Metalo apdirbimo technologijos

TURINYS

• Įvadas

• Metalo liejybos vystymasis ir paplitimas Lietuvoje

• Naikinimas ir sunykimas

• Lietinės metalo plastikos reikšmė

• Metalo pjovimas

• Metalo dildės ir dildymas

• Dildymas

• Metalo skutimas

• Pritrynimas

• Metalo dirbinių šlifavimas ir įrankių galandimas

• Grąžtai ir gręžimas

• Gręžimas

• Metalo tiesinimas ir lenkimas

• Sukimas

• karštasis metalų apdirbimas (kalvystė)

• Metalo dirbinių liejimas

• Liejimo būdai

• Liejimo įrankiai ir priemonės

• Meniniai metalų darbai ir dirbiniai

• Metalo ddirbiniai 1991-2001 metais

• Išvados

• Naudota literatūra

ĮVADAS

Šis mano referatas yra apie metalo technologijas ir metalo plastiką.

Referate bandysiu apžvelgti visas naujausias ir seniausias metalo

technologijas, jų apdirbimo būdus.

Taigi, Metalo technologija yra aukštesniojo lygio praktinio ugdymo dalykas,

tai metalo darbų žemesnėse klasėse tąsa.

Metalo technologija – technologinio ugdymo pakraipa. Tai naujas ugdymo

etapas skatinantis mokinius, studentus kūrybiškai mąstyti ir dirbti.

Šiame referate aprašysiu kuo aiškiau Įvairios metalo apdirbimo rūšis, taip

pat bandysiu aprašyti atsižvelgiant į jų naudojimo sritis – buities,

pramonės, transporto, žemės ūkio, meno ir ppanašiai – nuo seniausių laikų

iki mūsų dienų..

Taip pat aprašysiu dirbinių iš lydžių medžiagų (metalų, stiklo) gamybos

technika.

Metalo liejybos vystymasis ir paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje metalo liejyba suklestėjo XVII a. pirmoje pusėje. Šis verslas

buvo labai susijęs su karo reikmenų bei varpų gamyba. Ekonominis vvystymasis

privertė gerinti kelių ir vandens susisiekimą. Kartu su Nemuno laivybos

keliu efektyviai veikė didysis traktas iš Karaliaučiaus per Jurbarką,

Skirsnemunę, Veliuoną, Seredžių, Vilkiją į Josvainius, Kėdainius, Upytę.

Nuo šio trakto pirkliai vežė gaminius į kitas Lietuvos vietoves. Manoma,

kad buvo gabenami ir metalo gaminiai, tarp jų ir lietiniai kryžiai,

tvorelės, dekoro elementai ir kt.

Šie gaminiai buvo vežami ir iš neoficialios Mažosios Lietuvos sostinės

Tilžės. Iš negausiai firminiais ženklais pažymėtų kryžių sužinome, kad jie

buvo gaminami Šilutės ir Klaipėdos dirbtuvėse. Beje, yra ir kitų liejyklų

žymėjimų.

Turtingi Lietuvos dvarininkai leisdavo sau parsigabenti juos iš plačiai

savo veiklą reklamavusių Tilžės ir Karaliaučiaus liejyklų. Žinomi kai kurių

Tilžės meistrų vardai: R. Bertchatas, F. Gruberis, A. Pelzas, O. Beckmanas

ir kt. Pargabentus lietinius modulius surinkdavo dvarų ir dirbtuvių kalviai

bei meistrai. Iš 19 atskirų dalių surinktas aukščiausias RRaseinių rajone

lietinis kryžius, stovintis Viduklės kapinėse.

Daugiausiai iš Mažosios Lietuvos lietinę kapinių įrangą gabendavosi

Tauragės, Jurbarko, Raseinių evangelikai liuteronai, kurių artimieji

ilsėjosi jų konfesijos vietos kapinėse.

Naikinimas ir sunykimas

Lietinė metalo plastika Lietuvoje daugiausiai buvo naudojama gaminant

kapinių įrangą.

Nuo 1944 m. prasidėjo sistemingas jų naikinimas. Dr. Martynas Purvinas šį

laikotarpį vadina „sovietiniu etnocidu”. Architektė Marija Purvinienė yra

rašiusi: „Evangelikų kapinių teritorijos – tai atskira paveldo rūšis, kuri

sovietiniais metais tendencingai buvo ištrinama iš istorinės atminties,

iškeliant cinišką vulgarumą, materializmo postulatą – rūpinamės

gyvaisiais.” Beje, 1973 m. išleistame Lietuvos TSR kultūros ppaminklų

sąraše, nerasime informacijos apie neveikiančias kapines ir jų įrangą.

Istorijos paminklų sąraše nurodytos sovietinių karių ir aktyvistų kapinės

bei kapai. Visa tai turėjo tam tikras pasekmes.

Be jokių skrupulų dalis Raseinių evangelikų-liuteronų ir I pasaulinio karo

kapinių ploto „atiteko” piliečiui P. Bagdonui. 1993 m. vasario 24 d.

„Respublikos” laikraštis išspausdino žinutę, kurioje buvo pranešama, kad

„(.) Pagaliau Respublikos kultūros paveldo inspekcijos pastangomis po

pusmečio derybų su Merija ir Savivaldybe, buvo atstatyta liuteronų ir

žuvusių I pasauliniame kare vokiečių kapinių teritorija. Sovietmečiu jos

buvo sumažintos.”

Kadangi dauguma lietinės metalo plastikos įrangos buvo į Lietuvą atgabenta

atskirais moduliais, ji vietose buvo surenkama. Taip buvo daroma su

tvorelėmis, kryžiais, paminklais bei jų pjedestalais. Sudėtingesnius

gaminius, taip pat ir neogotikinio stiliaus koplytėles (Šilalės r.

Girdiškės kaimo, Raseinių r. Viduklės miestelio kapinės bei kt.),

surinkdavo vietiniai meistrai.

Pavasarinis žemės „judėjimas”, korozija bei kiti veiksniai veikė jungimo

detales.

Taip atsirasdavo plyšiai, paminklų ar kitų gaminių moduliai dažnai

atsiskirdavo. Nuo neobarokinio stiliaus kryžių nukrisdavo metaliniai (tarp

jų buvo ir spalvoto metalo), Nukryžiuotieji. Vieną tokį originalios

liejybos formos Nukryžiuotąjį, 1994 metais teko aptikti Raseinių r.

Betygalos miestelio kapinėse. Dabar kapinėse vietoje senų matome

Nukryžiuotojo skulptūrėlių švininius, dar dažniau aliuminio pakaitalus. Jie

netekę ekspresijos, dramatiškumo, nes gamintojai nesuka sau galvos dėl

liejybos formų tobulumo. Žmonės, kuriems nepriimtinas toks kičas,

individualiai pasigamina skulptūrėles, bareljefus, horeljefus ir juos

pritvirtina.

Metaliniai kryžiai buvo gaminami iš nevienodos kokybės metalo, todėl ir jjų

ilgaamžiškumas nevienodas. Dažnai atrodo, kad neseniai pagaminta metalo

įranga buvo stipriai paveikta korozijos.

