Makroekonomika
Valstybės sektorius
1. Valstybės pajamos ir išlaidos
2. Mokesčių sistema
3. Valstybės sektoriaus poveikis vartojimo išlaidoms ir taupymui
4. Valstybės sektoriaus poveikis pusiausvyros nacionaliniam produktui
5. Mokesčių poveikis pusiausvyros nacionaliniam produktui
6. Valstybės išlaidų ir mokesčių bendras poveikis pusiausvyros nacionaliniam produktui
7. Fiskalinės politikos priemonės ir jų įgyvendinimo problemos
8. Nediskretinė fiskalinė politika
9. Užsienio prekybos poveikis pusiausvyros nacionaliniam produktui
1. Valstybės pajamos ir išlaidos
Valstybės vaidmuo šalies ekonominiame ir politiniame gyvenime labai įvairus: įstatymų leidimas ir jų vykdymo kontrolė, valstybės vykdoma ekonominė politika, prekių ir paslaugų gamyba valstybinėse įmonėse (elektrinės iir pan.).
Valstybės ekonominės politikos dalys:
1. Fiskalinė politika
2. Monetarinė politika
3. Valiutos keitimo kurso reguliavimas
Fiskalinė politika yra valstybės finansų panaudojimas bendrai paklausai reguliuoti, kad būtų sušvelninti ar panaikinti bendrojo nacionalinio produkto svyravimai.
Teorinis fiskalinės politikos pagrindas yra Keinso teorija apie aktyvų valstybės biudžeto ir valstybinių investicijų vaidmenį siekiant sušvelninti konjunktūrinius svyravimus.
Valstybės piniginių pajamų ir išlaidų per tam tikrą laikotarpį planas vadinamas valstybės biudžetu.
Svarbiausias valstybės biudžeto pajamų šaltinis yra įvairūs mokesčiai, kuriuos galima suskirstyti į:
1. Namų ūkio ir privačių įmonių pajamų mokesčiai (fizinių asmenų pajamų mmokestis, juridinių asmenų pelno mokestis, atskaitymai socialiniam draudimui).
2. Nekilnojamojo turto mokesčiai (žemės mokestis, palikimo mokestis ir kiti mokesčiai, kuriais gali būti apmokestintas nekilnojamas turtas).
3. Prekių ir paslaugų pardavimo mokesčiai (PVM, akcizai, importo muitai).
Mokesčiai taip pat skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius.
Tiesioginiais mokesčiais betarpiškai aapmokestinami privatūs asmenys ir įmonės (pajamų ir nuosavybės mokesčiai).
Netiesioginiai mokesčiai – tai mokesčiai, kuriais apmokestinamos prekės ir paslaugos (PVM, muitai ir pan.).
Valstybės biudžeto mokestinių pajamų struktūra skiriasi išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse.
Išsivysčiusiose šalyse labai didelė tiesioginių mokesčių dalis (pvz.: JAV 85%), o besivystančiose šalyse, atvirkščiai, labai didelę dalį sudaro netiesioginiai mokesčiai, kuriuos lengviau surinkti nei tiesioginius.
Be mokesčių valstybės biudžetas turi kitą pajamų šaltinį – nemokestines pajamas (pajamos iš valstybės nuosavybės, vietinės rinkliavos, pajamos iš baudų).
Nemokestinių pajamų dalis daugumoje valstybių nedidelė.
Valstybės biudžeto išlaidos skirstomos į keturias grupes:
1. Valstybės vartojimo išlaidos (valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokestis, valstybės perkamų prekių išlaidos, spec. tarnybų aprūpinimas).
2. Valstybės investicijos (kelių tiesimas, tiltų statymas ir pan.).
3. Transferiniai mokėjimai privačiam sektoriui (subsidijos įmonėms, nedarbo pašalpos, valstybinės pensijos).
4. Valstybės skolos aptarnavimo išlaidos.
Pirma, antra ir ttrečia grupės dar kitaip vadinamos einamosiomis išlaidomis, o antra grupė – kapitalinių įdėjimų išlaidomis.
Nuo XXa. pradžios pasaulyje stebima tendencija, kad valstybės išlaidų dalis BVP produkte auga.
Vokiečių ekonomistas A. Vagneris tai numatė dar XIXa., todėl ši tendencija vadinama Vagnerio dėsniu.
Teisinėje gerovės valstybėje valstybės išlaidų rūšys ir dydis palyginti su privačiu sektoriumi didėja, todėl auga valstybės išlaidų dalis BVP produkte.
A. Vagneris šį teiginį grindė argumentais:
1. Aktyvės valstybės atliekamos funkcijos, susiję su šalies teisėsauga, gynyba, valdymu ir pan.
2. Vystantis šalims, kylant visuomenės gyvenimo lygiui, valstybė vvis daugiau ims vykdyti tokias funkcijas, kaip socialinė apsauga, rūpyba ir švietimas.
Biudžeto saldo:
BS = BI – G – TP
BS – biudžeto saldo
G – government – valstybės išlaidos
TP – transferiniai išmokėjimai
BI – biudžeto pajamos
Kai BS > 0, tai biudžetas perteklinis,
kai BS < 0, tai biudžetas deficitinis.
2. Mokesčių sistema
Mokesčių sistema – tai pagal tam tikrus bendrus principus šalyje renkamų mokesčių sistema.
Nacionalinių sąskaitų sistemoje (NSS) išskiriamos trys nacionalinio produkto apytakos stadijos:
1. Gamyba
2. Paskirstymas
3. Panaudojimas
Racionali mokesčių sistema remiasi trimis apmokestinimo rūšimis:
1. Gamybos apmokestinimu (Gamybos apmokestinimas – tai mokestis imamas nuo atskiroje verslo srityje sukurtos vertės, todėl jis ir vadinamas pridėtinės vertės mokesčiu).
2. Pajamų apmokestinimu (Pajamų mokesčiai – tai privačių ir juridinių subjektų pajamų objektas. Pajamos čia suprantamos kaip bet koks ekonominės vertės padidėjimas, nepriklausomai nuo šaltinio ir periodiškumo. Pvz.: pajamų mokesčiu apmokestinamas darbo užmokestis. Pajamoms priskiriama kainų sąlygoti pakitimai, laimėjimai loterijose).
3. Pajamų panaudojimo apmokestinimu.
Bendra surenkamų mokesčių suma priklauso nuo tarifo dydžio. Didinant jį iki tam tikros ribos, galima surinkti daugiau mokesčių, bet peržengus ribą surinkimas staigiai mažėja.
