Alkoholis

Vakarų pasaulyje jau kelis tūkstančius metų gyvenimas neatsiejamas nuo alkoholio – C2H5OH arba etilo alkoholio. Biblijoje apstu aprašymų apie ritualinį alkoholio vartojimą švenčių ar net ir kasdieniškesnėmis progomis.Žydų kultūra pažįsta alkoholį maždaug septynis tūkstančius metų. Kitos civilizacijos, kaip, pavyzdžiui, Amerikos indėnai ar inuitai*, vartoja alkoholį ne daugiau kaip keturis-penkis šimtus metų.

Alkoholis veikia žmonių nuotaiką.Štai kodėl jis geriamas per vestuves ar kitas šventes. Tai centrinės nervų sistemos slopintojas, leidžiantis žmonėms atsipalaiduoti, nesivaržyti, spontaniškiau elgtis. Šampanas taip visų mėgstamas, nes anglies dvideginis ppagreitina alkoholio absorbciją organizme. Jis atpalaiduoja. Alkoholis vartojamas atsipalaidavimui, taip pat skandinti sielvartą.

Žmogus nežino kito tokio veiksmingo ir tokio mėgstamo bendravimo katalizatoriaus kaip alkoholis. Jo dėka užmezgama begalė meilės romanų. Pradedami vaikai, išlaisvinamas kūrybingumas, išreiškiami jausmai, pradedamos ir pabaigiamos derybos, sutvirtinama draugystė. Alkoholis atleidžia varžtus, išlaisvina.

Alkoholis taip pat paskatina agresyvumą, muštynes, neteisingus sprendimus, nelaimingus atsitikimus, smurtą, žmogžudystes ir savižudybes.

Manoma, jog alkoholio teikiami privalumai netgi atsveria jo neigiamybes. Taip, alkoholio vartojimas gali sukelti nepageidaujamų pasekmių, bet juk tokios pasekmės gali būti iir važiuojant automobiliu. Juk alkoholio vartojimas yra malonus, o važinėjimas automobiliu naudingas.

Kai kas važiuodamas automobiliu susižeidžia arba sužeidžia kitus. Kai kas vartodamas alkoholį nukenčia arba nuo to kenčia kiti. Maža žmonių dalis neatlaiko alkoholio poveikio. Jie tampa nuo jo priklausomi. TTokia yra gyvenimo tikrovė visuomenėje, kur vartojamas alkoholis ir važinėjama automobiliais. Dauguma žmonių sugeba suvaldyti alkoholį ir automobilį. Tuomet manoma, jog nėra reikalo uždrausti alkoholį ar automobilius. Ir viena, ir antra naudinga.

Dauguma vairuotojų įsitikinę, jog jiems rimta avarija niekada neatsitiks. Dauguma išgeriančių žmonių įsitikinę, kad jie niekada nuo alkoholio nepriklausys. Tai visada atsitinka kam nors kitam.

Apskaičiuota, jog 10 – 15% išgeriančių žmonių atsiranda priklausomybė nuo alkoholio. Niekas negali pateikti tikslių skaičių. Manoma, jog mažiausiai 10 milijonų amerikiečių – 5 milijonai vyrų ir 5 milijonai moterų – iš bendro apie 100 milijonų išgeriančiųjų nepajėgia atsilaikyti prieš alkoholį ir skausmingai grumiasi su savo „nežymia alkoholio problema“. Kiti 70 – 80 milijonų amerikiečių – sutuoktiniai, vaikai, draugai ir bendradarbiai – kenčia netiesiogiai. Visada jjausdami gėdą ir būdami vieniši. Niekas nežino tikslių skaičių. Tačiau neabejotina, kenčia labai daug žmonių. Mes visi žinome, jog koks nors mūsų artimas grumiasi su buteliu. Pažįstame tuos, kurie tą kovą pralaimi. Mes gal ir patys patyrėme pralaimėjimą bandydami padėti, buvome sutikti su įsiūčiu, agresyvumu, išsigynimu ir atstūmimu. Kokia didelė visuomenės problema yra alkoholis akivaizdžiausiai mato gydytojai, seselės bei kiti sveikatos apsaugos darbuotojai. Apskaičiuota, jog ligoninėse kas ketvirtą lovą užima pacientas, dėl kurio susirgimo kaltas alkoholis.

Labai didelę įtaką alkoholio vartojimui tturi senosios tradicijos. Tam tikrų tradicijų esama kiekvienoje šeimoje. Kaip žinoma, tradicijos perduodamos iš kartos į kartą. Jei šeima Kalėdoms visuomet kepa kalakutą, tai ir ankstesnės tos šeimos kartos Kalėdoms visada kepdavo kalakutą. Alkoholio vartojimo tradicijos lygiai taip pat perduodamos iš kartos į kartą. Kai susikuria nauja šeima, vienas iš klausimų, su kuriais jai tenka susidurti, – alkoholio vartojimas. Vienas sutuoktinis galbūt yra iš šeimos, kur beveik niekada negeriama, kur laikomasi „sauso įstatymo“. Kitas gal iš tokios šeimos, kur alkoholiui skiriamas svarbus vaidmuo suartinant žmones, sprendžiant iškilusius klausimus, kur „ sausas įstatymas „ nepripažįstamas. Giminėje, kuri veikia kaip ištisa dinastija, tokie įpročiai naujos šeimos paprastai yra perimami ir atkartojami. Žmogui, atėjusiam į kitą šeimą, kur yra nusistovėjusios griežtos tradicijos, tikrai neįmanoma pakeisti taisyklių. Ir ypač sunku pakeisti alkoholio ar kitų nuotaiką veikiančių medžiagų vartojimo įpročius. Moterys, atitekėjusios į giminę, kur vyro žodis lemiamas, privalo taikstytis prie nuostatos, jog vyrai turi neginčijamą teisę į tam tikras laisves, tarp jų nemažai išgerti ir gal net paištvirkauti. Galima įsivaizduoti, kaip sunku būtų bet kuriam tokio klano vyrui tarti: „Ne, ačiū, šių mūsų klano papročių aš nesilaikysiu“. Į jį būtų žiūrima kaip į baltą varną, jis patirtų didžiulį aplinkinių spaudimą. Moteris, atitekėjusi į tokią ššeimą, galimas daiktas, visiems geriant, stengiasi pasekti visų pavyzdžiu. Jeigu ji tampa priklausoma nuo alkoholio, pagalbos ranka jai ištiesiama pernelyg vėlai, o gal ir visai neištiesiama.

Alkoholis buityje neatskiriamas nuo kitų papročių. Visos šeimos sąmoningai ar nesąmoningai laikosi tam tikrų nuostatų, įspaudžiančių šeimoje ryškias žymes, kurios dažnai atkartojamos ateities kartų. Todėl ir alkoholinės problemos gali būti perduodamos per buities kultūrą.

Alkoholizmo problemą sunku nagrinėti todėl, kad į ją nėra objektyvaus požiūrio. Kiekvienas turi savo nuomonę, kuri neretai susidaroma remiantis emocijomis ir moralinėmis vertybėmis. Iš patirties esame pasimokę, kad jei žmogus turi problemų su alkoholiu, tai jo ateitis beviltiška. Štai kodėl mes sukame akis nuo šios problemos. Štai kodėl taip maža išmanymo, kas yra priklausomybė nuo alkoholio ir kokios galimybės rasti išeitį.[2]

Labai puikiai mūsų šiuolaikinės visuomenės požiūrį į alkoholį atspindi vienas trumpas nežinomo poeto eilėraštis:

Tarp tradicijų daugybės

Nelengva yra viena:

Jeigu šventė ar palydos –

Teks vaišintis degtine!

Dar po vieną, dar po antrą,

Dar pakelkim kokį kartą, –

Prašo, ragina „draugai“ !

Na, o jeigu man apkarto,

Jeigu draudžia daktarai?

Jei rytojaus rytą tyras

Kaip šaltinis būt turi?

Taip išeitų – aš ne vyras?

Gerk, ir viskas!Ir geri.

Taigi būtent: gerk ir viskas! Jeigu tu vestuvėse – gerk! Jeigu svečiuose – gerk! Kitaip įžeisi šeimininkus. Taip, iki šiol vis dar klesti klaidinga nuomonė, jog vvienas vyriško šaunumo požymių – mokėjimas gerti. Tačiau taip kalba tik žemo intelekto lygio žmonės. Atvirkščiai, tu tikras vyras tada, kai atsisakai, turi jėgų atsispirti pagundai išgerti.

Girtavimas ir alkoholizmas savaime neapmirs, neišnyks savaime ir „gėrimo papročiai“ . Neretai žmogus, girtėdamas nesąmoningai, o kartais ir sąmoningai, nori atsipalaiduoti, pasiausti. Dar L. Tolstojus rašė, jog žmonės geria vyną, kad nuslopintų sąžinės balsą.