Įvairių konfesijų kapinėse matome daug nulūžusių kryžių. 1996 m. rudenį

Jurbarko r. Vadžgirio kapinėse teko suskaičiuoti 30 vnt. lietinių ir

kaltinių kryžių. Tikintieji juos surinko ir sudėjo prie varpinės sienų.

Visi kryžiai buvo nulūžę ties jungimu su akmenų pjedestalais. Taip dažnai

atsitinka dėl to, kad ant postamentų dažniausiai susikaupia vanduo. Jis per

ilgą laiką paveikia metalą. Geležies korozijos sluoksnį sudaro deguonies

turintys geležies ir kalcio junginiai. Geležies korozija atmosferoje yra

elektrocheminės prigimties. Tam kad gaminius apsaugotume nuo korozijos,

santykinė drėgmė turi būti 50 procentų. Lauko sąlygomis tai neįmanoma.

Lietinės metalo plastikos reikšmė

Kalbėdami apie kapinių įrangos metalo plastiką prioritetą atiduodame

kaltiniams gaminiams. Lietinė produkcija lieka antrame plane. Kaip

susiformavo ir kodėl susiformavo šis požiūris?

Viena iš priežasčių – nuomonė, kad dauguma metalo plastikos standartizuota.

Tačiau ji savo pobūdžiu skiriasi nuo kitų regionų bei Mažosios Lietuvos.

Atskirų liejyklų gaminiai skyrėsi savo kokybe bei meniškumu, buvo jie ir

skirtingų mokyklų. 1983 m. Lietuvos gamtos, istorijos ir kultūros paminklų

sąrašuose kapinės jau yra aprašomos. Tačiau ir čia apsiribojama tik

žodžiais „geležinis (iai) kryžiai (iai)”. Jie neskirstomi į kaltinius,

lietinius, nieko nekalbama apie kitą įrangą.

Tai dalinai sovietmečiu suformuotos nuostatos į nekrokultą pasekmė.

Sovietiniams ideologams buvo nepriimtina, kad puikus viduramžių miestas

Karaliaučius, vadintas šiaurės Venecija, savo laiku diktavo metalo liejybos

madas.

Metalo pjovimas

Metalų pjovimo operacijas mmoka įvairių specialybių metalistai: šaltkalviai,

kalviai, juvelyrai ir kt. jos taikomos ir buityje, kai savo jėgomis reikia

pataisyti kokius nors buitinius prietaisus, įrankius ar jų dalis. Metalo

pjovimas – gana sudėtinga darbo operacija. Ji susideda iš dviejų dalių: 1)

pjovimo, kai nuo metalo paviršiaus pašalinamos drožlės ar pjuvenos,

susidariusios pjaunant pjūkleliu, pjovimo diskeliu, apdirbant

elektriniu šlifuokliu; 2) pjovimo, kai Metalas be drožlių dalijamas

į dalis.Metalas pjaunamas, kai atsiranda drožlių ir pjuvenų, dviem

būdais: rankiniu būdu ir mašinomis. Pirmuoju būdu metalas pjaunas

pjūkleliu, dildomas, gręžiamas rankiniu, rankiniu elektriniu gręžtuvu,

kirstuku nukirstas metalo paviršiaus sluoksnis sriegiamas sriegikliais ir

sriegpjovėmis, skutamas, šlifuojamas. Rankiniai įrankiai gali būti

mechanizuoti: elektriniai gręžtuvai, pjovikliai: sriegiamas, gręžiamas ir

frezuojamas. metalas pjaunamas be drožlių, kai kertamas ir kerpamas.

pav. Rankinio metalo pjovimo pjūkleliai:

3 – nereguliuojamas (rėminis): / – rėmas;2 – sparnuotoji veržlė;3 –

judančioji galvutė su kryžmine įpjova

ir skylutėmis kaiščiui; 4 – pjaunančioji juosta; 5 – nejudančioji galvutė;

6 – rankena; 7 – kaiščiai juostai rėmelyje tvirtinti; b – reguliuojamo rėmo

metalo pjūklelis; c – vienrankis metalo pjūklelis; d – reguliuojamo rėmo

siaurapjūklis

Metalo dildės ir dildymas

Pats seniausias medžiagų apdirbimo būdas yra dildymas. Jis atsirado

pirmykštėje bendruomenėje. Trindami j akmenis įvairius daiktus, tarp jų ir

kitus akmenis, pirmykščiai žmonės gaminos aštrius medžioklės, darbo

įrankius. Dildydamas akmenį žmogus pasiaštrino pirmąjį kirvį, peilį,

strėlės, ieties antgalį. Šio darbo išmoko stebėdamas, kaip

vandens bangos

gludina akmenis, kaip nudildyti medžio šakos, nuo vėjo besitrindamos viena

j kitą ir pan. Nei geležies, nei kitų metalų žmogus dar nežinojo, o dildyti

jau mokėjo Vėliau, kai žmonės pradėjo naudoti metalą, dildymas tapo

svarbiausiu šaltojo metalų apdirbimo būdu, šalia kalvystės – karšto :

metalų apdirbimo būdo. Geležies amžiuje atsirado pirmosios dildei (X-V a.

pr. Kr.). Dildės naudojo senovės Romos amatininkai. Lietuvoje su dildėmis

pradėta dirbti nuo XVI a., kai iš kitų kraštų bu.: daugiau įvežta geležies

ir kitų metalų bei jų dirbinių. Tuomet Lietuvoje atsirado pirmieji

metalo darbų amatai ir amatininką Tobulėjant Šios rūšies metalo

apdirbimo būdui, buvo kuriami tobulinami darbo įrankiai.

Dildymas

Tai vienas iš metalo šaltojo apdirbimo būdų. Nebandžiusiems šis darbas gali

atrodyti labai paprastas: pakanka dilde trinti metalą Ir ką reikia

nudildysime. Bet taip nėra. Išmokti teisingai dildyti reikia daug pastangų

ir valios.

Ties spaustuvais, kuriuose įtvirtinote ruošinį, skirtą dildyti, atsistokite

taip, kad dildę ruošinio paviršiumi būtų patogu stumti per visą jos

darbinio paviršiaus ilgį, nekeičiant kojų padėties ( pav., a). Patogiausia

stovėti pasisukus į spaustuvus 45° kampu. KKojų stovėsena turėtų būti 60°

kampu. Dildę imkite taip, kad jos kotą laikanti ranka būtų statmena per

alkūnę. Šis dildymo būdas yra pats įprasčiausias. Dildyti galima ir kitais

būdais: sėdint, kai dildomos smulkios detalės, keičiant kojų ir kūno

padėtį, kai dildomi sudėtingi fasoniniai paviršiai iir pan. Dildant

stovėsena yra tokia pat, kaip ir pjaunant metalą. Darbo metu rankos turi

būti spaustuvų aukštyje. Mažesnio ūgio mokiniams prie darbastalio reikia

padėti medinių grotelių pakylą, o didesniems – ją nuimti. Normaliu

spaustuvų aukščiu laikome tokį, kai dirbantysis nesusilenkdamas alkūne

pasiekia jų .paviršių ( pav., b). Kita svarbi taisyklė yra tinkamai laikyti

dildę dirbant.