XX a. 8-ame dešimtmetyje Arturas Laferas nustatė dėsningumą:
t – mokesčių tarifas
T – mokestinės pajamos (surenkami mokesčiai)
T = 0, kai t = 0, t = 100%
3. Valstybės sektoriaus poveikis taupymui ir išlaidoms
Valstybės sektorius bendrąją paklausą veikia dvejopai:
1. Perka prekes ir paslaugas.
2. Veikia netiesiogiai, keisdamas namų ūkio vartojimo iišlaidas.
Grynieji mokesčiai (NT – Net Taxes) – tai namų ūkių mokamų mokesčių ir gaunamų transferinių išmokėjimų skirtumas.
Privačios ekonomikos modelyje (kuriame nėra valstybės) nacionalinės pajamos lygios disponuojamoms pajamoms, nes visa firmų pagamintų prekių vertė tenka namų ūkiams kaip pajamos už teikiamus gamybos veiksnius (darbo jėgą, finansinį kapitalą ir pan.).
Mišrioje ekonomikoje dalį sukurtų nacionalinių pajamų mokesčių pavidalu pasisavina valstybė, todėl mišrioje ekonomikoje disponuojamos pajamos (DI):
DI = Y – NT
Y – nacionalinės pajamos
NT – Net Taxes
Tada vartojimo funkcija bus:
C = a + c(Y – NT)
Patys mokesčiai gali būti autonominiai, t.y. nepriklausantys nuo šalies nacionalinio lygio ir proporcingi, t.y. priklausantys nuo namų ūkių gaunamų pajamų.
Autonominiai mokesčiai yra regresyviniai, nes kuo didesnės pajamos, tuo mažesnę jų dalį sudarys mokesčiai.
Analizei supaprastinti, darome prielaidą, kad namų ūkių gaunami transferiniai išmokėjimai nepriklauso nuo nacionalinių pajamų.
Jei mokesčiai ir transferiniai išmokėjimai yra autonominiai, tai ir grynieji mokesčiai yra autonominiai.
Žymima:
Vartojimo funkcija:
ac – namų ūkio autonominis vartojimas
ac < a, nes grynieji mokesčiai sumažina autonominį namų ūkių vartojimą.
Perrašom vartojimo funkciją:
CA = ac + c * Y
Autonominių mokesčių sistema keičia ir taupymo funkciją:
SA = -as + s * Y
-as < -a
|-as| > |-a|
T = f(Y)
Modeliui supaprastinti darom prielaidą, kad mokesčiai didėja proporcingai nacionalinėms pajamoms.
NT = t * Y
t < 1
DI = Y – tt * Y = Y(1 – t)
Vartojimas esant proporcingiems gryniesiems mokesčiams:
C* = a + c * (1 – t) * Y
0 < 1 – t < 1
Realiam gyvenime ribinis polinkis vartoti didėjant pajamoms mažėja.
Y2 – Y1 = ∆Y
∆C* < ∆C
C* = C * (1 – t)
S* = -a + s (Y – NT) =
= -a + s (Y – t * Y) = -a + s [(1 – t) * Y] = -a + s (1 – t) * Y
0 < s < 1
0 < (1 – t) < 1
S* = s (1 – t)
S* < S
S* = -a + (S*) * Y
Diskretinės fiskalinės politikos modelis remiasi prielaidomis:
1. Vyriausybės išlaidos yra autonominės, nepriklausančios nuo nacionalinių pajamų apimties.
2. Visi mokesčiai yra tiesioginiai ir jais apmokestinamos namų ūkio gaunamos pajamos.
3. Kainų lygis nesikeičia. Tai reiškia, kad bendros paklausos kitimas paveikia tik bendrąją gamybos apimtį ir užimtumą.
4. Valstybės sektoriaus poveikis pusiausvyros nacionaliniam produktui
Vyriausybės išlaidos apima valstybės investicijas ir valstybės vartojimą.
Bendroji paklausa mišrioje ekonomikoje susideda iš:
1. Namų vartojimo.
2. Privačių investicijų (firmų ir namų ūkių).
3. Vyriausybės išlaidų (sveikatos apsauga ir pan.).
AD = C + I + G
AD – agregate demand – bendroji paklausa
C – consumption – privatus (firmų ir namų ūkių) vartojimas
I – investments – investicijos
G – government – valstybės
išlaidos
Papildomoms privačioms investicijoms ir papildomoms valstybės išlaidoms būdingas multiplikatoriaus indeksas, t.y. produktas išauga daugiau nei valstybės išlaidos (∆Y > ∆G).
Jei valstybės išlaidos sumažėja, tai BVP sumažėja daugiau nei valstybės išlaidos.
5. Mokesčių poveikis pusiausvyros nacionaliniam produktui
Mokesčiai yra autonominiai, t.y. nepriklausantys nuo bendrojo prdukto.
Y = AD
CA – vartojimo funkcija esant autonominiams mokesčiams
ac < a esant mokesčiams. Mokesčiai sumažins bendrąjį pusiausvyros produktą.
Mokesčiai paprastai būna ne autonominiai, o proporcingi.
C* – vartojimas esant proporcingiems gryniesiems mokesčiams.
Grynieji mokesčiai – tai mokesčiai, iš kurių išminusuoti transferiniai išmokėjimai.
c* &– ribinis polinkis vartoti nacionalines pajamas
c – ribinis polinkis vartoti disponuojamas pajamas
c* < c, iš čia
Vadinasi, proporcingų grynų mokesčių įvedimas mažins bendrąjį pusiausvyros produktą.
6. Valstybės išlaidų ir mokesčių bendras poveikis pusiausvyros nacionaliniam produktui
Tegul valstybės biudžetas yra subalansuotas, t.y. biudžeto saldo lygus nuliui (BS = 0). Kitaip tariant, biudžeto pajamos lygios išlaidoms: nėra deficito ar pertekliaus. Tokiu atveju, biudžetas pusiausvyros bendrąjį produktą veikia specifiškai.
Kaip pastebėjo norvegas Havelas, bendrojo produkto padidėjimas subalansuotai didėjant biudžetui atitinka mokesčių arba valstybės išlaidų padidėjimą.
Esant subalansuotam biudžetui, vvalstybės išlaidos lygios iš autonominių grynųjų mokesčių gaunamoms pajamoms:
t.y.:
∆G = ∆NT
Valstybės išlaidos ir mokesčiai sąlygoja dvejopą pusiausvyros bendrojo produkto pasikeitimą:
1. Valstybės išlaidos didina bendrąją paklausą ir per multiplikatorių didina bendrąjį produktą:
2. Antra vertus, autonominiai mokesčiai mažina autonominį namų ūkių vartojimą ir kartu bbendrąjį pusiausvyros produktą:
T – Taxes
c/s – autonominių mokesčių multiplikatorius
Sudėję abu mokesčius gausime:
Vadinasi, biudžeto multiplikatorius lygus vienetui ir pusiausvyros nacionalinis produktas padidėja tiek pat, kiek padidėja vyriausybės išlaidos ir autonominiai mokesčiai.
