Mechanika „Aušinimo sistema“
Aušinimo sistema reikalinga šilumai nuvesti nuo labiausiai įkaitusių variklio detalių ir optimaliai jų temperatūrai palaikyti. Jei variklis nebūtų vadinamas, labai įkaistų alkūninio ir dujų skirstymo mechanizmų detalės, jos būtų blogiau tepamos. Be to, varikliui perkaitus, cilindrai blogiau prisipildytų oro ar mišinio, Oto varikliuose darbo mišinys ne laiku savaime užsidegtų. Toks degimas dažnai vyksta labai greit ir yra lydimas didelių smūgių (sakoma, kad variklis detonuoja). Taip pat nepageidautina variklį peraušinti, nes ant cilindrų sienelių imtų kondensuotis degalai, darbo mišinys būtų blogiau pparuošiamas, nutrūktų degimas. Dėl to sumažėtų variklio galia ir padidėtų degalų sąnaudos. Ataušintame variklyje padidėja tarpeliai mazgų sujungimuose, ir detalės rečiau dyla.
Apie trečdalis į variklį su degalais tiekiamos energijos prarandama per variklio aušinimo sistemą Šie šilumos nuostoliai neišvengiami. Jie gali būti didesni, jei variklis per daug aušinamas. Norėdamos padidinti ekonomiškumą, kai kurios firmos mėgina gaminti vadinamuosius keraminius variklius, kuriuose degimo kamera, stūmoklio dugnas, cilindrų sienelės ir galvučių vidiniai paviršiai padengti šilumai mažai laidžiomis medžiagomis. Tokių variklių darbo procesas artimas adiabatiniam, nnes į aplinką atiduodamos šilumos nuostoliai yra minimalūs. Plačiau keraminiai varikliai nenaudojami dėl sudėtingos ir brangios gamybos bei trumpa amžiškumo.
Varikliai dažniausiai aušinami skysčiu arba oru. Aušinimo sistema privalo: palaikyti reikiamą variklio temperatūrą; nuvesti į aplinką šilumos perteklių; apsaugoti nuo pperkaitimo variklio cilindrų sieneles, kad nebūtų pažeistos jų tepimo sąlygos; apsaugoti variklį nuo nekontroliuojamo savaiminio degiojo
100% energijos
prarandama su deginiais
prarandama per aušinimo sistemą
prarandama dėl trinties
7%mišinio uždegimo
25% efektyvios energijos Energijos balanso diagrama
Aušinimo sistemų tipai
automobilių varikliai yra aušinami skysčiu arba oru. Skysčiu aušinamose sistemose cirkuliuojantis aušinimo skystis paima nuo įkaitusių variklio detalių šilumą ir pro radiatorių atiduoda ją į aplinką. Ši sistema gaJi būti termosifoninė, priverstinė, atviroji ir užkaroji.
Termosifoninėje aušinimo sistemoje skystį verčia cirkuliuoti kintantis jo tankis: įšiJes bloko ir galvutės kanaluose, lengvesnis skystis kyla ir patenka į radiatorių; jame atvėsės, leidžiasi į variklio aušinimo ertmes . Šioje sistemoje aušinimo intensyvumas nereguliuojamas, jis kinta savaime pagal tai, kiek įkaites variklis: šaltame variklyje skystis cirkuliuoja lėtai, variklį labiau apkraunant – intensyviau. Termosifoninės aaušinimo sistemos privalumas -paprasta konstrukcija, trūkumai – lėta cirkuliacija, didelės skysčio talpos ir jo garavimas, todėl reikia dažniau tikrinti skysčio Lygį sistemoje ir jį papildyti.
Priverstinėje aušinimo sistemoje skystį cirkuliuoti verčia išcentrinis skysčio siurblys 6 Jis ataušintą skystį iš radiatoriaus 4 apatinio bakelio J tiekia į variklio bloko ir cilindrų galvutės aušinimo ertmes 8, o karštą skystį pro termostatą 5 nukreipia į viršutinį radiatoriaus 4 bakelį 3. Šioje aušinimo sistemoje yra ventiliatorius 7, jungimo vamzdžiai, temperatūros kontrolės bei reguliavimo įtaisai. Sistemos ttalpa nėra didelė, karšto ir ataušinto skysčio temperatūrų skirtumas joje ne didesnis kaip 5 – 8°C, todėl variklio detalės vienodžiau aušinamos. Priverstinė aušinimo sistema naudojama daugelyje automobilių variklių.