Kai dildysite stumdami dildę per visą jos įkartų ilgį, imkite taip, kaip

parodyta paveiksle, a: dešine ranka tvirtai apkabi“ dildės rankeną, o kairę

ranką ištiestais pirštais dėkite ant dildes galo iš viršaus. Kairė ranka

tuo metu liečia aštrias dildės įkart todėl geriau ant jos užmauti pirštinę.

Kai dildysite stumdami dildę ruošinio paviršiumi, tai laikykite

ją taip, kaip paveiksle, b.

Labai svarbu išmokti teisingai dirbti su dilde, t. y. stumti priekį

taip, kad įkartos vienodai pjautų dirbinio ppaviršių. Jeigu visą laiką abiem

rankomis spausite dildę vienodai, tai suapvalinsite briaunas ir lygaus

paviršiaus nenudildysite . Lygus paviršius ir statmenos briaunos gaunamos

spaudžiant iš pradžių stipriau kaire ranka. Kai dildės vidurys pjaus

metalą, abiem rankomis spauskite vienodai. Kai ant ruošinio dildomojo

paviršiaus bus dildės galas – stipriau spauskite dešine ranka. Tuomet dildė

judės lygia nesivartys ir nudildytas paviršius bus lygus. Norint padaryti

i paviršių, dildės stūmimo kryptį reikia nuolat keisti. Iš pradžių stumkite

dildę skersai ruošinio, po kelių postūmių keiskite kryptis 30°-

40° kampu į vieną, paskui įį kitą pusę. O tada dildykite išilgai ruošinio ir

vėl keiskite kryptį. Dildė visą laiką turi judėti horizontaliai. Ir dar:

dildė spaudžiama tik stumiant pirmyn, tuomet ji pjauna, o traukiant atgal

ji nespaudžiama. Tuomet ji nepjauna.

Dildydami dažnai tikrinkite, ar metalo pjuvenos neįstrigusio tarp

įkartų. Jeigu taip atsitiko, pašalinkite pjuvenas ir dildykite I toliau.

Baigdami dildyti, keiskite dildės kitomis, turinčiomis i mažesnes

įkartas. Tuomet ruošinio paviršių nudildysite labai lygiai ir glotniai.

Smulkesnių įkartų dildės silpniau spauskite prie dilde mojo paviršiaus. Jų

įkartos pjauna ploną metalo sluoksnį ir dildamos didelės jėgos nereikia.

Gerai išmokę dildyti lygų paviršių, nes, kai išmoksite dirbti ir su

kitokiais paviršiais.

Rengdamiesi dildyti plono metalo ruošinį, jį įtvirtinkite į spaustuvą ,

tarp dviejų medinių lentelių, kad matytųsi pažymėta linija iki kurios

reikės nudildyti. Dildykite taip kaip plokščią paviršių Dirbdami pusapvale

ir apvaliąja dilde turėsite išmokti papildomų judesių, kai dildysite

gaubtą paviršių. Dildydami apvaliąja dilde ir pusapvalės dildės gaubtąja

puse, stumkite ją taip kaip plokščiąją, kartu pasukdami į vieną arba j kitą

pusę ( pav.). Jeigu turėsite suapvalinti ruošinio šoną arba galą, tai

dildykite taip, -parodyta 43 paveiksle, a. Kai dildysite apvalų strypą,

užmaukite ant jo metalinę poveržlę, kad nenudildytumėte spaustuvų žiaunų

Dildę vedžiokite lanku, kaip dildėte suapvalintus galą ir i ( pav.,

b). Smulkius dirbinius dildykite adatinėmis dildėmis ( pav.).

Metalo skutimas

Skutimas – tai metalo dirbinio aarba detalės vienas pjovimo būdu. Šiam

darbo procesui reikalingas skutiklis. Tai įrankis, turintis kieto metalo

pjaunančiąją plokštelę aštriomis briaunomis. Juo išpjaunamas labai plonas

metalo paviršiaus sluoksnis. Teisingai skustų detalių paviršius

susiglaudžia taip, kad tarp jų nelieka nė tarpelio. Sakoma, kad toks

detalių susijungimas yra hermetiškas. Skutami tiek lygūs, tiek ir kreivi

detalių paviršiai. Skiriasi tik skutimo įrankiai: vienų skutimo plokštelės

yra tiesios, o kitų išgaubtos. Skutimas yra baigiamasis darbo etapas,

gaminant tikslius matavimo, darbo įrankius, sudėtingus

mechanizmus,mašinų detales.Meistras, rengdamasis skusti detalę, uždeda ją

ant visiškai lygios kontrolinės plokštelės, padengtos plonu dažų

sluoksniu, ir spausdamas patrina ją, stumdydamas įvairiomis kryptimis.

detalės skutamojo paviršiaus iškilusios dalys nusidažo. Šias vietas

meistras nuskuta. Darbo veiksmai kartojami, kol lygiai nusidažo visas

detalės paviršius.Skutikliu, spaudžiant vidutine jėga, vienu stūmimu

nupjauna-0,05-0,07 mm storio metalo sluoksnis.

Pritrynimas

Tai dar tikslesnis metalų paviršiaus apdirbimas nei skutimas.

Šiuo būdu detalės paviršius apdirbamas naudojantis Įrankiais, pantais iš

minkštų medžiagų, padengtų šlifavimo milteliais arba tomis. Pritrinant nuo

detalės paviršiaus nupjaunamas metalo sluoksninis vinis iki 0,002 mm

storio. Galutinis pritrynimo etapas vadina-išbaigimu. Po Šio darbo detalės

paviršius tampa visiškai lygus,

detalių sujungimas hermetiškas, matmenys tiksliai atitinka brėžinio

duotuosius matmenis. Po pritrynimo ir išbaigimo detalės paviršius tampa

atsparus dilimui ir korozijai. Pritrinami mašinų variklių Buvai ir

jų lizdai bei kiti labai tikslūs detalių sujungimai.Pritrinama tokiomis pat

medžiagomis, kaip šlifuojant ir poliruojama: abrazyviniais milteliais,

sumaišytais su tepalu

Abrazyvinės medžiagos skirstomos į kietąsias ir mminkštąsias.

kietosios medžiagos yra kietesnės už grūdintą plieną. Tai deimanto dulkės,

korundo, silicio karbido milteliai ir kt. Minkštosios medžiagos yra chromo,

geležies, alavo oksidų milteliai arba iš jų gautos pastos. Jomis detalės

paviršius pritrinamas lėčiau nei kietomis, bet jis mažiau dyla, nes jame

nelieka kietų abrazyvinių dalelių, dėl kurių paviršius dyla greičiau, darbo

metu detalėms vienai į kitą.

Metalo dirbinių šlifavimas ir įrankių galandimas

Šlifavimas yra labai svarbus medžiagų apdirbimo būdas. Iš bet kokios

medžiagos pagamintas dirbinys įvairiais būdais šlifuojamas, siekiant

išlyginti jo paviršių, išryškinti medžiagos, iš kurios jis pagamintas,

struktūrą, o jeigu tai pjovimo įrankis, tai jį išgaląsti.

