F-22 Raptor

Birštono vidurinė mokykla

F-22 “Raptor”

[pic]

Parengė: Darijus Aliuskevičius

Mokytojas: Algis Guobys

F-22 „Raptor“ galima drąsiai vadinti XXI amžiaus lėktuvu. Jo

konstruktoriams pavyko suderinti modernias skrydžio charakteristikas su

šiuolaikiškiausia elektronika ir paskutiniais „Stealth“ pasiekimais. Šiame

lėktuve dera aštuonios svarbiausios charakteristikos:

Skrydžio slaptumas, lengvas manevringumas, sugebėjimas skrieti viršgarsiniu

– kreiseriniu greičiu, geras patikimumas ir aukštas aptarnavimo lygis,

labai efektyvi ginkluotė, perspektyvi borto radioelektroninė aparatūra,

daug tobulinimo galimybių ir santykinai priimtina kaina.

70-aisiais metais prasidėjo naujo taktinio kovinio lėktuvo įvaizdžio

paieškos. Jis turėjo pakeisti ketvirtosios kartos naikintuvą F-15 „Eagle“.

Tyrimus vedė KOP moksliniai ccentrai ir aviacijos pramonės įmonės.

„Popierinių“ tyrimų rėmuose buvo keliamos pačios įvairiausios koncepcijos,

„anties“ ir „triplano“ aerodinaminės schemos, atvirkščio strėliškumo

sparnas, traukos vektoriaus valdymo sistema ir kitos. Buvo tiriamas gana

platus skraidymo aparatų spektras. Darbai tapo konkretesni 1980 metais, kai

buvo išrinktas prezidentas Ronaldas Reiganas, pradėjęs greičiau

modernizuoti Amerikos karinį potencialą. Suartėti pramonės ir užsakovų

pozicijoms padėjo neoficialus aviacijos pramonės įmonių ir KOP vadovų

susitikimas Anaheimo bazėje (Kalifornija) 1982 metų spalio mėnesį.

Diskusijų metu išryškėjo naujo 27 – 36 tonų masės lėktuvo įvaizdis su 1100

– 1500 km veikimo nuotoliu ((labai panašus į Su-27). Šiam lėktuvui skirtos

vykdyti dvi pagrindinės užduotys – atakuoti antžeminius taikinius ir įgyti

pranašumą ore. Buvo reikalaujama, kad lėktuvas skrietų viršgarsiniu

kreiseriniu greičiu, jis būtų sunkiai pastebimas radiolokaciniu ir

šiluminiu būdu, sugebėtų kilti ir tūpti trumpuose (460 m) takuose, turėtų

ypatingą mmanevringumą skrisdamas tiek viršgarsiniu, tiek ikigarsiniu

greičiu ir efektyviai kovoti tolimuosiuose raketiniuose mūšiuose. Kuriant

naują ATF naikintuvą (Advanced Tactical Fighter – patobulintas taktinis

naikintuvas), dalyvavo septynios autoritetingiausios karinių lėktuvų

statybos firmos: „Boeing“, „General Dynamics“, „Grumman“, „Lockheed“.

McDonell Douglas“, „Northtrop“ ir „Rockwell“.

1983 metais reikalavimai ATF programai buvo iš esmės peržiūrėti: iš

specifikacijos pašalintos smogiamosios užduotys ir lėktuvas visiškai

perorientuotas kovai prieš oro priešą. Tai buvo galima paaiškinti KOP

tyrimų rezultatais: buvo įrodyta, kad yra daug lengviau ir pigiau

modifikuoti turimus ketvirtosios kartos naikintuvus F-15 ir F-16 į

smogiamuosius lėktuvus. Įtakos reikalavimų pakeitimui turėjo tuo metu SSRS

pasirodę naikintuvai Su-27 ir MiG-29. Jų realios charakteristikos buvo

kokybiškesnės nei amerikiečių. Dabar ATF kūrėjai nusitaikė į ypatingo

manevringumo siekį. Jis buvo reikalingas, siekiant pranašumo artimajame oro

mūšyje (amerikiečių lakūnai gerai įsisavino Vietnamo pamokas, kai oro mūšis

iš tolimų distancijų ppereidavo į manevringą oro mūšį, kuris ir nulemdavo

dvikovos baigtį). Manevringumo stabui buvo paaukotas universalus

funkcionalumas bei kilimo – tūpimo charakteristikos.

