pitagoras

Pitagoras

„Skaičius yra visų dalykų esmė“

Šio stipraus, plačiapečio jaunuolio kumpa nosimi, tikro mušeikos, vienos iš prmųjų istorijoje olimpiados teisėjai nenorėjo leisti dalyvauti varžybose dėl mažo ūgio. Jis vis dėlto pateko ir nugalėjo visus priešininkus. Jeigu tai būtų atsitikę maždaug po 2530 metų , viso pasaulio laikraščiai skelbtų: „Niekam nežinomas Pitagoras (Graikija) iškovojo aukso medalį kumštynėse“. Tarp kitko, dabartinėse olimpinėse programose nėra kumštynių. O tada nebuvo laikraščių ir medalių. O jeigu ir būtų buvę- jie nebūtų išlikę iki mūsų ddienų. Laikraščiai ir medaliai negyvena tūkstantmečius. Tik legendos išlieka gyvos.

Visas jo gyvenimas- legenda. Netgi ne legenda, o daugelio legendų sankloda. Ko tik nepasakota apie jį! Pavyzdžiui, buvo kalbama, kad jo klubai auksiniai, jog jis nuostabiai sugeba vienu metu būti keliose vietose. Turbūt tarp pačių nuostabiausių ir prieštaringiausių prielaidų yra tiesos kruopelytė, tačiau jas šioje fantastinėje aplinkoje, padarė mums nematomas.

Mes labai mažai težinome apie Pitagoro gyvenimą. Jis gimė Samoso saloje. Mažiau kaip penki kilometrai mėlyno Kušado įlankos vandens skyrė salą nnuo Mažosios Azijos. Giedromis dienomis pro šiltą rūką jis matydavo geltonus kelius, bėgančius didžiąja žeme į didįjį pasaulį. Jie šaukė jį, ir jis nuėjo. Visiškai jaunas paliko tėvynę Mnezarcho sūnus- Pitagoras. Jis išvaikščiojo Egipto kelius, buvo patekęs persų karvedžio Kambizo nnelaisvėn. Šis nuvežė Pitagorą į Babiloną, kur jis išgyveno 12metų, godžiai semdamasis žinių iš Chaldėjos žynių kalbų, kurie perteikdavo kaip estafetę nežinia kam ir kada atskleistas astronomijos tiesas ir astrologijos svaičiojimus.Galbūt kaip tik astrologija įkvėpė jam tą bejėgišką mistiko sustingimą, taip trukdžiusį jo talentui ir vėliau virtusį Pitagoro mokyklos filosofija. Grįžęs namo, jis persikelia į Italiją, paskui į Siciliją, ir čia, Krotonoje, gimsta ši klestinti tirono Polikrato globomaja mokykla- sekta. Tai buvo slapta organizacija, į kurią patekti galėjo tik jauni arstikratai, ištvėrę labai sunkius išbandymus. Pazydžiui, naujokai turėdavo pasižadėti penkerius metus tylėti. Iki tol, kol jų „sielas apvalys muzika ir paslaptinga skaičių harmonija“, jie neturėjo teisės matyti mokytojo, o tegalėjo tik klausytis jo balso, būdami už uždangos. Kartu jie, Pitagoras iir jo mokiniai, buvo darbštūs ir asketiški.

Štai jų priesakai:

-Daryk tik tai, dėl ko vėliau nereikėtų kankintis ir atgailauti.

– Nedaryk niekada to, ko neišmanai. Tačiau išmok viską, ką reikia žinoti.

-Nepiktnaudžiauk savo sveikata.

-Pratinkis gyventi paprastai ir neprabangiai.

-Neužsimerk, kai nori miego, neišanalizavęs visų savo dienos poelgių.

Po tūkstančių metų įžymus mokslininkas Albertas Einšteinas rašė: Nuostabus, keistas atrodė faktas, kad žmogus gali pasiekti tokio patikimo ir gryno abstraktaus mąstymo, kokį mums pirmą kartą parodė graikai geometrijoje!“ Sunku pasakyti, kkokios mokslinės idėjos priklausė Pitagorui, kokios- jo auklėtiniams. Ir dar neaišku, ar tai jis lazdele smėlyje nubraižė šiandien kiekvienam moksleiviui žinomos Pitagoro teoremos brėžinį. Beje, dauguma mokslo istorikų yra vieningos nuomonės, kad Pitagoro teoremos esmė buvo seniai žinoma iki jo Babilono, Kinijos ir Egipto matematikas, o pitagoriečiai šią teoremą tik gražiau įrodė. Jie dažnai eidavo pasivaikščioti ir kalbėdavo apie mokslą, taigi labai įtikėtina, kad teorema gimė ant smėlio. Taip pat, kaip ir įrodymas, jog bet kokio trikampio vidaus kampų suma lygi dviem statiesiems. Taip pat, kaip kvadratinių lygčių geometriniai sprendimai. Ir galbūt, džiugiai nustebę, jie palinko prie savo nepatikimų brėžinių , bijodami, kad vėjas nenupūstų pirmojo istorijoje kvadrato įstrižainės ir jo kraštinės nebendramatiškumo įrodymą. Įrodymas išgąsdino juos : paaiškėjo, jog nėra žinomo skaičiaus,kurio kvadratas būtų lygus 2, -juk jie tikėjo tik racionaliaisiais skaičiais. Šitame nebedramatiškume buvo kažkokia erezija, kažkas priešiška dievams. Ir jie prisiekė didžiuoju magišku skaičiumi 36 nieko nepasakoti apie savo atradimą. Priesaikos netesėjo Gipas Mesapontietis, ir dievai jį nubaudė, paskandino jūroje.