Taigi alkoholio poreikis neįeina į natūralių gyvybinių poreikių skaičių, kaip, pavyzdžiui, deguonies ar maisto poreikis, ir todėl, iš pradžių didelės galios žmogui jis neturi. Šis poreikis atsiranda todėl, kad visuomenė gamina šį produktą, be to ‚“reprodukuoja“ papročius, formas, įpročius ir prietarus, susijusius su jo vartojimu. Aišku , šie įpročiai nebūdingi visiems vienodai.

Žmogus girtavimo papročius suvokia ir pamažu juos perima gerokai anksčiau, negu atsiranda alkoholio poreikis, gerokai prieš pirmąją pažintį su pačiu alkoholiu, jo skoniu ir poveikiu. Mažas vaikas, sėdintis prie šventinio stalo, laukia, kad jam į taurelę įpiltų saldaus vandens, „vaikiško vyno“, ir jis, pritariamai klegant svečiams, išties rankutę su visais susidaužti, įsimindamas vyno gėrimo ritualą. Tyrimai, atlikti vaikų darželio vyresnėse grupėse, parodė, kad, jeigu vaikams pasiūloma suvaidinti „vestuves“ , „gimtadienį“, tai jie gana taikliai vaidina – pakankamai tiksliai kopijuoja suaugusiųjų užstalės atributus, imituoja susidaužimą taurėmis, tostus, svirduliuojančią svečių eiseną. Jau

tada alkoholis įsivaizduojamas kaip ypatingas, būtinas iškilmių bei susitikimų palydovas, patrauklus suaugusiųjų gyvenimo simbolis.

Moksleiviai, kuriems tėvai leisdavo gerti svaigalus su suaugusiais per šventes, vėliau draugų kompanijose išgėrinėdavo daug dažniau negu jų vienmečiai, kuriems buvo draudžiama tai daryti. Taigi net nesąmoningas vaikų pratinimas prie alkoholio gėrimo papročių gali būti pradinis, paleidžiamasis mechanizmas jų tolesniam savarankiškam girtavimui.

Pirmosios pažinties su alkoholiu dingstys būna labai įvairios. Tačiau pastebima, kad jos būdingai kinta priklausomai nuo amžiaus. Iki 11 metų alkoholio paragaujama arba atsitiktinai, arba jo dduodama „dėl apetito“, „ gydoma vynu“, arba vaikas pats iš smalsumo paragauja svaiginamojo gėrimo (motyvas, būdingas daugiausia berniukams). Vyresniame amžiuje alkoholio pirmą kartą išgeriama tradicinėmis dingstimis: „šventė“, „šeimos iškilmės“, „svečiai“ ir t. t. Nuo 14 – 15 metų motyvuojama tuo, kad „buvo nepatogu atsilikti nuo vaikinų“, „dėl kompanijos“, „dėl drąsos“ ir t. t. Berniukams būdingos visos motyvų grupės. Mergaitėms būdingesnė antroji, „tradicinė“ motyvų grupė.

Dažniausiai tai būna „nekalta“ taurelė gimimo dienos ar kitų iškilmių proga. Ir nors tai įvyksta tėvams leidus, ššeimos rate, vis dėlto ir taip vaikus pratinti išgerti pavojinga. Juk pakanka kartą paragauti svaiginamojo gėrimo, ir jau išnyksta psichologinis barjeras: paauglys jaučiasi turintis teisę išgerti su draugais arba net vienas, jeigu atsiranda tokia galimybė. Ne veltui sakoma: „ Upės pprasideda nuo upelio, o girtavimas nuo taurelės“[1] . Būtų galima pateikti tokį pavyzdį, kaip netinkamas tėvų elgesys skatina ne tik neteisingą vaikų elgesį, bet ir priveda prie alkoholio vartojimo:

Tomo tėvai nusiuntė sūnų į privačią karo mokyklą prieš jo norą. Tėvus tam paskatino sūnaus sumažėjęs pažangumas, neatsakingas elgesys namie ir su draugais. Vaikas buvo pasiryžęs laimėti tėvų paskelbtą kovą. Nors mokykloje buvo griežta tvarka, Tomas įsigudrindavo praleisti pamokas. Jis kurdavo visokias istorijas apie tėvus ir mokyklą, galiausiai pradėjo rašyti laiškus namo su aiškiais grasinimais nusižudyti. Tėvai su sūnumi ilgai kovojo niekaip negalėdami laimėti ir nusprendė leisti jam grįžti namo ir mokytis vietos mokykloje. Nugalėjęs Tomas triumfuodamas grįžo namo per vasaros atostogas. Tėvai manė, kad vasarą galės pagyventi ramiai ir saugiai. Jų nnamas buvo kaime ant ežero kranto. Be žvejybos, plaukiojimo, irstymosi valtele, Tomas neturėjo ką veikti, o tėvai jautė, kad vasara gali būti įtempta, bet ypatingų sunkumų nesitikėjo. Vasaros pradžioje Tomas buvo nusiminęs ir su niekuo nebendravo. Pasiūlius pasikviesti prie ežero draugų ar pačiam juos aplankyti, atsisakydavo. Šeimos darbai jam buvo neįdomūs. Tomas žvejodavo arba žiūrėdavo televizorių, šiek tiek pasišnekučiuodavo su šeimos nariais ar pažįstamais. Kartais apsipykdavo su tėvu, tarsi būtų norėjęs priminti šeimai, kad tėvas – jo priešas.

Praėjus šešioms savaitėms ppo Tomo sugrįžimo, tėvai išėjo į svečius, o Tomas vienas prisigėrė ir paėmęs tėvų automobilį išvažiavo į miestą. Pakeliui stabtelėjo, pasišnekėjo su draugais ir nuvažiavo toliau, tačiau netrukus įvažiavo į griovį. Pats nesusižeidė, bet automobilio remontas tėvams kainavo gana daug. Paklaustas, kodėl staiga griebėsi alkoholio ir girtas sėdo prie vairo, Tomas sakė, kad jam buvę nuobodu ir nežinąs, kokio impulso pagautas taip padarė. Jis tikino iš anksto to neplanavęs. Tačiau iš nuobodulio traukė iš šaldytuvo alų ir pasimėgaudamas prie televizoriaus gėrė jį…[3]

Nesutarimai šeimoje, vaikų, ypač paauglių konfliktai su tėvais skatina elgtis netinkamai ir galų gale to pasekmė dažnai būna alkoholio vartojimas. Tai tik vienas pavyzdys, rodantis kokios priežastys skatina paauglius pabandyti vartoti svaigalus.

Apskritai paauglių išgėrinėjimo motyvai skirstomi į dvi grupes. Pirmosios grupės pagrindiniai motyvai – noras sekti tradicijomis, patirti naujų pojūčių, smalsumas ir panašiai. Šiems motyvams susiformuoti padeda kai kurios nepilnamečių psichikos savybės, bundantis jų suaugumo jausmas, noras būti kaip visi, siekimas pamėgdžioti vyresniuosius ir panašiai. Paauglių amžiaus ypatybėmis galima paaiškinti ir jų gėrimą „dėl drąsos“ . Šį motyvą sąlygoja tai, kad nepilnamečiai neturi gyvenimo patirties, žinių, leidžiančių jiems laisvai bendrauti su aplinkiniais (pavyzdžiui, vyresnio amžiaus asmenimis, merginomis) . Be to, tam tikros nepilnamečių dalies charakteriui būdingas drovumas, labiau pasireiškiantis jjaunystėje negu brandžiame amžiuje. Todėl pervertinamos tokios asmeninės savybės, kaip drąsa, fizinė jėga. Neblaiviam atrodo, kad jis turi tų savybių, ir todėl kartais elgiasi nesivaržydamas.

Taigi dar iki pirmosios pažinties su alkoholio skoniu susiformuoja tam tikras paauglio vaizdinys apie šį produktą, apie jo ypatingą, kaip be pagrindo įprasta manyti, malonų jaudinantį veikimą. Tačiau paragavus alkoholis netikėtai pasirodo esąs visai ne toks, koks atrodė: „kartus degtinės skonis“ , degina burną, svaigsta galva, kyla šleikštulys, o kai kuriais atvejais net vemiama nuo nedidelės dozės.

Po tokių nemalonių pojūčių dauguma paauglių kurį laiką vengia alkoholio. Tačiau sulaukus 13 – 16 metų, dėl kokių nors įvykių (mokyklos organizuojamos šventės, renginiai, gimtadieniai, vestuvės ir panašiai) vėl atsiranda pagunda išgerti svaigalų, be to, pamažu ji įgyja naują psichologinį turinį.

Todėl ypatingo dėmesio verta antroji alkoholio gėrimo motyvų grupė. Jie formuoja girtavimą kaip teisės pažeidėjų elgsenos tipą. Vienas šių motyvų – siekimas atsikratyti nuobodulio. Psichologijoje nuoboduliu vadinama asmenybės būsena, susijusi su emocijų badu. Šios grupės paaugliai domėjimąsi pažintine veikla yra beveik arba visiškai praradę. Išgeriančių paauglių iš esmės pakinta laisvalaikis.