Šlifavimo medžiagos. Jos dažnai vadinamos abrazyvinėmis medžiagomis arba

tiesiog abrazyvais. Natūralios, gamtoje randamos abrazyvinės medžiagos yra

šios: deimantas, korundas, kvarcas, putnagas ir kt Dirbtinės yra tokios:

elektrokorundas, karborundas, boro karbidas, borazonas, sintetiniai

deimantai, elboras ir kt. Šios medžiagos smulkinamos į įvairaus dydžio

grūdelius, miltelius ir mikromiltelius. Paskui jos rūšiuojamos sijojant pro

įvairaus dydžio skylučių sietus. Šiurkštieji grūdeliai gaunami medžiagas

sijojant pro sietą, kuris turi 4-10 skylučių vieno centimetro ilgiui. Kai

sietas turi 11-27 skylutes, tai pro jį išbyra vidutinio šiurkštumo

grūdeliai, o kai skylučių yra 30-90, išbyra glotnieji grūdeliai. Dar

sumažinus sieto skylutes, pro jas byrančios dalelytės vadinamos milteliais

Milteliai išbyra, kai sietas per 1 cm ilgį turi 110-150 skylučių. Kai

skylučių 160-240, tokios išbyrėjusios dalelytės vadinamos mikromilteliais.

Abrazyviniai grūdeliai arba milteliai suklijuojami padarant skirtingų

formų

šlifavimo diskus, galvutes, taip pat iš jų daromi įvairių formų strypeliai

ir pan. (45 pav.). Šlifavimo diskai būna kieti, vidutiniai ir minkšti. Jie

tvirtinami galandimo ar šlifavimo staklėse. Kampiniams šlifuokliams

gaminami specialūs šlifavimo ir pjovimo diskeliai.

Besisukdami staklėse diskai šlifuoja prie jų priglaustą dirbinį, kartu ir

patys pamažu dyla. Atšipę grūdeliai nutrupa ir jų darbą pradeda giliau buvę

grūdeliai, atsidūrę disko paviršiuje.

Kita šlifavimo medžiagų grupė yra minkštieji abrazyvai. Jie gaunami

klijuojant šlifavimo grūdelius ar miltelius ant popieriaus arba audeklo.

Taip gaunamas švitrinis popierius arba švitrinis audinys. Priklausomai nuo

užklijuotų ggrūdelių dydžio jie yra numeruojami. Numeris rašomas kitoje

popieriaus ar audinio pusėje.

Trečia šlifavimo medžiagų grupė yra įvairios šlifavimo pastos. Jos gaunamos

maišant vienos rūšies grūdelius ar miltelius su para-finu arba kitomis

rišančiosiomis medžiagomis. Pastos irgi numeruojamos, kartais spalvinamos

nurodant, kokio šiurkštumo grūdelius atitinka kiekviena spalva. Parduodamos

komplektais arba atskirai. Šlifavimas. Tai metalo paviršiaus pjovimas.

Pjauna kiekvienas abrazyvinis grūdelis ar miltelis, kai tik judėdamas

prisiliečia prie metalo paviršiaus, būdamas ramybės būsenos, kai juda

šlifuojamasis metalas arba kai juda abu. Šlifuojant nudailinamas metalo

paviršius. Darbas, kai šlifavimo įrankis sukasi ir juda iišilgai savo ašies,

vadinamas honingavimu. Tai ypač lygaus ir glotnaus paviršiaus apdirbimo

būdas. Dirbant šiuo būdu naudojami šlifavimo milteliai bei mikromilteliai

ir iš jų pagaminti įrankiai. Taip šlifuojami vidaus degimo variklių,

kompresorių, siurblių cilindrai. Kartais labai glotnus šlifavimas vadinamas

poliravimu. Nupoliruotas dirbinio paviršius tampa veidrodinis iir labai

blizga. Poliravimas nuo pritryni skiriasi tuo, kad jo metu nekreipiama

dėmesio į detalės matmenis bei formą.

Galandimas – tai irgi įrankio šlifavimas norint paaštrinti jo šoną I galą,

t. y. ašmenis.

Grąžtai ir gręžimas

Metalas yra gręžiamas rankiniu ir mechaniniu būdu. Mokyklose naudojamos

nedidelės stalinės gręžimo staklės, bet gamyklose didelėse dirbtuvėse jų

būna labai didelių ir sudėtingų. Buityje gamyboje yra paplitę įvairių rūšių

elektriniai rankiniai gręžtuvai Jie patogūs atliekant daugybę gręžimo

darbų.

Rankinis gręžtuvas yra toks gręžimo įrankis, kurio velenas juda ranka

sukant jo rankeną. Judesys perduodamas per kūgines krumplines pavaras. Nuo

krumpliaračių dydžio priklauso veleno sukimosi-si greitis. Būna

rankinių gręžtuvų, kurių pavarų dėžėse kelios poros krumpliaračių.

Tokių gręžtuvų veleno sukimosi greitį galima keisti. Rankiniu gręžtuvu

galima padaryti nedidelio skersmens skyles. Dideles skyles juo gręžti būtų

per sunku.

Elektriniu rankiniu gręžtuvu buityje gręžiamos skylės, gilina-mos iir

plečiamos angos, šlifuojami paviršiai ir galandama. Taip c juo dirbama ir

daugybėje kitų sričių, kurias kartais pats meistras sugalvoja . Šios rūšies

gręžtuvais padaromos mažo ir . vidutinio skersmens skylės paprastai iki 10

mm skersmens, bet būna ir didesnių rankinių gręžtuvų, kuriais gręžiamos

didelės skylės. Šiuolaikinė pramonė išleidžia daugybę įvairios

konstrukcijos buitinių ir profesionaliųjų elektrinių gręžtuvų.

Gręžimas

Dirbant metalo darbus gręžti tenka dažnai. Gręžimas yra toks Ras, kai,

naudojantis gręžtuvu su jame įtvirtintu grąžtu metalo dirbinyje, pažymėtoje

vietoje išgręžiama skylė arba (gręžiama nu-matyto gylio anga. Skylės

gręžiamos detalėse, kurios vvėliau bus jungiamos varžtais arba kniedėmis.

Kartais gręžimas būna kitos medžiagos: darbų operacijos sudėtinė dalis.

Pavyzdžiui, ruošinio viduryje išgręžiamos skylutės, o tarpai tarp jų

iškertami kirstuku. Kartais išgręžiamos skylės, puošiančios dirbinį.

Gręžti galima rankiniais įvairių rūšių gręžtuvais arba gręžimo staklėmis.

Gręžiant vienu metu atliekami dviejų rūsių judesiai: grąžtas sukamas ir

spaudžiamas jį gręžiamąjį paviršių. Besisukdamas grąžtas pjauna metalą,

išmesdamas atpjautą drožlę spirale arba smulkiomis pjuvenomis,

gręžiant gilias skyles, grąžtas negali išmesti pjuvenų. Jį reikia

ddažnai ištraukti ir iš griovelių išvalyti pjuvenas. Dirbant grąžtą reikia

laikyti tiesiai, nekraipyti į šonus, nes jis gali nulūžti. Darant vienodo

gylio angas, ant grąžto koto reikia užmauti plastikinį ar kokios nors kitos

medžiagos vamzdelį. Gręžiama, kol jis pasiekia gręžiamąjį paviršių. Tada

visos išgręžtos angos būna vienodo gylio. Elektriniai gręžtuvai turi

specialius gręžimo gylio ribotuvus.