AD0 – bendroji paklausa uždaroje privačioje ekonomikoje (G = 0, t = 0, kur G – government spendings, t – taxes).
Mokesčiai mažins polinkį vartoti, todėl paklausos kreivė turės mažesnį nuolydį. Dėl mokesčių sumažėja bendrasis produktas.
Kadangi vyriausybė perka prekes ir paslaugas, tai valstybės išlaidų multiplikatorius bus:
Jeigu laikomasi prielaidos, kad planuojamas subalansuotas valstybės biudžetas, tada:
∆G = ∆NT = ∆B
∆B – biudžeto pasipildymas
Tada
– parodo, kaip pasikeis pusiausvyros bendrasis produktas, jei vyriausybės išlaidos ir mokesčiai keičiasi vienodai.
C* = C(1 – t)
C* < C, tada visada
Tai reiškia, kad pusiausvyros bendrasis produktas padidės mažiau nei valstybės išlaidos, kkai planuojamas subalansuotas biudžetas.
7. Fiskalinės politikos priemonės ir jų įgyvendinimo problemos
Kai ekonomika patiria nuosmukį, t.y. šalyje aukštas nedarbo lygis, tuomet vyriausybė turi įgyvendinti skatinančią fiskalinę politiką, kuri leistų įveikti nuosmukio tarpsnį ir bendrąjį produktą padidinti iki potencialaus lygio.
Skatinančios fiskalinės politikos priemonės:
1. Vyriausybės išlaidų didinimas.
2. Mokesčių mažinimas ir transferinių išmokų didinimas.
3. Abiejų priemonių derinimas.
Realizuojant šią politiką auga biudžeto deficitas, kuris dengiamas skolinantis iš šalies namų ūkių (obligacijos, taupymo lakštai) arba didinant pinigų kiekį.
Pinigų masės didinimas didina šalyje infliaciją, o skolinimasis didina palūkanų normas, o ttai turi neigiamos įtakos privačioms investicijoms.
Kai ekonomika patiria pakilimo būseną, būna žemas nedarbas, sparčiai auga infliacija. Tada vyriausybė turi naudoti stabdančią fiskalinę politiką, kurios priemonės yra atvirkščios skatinančiai fiskalinei politikai.
Tokios politikos pasekmė – biudžeto pertekliaus atsiradimas. Perteklines lėšas išimant iš apyvartos visam ūkiui daromas didelis antiinfliacinis poveikis.
Tuo atveju, kai perteklinės lėšos naudojamos valstybės skolai grąžinti, lėšos praktiškai grąžinamos į pinigų rinką.
Fiskalinės politikos įgyvendinimas susiduria su įvairiomis kliūtimis: laiku ir politinėmis problemomis.
Laiko problema pasireiškia tokiu būdu – reikia laiko šalies ekonominei situacijai įvertinti (kelių mėnesių), reikia laiko ekonominiams sprendimams priimti. Per tam tikrą laiką priimtos fiskalinės priemonės paveikia gamybą, užimtumą ir infliaciją.
Politinės problemos. Ekonominis stabilumas nėra vienintelis valstybės įgyvendinamas tikslas.
Ekonomikos augimą skatinančias fiskalinės politikos priemones valstybė naudoja noriai, nes jos populiarios tarp rinkėjų. Tuo tarpu ekonominį augimą stabdančios priemonės naudojamos rečiau.
8. Nediskretinė fiskalinė politika
Šalia diskretinės politikos veikia nediskretinės fiskalinės politikos savaiminiai stabilizatoriai, kurie sušvelnina ciklinius svyravimus. Tai sudaro nediskretinę fiskalinę politiką.
Pakiklimo laikotarpius keičia nuosmukio laikotarpiai.
Savaiminiai stabilizatoriai – tai biudžeto patvirtintos priemonės, kurios padidina bendrąją paklausą, kai ekonomika patiria nuosmukį ir pristabdo bendrąją paklausą, kai ekonomika auga.
Pagrindiniai savaiminai stabilizatoriai yra mokesčiai, o taip pat transferiniai išmokėjimai (įvairios socialinės išmokos).
Ekonomikai esant pakilimo būklėje mokesčiai auga, o transferinių išmokų apimtis mažėja. Ekonomikai aaugant automatiškai auga ir valstybės biudžete surenkamų mokesčių suma. Tai sumažina vartotojų pajamas ir pristabdo bendrosios paklausos augimą.
Kada ekonomika išgyvena nuosmukį, mokesčių įplaukos mažėja ir stabdo bendrosios paklausos mažėjimą. Tai sušvelnina ekonomikos nuosmukį. Mažėja biudžeto perteklius ir, paprastai, susidaro biudžeto deficitas.
Autonomiškai atsirandančio biudžeto deficito (arba pertekliaus) apimtis priklauso nuo mokesčių normos (arba kitaip – nuo tarifo dydžio).
Kuo didesni mokesčiai, tuo labiau mokesčių apimtis reaguos į BVP kitimą. Vadinasi, mokesčių pakeitimai automatiškai keičia mokesčių stabilizatorių vaidmenį: stiprina ar silpnina.
Savaiminiai stabilizatoriai pranašesni už fiskalinę politiką, nes jie veikia savaime, nepriimant kokių nors išankstinių vyriausybės sprendimų. Jų trūkumas tas, kad jie negali pašalinti nepageidaujamo pusiausvyros BVP pasikeitimo.
9. Užsienio prekybos poveikis pusiausvyros nacionaliniam produktui
Užsienio sektorių nusako grynasis eksportas.
Eksportas nepriklauso nuo BVP, o importas priklauso.
Daugelyje vakarų šalių importas ir eksportas beveik sutampa, t.y. NX labai nedidelis.
AD = C + I + G + NX
Eksporto paklausa daugiausia priklauso nuo užsienio šalių poreikių ir kinta pagal tuos poreikius, todėl konkrečiu momentu eksporto lygis yra autonominis dydis, tiesiogiai nepriklausantis nuo šalyje pagaminto bendrojo produkto.
Užsienyje perkamos žaliavos, įrengimai, kitos investicinės ir vartojimo prekės, todėl augant bendram produktui šalyje, importo paklausa auga.
Z = f(Y)
Z = z * Y
z = MPZ
MPZ – Marginal Propensity to Import – ribinis polinkis importuoti
z(MPZ) parodo, kkiek šalyje padidėja importo išlaidos bendram produktui padidėjus vienu vienetu.