Termosifoninė aušinimo sistema:
J – apatinis radiatoriaus bakelis; 2 – radiatoriaus šerdis; 3 – viršutini* radiatoriaus bakelis
Priverstinė aušinimo sistema:
1- apatinis radiatoriaus bakelis;
2viršutinis radiatoriaus-dangtelis;3-
radiatoriaus bakelis; 4 – radiatoriaus šerdis;
5 – termostatas; 6 – skysčio siurblys;
7- ventiliatorius; 8 – aušinimo ertmė
Aušinimo sistema nuo atmosferos atskirta garų – oro vožtuvu, todėl skysčio joje išgaruoja mažiau. Be to, garai sistemoje sudaro didesnį slėgį, todėl skysčio virimo temperatūra pakyla. Kai kuriuose varikliuose skysčio tūrio pasikeitimui kompensuoti įrengti plėtimosi bakeliai. Tokia aušinimo sistema vadinama kondensacine. Joje garai pro garų – oro vožtuvą 5 patenka į plėtimosi bakelį 8 ir čia kondensuojasi. Varikliui auštant, skysčio tūris sistemoje mažėja, dėl susidariusio vakuumo skystis iš plėtimosi bakelio grįžta į sistemą, todėl jo lygis praktiškai nemažėja. Plėtimosi bakelio tūris būna 25 – 35% aušinimo sistemos talpos.
Oru aušinamose sistemose variklių cilindrai ir cilindrų galvutės turi aušinimo briaunas, kurios padidina aušinimo paviršių 10 – 15 kartų, palyginti su jų vidiniu paviršiumi.
Mažos galios mopedų ir motociklų varikliai važiuojant aušinami priešpriešine oro srove. Oru aušinamuose automobilių varikliuose įrengti ventiliatoriai , kurie pučia oro srovę ir aaušina cilindrus bei jų galvutes. Ventiliatorių sudaro rotorius ir kreipiamasis aparatas. Oro srovė gaubtu, bei deflektoriais tolygiai paskirstoma apie aušinimo briaunas. Šiuo atveju sunaudojama beveik dvigubai mažiau oro, palyginti su tos pačios galios skysčių aušinamu varikliu, nes aplinkos oras tarp briaunų įkaista iki 60 – 100°C. Tačiau dėl didelio oro įšilimo variklio detalės aušinamos nevienodai. Norint išvengti detalių šiluminių deformacijų, temperatūros netolygumas pagal cilindro ir galvutės sienelių perimetrą neturi būti didesnis kaip 30 – 40°C. Oru efektyviai aušinami varikliai, kurių cilindrų skersmuo ne didesnis kaip 150 mm. Aušinamųjų detalių normali temperatūra palaikoma reguliavimo disku, kuris dažniausiai naudojamas žiemos metu.
Oru aušinami varikliai yra paprastesnės konstrukcijos ir patogesni eksploatuojant, negu skysčiu aušinami. Jie sėkmingiau dirba karšto oro klimato sąlygomis. Žiemos metu oru aušinamą variklį paleisti sunkiau, bet paleidus visos jo detalės įšyla greičiau, todėl stūmoklio žiedai ir cilindrų įvorės mažiau dyla. Oru aušinamo variklio masė ir gabaritai mažesni, palyginti su tos pačios galios skysčiu aušinamu varikliu. Kadangi oru aušinamose sistemose nereikalingi radiatoriai ir termostatai, sutaupoma spalvotųjų metalų -vario, bronzos ir aliuminio, nereikalingi aušinimo skysčiai.