Metalo tiesinimas ir lenkimas

Šaltuoju būdu lankstomi nestori, 0,1-4 mm, metalo ruošiniai: viela, ploni

vamzdeliai, juostelės, skarda bei metalo lakštai. Kaip lankstyti skardą,

aiškinsime vėliau. Visi minėti metalo ruošiniai gaunami jį valcuojant, t.

y. traukiant pro ritinėlius, o ploną vielą – pro specialias akutes . Gauti

ruošiniai vyniojami į ritinius. Viela ar kito profilio ploni ruošiniai

dažniausiai būna nelygūs. Ruošiantis gaminti kokį nors dirbinį reikia juos

tiesinti. Paprasčiausias tiesinimo būdas yra ruošinio kalimas plaktuku,

tvoklele, padėjus jį ant lygaus paviršiaus: metalinės plokštės, priekalo ir

pan. . Tačiau vielą galima tiesinti ir kitais būdais: tempiant, ttraukiant

įdėtą tarp vinučių, įkaltų į medinę trinkelę ir kt.. Kai viela tampa tiesi,

galima iš jos lankstyti visokius dirbinius arba dirbinių dalis.

Viela lankstoma įvairiai. Nestorą vielą galima lankstyti įvairių rūšių

replėmis, kalant plaktuku. Storesnė viela, metalo juosta lankstomos

spaustuvuose arba specialiuose įrenginiuose.

Sukimas

Daug gražių dirbinių galima gaminti juos ne tik lankstant, bet ir sukant.

Dažniausiai puošiant susukamos atskiros dirbinio dalys. Sukti tinka

juostiniai ir keturkampio, rečiau šešiakampio profilio ruošiniai. Šaltuoju

būdu patogu sukti juostinio profilio metalo ruošinį. Vienas jo galas

įtvirtinamas į spaustuvus, o kitas sukamas specialiais raktais arba

rankiniais spaustuvais . Lenkimu ir sukimu daromos iš vielos grandinėlės

spyruoklės bei kiti dirbiniai.

šią skardą, jos lakštai nardinami į ištirpinto cinko arba alavo vonias.

Alavuotoji skarda vadinama baltąja. Cinkuotąja skarda engiami stogai. Iš

jos gaminami kibirai, laistytuvai bei kiti namų ūkio daiktai. Šių dirbinių

gamybai gali būti naudojama ir baltoji skarda. Kai kada skarda gaminama iš

nerūdijančio plieno. Ji tinka skalbimo mašinų vidinėms talpoms bei kitų

įrenginių dalims, dažnai būnančioms drėgnoje aplinkoje. Pramonėje skarda

naudojama įvairiose srityse: automobilių, laivų, lėktuvų gamybai,

statybose, namų ūkio reikmenų gamybai ir daugybėje kitų sričių.

Valcuotos skardos rulonai karpomi lakštais, iš kurių štampuojami,

lankstomi, jungiami siūlėmis, lituojami bei suvirinami įvairūs dirbiniai.

Tai sudėtingi pramoniniai skardos apdirbimo būdai, kuriems būtini galingi

presai, sveriantys tūkstančius tonų. Daugumą skardos lankstymo darbų galima

atlikti mokyklos dirbtuvėse, namie, naudojantis rankiniais skardos

apdirbimo įrankiais iir nesu-dėtingais, kartais ir pačių pasigamintais

mechanizmais. Šios rūšies darbams naudojami nedideli skardos lakštai,

atkerpant juos iš didelių arba naudojant nebereikalingų buities daiktų

skardines dalis, eigų jos dar nepradėjusios rūdyti. Šios srities rankiniams

metalo darbams tinka cinkuota, balta arba spalvotųjų metalų skarda. Iš

nedidelių skardos lapų galima pasigaminti daugybę buityje naudo-amų

dirbinių. Todėl labai svarbu išmokti pagrindinių skardos ir plonų metalo

lakštų apdirbimo būdų: kirpti, lyginti, lenkti, jungti ir dailinti. Vėliau

juos bus galima papildyti meniniais skardos darbais: kalinėjimu,

pjaustinėjimu, graviravimu ir kt.

karštasis metalų apdirbimas (kalvystė)

Kalvystė – tai įkaitinto (rečiau šalto) metalo kalimas, Štampavimas arba

presavimas. Tai seniausias metalų apdirbimo būdas, raugiau metalas

kaitinamas, tuo labiau jis minkštėja ir kalant jam llengviau suteikti

norimą formą (81 pav.). Kalvystės amatas atsirado anksčiau, nei pradėta

geležį lydyti iš rūdų. IV-—III tūkstantmetyje pr. Kr. geležis kalta iš

geležinių meteoritų, rastų Žemės paviršiuje. Karštoji kalvystė – tai

įkaitinto metalo kalimas. Karštuoju o būdu gaminami pramoniniai, buitiniai

ir meniniai dirbiniai. Meistrai, kalantys įkaitintą metalą, yra vadinami

kalviais. Kalviai kausto arklius, ratus, roges, kala ir taiso ūkio

padargus, gamina bei ttaiso daržo, sodo įrankius ir atlieka daugybę kitos

rūšies metalo

darbų. Senovėje kalviai kalė šaltuosius ginklus – kalavijus, skydus, šarvus

ir darbo įrankius – dalgius, pjautuvus, kirvius, kastuvus, durų užraktus,

grotas, šviestuvus, apkaustė skrynias. Dirbiniai būdavo puošiami kalstytais

ornamentais, kurių sudėtingumas ir įmantrumas priklausė nuo kalvio

sugebėjimo valdyti savo

darbo įrankius. Senovėje buvo specializuojamas!

atskirose kalvystės srityse. Vieni kalviai kaldavo ginklus, kiti – darbo

įrankius. Pavyzdžiui, Sirijos sostinėje Damaske buvo kalami kardai, durklai

iš ypač kieto, bet elastingo plieno, vadinamo Damasko plienu. Manoma, kad

ruošiniai buvo gaminami iš susuktų bei supintų anglinio plieno vielų arba

plokštelių. Tokie ruošiniai buvo kaitinami, kalami ir grūdinami. Spėjama,

kad ginklo pavadinimas „kalavijas“ kilęs iš dviejų žodžių: „kala“ ir

„vijas“. Dirbinių iŠ tokio plieno gamyba ankstyvaisiais viduramžiais

pirmiausia atsirado Indijoje, o Damaske ji vėliau ištobulėjo. Istoriniuose

šaltiniuose yra duomenų, kad kalvystė buvo viena iiš pagrindinių čigonų

veiklos rūšių, jie klajodami apsistodavo kurioje nors vietoje ir įkurdavo

savo gana primityvią kalvę: kaustydavo arklius, taisydavo vietinių

gyventojų atneštus namų apyvokos daiktus, žemės darbų įrankius ir taip

užsidirbdavo pragyvenimui. Lietuvoje, kasinėjant pilkapius, rasta Damasko

plieno dirbinių. Lietuvoje kalviai savo dirbtuves įsirengdavo miestuose ir

didesniuose kaimuose ( pav.). jie jungdavosi į cechus. Tokie cechai XIX a.

buvo Joniškyje, Seirijuose, Varniuose, Kupiškyje bei kai kuriuose kituose

miestuose. 1560 metais buvo patvirtinti Vilniaus kalvių cecho nuostatai.

