Atramos ir judėjimo organų sistemos ligos

Fibromialgija

Fibromialgija – tai reumatinė liga, kurios pagrindiniai simptomai yra išplitęs skausmas ir nuolatinis nuovargis. Dažniausiai ja serga 35-55 metų moterys.

Ligos priežastys. Tikslios ligos priežastys nėra žinomos. Ligos išsivystymą gali skatinti nervinė įtampa, fizinė ar emocinė trauma, virusinės infekcijos. Svarbi priežastis yra miego sutrikimai. Fibromialgijos simptomus gali sustiprinti rūkymas, netinkami fiziniai pratimai, netaisyklinga kūno padėtis.

Ligos eiga. Dažniausiai fibromialgija prasideda palengva. Trumpalaikiai, nereikšmingi skausmai, kuriuos jaučiame kiekvienas, kai kuriems žmonėms dėl neaiškių priežasčių tampa pastovūs, lėtiniai. Nuolatos jjaučiamas skausmas sukelia raumenų įtempimą, sutrikdo miegą, sukelia psichinę įtampą. Visa tai skatina raumenų nuovargį, o nuvargusius raumenis skauda dar labiau. Taip susidaro ydingas skausmo ratas – vieni veiksniai sukelia kitus, o paskutinieji sustiprina pirmuosius. Net ir pašalinus pradinę skausmo priežastį, skausmas tęsiasi toliau, išplinta. Dažniausiai skauda raumenis, sausgysles, aplink sąnarius. Skausmas būna įvairaus pobūdžio (maudžiantis, geliantis, deginantis, duriantis), intensyvumo (kartais vos juntamas, o kartais – nepakeliamas), bet nuolatinis. Dažnai skausmas stipresnis ryte arba antroje dienos pusėje. Drėgnas, šaltas oras, ppervargimas, nervinė įtampa skausmą sustiprina. Skaudėti gali vieną kūno dalį ar keletą skirtingų sričių, skausmas linkęs plisti. Neretai skauda visą kūną. Gali būti skausmingi tam tikri kūno taškai. Juos jums nustatys gydytojas apžiūros metu. Tai abiejose kūno pusėse simetriškai išsidėstę mminkštuosiuose audiniuose taškai, kuriuos spaudžiant jausite stiprų skausmą. Šių taškų radimas patvirtina fibromialgijos diagnozę. Ligonis jaučiasi nuolat pavargęs, nusilpęs, jam trūksta energijos, būna sunku atlikti įprastus darbus. Nuovargis pastovus ir ilgalaikis. Naktį būna sunku užmigti, miegas neramus, negilus, ligonis nakties metu dažnai prabunda, o ryte atsikelia nepailsėjęs. Net išsimiegojęs naktį ligonis jaučiasi pavargęs. Ilgainiui kyla įvairios psichologinės problemos – bloga nuotaika, liūdnos mintys, beprasmybės pojūtis, depresija arba padidėjęs dirglumas, nerimas, nervinė įtampa. Pablogėja dėmesio koncentracija, atmintis. Papildomai gali atsirasti ir kitų simptomų: rankų, kojų, veido tirpimas, šalimas, gausus prakaitavimas, keletą valandų trunkantis rytinis kūno sustingimas, panašūs į migreną galvos skausmai, spazminiai pilvo skausmai. Laikui bėgant simptomai gali kisti, tačiau bendra ligonio būklė dažniausiai išlieka gera.

Komplikacijos. Fibromialgija nesukelia grėsmingų gyvybei komplikacijų, jji netrumpina gyvenimo. Nesvarbu, kokio intensyvumo yra skausmas ir jo sąlygotas judesių apribojimas, fibromialgija niekada nesukels sąnarių deformacijų, nepažeis sąnarių judrumo.

Kelio sąnario menisko plyšimas

Meniskai – tai C formos kremzlės, esančios tarp kelio sąnarį formuojančių šlaunikaulio ir blauzdikaulio. Kelio sąnaryje yra du meniskai – vidinis ir šoninis. Jie sušvelnina smūgius, tenkančius sąnariui, stabilizuoja kelio sąnarį. Menisko įtrūkimas, jo dalies atplyšimas ir vadinamas menisko plyšimu.

Ligos priežastys. Meniskų plyšimai gali būti: 1. Trauminiai – kuomet sąnariui tenka didelis staigus apkrovimas, kai daromi staigūs jjudesiai (dažniausiai sukamieji) ar nuo stipraus smūgio į kelio sąnario šoną.

2. Degeneraciniai – kuomet dėl senatvinių ar uždegiminių pakitimų meniskas tampa mažiau elastingas, gali užtekti ir nedidelės traumos, kad jis plyštų.

Ligos eiga. Jei pažeistas vidinis meniskas, skaudės vidinę kelio pusę, jei šoninis – šoninę. Sąnarys tarsi užsifiksuoja tam tikroje padėtyje, tuomet būna stiprus skausmas bandant ištiesti koją. Šį sąnario „bloką” sukelia menisko atplaiša, patekusi tarp kaulų sąnarinių paviršių ir įstrigusi ten tarsi pleištas. Dažniausiai kitą dieną po sužeidimo kelio sąnarys patinsta. Skauda ir sukryžiavus kojas ar atliekant sukamuosius judesius per kelio sąnarį. Dėl atitrūkusios nedidelės menisko dalies kelio sąnarys gali „traškėti”. Po staigios traumos davus sąnariui ramybę,dažnai skausmas ir tinimas sumažėja, tačiau vos pradėjus aktyviau judėti vėl atsinaujina. Meniskas negali pats sugyti (jis neturi maitinančių kraujagyslių), todėl dažnai tenka operuoti ir meniską susiūti ar atplaišas pašalinti.