Pinigai, jų paklausa ir pasiūla
1. Pinigų funkcijos ir sąvybės.
2. Istorinė pinigų raida.
3. Pinigų paklausa, Keinsistinis požiūris.
4. Kiekybinė pinigų teorija.
5. Pinigų pasiūla.
6. Pusiausvyra pinigų rinkoje.
1. Pinigų funkcijos ir sąvybės.
Pinigai – tai visuotinis vertės ekvivalentas. Tai prekė, į kurią mainomos kitos prekės.
Skiriamos dvi pinigų sąvokos: siaurieji pinigai (narrow money) ir platieji pinigai (broad money).
Siaurieji pinigai – tai lengvai prieinami kasdieniniam leidimui pinigai (sandoriams sudaryti, prekėms parduotuvėje pirkti ir pan.). Lietuvoje siauruosius pinigus sudaro grynieji pinigai, esantys einamosiose sąskaitose.
Platieji pinigai – tai siaurieji pinigai ir bankų taupomosiose sąskaitose laikomi pinigai (pvz., terminuoti ir taupomieji indėliai).
Taip pat dar yra vadinamieji “kvazi” arba “beveik” pinigai – tai tokios finansinių aktyvų rūšys, kurios atlieka turto kaupimo funkciją, bet pačios tiesiogiai negali būti panaudojamos sandoriams apmokėti (pvz., vyriausybės obligacijos, vyriausybės vekseliai ir kiti vertybiniai popieriai).
Mokėjimo kortelės yra pinigų pakaitalai.
Turbūt esminė pinigų funkcija, kuri sąlygojo pinigų atsiradimą – universalios mainų priemonės poreikis.
Prieš pinigus būdavo naudojami barteriniai mainai.
Kiekviena prekė įvertinama konkrečiu pinigų kiekiu (t.y. kaina). Esant didelei infliacijai, šią vertės funkciją pinigai atlieka blogai.
Pinigai, atlikdami vertės mato funkciją, kartu vykdo ir apskaitos vieneto funkciją. Pinigų dėka įvairių prekių vertė gali būti kiekybiškai nusakyta kaip tų prekių kainų suma.
Jei infliacija nedidelė
(neviršija 5% per metus), tai pinigai praktiškai nepraranda savo vertės ir gali būti panaudoti prekėms įsigyti po kurio nors laiko tarpo. Esant didelei infliacijai, tinkamiausias būdas taupyti – investuoti į nekilnojamąjį turtą (pastatus, žemę) bei antikvarinius daiktus ir meno kūrinius.
Tam kad pinigai galėtų atlikti savo funkcijas, jie turi pasižymėti tam tikromis sąvybėmis:
1. Vertės pastovumu.
2. Pinigai turi būti vieningi.
3. Ilgaamžiškumu (Pinigų ilgaamžiškumas – tai laikotarpis tarp pinigų reformų, kurių metu pinigai denominuojami, t.y. keičiamas nominalas. Kita ilgaamžiškumo prasmė – pinigų tarnavimo laikas).
4. Pinigai turi būti ddalijami į dalis (banknotai ir monetos turi būti įvairių nominalų).
5. Pinigai turi būti kompaktiški.
6. Pinigai turi būti lengvai atpažįstami.
2. Istorinė pinigų raida.
Lietuvoje monetos plačiau pradėtos naudoti X a. Kaip pinigai naudota gintaras ir brangiakailių gyvūnėlių kailiukai.
Vėliau pradėta naudoti brangiuosius metalus pinigų gamybai. Graikai sugalvojo monetas.
Banknotai atsirado XVIII – XIX a. Jie įsivyravo po II Pasaulinio karo.
3. Pinigų paklausa, Keinsistinis požiūris.
Pinigai yra viena iš turto formų. Žmonės turtą gali kaupti įvairiomis formomis: pinigais, indėliais, vertybiniais popieriais, akcijomis, nekilnojamu turtu.
Jeigu laikysime, kad turtas susideda ttik iš dviejų dalių: grynųjų pinigų (kurie neduoda palūkanų) ir obligacijų, tada žmonės savo kaupiamą turtą tarp grynųjų pinigų ir obligacijų paskirsto vadovaudamiesi kriterijumi: grynųjų pinigų nauda turi prilygti obligacijų duodamoms palūkanoms.
Pinigus pavertus obligacijomis, sumažėja individo likvidumas – galimybė apmokėti ssąskaitas. Obligacijų turėjimas vartojimą atideda ateičiai.
Keinso pinigų teorija teigia, kad pinigų paklausą lemia 3 motyvai:
1. Sandorių (reikia pinigų sandoriams).
2. Atsargų, apsidraudimo motyvas.
3. Turto motyvas.
Laikomų pinigų kiekis priklauso nuo bendrojo produkto dinamikos. Augant bendrajam produktui didės ir realiųjų pinigų kiekis. Taip pat laikomų pinigų kiekis priklauso nuo sinchroniškumo tarp sandorių sudarymo ir pinigų gavimo.
Pinigų paklausa – tai pinigų kiekis, kurį šalies ūkio subjektai nori turėti pinigų forma.
Normalioji pinigų paklausa (MD) – pinigų paklausa neatsižvelgiant į kainas.
L – liquidity – realioji pinigų paklausa
Vyriausybės vertybiniai popieriai yra likvidūs – lengvai paverčiami atsiskaitymui tinkama forma (garantuotai valstybė išpirks).
Atsargų arba apsidraudimo motyvas susijęs su noru turėti pinigų atsargai, nes nežinome, kas bus ateityje.
Sandorių ir atsargos motyvai susiję su mainais, todėl nuo jų priklauso pinigų kiekis siaurąja prasme (M1).
Turto mmotyvas – tai grynųjų pinigų pavertimas pajamas duodančiais nerizikingais objektais.
Turto laikymą įvairiomis formomis nagrinėja portfelio teorija. Vienas jos autorių yra Dž. Tobinas (1981m. Nobelio premija).
Ši teorija teigia, kad turimą turtą reikia investuoti, t.y. paversti įvairiais aktyvais (kitaip sakant, diversifikuoti).
Obligacijų turėtojas atgauna investuotas lėšas ir dar gauna palūkanas. Akcijų savininkas turi savininko teises į tam tikrą įmonės dalį priklausomai nuo turimų akcijų kiekio.
Palūkanų dydis paprastai nulemia, kiek finansinių aktyvų laikoma obligacijų forma ir kiek pinigų.
Pinigų paklausa gryniesiems pinigams keičiasi atvirkščiai proporcingai ppalūkanų normai: kuo didesnė palūkanų norma, tuo daugiau bus įsigyjama obligacijų ir mažiau pasiliekama aktyvų grynaisiais pinigais.
