Badavimas ir jo įtaka sveikatai

Badavimas, būsena, kai organizmas ilgą laiką negauna arba per mažai gauna gyvybiškai svarbių maisto medžiagų, arba negali jo pasisavinti dėl patologijos. Badaujant pakinta organizmo medžiagų apykaita : energijai gauti jis ima intensyviai vartoti maisto medžiagų atsargas, pirmiausia riebalus ir angliavandenius. Kol šių medžiagų pakanka , badavimas yra nekenksmingas. Jas suvartojus, pradedama vartoti baltymai , kartu ardoma svarbių organų struktūra, toks badavimas jau kenkia. Badaujant ilgesnį laiką, suaktyvėja antinksčių hormonų biosintezė. Jie padeda adaptuotis gyvybiškai svarbioms fermentų sistemoms prie naujų ssąlygų. Skiriamas:

1. fiziologinis

2. patologinis badavimas.

Fiziologinis badavimas pasitaiko kai kuriems gyvūnams žiemos miego metu. Patologinis badavimas skirstomas į:

1. visišką,

2. nevisišką(kiekybinį),

3. dalinį (kokybinį).

Visiškas badavimas būna tada, kai organizmas gauna tik vandens arba nieko negauna – absoliutus badavimas. Nevisiškas badavimas yra toks, kai organizmas gauna visas maisto medžiagas, tačiau nepakankamai kalorijų. Dalinis badavimas pasitaiko tuomet, kai organizmas gauna nepakankamai vienos ar kelių maisto medžiagų (baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų), nors kalorijų kiekis normalus.

Visiškas badavimas. Visiško badavimo priežastys esti:

1. išorinės – tai mmaisto stoka,

2. vidinės – vaikų sklaidos anomalijos, virškinimo trakto ligos, apetito stoka (anoreksija). Šiuo metu daug paauglių merginų serga anoreksija, ypač jautrios, nepastovios nuotaikos, uždaro būdo, tai vadinama nervinė anoreksija. Prievarta verčiamos valgyti jos vemia, labai liesėja (kūno masė ggali sumažėti 20 – 40 % ), išnyksta mėnesinės. Anoreksija atsiranda dėl hipotaliame esančio mitybos centro ir galvos didžiųjų smegenų pusrutulių žievės analizatorių struktūros ir funkcijos pokyčių. Šie pokyčiai gali atsirasti dėl insulto, galvos smegenų uždegimo, sergant endokrininės sistemos, virškinimo trakto infekcinėmis ligomis, ištikus traumai, esant navikui, karščiuojant, apsinuodijus švinu, gyvsidabriu.

Visiško badavimo eiga priklauso nuo :

1. išorinių sąlygų, tai sąlygos didinančios energijos eikvojimą, mažina gyvenimo trukmę badaujant. Prie tokių sąlygų priklauso žema aplinkos temperatūra, didelė drėgmė ir vėjuotumas.

2. vidinių sąlygų, tai sąlygos lemiančios gyvenimo trukmę badaujant, priklauso: lytis, amžius, organizmo riebalų ir baltymų rezervas, medžiagų apykaitos intensyvumas. Moterų organizmas turi didesnį riebalų rezervą, jų medžiagų apykaita lėtesnė, todėl gyvenimo trukmė visiškai badaujant yra ilgesnė negu vyrų. Labai svarbus ffaktorius, nuo kurio priklauso gyvenimo trukmė visiškai badaujant, esti pagrindinės apykaitos intensyvumas. Jį lemia kūno paviršiaus plotas, tenkantis kūno masės vienetui. Kuo jis mažesnis, tuo mažiau energijos reikia kūno temperatūrai palaikyti ir tuo ilgesnė gyvenimo trukmė. Maži gyvūnai, visiškai badaudami, gyvena trumpiau už didesnius. Suaugęs žmogus visiškai badaudamas, gyvena 60 – 70 parų. Labai trumpai gyvena badaujantys naujagimiai.