Komplikacijos. Laiku nesikreipus į gydytoją, kelio sąnarys nuolat skaudės didesnio apkrovimo metu, ar net ramybėje. Trūkęs meniskas pats nesuauga, todėl yra būtina pasikonsultuoti su gydytoju, ir tik jis gali nuspręsti, ar Jums reikalinga operacija, ar kitos gydymo priemonės. Dažniausia operacijos komplikacija – infekcijos patekimas į operuotą sąnarį.

Osteochondrozė

Osteochondrozė – tai degeneracinė stuburo tarpslankstelinių diskų liga.

Ligos priežastys. Osteochondrozė – tai yra artrozė, kuri pažeidžia stuburą, o tiksliau –– tarpslankstelinius diskus. Šie diskai – tai kremzlinės pagalvėlės, skiriančios vieną stuburo slankstelį nuo kito. Žmogui senstant, veikiant kitiems faktoriams, kremzlės susidėvėjimas ima vykti greičiau nei naujos kremzlės susidarymas – diskų elastingumas mažėja, jie plokštėja, tarpai tarp slankstelių mažėja. Dažnai susiformuoja slankstelių kaulinės išaugos, vadinamos osteofitais („ataugos”). Kauliniai slankstelių paviršiai ima liestis, trinasi vienas į kitą, tuomet vystosi aplinkinių sričių uždegimas, atsiranda skausmas

Ligos eiga. Ligos pradžioje būna stiprus sprando, kaklo, juosmens ir nugaros skausmas, dažnai stipresnis fizinio krūvio metu ar po jo. Ilgainiui skausmas silpnėja, tačiau visiškai nepraeina. Progresuojant ligai, stuburas praranda savo lankstumą, sumažėja jo judesių amplitudė.

Komplikacijos. Pagrindinė osteochondrozės komplikacija yra skausmas. Skausmas gali būti labai įvairaus intensyvumo, nuo nestipraus iki nepakeliamo. Ilgainiui skausmas mažėja, nors visiškai neišnyksta.

Nervų organų sistemos ligos

Radikulopatija

Radikulopatija – tai nugaros smegenų nervų šaknelių pažeidimas, sukeliantis būdingus neurologinius simptomus.

Ligos priežastys. Dažniausia radikulopatijos priežastis – tarpslankstelinio disko išvarža, tačiau šakneles gali traumuoti ir kaulinės išaugos (osteofitai), sustorėję stuburo raiščiai bei apie šaknelę susiformavusios sąaugos, taip pat uždegiminiai, apie šakneles esančių dangalų, pakitimai, stuburo kanalo susiaurėjimas. Šaknelių pažeidimą taip pat gali sukelti ne stuburo kaulų ir jungiamojo audinio pažeidimo sukeltos priežastys: stuburo ar tarpslanstelinių diskų trauma, įgimtos stuburo anomalijos, šalia šaknelių esantys navikai.

Ligos eiga. Radikulopatijos ssimptomai priklauso nuo to, kuri stuburo šaknelė yra pažeista. Skiriamos juosmeninės-kryžmeninės, krūtininės ir kaklinės radikulopatijos. Dažniausiai pasitaiko juosmeninės-kryžmeninės radikulopatijos. Būdingi šaknelių dirginimo simptomai: skausmas (skauda šaknelės išėjimo iš stuburo kanalo vietoje ir šaknelės įnervacijos zonoje), jį lydintis lokalus nugaros tiesiųjų raumenų įtempimas, nemalonūs pojūčiai šaknelės inervacijos zonoje: menkiausias prisilietimas gali sukelti intensyvų skausmą, deginimo, skruzdžių bėgiojimo pojūčius; Šaknelių „iškritimo“ simptomams būdinga raumenų jėgos bei jutimų sutrikimas šaknelės inervacijos zonoje. Šaknelių pažeidimui juosmens srityje būdingi šaknelių tempimo simptomai: pavyzdžiui ligonis jaučia skausmą keliant ištiestą koją aukštyn, gulint jam ant nugaros, o, sulenkus koją, skausmas pranyksta. Ilgai užsitęsus radikulopatijos požymiams, šaknelės įnervacijos zonoje gali atsirasti raumenų nunykimas, išnykti visi jutimai. Kai pažeidžiama daug nugaros smegenų šaknelių stuburo kanale, ten, kur jos sudaro šaknelių pluoštą, vadinamą arklio uodegą, gali atsirasti „arklio uodegos“ sindromas: atsiranda raumenų silpnumas abiejose kojose, sutrinka abiejų kojų ir tarpvietės jutimai, pasireiškia dubens organų funkcijos sutrikimas – susilaiko išmatos, šlapimas. Tai labai pavojinga sveikatai būklė, kurios priežastį, jei įmanoma, reikia šalinti nedelsiant. Paprastai radikulopatijos simptomai atsiranda staiga, juos gali išprovokuoti peršalimas, intensyvus fizinis krūvis, infekciniai veiksniai. Susirgus, intensyvus skausmas ir kiti minėti simptomai gali užtrukti kelias savaites net ir intensyviai gydant, be to radikulopatijos, yra linkusios atsikartoti.

Profilaktika. Vengti fizinio krūvio,

kurio metu gali būti tiesiogiai traumuojamas stuburas (sunkių svorių kilnojimas, ilgalaikė priverstinė kūno padėtis). Fiziškai dirbant, laikyti stuburą vertikalioje ašyje, sunkius daiktus kelti atsitūpus, tiesia nugara. Jei yra nutukimas, reguliuoti kūno svorį. Pasikonsultavus su gydytoju, reguliariai atlikti fizinius pratimus, stiprinančius nugaros raumenis. Esant lėtiniams nugaros skausmams bei atliekant tam tikrą fizinius veiksmus, galinčių sukelti stuburo apkrovimą, nešioti juosmenį fiksuojantį korsetą. Vengti darbo drėgnose, nešildomose patalpose.