Pasakojama- tai vėl tik legenda,- kad Pitagoras, įrodęs savo grasiąja teoremą, atsidėkojo dievams, paaukodamas jiems 100 jaučių. Vokiečių poetas Šamiso po daugelio amžių sukūrė apie tai eilėraštį. Jame pasakojama, jog nuo Pitagoro aukos laikų visi gyvuliai žemėje drebantys iiš baimės, kai atrandama kas nors nauja.

Pitagoras neužrašė savo teiginio. Jis žinomas tik iš Aristotelio ir Platono pasakojimų. Heraklitas tvirtino, kad Pitagoras buvo mokytesnis už visus amžininkus, nors ir manė, jog jo genijus turi dievams nepatinkantį „blogą meną- magiją“. „Matematikos pradmenis jie pripažino visko, kas egzistuoja, pradmenimis“,- aiškino Aristotelis. Pavyzdžiui, lyginiai skaičiai, kuriuos galima dalyti į dvi dalis, pitagorininkams atrodė prasmingesni, įkūnijantys kažkokį teigiamą reiškinį. Taip skaičius įgydavo charakterį, prarasdavo amžiną abstraktų pradą, kaip kad praranda abstraktumą skaičiai 2 arba 5 klasės žurnale moksleiviui, kreida braižančiam „Pitagoro kelnes“. Pavyzdžiui, skaičius 4 pitagorininkams įkūnydavo sveikatą, harmoniją, protingumą. Skaičių mistika pasirodė labai gyvybinga ir išsilaikė iki mūsų dienų. Prabėgus daugeliui amžių po Pitagoro mirties, bažnytininkai „išrado“ „velnio tuziną“, 12 paskelbė laimės ženklu ir 666 pavadino „žvėries skaičiumi“. Skaičiai 6 ir 28 buvo laikomi tobuli, nes buvo lygūs savo daliklių sumai (6=1+2+3 ; 28=1+2+4+7+14). Pitagoras, paklaustas, ką galima laikyti draugu, atsakė,- skaičius 220 ir 284, kurių kiekvienas lygus kito daliklių sumai. Tačiau pagarboje skaičių harmonijai, nepalaužiamai matematikos logikai slypėjo ir didis atradimas, kurį Hegelis vadino drąsa, apie kurią Engelsas rašė: „Panašiai kaip skaičius pavaldus tam tikriems dėsniams, taip pavaldi jiems ir visata; tuo pirmą kartą pareiškiama mintis apie visatos dėsningumą“.

Pitagoras tyrinėjo aakustiką. Jis atrado, jog visi muzikiniai intervalai pajungti paprasčiausiems racionaliems skaičių santykiams. Jis tyrinėjo astronomiją, Žemę laikė rutuliu, pirmasis išvedė ekliptikos bei planetų orbitų pasvirimą ir sudarė savąją pasaulio sistemą, vėlgi, jo nuomone, atspindinčia didžiąją skaičių harmoniją. Jis netgi sielą sumatematino, tvirtindamas, jog „siela yra saulės dulkelės“ V. Leninas savo „Filosofijos sąsiuviniuose“ kabutėse rašo: „(=dulkelė, atomas)“ – ir greta paraštėje- „Pitagorininkai: „spėliojimai, fantazijos apie makrokosmoso ir mikrokosmoso panašumą“.

Taigi, nepaisant visų garsiojo filosofo iš Krotonos- tarp kitko, pirmojo filosofo, pavadinusio save filosofu,- klydimų, nemažai didžiųjų spėliojimų ir fantazijų. Štai kodėl žmonės jau pustrečio tūkstantmečio prisimena jį. Štai kodėl tarp garsiųjų olimpinių čempionų jis, man regis, ilgai bus pats garsiausias todėl, kad jam teko laimė nugalėti stipriausią varžovą- laiką.