Gimdos mioma
ĮVADAS
Gimdos mioma- gėrybinis gimdos lygiųjų raumenų navikas, kurio augimą
reguliuoja lytiniai hormonai. Tiriant moteris vyresnes nei 30 metų, gimdos
mioma nustatyta 15-17 procentų tiriamųjų. Remiantis užsienio šaltiniais-
gimdos miomos sudaro 30 procentų visų ginekologinių susirgimų. Gimdos mioma
santykinai retai nustatoma 20-30 metų amžiaus moterims, tačiau susirgimo
rizika labai padidėja 35-40 metų moterims.
Nors pirmi klinikiniai susirgimo požymiai žymiai dažniau atsiranda
vėlyvam reprodukciniam periode ir premenopauzėje, galima manyti, kad naviko
vystymasis prasideda žymiai anksčiau. Literatūroje yra nuorodų į tai, kad
moterų sergančių gimdos mioma vidutinis nustatymo amžius yyra 32,8 metai, o
nuorodos į aktyvų chirurginį įsikišimą iškyla žymiai vėliau, apie 44,4
metus. (A.Savickij, 2000).
Įtakojantys faktoriai. Tyrimo rezultatai leido nustatyti svarbią
(žvelgiant iš patogenezės ir rizikos faktorių susirgimo vystymuisi
charakteristikos) tendenciją: priklausomybės tarp naviko atsiradimo ir
įvairių mėnesinių funkcijos sutrikimų atsiradimo. Gauti epidemiologiniai
rodikliai nepatvirtino kai kurių autorių minties apie tiesioginę
priklausomybę tarp lytinio gyvenimo pradžios ir naviko atsiradimo.
Reprodukcinėje anamnezėje, sergančių gimdos mioma, atkreipiamas dėmesys į
gana didelį medicininių abortų skaičių, kas greta kitų įtakojančių
faktorių, gali įtakoti gimdos miomų atsiradimą.
Tarp pacienčių, sergančių gimdos mioma, ssantykinai didelis somatinių
susirgimų skaičius. Širdies- kraujagyslių sistemos susirgimų pasitaiko du
kartus dažniau, o anemijų dažnis 20 kartų didesnis nei bendroje
populiacijoje. Išskiriamas žymiai didesnis procentas pacienčių, sergančių
lytinių organų uždegimais. Kai kurioms tiriamosioms nustatytas genetinis
polinkis gimdos miomos atsiradimui.
Ginekologijoje gydymo objektas yra moters llytiniai organai. Ryšys su
lytiniu gyvenimu, su daugybe psichologinių, socialinių ir etinių problemų
sunkina gydytojo, slaugytojos ir kitų komandos narių darbą. Žinomas
A.Majerio (A.Mayer) posakis : “Daugiau sielos ginekologijai“. Šie
reikalavimai keliami ir mūsų laikais.
Vienas pagrindinių gimdos miomos gydymo būdų yra operacija.
Chirurginė intervencija į žmogaus kūną visada sukelia emocinį atsaką
(Massler, Deaneson. 1978). Šio atsako dydis proporcingas operuoto organo
reikšmingumui. Moterims gimdos amputacija sukelia vieną didžiausių emocinių
stresų. (1 paveikslas)
Gydytojo pasiūlymas amputuoti gimdą pacientėms reiška vieno iš
pagrindinių organų praradimą. Dauguma pacienčių bijo operacijos, nes
nežino, kas jų laukia. Nustatyta, kad 90 procentų ligonių, besigydančių
chirurgijos skyriuose , nori viską detaliai žinoti apie savo ligą ir apie
60 procentų yra tos nuomonės, kad chirurgo aiškinimas buvo nepakankamas.
Tokios informacijos stoka- palanki dirva emociniams sutrikimams atsirasti.
Todėl nenuostabu, kad daugeliui ligonių galima padėti išvengti
psichoemocinių sutrikimų arba gerokai jų sumažinti paprastu aiškinimu ir
įtikinėjimu (J.Ališauskas,1995).
Šie skaičiai parodo bendravimo priešoperaciniame periode ir
psichologinio paruošimo svarbą. Slaugytojos vaidmuo, ruošiant pacientę
operacijai, yra labai svarbus. Greta fizinio, psichologinio paruošimo labai
svarbią vietą priešoperaciniame periode užima pacientės mokymas.
Temos aktualumas. Gimdos mioma sudaro vieną didžiausių ginekologinių
susirgimų skaičių (apie 30 procentų). Dažniausias gydymo būdas- operacija,
kurios metu dalinai arba visiškai pašalinama gimda. Gimda moterims- tai
organas, įasmeninantis jų moteriškąją lytį, seksualumą, gebėjimą turėti
vaikų. Kai kurioms moterims dėl to atsiranda psichologinių problemų, nes po
gimdos ppašalinimo jos nepagristai gali laikyti save nepilnavertėmis lytinio
gyvenimo partnerėmis. Kitas gali paveikti tai, kad nebegalės pastoti ir
gimdyti (Stankevičius,2002). Visa tai keičia moters gyvenimo kokybę. Todėl
labai svarbus yra kvalifikuotas pacientės priešoperacinis paruošimas.
Priešoperacinis mokymas apimantis tris pagrindinius klausimus: kas, kodėl
ir kaip bus atliekama, gali turėti didelės įtakos pacientės pooperaciniam
laikotarpiui. Slaugytojai reikia profesionalaus pasiruošimo ir takto, nes
nuo jos sugebėjimo padėti pacientei priklausys fizinis ir psichinis moters
sveikimas.
Šiame kursiniame darbe bus nagrinėjama mokslinė literatūra,
akcentuojanti priešoperacinio paruošimo svarbą, atsižvelgiant į ligos
sudėtingumą, ligos simptomų atpažinimą, diagnostinius tyrimus, padedančius
nustatyti gimdos miomą, operacinės rizikos faktorių nustatymą, operacijos
poveikį pacientės psichoemocinei būsenai, slaugytojos uždavinius ir
vaidmenį įgyvendinant visus priešoperacinio parengimo etapus.
1. TEORINĖ DALIS
1.1 Ligos apibrėžimas ir klasifikacija
Gimdos mioma (myoma uteri)- tai gėrybinis, hormonams pavaldus gimdos
lygiųjų raumenų navikas. Etiologija ir patogenezė nėra visiškai aiški.
Gimdos mioma susiformuoja, kai pažeista pagumburio-pasmegeninės liaukos-
kiaušidės- gimdos sistema, nes tada sutrinka neurohumoralinė pusiausvyra.
Dažniausiai tai būna 30-50 metų moterims. Jau XXa pradžioje buvo
nurodyta, kad šie navikai pradeda augti, kai yra hiperestrogemija. Sutrikus
neurohumoralinei pusiausvyrai, išryškėja antros mėnesinių ciklo fazės
nepakankamumas. Dėl pakitusio estrogenų metobolizmo, androgeno ir
progesterono stokos pasireiškia gimdos hiperemija, raumenų hiperplazija ir
hipertrofija, endometriumo liaukinė hiperplazija, kiaušidžių žievinio
sluoksnio involiucija, folikulų atrezija, formuojasi hormoniškai neaktyvių
cistų.
Gimdos miomos genezei svarbūs ir organizmo imunologinio reaktyvumo
kitimai (ypač sergant lėtiniu gimdos priklausinių uždegimu), paveldėjimas.