Komplikacijos:

Komplikacijos gali atsirasti, jei pacientas pats ilgai nesikreipia į gydytoją ar, jei konservatyvus gydymas nepagerina ligonio bbūklės ir laiku nepritaikomas chirurginis gydymas. Ilgalaikio šaknelių pažeidimo atveju atsiranda negrįžtami nervinio audinio pakitimai dėl kurių visam laikui išlieka raumenų nunykimas, nejautra šaknelės pažeidimo vietoje, dubens organų funkcijos sutrikimas.

Migrena

Migrena – tai nežinomos kilmės epizodinis galvos skausmas, lydimas įvairių neurologinių , virškinamojo trakto ir autonominės (vegetacinės) nervų sistemos sutrikimų.

Ligos priežastys. Iki šių dienų nėra žinomos migreną sukeliančios priežastys. Manoma, kad jai atsirasti reikšmės turi paveldimumas ir šie provokuojantys faktoriai: stresas, nuovargis, miego-būdravimo režimo nesilaikymas, alkoholis, kai kurie maisto produktai (kakava, ššokoladas, riešutai, fermentinis sūris, raudonas vynas), badavimas, staigus meteorologinių sąlygų pasikeitimas. Moterys serga tris kartus dažniau nei vyrai.

Ligos eiga. Migrenos pagrindinis simptomas yra priepuolinis galvos skausmas. Tarp priepuolių pacientai paprastai jaučiasi visiškai sveiki. Iš viso skiriamos 7 migrenos rūšys. Išskiriamos kketurios migrenos priepuolio stadijos:

· Prodromas (šviesos baimė, dėmesio sutrikimas, padidintas jautrumas garsams, kalbos sutrikimai, uoslės jautrumo padidėjimas, žiovulys, norėjimas tam tikro maisto, šalčio pojūtis, apetito sumažėjimas, tingumas) – simptomai pasireiškia per kelias valandas ar dienas prieš galvos skausmą;

· Aura (tai neurologinių židininių simptomų atsiradimas prieš galvos skausmą) – simptomai paprastai atsiranda per 5-20min. ir trunka ne ilgiau kaip 60min., pasireiškia matymo įvairiais sutrikimais, įvairių kūno vietų aptirpimu, paralyžiais. Tam pačiam ligoniui gali pasireikšti kelios aurų rūšys.

· Galvos skausmas – būdingas priepuolinis, vienos galvos pusės, pulsuojančio pobūdžio, sustiprėjantis fizinio krūvio metu galvos skausmas, kuris, užtrukus priepuoliui, gali apimti visą galvą. Skausmą lydi pykinimas, vėmimas, šviesos baimė, erzina stipresni garsai, gali atsirasti neryškus matymas, alkio jausmas, padažnintas šlapinimasis, nosies gleivinės paburkimas, padidėjęs prakaitavimas, karščio aar šalčio pojūtis, sutrinka dėmesio koncentracija. Skausmas gali trukti 4-72 val., jei skausmas užtrunka daugiau kaip tris paras, tuomet diagnozuojama migreninė būklė. Sveikimo stadija – tai galutinė migrenos priepuolio stadija, jos metu galvos skausmas mažėja ir praeina, tačiau kurį laiką gali likti nuovargis, sumažėjęs darbingumas, padidėjęs dirglumas. Migrenos priepuolių dažnis labai įvairus – nuo kelių per visą gyvenimą iki kelių per savaitę. Taikant gydymą, laikantis režimo, priepuoliai tampa retesni. Pastebėta, kad daliai pacienčių priepuoliai suretėja nėštumo metu. Taip pat priepuoliai ssuretėja vyresniame amžiuje, sumažėja jų intensyvumas.

Profilaktika. Rekomenduojama laikytis miego-būdravimo, darbo-poilsio režimo, vengti maisto produktų, provokuojančių galvos skausmus, nepamiršti, kad nikotinas, piktnaudžiavimas alkoholiu provokuoja galvos skausmų priepuolius, reguliariai atlikti fizinius pratimus.

Komplikacijos: Skiriamos dvi pagrindinės migrenos komplikacijos:

· Migreninė būklė;

· Migreninis smegenų infarktas.

Tačiau be šių pagrindinių komplikacijų dažnai pasikartojantys migrenos priepuoliai gali rimtai sutrikdyti kasdienę pacientų veiklą, sumažinti darbingumą, sukelti depresijos simptomus.

Kvėpavimo organų sistemos ligos

Bronchitas

Bronchitas – bronchų gleivinės uždegimas, dažniausiai sukeliamas virusų arba bakterijų.

Ligos priežastys. Dažniausiai bronchitą sukelia virusinė infekcija (rinovirusinė, adenovirusinė, respiracinė sincitinė, gripo, paragripo, Herpes simplex virusas ir kt.), kuri gali komplikuotis bakterine infekcija. Daug rečiau pirminio bronchito priežastis yra bakterijos (Streptococcus pneumoniae, Haemofilus influenzae, Staphylococcus aureus, Mycoplasma pneumoniae, Chlamidia pneumoniae ir kt.). Ligą gali sukelti įvairios augalinės ir mineralinės dulkės, rūgščių garai, amoniakas, organiniai tirpikliai, sieros dioksidas, tabako ir kitokių rūkalų dūmai. Bronchito atsiradimą skatina kontaktas su kenksmingomis medžiagomis, nuovargis, peršalimas, nutukimas, alkoholis, krūtinės ląstos deformacijos ir pan.