Būdami riboto dvasinio pasaulio, nemokėdami gerai pasireikšti mokyklos kolektyve, paaugliai dažnai išgėrinėja, norėdami pasižymėti tarp draugų. Paauglio noras pasižymėti yra įprastas ir savaime suprantamas. Svarbu tai, kokios to pasižymėjimo priemonės. Geriantis ppaauglys neturi naudingos veiklos įgūdžių, todėl svaigalai pasidaro saviraiškos forma, dažniausiai labai pražūtinga.

Pagaliau kai kurie paaugliai išgėrinėja, norėdami atsikratyti įtampos, išsivaduoti nuo nemalonių išgyvenimų. Įtempta, nerimastinga būsena realiai gali atsirasti dėl jų susvetimėjimo šeimoje, mokyklos kolektyve.

Paauglių, linkusių išgerti, laisvalaikio analizė rodo, kad apskritai jiems būdingas primityvus, betikslis laiko leidimas, kurio pagrindinis tikslas – su kažkuo ir už kažką išgerti. Laisvalaikio leidimas su draugais yra tipiškas paaugliams. Ir nors paauglių grupės susiformuoja stichiškai, jas sudaro paaugliai, kurių išprusimas, poreikiai bei interesai yra panašūs. Bet jei paauglių grupės nevienija jokia naudinga veikla, nuobodžiaujantys nepilnamečiai tuščiai leidžia laiką, tai tokia paauglių grupė tampa palanki dirva girtavimui.

Daugelis paauglių žino, kad alkoholis kenksmingas, tačiau jie laikosi nuomonės, kad alkoholinių gėrimų vartojimas vertinamas kaip brandumo požymis. Tokį požiūrį netiesiogiai formuoja kai kurie filmai, kino meno kūriniai, kuriuose mėgaujamasi apgirtimu, jis net poetizuojamas. Juose jaunimui primetama klaidinga nuomonė, kad girtos vaišės suaugusio žmogaus gyvenime – dalykas kasdieniškas ir todėl nesmerktinas. Kartais jau pirmąją pažintį su alkoholiu paaugliai vertina kaip „naują gyvenimo stilių“ , todėl ir „kultivuoja“ girtumo būklę. Iš pradžių paauglių atsparumas alkoholio veikimui yra nedidelis (50 – 100 ml degtinės) , ir kuo jaunesniame amžiuje pirmą kartą pasigeriama, tuo atsparumas mažesnis. Reguliariai išgeriant (2 – 3

kartus per mėnesį), paauglio atsparumas alkoholio veikimui ima didėti. Vienmečių kompanijoje tai laikoma ypatingos „jėgos ir tvirtumo“ požymiu, iškeliančiu lyderį. „Alkoholinės“ kompanijos gyvenimo stilius klaidingai suvokiamas kaip normalus ir natūralus. Išgerti prieš šokius,švenčių dienomis, susitikus su draugais ir t. t. pasidaro elgesio norma. Galų gale net patys draugų susitikimai organizuojami išgėrimo tikslu. Aktyvus socialinis gyvenimas apsiriboja „alkoholinės“ kompanijos problemomis ir interesais. O tokiose kompanijose kartais pasitaiko ir anksčiau teistų asmenų, ir esančių nepilnamečių komisijos įskaitoje. Naujas tokio mikrokolektyvo narys beveik ppasmerktas išeiti „privalomąją programą“, prasidedančią chuliganiškais veiksmais pasigėrus ir dažnai pasibaigiančią dideliais teisės pažeidimais.

Alkoholio vartojimas pasidaro patalogiškai būtinas laiko praleidimo atributas, padaugėja girtavimo dingsčių ir motyvų: „geriu nuotaikai pataisyti“, kad „pralinksmėčiau“, „malonu gerti“, „geriu iš skausmo, nevilties“ ir t. t. Išgėrimas tampa vos ne didžiausia gyvenimo prasme. Susiformuoja toks elgesio stereotipas, kad visas gyvenimo problemas sukelia ir sprendžia alkoholis. Geriama siekiant atsipalaiduoti, užmiršti nemalonumus ir panašiai.

Patys ar patarti vyresniųjų , paaugliai, gerdami nedideles alkoholio dozes, gali laikinai išvengti alkoholinės iintoksikacijos (atsipagiriojimo) reiškinių. Antra vertus, kai kurie jaunuoliai, perimdami alkoholio gėrimo įpročius, vyraujančius kompanijoje, anksti paragauja įvairių alkoholio surogatų.

Piktnaudžiaujančių alkoholiu paauglių valia ir emocijos labai sutrinka. Pavyzdžiui, susilpnėja jų visuomeninis aktyvumas, išblėsta darbo įgūdžiai, nukenčia sveika ambicija bei dorovinės savybės. YYpatingai išryškėja grubumas, staigumas, nerūpestingumas, iniciatyvos neturėjimas, pasidavimas įtaigai. Jaunuoliai pasidaro nedėmesingi artimiesiems, kartais net žiaurūs, o bendraudami su ankstesniais draugais – nenuoširdūs, šalti, užsidarę ir nepatiklūs. Laisvai jie jaučiasi tik „savame rate“. Neretai jie lengvai ir greitai randa bendrą kalbą su alkoholikais ir su jais susidraugauja.

Išgėrinėjantiems nepilnamečiams būdingas nenatūralumas, mandagumo nepaisymas, familiarumas, pagyrūniškumas, o šiuos požymius lengvai pakeičia depresija, bejėgiškumas ir pasyvus nuolankumas. Jiems sunku numatyti įvykius, jie netenka gebėjimo reaguoti į praeities ir ateities stimulus, negali įveikti šios minutės išgyvenimų bei paskatų, gyvena vien šia diena. Pastebimas jų sprendimų lengvapėdiškumas bei paviršutiniškumas, bereikalingas plepumas, per didelis savęs vertinimas.[1]

Būtų galima kalbėti ir kalbėti apie problemas, susijusias su alkoholiu ir jį vartojančiais paaugliais. Tačiau nebūtina vartoti alkoholį, kad jjaustum jo pasekmes. Toliau pateikiamas pavyzdys, kaip išgeriantis vyras žlugdo visą šeimą, nes su jo alkoholizmu susiję veiksniai skaudina ne tik jo žmoną, bet ir žaloja vaiko psichiką.

Šeima gyvena su vyro motina, praeinamame kambaryje. Anyta neleidžia atitverti jaunųjų kertės, palieka atviras duris į savo kambarį – mat ji bijo vienatvės. Vyras labai prisirišęs prie motinos, kuri jį be tėvo užaugino. Žmonai atrodo, kad vyras dėmesingesnis mamai, o ne jai. Dar blogiau, kad jis neretai išgeria – dirba tiekėju ir po kkiekvienos sėkmingos kelionės pasivaišina su viršininku. Pajutusi alkoholio kvapą, žmona alpsta arba labai šlykštisi. Neretai ji bando priversti vyrą prisiekti, kad nebegers. Šis sakosi kitaip negalįs. Kartą susirgo jų vaikas. Moteriai atrodo, kad kai susirgo jų vaikas, vyras pasijuto kaltas ir gerti nustojo. Ji nebealpsta, šeima nesibara. O juk prieš tai kovoti su vyro gėrimu atrodė beprasmiška! Susirgus sūnui, tų bėdų tarsi ir nebeliko, bet atsirado naujų – kaip padėti vaikui?Berniukas visą laiką buvo klasės lyderis ir neblogai mokėsi. Po kiek laiko jis pradėjo mokytis pagal sustiprintą programą ir jų klasę sudarė tik iš geriausiai besimokančių, taigi jam nepavyko likti lyderiu. Berniukas buvo nuvestas pas psichologą. Jis labai nenoriai kalbėjo apie savo jausmus ir norus, dažnai buvo pertraukiamas motinos, lyg jis norėtų išduoti kažkokią šeimos paslaptį. Praėjo kelios psichologo konsultacijos, bet berniukas nesveiko nei fiziškai, nei dvasiškai. Tik po daug daugiau seansų berniukas galų gale prasitarė, kad jis bijo pasveikti, nes jei jis pasveiks, jo tėvai vėl pradės nesutarti, o jo tėvas vėl iš darbo grįš išgėręs.[4]

Ką šis pavyzdys rodo?Kad alkoholizmas šeimoje įtakoja vaiko auklėjimą, lavinimą ir netgi jo mąstymą.Kai žmogui atsiranda alkoholio problema, jo artimi žmonės – šeima, draugai, bendradarbiai – taip pat kenčia nuo šios problemos. Nors tai jjo problema, bet ji pasidaro ir jų. Jų gyvenimo kokybė pablogėja [2]. Alkoholis sukelia nepagrįstą nuotaikos kaitaliojimąsi, džiaugsmo ir pykčio protrūkius kartais dėl menkiausių dalykų ir kartu abejingumą tikrai jaudinantiems įvykiams. Ypač sunku būna vaikams, kurie niekaip negali suprasti savo tėvo ar motinos siautulingo elgesio priežasties, poelgių vertinimo nelogiškumo. Suprantama, dėl to jiems labai sunku susiformuoti tokį elgesio tipą, kuriam labiausiai pritartų suaugusieji. Vaikai pasimeta, painioja gėrio ir blogio sąvokas, o tai žaloja jų psichiką [1].