Orinė aušinimo sistema:
l – ventiliatorius; 2 – cilindro galvutė;
3 – cilindras
Pagrindinės aušinimo sistemų dalys
Uždarą priverstinę skysčio aušinimo sistemą sudaro bloko ir cilindrų galvučių aušinimo ertmės, radiatorius, skysčio ssiurblys, termostatas, ventiliatorius, jungiamieji vamzdžiai, šiluminio režimo reguliavimo ir temperatūros kontrolės prietaisai. Sistema skysčiu pripildoma pro vamzdelį, įlituotą į radiatoriaus viršutinį bakelį ir uždaroma dangteliu. Skysčiui iš sistemos išleisti apatiniame radiatoriaus bakelyje ir variklio bloke įtaisyti čiaupai. Skystį cirkuliuoti verčia išcentrinis siurblys. Jis pumpuoja skystį į skirstymo kanalą, iš kurio pro angas patenka į aušinimo ertmes ir aušina viršutines cilindrų įvorių dalis. Skystis iš bloko pro kanalų angas patenka į cilindrų galvutę ant vožtuvų lizdų pertvarų įvorių ir jas aušina.
Daugumos variklių skysčio siurblys įtaisytas priekinėje bloko dalyje; jį suka diržinė pavara. Šiuose varikliuose papildomai įmontuoti aušinimo skysčio plėtimosi bakeliai, kuriuose kondensuojąs! garai ir pašalinamas oras.
Automobiliuose su pneumatinėmis stabdžių sistemomis variklio aušinimo sistema aušina dar ir kompresorių.
Prie variklio aušinimo sistemos prijungtas automobilio salono šildytuvas. Aušinimo sistemos darbas kontroliuojamas temperatūros jutikliu, įmontuotu viršutiniame bloko dangtelyje, kurio rodiklis yra kabinos prietaisų skyde. Apie variklio perkaitimą informuoja signalinė lemputė.
Yra variklių, kuriuose dalis aušinimo skysčio iš cilindrų bloko atvamzdžiu patenka į skysčio-alyvos šilumokaitį, o iš ten kanalu nuteka į priekinės galvutės aušinimo ertmes. Šilumokaitis reikalingas alyvai greičiau įkaisti variklio darbo pradžioje, skysčio ir alyvos temperatūrų skirtumui išlyginti, kad variklis būtų tolygiau aušinamas.
Radiatorius
Radiatorius aušina variklyje įkaitusį skystį ir atiduoda šilumą į aplinką Ji sudaro viršutinis
ir apatinis bakeliai, atraminėmis plokštelėmis sujungti su šerdimi. Viršutiniame bakelyje yra įpylimo anga su dangteliu. Prie jo pritvirtintas jungiamasis vamzdis, pro kurį skystis iš termostato korpuso teka j radiatorių. Vamzdeliu iš radiatoriaus išeina garai. Prie apatinio bakelio pritvirtintas jungiamasis vamzdis skysčiui iš radiatoriaus į siurblį tiekti ir išleidimo čiaupas. Viršutiniai ir apatiniai radiatoriaus bakeliai ir atraminės plokštės, kurios juos sutvirtina, dažniausiai liejami iš ketaus arba štampuojami iš žalvario. Jau gaminami aliuminiai radiatoriai, kurie yra daug lengvesni ir gerai atiduoda šilumą įį aplinką.
Vamzdeliai išdėstomi keliomis eilėmis koridorine sistema arba šachmatine tvarka. Jų galai prilituoti prie atraminių plokščių, pritvirtintų prie radiatoriaus bakelių. Vamzdeliai ir plokštelės plonu sluoksniu alavuojamos, kad nekoroduotų. Radiatoriaus šerdies standumą didina prie šonų pritvirtintos metalinės plokštelės arba plieniniai stovai. Prie užpakalinės radiatoriaus šerdies pusės pritvirtintas ventiliatoriaus kreipiamasis gaubtas. Jame sukasi ventiliatoriaus sparnuote.
Yra radiatorių su šerdimis, kurių briaunuotos plokštelės išdėstytos kampu j tekantį oro srautą. Jos sukelia 20 – 40% didesnį aerodinaminį pasipriešinimą, tačiau dėl oro turbulencijos geriau aušina.