Ligos eiga. Ūminio bronchito metu, kosulys pirmosiomis dienomis būna sausas, vėliau ligonis iškosti gleivingų ar gleivingai pūlingų skreplių. Lėtiniam bronchitui būdingas stiprėjantis kosulys: ligos pradžioje kosima ir skrepliuojama rytais, vėliau ir dieną; kosulys stiprėja, tampa varginančiu, ima trūkti oro. Ligonį vargina dusulys, stiprėjantis po fizinio krūvio, įkvėpus šalto oro, skausmas už krūtinkaulio, nedidelis kkarščiavimas (kūno temperatūra pakyla iki 38°C). Be to, ligonį vargina viršutinių kvėpavimo takų simptomai – sloga, čiaudulys, gerklės skausmas, balso užkimimas. Sergant bronchitu būdingi bendro negalavimo reiškiniai – prakaitavimas, greitas nuovargis, sumažėjęs darbingumas. Dažniausiai bronchitas būna ūmus ir trunka 1-3 savaites (sunkesniais atvejais 4-6). Tačiau negydomas gali įgyti lėtinę formą: liga užtrunka ne mažiau kaip dvejus metus, per kuriuos apie 3 mėnesius būna paūmėjimų. Tuomet pakyla kūno temperatūra, suintensyvėja kosulys, skrepliavimas. Paūmėjimas trunka 3-4 savaites.

Komplikacijos. Ūminio bronchito komplikacijos retos. Kai laiku nepradedamas tinkamas gydymas. liga gali komplikuotis bronchiolitu, lėtiniu bronchitu, plaučių uždegimu.Dažniausiai lėtinio bronchito eiga daugelį metų būna stabili. Jei liga dažnai paūmėja, gali išsivystyti bronchektazinė liga. Rečiau komplikuojasi lėtine obstrukcine plaučių liga, lėtine plautine širdimi, kvėpavimo nepakankamumu.

Profilaktika. Patariama vengti peršalimo, nešvaraus dulkėto oro, nerūkyti, grūdinti organizmą, pakankamai ilsėtis, vartoti vitaminingą maistą, skiepytis nuo gripo. Ryte ir vakare arba ilgai pabuvus dulkėtoje aplinkoje, patartina išplauti nosį virintu vandeniu arba 1% valgomosios druskos tirpalu.

Patarimai. Ligoniui, sergančiam bronchitu, reikalingas pilnavertis, daug baltymų ir vitaminų turinti maistas. Rekomenduojama gerti daug šiltų skysčių. Gydant lėtinį bronchitą, svarbiausia pašalinti tuos veiksnius, kurie palaiko lėtinį ligos procesą: mesti rūkyti, pakeisti darbą, jei jis yra susijęs su dulkėmis, dūmais, kvėpavimo takus dirginančiomis medžiagomis.

Lėtinė obstrukcinė plaučių liga

LOPL –– tai progresuojanti kvėpavimo takų liga, sutrikdanti jų praeinamumą ir dujų apykaitą.

Ligos priežastys. Nėra vienareikšmio atsakymo, kodėl vieni žmonės suserga LOPL, o kiti ne. Pagrindinis šios ligos rizikos faktorius – rūkymas. 90 proc. sergančiųjų LOPL – aktyviai arba pasyviai rūkantys. Nors oro užterštumo vaidmuo nėra aiškus, bet, manoma, kad ir jis turi įtakos sergamumui šia liga. Profesinės dulkės ir chemikalai (garai, dirgikliai, dūmai), esant intensyviam ir ilgam kontaktui, gali sukelti LOPL, nepriklausomai nuo to, rūko žmogus ar ne. Manoma, kad yra genetinis šios ligos polinkis (nustatytas paveldimas alfa-1 antitripsino deficitas). Kvėpavimo takų infekcijos, persirgtos kūdikystėje ir vaikystėje, turi reikšmės LOPL atsiradimui vyresniame amžiuje. LOPL neretai pasireiškia po gripo, kitų virusinių infekcijų, plaučių uždegimo.

Ligos eiga. Liga nustatoma vėlai, nes pacientai dėl lėtai progresuojančios ligos neturi nusiskundimų. Kosulys, skrepliavimas, fizinio pajėgumo sumažėjimas – ankstyvieji ligos simptomai, kurie negydomi progresuoja metų metais. Dažnai į juos nekreipiama dėmesio, prie jų priprantama, į gydytojus nesikreipiama. Kosulio ir skrepliavimo intensyvumas gali būti įvairus – nuo rytinio atsikosėjimo su kelių mililitrų skreplių kiekiu iki gausaus atsikosėjimo (iki 100 ml) kelis kartus per parą. Skrepliai paprastai gleivingi ir tąsūs, o paūmėjus bakterinei kvėpavimo takų infekcijai, jie tampa pūlingi. Kosulys pradžioje būna praeinantis, vėliau tampa pastovus, retai – vien

tik naktį. Ligos pradžioje ramybės būsenoje ligoniai dusulio nejaučia, laikui bėgant dusulys didėja, atsiranda švokštimas arba cypimas kvėpuojant. Dėl deguonies stokos kenčia širdis, smegenys ir kiti organai, mažėja tolerancija fiziniam krūviui. LOPL – nepagydoma ir progresuojanti liga, tačiau tinkamai gydant galima išvengti ligos paūmėjimų ir komplikacijų.

Komplikacijos. LOPL progresuojant, pasireiškia kvėpavimo ir širdies nepakankamumas. Dėl deguonies trūkumo ir sumažėjusio fizinio aktyvumo išryškėja raumenų atrofija, mažėja kūno masė.

Profilaktika. Norint išvengti LOPL reikėtų mažinti rizikos veiksnius. Ne visus juos galima paveikti, tačiau pirmiausia rreikia atsisakyti rūkymo. Daug galima padaryti tinkamai tvarkant butą, reikalaujant optimalių higienos sąlygų darbe. Tik ankstyva LOPL diagnostika ir gydymas gali užkirsti kelią ligos progresavimui ir paūmėjimui.