Badavimo periodai. Skiriami trys visiško badavimo periodai(pagal medžiagų apykaitą) :

1.Neekonomiško energijos eikvojimo(2 – 4 dienos). Daugiausia energijos gaunama skylant angliavandeniams, todėl kvėpavimo kkoeficientas būna apie 1. Negaunant maisto, mažėja gliukozės kiekis kraujyje, dėl to sumažėja insulino, o padidėja gliukagono sekrecija, kepenyse aktyvėja glikogenolizė. Badaujant stresiniai dirgikliai sukelia kortikotropino ir gliukokortikoidų hipersekreciją, kuri skatina baltymų katabolizmą ir gliukoneogenezę. Pirmojo periodo pradžioje šiek tiek suintensyvėja pagrindinė apykaita, į periodo pabaigą, prisitaikius ekonomiškai eikvoti energiją, ji sumažėja 10 – 20 %. Tokia išlieka ir antrajame periode, šiek tiek suintensyvėdama trečiajame periode.

2.Maksimalaus prisitaikymo (40 – 50dienų). Intensyviausiai oksidinami riebalai (kvėpavimo koeficientas – 0,7). Apie 80 % energijos organizmas gauna oksidinantis riebalams, 3 % – angliavandeniams, 13 % – baltymams. Gliukagono ir katecholaminų hipersekrecija aktyvina riebalinio audinio lipazę, jame suaktyvėja lipolizė, riebiosios rūgštys patenka į kraują ir įvairius organus, kur yra oksidinamos. Stokojant angliavandenių, riebiosios rūgštys oksidinamos ne iki galutinių produktų, kaupiasi ketonai, kuriuos gyvybiškai svarbūs organai (smegenys, širdis) vartoja savo energetiniams poreikiams tenkinti. Tačiau jeigu ketonų gaminasi daugiau negu pasisavinama, atsiranda metabolinė acidozė. Šiuo periodu pradedami mobilizuoti audinių baltymai, būna neigiamas azoto balansas. Visų pirma mobilizuojami labilūs virškinamojo trakto baltymai. 6 – 8 badavimo parą padidėja skrandžio, kasos, tulžies ir žarnyno sulčių sekrecija. Su jomis išsiskiria daug albuminų, globulinų, polipeptidų, kurie virškinamajame trakte hidrolizuojami iki aminorūgščių. Jos rezorbuojasi žarnyne ir dalyvauja gyvybiškai svarbių baltyminių struktūrų ssintezėje. Pasikeičia metabolizmas: geriau panaudojamos rezervinės medžiagos, ribojami gyvybiškai mažiau svarbių organų poreikiai, maisto medžiagos perskirstomos iš mažiau svarbių organų gyvybiškai svarbesniems.

3.Audinių irimo, intoksikacijos ir žuvimo (3-5 dienos). Intensyviai pradeda irti gyvybiškai svarbių organų baltymai, kurie vartojami organizmo energetiniams poreikiams tenkinti. Kvėpavimo koeficientas yra 0,8. Su šlapimu išsiskiria daug azoto, kalio, fosforo, pakinta ląstelių mitochondrijų struktūra. Šis periodas trunka 3-5 dienas.

Badaujant mažėja kūno masė, greičiausiai pirmajame ir trečiajame perioduose, antrajame – lėčiau. Įvairūs organai ir audiniai nevienodai netenka savo masės, pakinta daugelio organų funkcija. Pirmajame periode dirginama centrinė nervų sistema, ypač maisto centras, jaučiamas alkis. Vėliau atsiranda slopinimas. Badavimo pradžioje suaktyvėja skydliaukės, pasmegeninės liaukos funkcija, padidėja kortikotropino ir tirotropino sekrecija, kuri stimuliuoja antinksčių žievės funkciją. Vėlesniais badavimo periodais endokrininiu liaukų funkcija nusilpsta.

Visiškas badavimas nesukelia negrįžtamų pokyčių. Pradedant maitintis net trečiojo periodo pradžioje (netekus 40-45% kūno masės), normalizuojasi visos organizmo funkcijos. Pradėti maitinti reikia labai atsargiai, nes badaujant yra sumažėjusi virškinimo trakto sekrecija ir peristaltika.