1983 metais KOP aviacijos bazėje „Wright Patterson“ buvo sukurtas specialus

skyrius, kuriam vadovavo pulkininkas Albert S. Piččirillo – ATF

„krikštatėvis“. Šis skyrius užsiėmė ATF programa. O 1995 metų rugsėjo

mėnesį vedančioms lėktuvų statybos firmoms buvo išsiųsti oficialūs laiškai

– kvietimai dalyvauti projektų konkurse.

1986 metų spalio mėnesį KOP paskelbė, kad į „finalą“ pateko „Lockheed“

(kuri kooperavosi su „Boeing“) ir „Northtrop“ (Kartu su „McDonell Douglas“

). Jos pasirašė kontraktus pastatyti „„demonstracinius“ YF-22 ir YF-23 .

Lyginamųjų bandymų metu turėjo paaiškėti XXI amžiaus naikintuvo prototipas.

Abu lėktuvai turėjo normalią aerodinaminę schema. YF-22 atrodė

konservatyviau ir savo komponuote priminė klasikinį ketvirtos kartos

naikintuvą F-15. Kad būtų mažiau pastebimas radiolokatoriais, lėktuvo

planeris turėjo pirmajam „Lockheed“ „stealth“ – lengvajam bombonešiui F-117

būdingas, laužytas briaunas. Kitas pretendentas – YF-23 turėjo

futuristiškesnę išvaizdą. Pagrindinės jo savybės – rombo formos sparnas,

turėjęs vienodą strėliškumą (40°) tiek priekinėje, tiek užpakalinėje

briaunoje. Vietoje atskirų vertikalios ir horizontalios uodegos plokštumų,

lėktuvas įgijo dvi pilnai pasukamas uodegos plokštumas, kurios stovėjo 50

laipsnių kampu į vertikalę (tai mažino radiolokacinį stebėjimą). Palyginus

su kapotu YF-22 „Northtrop“ lėktuvo korpusas buvo nuolaidus, toks, kaip

bombonešio B-2. Variklio tūtos – nepasukamos, su „kupromis“, kurios išveda

išmetamąsias dujas į viršutinę planerio dalį – tai sumažino šiluminį

pastabumą.

Abiejų lėktuvų komponuotė leido sukurti papildomus kuro bakų tūrius,

kuriuose tilpo iki 60 procentų daugiau kuro, nei naikintuve F-15.

Dėl naujų variklių, turėjusių masės ir traukos santykį 1:10 naikintuvų YF-

22 ir YF-23 traukos galia, lyginant su F-15C, padidėjo 40-58 procentus.

Pirmasis į orą pakilo YF-23. Tai buvo 1990 metų rugpjūčio 27 dieną . O

rugsėjo 19 dieną prasidėjo YF-22 bandymai. Tuo pačiu metu vyko konkursiniai

„General Electric“ YF-120 ir „Pratt&Whitney“ YF-119. 1991 metų balandžio 23

dieną buvo paskelbta apie YF-22 pasirinkimą su „Pratt&Whitney“ YF-119

varikliais. Taip buvo nuspręsta todėl, kad „Lockheed“ firmos lėktuvas bbuvo

manevringesnis, nors YF-23 turėjo didesnį kreiserinį greitį ir buvo mažiau

pastebimas radiolokatoriais.

Demonstracinis lėktuvas buvo viso labo tik „juodraštis“, savotiškas kovinio

F-22 „skraidantis maketas“. Jis pradėtas projektuoti 1991 metais. 1993 metų

balandžio mėnesį baigėsi eskizinio projekto darbai. Vasario mėnesį

žymiojoje „Lockheed“ firmos „Skunk Works“ gamykloje, kur buvo surinktos

tokios „žvaigždės“ kaip U-2, F-104 „Starfighter“, SR-71 „Black Bird“ ir F-

117, pradėtas surinkinėti pirmasis F-22A prototipas.