Patarimai. Sergant LOPL, reikalingas visavertis maistas, turintis pakankamai baltymų. Reikėtų vengti maisto, sukeliančio žarnyne dujų kiekio padidėjimą (obuolių, kopūstų ir pan.). Siekiant neapsunkinti diafragmos darbo, geriau maitintis dažniau, bet nedideliais kiekiais. Ligoniams tinka visi fiziniai pratimai, nesukeliantys diskomforto, dusulio. Jei yra pagausėjęs skrepliavimas, naudinga atlikti bronchų „valymo” pratimus: pirmiausia įkvepiama bronchus plečiančio vaisto, išgeriama kkarštos arbatos, o po to keičiama poza (ant nugaros, ant šono), kiekvieną kartą iškosint susikaupusius skreplius. Gydymas druskų kameroje (haloterapija) taip pat pagerina bronchų „valymąsi”.

Dažnai ligoniai neteisingai naudojasi inhaliatoriais, tuomet vaistas lieka burnoje, patenka į skrandį, bet ne į plaučius. TTodėl yra svarbu, suderinti dozuoto inhaliatoriaus paspaudimą ir įpūtimą, turi būti pakankama įkvėpimo srovė, po inhaliacijų reikia išskalauti burną. Dusulio priepuolio metu ligonis turi papildomai inhaliuoti greito veikimo bronchus plečiantį vaistą. LOPL sergantiems rekomenduojama kasmet skiepytis nuo gripo.

Kraujotakos organų sistemos ligos

Aortos koarktacija

Aortos koarktacija – stambiausios organizmo arterijos – aortos susiaurėjimas. Tai viena iš priežasčių, sąlygojančių jaunų žmonių labai aukštą kraujo spaudimą.

Ligos priežastys. Tai įgimta širdies liga, kurios priežastys nežinomos. Patebėta, kad ja dažniau serga vyrai.

Ligos eiga. Aorta – stambiausia organizmo arterija, išeinanti iš kairiojo skilvelio, kuri krūtinės ląstoje leidžiasi žemyn į pilvo ertmę. Nuo jos atsišakoja daugybė arterijų – kraujagyslių, tvirtomis raumeninėmis sienelėmis. Jos yra svarbiausias deguonies ir maisto medžiagų nešėjas įvairiems organams ir audiniams. Aortai ir arterijoms tenka atlaikyti nnemažą kraujo spaudimą kiekvieno širdies susitraukimo metu. Kai šiame kelyje pasitaiko kliūtis (susiaurėjimas) – spaudimas virš kliūties kyla, o po kliūtimi, priklausomai nuo susiaurėjimo laipsnio, gali kristi praktiškai iki neišmatuojamo. Tai apsprendžia šios ligos vaizdą: arterinė hipertenzija (padidėjęs spaudimas) viršutinėje kūno dalyje ir arterinė hipotenzija (sumažėjęs spaudimas) apatinėje kūno dalyje su nepakankama tų organų kraujotaka. Dalis kraujo nepatenka į žemiau kliūties esančius organus, o susiranda nutekėjimo kelius per aplinkines arterijas, dėl ko pastarosios plečiasi. Dažnai ši liga iki 30 metų nniekuo nepasireiškia. Prie padidėjusio kraujo spaudimo žmogus pripranta ir jo nejaučia. Šiame etape liga gali būti nustatoma atsitiktinai, kai pamatavęs kraujo spaudimą jaunam žmogui, gydytojas randa jį itin aukštą ir ima ieškoti galimos spaudimo padidėjimo priežasties. Dažniausiai ši liga pasireiškia savo komplikacijomis arba arterinės hipertenzijos požymiais (tai viena iš arterinės hipertenzijos priežasčių, bet reta!). Aukštas kraujo spaudimas sunkiai pasiduoda gydymui; ir sukelia įvairių negalavimų – galvos skausmą, kraujavimą iš nosies. Ligoniui šyla rankos ir šąla kojos. Kadangi į kojų arterijas patenka mažai kraujo, tai einant ar bėgant gali atsirasti skausmai ir silpnumas blauzdose ar pėdose, kurie praeina sustojus ir pastovėjus. Atvirkščiai nei turėtų būti, arterinis kraujo spaudimas kojose tampa mažesnis negu rankose. Kraujo spaudimo skirtumas tarp abiejų rankų svyruoja daugiau 30 mmHg. Tai gali būti dėl to, kad arterija, maitinanti kairiąją ranką, atsišakoja žemiau aortos susiaurėjimo. Negydant ilgainiui prasideda komplikacijos, kurių dalis yra mirtinos. Taigi ligos eiga labai priklausonuo to, kaip anksti mes ją diagnozuosime ir kaip anksti pritaikysime tinkamą gydymą.

Komplikacijos:

· · Aortos išsiplėtimas ir plyšimas;

· · Kraujo išsiliejimai į smegenis;

· · Infekcinis širdies vožtuvų pakenkimas;

· · Arterinės hipertenzijos ir ankstyvos aterosklerozės sukeltos komplikacijos: koronarinė širdies liga, miokardo infarktas, širdies nepakankamumas.

Miokardo infarktas

Miokardo infarktas – tai negrįžtamas miokardo (širdies raumens) dalies pakenkimas ir žuvimas, kuris aatsiranda dėl širdies kraujotakos pablogėjimo. Lietuvoje kasmet miokardo infarktu suserga 4500 žmonių.

Ligos priežastys. Širdies raumenį (miokardą) maitina ir deguonimi aprūpina koronarinės (vainikinės) arterijos. Dažniausiai miokardo infarktas įvyksta dėl vainikinės arterijos užkimšimo trombu, kuris formuojasi išopėjus aterosklerozinei plokštelei (apie 95 proc. sergančiųjų miokardo infarktu nustatoma vainikinių arterijų aterosklerozė). Kai nesveika kraujagyslė susiaurėjimo vietoje užkemšama trombu, tam tikra širdies raumens dalis, negaudama deguonies, apmiršta ir liaujasi dirbusi. Kai trombas nedidelis ir užtveria tik dalį kraujagyslės, susergama nestabilia krūtinės angina („priešinfarktine” būkle) arba negiliu širdies infarktu (be Q bangos elektrokardiogramoje). Kai trombas visiškai užkemša koronarinę kraujagyslę, įvyksta gilus širdies infarktas (su Q banga). Miokardo infarkto rizikos veiksniai tokie patys kaip ir aterosklerozės.