Radiatoriaus ssuminis aušinimo paviršius priklauso nuo visiškai apkrauto variklio šilumos kiekio, nuvedamo į aplinką per sekundę, šilumos perdavimo koeficiento, aušinimo skysčio ir aplinkos oro vidutinių temperatūrų skirtumo.
Radiatoriaus dangtelis variklio aušinimo sistemą skiria nuo aplinkos. Jame įtaisyti garų (6.6 pav.) ir oro vvožtuvai, kurie saugo sistemą, kad nesusidarytų didelis slėgių skirtumas. Garų vožtuvas, spaudžiamas spyruoklės, sandariai prigula radiatoriaus įpylimo angos lizde ir radiatoriaus ertmę atskiria nuo atmosferos. Dyzeliniuose varikliuose jis atsidaro, kai garų slėgis aušinimo sistemoje pakyla 0,03 – 0,07 MPa daugiau už atmosferinį. Todėl skystis juose įšilęs iki 100°C, dar neužverda. Oto varikliuose garai išsiveržia į atmosferą esant didesniam slėgimui. Čia garų vožtuvas atsidaro, kai slėgis sistemoje pakyla iki 0,01 – 0,14 MPa. Oro vožtuvą spaudžia prie lizdo silpnesnė spyruoklė, negu garų vožtuvą. Jis atsidaro ir į vidines radiatoriaus ertmes praleidžia orą, kai, varikliui auštant ir garams kondensuojantis, slėgis sistemoje tampa mažesnis už atmosferinį 0,001 – 0,013 MPa.
Termostatas reikalingas greičiau aušinimo skysčiui įšilti užvedus variklį ir automatiškai palaikyti jo temperatūrą optimaliose rribose. Jautrus temperatūros pokyčiui užpildas gali būti skystas arba kietas.
Dažniau naudojami termostatai su kietu užpildu. Jie, palyginti su skystiniais termostatais, mažiau jautrūs slėgio pokyčiui sistemoje ir išvysto didesnę jėgą, todėl gali būti naudojami ir ventiliatoriams automatiškai valdyti.
a)
6.6 pav. Radiatoriaus dangtelis su vožtuvais:
a-aušinimo sistemoje viršslėgis b-aušinirfyo sistemoje išretėjimas; l – spyruoklė; 2-garų vožtuvas; 3 – dangtelio korpusas; 4 – oro vožtuvas
b)
Šilumai jautrus elementas yra pripildytas cerezino ir aliuminio miltelių mišinio, kurio plėtimosi koeficientas reguliuojamųjų temperatūrų diapazone yra didelis.
Skysčio siurblys ir ventiliatorius vvarikliuose dažniausiai montuojami ant to paties veleno. Tai kompaktiški vienalaipsniai išcentriniai siurbliai, kurie išvysto 0,05 – 0,15 MPa slėgį. Ventiliatoriaus ir siurblio korpusas tvirtinamas varžtais prie priekinės bloko sienelės per tarpiklį. Siurblys pumpuoja aušinimo skystį, neleidžia susikaupti ertmėse garų bei oro kamščiams ir tolygiai aušina detales.
Siurblio našumas turi būti toks, kad aušinimo sistemoje cirkuliuojantis skystis perneštų iš variklio į radiatorių tenkantį šiai sistemai šilumos kiekį. Jis priklauso nuo pernešamos šilumos kiekio, aušinimo skysčio šiluminės talpos, jo tankio ir radiatoriuje susidarančio temperatūros pokyčio. Siurblio pavarai tenka nuo 0,5 iki 1,0% variklio vardinės galios.
Ventiliatorius traukia orą pro radiatorių. Variklio ašinį ventiliatorių sudaro sparnuote ir stebulė su pavaros skriemuliu. Jį suka alkūninio veleno skriemulys diržinė pavara.
Ventiliatorių mentės štampuojamos iš lakštinio plieno ir kniedijamos prie stebulės. Ventiliatoriai taip pat gaminami iš aliuminio lydinių arba polimerinių medžiagų presavimo būdų. Kai kurie variklių menčių galai palenkti į priekį. Toks ventiliatorius daugiau tiekia oro. Ventiliatoriaus pavarai suvartojama gana didelė variklio galios dalis (net iki 3 – 5%). Tai priklauso nuo pratekančio pro radiatorių oro srauto (jo greičio ir ventiliatoriaus darbinio paviršiaus ploto), šio srauto slėgio ir ventiliatoriaus naudingumo koeficiento.