Viso kūrybos ir projektavimo proceso metu buvo naudojamos

šiuolaikiškiausios automatizuoto projektavimo priemonės. Tai leido

sutaupyti daug lėšų ir laiko. Visi dalyvavę lėktuvo kūrime, įskaitant

subrangovus, naudojo modeliuojantį stendą COMOK. Tai garantavo gerą

komplektuojančių detalių suderinamumą.

Visi rangovai, dirbdami viename tinkle, naudojo vienodus kompiuterius ir

vienodą programinę įrangą. Todėl galutinis lėktuvo surinkimas buvo labai

sklandus.

Penktos kartos lėktuvams formaliai priklauso europietiški naikintuvai Dasso

„Raffale“ ir „Eurofighter“ EF-2000, kurie sukurti praktiškai vienu metu su

F-22. Tačiau amerikiečių lėktuvas gali kelias dešimtis minučių skrieti

viršgarsiniu greičiu, ir tuo jo taktika pranašesnė. Ne mažiau svarbus

faktorius yra mažas F-22 radiolokacinis pastabumas, jis – gerokai mažesnis

už „Raffalle“ ir „Eurofighter“. F-22, naudodamas traukos vektoriaus valdymo

sistemą ir turėdamas galingesnius variklius, yra pažangesnis manevruojant.

Visa tai, kartu su tradiciškai aukštu radioelektronikos lygiu JAV, KOP

vadovybės nuomone, turi padaryti F-22 galingiausiu pasaulyje naikintuvu,

kuris visiškai realizuotų principą „ pirmas pamatė ir pirmas panaudojo

ginklą“. Jis turėjo būti pranašesnis už praeitos kartos lėktuvus taip, kaip

linijinis drednoutas buvo pranašesnis už ššarvuočius. Daugelio specialistų

nuomone, tam tikrą konkurenciją F-22 „Raptor“ galėjo sudaryti Rusijos

naikintuvas Su-27M (Su-37), kuris turi geresnius manevringumo rodiklius, ir

yra įvairiau bei galingiau ginkluotas. Tačiau jame nebuvo naudota „Stealth“

technologija ir jo kreiserinis greitis nėra viršgarsinis.

Kompanijos „Boeing“ ir „Lockheed“ lygiagrečiai kūrė F-22 denio variantą – A-

X, kuris vėliau buvo pervadintas į A/F-X. Juo buvo ketinama pakeisti

lėktuvnešius F-14 „Tomcat“ ir bombonešius A-6E „Intruder“. Kuriamas

lėktuvas iš esmės skyrėsi nuo „sausumos“ F-22. Jų planeriuose buvo tik apie

20 procentų konstrukcinių bendrumų. A-X turėjo keičiamos geometrijos

sparną. Šiuo lėktuvu galėjo skristi du pilotai. Tačiau 1993 metų gruodžio

mėnesį Pentagonas nusprendė atsisakyti šios programos, suteikdamas

pirmenybę pigesnei „Hornet“ modernizacijai.

Nepaisant to, kad F-22 gamyba vyko sklandžiai, 90-ųjų metų viduryje virš

programos pakibo sunkūs debesys. Po SSRS subyrėjimo pasikeitė geopolitinis

pasaulio žemėlapis. Todėl Amerikos įstatymų leidėjai pradėjo riboti

gynybines išlaidas. Todėl išpuoliai prieš F-22 buvo neišvengiami. Kongreso

„balandžiai“ pradėjo abejoti brangaus superlėktuvo kūrimo būtinybe tomis

sąlygomis, kai „pasišalino“ pagrindinis geopolitinis priešas.