Ligos eiga. Miokardo infarktu gali susirgti iki tol iš pažiūros visiškai sveikas žmogus. Tik prieš pat susergant, išryškėja priešinfarktinės būklės (nestabilios krūtinės anginos) požymiai: priepuolinis skausmas, kuris pasireiškia sunkumu, gniaužimu, smaugimu, veržimu, „ankštumu” krūtinėje. Pradžioje retai pacientas pavadina šį pojūtį skausmu! Kartais skausmas gali būti jaučiamas tik rankose ar kakle, gali plisti į kairę ranką, kaklą, žandikaulį, nugarą, kairės mentės ir tarpumentės sritį. Retais atvejais plinta į dešinę ranką, duobutę po krūtinkauliu, dantis, pakaušį. Skausmas gali trukti nuo 20 minučių iki kelių valandų. Laiku nesuskubus kraujagyslės atverti krešulį tirpdančiais vaistais arba nespėjus ppraplėsti kraujagyslės per kateterį specialiu balionėliu, miokardo infarktas baigiasi mirtimi arba visam laikui lieka širdies raumens randas. Vėliau širdis išsiplečia ir prasideda širdies nepakankamumas. Ūminis miokardo infarktas dabar gydomas moderniausiomis priemonėmis ir ligonį pavyksta išgelbėti. Tačiau visai nesigydant liga gali kartotis: pažeidžiamos vis naujos kraujagyslės, gresia pakartotinas infarktas, staigi mirtis, vėl vargina krūtinės angina, kartais neapsieinama be sudėtingų brangiai kainuojančių procedūrų ir sunkių operacijų, po kurių daugelis ligonių jau negali gyventi be vaistų.

Komplikacijos: miokardo infarktą dažnai lydi komplikacijos, kurios gali būti mirtinos:

· Įvairūs širdies ritmo sutrikimai – nuo pavienių „permušimų” iki labai dažno skilvelių plakimo, t.y., skilvelių virpėjimo;

· · Gali atsirasti labai retas širdies ritmas, nes, pažeidus širdies raumenį, sutrinka elektrinio impulso plitimas;

· · Kai pažeidžiamas didelis širdies raumens plotas, gali atsirasti ūminio širdies nepakankamumo požymiai – plaučių edema ir šokas. Sutrikus širdies kaip „siurblio” funkcijai, sutrinka kraujo nutekėjimas iš plaučių į kairįjį skilvelį, tuomet kraujas tvenkiasi plaučių kraujagyslėse, iš jų į plaučius pradeda sunktis kraujo plazma – ligonis ima „skęsti savo paties plaučiuose”. Tai vadinama plaučių edema, arba plaučių patinimu. Arba, pažeidus didelį širdies raumens plotą, širdis nebeišstumia pakankamai kraujo į kraujagysles, krenta spaudimas – vystosi šokas;

· · Širdies plyšimas;

· · Perikarditas.

Virškinimo organų sistemos ligos

Apendicitas

Apendicitas – tai ūminis (rečiau – lėtinis) kirmėlinės ataugos

uždegimas. Tai viena dažniausių chirurginių ligų.

Ligos priežastys. Kirmėlinė atauga (apendiksas) yra nedidelė ataugėlė, atsišakojanti nuo riestinės žarnos (t.y. nuo pradinės storosios žarnos dalies) ir lokalizuota dešinėje apatinėje pilvo dalyje. Kodėl išsivysto šios ataugos uždegimas nėra visai aišku. Manoma, kad uždegimą gali išprovokuoti kirmėlinės ataugos spindžio užsikimšimas (dėl svetimkūnių, parazitų, jauniems žmonėms – dažnai dėl limfinio audinio išvešėjimo, ir kt.). Kirmėlinėje ataugoje, kaip ir visoje storojoje žarnoje, visada yra bakterijų. Užsikimšus ataugos spindžiui, šios bakterijos pradeda intensyviau daugintis, sukeldamos uždegimą. Taip ppat uždegimas gali atsirasti ir dėl kokių nors priežasčių sutrikus kirmėlinės ataugos kraujotakai.

Ligos eiga. Ūminiam apendicitui būdinga staigi pradžia, pilvo skausmas, kuris iš pradžių dažnai jaučiamas viršutinėje pilvo dalyje, o po 2-4 valandų nusileidžia žemyn ir lokalizuojasi dešinėje klubinėje srityje, pykinimas, neretai ir vėmimas, karščiavimas, padažnėjęs pulsas, kartais būna viduriavimas arba vidurių užkietėjimas. Apendicito simptomai išryškėja greitai, dažniausiai veinos paros bėgyje. Laiku atlikus operaciją, greitai (per kelias dienas) pasveikstama. Jei laiku (t.y. kol uždegimas apėmęs tik kirmėlinę ataugą ir neįtraukęs ppilvaplėvės, kol nėra prakiurimo ar pūlinio) neoperuojama, greitai vystosi komplikacijos, kurios gali būti pavojingos gyvybei.

Apendicito klinika gali būti ir netipinė, pvz. seniems žmonėms simptomai dažnai būna mažiau išreikšti, ligos eiga vangesnė. Jei kirmėlinės ataugos padėtis netipiška (pvz. užsisukusi už storosios žžarnos ar pakilusi aukštyn link kepenų, ir pan.), skausmas bus jaučiamas ne dešinėje apatinėje pilvo dalyje, o kitoje vietoje. Lėtiniam apendicitui būdingi pasikartojantys panašūs, tik mažiau išreikšti simptomai.