Miomos mazgai susidaro iš jaunų gimdos sienos raumeninių skaidulų. Skiriami
keli miomos mazgų formavimosi etapai.:
I stadija– aktyvaus židinio susidarymas;
II stadija- greitas naviko augimas be diferencijacijos požymių;
III stadija – ekspansyvus diferencijuoto ir bręstančio naviko
augimas.
Histologinė gimdos miomos struktūra- leiomioma (veša lygieji
raumenys). Jeigu kartu veša lygieji raumenys ir jungiamasis audinys,
susidaro fibroleiomioma. Kartais miomos mazge esti endometriumo struktūrų,
kilusių iš endometriozės židinių. Toks mišrios histologinės struktūros
navikas vadinamas adeno leiomioma.
Klasifikacija
Pagal lokalizaciją mioma skirstoma:
1. Submukozinė (mazgai tuoj po gimdos gleivine);
2. Intramuralinė (giliai gimdos sienoje);
3. Subserozinė (po seroziniu dangalu);
4. Intraligamentinė (tarp gimdos raiščių lapelių iš
ektopinių miometriumo užuomazgų).
Dažniausai būna gimdos kūno, retai- gimdos kaklelio (cervikalinio),
intraligamentinė miomos. Daugybinės miomos vadinamos miomatoze (2
paveikslas).
Gimdos mioma ir nėštumas. Miomos pažeista ir nėščios moters gimda yra
panašios. 0,1-5 procentų nėščiųjų būna gimdos mioma. Kai mioma nedidelė (2-
3cm) nėštumo eiga dažniausiai normali ir moterys pagimdo laiku. Nėščiosioms
nustatoma atitinkamų neurohumoralinės pusiausvyros sutrikimų. Nuodugniai
tiriant miomos augimą per pirmąjį trimestrą, pastebėta, kad smarkiausiai
miomos auga iki 10 savaitės. Esant miomoms, kurių tūris didesnis kaip
200cm3, komplikacijų gali kilti dažniau nei tada kai miomos tūris yra
mažesnis nei 100cm3. Nėštumo laikotarpiu, gimdant ir po gimdymo galimos
įvairios komplikacijos, kurios priklauso nuo miomos dydžio ir
lokalizacijos. Apie 30 procentų tokių nėščiųjų gresia persileidimas ar
priešlaikinis ggimdymas. Tai dažniausia komplikacija. Be to gana dažnai per
anksti nuteka vaisiaus vandenys, būna vaisiaus hipotrofija ir hipoksija,
kas trečiai gimdančiajai- gimdos veiklos anomalijų, nereta netaisyklinga
vaisiaus padėtis ir pirmeiga. Dėl miomos moteris gali pati nepagimdyti.
Ankstyvuoju pogimdyminiu laikotarpiu dažnesni hipotoniniai kraujavimai,
lėtesnė gimdos involiucja. Pogimdyminio laikotarpiu ypač pavojinga gimdos
nekrozė. (M.Čigriejienė, 2001)
1.2 Simptomai, lydintys sergančias gimdos mioma
Mažos miomos gali nesukelti jokių požymių. Gimdos miomos klinika
priklauso nuo ligonės amžiaus, ligos trukmės, miomos lokalizacijos, kitų
ligų. Simptomai:
1. Mėnesinių ciklo sutrikimai. Ligonės dažniausiai skundžiasi
sutrikusiu mėnesinių ciklu (ilgomis ir gausiomis
mėnesinėmis). Todėl pasireiškia hipovolemija, pohemoraginė
anemija su jai būdingais simptomais. Aciklinį kraujavimą
sukelia submukozinė mioma. Iš lytinių organų kraujuoja 40-60
procentų moterų, sergančių gimdos mioma.
2. Skausmas. Skausmą dažniausiai sukelia gimstanti submukozinė
mioma. Jis gali būti labai įvairus: sąrėminis, kai
submukozinė mioma sužadina gimdos susitraukimus, maudžiantis
apatinės pilvo dalies, staiga užeinantis- dėl miomos
degeneracijos, uždegiminių endometriumo pakitimų, stiprus-
prasidėjus aseptinei nekrozei. Kartu būna pilvaplėvės
dirginimo reiškinių (kai kraujuoja į miomos kapsulę, apsisuka
subcerozinė mioma, plyšta miomos kraujagyslė ir prasideda
vidinis kraujavimas).
3. Spaudimo į gretimus organus simptomai. Mioma gali sukelti
spaudimo į gretimus organus simptomų. Tai būdinga
cervikalinei, intraligamentinei ir subserozinei miomai. Kai
mioma spaudžia šlapimo pūslę, susilaiko šlapimas, dažnai
šlapinamasi, nelaikoma šlapimo. Jei intraligamentinei mioma
spaudža šlapimtakį, būna stiprus skausmas, gali prasidėti
hidronefrozė, pielitas. Mioma, spaudžianti tiesiąją žarną,
sukelia skausmą, obstipaciją, meteorizmą, pasunkina
tuštinimąsi. (3paveikslas)
1.3 Diagnostika
Paprastai mioma nustatyti nesunku. Be būdingos anamnezės,
diagnostikai padeda kiti tyrimo būdai. Didesnės miomos apčiuopiamos
palpuojant priekinę pilvo sieną. Tiriant pro makštį, apčiuopiama gimdos
kaklelio mioma, disluokojanti gimdos kanalą ir defomuojanti makštinę gimdos
kaklelio dalį. Per bimanualinį tyrimą apčiuopiama apskritų, kietų,
pavienių arba dauginių subserozinių ir intramuralinių mazgų. Kiti tyrimo
būdai:
1. Apžvalginė mažojo dubens rentgenograma. Ji padeda nustatyti
sukalkėjusias miomas.
2. Histerografija- ppadeda diagnozuoti submukozines miomas.
3. Pneumoginekografija- padeda diferencijuoti subserozinę miomą
nuo kiaušidžių naviko.
4. Laparaskopija- diagnozuojamos subserozinės miomos, jos
atskiriamos nuo kiaušidžių navikų, kiaušidžių ir kiaušintakių
endometriozės.
5. Histeroskopija- padeda nustatyti submukozinės miomos ir jas
atskirti nuo endometriumo polipų, vidinės endometriozės,
liaukinės- cistinės hiperplazijos, endometriumo vėžio.
6. Ultragarsas- nustatomas miomos dydis, lokalizacija, mioma
atskiriama nuo kiaušidžių cistomos.
7. Ekoskopija- nuo gimdos miomos reikia skirti uždegiminį gimdos
priklausinių tumorą, kurį sudaro supūliavę gimdos
priklausiniai, suaugę su gimda ir žarnų kilpomis.
Diferencijai ddažniausiai naudojama ekoskopija.
8. Onkocitologinis tyrimas, kolposkopija, biopsija. Miominėje
gimdoje gali būti gimdos kaklelio vėžio metastazių.
Diferencijuojant būtinas onkocitologinis tyrimas,
kolposkopija, prireikus biopsija.
9. Probinė abrazija- kai yra mioma, visada reikia daryti probinę
abraziją, kuri parodys,ar nėra endometriumo vėžio.
10. Histologinis tyrimas. Greitai augančią miomą, ypač
klimakteriniu ir poklimakteriniu laikotarpiu, reikia skirti
nuo gimdos sarkomos. Diagnozė paaiškėja, histologiškai
ištyrus pašalintą gimdą.