Neišvengiamai delsimas ir techniniai sunkumai sukėlė kainų didėjimą ir savo

ruožtu dar labiau sumažino F-22 šalininkų skaičių Pentagone. 1996 metų

gruodžio mėnesį KOP paskelbė, kad darbų kaina, kuri buvo vertinama 14

milijardų JAV dolerių, išaugs dar 1,45 milijardo dolerių. Firmos gamintojos

nuomone, tokiomis sąlygomis vieno lėktuvo kaina gali išaugti iki 72

milijonų dolerių (pradiniuose planuose numatyta 32 milijonai). Kongreso

specialistai įvardijo astronominę sumą –

apie 100 milijonų dolerių.

Radikalioji įstatymo leidėjų dalis manė, kad geriausia išeitis – būtų

„valingai“ apsispręsti ir visiškai atsisakyti šios programos.

Programos kritikų oponentai tvirtino, kad tik 30 iš 267 pasaulio valstybių

neturi zenitinio-raketinio ginklo, o naujausius priešlėktuvinės gynybos

kompleksus turinčių šalių skaičius 2005 metais padidės nuo 14 iki 23.

Daugelis trečiojo pasaulio šalių (tarp jų ir nusiteikusios priešiškai JAV

atžvilgiu) tam laikui įsigis Su-27 ir MiG-29 tipo naikintuvus, kurie gana

sėkmingai gali kautis su geriausiais amerikiečių naikintuvais. Gerokai

išaugs ir antrosios bei trečiosios kartos naikintuvus iš pagrindų

modernizavusių šalių sskaičius. Tokiomis sąlygomis JAV karinio pranašumo

išlaikymui (ne tiek prieš Rusiją, kuri paskendusi savo vidaus problemose,

kiek prieš „nesimpatiškas“ trečiojo pasaulio šalis – Iraną, Iraką, Libiją

ir Šaiurės Korėją) bus reikalingas iš principo naujas kovinis lėktuvas,

gerokai pranokstantis visus potencialaus priešininko lėktuvus – būtent F-22

“Raptor“.

Pentagono, aviacijos pramonės lobizmo ir patriotiškai nusiteikusios

aviacijos spaudos pastangų dėka pavyko išsaugoti F-22 kaip KOP prioritetinę

programą. 1996 metų pabaigoje buvo baigta pirmojo bandomojo naikintuvo

konstravimas. Dėl techninių priežasčių skraidymo bandymų pradžia buvo

atidėliojama. Iš pradžių buvo planuojama, kad pirmasis bandomojo pavyzdžio

skrydis įvyks 11997 metų žiemą. Vėliau jis buvo perkeltas į gegužę. 1997

metų pavasarį buvo patikslinta data – gegužės 29 diena. Tada buvo

paskelbtas naujo naikintuvo vardas – „Raptor“ (plėšrūnas). Nelabai

grakštus, tačiau išraiškingas (prieš tai spaudoje šmėkščiojo kiti

pavadinimai – „Lightning-2“ ir „Superstar“). Likus kelioms ddienoms iki

paskelbtos datos, iškilo daug nenumatytų aplinkybių. Pradėjo tekėti kuro

bakas, esantis už piloto kabinos. Manoma, kad tai buvo surinkimo

technologijos pažeidimai. Gegužės 10 dieną buvo išaiškintas rimtas defektas

naikintuvo jėgainėje. Buvo pranešta, kad ne viskas tvarkoje borto

kompiuterių programinėje įrangoje. Todėl buvo nuspręsta sustabdyti F-22

bandymus dviems – trims savaitėms ir atsisakyta demonstruoti „Raptor“

birželio mėnesį vykusiame Le–Buržė aviacijos salone. „Dvi – trys savaitės“

išsitęsė į beveik keturis mėnesius, o pirmasis naikintuvo skrydis įvyko

rugsėjo 21 dieną.