Komplikacijos. Jei uždelsiama kreiptis į gydytoją, kirmėlinės ataugos uždegimas progresuoja ir atsiranda komplikacijos: uždegimo vietoje gali susidaryti pūlinys, kirmėlinė atauga gali prakiurti ir sukelti pilvaplėvės uždegimą (peritonitą).

Patarimai. Jei atsirado stiprus skausmas dešinėje klubinėje srityje, nelaukite, kol savijauta pagerės ar pablogės – nedelsdami kreipkitės į gydytoją. Tegu jis nustato, kuo jūs sergate (kadangi apendicitą reikia mokėti atskirti nuo daugelio kitų pilvo organų ligų). Be to, reikia nepamiršti, kad gali būti ir netipiška apendicito klinika, dažniausiai – senyviems žmonėms, nėščioms moterims, esant atipinei kirmėlinės ataugos padėčiai. Todėl net jei ir nelabai intensyvus pilvo skausmas, bet ssavijauta blogėja, reiktų pasikonsultuoti su gydytoju. Nepatartina ant skaudamos srities dėti šildomųjų kompresų, labiau tinka šaltis. Pašalinus kirmėlinę ataugą, dietos, gyvenimo įpročių koreguoti nereikia.

Gastroezofaginis refliuksas

Gastroezofaginio refliukso ligos (GERL) metu sutrinka apatinės stemplės dalies susitraukimai ir todėl skrandžio (rečiau dvylikapirštės žarnos) turinys nuolat patenka į stemplę (šis reiškinys ir vadinamas refliuksu). Tai sukelia rėmenį – deginantį, graužiantį skausmą už krūtinkaulio. Retkarčiais rėmuo gali varginti daugelį žmonių, bet tai nebūtinai turi būti GERL. Liga konstatuojama, jei refliuksas kartojasi dažnai, sukeldamas stemplės uždegimą ((refliuksinį ezofagitą).

Ligos priežastys. Stemplės perėjimo į skrandį srityje yra storesnis stemplės raumenų sluoksnis – apatinis stemplės raukas, kuris trukdo skrandžio turiniui patekti atgal į stemplę. Jei šis raukas per daug atsipalaiduoja (sumažėja jo tonusas) ar atsipalaiduoja ne laiku (ne rijimo metu), rūgštus skrandžio turinys patenka į stemplę, sukeldamas rėmenį. Kartais refliuksas ir rėmuo atsiranda nėštumo metu, nutukus, po skrandžio ar stemplės operacijų. Tačiau dažniausiai stemplės apatinio rauko atsipalaidavimo ir nepakankamo užsidarymo priežastis būna neaiški. Rėmenį išprovokuoti gali darbas pasilenkus, persivalgymas, gulima padėtis pavalgius, riebus ar saldus maistas, alkoholis, kava, produktai, kurių sudėtyje yra pipirmėtės, rūkymas, kai kurie vaistai (eufilinas, nitroglicerinas, atropinas ir kt.).

Ligos eiga. Ligos eiga ir būklės sunkumas labai įvairūs. Kartais pakanka pakeisti mitybos, gyvenimo įpročius ar skirti nedideles vaistų dozes, kad rėmuo išnyktų. Sunkesniais atvejais, net ir skiriant vaistų derinius, gydymas gali būti nepakankamai efektyvus arba simptomai atsiranda iš naujo, nutraukus gydymą.

Komplikacijos. Dažnai besikartojantis gastroezofaginis refliuksas sukelia stemplės uždegimą –atsiranda paviršinės stemplės gleivinės žaizdelių (erozijų), sunkesniais atvejais pažeidimas būna gilesnis, susidaro opos. Kartais stemplė susiaurėja, sutrumpėja, rečiau pasitaiko kraujavimas iš erozijų ar opų. Viena rimčiausių komplikacijų yra normalaus plokščio stemplės epitelio pasikeitimas cilindriniu (Barretto stemplė) – tai priešvėžinė būklė. Dėl miego metu esančio refliukso gali atsirasti naktinis kkosulys, dusulys, prikimimas ryte, rečiau – aspiracinis plaučių uždegimas, kuris atsiranda į plaučius patekus atpiltam skrandžio turiniui.

Profilaktika. Svarbu vengti refliuksą skatinančių priežasčių. Jei po sėkmingo gydymo nebevartojant vaistų simptomai vėl atsiranda, skiriamas ilgalaikis gydymas rūgštį slopinančiais vaistais.

Patarimai. Gastroezofaginio refliukso gydyme didelę reikšmę turi ne tik vaistai, bet ir gyvenimo, mitybos įpročių keitimas. Kartais nuo rėmens galima apsisaugoti net nevartojant vaistų! Reiktų dažniau maitintis (5-6 kartus per dieną), nepersivalgyti, nevalgyti 2-3 valandas prieš miegą, nevartoti riebaus maisto, šokolado, alkoholio, kavos, aštrių prieskonių, mėtų, nerūkyti. Jei vargina antsvoris, patartina mažinti kūno svorį. Reiktų miegoti pakeltu galvūgaliu, nedirbti pasilenkus, nedėvėti juosmenį veržiančių drabužių. Jeigu vis dėlto pajutote rėmenį, galima išgerti rūgštį neutralizuojančių vaistų (pvz. Almagel, Maalox).

Jei rėmuo dažnai kartojasi, reiktų kreiptis į gydytoją.