1.4 Gydymo būdai
Gydymo būdas priklauso nuo miomos augimo pobūdžio, lokalizacijos,
mėnesinių ciklo sutrikimų, nukraujavimo laipsnio, ligonės amžiaus, kitų
ligų. Skiriami gydymo būdai:
1. Konservatyvus. Konservatyviai gydoma, kai miomos dydis
nekinta ir ji ne didesnė kaip iki 10-11 savaičių nėštumo. Kai
yra hiperestrogemija, 15-25 ciklo dieną skiriama gestagenų,
mažinančių hiperestrogenemiją. Jei mioma ne submukozinė,
rekomenduotina vakuuminė aspiracija. Jei yra proliferacijos
fazė, gydyti ją reikia ilgiau. Premenopauziniu laikotarpiu,
kai vyrauja hiperestrogenemijia, skiriami hormoniniai
preparatai. Prieš skiriant hormoninį gydymą, būtina funkcinės
diagnostikos būdais įvertinti moters kiaušidžių funkciją.
Gydyti hormonais galima iki 6-8 mėnesių. Prieš hormonų
terapiją skiriamas vertingas maistas, prireikus antianeminis
gydymas.
2. OOperacinis.
Operacijos pagal atlikimo laiką skirstomos į:
1) Planines. Operacijos atliekamos neribojant
priešoperacinio pasiruošimo ir jo atidėjimas nebūna
pacientei žalingas. Indikacijos planinei operacijai
yra šios: įvairaus dydžio miomos, trikdančios
mėnesinių ciklą, greitai augančios, spaudžiančios
gretimus organus ir sutrikdančios jų funkciją.
2) Skubios. Jos atliekamos pirmosiomis atvykimo į
ligoninę minutėmis ar valandomis. Skubių operacijų
paruošimas neturi trukti ilgiau 3-4 valandų.
Indikacijos skubiai operacijai: miomos mazgo nekrozė,
apsisukusi submukozinės miomos kojytė, gimstanti
submukozinė mioma, gausus kraujavimas.
Pagal siekiamą operacijos tikslą skirstomos:
1) KKonservatyvios miomos operacijos- šalinama tik organo
dalis arba mioma. Šis operacijos būdas išsaugo
mėnesines ir reprodukcinę moters funkciją. Labai
svarbus momentas yra psichinės traumos išvengimas.
Konservatyvios operacijos- tai: miomos enukleacija,
miomos nusukimas per makštį. Šios operacijos daromos
jaunesnėms kaip 40 metų moterims, kurios dar nori
gimdyti arba išsaugoti mėnesines. Tokios
konservatyvios miomų operacijos, kurios išsaugo tik
mėnesines, yra: gimdos dugno pašalinimas ir aukšta
gimdos amputacija.
2) Radikalios miomos operacijos- šalinamas organas.
Paprastai daromos vyresnėms kaip 45 metų moterims.
Tai: viršmakštinė gimdos amputacija, kai nepašalinami
sveiki (jei moteris nesutinka) priklausiniai,
viršmakštinė gimdos amputacija ir patologiškai
pakitusių priklausinių pašalinimas. Daroma ir gimdos
kaklelio diatermokonizacija, o paskui viršmakštinė
gimdos amputacija. (4paveikslas)
Pagal atlikimo būdą ginekologinės operacijos galima
suskirstyti į tris pagrindines grupes (Farmen, 1999):
1) Ginekologinė laparatomija- bendras pavadinimas
operacijos metodų, kurių metu atliekamas pjūvis pilvo
sienelėje ir operuojami vidaus reprodukcijos organai.
Laprotomijos metu yra galimybė: vidinių lytinių
organų ir kitų vidaus organų pilnavertei revizijai,
galimybė pašalinti reikiamą mazgo variantą.
2) Vaginalinė operacija- bendras pavadinimas didesnių
pilvo dalies operacijų atliekamų per makštį.
Vaginalinės operacijos atliekamos: kai reikia
pašalinti nedidelių matmenų auglį, esant specialioms
indikacijoms(gimdos ekstirpacijai vaginaliniu būdu,
esant gimdos iškritimui). Toks būdas taikomas tik
lengvesniais atvejais, kai nereikia apžiūrėti visos
pilvo ertmės. Jis netinka, jei yra didesnės
miomos(Koženiauskas, 1998).
3) Laparaskopinė operacija. Laporoskopija yra pilvo
ertmės organų apžiūrėjimas optiniu prietaisu –
laparaskopu. Tai diagnostinė ir gydomoji operacija.
Tokios operacijos metu galima pašalinti tik
nedidelius gimdos auglius (Dievaitis, Koženiauskas,
1995).
1.5 Operacinės rizikos faktoriai
Operacinė rizika- tai sergamumas ir mirtingumas dėl paruošimo
operacijai, anestezijos, operacijos ir pooperacinio laikotarpio
komplikacijų (Magrina,1986). Nors naudinga taikyti bendruosius operacijos
rizikos mažinimo principus, tačiau geriausių rezultatų pasiekiama tik tada,
kai kiekviena ligonė įvertinama individualiai.
Operacijos įtaka širdies ir kraujagyslių sistemai
Operacijos metu didžiausias krūvis tenka širdies ir kraujagyslių
sistemai. Svarbus būsimos operacijos sėkmingos baigties rodiklis yra
sveika širdis. Tačiau net ir nesant širdies patologijos, jei dėl kokių nors
priežasčių sutrinka normalus metabolinis ir fiziologinis organizmo atsakas
į operaciją, gali atsirasti intraoperacinių ar pooperacinių širdies ir
kraujagyslių sistemos sutrikimų.
Daugumai pagyvenusių ligonių yra didesnė ar mažesnė miokardo fibrozė.
Dėl endotrachėjinės narkozės, esant teigiamam spaudimui, padidėja
intratorakalinis spaudimas, o kartu mažiau veninio kraujo priplūsta į širdį
ir mažiau kraujo išstumiama. Po operacijos dažnai atsiranda ryški
hipoksemija, todėl gali sutrikti organų ir sistemų funkcijos, ypač tų
ligonių, kurios serga širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.
Daugelis anestetikų irgi slopina miokardo funkciją. Dėl to mažiau
veninio kraujo grįžta į širdį. Sumažėjus miokardo kontraktilumui, labai
sumažėja širdies išstumiamo kraujo kiekis ir dėl to išryškėja hipotenzija,
jei nevyksta pakankama kompensacija refleksinės tachikardijos dėka. Jaunas,
širdies ligų nenualintas organizmas lengvai kompensuoja šiuos pokyčius, tuo
tarpu pagyvenusioms ligonėms šie reiškiniai gali sumažinti kraujagyslių
perfuziją, sukelti miokardo ischemiją ir kitus nepageidaujamus padarinius.
Sveikiems asmenims pavojingų kardialinių komplikacijų rizika maža. Tačiau
ši rizika labai padidėja toms ligonėms, kurios serga foninėmis širdies ir
kraujagyslių ligomis ir kurios yra labai nusilpusios.
Širdies ir krauajagyslių sistemos tyrimas prieš operaciją
Atliekant tyrimą prieš operaciją, reikai atkreipti dėmesį į
nusiskundimus dusuliu, ortopnėja, skausmus krūtinėje, pabrinkimus, ir
išanalizavus gautus duomenis, skirti reikalingus labaratorinius tyrimus.