Siaurųjų pinigų paklausa (M1) susideda iš pinigų paklausos sandoriams ir pinigų paklausos atsargoms.
t – transactions
MD(t) – pinigų paklausa sandoriams
Ši pinigų paklausa auga didėjant bendrajam produktui, atitinkamai ir namų ūkių pajamoms bei didėjant kainoms.
r – realioji palūkanų norma
MD(t) = f (P)
Siaurųjų pinigų (M1) kiekis priklauso nuo pinigų apyvartos greičio: kuo didesnis apyvartos greitis, tuo mažiau reikia pinigų.
Pinigų kaip taupymo priemonės paklausa (MD(a), a – assets) – tai paklausa įvairios formos finansiniams aktyvams: akcijoms, obligacijoms, indėliams, gryniesiems pinigams ir t.t.
Grynaisiais taupomi pinigai sudaro vadinamąją spekuliacinę pinigų paklausą.
Spekuliacija – kokių nors vertybių pirkimas su siekiu jas vėliau parduoti už aukštesnę kainą.
Pinigų kaip aktyvų paklausa turto taupymui:
MD(a) = L(r)
L – likvidžių pinigų funkcija
r – reali palūkanų norma
i – nominalioji palūkanų norma (%)
I – infliacija/defliacija (%)
Ekonominiai sprendimai priklauso nuo subjekto obligacijų palūkanų normos kitimo ateityje. Jei ta norma aukšta, tai tikėtina, kad artimiausiu laikotarpiu ji pradės kristi. Tai reiškia obligacijų rinkos kainos augimą ateityje, nes obligacijų kaina atvirkščiai proporcinga obligacijų duodamai palūkanų normai.
Pvz., jei obligacijų įsigyta už 1000 Lt ir palūkanų norma 7%, tai palūkanos bus 70Lt. Jei ateityje palūkanų norma kris iki 3,5%, o palūkanos vis tiek 70Lt, ttai obligacijos kainuos 2000Lt.
Bendra pinigų paklausa pagal Keinsą bus:
MD = MD(t) + MD(a)
MD(t) – sandoriai ir atsargos
Pinigų paklausa yra:
MD = f(Y, r)
Y – bendrasis produktas (didins pinigų paklausą)
r – reali palūkanų norma (mažins pinigų paklausą)
Bendroji pinigų kreivė, kuri parodo pinigų kiekio priklausomybę nuo bendrojo kainų lygio, bendrojo produkto bendros apimties ir palūkanų normos.
Tokia kreivė vadinama likvidumo pirmenybės kreive.
Likvidumo pirmenybė – tai pirmenybė laikyti pinigus, o ne investuoti.
Keinso požiūriu pinigų paklausa tiesiškai proporcinga bendrajam produktui (Y) ir kainų lygiui (P) bei atvirkščiai proporcinga palūkanų normai.
4. Kiekybinė pinigų teorija
Kiekybinės pinigų teorijos esmę nusako I. Fišerio 1911 metais pasiūlyta tapatybė:
M * V = P * Q
M * V = MS – pinigų pasiūla
M * Q = MD – pinigų paklausa
M – grynųjų pinigų kiekis apyvartoje
V – pinigų apyvartos greitis (vidutinis skaičius kartų, kurį kiekvienas piniginis vienetas finansiniuose sandoriuose per metus pereina iš rankų į rankas)
M * V parodo pinigų kiekį, kuriuo apmokamos įsigyjamos prekės ir paslaugos. Nuo šios sandaugos priklauso pinigų pasiūla.
P – bendrasis kainų lygis
Q – realusis bendrasis produktas
P * Q – nominalusis bendrasis produktas. Jo apimtis nulemia pinigų paklausą.
Pinigų keikis, sumokėtas perkant prekes ir paslaugas per tam tikrą laikotarpį, turi būti lygus pagamintų prekių ir paslaugų vertei.
I. Fišerio ir jo pasekėjų nnuomone, pinigų apyvartos greitis ir bendrasis realus produktas yra pastovūs:
Ši išraiška išreiškia kiekybinę pinigų teoriją: bendrasis kainų lygis yra tiesiškai proporcingas pinigų pasiūlai.
Iš tos I. Fišerio tapatybės išplaukia ryšys tarp infliacijos ir palūkanų normos. Jis vadinamas Fišerio poveikiu.
Pinigų masės padidėjimas 1% sąlygoja infliacijos tempų padidėjimą 1%, kuris padidina nominaliąją palūkanų normą 1%.
Fišerio tapatybė neįvertina prekių atsargos ir pinigų taupymo.
Fišerio tapatybę modifikavo Kembridžo universiteto ekonomistai teoretikai, iš kurių daugiausia prisidėjo A. Maršalas. Pagerinta teorija vadinama šiuolaikine pinigų teorija:
M = k * P * Y
M = MS – pinigų pasiūla
k * P * Y – pinigų paklausa
k = 1/V
k vadinamas Maršalo koeficientu.
Monetarinės teorijos pasekėjai (monetaristai) mano, kad pusiausvyros palūkanų norma nusistato pagal investicijų lėšų paklausą (ID) ir santaupų pasiūlą.
5. Pinigų pasiūla
Pinigų pasiūla (kiekis) – tai ūkyje naudojamų pinigų kiekis, kurį sudaro pinigai apyvartoje, taip pat indėliai taupomosiose ir einamosiose sąskaitose.
Pinigų pasiūlos elementų struktūra atskirose šalyse skiriasi: JAV – 4 elementai, Japonijoje – 3, Anglijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje – 2.
Pinigų elementai apima įvairias likvidaus turto grupes. Pinigų pasiūlos elementai pasaulyje turi tendenciją plėstis – įjungiami beveik (“kvazi”) pinigai, terminuoti indėliai, trumpalaikiai vyriausybės vertybiniai popieriai, taupomosios obligacijos ir t.t.
Pinigai apyvartoje – tai banknotai ir monetos, esantys už bankų sistemos ribų.
MS – nominalioji pinigų pasiūla
P –
kainų lygis
MS = f(r)
Centrinis bankas ir monetarinė politika
1. Centrinis bankas ir jo funkcijos.
2. Monetarinės politikos įgyvendinimo priemonės.
1. Centrinis bankas ir jo funkcijos.
Centrinis bankas – finansų ir kredito sistemos svarbiausia institucija, atsakanti už valstybės finansų sistemos ir nacionalinės valiutos stabilumą, pinigų rinkos kredito ir atsiskaitymų sistemos patikimą veikimą.
Atskirų šalių centrinių bankų sistemos truputį skiriasi. Lietuvos centrinis bankas vadinamas Lietuvos banku.