Nagrinėjant programą ATF/F-22 istoriniu aspektu, galima pastebėti pastovią

šio tipo lėktuvų užsakymo mažinimo tendenciją. Jei iš pradžių KOP tvirtino,

kad jiem reikės daugiau kaip 1000 ATF naikintuvų, tai 1991 metais buvo

įvardintas kuklesnis kiekis – 750 lėktuvų. 1993 metų sausio mėnesį programą

sumažino iki 648 lėktuvų, o dar po metų – iki 442. Galiausiai, 1997 mmetais

KOP „nupjovė“ užsakymo planą iki 339 naikintuvų. Pagal grafiką gamybai

pasiruošti turėjo 2003 metų kovo mėnesį, o pradinės kovinės parengties

pradžia (priėmimas į ginkluotę) – 2004 metų lapkričio mėnesį.

Daugelis Amerikos KOP specialistų laiko, kad galima apsiriboti 200-300

„Raptor“, o likusias lėšas nukreipti į kitų lėktuvų tipų modernizaciją.

Tačiau toks sprendimas tik padidintų lėktuvo kainą, priartindamas ją prie

strateginio bombonešio arba sunkaus transporto lėktuvo kainos. Todėl KOP

gana energingai ėmėsi ieškoti programos piginimo kelių. Paprasčiausia būtų

supaprastinti ir pašalinti daugelį sistemų, sumažinti kovines

charakteristikas. Tačiau jau ir taip nemažai aatsisakyta – „Raptor“ kilimo-

tūpimo charakteristikos stipriai nutolo nuo pradinių reikalavimų ir

faktiškai nesiskiria nuo F-15 charakteristikų. Be to, radioelektronika

gerokai supaprastinta. Tačiau visi suprato, kad tai – kelias į aklavietę.

Radikalesnis problemos sprendimas matosi plečiant naujam lėktuvui keliamų

užduočių ratą, paverčiant F-22 iš specializuoto padėties ore užkariavimo

lėktuvo į universalią ginkluotės sistemą, kuri gali efektyviai kovoti su

oro, žemės ir jūros taikiniais. Tokiu būdų „Raptor“ gali pakeisti ne tik F-

15C naikintuvus, bet ir daugiatikslius F-15E, taip pat taktinius

„nematomus“ bombonešius F-117A. Tokiu būdu, sumažinus santykinę lėktuvo

kainą, galbūt pavyks padidinti pirkimų kiekį.

„Raptor“ kovinių galimybių didinimas yra sąlygotas aukštomis techninėmis

charakteristikomis, borto radioelektronine įranga, kuri pagaminta

naudojantis 90-ųjų metų technologijomis. F-22, kaip ir F-117, pagamintas

pagal „Stealth“ technologiją, tačiau skrenda viršgarsiniu greičiu, o tai

reiškia, kad jam reikia mažiau laiko pasiekti taikinį. Lėktuvo gynybinis

kompleksas suteikia galimybę spręsti tas užduotis, kurias spręsdavo

priešradiolokacinis „McDonell Douglas“ F-4G. Be to, radijo bangas

spinduliuojantys taikiniai dabar aptinkami kur kas greičiau ir tiksliau.

Kaip „oras-žemė“ klasės ginklų nešėjas, F-22 yra ne mažiau taiklesnis, nei

F-117, B-2 ir B-1. Be to, KOP vertinimu, „Raptor“ gyvybingumas 18 kartų

didesnis už egzistuojančius taktinius lėktuvus. Todėl tokį brangų lėktuvą

yra verta ginkluoti ypač taikliais ir tolimo veikimo, bei aukšto intelekto

ginklų sistemomis.

F-22 ginkluotės sudėtyje yra naujos kartos koreguojamosios aviacinės

bombos, kurios nutaikomos inercine – palydovine sistema. Specialiai

„Staelth“ technologijos lėktuvams buvo ppasiūlytos koreguojamosios aviacinės

bombos JDAM, kurios talpinamos krovinių skyriuje. JAV KOP atstovų nuomone

dar viena naikintuvo F-22 paskirtis gali būti radioelektroninė žvalgyba.

Taip pat ketinama sukurti lėktuvą dviejų žmonių įgulai. Antrasis žmogus –

šturmanas-operatorius (Kaip ir Su-30 bei Su-34). Toks „Raptor“ variantas

jau vadinamas F-22E.