Variklio temperatūros reguliavimas
Kiekvienas vidaus degimo variklis turi kuo greičiau įkaisti iki darbo temperatūros, kuri toliau turi būti automatiškai ppalaikoma pastovi, nepriklausomai nuo aplinkos temperatūros, automobilio važiavimo greičio, variklio apkrovos ir kt. faktorių. Šiam tikslui įrengiama variklio temperatūros reguliavimo sistema.
Reguliavimas gali būti vykdomas:
• keičiant aušinimo skysčio cirkuliacijos intensyvumą;
• keičiant oro cirkuliacijos intensyvumą;
• keičiant aušinimo skysčio ir oro cirkuliacijos intensyvumą.
Reguliavimas keičiant aušinimo skysčio
cirkuliacijos intensyvumą
Skysčiu aušinamuose varikliuose temperatūrinis režimas reguliuojamas termostatu, kurio paskirtis-kuo greičiau variklį įšildyti iki darbinės temperatūros ir palaikyti ją kuo šiauresniame intervale pastovią. Termostatas – tai automatinis temperatūros reguliatorius. Jis įrengiamas tarp variklio ir skysčio radiatoriaus viršutiniame arba apatiniame jungiančiajame kanaluose.
Pagal šilumai jautrios medžiagos tipą termostatai būna: su skystu užpildu; kietu užpildu. Termostato su skystu užpildu korpuse įrengtas sandarus gofruotas balionėlis, pagamintas iš plonos žalvario skardos Balionėlis užpildytas alkoholio ir vandens mišiniu, kuris turi didelį tūrinio plėtimosi koeficientą. Šildant balionėlį, jis plečiasi ir savo kotu atidaro termostato vožtuvą
Uždarosiose aušinimo sistemose susidarantis viršslėgis pakeičia termostato vožtuvo atidarymo bei uždarymo temperatūrą, todėl šio tipo termostatai tinka aušinimo sistemoms su ventiliatoriumi. Termostato su kietu užpildu korpuse įstatytas guminis elementas, o ertmė tarp pastarojo ir korpuso užpildyta šilumai jautria medžiaga dažniausiai (vašku ar cerezino ir aliuminio miltelių mišiniu)
Termostatas su kietu
užpildu:
l – užpildas; 2 – guma; 3 – korpusas;
4 – kotelis
(
Į minį elementą įstatytas kotelis, kuris sujungtas ssu termostato atrama. Užpildui plečiantis, spaudžiamas guminis elementas, kuris savo ruožtu spaudžia kotelio kūginę dalį ir pastarąjį stumia aukštyn. Užpildui traukiantis, termostato spyruoklė grąžina kotelį atgal. Šio tipo termostatai najautrūs slėgio pokyčiams aušinimo sistemoje, todėl jų atsidarymo bei užsidarymo temperatūra nepriklauso nuo slėgio. Be to, šie termostatai išvysto žymiai didesnę jėgą, negu skystimai. Termostatai su kietu užpildu būna su vienu arba dviem vožtuvais
Termostatas su skystu užpildu:
1 – oro išleidimo vožtuvas;
2 – termostato vožtuvas;
3 – balionėlio laikiklis;
4 – balionėlis
Pirmuoju atveju gaunamas pats paprasčiausias reguliatorius, kuris įrengiamas tarp variklio ir radiatoriaus. Termostato vožtuvas droseliuoja skysčio tėkmę iš variklio j radiatorių, kol variklio temperatūra pasiekia darbo reikšmę. Tuomet vožtuvas visiškai
atsidaro ir leidžia laisvai skysčiui tekėti į radiatorių (didžiuoju apytakos ratu). Mažasis apytakos ratas atidarytas nuolat. Antruoju atveju termostato vožtuvai valdo abu apytakos ratus. Kol variklis šaltas, didysis apytakos ratas uždarytas, o mažasis – atidarytas. Skysčiui cirkuliuojant tik mažuoju apytakos ratu, variklis greitai įšyla iki darbo temperatūros. Tuomet atsidaro didžiojo apytakos rato vožtuvas, o mažojo apytakos rato vožtuvas atitinkamu dydžiu pridaromas. Toks termostato darbo režimas vadinamas pagrindiniu. Variklio temperatūrai artėjant prie maksimalios, didžiojo apytakos rato vožtuvas atsidaro visiškai, o mažojo – visiškai užsidaro
.