Operacinei rizikai įvertinti prieš operaciją ypač svarbūs anamnezės
duomenys apie aritmijas, miokardo infarktą, širdies nepakankamumą, plaučių
edemą ar širdies ydą. Reikia atkreipti dėmesį į ligonės fizinį aktyvumą,
jos gyvenimo būdą, fizinių pratimų toleravimą, nes tai padeda nustatyti
širdies sutrikimų sunkumo laipsnį. Širdies ir kraujagyslių ligos sunkumą
padeda nustatyti ir fizinio tyrimo duomenys. Būtina atkreipti dėmesį į
kvėpavimo bei pulso padažnėjimą, arterinį kraujospūdį, karkalus apatinėse
plaučių dalyse, jungo venų paburkimą.
Kvėpavimo sistemos būklė ir operacija
Šiuo metu plaučių komplikacijos pooperaciniu laikotarpiu yra svarbi
problema. Foninės lėtinio obstrukcinio pobūdžio plaučių ligos yra
pagrindinis respiracinio pooperacinių komplikacijų veiksnys (Schlueter,
1985). Nors pooperacinės respiracinės komplikacijos daugiausia susijusios
su obstrukcinėmis plaučių ligomis, tačiau jų dažnį padidina ir veiksniai,
mažinantys plaučių elastingumą ir ekskursijos dydį (ypač nutukimas).
Plaučių komplikacijų labai padaugėja ligonėms virš 50 metų.
Rūkimo žala. Tik nedaugelyje darbų tyrinėtas rūkimo poveikis
pooperaciniam sergamumui. Tačiau nekelia abejonių, kad
dėl rūkymo plaučių
pooperacinių komplikacijų rizika didėja. Rūkantiems asmenims padidėja
kvėpavimo takų rezistentiškumas, sumažėja kvėpuojamojo oro tūris per
minutę, sutrinka įkvėpiamo oro tolygus pasiskirstymas. Shapiro (1979)
įrodė, kad rūkymas padidina plaučių komplikacijų riziką 4 kartus, o
vyresnėms kaip 65 metų amžiaus 3 kartus, o kūno masė 20 procentų viršijanti
idealią 2 kartus.
Tromboembolinių komplikacijų rizika
Tromboembolinių ligų patogenezė ištyrė ir aprašė (1846-1856) vokiečių
patologas, profesorius R.Virchovas (Rudolf Wirchow). R.Virchovo klasikinę
triadą sudaro: veninė stazė, kraujo krešėjimo sistemos sutrikimai ir venos
sienelės pažeidimas.
Troboembolinių komplikacijų ypatybės chirurgijoje grindžiamos
duomenimis gautais ttiriant blauzdos venas. Venos pažeidžiamos dėl to, kad
ligonės ilgai guli nejudėdamas ant operacinio stalo. Trombozė dėl venos
sienelės pažeidimo susijusi su kraujo krešėjimo sistemos suaktyvėjimu. Per
ginekologines operacijas labiausiai traumuojamos dubens venos.
Rizikos faktoriai. Nustatyta (Crandon et al, 1980; Clarke-Pearson et
al, 1986), kad tromboembolinių komplikacijų riziką chirurgijoje didina šie
veiksniai:
– Vyresnės kaip 40 metų ir ypač per 60 metų amžiaus;
– Tromboemboliniai sutrikimai anamnezėje;
– Estrogenų vartojimas;
– Ilgas lovos režimas;
– Nutukimas;
– Venų varikozė.
Tromboembolinių komplikacijų profilaktika
Tromboembolinių komplikacijų profilaktikos mmetodai skirstomi į tris
grupes:
1) Medikamentiniai preparatai;
2) Mechaniniai būdai:
– Elastiniai bintai. Elastinius bintus lengva naudoti,
jie nesukelia sunkių šalutinių poveikių. Veninė
kraujotaka gerėja, kai koja subintuojama taip, kad
sumažėtų spaudimas nuo pėdos iki blauzdos.
Taisyklingas kojų tvarstymas padeda sumažinti
tromboembolinių komplikacijų galimybę. Netinkamai
subintavus kojas elastiniais bintais, dėl skersinio
poveikio blogėja kojos kraujotaka bei didėja
trombozės rizika. Tai buvo patvirtinta kliniškai
(Clarke-Pearson et al, 1983).
– Išorinė-pneumatinė kompresija. Pripučiama blauzdą ir
visą koją apjuosianti guminė „rankovė“ yra
pagrindinis pneumatinės kompresijos įrenginys.
Išorinė pneumatinė kompresija gerina venų kraujotaką
ir aktyvina fibrinolizę.
– Speciali kojų mankšta. Speciali mankšta gerinanti
kojų kraujotaką, tinka prieš operaciją ir jau nuo
antros paros po operacijos. Pakėlus lovos galą apie
20 laipsnių, pagerėja kojų veninė kraujotaka.
3) Chirurginis būdas- apatinės tuščiosios venos filtras.
Šlapimą išskiriančios sistemos priešoperacinis įvertinimas
Operacija daro įtaką šlapimą išskiriančios sistemos funkcijai. Ir
atvirkščiai operacijos rezultatai priklauso nuo inkstų gebėjimo toleruoti
operacinį stresą. Todėl nuodugnus šlapimą išskiriančios sistemos
įvertinimas yra svarbi ligonės ruošimo operacijai dalis. Anestezijos metu
sumažėja inkstų kraujotaka ir kamuolėlių filtracija, o dėl to ir diurezė.
Amžius, insktų ligos, nefrotoksiniai vaistai blogina inkstų funkciją.
Kraujo rodiklių priešoperacinis įvertimas
Gyvybiškai svarbu sėkmingai kompensuoti kiekvienos operacijos metu
neišvengiamai prarandamą kraują. Todėl priešoperacinio skriningo sistemoje
labai svarbus toks klausimas: ar kraujo rodikliai gana geri, kad organizmas
sėkmingai toleruotų operacinį kraujavimą. Viena svarbiausių kraujo funkcijų-
organizmo ląstelių, audinių ir organų aprūpinimas deguonimi, būtinų, kad
normaliai vyktų daugelis svarbių biocheminių procesų. Jei ligonėms,
nesergančioms lėtinėmis ligomis, yra anemija, tai planinę operaciją reikia
atidėti ir stimuliuoti eritrocitų gamybą vitaminais, foline rūgštimi ir
geležies preparatais.
Mitybos būklė
Patenkinama ligonės mityba reikalinga normaliam imuninės sistemos
funkcionavimui. Ji padeda išvengti ir/ar įveikti pooperacinę infekciją ir
greitai gyti pooperacinėms žaizdoms. Išsekusiai, sulysusiai ligonei blogiau
gyja pooperacinė žaizda, greičiau susidaro infekcinės komplikacijos. Jei
pacientė ruošiama planinei operacijai, tai iki jos atliekama jos mitybos
gerinimo programa. Jei pacientė operuojama skubos tvarka, tai jos mitybą
tenka gerinti jau po operacijos.
Antra vertus, nutukimas taip pat didina operacinę riziką. Nutukusiai
ligonei dažnai būna pablogėjusios širdies ir kvėpavimo funkcijos, po
operacijos jai sunkiau atgauti normalų fizinį aktyvumą. Nutukusiai ligonei
dėl specifinės riebalinio audinio struktūros blogiau gyja žaizdos ir jos
dažniau supūliuoja.