Visiško badavimo be vandens eiga sunkesnė ir trumpesnė (3-6 d.). Organizmas, negaudamas vandens iš išorės, vartoja metabolizmo metu susidariusį vandenį. Tuomet susidaro daug tarpinių metabolitų, kurių išsiskyrimas, stokojant vandens, yra sutrikęs. Jie kaupiasi organizme ir jį nuodija.

Nevisiškas badavimas. Nevisiškas badavimas pasitaiko dažniau negu visiškas. Jį ggali sukelti blogos socialinės sąlygos, nedarbas, taip pat įvairios lėtinės ligos, ypač virškinimo sistemos. Nevisiškas badavimas būna tada, kai ilgai maitinamasi mažiau energijos turinčiu maistu. Toks badavimas gali trukti kelerius metus, organizmas prisitaiko prie naujų egzistavimo sąlygų. Pagrindinė apykaita sumažėja labiau negu visiškai badaujant(30 – 35 %, vietoj 10 – 20 %). Lėtai mažėja kūno masė. Atsiranda audinių distrofiniai pakitimai, žmogus miršta netekęs 40 – 50 kūno masės. Sumažėja kraujo plazmos baltymų kiekis, jos onkotinis slėgis, atsiranda kacheksinė edema. Būna bradikardija hipotonija, anemija, smegenų žievės jaudinimas, gali sutrikti psichika.

Lent. Organų masės sumažėjimas visiškai badaujant

Organai Sumažėjimas %

Riebalai 97 %

Blužnis 60 %

Kepenys 53,7 %

Sėklidės 40 %

Raumenys 30,7 %

Kraujas 26 %

Inkstai 25,9 %

Odai 20,6 %

Žarnos 18 %

Plaučiai 17,7 %

Kasa 17 %

Kaulai 13,9 %

Nervų sistema 3,9 %

Dalinis badavimas.Negaunant angliavandenių, kepenyse gaminasi daug ketonų, nes į jas patenka daugiau riebalų, sumažėja glikogeno. Gali suriebėti kepenys, atsirasti metabolinė acidozė.

Nepakankamą riebalų kiekį energetiniu požiūriu gali pakeisti angliavandeniai ir baltymai. Tačiau plastiniams procesams reikia bent minimaliai riebalų (5-6 g), kuriuose yra organizme nesintetinamų polinesočiųjų riebiųjų rūgščių. Be to, su riebalais į organizmą patenka ir riebaluose tirpūs vitaminai.

Baltymų badas atsiranda

tada, kai baltymų, patenkančių į organizmą, kiekis ir kokybė nepalaiko azoto balanso. Organizmo plastiniams procesams būtini baltymai. Gaunant jų nepakankamai arba nepilnaverčių baltymų, azoto balansas tampa neigiamas, sutrinka daugelis organizmo funkcijų. Ilgalaikis badavimas, ypač stokojant maiste baltymų, sukelia alimentinę distrofiją. Ji pasireiškia, kai maisto energetinė vertė yra sumažėjusi 50 . Žmogų apima nuovargis, jis nuolatos jaučia alkį, liesėja. Tropinėse ir subtropinėse Afrikos, Indijos, Centrinės ir Pietų Amerikos šalyse tarp vaikų yra paplitusi savita alimentinės distrofijos forma-kvašiorkoras. Ji atsiranda dėl baltymų sstokos maiste, nes energetinė jo vertė kompensuojama angliavandeniais. Vaikai daug lėčiau auga, jiems būdinga anemija, dermatozė, edema.

Vandens badas sukelia sunkiausius padarinius. Jei eksperimentiniam gyvūnui duodama ėsti be vandens, po 1-2 dienų jis visai nustoja ėsti, suaktyvėja katabolizmas, kaupiasi irimo medžiagos, atsiranda sunki intoksikacija. Gyvūnas nugaišta kur kas greičiau nei negu visiškai badaudamas.

Literatūra

1. Vileišis A., Kondrotas A. ir kt. Patologinė fiziologija. Vilnius, 1991

2. Medicinos enciklopedija. Vilnius, 1991

3. Porth C.M. Pathophysiology. USA, 1998

4. Zabiela P., Minius V., ir kt. ŠŠeimos daktaras. Vilnius, 1994

5. Encarta Encyclopedia 2000. USA, 2000