Aterosklerozė

TURINYS

ATEROSKLEROZĖ 2

RIZIKOS VEIKSNIAI 3

KLINIKINIS PASIREIŠKIMAS 4

SLAUGA 5

NAUDOTA LITERATŪRA 7

Aterosklerozė

Aterosklerozė – tai nepastebimai prasidedantis ir laipsniškai besivystantis arterijų standėjimo bei siaurėjimo procesas, vadinamas aterogeneze. Jis ilgas ir sudėtingas, gali prasidėti jaunystėje ir nebyliai trukti dešimtis metų.

Yra 4 aterosklerozės stadijos:

I stadija: pakitimai dar labai nežymūs, nusiskundimų beveik nėra;

II stadija: juntami kraujotakos sutrikimai, skausmas judinant galūnes ir protarpinis raišumas;

III stadija: akivaizdūs, stipriai juntami kraujotakos sutrikimai; skauda jau ir nejudant;

IV stadija: nepakankama kraujotaka, blogai gyjančios trofinės opos, arterijos užsikimšimas ((vadinamoji obliteracija); tokia būklė taip pat vadinama lėtiniu arterijų užsikimšimu.

Pradinėse stadijose žmogus nieko blogo nejaučia. Į gydytoją kreipiamasi tik tada, kai procesas jau toli pažengęs. Dažnai liga apie save praneša netikėtai: krūtinės angina, miokardo infarktu, galvos smegenų insultu, kojų skausmais ar gangrena, net staigia mirtimi. Ligos paūmėjimus dažniausiai lemia aterosklerozinės plokštelės plyšimas ir kraujo tėkmę trikdančio krešulio (trombo) susidarymas. Šis procesas vadinamas aterotromboze.

Yra keletas aterogenezę aiškinančių teorijų: mechaninė, lipidinė, uždegiminė – imuninė, infekcinė. Pagal šiuo metu vyraujančią hipotezę aterosklerozė – ttai vidinio kraujagyslės dangalo, vadinamo endoteliu, imuninis – uždegiminis atsakas į pažeidimą. Pagrindinis vaidmuo tenka endotelio funkcijos sutrikimui. Įvairių rizikos veiksnių (cholesterolio, padidėjusio kraujospūdžio, rūkymo ir kt.) pažeistas endotelis netenka apsauginės reikšmės, tampa pralaidus uždegiminėms kraujo ląstelėms (makrofagams, T – llimfocitams) ir cholesteroliui. Aterogeniškiausias yra oksiduotas mažo tankio lipoproteinų cholesterolis, todėl labai blogai, kai jo kraujyje yra per daug. Cholesterolį „praryja“ aktyvuotos kraujo ląstelės makrofagai, tapdamos putotomis ląstelėmis. Po endoteliu susikaupusios putotos ląstelės bei iš jų atsipalaidavę laisvi lipidai (riebalai) sudaro aterosklerozinės plokštelės pagrindą. Susiformuoja ankstyvasis aterosklerozinis pažeidimas – riebalinė dėmė. Vėliau pažeidimas didėja, jame kaupiasi ne tik cholesterolis, bet ir įvairiausios ląstelės, jungiamasis audinys – formuojasi tikroji aterosklerozinė plokštelė. Ją sudaro riebalinė šerdis, kurios pagrindas cholesterolis, ir fibrozinis dangalas, skiriantis plokštelę nuo pratekančio kraujo.

Augdama plokštelė vis labiau siaurina arterijos spindį ir trukdo tekėti kraujui.

Anksčiau vyravo nuomonė, kad pačios pavojingiausios yra labiausiai spindį siaurinančios plokštelės. Pastaraisiais metais intrakoronariniu ultragarsu nustatyta, kad aterosklerozinės plokštelės dažnai auga ne į kraujagyslės spindį, o eekscentriškai, deformuodamos kraujagyslės sienelę, bet mažai siaurindamos spindį. Nustatyta, kad širdies infarktą sukelia ne tos plokštelės, kurios labiausiai siaurina spindį. Pavojingiausios yra nestabilios, lengvai pažeidžiamos, kartais visai nedidelės plokštelės. Spindį jos gali siaurinti visai nedaug, didžioji jų dalis gali būti išsidėsčiusi ekscentriškai. Nestabili plokštelė minkšta, su didele lipidine šerdimi, ją nuo kraujagyslės spindžio skiriantis dangalas plonas, gausiai infiltruotas aktyvuotais makrofagais, jame mažai lygiųjų raumenų ląstelių.