Alkoholio vartojimas ir operacija
Asmenims, piknaudžiaujantiems alkoholiu, operacijos rizika padidėja
dėl to, kad tokių ligonių organizmo reakcija į stresą yra sumažėjusi,
sutrikęs imunitetas, elektrolitų kiekis kraujyje ir t.t. Pacientėms,
sergančioms lėtiniu alkoholizmu, narkozės metu gali susidaryti pašalinės
reakcijos: kryžminė tolerancija anestezinėms medžiagoms bei
nuskausminamiesiems vaistams. Alkoholiu piknaudžiaujančioms moterims reikia
didesnių medikamentinių dozių užmigdymui bei nuskausminimui, nei
negeriančioms.
Vaistų vartojimas ir operacija
Jei ligonė nuolat vartoja vaistus, gydytojas prieš operaciją turi
įvertinti jų galimą poveikį operacijos metu. Dažniausiai jų vartojimas
laikinai nutraukiamas arba koreguojamas. Antibiotikai stiprina anestetinių
vaistų poveikį, gali sukelti pašalinių reakcijų. Anestetinės medžiagos
potencijuoja antiaritminių vaistų slopiantį poveikį į kontraktilinę širdies
funkciją, blogina širdies laidumą. Antikoaguliantų vartojimas nutraukiamas
ne vėliau kaip dvi paros iki operacijos, kitaip kils kraujavimo pavojus
operacijos metu ir pooperaciniame periode.
Antihipertenziniai vaistai sąveikauja su anestezinėmis medžiagomis,
dėl to operacijos metu gali išsivystyti hipotenzija, bradikardija,
pablogėti kraujo apytaka. Ilgalaikis antiepilepsinių vaistų vartojimas
operacijos metu sutrikdo anestezinių medžiagų metabolizmą, sukelia
pašalinių reiškinių. Cukriniu diabetu sergančioms ligonėms prieš operaciją
insulino dozė yra mažinama, nes jos nevalgo, o po operacijos didinama, nes
operacinis stresas ir gliukozės lašinimas didina glikemiją.
Slaugytoja turi gerai žinoti, kokius vaistus ligonė vartojo iki
operacijos ir perspėti ją, kad nežinant gydytojui toliau jų nevartotų,
savavališkai nekeistų dozių. Apie ligonės ilgą laiką vartojamus vaistus
slaugytoja turi perspėti gydantį gydytoją, įrašyti į slaugos istoriją.
Slaugytoja turi stebėti, ar nėra alergijos medikamentams, kurie buvo
skiriami pacientei iki operacijos. Slaugytoja kruopščiai surenka alerginę
anamnezę, visi alergenai turi būti surašyti ligos ir slaugos istorijų
matomose vietose (pirmame puslapyje) ir pabraukti.
1.6 Ginekologinė operacija ir psichoemociniai sutrikimai
Ginekologinės operacijos, ypač kai šalinamas organas, įasmeninantis
moteriškąją lytį- gimdą, jau savaime gali turėti ligonės psichikai vienokių
ar kitokių padarinių.
Neigiamas operacijos poveikis seksualinei sferai galimas dėl šių
priežasčių:
1) Daugeliui moterų gimda yra svarbiausias jų seksualumo,
seksualinio patrauklumo simbolis;
2) Galimybė turėti vaikų ir gimdyti daugeliui moterų yra jų
moteriškumo požymis;
3) Daugelis moterų mano, kad gimda yra jaunystės, gyvybingumo,
energijos, gerovės šaltinis ir viso kūno reguliatorius.
Ginekologinėms ligonėms (kartais ir jų partneriams) dėl operacijos
gali atsirasti tiesioginių ir netiesioginių sseksualinių sutrikimų. Worsley
ir bendraautoriai (1977), pasitelkę Goldberg (1972) Bendrosios sveikatos
anketą, ištyrė 97 ginekologines ligones ir 50 procentų iš jų nustatė
psichinių nukrypimų. Dažniausiai emociniai, su operacija susiję sutrikimai:
1. Pavojus ir silpnumas (pažeidžiamumas);
– savikontrolės netekimas,
– savęs kaip aukos suvokimas.
2. Baimė :
– mirties baimė (gali reikštis kaip anestezijos baimė),
– skausmo baimė,
– individualumo (nepriklausomybės, patrauklumo ir
pan.),
– netekties baimė,
– nežinomybės baimė;
3. Emocinis labilumas, liūdesys, įsitempimas,
susierzinimas;
4. Regresija ir priklausomybė;
5. Ligos jutimas- nesveikatos būklė (apsimetimas ligone);
6. Sielvartas.
Kadangi lytiniai organai labai svarbūs žmogaus seksualiniams
poreikiams tenkinti, todėl nenuostabu, kad po ginekologinių operacijų
neretai pasitaiko įvairių seksualinių sutrikimų, kurių dažnis svyruoja nuo
10 iki 37 procentų (Freeman, 1958). Tačiau yra ir kitų nuomonių, Gath ir
bandraautorių (1981) duomenimis, daugiau kaip pusės operuotų moterų
seksualinė funkcija pagerėjo ir tik 17 procentų pablogėjo.
2. SLAUGYTOJOS UŽDAVINIAI, RUOŠIANT PACIENTES OPERACIJAI
2.1 Priešoperacinio paruošimo slaugos etapai
Kai gydytojas praneša ligonei apie operaciją, slaugytoja ligonei
paaiškina apie pasiruošimą operacijai, kokios procedūros ir kada, skirtos
operacijai pasiruošti bus atliekamos, kaip pasiruošti šioms procedūroms, ką
iki operacijos pacientei galima daryti ir ko ne.
Priešoperacinis paruošimas priklauso nuo to, kokia operacija bus
atliekama: planinė ar skubi. Jei atliekama skubi operacija, slaugytoja
suteikia pacientei tik būtiniausią informaciją ir atlieka procedūras ir
tyrimus, būtinus pacientės
parengimui operacijai. Norėčiau detaliau
panagrinėti planinių ligonių priešoperacinį paruošimą.
Ruošimas operacijai yra vientisas procesas. Jo suskirstymas į dalis
yra sąlyginis, bet jis palengvina įsiminimą, esmės išskyrimą. Slaugytoja
lengviau laikosi eiliškumo ruošiant operacijai. Bendras paruošimas
operacijai apima:
1) priešoperacinį pacientės ištyrimą,
2) gretutinių susirgimų gydymą,
3) bendros organizmo būklės stiprinimą,
4) fizinį pacientės paruošimą operacijai,
5) priešoperacinį pacientės psichologinį paruošimą,
6) pacientės priešoperacinį mokymą.
2.2 Priešoperacinis pacientės ištyrimas
Priešoperaciniu laikotarpiu pacientėms atliekami tyrimai, aiškinantys
ne tik ligą, bet ir bendrą organizmo būklę. Slaugytoja aktyviai dalyvauja
pacientės tyrime. Susipažinusi su paciente, ji renka jos anamnezę,
užpildydama slaugos istoriją, sudarydama slaugos planą. Ji užsako ligonei
gydytojo paskirtus tyrimus ir tiems tyrimams pacientę ruošia.