Pagrindinės centrinio banko funkcijos:
1. Pinigų emisija (leidimas). Valstybė šią funkciją suteikia vienam bankui, kad nesutriktų finansų sistemos funkcionavimas.
2. Centrinis bankas yra bankų bankas (bankas –– tėvas). Centrinis bankas aptarnauja komercinius ir kitus bankus, teikia jiems tam tikras paslaugas. Komerciniai bankai turi indėlius centriniame banke. Nors už juos negauna jokių palūkanų, tokie indėliai naudingi komerciniams bankams. Centriniame banke atliekamos atsiskaitymų tarp bankų operacijos. Centriniame banke laikomose komercinių bankų sąskaitose laikomos bankų privalomos atsargos (šiuo metu Lietuvoje jos yra 6%). Kaip bankų bankas centrinis bankas gali teikti paskolas komerciniams bankams. Šios paskolos labai svarbios dėl dviejų priežasčių:
a) centrinio banko nustatyta palūkanų norma šioms paskoloms veikia rinkos ppalūkanų normą,
b) finansinių krizių metu centrinis bankas yra paskutinis skolintojas komerciniams bankams.
3. Centrinis bankas kontroliuoja pinigų pasiūlą, o per šią kontrolę galima daryti įtaką palūkanų normai, infliacijai ir verslo ciklui.
4. Poveikis į valiutų keitimo rinką. Valiutų keitimo sistemos gali būti:
a) griežtai fiksuotos,
b) ffiksuotos tam tikrame svyravimų intervale, kuris yra nustatomas,
c) laisvas, veikiant tik rinkos veiksniams.
Centrinis bankas esant svyruojančiam valiutos kursui turi priemonių, kurių pagalba gali palaikyti norimą savo valiutos kursą.
Lietuvos bankas buvo įkurtas 1922 metais spalio 2 dieną – tada buvo įvestas ir litas. Atkurtas 1990 metų vasario 13 dieną.
2. Monetarinės politikos įgyvendinimo priemonės.
Monetarinė politika ekonomiką veikia per pinigus, palūkanas ir t.t.
Monetarinė politikos įgyvendinimo priemonės:
1. Atviros rinkos operacijos. Centrinio banko atliekami pinigų pirkimai/pardavimai pinigų rinkose. Kai centrinis bankas superka obligacijas iš komercinių bankų, tuomet didėja komercinių bankų atsargos ir, tuo pačiu, kreditavimo galimybės.
Kai centrinis bankas parduoda vertybinius popierius, jis sumažina komercinių bankų pinigų atsargas.
2. Diskonto politika. Centrinis bankas nustato diskonto normą, t.y. specialią palūkanų normą už jo išduodamas komerciniams bankams paskolas.
Diskonto norma ppriklauso nuo ekonominės situacijos ir nuo paskolų terminų.
Diskonto normos kritimas skatina komercinius bankus skolintis daugiau iš centrinio banko, o diskonto normos kilimas mažina norą skolintis.
Diskonto langas – tai visos priemonės, kuriomis centrinis bankas suteikia komerciniams bankams paskolas didindamas jų likvidumą.
Diskonto lango pagalba centrinis bankas veikia kaip pasyvus skolintojas bankų sistemoje finansinės panikos metu.
Finansinė panika – tai laikotarpis, kuriam būdingi smarkūs ir intensyvūs svyravimai finansų rinkose, taip pat bankų problemos, išaugę firmų bankrotai.
3. Reikalavimai komercinių bankų atsargoms. Kai ekonomikoje atsiranda nedarbas, kyla kkainos, tuomet centrinis bankas taiko skatinančią monetarinę politiką, kurios tikslas – didinti pinigų pasiūlą (vadinama pigių pinigų politika). Šio tikslo siekiama rinkoje superkant vertybinius popierius, mažinant privalomų atsargų normą, dėl to automatiškai padidėja kreditiniai ištekliai.
4. Mažinant diskonto normą ir tokiu būdu skatinant komercinius bankus imti paskolas iš centrinio banko.
Skatinančios monetarinės politikos poveikyje pinigų pasiūla auga, palūkanų norma mažėja, didėja investicijos ir auga bendrasis produktas. Tada ekonomikoje pradeda augti infliacija. Tuomet centrinis bankas taiko stabdančią monetarinę politiką (brangių pinigų politiką), kurios tikslas sumažinti pinigų pasiūlą. Tokia politika įgyvendinama centriniui bankui parduodant vertybinius popierius atviroje rinkoje – tuo būdu paimama dalis pinigų iš rinkos. Didinant privalomų atsargų normas, taip pat didinant diskonto normas, sumažėja kreditiniai ištekliai. Šiais būdais mažinamas komercinių bankų noras skolintis iš centrinio banko.
Stabdančios monetarinės politikos dėka sumažėja pinigų pasiūla, auga palūkanų norma, mažėja investicijos ir infiacija.
Monetarinė politika turi savo privalumų ir trūkumų.
Privalumai:
1. Ji yra greita ir lanksti. Palyginti su fiskaline politika ji gali keistis greičiau.
2. Monetarinės politikos priemonės yra izoliuotos nuo politinių sprendimų. Reikalas tas, kad daugumos šalių konstitucijos numato, kad centrinis bankas nepavaldus vyriausybei.
Monetarinės politikos susiformavimas pagimdė ekonomikos teoriją monetarizmą. Šios krypties ekonomistai teoretikai mano, jog pinigų pasiūlos pasikeitimas yra veiksnys nustatant ekonomikos aktyvumo lygį.
Monetarinės politikos trūkumai:
1. Ciklinis asimetriškumas, kuris daugiausia tikėtinas eekonomikos nuosmukio metu. Sudarius sąlygas pigiems kreditams nėra garantijų, kad bankai išduos daugiau paskolų ir padidės pinigų kiekis. Bendras pinigų kiekis priklauso nuo pinigų apyvartos greičio, o greitis kinta atvirkščiai pinigų pasiūlos kitimui. Tai stabdo ar net panaikina pinigų pasiūlos pokyčius. Pvz., infliacijos metu, kai pinigų pasiūla mažinama, pinigų greitis turi tendenciją didėti.
Abejojama, ar monetarinė politika gali stipriai veikti investicijas.
Užsienio (šalies) mokėjimų balansas
Šalies mokėjimų balansas – šalies prekybos ir finansinių sandorių su užsienio šalimis suvestinė. Ji sudaroma tam tikram laikotarpiui. Pagrindinė sudaroma metams, taip pat sudaromos suvestinės ketvirčiams.
Šalies mokėjimų balansas susideda iš dviejų sąskaitų: einamosios ir kapitalo.