Kartais cechai vadinti kalvių brolijomis.

Lietuvoje geležies rūdų iškasenų nebuvo, o atsivežti jų iiŠ svetur brangiai

kainuodavo. Todėl geležies rūda būdavo išgaunama iŠ ja prisotinto vandens.

Tokia rūda vadinosi balų rūda. Vietovių pavadinimai, kur iš garinamo balų

vandens buvo išgaunama geležies rūda, išliko iki mūsų dienų: Kazlų Rūda,

Višakio Rūda, Rūdininkai ir kt. Geležis, pradėta lydyti iš bbalų rūdos,

būdavo korėta, panaši į kempinę, padengtą storu šlako sluoksniu. Tokią, dar

karštą geležį kaldavo, iškratydavo šlaką ir plodavo, kol pašalindavo šlaką

ir panaikindavo poras. Taip geležis būdavo sutankinama. Paskui ją vėl

kaitindavo, lydydavo ir kaldavo.

Sudėtingais kalvystės darbais laikyti tokie, kurie reikalavo ne tik nukalti

pasirinktos formos dirbinį, bet ir suvirinti jo atskiras dalis. Suvirinamas

detales kalvis kaitina iki 1500 „C temperatūros.Patyręs kalvis tinkamą

suvirinti temperatūrą nustato iš įkaitintų iki

baltumo geležies detalių kibirkščiavimo. Kaitinama geležis pasidengia

nuodegomis. Jos trukdo suvirinimo darbui. Norėdami pasalinti Šį trūkumą,

kalviai naudojo fliusą: molio, smėlio, druskos ir potašo mišinį. Įkaitintas

geležies detales suvirinti kaldami sugeba tik labai patyrę kalviai. Ne

mažiau sudėtingas kalvystės darbas yra kirvių, kūjų bei spynų gamyba.

Pavyzdžiui, norėdamas nukalti kalvis geležies luitą iš pradžių išplaka

kaip juostą, paskui ją apgaubia apie kirvio koto fformos metalinį strypą,

galus nukerta. tokį ruošinį kaitindamas bei plodamas kūju suformuoja kirvio

pentį, geležtę, ašmenis.

Metalo dirbinių liejimas

Liejant iš metalo dirbinį, pirmiausia metalas arba lydinys ištirpinamas, t.

y. suskystinamas. Tai vadinama metalų lydymu. Lydymas yra kietųjų medžiagų

suskystinimas, jas kaitinant iki skirtingos kiekvienai medžiagai

temperatūros. Metalai, išskyrus gyvsidabrį, normaliomis sąlygomis yra

kieti. Jų lydiniai – taip pat. Norint išlieti įvairias detales, meninius

dirbinius arba sujungti metalines detales, reikia metalą išlydyti. Metalai

lydomi specialiose krosnyse, vadinamose lydkrosnėmis. Lydkrosnės kaitinamos

deginant jose akmens anglis, skystą kurą, dujas arba naudojant elektros

energiją. KKiekvienos rūšies kuro krosnys būna skirtingos konstrukcijos.

Elektrinės krosnys gali būti kaitinamos iŠ išorės specialiomis varžos

spiralėmis, elektros lanku krosnies viduje arba aukštojo dažnio elektros

srove. Visa tai priklauso nuo medžiagų paskirties.

Liejimas – tai skystų metalų ar lydinių supylimas į formas, siekiant gauti

tos formos detalę arba meninį dirbinį ( pav.). Liejami juodieji,

spalvotieji, brangieji metalai ir jų lydiniai. Nuo seno buvo liejami

varpai, patrankos, metaliniai vartai, tvorelės, skulptūros židiniai, indai,

šviestuvai, papuošalai ir daugybė kitų dirbinių aarba jų detalių. Sis

metalų apdirbimo būdas buvo žinomas jau daug metų. Senovėje Europoje

įvairūs metalo dirbiniai daugiausia bbūdavo liejami iš vario, žalvario, o

vėliau – iš alavo. Ararcheologiniai kasinėjimai ir atradimai parodė, kad

kai kuriose šaldirbiniai iš geležies buvo liejami anksčiau nei iš bronzos,

vario ar žalvvario. Kasinėjant Lietuvos pilkapius, atrasta lietinių

pinigų, įrankių, ginklų, papuošalų, padarytų vietinių meistrų II

tūkstantmečio pradžioje. XVI a. pradžioje Vilniuje, Kaune, Valkininkuose

buvo liejamos patrankos ir varpai. Lankant senas kapines, galima pamatyti

iš ketaus nulietų antkapių, tvorelių bei kryžių.iš skysto metalo ne

visuomet liejamos detalės ar dirbiniai. Pavyzdžiui, auksas ir kiti

brangieji metalai kasyklose randami smulkių kruopelių ar net smiltelių

dydžio, jie vėliau lydomi ir liejami jį luitus. Talpos, į kurias liejamas

metalas, norint gauti luitus, vadinamas luitadėžėmis. išlydytas metalas į

formas pilamas pro specialias angas, vadinamas – liečiais. Kuo

sudėtingesnė detalė ar meno kūrinys, tuo sudėtingesnė liečiu ssistema.

Formos prisipildo skysto metalo per kanalus, padarytus šonuose, formų

sujungimo vietose. Liejant nnedideles detales ar dirbinius, skystas metalas

į liečius pilamas iš viršaus (žr. pav.). Liejant didelius dirbinius, darbas

mechanizuojamas. Sutekėjęs į formas skystas metalas susiliečia su jų

sienelėmis ir ima kaitinti formavimo žemę. Atsiranda daug dujų. Jos iš

formavimo žemės pašalinamos pro specialiai tam padarytas angas vadinamas

ventiliacijos kanalais. Skystas metalas orą iš formos pašalina pro ortakį.

Ortakis daromas aukščiausiame liejimo formos e. Jų gali būti keletas (

pav., e).

Liejimo būdai.

Liejimo būdų yra daug. Paprastasis liejimas yra toks, kai j formą iš

viršaus ar iš šono įpilamas skystas metalas. šiuolaikinėje liejininkystėje

taikomi ir kiti liejimo būdai:vakuuminis,. išcentrinis liejimas, liejimas

suslegiant. Vakuuminis liejimas yra toks, kai iš formos ištraukiamas oras.

Tuomet skystas metalas greit Tiksliai užpildo formą. Šiuo būdu liejamos

mažos ir tikslios detalės, plonasieniai dirbiniai. Liejant išcentriniu

būdu, liejimo forma sukama, o skystas metalas prisispaudžia prie jos

sienelių. Taip išlieta detalė gali būti tuščiavidurė. Forma sukama, kol

metalas susilieja.

Liejimo įrankiai ir priemonės

Didžiausia įrankių ir priemonių dalis skirta liejinių formoms gaminti.