F-22 jau pakilo į orą ir daugiau nei tikėtina, kad 2004 – 2005 metais jis

pasieks kovinius dalinius. Amerikiečiai pademonstravo tradicinį tikslo

siekimą ir užsispyrimą. Todėl jie sugebėjo sukurti būtiną savo

nacionaliniams interesams lėktuvą.

Lėktuvo konstrukcija

Lėktuvo aerodinaminė schema – normali, su aukštai iškeltu trapecijos plano

sparnu; uodega – su plačiai išorėn išskleistais kiliais, bei ištisai

pasukamais stabilizatoriais. Naikintuvo konstrukcija atitinka „Stealth“

reikalavimus. Lėktuvas mažai atspindi radiolokacinius spindulius dėl

planerio formų, kurios yra kelių griežtai apribotų krypčių, taip pat dėl

radijo bangas sugeriančių medžiagų ir dangų. Kurso plokštumoje minimalus

plokštumų atspindėjimas siekia 0,1 į m2.

Planerio konstrukcijoje plačiai naudotos polimerinės kompozicinės

medžiagos. Iš jų – 12% termoplastinis ir 10% termoreaktyvinis anglies

pluoštas. Lėktuvo išorės komponentai: 39% titano, 24% kompozicinių

medžiagų, 16% aliuminio ir 0,1% termoplastikų.

Lėktuvo sparnas – kesoninės konstrukcijos. Pradžioje buvo ketinta gaminti

jį tik iš kompozicinių medžiagų, tačiau kovinio gyvybingumo didinimo

tikslais pusė lonžeronų buvo pagaminta iš metalo. Užsparniai užima daugiau

kaip pusę mosto. Sparno strėliškumas pagal priekinę briauną – 42 laipsniai.

Galinė sparno briauna turi atvirkščią strėliškumą – 17 laipsnių. Praktiškai

visą sparno plotą užima eleronai ir flatronai. Judančių iir nejudančių

paviršių sujungimo vietos yra „kapotų“ formų, o tai užtikrina mažesnį

radiolokacinį pastabumą. Apatinė fiuzeliažo dalis – plokščia. Jame yra

centrinis krovinio skyrius, o du mažos apimties tūriai raketoms „oras-oras“

yra fiuzeliažo šonuose, už oro įsiurbimo angų. Lakūno kabinos gaubtas –

ištisinis, dengtas radijo bangas sklaidančiu paviršiumi su modifikuotu

katapultos krėslu ACTS II. Gaubtas pagamintas iš skaidraus polikarbonato.

Įstiklinimo forma šalina vizualinius iškraipymus, nes jame yra minimalus

dvigubo išlinkio plokštumų kiekis. Gaubtas buvo bandomas susidūrimo su

paukščiais atsparumui: sudaužytas priekinis indikatorius. Vėliau buvo

sukurtas tobulesnis gaubtas, kuris gali išlaikyti panašius smūgius, o taip

pat sukurtas pilotą dengiantis stogelis, apsaugantis nuo priešpriešinio

vėjo srauto skrendant iki 1100 km/val. greičiu.

Lėktuvo uodega – dviejų kilių. Jie pasvirę 28 laipsniais į išorę ir turi

krypties vairus. Kilių priekinės briaunos pasvirimas – teigiamas (+22,9

laipsniai), galinės – neigiamas (-22,9 laipsniai). Horizontalioji uodegos

dalis – ištisai pasukama, jos strėliškumas atitinka sparno strėliškumą.

Lėktuvo važiuoklė – trijų atramų su priekiniu ratu. Ji išlaiko 3,05 m/sek.

vertikalaus tūpimo greitį. Visos atramos – vieno rato. Pagrindinės atramos

yra įtraukiamos į fiuzeliažo šonuose esančias nišas, o priekinė atrama

įtraukiama į fiuzeliažą pasukus ją į priekį.

Lėktuvo varikliai

Lėktuvo jėgainė – du „Pratt&Whitney“ turboreaktyviniai forsažiniai

varikliai F119-PW-100. Tai yra F100 šeimynos variklių patobulinimas.