Alkoholikui būdingas šiurkštumas, veidmainingumas, autoriteto netekimas šeimoje, psichologiniai ir fiziologiniai pakitimai. Iš pradžių dingsta tie subtilūs sielos virpesiaiI, kurie švelnina šeimos santykius. Girtuoklis jau netars žmonai švelnaus žodžio, neapdovanos vaikų įdomiu pasakojimu, pasivaikščiojimu ar žaisliuku. Vėliau prie kietaširdiškumo prisideda grubumas ir net žiaurumas. Mėgindamas nuslėpti, kad pirko alkoholio, vyras pradeda žmonai meluoti. Dėl to jis praranda pagarbą ir namie, ir darbe. Nuolatinių konfliktų suerzinti šeimos nariai patys pradeda nebesusivaldyti [1].

Šeimos nariams savaime tenka atitinkami vaidmenys dramoje, vykstančioje aplink priklausomą nuo alkoholio žmogų. Didėjant priklausomybei, iš baimės, nevilties ir skausmo šeima vis labiau gina alkoholiką. Ilgainiui jų gyvenimas bei elgesys priklauso nuo alkoholiko pakilimo bei nuosmukio tarpsnių.

Kiekvieno šeimos nario gyvenimo turinys ir kokybė vis labiau priklausomi nuo jo būsenos. Jeigu jam gera, ir šeimai gera. Jei jjis blogai jaučiasi, blogai jaučiasi ir šeima. Jeigu jis agresyvus, šeima stengiasi prisitaikyti prie jo elgesio. Žmona gal net pabando gerti drauge su savo alkoholiku vyru ar drauge su juo laikytis kurį laiką blaivybės.

Alkoholiko šeima laimi priešingybę tam, ką ji stengiasi laimėti. Kuo labiau jie derinasi prie jo, tuo labiau stiprėja alkoholiko priklausomybė nuo alkoholio. O kuo darosi stipresnė priklausomybė, tuo šeima prie jo labiau derinasi, kol galų gale šeimos gyvenimas tampa priklausomas nuo priklausom žmogaus priklausomybės.

Štai kodėl šeimos elgesys vadinamas sąlygotu alkoholinės priklausomybės. Tai nereiškia, kad šeimos nariai kaip padėjėjai patys tampa panašiai priklausomi nuo alkoholio. Tačiau tai reiškia, kad per savo instinktyvų globėjišką elgesį jie leidžia alkoholikui gyventi priklausomam.

Per tokius santykius su alkoholiku kiekvienas šeimos narys patiria didelę įtampą. Šeimos nariai stoja į sekinantį kelią, kuris galiausiai sugriauna jų psichologinę bei fizinę sveikatą ir dvasinę pusiausvyrą. Jie tampa ligoti per „padėjėjo“ vaidmenį. Jei alkoholikas kenčia nuo savo ligos, šeima kenčia dėl jos. Jiems atsiranda tiek fizinių, tiek psichologinių simptomų [2].

Tačiau labiausiai tėvų alkoholizmo problemos žaloja vaikus. Jie užauga sutrikusiuose namuose. Namuose, kur gyvenimas dažnai išmušamas iš vėžių. Kur nėra saugu. Kur meilė priklauso nuo tam tikrų reikalavimų. Jausmai užgniaužti. Visos jėgos sutelkiamos tam, kad būtų išvengta konfliktų. Kada

vaikai gražiai elgiasi, tėčio savijauta gera. Juos visą gyvenimą persekios nusivylimo, nesėkmės, pykčio ir kaltės jausmas. Jie iš patirties žino, kaip alkoholis keičia nuotaiką. Nuo vaikystės juos supo aplinka, kur alkoholis labai apčiuopiamai vaidino savo vaidmenį. Genetiniu požiūriu jų rizikos laipsnis susirgti alkoholizmu yra didesnis nei vidutinis. Aišku, kad alkoholinės aplinkos bei genetinio polinkio derinys yra gera dirva vystytis pražūtingai priklausomybei. Net jei patys nesuserga alkoholizmu, dažnu atveju susituokia su alkoholiku [2].

Kalbant apie alkoholikų tėvų įtaką vaikams, kyla klausimas, kokie jjie būna suaugę? Suaugę alkoholikų vaikai yra bendrija suaugusių žmonių, kurie išaugo alkoholiko šeimoje, sutrikusioje šeimoje – tokioje, kur jausmų išraiška yra sutrikusi. Tokiose šeimose nevalia reikšti savo jausmų ar rodyti atitinkamą nusiteikimą. Alkoholiko namuose galioja nerašyta taisyklė, kad jausmai turi būti užgniaužti arba slepiami po iškreipta ir nesveika kauke [2].

Senovės graikų rašytojas Plutarchas (46 – 126 m. )rašė, jog „girtuokliai gimdo girtuoklius“. Taigi, panagrinėkime, kokią alkoholikai tėvai įtaką turi dar negimusiems savo vaikams. Ar gali nuo alkoholio priklausanti aasmenybė pagimdyti ir užauginti sveiką psichiškai ir fiziškai vaiką?

Šiuolaikinės genetikos pasiekimai leido patikrinti šį klausimą. Genetika, siekdama įrodyti kurio nors požymio paveldimumą, naudojasi įvairiais metodais. Tačiau visada surenkami duomenys apie šeimų genealogijas, įskaitant tolimus protėvius bei tolimus giminaičius. Šie duomenys ssusisteminami, išanalizuojami ir jais remiantis daromos išvados. Jeigu kuri nors liga yra sąlygota paveldimumo, tai tarp ligonio giminaičių patologinių pakitimų bus daug daugiau, negu tarp visų gyventojų.

Geriausios sąlygos yra tirti dvynukų paveldimumą. Jeigu vienam dvynukų teko gyventi blaivumo sąlygomis, o kitas pateko į girtuoklių kompaniją, tai pirmasis paprastai netampa alkoholiku, o antrajam tikimybė tapti alkoholiku gerokai padidėja.

Statistiniais genetikos tyrimais įrodyta, jog pats alkoholizmas nepaveldimas, gali būti perduotas tik polinkis, kurį sąlygoja iš tėvų gautas charakteris. O ar žmogus bus alkoholikas, ar ne – priklauso nuo konkrečios gyvenimo situacijos, t. y. aplinkos sąlygų. Alkoholikų vaikai girtauti gali pradėti dėl blogo tėvų pavyzdžio, girtavimo namie, šeimoje. Pakanka autoritetingam šeimos nariui įtikinamai pasmerkti sūnų alkoholiką, ir galimybė, jog sūnus bus blaivininkas, padidėja.

Taigi alkoholizmas nnepaveldimas, ir kova su juo, priklauso nuo išgeriančio žmogaus valios bei elgesio. Paveldimumo vaidmuo alkoholizmui atsirasti gali būti tik netiesioginis: genetiškai perteikiamas kuris nors charakterio ar ligos bruožas, mažinantis atsparumą „girtai buičiai“.

Sveiko vaiko alkoholiniai gėrimai negali traukti. Atvirkščiai,alkoholio skonis bei kvapas sukelia jam pasibjaurėjimą. Gerti alkoholinius gėrimus vaikus skatina smalsumas. Psichologiškai tiksliai apie tai rašo Džekas Londonas apsakyme „Džonas – Miežio grūdas“ :

„Pirmą kartą aš pasigėriau, kai man buvo penkeri metai. Diena buvo karšta, mano tėvas arė lauke už pusės mmylios nuo namų. Mane pasiuntė nunešti jam alaus. „Tik žiūrėk, neišlaistyk pakeliui“ – prisakė man atsisveikindamas. Prisimenu, alus buvo mediniame kibirėlyje, plačiu viršumi ir be dangčio. Aš nešiau jį ir teliūskavau sau ant kojų. Ėjau ir galvojau: kodėl šitas alus laikomas tokia brangenybe? Turbūt skanus! Tai kodėl man neleidžia jo gerti? Juk visa, ką tėvai draudžia, visuomet labai skanu. Taigi ir alus taip pat. Aš pasilenkiau prie kibiro ir ėmiau maukti tirštą skystį. Na ir bjaurastis! Vis dėlto aš gėriau. Negali būti, kad suaugusieji taip klystų. Sunku pasakyti, kiek tuomet aš išgėriau: buvau bamblys, kibiras atrodė didžiulis, o aš vis šliurpiau neatsiplėšdamas, į putas panardinęs veidą iki pat ausų. Tačiau, tiesą sakant, rijau kaip vaistus: mane ėmė šleikštulys ir norėjosi greičiau baigti šią kančią. .Išmiegojau po medžiais iki vakaro. Saulei leidžiantis mane pažadino tėvas, ir, sunkiai atsikėlęs, ėmiau kėblinti įkandin jo. Buvau vos gyvas: kojos atrodė švininės, raižė pilvą, graužė gerklę. Jaučiausi apsinuodijęs. Tiesą sakant, tai ir buvo pats tikriausias apsinuodijimas“.