Formadėžė. Ji sudaryta iš dviejų formavimo rėmų, vadinamų viršutiniu ir

apatiniu formarėmiu (pav., a). Jie tarpusavyje sujungti įvairių rūšių

apkabomis ir varžtais su sparnuotomis veržlėmis. Formarėrniai dugno neturi.

Jie dedami ant specialių atraminių plokščių.

Atraminė plokštė. Būna dvi. jos šiek tiek didesnės už formarėmius. Jų

paviršius lygus (pav., bb). Ant plokštės dedamas formarėmis, o į jo vidų –

modelis ir užberiama formavimo žeme.

Sietas ( pav., c). Jis naudojamas pirmajam žemės sluoksniui ant modelio

užberti. Žemė turi būti ypač smulki ir vienalytė, kad prie modelio geriau

priglustų, o forma gautųsi lygių šonų ir briaunų.

Laistytuvas ( pav., d), jis skirtas formavimo žemei drėkinti. Drėgmė

formavimo žemėje turi pasiskirstyti vienodai. Laistant ji nuolat maišoma.

Ortakio modelis ( pav., e). Jis yra apvalus arba keturkampis, šonai

lygiagretūs. Statomas aukščiausioje liejinio modelio vietoje arba šalia.

Liejant skystas metalas užpildo formą ir pro ortakio angą kyla į viršų. Kai

ortakio anga iki viršaus prisipildo skysto metalo, laikoma, kad forma

užpildyta.

Liečio modelis ( pav., f). Jis gaminamas Žemyn smailėjančio kūgio formos ir

skirtas padaryti formavimo žemėje angą, pro kurią bus pilamas skystas

metalas.

Yla ( pav., g). Ji skirta mediniam modeliui iŠ formos išimti. Ji gali būti

naudojama ventiliacijos angoms daryti, bet tam geriau tinka dviračio rato

stipinas.

Srieginis modelio keltuvas ( pav., h). Jeigu modelis turi angą su

sriegiais, tai į ją įsukamas keltuvas ir modelis iškeliamas iš formos.

Plūktuvas ( pav., /’). jis skirtas formavimo žemei sutankinti. Dažniausiai

gaminamas iš kietos medienos, bet būna ir iš kitos medžiagos.

Dumplės ( pav., j). Jos skirtos formavimo žemės atliekoms nupūsti.

Šaukštas-skobtuvas ( pav., k). Ortakio ir liečio modeliai formavimo žemėje

padaro vertikalias angas. Apačioje jos sujungiamos

horizontaliu kanalu. Jis

išskobiamas Šiuo įrankiu.

Ovalusis lygintuvas (glaistyklė) ( pav., /). Šiuo įrankiu pašalinami

smulkūs defektai, atsiradę formos paviršiuje, išimant iš jos modelį arba

neatsargiai prisilietus prie jos.

Mūrininko mentelė ( pav., m). Skirta dideliam formavimo žemės paviršiui

lyginti, formavimo žemei į dideles formadėžes pilti.

Keltuvas ( pav., n). Tai pagalbinė priemonė modeliui išimti ir smulkiems

defektams pašalinti.

Guminė kriaušė . Skirta smulkioms formavimo žemės dalelėms nupūsti ir

formavimo pudrai užpūsti.

Brauktuvas Skirtas formavimo žemės pertekliui nubraukti, kai ji baigiama

suplukti.

Semtuvinis kastuvas) Juo permaišoma formavimo žemė. Naudojamas užpildant ja

dideles formadėžes.

Kanalų skobtuvas JJuo pašalinama didžiausia kanalų žemių dalis, o šaukštu-

skobtuvu išlyginamos kanalo sienelės.

Dulkių siurblys). Skirtas pašalinti formavimo žemių atliekas iš sunkiai

kitais įrankiais pasiekiamų vietų.

Šepetėlis. Skirtas padengti formos paviršių įvairių rūšių formavimo pudra.

Mufelinė krosnelė. Joje tirpinamas metalas.

Tiglis ). Tai indas, kuriame tirpinamas metalas ir liejamas į

formas.

Tiglio laikiklis ). Skirtas tigliui su skystu metalu laikyti ir paversti

jį, pilant metalą į liečius.

Meniniai metalų darbai ir dirbiniai

Šaltasis metalų kalinėjimas (metaloplastiška)

Tokie metalų darbai laikomi meniniais. Čia daugiausia dirbama su

spalvotaisiais, brangiaisiais metalais ir jų lydiniais, rečiau juodaisiais

metalais. ŠŠaltajam kalinėjimui labiausiai tinka vario, bronzos, aliuminio

įvairaus storio skarda, viela, rečiau – stori lakštai bei strypai. Šios

rūšies dirbiniai yra vienetiniai. Pramoniniu būdu gali būti gaminami ir

serijiniai- Vienetiniai dirbiniai priskiriami prie meninių, vadinamų

autoriniais dirbiniais. Šiuo būdu gali būti daromi paveikslai, papuošalai,

meniniai nnamų apyvokos daiktai (107 pav.): segės, apyrankės, galvos

papuošalai, žiedai, auskarai, taurės, puodukai, kavinukai, vazos,

peleninės, virtuvės įrankiai, interjero puošybos elementai (grotelės,

rozetės, saulutės), durų, skrynių, baldų furnitūra, šviestuvai, žibintai,

kryžiai, suvenyrai ir daugybė kitų, gražiai atrodančių dirbinių.

Viena iš pagrindinių meninio metalo darbų rūšių yra dailusis metalų

kalinėjimas. Daugiausia kalinėjama metalo skarda įvairių rūšių plaktukais,

kartu naudojantis ir kitais, pagalbiniais įrankiais. Šį darbą papildo

kirpimas, gręžimas, valcavimas, graviravimas, spaudimas, lenkimas,

liejimas, suvirinimas, dildymas, litavimas bei dirbinio apdailos

operacijos: oksidavimas, galvanizavimas, šlifavimas, poliravimas,

lakavimas, dažymas ir kt.

Nuo senovės žmonės domėjosi šios rūšies darbais. Senovės meistrai dirbo su

brangiaisiais metalais: auksu, sidabru ir jų lydiniais. Lietuvos

didžiuosiuose miestuose steigėsi auksakalių cechai, brolijos, kurioms

priklausė vienos specialybės meistrai. Jos turėjo savus įstatymus,

tradicijas ir darbo paslaptis. Meistrai savo darbą buvo ištobulinę tiek,

kad gamindavo autorinius, didelės meninės vertės kkūrinius. Jų, iki mūsų

dienų išlikusių, galima pamatyti muziejuose, bažnyčiose, parodose arba pas

žymius kolekcionierius.

Mūsų dienomis ši metalo darbų rūšis nepamiršta. Yra nemažai meistrų,

besidominčių meniniais metalų darbais, kuriems šios rūšies darbas yra

amatas ir pragyvenimo šaltinis. Kitiems jis yra galimybė prasmingai

panaudoti laisvalaikį, patenkinti kūrybos poreikį (108 pav.). Meniniai

metalų darbai yra tuo patogūs, kad pakanka mažos dirbtuvėlės arba darbo

kampelio, darbo įrankiai nedideli ir nelabai sudėtingi, o kūrybos galimybės

neribotos.