Reguliavimas keičiant oro cirkuliacijos intensyvumą
Elektrinė ventiliatoriaus pavara:
l – radiatorius; 2 – elektros variklis; 3 – temperatūros jutiklis; 4 – laidai; 5 – ventiliatorius
Variklio temperatūrinis režimas gali būti reguliuojamas šiais būdais: naudojant žaliuzes; naudojant elektrine ventiliatoriaus pavarą; naudojant elektromagnetine ventiliatoriaus sankabą; naudojant mechaninę ventiliatoriaus sankabą; naudojant hidrodinaminę ventiliatoriaus pavarą; naudojant termostatinį ventiliatoriaus menčių kampo reguliavimą; naudojant hidrostatinę ventiliatoriaus pavarą.
Paprasčiausias variklio temperatūros reguliavimo būdas- naudoti žaliuzes. Jos reguliuoja oro srauto dydį, pratekantį pro radiatorių. Žaliuzės gali būti valdomos rankiniu arba
Elektromagnetinė ventiliatoriaus
sankaba:
l – inkaras; 2 – elektromagnetas; 3 &– slydimo
(kontaktinis) žiedas
elektriniu būdu. Kai kuriuose automobiliuose naudojamos žaliuzės, valdomos termostatu. Dažnai naudojama elektrinė ventiliatoriaus pavara Ventiliatorių sukantis elektros variklis įjungiamas ir išjungiamas termojungikliu. Ventiliatorius sukamas pastoviu dažniu tol, kol aušinimo skysčio temperatūra
Termostatas su dviem vožtuvais:
a) nepasiekus darbo temperatūros (mažasis
apytakos ratas),
b) normalus režimas,
c) mažasis apytakos ratas uždarytas. Visas aušinimo
kiekis teka per radiatorių
Viskozinė sankaba: l – bimetalinė plokštelė; 2 – varantysis diskas; 3 – silikoninė alyva; 4 – varantysis velenas; 5 – skriemulys; 6 – vožtuvas
Hidrostatinė ventiliatoriaus pavara: l -žaliuzių valdiklis;2- reguliatorius; 3 &– hidraulinis variklis; 4 – alyvos bakas; 5 – siurblys; 6 – ventiliatorius; 7 – žaliuzės
Viskozinė sankaba perduoda sukimo momentą nuo varančiosios dalies varomajai skysčio trinties dėka. Jos varantysis diskas sujungtas su diržinės pavaros skriemuliu, o varomoji dalis – su vventiliatoriumi . Varantysis diskas sukasi darbo kameroje, kurios užpildymas silikonine alyva automatiškai reguliuojamas priklausomai nuo variklio temperatūros. Vožtuvą, reguliuojantį silikoninės alyvos kiekį darbo kameroje valdo bimetalinis elementas. Kadangi tarpelis tarp varančiojo disko ir darbo kameros sudaro tik kelias dešimtąsias milimetro dalis, tai darbo kameroje nesant alyvos ventiliatoriaus sūkių dažnis sudaro apie 25% varančiojo veleno sūkių dažnio. Tokiu būdu nežymiai aušinami tam tikrų sistemų agregatai – degalų siurbliai, generatorius ir kt. Viskozinė sankabos masė maža, be to, ji leidžia belaipsnį ventiliatoriaus sūkių dažnio reguliavimą.
Pro radiatorių pratekantis oro srautas gali būti reguliuojamas keičiant ventiliatoriaus mentelių pasukimo kampą termoreguliatoriumi.