Ir mūsų gyvenime būna panašių, kartais tragiškų atvejų, kai vaikai apsinuodija alkoholiniais gėrimais:

Į svečius susirinko kompanija su vaikais nuo 4 iki 8 metų. Jiems buvo padengtas stalas kitame kambaryje ir juokais duotos taurės, į kurias buvo pasiūlyta įsipilti limonado. Tačiau vvienas iš vyresnių berniukų , nematant suaugusiems, įsigudrino vaikams į taures įpilti vermuto. Vaikai nesusigaudė ir vienu mauku išgėrė pirmąją taurę. Kažkuris užspringo, tačiau po kurio laiko alkoholis pagyvino vaikus ir jie išgėrė dar po dvi taures. Suaugusieji tai pastebėjo tik tuomet, kai mažiausioji mergaitė ėmė blaškytis nuo traukulių ir pradėjo vemti. Vaikus teko skubiai gabenti į ligoninę.

Alkoholį, patekusį vaiko organizmą, kraujas greitai nuneša į smegenis. Dėl padidėjusio refleksinio sujaudinimo net nedidelės alkoholinio gėrimo dozės sukelia audringą vaikų reakciją, atsiranda sunkių apsinuodijimo simptomų. Jeigu alkoholis patenka į vaiko organizmą sistemingai, nukenčia ne tik nervų sistema, bet ir virškinimo traktas, rega, širdis. Kepenys nesusidoroja su alkoholio krūviu ir degeneruoja. Nukenčia ir vidaus sekrecijos organai, pirmiausia skydliaukė, hipofizis, antinksčiai. Nuo alkoholio intoksikacijos vaikams gali išsivystyti cukrinis diabetas, sutrikti lytinė funkcija ir panašiai.

Ypatingai žalingas stiprus apsinuodijimas alkoholiu. Toks apsinuodijimas labai pavojingas vaikams, kurių organizmas jautrus toksinėms medžiagoms. Stipriai pažeidžiama nervų sistema, galvos smegenys. Ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų apgirtimas būna toks audringas, jog išgelbėti vaiką darosi sunku. Reikia pasakyti, jog vaikų mirties nuo alkoholio atvejai ne tokie jau reti:

Pusės metų mergaitei, susirgusiai plaučių uždegimu, 3 kartus per dieną ant krūtinėlės buvo dedami vyno kompresai ir laikomi 3 – 5 valandas. Trečią ggydymo dieną ji neteko sąmonės, išpylė šaltas prakaitas, pakilo temperatūra. Ilgą laiką mergaitė buvo be sąmonės ir tik trečią dieną ją atgavo.

Kitas atvejis baigėsi tragiškai:

9 metų vaikas su suaugusiais žvejojo. Per pietus jam buvo duota trečdalis stiklinės degtinės, kurią jis išgėrė dviem gurkšniais pritariamai šūkčiojant suaugusiems. Kai žuvienė buvo suvalgyta, o degtinė išgerta, suaugusieji vėl nuėjo prie upės, o berniukas liko prie laužo. Netrukus jis prarado sąmonę ir buvo nugabentas į artimiausią ligoninę. Buvo nustatyta, kad nuslopintos gyvybiškai svarbios funkcijos: širdies veikla, kvėpavimas, medžiagų apykaita. Neatgavęs sąmonės vaikas po 2 valandų mirė.

Štai taip kartais baigiasi suaugusiųjų noras vaikus pavaišinti degtine.Daugeliu atvejų tai daroma „su gerais ketinimais“.[1]

Taigi, galima padaryti tik vieną išvadą: niekas kitas neverčia gerti nei paauglių, nei vaikų, tik patys tėvai ir artimieji su savo netinkamu auklėjimu ir supratimu apie alkoholį. O iš kur tai? Iš niekur kitur, tik iš mūsų praeities. Pati visuomenė augina alkoholikus, pateisindama senąsias tradicijas ir papročius. Tai tarsi užburtas ratas, kurį labai sunku būtų užbaigti. Tėvai augina tolerantiškus alkoholio atžvilgiu vaikus, vėliau jie taip pat auklėja savo vaikus ir taip ratas be perstojo sukasi. Vaikai labai imlūs, ir jei jie mato per šeimynines šventes tėvus geriant, jie gana greitai šį ritualą perima. Tėvai gali

būti net visiškai normalūs žmonės, retkarčiais „pasivaišinantys“, tačiau tai jau formuoja vaiko supratimą.

Kodėl žmonės lanko teatrus, kinus, klubus? „Kad pailsėtų, patirtų malonumą“ -, atsakysite. O kas yra malonumas? Viskas, kas patinka, sukelia teigiamas emocijas. Tačiau siekdami „malonumo“ išgerti, kai kurie žmonės pasirengę paaukoti sveikatą, mokslą, šeimą, darbą. Kaip tai paaiškinti? [1] Kaip paaiškinti tai, kad kai kurie nesupranta, jog tai ne vien jų problema, kad jų liga veikia ir aplinkinius, ypač jų vaikus? Kaip išaiškinti, kad jie žaloja savo vaikų ppsichiką?

Mūsų visuomenė žino turinti labai didelę problemą, bet ji prieš ją „užsimerkia“. Visuomenė nenusiteikusi uždrausti alkoholį. Tačiau tada bent jau turėtume pasistengti kur kas daugiau sužinoti, kas nutinka mažai, bet reikšmingai mūsų visuomenės daliai, kodėl tai nutinka ir ką reikėtų dėl to daryti.

Viešoji nuomonė alkoholio vartojimo atžvilgiu ir toliau remia asmeninę laisvę gerti. Tačiau ar visuomenė susimąsto apie tai, kad taip ji tik augina ištisas kartas geriančiųjų? Ar visuomenė pagalvoja bent kartais, kas išaugs iš tų, kurie trečdalį savo ggyvenimo praleidžia šalia alkoholikų tėvų, juos slapstydami ir teisindami? [2]

Tam tikra parama iš visuomenės pusės yra skiriama švietimui, taip pat profilaktinėms priemonėms, nukreiptoms prieš paauglių gėrimą. Bet ar to užtenka? Lėšų profilaktinėms priemonėms skiriama iš tiesų labai nedaug. Tas pastangas ttuoj pat užgožia alkoholio pramonės reklamos agentūros, veikiančios labai profesionaliai, įkaldamos į mūsų sąmonę skatinančius gerti šūkius. Žinoma, labiausiai tai veikia nepilnamečius. Reklamos agentūros naudojasi alkoholio poveikiu nuotaikai, o kokios būna pasekmės – akivaizdu.

Naudota literatūra:

1. V. Jagodinskis „Moksleiviui apie nikotino ir alkoholio žalą“, Kaunas, „Šviesa“, 1986;

2. Jorgen F. Nissen „Nematomas dramblys“;

3. Sylvia B. Rimm „Sumažėjusio pažangumo sindromas. Priežastys ir gydymas“, Vilnius, „Solertija“, 1998.

4. „Moteris“, 1998m. spalis.

Įvadas

Su priklausomybe tiesiogiai ar netiesiogiai susiduria didelė žmonijos dalis. Tačiau nėra tikslaus priklausomybės apibrėžimo. Priklausomybės sąvokai sinonimais gali būti tokie žodžiai kaip manija, liguistas potraukis Kiekvienas žmogus turi įvairių priklausomybių, manijų: priklausomybė nuo artimųjų, nuo aplinkos, kuri supa, nuo daiktų ir pan. Tai priklausomybės, kurios nelabai trukdo gyventi, aišku, geriausia nepriklausyti nuo nieko, tačiau tai beveik nneįmanoma. Yra ir kitokių priklausomybių, liguistų potraukių, kurie tiesiogiai trukdo normaliam žmogaus funkcionavimui. Tai priklausomybės nuo nikotino, alkoholio, narkotikų, neseniai atsiradusi, tačiau sparčiai plintanti priklausomybė nuo azartinių lošimų. Šiame darbe bus aptariama priklausomybė nuo alkoholio, kuri išsivysto į labai rimtą ir jau gana seną ligą mūsų visuomenėje – alkoholizmą.