Dėl menkiausios priežasties (pavyzdžiui, po fizinio darbo ar emocinio susijaudinimo, padidėjus kraujospūdžiui ar padažnėjus pulsui) tokia pplokštelė traumuojama, jos dangalas įplyšta. Tuomet pro plyšį į kraujagyslės spindį pasipila lipidai, tie įtrūkimu ima lipti krešėjimo ląstelės – trombocitai. Prisidėjus dar ir fibrinui, susiformuoja trombas (krešulys). Kai jis nedidelis ir užtveria tik dalį kraujagyslės spindžio, susergama nestabilia krūtinės angina arba negiliu širdies infarktu. Sluoksniuotoms trombinėms lipidinėms masėms visiškai užkimšus koronarinės kraujagyslės spindį, įvyksta gilus širdies infarktas.

Taigi nuo aterosklerozinio proceso pradžios iki momento, kai širdies raumenį maitinančios koronarinės (vainikinės) arterijos spindis visiškai užsikemša, praeina keli etapai:

arterijoje susiformuoja aterosklerozinė plokštelė, siaurinanti spindį;

nestabili plokštelė tampa lygi, įplyšta;

plokštelės paviršiuje, dažnai ties įplyšimu, susidaręs kraujo krešulys dažnai užkemša kraujagyslės spindį – kraujotaka nutrūksta. Tam tikra širdies raumens dalis nebegauna deguonies, ji apmiršta. Įvyksta širdies infarktas.

Aterosklerozę galima sustabdyti ir išvengti koronarinės širdies ligos apraiškų.

Rizikos veiksniai

Rizikos veiksnių įtaka širdies ir kraujagyslių ligoms įrodyta seniai. Koronarinė širdies liga prasideda ne nuo skausmų krūtinėje, bet gerokai anksčiau – nuo neigiamo įvairių rizikos veiksnių poveikio vidinei kraujagyslės sienelei – endoteliui. Įvertinus daugybės tyrimų rezultatus buvo suformuota koronarinė širdies ligos išsivystymo „rizikos veiksnių hipotezė“.

Koronarinės širdies ligos rizikos veiksniai skirstomi į dvi grupes:

I. Rizikos veiksniai, kuriuos galima paveikti (modifikuoti):

rūkymas;

padidėjęs kraujospūdis;

padidėjęs lipidų kiekis kraujyje;

cukrinis diabetas;

gausus riebalų ir cholesterolio kiekis maiste;

nutukimas;

mažas ffizinis aktyvumas;

stresas ir depresija;

padidėjęs kraujo krešumas, klampumas, fibrinogeno kiekis ir kt.

II. Rizikos veiksniai, kurių negalima paveikti (nemodifikuojami):

amžius (vyrų per 45 m., moterų – per 55 m.);

vyriška lytis;

paveldimumas: anksti pasireiškusios širdies ir kraujagyslių ligos artimiesiems – tėvams, broliams, seserims (širdies infarktai ar staigios mirtys vyrams iki 55 metų, moterims iki 65 metų.);

jau nustatyta aterosklerozinės kilmės kraujagyslių liga (širdies, galvos smegenų, kojų kraujagyslių ir kt.).

Kasmet nustatoma vis naujų rizikos veiksnių. Išaiškinta, kad kenkia homocisteino perteklius kraujyje dėl folinės rūgšties ir vitamino B12 stygiaus, lipoproteino (a), apolipoproteino A stoka, oksidacinis organizmo stresas, kurio metu atsiranda daug laisvųjų radikalų, infekcija (ypač chlamidinė), uždegimas ir kt. Sparčiai vyksta tyrimai genetikos srityje.

Visi rizikos veiksniai tarpusavyje susipynę, stiprina vienas kito neigiamą poveikį.

Klinikinis pasireiškimas

Aterosklerozė – sisteminė kraujagyslių sienelės liga – pažeidžia vainikines, smegenų, periferines, vidaus organų kraujagysles.

Aterosklerozei pažeidus vainikines arterijas, ligoniui gali būti krūtinės angina, miokardo infarktas, širdies nepakankamumas, sutrinka širdies ritmas.

Dėl aortos aterosklerozės skauda krūtinę, padidėja arterinis kraujospūdis; išsiplėtusi aortos atkarpa (aneurizma) gali plyšti.

Smegenų arterijų aterosklerozė silpnina atmintį, mažina darbingumą, sukelia galvos skausmus; kartais degraduoja ligonio asmenybė, sutrinka psichika.

Dėl inkstų arterijų aterosklerozės gali padidėti arterinis kraujospūdis, vėliau – pablogėti šlapimo išsiskyrimas.

Aterosklerozei pažeidus kojų arterijas, skauda blauzdų raumenis, šąla ir išopėja kojos.

