonių įstatymas, remiantis Civiliniu kodeksu, numato, jog individualios įmonės yra juridiniai asmenys, kurių turtas atskirtas nuo jų savininko turto. Taigi individualiai įmonei perduotas turtas priklauso jai nuosavybės teise. Kartu įstatymo projekte numatyta, kad už individualios įmonės prievoles savo turtu atsako ir jos savininkas.
3. Steigiamų individualių įmonių nuostatai turi būti pateikiami registruoti juridinių asmenų registrui įmonės steigimo metu, o šiuo metu jau įregistruotos individualios įmonės privalės pateikti savo nuostatus registracijai tuo metu, kai bus keičiami kokie nors įmonių registravimo duomenys (konkretus terminas nauju nuostatu įregistravimui nenumatytas).
4. Individualioje įmonėje gali būti tik vienas savininkas, kuris nėra kitos individualios įmonės savininku. Savininkas tuo pačiu yra laikomas ir individualios įmonės vadovu, tačiau savininkas gali nuspręsti perduoti įmonės valdymą į kito asmens rankas, jeigu tokia galimybė nustatyta individualios įmonės nuostatuose.
5. Įsigaliojus naujam Civiliniam Kodeksui iir individualių įmonių įstatymui atsirado ir tam tikrų atsakomybės pagal šių juridinių asmenų prievoles reglamentavimo naujovių. Asmuo, pasirinkdamas šią veiklos rūšį (tai pasirinkti gali skatinti lengvesnė įregistravimo/išregistravimo tvarka, nebūtinas pradinis įstatinis kapitalas ir pan.), pirmiausia turi atkreipti dėmesį į Civilinio kodekso 2.50 straipsnį, kuris nustato, kad „tai neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys“.
NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. V 2003
2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Lkn;2kn;6kn;1d.V.2003;2004
3. Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymas 2003 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-1805 Vilnius
4. Čiočys P. Teisės pagrindai. V.2002
5. Lietuvos teisės pagrindai. V.2004
6. Mikelėnas V. Prievolių teisė. V.2003
7. Pakalniškis V. ir kt. Civilinė teisė. V.2004
8. Stanislovaitis R. Komercinė teisė. V.2005
9. Vasarienė L. Civilinė teisė. V. 2003
10. www.lrs.lt
11. www.llitlex.lt