Priklausomybės nuo alkoholio vystymąsi galima būtų suskirstyti į šias fazes:

· pradinė (geriama vis dažniau tam, kad „palengvėtų“);

· tarpinė (pradedama išgėrinėti paslapčia, trumpi atminties praradimai);

· kritinė (kontrolės praradimas, prasideda ššeimyninės bei profesinės problemos);

· chroniškoji (mažėja organizmo pakantumas alkoholiui, atsiranda pasekminių organinių

sutrikimų, girtumo būsena gali išsilaikyti keletą dienų). (www.takas.lt)

Lietuvoje alkoholio vartojimo paprotys yra labai senas (pirmoji gydykla žmonėms sergantiems priklausomybe nuo alkoholio Lietuvoje buvo įsteigta 1906m. gruodžio 11 dieną Vilniuje prie šv. Jokūbo ligoninės). (Banaitis, Kurtinaitis, Mikalkevičius, 1998) Gana dažnai alkoholis vartojamas bendravimui palengvinti, juo atsilyginama už įvairias paslaugas, alkoholis vartojamas per įvairias šventes, tradicinius susitikimus, alkoholis labai greitai gali tapti „geriausiu draugu“, lygiai taip pat greitai jis tampa „priešu“, kuris neretai visiškai sugriauna gyvenimą. (Klimas, Kuliešytė, 1994-1995)

Atsisakius prievartinio narkologinių ligonių gydymo, sergamumo alkoholizmu statistika neatspindi realios padėties, tačiau 2002 metais atliktų tyrimų duomenimis 100 000-ių Lietuvos gyventojų tenka 1833,6 žmonės besigydantys nuo lėtinio alkoholizmo. Tai yra besigydančių skaičius, o juk daug žmonių sergančių priklausomybe nuo alkoholio niekada taip ir nesikreipia pagalbos. ( Lietuvos statistikos metraštis 2003) Literatūros duomenimis, Lietuvoje alkoholį vartoja apie 90% suaugusiųjų, apskaičiuota, jog 10 – 15% išgeriančių žmonių atsiranda priklausomybė nuo alkoholio.

Alkoholizmo problemą yra gana sunku nagrinėti. Kiekvienas turi savo asmeninę nuomonę, kuri dažnai susijusi su emocijomis, moralinėmis vertybėmis, patirtimi. Yra susiformavusi nuomonė, kad jei žmogus turi alkoholinių problemų, tai jis beviltiškas. Todėl nenorima spręsti šios problemos, visi ją stumia nnuo savęs. Dėl tos pačios priežasties žmonės mažai išmano, kas tai yra alkoholizmas ir kokios galimybės rasti išeitį. (Jorgen F.Nissen, 1997)

Šiame darbe bus aptariama kas tai yra alkoholizmas, kaip jis paveikia žmogų bei jo aplinką ir kaip to išvengti.

„Alkoholizmas paliečia mus visus. Jis labai arti mūsų: šeimoje, tarp draugų ir bendradarbių. Iš baimės ir neišmanydami apie šios ligos pobūdį bandome ją ignoruoti. Mes linkę neigti ją esant, ypač jei ji visai šalia.“ ( Jorgen F.Nissen, 1997, p.17) Žmogus piktnaudžiaudamas alkoholiu pirmiausiai kenkia sau, po to nuo to kenčia jo artimiausia socialinė aplinka (šeima, darbovietė ir pan.) ir žinoma visa tai atsiliepia visos valstybės mastu. Štai todėl alkoholizmas yra rimta socialinė problema.

Kas yra alkoholis?

Daugelyje tautų jau tūkstančius metų gyvenimas neatsiejamas nuo alkoholio. Yra nustatyta, kad jau šumerai ir egiptiečiai gaminosi alų. Tokios kultūros kaip graikų ir romėnų turėjo vyno dievus, taigi taip pat žinojo, kas yra alkoholis. Biblijoje taip pat yra aprašyta, kaip Nojus buvo prisigėręs vyno (Pr 9,21 : „Jis gėrė vyno, prisigėrė ir gulėjo nuogas palapinėje“). Nuo senų senovės žmonės žinojo, kaip yra gaminamas alkoholis.

Alkoholis atsiranda vykstant rūgimo procesui, tai natūralus procesas, kurio nereikėjo išrasti. Chemijos mokslas rūgimą aiškina kaip procesą, kurio metu mielių grybeliai, eesant tinkamai temperatūrai, suskaldo cukrų į alkoholį bei anglie dvideginį. Tikslesnis alkoholio pavadinimas – etilo alkoholis, kurio cheminė formulė C2H5OH.

Degtinė yra daroma svaigalus destiliuojant, mat destiliuojant išgaunamas didesnis kiekis alkoholio. Svaigalus destiliuoti pradėta viduramžiais.

Alkoholio kiekis įvairiuose alkoholiniuose gėrimuose yra skirtingas: alus turi 3-7, vynas 8-12, šampanizuoti gėrimai 12-13, degtinė 40-50 proc. alkoholio.

Alkoholį galima laikyti:

· maistu (turi daug kalorijų, taigi yra energijos šaltinis);

· gėrimu (vienas iš daugelio mūsų kultūroje priimtų troškulį malšinančių gėrimų);

· svaigalu (dažnai ir geriama dėl to, kad apsvaigtų);

· nuodu (alkoholio toksinis veikimas pasireiškia staigaus arba chroniško perdozavimo atveju).

Kuris pavadinimas bus pasirinktas priklauso nuo to, kaip alkoholis yra vertinamas. Trečias ir ketvirtas punktas alkoholį priskiria prie pavojingų medžiagų, nes taip galima būtų pavadinti ir narkotikus. (Reinhold Aβfalg, www.prizme.lt)

Kaip veikia alkoholis?

Į organizmą alkoholis patenka su geriamu skysčiu ir per skrandžio gleives ir plonąjį žarnyną nukeliauja į kraują, per kraują pasiskirsto po visą kūną. 5-10% alkoholio pašalinama per plaučius, inkstus arba odą. Likusį kiekį apdoroją kepenys. Per vieną valandą 1 kg vyro svorio tenka 0,1 g sunaikinto alkoholio, moters – 0,085 g. Kepenims tenka ypač sunkus darbas.

Alkoholis veikia centrinę nervų sistemą, nes tai yra nervų nuodas, slopinamai veikiantis didžiąsias smegenis bei silpninantis jų veiklą. Yra manoma, jog alkoholis tiesiogiai sužadina

nervų sistemos veiklą, tačiau taip nėra. Priešingai – alkoholis slopina nervų funkcijas. Pakilimas ir smagumas jaučiamas, nes susilpnintos stabdančios bei kontroliuojančios funkcijos. Alkoholis sukelia įvairių sutrikimų:

· supratimo, koncentracijos, loginio mąstymo, atminties, reakcijos, raumenų darbo (pusiausvyros, eisenos, stovėjimo, kalbos);

· realių gebėjimų vertinimo, savikritikos, protinių sugebėjimų įvertinimo, atsakomybės jausmo, padidėja noras rizikuoti (nerūpestingumas, abejingumas). (Reihnold Aβfalg, www.prizme.lt)

Išgėrus didesnį kiekį alkoholio pereinamos trys girtumo stadijos:

1. lengvas girtumas: pasirodo pirmieji suvokimo ir judesių sutrikimai, kyla noras kalbėti ir veikti, atsiranda visagalėjimo jausmas, silpsta savikontrolė;

2. vidutinis girtumas: aatsiranda euforija, noras siausti, viršų ima jausmingumas, kartais nutinka priešingai – pakyla depresyvumas, sielvartas, agresyvus dirglumas, akivaizdžiai sutrinka suvokimas, judesiai, atmintis, kalba, suprimityvėja reakcija, padidėja agresija, labai sumažėja arba visiškai dingsta kritiškas asmeninių galimybių vertinimas;

3. sunkus girtumas: euforija nyksta, išryškėja įvairūs sutrikimai, kalba darosi nesuprantama, dingsta pusiausvyra, prarandama orientacija, gali atsirasti baimė ar jaudulys, išgėrus dar daugiau svaigalų, apima miegas, dingsta sąmonė, dažniausiai to, kas buvo patirta išgėrus, žmogus neprisimena (vadinamoji amnezija). (Reihnold Aβfalg, www.prizme.lt)

Kas yra alkoholizmas?

Alkoholizmas – lėtinis ssusirgimas, išsivystantis ilgą laiką piktnaudžiaujant alkoholiu. „ Lėtinė reiškia, kad alkoholinė priklausomybė nepraeina. Nuo alkoholinės priklausomybės negalima išgyti. Jeigu jau priklausomybė atsirado, ji niekada nepradings. Kaip ir diabetas ji atspindi patologinį, nenormalų organizmo procesą, kurio neįmanoma pakeisti. Tačiau tiek diabeto, ttiek alkoholizmo progresavimą galima sustabdyti.“(www.is.lt)

Tačiau ne kiekvienas žmogus vartojantis alkoholį yra alkoholikas ir ne kiekvienas alkoholio vartojimas reiškia, jog žmogus turi problemą – alkoholizmą. Kalbant apie alkoholio vartojimą yra tokios galimybės:

· alkoholio nevartoti ( tai yra vadinama abstinencija):

· alkoholį vartoti:

-saikingas vartojimas (alkoholis geriamas tuomet, kai norima numalšinti troškulį ar juo pasimėgauti, geriama nedideliais kiekiais, alkoholio vartojimas nesukelia pavojaus geriančiam ir aplinkiniams);

-piktnaudžiavimas (geriant yra pasiekiamas tam tikras girtumo laipsnis, dėl kurio iškyla pavojus ir geriančiam, ir aplinkiniams. Vėliau pakrinka sveikata , pradeda rastis problemų šeimoje, darbe);

-priklausomybė (prasideda, kai piktnaudžiaujančiam alkoholio pradeda reikėti. Geriantysis visokiais būdais stengiasi jo gauti, nes „turi“ išgerti, net žinodamas, kad alkoholis jį vis labiau klampina). Priklausomybė skirstoma į psichinę ir fizinę, pagal tai kuris poreikis (psichinis ar fizinis) sstipresnis. Dažniausiai stipresnė yra psichinė priklausomybė, vėliau prasideda dar ir fizinė.