2.3 Gretutinių susirgimų gydymas ir bendros būklės stiprinimas
Ruošiant ligonę operacijai, gydomi ir gretutiniai susirgimai,
siekiant pilno pasveikimo arba chroninių susirgimų pagerėjimo. Taip pat
stiprinama bendra pacientės būklė, normalizuojant organizmo skysčių ir
elektrolitų balansą, atstatant trūkstamų baltymų kiekį, skiriant vitaminus,
maitinant adekvačiu susirgimui pakankamo kaloringumo maistu. Slaugytojos
vaidmuo, atliekant tokį ligonės paruošimą, yra gydytojo paskyrimų vykdymas,
pacientės stebėjimas, įvairiapusė pagalba, atsižvelgiant į jos lligą, jos ir
jos artimųjų informavimas.
2.4 Fizinis pacientės paruošimas operacijai
Žarnyno paruošimas. Pacientė pusryčiams ir pietums valgo lengvą,
skystą maistą, vakarienei geria tik skysčius. Likus 6-8 valandom iki
operacijos, pacientei neleidžiama valgyti ir gerti. Tuomet jos
virškinamasis traktas ištuštės ir operacijos metu bei ppo jos sumažės rizika
vemti ir aspiruoti į kvėpavimo takus skarndžio turinį. Pacientė taip pat
turi žinoti, kad nevalgymo metu negalima čiulpti pastilių, kramtyti
kramtomosios gumos ar rūkyti. Rūkymas skatina skrandžio rūgšties
išsiskyrimą.
Slaugytoja turi pasirūpinti pacientės eliminacija- tuštinimuisi ir
šlapinimusi. Žarnynas prieš operaciją yra išvalomas atlikus valomasias
klizmas. Klizmos, paprastai yra atliekamos du kartus- iš vakaro ir
operacijos dienos rytą Ryte daroma valomoji klizma turi būti atlikta ne
mažiau kaip dvi valandos prieš operaciją. Tai yra svarbu dėl to, kad
pacientė suspėtų tinkamai išsituštinti ir taip būtų išvalytas žarnynas.
Svarbu pacientei išaiškinti kokiu tikslu yra atliekamas žarnyno valymas,
kodėl prieš operaciją reikia valgyti mažiau ir visai negalima valgyti
operacijos dieną. Jeigu ligonė suvoks šių veiksmų tikslą, bus žymiai
palengvintas pooperacinis periodas.
Žarnynas prieš operaciją yra valomas dėl dviejų priežasčių:
1) pilnos žarnos, yypač storoji žarna, gali kliudyti
operacijai.
2) operacijos metu žarnos gali būti sudirgintos. Dėl
tokio suerzinimo kelias dienas po operacijos
sulėtėja peristaltika. Manoma, kad peristaltika
greičiau atsiranda, jei žarnos nėra pilnos ir dėl
dujų nesusidaro oro slėgimo.
Slaugytoja turi pasirūpinti, kad į operacinę pacientė atvyktų su
tuščia šlapimo pūsle, nes narkozės metu ji gali nevalingai pasišlapinti. Be
to šlapimo pūslės ištuštinimas operacijos metu padeda gydytojui lengviau
operuoti apatinėje pilvo dalyje. Kartais gydytojas nurodo, kad prieš vežant
ligonę į operacinę, jos šlapimo pūslėje būtų paliktas kkateteris.
Odos ir operacinio lauko paruošimas
Dar vienas svarbus operacijos paruošimo etapas- asmens higiena. Jei
pacientė vaikšto ir pati gali pasirūpinti savimi, jai reikia iš vakaro ir
operacijos dienos rytą nusiprausti po dušu. Jei operuojama pacientė yra
nusilpusi, ar dėl kitų priežasčių viena į dušą nueiti negali, tai į pagalbą
turėtų ateiti slaugytoja ar slaugytojos padėjėja.
Svarbiausias prausimosi tikslas- kad ant odos liktų kuo mažiau
bakterijų. Taip bus sumažintas pooperacinės infekcijos pavojus. Daugiausia
bakterijų yra ant veido, kaklo, pažastyse, kirkšnyse bei tarpvietėje, ant
pėdų ir tarp kojų pirštų. Taigi šias kūno vietas reikėtų prausti
rūpestingiausiai. Prausiamasi su muilu. Po dušo yra pakeičiama lovos
patalynė ir pacientė aprengiama švariais drabužiais. Makštis operacijos
dienos rytą praplaunama dezinfekuojančiais tirpalais.
Įprasta antiinfekcinė priemonė- plaukų pašalinimas nuo priekinės
pilvo sienelės, išorinių lytinių organų prieš operaciją, nes plaukai gali
būti bakterijų šaltinis. Tačiau ar kūno plaukai didina žaizdos infekcijos
riziką- ginčytinas klausimas. Įrodyta, kad plaukai pašalinti nuo švarios
odos, uždengtos sterilia medžiagą, yra sterilūs (Wyatt et al, 1981). Bet
kuris plaukų šalinimo metodas daugiau ar mažiau pažeidžia odos epidermį.
Jeigu ir reikia šalinti, tai tik tuos plaukus, kurie gali patekti į
užsiuvamą operacinę žaizdą.
Plaukai šalinami trims būdais: skutimu, elektrine depiliacija,
depiliaciniu kremu. Lyginant skutimą ir elektrinę depiliaciją žaizdos
infekcijos dažnių atžvilgiu, elektrinė depiliacija mažiau traumuoja odą
(Court-Braun,1981). Taigi depiliacinis kremas ir elektrinė depiliacija
prieš pat operaciją- geriausi būdai operacinio lauko odos plaukams
pašalinti. Labai svarbu, kad būtų kuo mažesnis laiko tarpas tarp plaukų
pašalinimo ir operacijos pradžios, nes tai irgi labai mažina infekcijos
riziką.
Poilsis ir miegas
Svarbu, kad prieš operaciją pacientė būtų gerai pailsėjusi. Tai nėra
taip paprasta, nes natūralu, kad prieš operaciją pacientė jaudinasi. Jei
pacientė nepailsėjusi, pooperaciniu laikotarpiu jai gali labiau skaudėti ir
ji gali turėti mažiau jėgų ištverti pooperacinį laikotarpį. Slaugytoja turi
pabendrauti su ligone, išklausyti pacientės abejones ir nerimą, atsakyti į
rūpimus klausimus. Gali patarti prieš miegą paskaityti įdomią knygą ar
žurnalą. Labai svarbu sudaryti tinkamas sąlygas pailsėti. Slaugytoja turi
žiūrėti, kad palata būtų išvėdinta, kad jokie pašaliniai garsai netrukdytų
pacientei užmigti. Jeigu pastebima, kad pacientė vis tiek neužmiega, reikia
pasitarti su gydytoju ir skirti medikamentų.
Dar vienas svarbus momentas- prieš operaciją pacientė negali naudoti
kosmetikos. Nuo veido pašalinama visa kosmetika, nuvalomas nagų lakas, kad
duodant narkozę būtų galima stebėti veido odos, lūpų, nagų spalvą. Taip
pat, jei pacientė nešioja, išimami dantų protezai, kontaktiniai akių
lešiai, nuimami akiniai. Papuošalai paliekami skyriuje, padėti saugioje
vietoje. Vsi šie niuansai pacietei turėtų būti paaiškinti prieš operaciją,
kad būtų išvengta nesusipratimų. Paskutinis dalykas, ką slaugytoja atlieka
prieš išvažiuojant į operacinę- uždeda ant rankos apyrankę su
identifikacija. Užrašo skyriaus pavadinimą, vardą, pavardę, ligos istorijos
numerį.