Pirmosios serijos lėktuvų varikliai turi statinę 13900 kG trauką, ją

ketinama padidinti masinėje serijoje iki 15900 kG.

Šoninės oro angos – po

sparnais, rombo formos. Jų kanalai yra S formos tam,

kad būtų ekranuoti variklių kompresoriai.

Išmetimo tūtos yra plokščios. Jų šoninės sienelės – nejudnčios, o

viršutinės bei apatinės panelės yra skirtos tūtos skerspjūvio ploto

reguliavimui ir krypties vektoriaus atlenkimui pagal tangažą nuo +20 iki

-20 laipsnių. Kitai nei rusiško Su –37, jie atsilenkia tik sinchroniškai.

Tai pat garantuojama galimybė paleisti variklius ore pakartotinai, iki 15-

os kilometrų aukščiuose, skrendant M=1 greičiu. Lėktuvo elektroninė valdymo

sistema sudaryta iš pluoštinių – optinių komunikacijų. Yra deguonies

generavimo sistema.

Į borto radioelektroninio komplekso sudėtį įeina ccentrinė duomenų

apdorojimo sistema, kompleksinė ryšio, navigacijos ir atpažinimo sistema,

kovinis elektronikos kompleksas su radioelektroninio saugumo sistema.

Taikiniai klasifikuojami pagal septynis parametrus (iš jų šeši –

užslaptinti), tame tarpe ir pagal radiolokacinę signatūrą. Maksimalus

stambių oro taikinių aptikimo nuotolis – 270 – 300 km, „Sparnuotų raketų“

klasės taikiniai – 150 km, judantys žemės taikiniai aptinkami 70 km

atstumu. Apžvalgos sektorius pagal azimutą ir vietos kampą – +/- 60

laipsnių., oro mūšio metu sumažėja iki +/- 30 laipsnių. Pilotas gali keisti

vertikalų apžvalgos kampą 10- 60 laipsnių ribose. Jei taikinys ppapuola į

apžvalgos zoną mažesniu nei 18 km atstumu, tai lokatorius automatiškai jį

fiksuoja ir seka. Vienu metu galima sekti 20 taikinių (pagal kitus duomenis

– 28). Orientacinė vienos borto radiolokacinės stoties kaina – 3 milijonai

dolerių.

Prietaisų lentos centre yra pagrindinis daugiafunkcinis skystų kristalų

spalvotas ddisplėjus, kurio ekranas – 203 x 203 mm. Jame pateikiama

informacija apie taktinę padėtį. Jo šonuose ir apačioje yra trys

daugiafunkciniai spalvoti skystųjų kristalų monitoriai. Jų ekranų dydis –

155 x 155 mm. (Tipinės konfigūracijos lėktuvuose kairiajame displėjuje yra

pateikiama detalizuota informacija apie priešininko lėktuvus ir jo PLG

sistemas, dešiniajame yra sprendžiamos taktinės atakos užduotys, o

apatiniame pateikiami duomenys apie borto ginkluotės būseną. Viršutinėje

prietaisų lentos dalyje yra du skystųjų kristalų indikatoriai (75 x 102 m),

kuriuose pateikiama navigacinė bei ryšio informacija. Kabinoje visiškai

nėra įprastų elektromechaninių prietaisų, ant vairalazdės ir šoninės

rankenos yra 20 valdymo mygtukų, kurie turi 63 funkcijas. Tai leidžia

valdyti sistemas neatitraukiant rankų nuo lėktuvo valdymo svirčių.

Ginkluotė

Vidinė patranka Mb 1A2 (ilgavamzdis M61A1 200 mm kalibro patrankos

variantas) su 480 sviedinių koviniu komplektu yra dešiniojo sparno

sandūroje su liemeniu. Nedarbinėje ppadėtyje patrankos anga yra užveriama

specialiomis sklandomis. Centriniame krovinių skyriuje telpa keturios AIM

-120 AMRAAM „oras-oras“ klasės vidutinio nuotolio raketos su aktyviu

radiolokaciniu nusitaikymu arba šešios patobulintos AIM – 120C su

mažesnėmis uodegomis. Šoniniuose skyriuose yra dvi AIM-9M „Sidewinder“

raketos.