Yra labai sunku atskirti ribą tarp piktnaudžiavimo ir priklausomybės. Piktnaudžiaujantys turi pabandyti gerti mažiau, o kai kuriose situacijose visiškai atsisakyti alkoholio. Jei žmogus negali to padaryti, tai jau yra priklausomybė. (Reinhold Aβfalg, www.prizme.lt)

Yra mokslininkų teigiančių, jog žmogus labai rimtai turėtų susirūpinti, ar neserga alkoholizmu, jei vartodamas alkoholinius gėrimus pradeda nesuvokti ir nesugeba kontroliuoti, kiek jis išgėrė. (Banaitis, Kurtinaitis, Mikalkevičius, 1998)

„Alkoholizmas laikomas mirtina liga, tik mirštama dėl įįvairių priežasčių. Alkoholizmą sukelia dažnas alkoholinių gėrimų vartojimas. Ši liga pasireiškia liguistu, sunkiai įveikiamu potraukiu alkoholiui. Ilgainiui alkoholis pažeidžia centrinę nervų sistemą. Alkoholizmas pavojingas ne tik pačiam segančiam, bet ir jo artimiesiems.“ ( Birgelis, www.ne-gerk.com)

Prasidėjus alkoholizmui organizme vis daugėja liguistų pakitimų, sutrinka širdies ritmas, vitaminų įsisavinimas, kartais ištinka plaučių uždegimas, tuberkuliozė, mažėja organizmo atsparumas. Žmogus tampa dirglus, irzlus, priekabus, nesusivaldo, silpnėja jo valia. Alkoholikas praranda atsakomybės jausmą, liaujasi domėtis darbu, rūpinti šeima, pačiu savimi, paisyti moralės normų. ( Birgelis, www.ne-gerk.com)

„Svarbus klausimas, kuris iki šiolei sukelia daug ginčų, yra toks: ar alkoholizmas yra atskira pirminė liga? O gal tai tik giliau slypinčių sutrikimų ar socialinių sunkumų išraiška? Ar alkoholikas yra silpnavalis, blogas žmogus? Ar jis visiškai neturi stuburo? Ar ne jis pats savo ligos priežastis?

Nors 1956 metais Amerikos medicinos asociacija bei Pasaulinė sveikatos asociacija alkoholizmą apibrėžė kaip ligą, dar ir šiandien nei politikai, nei šiaip žmonės visa širdimi netiki, jog tai liga.“ (Jorgen F. Nissen, 1997, p. 25)

E.M. Jellinekas sudarė alkoholizmo tipologiją, pripažįstamą visame pasaulyje. Jis išskyrė penkis alkoholizmo tipus ir pavadino juos pirmosiomis graikų alfabeto raidėmis:

* Alfa alkoholizmas – alkoholis geriamas siekiant išspręsti konfliktus ir nugalėti sunkumus, nuslopinti baimę bei įtampą. Geriantysis pajėgus ssave kontroliuoti.

* Beta alkoholizmas – aplinkos sąlygotas girtavimas, piktnaudžiaujama alkoholiu veikiant aplinkai. Proginis išgėrimas pereina į įprotinį girtavimą, atsiranda stiprus alkoholio norėjimas. Labiau tiktų paminėti socialinę priklausomybę, tuo pabrėžiant gėrimo papročių reikšmę.

* Gama alkoholizmas – atsiranda didelė psichinė priklausomybė, pastebimi ir fizinės priklausomybės požymiai. Būdingas saiko praradimas, žmogus, išgėręs tam tikrą kiekį, nebegali sustoti, geria iki visiško apsvaigimo.

* Delta alkoholizmas – geriantysis įpranta per dieną paskirstęs išgerti didelį kiekį alkoholio. Geriančiam pastoviai reikalingas tam tikras kiekis alkoholio, kad nejaustų abstinencijos požymių (pykinimo, drebėjimo ir kt.), nuolat reikia alkoholio, kad galėtų normaliai gyventi ir dirbti.

* Epsilon alkoholizmas – stiprus periodiškas girtavimas. Žmogus gali negerti net 3-4 savaites ir staiga dėl vidinių ar išorinių priežasčių pradeda gerti. Geriantysis praranda saiką, geria iki visiško apsvaigimo, ir po to staiga nustoja. Dažniausia geria tol, kol prageria visus pinigus ar atsiduria ligoninėje. Gėrimo protrūkiai periodiškai pasikartoja.

Alfa ir beta tipai yra pradinės alkoholizmo stadijos, o likę – gama, delta ir epsilon – grynosios alkoholizmo formos. Tačiau įmanomos įvairios mišriosios bei pereinamosios formos. Visuomet svarbiausiai konkretus kiekvieno žmogaus atvejis, būtina išlikti teisingam asmens atžvilgiu, o tipologija yra tik pagalbinė priemonė. (Reinhold Aβfalg, www.prizme.lt) Kam gresia alkoholizmas?

Yra teigiama, jog polinkį greičiau iir ryškiau sirgti alkoholizmu turi šių temperamentų žmonės: cholerikai ir melancholikai. „Asmenybė, kuri nesugeba adaptuotis nei šeimoje, nei visuomenėje, negali susidoroti su vidiniais ir išoriniais stresoriais, nuolatos ieško kompensuojančiųjų faktorių alkoholyje, nes alkoholis pašalina įtampą, sukelia malonumą ir euforiją. Alkoholis tokiai asmenybei tampa visų problemų sprendimu.“ (Banaitis, Kurtinaitis, Mikalkevičius, 1998, p.75)

H.Hill skiria 4 asmenybės tipus, kurie turi didžiausią riziką susirgti alkoholizmu:

1) save laiko nepriekaištingais ir nekritikuotinais, jiems nereikia jokių pastabų ir

pamokymų (vaikai perima iš tėvų, kad jie yra ypatingi ir nepriekaištingo elgesio);

2) agresyvūs, asocialūs, jaudrūs, valdingi, žiaurūs, su greit kylančiu neapykantos jausmu;

3) neprisitaikę, bejėgiai, neproduktyvūs, linkę į neurotizmą (dėl perdėto tėvų rūpinimosi

jais);

4) keistuoliai, turintys paranoinių ir depresijai būdingų bruožų.

Pagrindiniai faktoriai, kurie gali sukelti alkoholizmą:

1. biologiniai (paveldimumas, medžiagų apykaitos sutrikimai ir pan.);

2. psichologiniai (asmenybės ir mikrosocialinės aplinkos sąveikos, tipologiniai asmenybės ypatumai, psichopatologiniai pakitimai);

3. socialiniai (valstybės politika alkoholio atžvilgiu, visuomenės požiūris, tradicijos ir nuostatos, etninė-religinė priklausomybė, socialinė-ekonominė padėtis, individo socialinė padėtis (mokslo cenzas, profesija, šeimyninė padėtis ir t.t.). (Banaitis, Kurtinaitis, Mikalkevičius, 1998)

Kodėl žmonės geria?