2.5 Pacientės psichologinis paruošimas operacijai
Tai labai svarbus operacinio paruošimo etapas. Kaip teigia
D.Kalibaitienė: „Slauga- tai kūryba, daranti slaugą menu.“(1999).
Psichologinio pacientės parengimo pagrindas yra bendravimas. Geras
bendravimas- sėkmingos slaugos pagrindas. Bendravimą sudaro daug sudėtinių
dalių: dėmesingumas, išklausymas, supratimas, rūpinimasis, atsiskleidimas,
šališkumas, įsijautimas, nuoširdumas, pagarba.
Nuo to, koks kontaktas užmezgamas su paciente, koks to kontakto
pasėkoje įgytas pasitikėjimas ir ką pavyksta išsiaiškinti bei paaiškinti,
priklauso paruošimo operacijai kokybė. Reikai gerai žinoti bendravimo būdus
ir jais naudotis (5paveikslas).
Pokalbis ir lietimas yra pagrindiniai bendravimo būdai. Pokalbis-
tai tikslingas bendravimas tarp slaugytojos, pacientės ir artimųjų.
Pokalbiui būdinga tai, kad jo pradžią sąlygoja pacientės poreikis, kurį
lemia situacija. Ką sako ir patiria pacientė? Kaip ji reiškia savo mintis
ir jausmus? Pokalbio metu slaugytoja gali parodyti dėmesį, paramą bei
artumą. Todėl pokalbis padeda užmegzti ryšį ir sukurti saugumo jausmą.
Pokalbis prasideda nuo pirmos apklausos ir trunka visą laiką, kol pacientė
yra slaugoma.
Slaugytojai labai svarbu sugebėti išklausyti ne tik žodžius, bet
garsumą ir toną, kaip jie sakomi. Būtina suprasti ne tik tiesiogiai, bet ir
tai, kas slepiasi po žodžiais. Be žodinio bendravimo reikia naudotis ir
neverbalinėmis bendravimo priemonėmis. Bendraujant daug ką sako akių
žvilgsnis, veido išraiška, rankų gestai, kūno poza. Bendraujant su paciente
daug ką reiškia prisilietimas. Lietimo, kaip slaugos metodo, reikšmės
tyrimą aprašė Mc.Clarke(1974). Mc.Clarke padarė išvadą, kad prisilietimas
informuoja pacientę, kad ja domimasi ir rūpinamasi.
Slaugytoja turi tiksliai įvertinti psichinę pacientės būklę,
asmenybės savitumus, jos dvasinį potencialą, iškelti
problemas, numatyti
tikslus ir atitinkamus veiksmus toms problemoms šalinti. Pacientės nerimas
sumažinamas šiomis priemonėmis:
1) pacientės baimės ir susirūpinimo priežasčių išsiaiškinimu;
2) jos adaptacinių reakcijų efektyvumo įvertinimu;
3) efektyvios pacientės adaptacijos skyriuje užtikrinimu;
4) atsakymų į visus rūpimus klausimus ir informacijos teikimu.
2.6 Pacientės priešoperacinis mokymas
Priešoperacinis mokymasis susideda iš dviejų pagrindinių temų:
1) Ko reikia tikėtis pooperaciniu laikotarpiu ir kodėl;
2) Kaip elgtis, kai pooperaciniu laikotarpiu taip nutiks.
Parengiamosios informacijos metu slaugytoja apibūdina pacientei kas
paprastai juntama procedūros metu, suteikia pacientei galimybę iš anksto
susidaryti sau jos vaizdą. Slaugytojos tikslas- išmokyti pacientę
sąmoningai suvokti, kas sukelia baimę, kad paskui galėtų įvertinti
pooperacinę perspektyvą. Tuo būdu ji proto pagalba gali pakeisti neigiamas
reakcijas. Pacientei slaugytoja paaiškina, kad pats įvykis retai sukelia
stresą, dažnai žmogaus mintys apie tą įvykį sukelia sunkius jausmus.
Pacientei taip pat paaišinama, kad iš tiesų nėra nieko pozytyvaus ar
negatyvaus, o išmintingas žmogus atranda alternatyvius grėsmingos
situacijos aspektus ir tai gali užkirsti kelią baimei bei stresui.
Šis mokymas padeda pacientei susipažinti su savo problemomis. Ji
tampa proceso dalyve, ttodėl nesijaučia palikta atsitiktinumams. Ji bent
šiek tiek valdo savo būklę. Tai, kas vyksta, nėra nei nelaukta, nei
nepažįstama. Nors tai gali būti skausminga ir nemalonu. Sąmoningas dėmesio
nukreipimas teigiama linkme gali būti bendras neigiamų jausmų valdymo
metodas. Labai svarbu, kad slaugytoja, taip mokanti pacientę, pati labai
gerai išmanytų metodą ir būtų gerai pasirengusi.
Antrojo tipo mokymas atliekamas siekiant išsiaiškinti, kaip pacientė
gali iki minimumo sumažinti pooperacinį skausmą ir nemalonumą, atliekamas
tikslu išmokyti pacientę įvairių pratimų ir būdų, padedančių suvaldyti
skausmą ir nemalonumą. Mokymo programa susideda iš keturių rūšių fizinių
pratimų, kuriuos reikės atlikinėti po operacijos, apmokymas. Tai:
1) Kvėpavimo pratimai,
2) Kosėjimo pratimai,
3) Pagalba išlipant iš lovos ir įlipant į ją,
4) Kojų pratimai.
Kvėpavimo pratimai. Jei pacientė yra įsitempusi, bijo ar laukia skausmų, ji
ima kvėpuoti negiliai. Ji įtempia pečius bei pilvą ir kvėpuoja tik
viršutine krūtinės dalimi. Po operacijos yra svarbu išnaudoti visą plaučių
pajėgumą ir atsipalaiduoti. Kai norima padėti pacientei teisingai kvėpuoti,
gali būti naudinga parodyti, kaip kvėpuoja mažas vaikas: kvėpuojant
kilnojasi ir leidžiasi visas pilvas. Pacientė ant pilvo šono ir vidurio
gali užsidėti rankas ir bandyti kvėpuoti taip, kad rankos kilnotųsi. Jei
jai pavyksta, ji kvėpuoja teisingai. Taip pat galima jos paprašyti įtraukti
oro taip giliai, jog ji jaustų, kaip visas pilvas prisipildo oro. Ji gali
įkvėpti per nosį, po to taip pat ramiai iškvėpti per pusiau pravertą burną.
Ji gali suspausti orą pilvo raumenų pagalba. Taip plaučiuose gali
susidaryti truputi didesnis slėgis. Tai yra palanku pooperaciniu
laikotarpiu, kai norima pasipriešinti plaučių audinio sukritimui,
atelektozei. Kiti geram išvėdinimui svarbūs pratimai yra rankų pakėlimas už
galvos ir dar atsisėdimas, llaikantis lovos krašto.