Alternatyvus ginkluotės variantas oro mūšio vedimui – keturios AIM-9M (AIM-

9X) raketos šoniniuose skyriuose, ir šešios tokio pačio tipo raketos

centriniame skyriuje.

Keturiuose pakabinimo mazguose po sparnais galima buvo pakabinti du

pakabinamus kuro bakus. (Jie yra analogiški F-15 bakams) ir keturias

(dviejose suporintuose paleidimo įrenginiuose) raketas A1M-120A. Išorinės

pakabos gali nešti iki 22270 kg krovinius.

Pradinė smogiamoji ginkluotė tikriausiai bus apribota. Lėktuvas skraidins

bombas JDAM – 1000 (450kg) su inerciniu- palydoviniu nutaikymu. Suminis

kovinis komplektas vidinėse pakabose – dvi aviacinės bombos, dvi valdomos

raketos AIM-120C ir dvi AIM-9M.

Ateityje numatoma apginkluoti F-22 perspektyvia puolamąja ginkluote. Ji dar

tik kuriama.

Techniniai duomenys:

Sparno mostas: 13.56 m. (F-15 – 13,06m.)

Lėktuvo ilgis: 18.90 m (F-15 – 19.45 m.)

Lėktuvo aukštis: 5.08 m (F-15 – 5.65 m.)

Sparnų plotas: 78.00 m/kv.

Lėktuvo masė: 14365 kg (F-15 – 12247 kg)

Maksimali pakilimo masė: 27216 kg (F-15 – 25402 kg)

Varikliai: 2 x TRFV „Pratt&Whitney F119-PW-100

Statinė forsuota trauka: 2 x 155.00 kN arba 39000lb o F-15 tik

30000lb

Maksimalus greitis: M=1.8 (F-15 – M=2,5)

Kreiserinis greitis: M=1.5

Praktinis skrydžio nuotolis: 3000 km (F-15-3000 jurmylių. )

Kovinių veiksmų radiusas: 1100 km

Aukščio lubos: 15240 m (F-15 – 19812 m)

Maksimali ekspluatacinė perkrova: 9.0 g

Įgula: 1 pilotas

[pic]

Vidinė 20 mm patranka M61A2 Vulcan su 480 sviedinių

3 vidiniai ginkluotės skyriai

Oras-oras režimu

Pagrindiniame skyriuje (fiuzeliaže) 6 valdomos raketos oras-oras AIM-

120C AMRAAM

arba 4 AIM-120A AMRAAm

Šoniniuose skyriuose po 1 valdomą oras-oras raketą AIM-9 Sidewinder

Oras-žemė režimu

Pagrindiniame skyriuje 2 valdomos oras – oras raketos AIM-120C AMRAAM

2 valdomos 450 kg bombos GBU-32 JDAM

šoniniuose skyriuose po 1 valdomą oras – oras raketą AIM-9 Sidewinder

Pranašumo ore užkariavimo lėktuvas:

Pagrindiniame skyriuje (fiuzeliaže) 6 valdomos oras-oras raketos AIM-

120C AMRAAM

šoniniuose skyriuose po 1 valdomą oras – oras raketą AIM-9 Sidewinder

4 išorinuose pakabinimo mazguose 4 valdomos oras – oras raketos AIM-120C

AMRAAM

2 x 2271 litrų talpos pakabinami kuro bakai.

Tolimojo veikimo naikintuvas

Pagrindiniame skyriuje (fiuzeliaže) 6 valdomos oras-oras raketos AIM-

120C AMRAAM

šoniniuose skyriuose po 1 valdomą oras – oras raketą AIM-9 Sidewinder

4 išorinuose pakabinimo mazguose 8 valdomos oras – oras raketos AIM-120C

AMRAAM

ir 4 x 2271 litrų talpos pakabinami kuro bakai.