Automobiliuose su varikliu apatinėje ar užpakalinėje dalyje dažnai negalima įrengti aušinimo sistemos radiatoriaus šalia variklio. Tuomet mechaninė ventiliatoriaus pavara būtų gana komplikuota ar visai negalima. TTokiais atvejais dažniausiai naudojama hidrostatinė pavara . Ventiliatorius jungiamas tiesiogiai prie hidraulinio variklio, į kurį alyva tiekiama iš automobilio hidraulinės sistemos (pvz., vairavimo sistemos). Esant hidrostatinei ventiliatoriaus pavarai, jo sūkių dažnis gali būti reguliuojamas belaipsniškai, ventiliatorius gali išvystyti didelę galią esant mažam variklio sūkių dažniui.
Kontrolės įtaisai
Variklio temperatūra kontroliuojama termometru ir kontroline lempute. Termometras rodo aušinimo skysčio temperatūrą. Automobiliuose naudojami dviejų skirtingų konstrukcijų termometrai: skystimai, veikiantys manometro principu; elektriniai. Kontrolinė lemputė įsijungia aušinimo skysčio temperatūrai viršijus maksimalią leistiną. Aušinimo skysčio llygis kontroliuojamas plūde, įrengta išsiplėtimo bakelyje.
Aušinimo sistemos techninė priežiūra
Aušinimo skysčio temperatūra tvarkingoje sistemoje turi būti 85 – 95°C, nepriklausomai nuo aplinkos temperatūros, variklio apkrovos ir jo sūkių dažnio. Variklis kaista, kai per mažai vandens aušinimo sistemoje, slysta arba nutrūksta ventiliatoriaus pavaros diržai, užsiteršęs radiatoriaus paviršius, uždaryta užuolaidėlė ar žaliuzės, sugedęs skysčio siurblys, ant aušinimo ertmių sienelių susidaro per daug nuovirų, ne iki galo atsidaro termostato vožtuvas. Variklis peraušinamas, kai nevisiškai užsidaro termostato vožtuvas, neuždėtas šildantis apdangalas žiemą arba atidarytos žaliuzės, kai variklis ilgą laiką dirba neapkrautas. Normaliai įtemptas diržas yra tada, kai, spaudžiant 40 – 60 N jėga (Oto variklių – 30 – 40 N), diržas įlinksta 10 – 15 mm. Ventiliatoriaus diržo įtempimas kiekvienam varikliui nurodomas gamyklos instrukcijoje. Vienų variklių diržų įtempimas reguliuojamas įtempimo ritinėliu, kitų – keičiant generatoriaus padėtį.
Jei ventiliatorius sukamas hidrodinamine sankaba, reikia visą laiką kontroliuoti jos darbą. Jei ventiliatorius neišsijungia, gali būti įstrigęs termojutiklio sklandis arba sulūžusi grąžinimo spyruoklė. Variklį sustabdžius, ranka sukamas ventiliatorius turi suktis lengvai, bet neturi būti didelio ašinio ir radialinio laisvumo.
Atliekant sezoninę techninę priežiūrą, tikrinamas termostato veikimas ir temperatūros rodiklio parodymai. Termostatas išimamas iš korpuso ir panardinamas į 90 – 100°C vandenį. Jo vožtuvas turi visiškai atsidaryti. Sumažėjus vandens temperatūrai iki 80 &– 85°C, vožtuvas turi pradėti užsidarinėti. Jis visiškai užsidaro, kai vanduo ataušta iki 68 – 75°C.
Aušinimo skystis sudarytas iš vandens ir antifrizo, kurio pagrindą dažniausiai sudaro etilenglikolis.
Antifrizą skiedžiant vandeniu, kinta jo užšalimo temperatūra (6.16pav.). Dažniausiai parenkamas toks vandens ir antifrizo santykis, kad aušinimo skysčio
Vanduo % 100 80 60 40 20
|0 20 40 60 80 100
Antifrizas %
Aušinimo skysčio užšalimo temperatūros
užšalimo temperatūra butų apie -30 °C.
Aptarnaujant aušinimo sistemą, reikia laikytis saugumo technikos reikalavimų, nes antifrizas nuodingas. Antifrizų tankis periodiškai tikrinamas aerometru; jis neturi būti mažesnis kaip 1,055 g/cm3.