Kodėl žmonės, žinodami, kad dažnas išgėrinėjimas gali išsivystyti į alkoholizmą, vis tiek vartoja alkoholį? Manoma, jog iš pat pradžių alkoholis žmones patraukia tuo, jog šis gėrimas stipriai paveikia žmonių nuotaiką. Alkoholis slopina

centrinę nervų sistemą, leidžia žmonėms atsipalaiduoti, nesivaržyti, spontaniškiau elgtis. Alkoholis vartojamas skandinti sielvartą, vartojamas ir pažymint džiugias bei svarbias akimirkas. Dauguma

vartojančių alkoholį mano, kad alkoholio teikiami privalumai atsveria jo neigiamybes. (Jorgen F. Nissen, 1997)

Alkoholis suteikia pasitikėjimo savimi, po kiekvieno gurkšnio žmogus jaučiasi laisvesnis, darosi iškalbingesnis, gali pasakyti tai, ko neturėjo drąsos ištarti anksčiau, žmogų vis labiau prajuokina prasti juokeliai. Žmonės geria, kai jiems liūdna, sunku, kai turi įvairių problemų. Be to, alus numalšina troškulį ir apskritai kitiems yra sskanus. Kai kam labiau patinka vynas, saldūs likeriai ar egzotiškų pavadinimų kokteiliai. (www.is.lt)

Svaiginamasi norint atsipalaiduoti, gerai jaustis, pakelti nuotaiką. Išgėrus pasiekiamas palengvėjimo jausmas. Dažnai alkoholis aukštinamas kaip guodėjas bei rūpesčių šalintojas. Geriantiems nelabai būna svarbus alkoholio skonis, pirmiausiai svarbu alkoholio veikimas, trokštama atsikratyti rūpesčių, susivaržymo, kasdieninio nerimo, prieštaravimų. (Reinhold Aβfalg, www.prizme.lt)

Gana dažnai alkoholis vartojamas bendravimui palengvinti, juo atsilyginama už įvairias paslaugas. Daugelyje šeimų alkoholis vartojamas per įvairias šventes, tradicinius susitikimus. Beveik visi didesni ar mažesni susibūrimai aapvainikuojami gausiu kiekiu alkoholio. Alkoholis buityje neatskiriamas nuo kitų papročių. Visos šeimos laikosi tam tikrų nuostatų, kurios dažnai perduodamos ir atkartojamos ateities kartų. Tad ir alkoholinės problemos perduodamos per buities kultūrą. (Klimas, Kuliešytė, 1994-1995) Mokslininkų duomenimis, per 60% – 70% vvaikų pirmą kartą alkoholį paragauja tėvų ar giminių „dėka“. Apie 40% tėvų leidžia vaikams išgerti namuose įvairių švenčių proga. Alkoholis mūsų visuomenėje toleruojamas. Žmonės jį geria laisvai ir net nesusimąstydami, kad tai gali turėti ir neigiamų pasekmių.

Alkoholio vartojimo pasekmės

Yra manoma jog alkoholio teikiamos „galimybės“ netgi atsveria jo neigiamybes. Tokia nuomonė susidariusi, jog alkoholis daugeliu atvejų kenkia netiesiogiai. Juk dauguma nusikaltimų (vagysčių, apiplėšimų, smurtaujama ir net nužudoma) padaroma būnant išgėrus. Dar nespėję patirti alkoholio žalos įvairiems organams, daug žmonių priklausančių nuo alkoholio, žūva nelaiminguose atsitikimuose, avarijose arba nusižudo. Daugiau nei 50% vyrų savižudybių susiję su alkoholio vartojimu. Taigi alkoholizmas netiesiogiai paliečia daugelį gyvenimo sferų ir persipina su kitom socialinėm problemom. Piktnaudžiavimas alkoholiu siejasi su sveikatos apsauga, demografija, skurdu, bedarbyste iir kt. ( Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1997)

„Volkswagen“ automobilių gamyklos tyrimų centras eksperimentais paneigė prielaidą, jog kai kurių vairuotojų alkoholis beveik nepaveikia.pakanka visai nedidelio kiekio alkoholio, kad padidėtų noras rizikuoti ir nesilaikyti taisyklių; pailgėja reakcijos laikas, sulėtėja koordinacija, per vėlai pastebimos pavojingos situacijos. Net labiausiai patyrusio vairuotojo įgūdžiai greitai nusmunka iki pradedančiojo. Subjektyvus savo gebėjimų vertinimas prieštarauja objektyvioms galimybėms. (Reinhold Aβfalg, www.prizme.lt)

Neretai išgėręs žmogus pridaro tokių dalykų, kurių niekada neišdrįstų padaryti būdamas blaivas, todėl labai kkremtasi. Nelygu, kiek išgėrė, kaip organizmas reaguoja į alkoholį, kur ir su kuo gėrė – pasekmės gali būti daugiau ar mažiau rimtos. Per daug išgėrus atsiranda nepakantumas net menkiausiam triukšmui ir šviesai – mažiausia smulkmena gali išvesti iš pusiausvyros. (www.is.lt)

Alkoholizmo mąstai būtų gerokai mažesni, jei kiekvienas žmogus prieš pradėdamas gerti pagalvotų apie pasekmes, ir ne vien tik teigiamas.

Gydymas

Norint, kad žmogus pasveiktų nuo alkoholizmo, pirmiausia reikia, kad pats žmogus suvoktų savo problemą ir norėtų ją pašalinti. Po to, svarbiausia panaikinti fizinę ir psichinę priklausomybę. Psichinei priklausomybei pašalinti taikoma:

– Aversinė terapija – sukeliamas pasišlykštėjimas alkoholiu: pamačius, užuodus ar pavartojus alkoholio.

– Sensabilizuojamoji terapija – mažinamas fermento acetildehidrogenazės aktyvumas,

– Psichoterapija – padeda tiems, kurie nori pasveikti.Taikoma hipnozė, streso terapija, aiškinimas ar įtikinimas individualiai ar grupėmis,

– Palaikomoji terapija – norint išvengti atkirčio.

Fizinei priklausomybei šalinti taikoma:

– detoksikacija,

– simptominė terapija. (www.takas.lt)

Išvados

Pati visuomenė augina alkoholikus, pateisindama senąsias tradicijas ir papročius. Tai tarsi užburtas ratas, kurį labai sunku būtų užbaigti. Tėvai augina tolerantiškus alkoholio atžvilgiu vaikus, vėliau jie taip pat auklėja savo vaikus ir taip ratas be perstojo sukasi. Vaikai labai imlūs, ir jei jie mato per šeimynines šventes tėvus geriant, jie gana greitai šį ritualą perima. Tėvai gali būti net visiškai normalūs žmonės, retkarčiais „pasivaišinantys“, tačiau tai jau formuoja vaiko supratimą.

Kodėl žžmonės lanko teatrus, kinus, klubus? „Kad pailsėtų, patirtų malonumą“ -, atsakysite. O kas yra malonumas? Viskas, kas patinka, sukelia teigiamas emocijas. Tačiau siekdami „malonumo“ išgerti, kai kurie žmonės pasirengę paaukoti sveikatą, mokslą, šeimą, darbą. Kaip tai paaiškinti? Kaip paaiškinti tai, kad kai kurie nesupranta, jog tai ne vien jų problema, kad jų liga veikia ir aplinkinius?

Mūsų visuomenė žino turinti labai didelę problemą, bet ji prieš ją „užsimerkia“. Visuomenė nenusiteikusi uždrausti alkoholį. Tačiau tada bent jau turėtume pasistengti kur kas daugiau sužinoti, kas nutinka mažai, bet reikšmingai mūsų visuomenės daliai, kodėl tai nutinka ir ką reikėtų dėl to daryti.

Viešoji nuomonė alkoholio vartojimo atžvilgiu ir toliau remia asmeninę laisvę gerti. Tačiau ar visuomenė susimąsto apie tai, kad taip ji tik augina ištisas kartas geriančiųjų? Ar visuomenė pagalvoja bent kartais, kas išaugs iš tų, kurie trečdalį savo gyvenimo praleidžia šalia alkoholikų tėvų, juos slapstydami ir teisindami?

Tam tikra parama iš visuomenės pusės yra skiriama švietimui, taip pat profilaktinėms priemonėms, nukreiptoms prieš paauglių gėrimą. Bet ar to užtenka? Lėšų profilaktinėms priemonėms skiriama iš tiesų labai nedaug. Tas pastangas tuoj pat užgožia alkoholio pramonės reklamos agentūros, veikiančios labai profesionaliai, įkaldamos į mūsų sąmonę skatinančius gerti šūkius. Reklamos agentūros naudojasi alkoholio poveikiu nuotaikai, o kkokios būna pasekmės – akivaizdu.

„ Alkoholio išauginti jausmų žiedai sunokina labai karčius vaisius.Tai ir venerinės ligos, nepilnaverčiai vaikai ir pačių išgeriančiųjų dvasinis skurdumas.Todėl verta prisiminti Džeko Londono žodžius : “ Alkoholinis gėrimas visuomet ištiesia mums savo ranką, kai mes patiriame nesėkmę, nusilpstame, kai pavargstame, ir nurodo nepaprastai lengvą išeitį iš susidariusios padėties.Tačiau tai veidmainystė : dvasinis pakilumas, kurią jis žadina, yra iliuzinė, alkoholinio gėrimo veikiami mes prarandame tikrąjį daiktų vertės suvokimą.”Tad prieš vartojant svaigalus – pagalvokime, o jei pradėjome vartoti, darykime tai labai atsargiai.“ (www.is.lt)

Literatūros sąrašas:

1. „Alkoholizmas ir Nikotizmas“, V.Banaitis, A.Kurtinaitis, A.Mikalkevičius, Vilnius pradai 1998

2. „Lietuvos šeima“, V.Klimas, E.Kuliešytė, Vilnius 1994-1995

3. „Lietuvos statistikos metraštis 2003“

4. Jorgen F. Nissen „Nematomas dramblys“, Lietuvos blaivybės fondas 1997m.

5. „Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1997“

6. www.takas.lt

7. www.is.lt

8. S.Birgelis, www.ne-gerk.com

9. Reinhold Aβfalg, www.prizme.lt