Obliteracinį endarteritą – arterijų užsikimšimo ligą – užvis labiau skatina rūkymas. Jei pacientas neatsisako cigaretės visiškai ir galutinai, jį gydyti nėra prasmės.

Jei tik įmanoma, reikia atsisakyti vaistų, apie kuriuos žinoma, kad jie gali pabloginti kraujotaką. Štai tos įtartinos „sklerozės tabletės“:

beta adrenoblokatoriai;

estrogenai (moteriškieji lytiniai hormonai);

„alfa“ blokatoriai (dideliam kraujospūdžiui mažinti);

skalsių alkaloidai.

Reikia ryžtingai kovoti su kitomis pacientą kamuojančiomis ligomis, kurios gali dar pabloginti kraujotaką. Tokios „sklerozinės“ ligos yra:

širdies nepakankamumas;

mažas kraujospūdis;

silpnos ir išsiplėtusios venos;

ortopedinės ligos;

nervų ir raumenų ligos.

Svarbu šalinti rizikos veiksnius – kovoti su:

hipertenzija;

nutukimu;

lėtinėmis infekcijomis;

lėtiniais apsinuodijimais (alkoholiu, nikotinu);

kraujo sutirštėjimu (poliglobulija);

lipidų ir cholesterolio pertekliumi kraujyje;

podagra;

cukriniu diabetu.

Arterijoms palankūs valgiai ir gėrimai:

 Kukurūzų daigų, saulėgrąžų, dagių aliejus, specialių rūšių margarinas.

 Pasukos, liesas pienas, liesa varškė, liesas jogurtas, liesas sūris (riebumas ne didesnis kaip 15%).

 Vištų kiaušinių baltymas; trynys vartotinas ne dažniau kaip 1-2 kartus per savaitę.

 Liesa mėsa, kepta grilyje (elektriniame, ne ant medžio anglių, kad neskatintų vėžio), arba virta nupjausčius visus matomus riebalus, truputis liesos dešros.

 Iš paukštienos – kalakutiena arba paukštiena be odelės.

 Liesųjų rūšių žuvys – jei tik nekeptos – tiekia baltymų, ypač naudingų širdžiai.

 Pasūdytame vandenyje virtos bulvės, bulvių tyrė (tik nedaug), ryžiai.

 Neriebūs

kepiniai, „sausi“ pyragai.

 Daržovės, salotos ir vaisiai.

 Mažiau cukraus (geriau jį pakeisti saldikliais), uogienių, medaus, kompoto.

 Truputį nesūdytų riešutų.

 Kava ir arbata – iki vidurdienio (jei toleruojate). Žolelių arbatos ir švelnus mineralinis vanduo.

Kitos svarbios bendrosios priemonės – sportas ir judėjimas. Sportuojant ir judant suaktyvėja medžiagų apykaita raumenyse, o dėl to įvyksta daug gerų dalykų:

raumenyse kerojasi kapiliarai;

sparčiau formuojasi kolateralinė kraujotaka;

žmogus tampa ne toks jautrus skausmui.

Esminis reikalavimas – lavinti tuos raumenis, kurie yra tuoj už susiaurėjusios arba užsikimšusios arterijos. Taigi reikia:

gniaužyti kumščius –– kai sutrikusi rankos kraujotaka;

važinėti dviračiu ir laipioti laiptais – kai užsikimšusi klubo arterija;

pėdomis ritinėti kokį nors daiktą ir stovėti ant kojų pirštų – kai trombas yra blauzdoje.

Būtina atsisakyti žalingų įpročių!

Gydoma ilgai ir sudėtingai. Gydoma kraujagysles plečiančiais, jų sieneles stiprinančiais, kraujo klampumą ir krešėjimą mažinančiais vaistais; kartais daroma operacija.

Priešateroskleroziniu, palankiu koronarinio ligonio sveikatai veikimu taip pat pasižymi:

1. fizinis darbas visoms raumenų grupėms;

2. subalansuota mityba;

3. ne žalingiems įpročiams;

4. geriatriniai preparatai:

 antioksidantai (vitaminai E, C su selenu);

 česnako preparatai;

 alijošiaus ekstraktas;

 medus ir jo produktai;

 Ženšenio preparatai;

 Retabolilis;

 Grynas oras, deguonis;

 žuvų ttaukai (omega-3 riebiosios rūgštys);

 kalio, magnio ir kiti preparatai.

 Judėjimas;

 Novokainas;

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Lesauskaitė V., Pagyvenusių žmonių slauga – Kaunas, 2001

2. Hallbjorg Almas, Klinikinė slauga II tomas – Vilnius, 1999.

3. Hansas Jurgenas fon Bozė, Ligų mokslas – AVICENA Vilnius 1997.

5. Vaistų žinynas 2003m. Vilnius.