Metalų kalinėjimas įdomus tuo, kad, smūgiuojant nesunkiu plaktuku, iš

metalo lakšto, juostos ar vielos pagaminami gražūs dirbiniai: apyrankės,

indeliai, ppaveikslėliai ir kt. Šis darbas skirstomas į kelias rūšis. Gali

būti kalinėjamas plonas lakštas, kai iškaltas piešinys, paveikslas ar

ornamentas neiškyla arba neįdumba, o lieka kaip fonas. Šios rūšies

kalinėjimas vadinamas kontūriniu. Jeigu kalinėjant piešinys iškyla virš

fono arba fonas pagilinamas, raštuojamas, tuomet jau bus reljefinis

kalinėjimas, kuris priklausomai nuo iškilimų pobūdžio ir didumo dar

skirstomas į bareljefinį ir horeljefinį kalinėjimą. Kalinėjimas, kai iš

metalo lakšto iškalamos taurės, vazos, dekoratyvinės lėkštės, puodukai ir

pan., vadinamas tūriniu kalinėjimu.

Metalo dirbiniai 1991-2001 metais

Pagrindinė metalo dirbinių sritis 10-ajame dešimtmetyje – papuošalai. Juos

kūrė neypatingai gausi, tačiau savitu stiliumi išsiskirianti dailininkų

grupė. Tai jau spėjusios Lietuvos dailės gyvenime įsitvirtinti meninės

individualybės: Birutė Stulgaitė, Vytautas Matulionis, Marytė Gurevičienė,

Arvydas Gurevičius, Sigitas Virpilaitis, Sigitas Kreivaitis ir kt. Šiems

dailininkams būdingas jau anksčiau jų kūryboje suformuotas stilius,

išskiriantis juos iš kitų dailės parodose. Buvo ir netekčių. 1995 m. mirė

Feliksas Daukantas, iš tėvynės emigravo Lietuvos juvelyrikos lyderis

Aleksandras Šepkus. Tačiau savo kūryba vis aktyviau bando įsitvirtinti

jaunesnieji – dailininkų poros Jonas Balčiūnas ir Vaidilutė Vidugirytė,

Solveiga ir Alfredas Krivičiai, taip pat Eimantas Ludavičius, Indrė

Diržienė ir kt. Intriguojantis jaunųjų bandymas desakralizuoti papuošalą,

juvelyriniame dirbinyje šalia aukso ir sidabro naudoti plastmasę, medį,

kailį, audinį, odą ir kt. Tokie deriniai artimi provokatyviam žaidimui,

ironijai, groteskui, būdingam postmodernistinei epochai.

Pagrindinis skiriamasis šio laikotarpio lietuvių juvelyrikos, kurios

sąšaukos su vaizduojamąja daile 9-ajame dešimtmetyje buvo akivaizdžios,

bruožas yyra natūralus įsiliejimas į bendrą lietuvių dailės raidos procesą,

kuriam būdinga visiška dailės rūšių ir žanrų niveliacija. Dauguma

dabartinių mūsų juvelyrų kalba universalia meno kalba. Jie daro papuošalus,

kuriuos tradiciškai galima priskirti juvelyrikos sričiai, ir tuo pačiu

kuria trimačius objektus, patį papuošalą traktuoja kaip antifunkcionalų

dirbinį, apeliuoja į intelektualinį žiūrovo suvokimo lygmenį (E.

Ludavičiaus kompozicija “Pieva”, 2000). Nemažai jų kūrinių sėkmingai galėtų

dalyvauti ne tik specializuotose juvelyrikos, bet ir kurios nors kitos

dailės srities parodoje. Medžiaga yra tik prasminio klodo įkūnijimo

priemonė (tas pats vyksta keramikoje, tekstilėje). Į parodų ciklą “Nežinoma

XX a. paskutiniojo dešimtmečio dailė” įjungta paroda “Lietuvos juvelyrika

(1990-1999): papuošalai ir objektai” Vilniuje 1999 m. atspindėjo

pasikeitusį juvelyrikos pobūdį. Kūrinių, kurie galėtų būti traktuotini kaip

juvelyrinis objektas, galima aptikti S. Virpilaičio (“Objektas”, 1992),

Birutės Stulgaitės (“Bažnyčia”, 1999), V. Matulionio (“Partitūra”, 1999),

Ž. Bautrėno (“Žiedas” I-II, 2000) ir kitų kūryboje.

Smulkiajai skulptūrinei plastikai, kaip ir anksčiau, stilistiškai artimi

Birutės Stulgaitės (g. 1952) skoningi, lakoniški papuošalai, sumontuoti iš

keleto plonyčių metalo strypelių ar suraitytos vielos spiralės. Skulptūrinę

formą su papuošalo funkcija derina Marytė Gurevičienė (g. 1951) ir Arvydas

Gurevičius (g. 1951). Jų papuošalai atlieka asmenybės statusą paryškinančio

aksesuaro funkciją. Istorinės reminiscencijos ir šiuolaikinė forma išskiria

S. Kreivaičio (auskarai, 1992), S. Virpilaičio (segės, 1991) ir nemažos

dalies kitų autorių kūrinius. Plėtodami tradicinio papuošalo formas,

kurdami objektus, provokuodami žiūrovą nefunkcionaliais metalo dirbiniais,

lietuvių juvelyrai ieško naujų išraiškos bbūdų.

IŠVADOS

Taigi, Metalo technologija yra aukštesniojo lygio praktinio ugdymo dalykas,

tai metalo darbų žemesnėse klasėse tąsa.

Metalo technologija – technologinio ugdymo pakraipa. Tai naujas ugdymo

etapas skatinantis mokinius, studentus kūrybiškai mąstyti ir dirbti.

Liejimas – tai skystų metalų ar lydinių supylimas į formas, siekiant gauti

tos formos detalę arba meninį dirbinį Liejami juodieji, spalvotieji,

brangieji metalai ir jų lydiniai. Nuo seno buvo liejami varpai, patrankos,

metaliniai vartai, tvorelės, skulptūros židiniai, indai, šviestuvai,

papuošalai ir daugybė kitų dirbinių arba jų detalių.

Dirbinys liejamas pagal iš anksto pagamintą modelį – liejimo formą. Išlieja

paprastai papildomai apdorojama: gludinama, šlifuojama, poliruojama,

raižoma, auksuojama, sidabruojama ir kt.

Metalo technologija skatina ir kuria mūsų vaizduotę,žadina kūrybą.

Tai labai vertingas dalykas, be kurio negalimas būtų ir mūsų gyvenimas, nes

viskas prasideda nuo technologijų, mūsų gyvenimui reikalingi yra įvairūs

buitiniai, kasdieniniai daiktai, kurie ir yra gaunami atliekant įvairias

mano referate minėtas metalo technologijas.

NAUDOTA LITERATŪRA

http://www.tdaile.lt/METALAS/Metalas.htm

http://www.tdaile.lt/METALAS/Metalas_Autoriai.htm

http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/V_Vitkaus.htm

Jaronimas Kęstutis Galkauskas “METALO TECHNOLOGIJOS” 2002M. bendrasis

kursas