Einamoji sąskaita apima prekes ir paslaugas, kurios apima tarptautinius sandorius.
Sandoriai, kurių objektas yra apčiuopiamos, medžiaginės prekės, sudaro vadinamąją matomąją einamosios sąskaitos dalį. Šių prekių eksporto ir importo skirtumas vadinamas prekybos balansu.
Kai apčiuopiamų, medžiaginių prekių eksportas viršija importą, turimas teigiamas prekybos balansas, priešingu atveju – neigiamas (deficitinis).
“Nematomoji” einamosios sąskaitos dalis apima pajamas ir mokesčius už bankų paslaugas, draudimo, turizmo ir kitas paslaugas.
Į “matomąją” sąskaitos dalį įeina palūkanos ir pelnas už investicijas bei paskolas, taip pat vyriausybės išlaidos (pvz., ambasadoms išlaikyti).
Kai einamosios sąskaitos saldo teigiamas, tai šalies mokėjimų balansas perteklinis, o kai saldo neigiamas – tai deficitinis (pvz., Lietuvos).
Kapitalo sąskaita atspindi kapitalo judėjimą tarp šalies iir likusio pasaulio. Čia įeina kompanijų investicijos į naujas gamybos sritis ir kapitalo įsigijimas, vyriausybės skolinimai, bankų sandoriai ir panašiai.
Valstybei svarbu, kad jos mokėjimų balansas būtų pusiausvyroje, kad mokėjimų balanso deficitas ar perteklius būtų nedidelis ir trumpalaikis.
Einamojoje sąskaitoje eksportas žymimas su teigiamu, o importas – su neigiamu ženklu.
Kapitalo sąskaitoje atvirkščiai: finansinių aktyvų importas žymimas su teigiamu ženklu, o eksportas – su neigiamu.
Sandorius einamojoje sąskaitoje atitinka sandoriai kapitalo sąskaitoje.
Jei einamosios sąskaitos balansas neigiamas, tai kapitalo sąskaitos balansas turi būti teigiamas. Jei einamosios sąskaitos balansas teigiamas, tai kapitalo sąskaitos turi būti neigiamas.
Deficitinė einamoji sąskaita finansuojama kapitalo importu (investicijomis iš užsienio) bei mažinant šalies oficialiąsias atsargas (laikomas užsienio valiuta ir auksu).
Jei šalies mokėjimų balanso sąskaita turi perviršį, tai jis išlyginamas išvežant kapitalą iš šalies bei didinant šalies oficialiąsias atsargas.
Šalies mokėjimų balanso sąskaitų suma turi būti lygi nuliui. Susidarantis skirtumas balansuojant priskiriamas klaidoms ir netikslumams.
Šalies mokėjimų balanso deficitą sumažinti galima nuvertinant šalies valiutą, kontroliuojant importą, taip pat sumažinant vidaus bendrąją paklausą.
Nedarbas
1. Darbo jėga ir nedarbas
2. Nedarbo priežastys
3. Nedarbo tipai
4. Nedarbo nuostoliai ir užimtumo reguliavimas
1. Darbo jėga ir nedarbas
Viena svarbiausių makro ekonomikos temų yra nedarbas. Darbo jėga – tai gyventojai (P). Lietuvoje priskaičiuojama apie 2,44 mln. Darbingo amžiaus gyventojų.
Gyventojai skirdtomi į ekonominiu atžvilgiu aktyvius
ir neaktyvius.
Aktyvūs gyventojai (= darbo jėga, LF – labor force) susideda iš užimtų (E – employment) ir bedarbių (U – unemployment).
Užimti gyventojai – tai dirbantys už atlyginimą visą ar ne visą darbo laiką visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose, organizacijose bei ūkiuose. Taip pat laikinai nedirbantys dėl ligos, atostogų, taip pat besimokantys, streikuojantys, dirbantys savarankiškai, taip pat atliekantys karo tarnybą.
Bedarbiai – tai darbingi asmenys, kurie neturi pajamas teikiančio darbo, bet aktyviai jo ieško registruodamiesi įdarbinimo įstaigose ar apskaitomi kitais būdais.
Neaktyvius gyventojus ssudaro moksleiviai ir studentai lankantys mokslo įstaigas, įvairias pensijas gaunantys asmenys, taip pat išskiriamos namų šeimininkės, įvairūs vaikus prižiūrintys asmenys, netekę vilties rasti darbą ir jo nebeieškantys, kiti asmenys, kurie patys nenori dirbti.
Darbo jėga: LF = E + U
Bendrasis (faktiškasis) nedarbo lygis: Ur = U/LF * 100%
Svarbūs yra gyventojų ekonominio aktyvumo lygio ir užimtumo rodikliai:
Ar – aktyvumas
Ar = LF/P1 * 100%
Aktyvumo lygis – tai darbo jėgos ir darbingo amžiaus bei vyresnio amžiaus gyventojų skaičius (iki 16 metų, šiuo atveju, neimami, bbet pensininkai imami).
Er = E/P1 * 100%
Er – užimtumo lygis.
P1 – gyventojų skaičius (visi nuo darbingo amžiaus).
Lietuvoje (2004 03 pabaigoje) nedarbo lygis buvo 7,9%. Tai nėra realus – tikrasis nedarbas yra apie 1,5% didesnis.
2. Nedarbo priežastys
Nedarbo, jo kitimo priežastys skirtingos. JJas skirtingos ekonominės teorijos aiškina skirtingai.
Neoklasikinė teorija teigia, kad laisvosios rinkos sąlygomis darbo rinka pati gali pasiekti pusiausvyrą, t.y. maksimalų užimtumo lygį. Tai įvyks, jei bus lankstūs darbo užmokesčio tarifai. Augant nedarbui, valandinis darbo užmokestis mažės, o mažėjant nedarbui – didės.
Neoklasikų nuomone, didelio nedarbo pagrindinė priežastis – dėl netinkamos darbo apmokėjimo politikos esantis nelankstus darbo užmokestis.
Atkarpa (E1, A) – nedarbo išaugimas išaugus darbo užmokesčiui.
Neoklasikiniu požiūriu nedarbas E1A yra savanoriškas reiškinys, nes jų nuomone, kiekvienas norintis dirbti gali rasti darbą su atlyginimu W0. Nedarbas E1A atsiranda dėl nenoro dirbti už atlyginimą W0. Jis vadinamas savanorišku arba laikinu nedarbu.
Neoklasikai mano, kad tokio nedarbo priežastis – nelankstus darbo užmokestis, nes esant nustatytam darbo užmokesčiui, kurio lygis W1, pasiūla viršija paklausą. Tokiu atveju darbdaviai tturėtų atlyginimą sumažinti ir taip būtų grįžta į pusiausvyrą E0.