Dauginimosi organų sistemos ligos

Kiaušidžių cistomos

Kiaušidės cistoma – tai naujai atsiradęs atskiras priedinis darinys kiaušidėje, priskiriamas navikams, negaminantis hormonų, greit augantis, nelygaus paviršiaus, sudarytas iš vienos ar kelių kamerų, užpildytų skysčiu, bei apsuptas storo dangalo, sudaryto iš vešinčio jungiamojo audinio ir išsiraizgusių smulkių kraujagyslių. Cistoma paprastai turi anatominę kojytę, prie kurios ji yra „prikabinta” ir kuri gali apsisukti. Anatominė cistomos kojytė būna įvairaus ilgio ir pločio; ją sudaro kiaušidės raiščiai, kiaušintakio pasaitėlis ir kraujagyslės – arterijos ir venos, maitinančios tiek ttos pusės kiaušidę, tiek pačią cistomą. Kiaušidžių cistomos būna gerybinės, piktybinės ir paribinės (mažo piktybiškumo, nelinkusios progresuoti ir metastazuoti, bet turinčios piktybinių pokyčių). Visos kiaušidžių cistos ir cistomos vadinamos bendru vardu – kiaušidžių cistiniais navikais. Tai palyginti dažna moterų liga. Dažniausiai jos pasitaiko vaisingo (reprodukcinio) amžiaus moterims ir būna gerybinės (sudaro net 30-40% visos vaisingo amžiaus moterų kiaušidžių patologijos ir apie 90% atvejų būna gerybinės). Jos nebūdingos mergaitėms iki brendimo bei moterims premenopauzėje ir postmenopauzėje (virš 45 metų) būna retai, todėl kiekvienu atveju, kai diagnozuojamos kiaušidės cistinis navikas, kruopščiai ištiriama, ar jis nėra piktybinis.

Ligos priežastys. Kiaušidės įvairiais moters gyvenimo etapais patiria didelių pokyčių, tačiau ryškiausiai kiaušidžių anatomija kinta vaisingame (reprodukciniame) amžiuje. Apie 14-ą menstruacinio ciklo dieną įvyksta ovuliacija: folikulas trūksta, jame esantis skystis išteka į pilvo ertmę, kartu išplaudamas ir folikulo viduje buvusią kiaušialąstę. Tuo metu folikulo vietoje kiaušidėje galima rasti mišrios struktūros, neaiškių ribų darinuką, kurio diametras panašus į subrendusio folikulo. Vėliau (antroje menstruacinio ciklo pusėje) jo vietoje susiformuoja geltonkūnis, kurio skersmuo vidutiniškai siekia 2-3 cm, tačiau gali siekti net 5-7 cm. Prasidėjus mėnesinėms, t,y. apie 1-2-ą ciklo dieną, geltonkūnis sunyksta, jo vietoje lieka tik nedidelis, iki 2 cm skersmens, nelygiomis sienomis, mišrios struktūros darinukas, kuris gali būti stebimas

kelis ciklus, kaskart vis mažėjantis. Prasidėjus naujam ciklui, kiaušidėse vėl pradeda bręsti nauji folikulai, ir viskas prasideda iš naujo.

Ligos eiga. Ligos požymius sukelia tik didelė cistoma. Atsiranda pastovus ar periodiškai pasikartojantis nestiprus maudžiantis skausmas apatinėje pilvo dalyje arba daugiau kuriame nors šone, atsiduodantis į strėnas ir juosmens sritį, bei sunkumo, tempimo jausmas pilvo apačioje. Sutrinka šlapinimasis, nes cistoma spaudžia šlapimo pūslę: varo šlapintis dažnai, po nedaug, neskausmingai. Sutrinka tuštinimasis, nes spaudžiama tiesioji žarna: būna vidurių užkietėjimas, vidurių pūtimas arba atvirkščiai –– dažnas tuštinimasis po nedaug. Tampa skausmingos mėnesinės, sutrinka mėnesinių ciklas, moteris sunkiau pastoja, atsiranda nevaisingumas (nevisada). Jei cistoma labai didelė, gigantinė (20-30 cm skersmens ir daugiau), padidėja pilvo apimtis.

Lėtinis prostatitas

Prostatitas – tai prostatos uždegimas. Prostatitu serga tik vyrai, kadangi tik jie turi prostatą.

Ligos priežastys. Prostatos uždegimą dažniausiai sukelia bakterijos, Escherichia coli, Proteus, Klebsiella, Enterobacter, Pseudomonas, rečiau Chlamydia trachomatis, Ureaplasma urealyticum, Neisseria gonorrhoeae ir grybeliai. Infekcija į prostatą dažniausiai patenka iš šlaplės, (esant šlaplės uždegimui); infekuotam šlapimui patekus į prostatos žžiotis, (esant šlapimo takų infekcijai); tiesiogiai ar per limfinius takus infekcija atkeliauja iš tiesiosios žarnos; ir per kraują (hematogeninis kelias). Rizikos faktoriai susirgti ūmiu prostatitu yra: lytinių organų traumos, važiavimas dviračiu, jodinėjimas, seksualinė abstinencija. Lėtinis prostatitas yra ūmaus prostatito pasekmė aar gali išsivystyti be ankstesnės ūmios infekcijos.

Ligos eiga. Lėtinio prostatito simptomai primena šlapimo takų infekcijos simptomus. Ligonius vargina dažnas, skausmingas šlapinimasis, galimi šlapimo pūslės spazmai. Jie skundžiasi nemaloniais jutimais ar skausmais tarpvietės, išangės, kryžkaulio srityje, pilvo apačioje. Gali karščiuoti. Kartais būna varpos, sėklidžių, šlaunų vidinio paviršiaus skausmas. Vyrams gali būti skausminga ar ankstyva ejakuliacija, pasitaiko kraujo spermoje, atsiranda impotencija, libido išnykimas. Tačiau gali nebūti jokių simptomų, tik besikartojančios apatinių ar viršutinių šlapimo takų infekcijos. Prostata čiuopiant būna padidėjusi, standi, nors gali būti ir normali. Lėtinio prostatito eiga ilga, varginanti, gydymas tęsiamas gana ilgai.

Komplikacijos. Dažniausia lėtinio prostatito komplikacija – besikartojančios šlapimo takų infekcijos.