Teoretikų nuomone, nelankstus darbo užmokestis būna dėl dviejų priežasčių:
1. Minimalaus darbo užmokesčio.
2. Dėl profsąjungų išsireikalauto stabilaus darbo užmokesčio ir dėl darbo efektyvumą skatinančių darbo užmokesčio sistemų.
Manoma, kad minimalus darbo užmokestis ypač veikia jaunimo ir paauglių nedarbą, nes jų pusiausvyros darbo užmokestis paprastai daug žemesnis – kadangi jauni žmonės priskiriami mažiausiai kvalifikuotai ir mažiausią patirtį turinčiai darbuotojų grupei.
Teoretikai mano, kad jaunimui nereikėtų taikyti minimalaus darbo užmokesčio įstatymo ir jų darbo užmokestis priartėtų prie jų ppusiausvyros darbo užmokesčio. Atsisakyti irgi neišeina, nes tas įstatymas padidina mažas pajamas gaunančių asmenų pajamas.
Monopolinė profsąjungų valdžia kartais pakelia darbo užmokestį. Šiuo atveju darbo užmokestį lemia ne darbo pasiūla ir paklausa, o profsąjungų derybos su darbdaviais.
Stipriausios profsąjungos yra Skandinavijoje.
Padidėjus profsąjungų narių skaičiui 10%, nedarbas padidėjo 1,4%.
Trečia nelankstaus darbo užmokesčio priežastis yra efektyvų darbą skatinančios užmokesčio sistemos.
Keinso ir jo pasekėjų teorijos tvirtina, kad kiekvienoje šalyje užimtumą lemia bendrosios paklausos lygis. Užimtumas susijęs su verslo ciklais:
3. Nedarbo tipai
Nedarbas gali būti laikinasis arba migracinis, struktūrinis ir ciklinis.
Laikinasis (migracinis nedarbas UF – frictional unemployment) – tai nedarbas atsirandantis normaliame darbo paieškos procese. Jis neišvengiamas, nes darbuotojai keičia darbą dėl šeimyninių aplinkybių, ieško darbo po mokslų baigimo. Šis nedarbas tam tikru mąstu yra net ir pageidautinas, nes dalis žmonių randa geriau apmokamą, kvalifikuotesnį darbą, dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau skirstomi darbo ištekliai.
Struktūrinis nedarbas (structural unemployment – US) atsiranda, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros: profesijos kvalifikacijos, teritoriniu atžvilgiu. Tai atsitinka keičiantis vartotojų prekių ir paslaugų struktūrai ir jų gamybos technologijai, o darbo rinkai reaguojant į šiuos pokyčius lėtai. “Struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo, nes jiems reikia arba keisti profesiją, arba papildomai mokytis, arba net keisti gyvenamąją vietą.
Ciklinis nedarbas (UC) susijęs ssu verslo ciklais.
Taip pat būna sezoninis nedarbas. Jis atsiranda dėl kintančių darbo galimybių skirtingais metų laikais.
Bendras bedarbių skaičius: U = UF + US + UC
Natūralus nedarbo lygis – tai nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui ir tokiomis sąlygomis gaminant potencialų bendrąjį produktą.
4. Nedarbo nuostoliai ir užimtumo reguliavimas
Nedarbo pasekmės:
1. Nedarbo pasekmės siaurąją prasme – ekonominiai nuostoliai.
2. Psichologinės problemos.
3. Nevisavertiškumo kompleksas.
Makro ekonominės nedarbo pasekmės:
1. Nesukuriamas produktas.
2. Dalis išteklių keliauja pašalpoms ir pan.
Nedarbą mažinti galima didinant darbo pasiūlą, tobulinant darbo rinkos paslaugas, tobulinant deficitinių specialybių rengimą, persikvalifikavimą ir, galbūt, mažinant pajamų mokestį.
Antras kelias – didinant darbo paklausą: vyriausybė gali didinti darbo paklausą naudodama fiskalinės ir monetarinės politikos priemones ir, ypač, skatinant smulkųjį ir vidutinį verslą.
Infliacija
Infliacija – nuolatinis, pastovus prekių ir paslaugų kainų kilimas. Pagal mąstą, intensyvuymą infliacija skirstoma į:
1. “Šliaužiančią” (kai per metus kainos kyla 3 – 5%. ES nustatė, kad vidutinė infliacija nedidesnė nei 3%).
2. “Šuoliuojančią” (kai kainos pakyla staigiai, šuoliškai ir turi tendenciją didėti 25 – 30% per metus).
3. Hiperinfliacija (Ji pasižymi itin dideliais infliacijos tempais: pvz., Lietuvoje 1992 – 1162%, Lenkijoje 1989 – 1800%, Ukrainoje 1994 – 14000%).
Plačiausiai infliacija matuojama vartojimo kainų indeksu, bet jis nėra labai tikslus, nes apima ir importines prekes.
Tiksliau būtų skaičiuoti naudojant BVP defliatorių, bet šį rodiklį sunku apskaičiuoti praktiškai.
Dėl infliacijos priežasčių daug ddiskutuojama, bet praktiškai minimos dvi ir jos išplaukia iš bendros pasiūlos ir bendros paklausos:
1. Paklausos arba vartotojų infliacija, kylanti dėl bendrosios paklausos pokyčių. Infliacija atsiranda augant ekonomikai.
2. Kaštų infliacija. Ji atsiranda dėl bendrosios pasiūlos pokyčių. Gali būti susijusi su kaštų ir žaliavų kainų kilimu. Kaštų infliacija gali atsirasti dėl išsireikalauto profesinių sąjungų aukštesnio atlyginimo už darbą.
Infliacija ir nedarbas – dvi svarbiausios makro ekonomikos problemos.
Ekonomistas Filipsas nustatė atvirkštinį dydį tarp infliacijos ir nedarbo: kuo didesnis nedarbas, tuo mažesnė infliacija.
Toks Filipso kreivės pavidalas yra trumpuoju laikotarpiu. Ilguoju laikotarpiu ji darosi statmena.
Infliacijos mažinimo būdai – tai pirmiausia pajamų indeksavimas, t.y. pajamų didinimas proporcingai infliacijos dydžiui. Tai labai aktualu pastovias pajamas gaunantiems asmenims (pensininkams, studentams ir pan.). Tai yra savotiškas pajamų draudimas.
Infliacija gali būti kontroliuojama “įšaldant” darbo užmokestį – atlyginimas nedidinamas tam tikrą laikotarpį nepriklausomai nuo infliacijos. Tai mažina bendrą paklausą, bet bendrosios paklausos mažėjimas didina nedarbą.