Kosėjimo pratimai.. Kosėjimas pagerina kvėpavimo takų išsivalymą ir
kvėpavimą pooperaciniu periodu, nes jis valo kvėpavimo takus. Dėl skausmo
pjūvio vietoje pacientei būna sunku kosėti. Svarbu, kad pacientė kosėjimo
pratimus gerai išmoktų prieš operaciją ir suprastų jų naudą. Kosėjimo
pratimai turi būti atliekami kas dvi valandos pacientei pabudus po
narkozės. Prieš pradedant kosėjimo pratimus, reikia, kad pacientė
išsišnirpštų nosį ir išsivalytų gerklę atsikrenkšdama, po to du ar tris
kartus lėtai ir giliai įkvėpti, įkvėpus sulaikyti orą, skaičiuojant iki
trijų ir po to sukosėti vieną ar kelis kartus. Jei slaugytoja tai
pirmiausia pademonstruoja, pacientei yra lengviau suprasti techniką ir
pakartoti.
Kai pacientė jau moka techniką, galima tęsti ir atsižvelgiant į
ypatingas sąlygas, kurios prisidės po operacijos, pirmiausia- žaizdos
skausmai. Kosėdama pacientė turi sulenkti kelius ir prilaikyti žaizdą
rankomis, kad žaizda liktų suspausta. Galima pasitreniruoti kosėti gulint
(ant nugaros, ant šono) arba sėdint ant lovos krašto.
Pagalba išlipant iš lovos ir įlipant į ją. Daug dėmesio turi būti kreipiama
ligonės judėjimui po operacijos. Pacientė turi žinoti, kaip jai lengviausia
atsikelti iš lovos ir vėl į ją įlipti. Tai slaugytoja turi pademonstruoti,
ir ji pati turi pabandyti tai daryti. Judesiai turi būti atliekami taip,
kad jie sukeltų kuo mažiau skausmo.
Kojų pratimai. Prieš operaciją pacientė turi būti mokoma specialių kojų
pratimų. Tokie judesiai po operacijos stimuliuoja veninę kraujotaką ir
veikia profilaktiškai prieš trombų susidarymą. KKojų pratimų atlikimo eiga:
pacientė guli lovoje ant nugaros ir sulenkusi koją per kelį, suka pėdą 180
laipsniu kampu, po to sulenkia ir ištiesina pėdas, ištiesina ir sulenkia
kojas per kelius, pabando „važiuoti dviračiu ore“. Kojų pratimai atliekami
3-5 kartus kas dvi valandas.
Pacientės priešoperacinio mokymo planavimas
Planuodama mokymą slaugytoja turi išnagrinėti sąlygas, kad užtikrintų
gerą mokymą. Kad priešoperacinis paruošimas būtų efektyvus yra būtinas
artimas slaugytojos ir gydytojo bendradarbiavimas. Teikiant informaciją
pacientei, mokant ją, svarbu išsiaiškinti: 1)ką gydytojas paaiškino
pacientei (kad būtų išvengta nesusipratimų); 2)leisti pačiai pacientei
pasakyti, ką jai papasakojo gydytojas. Taip galima susidaryti geresnį
vaizdą, kaip ji suprato pateiktą informaciją ir kas jai iki šiol nėra
aišku. Tolesnis pokalbis gali praplėsti pacientės supratimą; 3)pradėti nuo
atsakymų į pacientės klausimus. Taip lengviau suprasti, ką ji nori
sužinoti.
Mokymo planavimo analizė apima tokius punktus:
1. Informacijos perdavimo tikslą. Jei tikslas neaiškus, mokymas
bus atsitiktinis, o rezultatas netvirtas. Šiuo atveju,
svarbiausias tikslas- įgytomis žiniomis palengvinti pasiruošimą
operacijai, pagerinti gydymo- slaugos proceso eigą,
pooperaciniu laikotarpiu.
2. Pacientės imlumą. Kad mokymo rezultatas būtų kuo geresnis,
slaugytoja turi įvertinti pacientės sugebėjimą ir galimybes
priimti informaciją. Pagal šį vertinimą sprendžiama, kokiu būdu
informacija bus pateikiama kiekvienai pacientei. Taip pat
svarbu įvertinti pacientės sugebėjimą suprasti mintį.
Slaugytoja turi ieškoti kitų mokymo priemonių, jeigu pacientė
nemoka vartojamosios kalbos, blogai mato, ggirdi, yra pažinimo,
atminties ar mąstymo sutrikimų.
3. Informacijos turinį, pagalbinių priemonių vartojimą. Kai
slaugytoja planuoja mokymo turinį, ji turi atkreipti dėmesį,
kad jos formuluojami sakiniai būtų paprasti, trumpi ir
apimantys svarbiausius dalykus. Kuo daugiau žinių turi
slaugytoja, tuo papraščiau ir aiškiau gali išaiškinti
pacientei, ką jai reikia žinoti. Vengti per daug informacijos
ir mokymo per trumpą laiką. Pacientė gali nesugebėti atskirti,
apie ką teikiama informacija. Juk ji išgyvena stresinę
situaciją, kuri veikia gebėjimą suprasti.
Kad palengvintų pacientės galimybę suvokti ir išmokti,
slaugytoja turi kombinuoti keletą metodų. Mokymui naudojama
žodinė, rašytinė, vaizdinė informacija. Daugumai pacienčių
efektyvesnis kombinuotas mokymas, kadangi suaktyvėja daugiau
pojūčių (regėjimo, klausos, lytėjimo). Reikia leisti pačiai
pacientei pademonstruoti pratimus, kurių ji išmoko. Yra
skirtumas tarp supratimo ir atlikimo. Be to, informacijos
pakartojimas, kai pacientės taip pat turi galimybę išsakyti
tai, ką jos suprato, gali padidinti mokymo naudą(Wolf,1971).
4. Mokymo laiką. Susitarimo su paciente dėl mokymo laiko tikslas
yra duoti pacientei ir jos artimiesiems mentaliai pasirengti
situacijai. Tačiau neturi praeiti daug laiko nuo tada, kai
pacientė mokosi iki kol ji pasinaudos tuo ką išmoko. Mokymas
apie pooperacinius pratimus gali būti atdedamas iki paskutinės
dienos prieš operaciją, tik ne iki paties vakaro.
5. Mokymo būdą. Įprasta, kad pacientės mokomos vadinamuoju
vienas
prieš vieną būdu, taigi kiekvieną pacientę atskirai.
Tokia mokymo forma reikalauja daug laiko ir gali atsitikti, kad
pacientė gauna tik standartinę informaciją.
Grupiniai mokymo užsiėmimai atliekami su pacientėmis,
sergančiomis ta pačia liga. Grupiniai pokalbiai ne tik suteikia
pacientėms reikalingą informaciją, bet ir atsako į užduotus
klausimus. Pravartu į grupinius užsiėmimus įtraukti pacientes,
jau sveikstančias po operacijos, nes jos gali pasidalinti savo
teigiamu patyrimu. Mazzanotte (1970) pabrėžė, kad pacientės
dalyvaujančios grupėje, dažnai susitapatina su kitomis grupės
narėmis, turinčių tokių pat problemų iir tikslų. Kai matai, kad
nė viena turi problemų, tai suteikia drąsos ir paremia.
2.7 Slaugytojos vaidmuo, ruošiant pacientes operacijai
„Kad žmogui iš tiesų pasisektų nuvesti kitą žmogų į numatytą vietą,
pirmiausia reikia jį surasti ten, kur jis yra, ir pradėti nuo ten. Čia yra
visa pagalbos meno paslaptis. Kiekvienas, to padaryti negalintis, tik pats
įsivaizduoja, kad gali padėti kitiems. Iš tiesų norėdamas padėti kitam
turiu suprasti daugiau nei jis- bet pirmiausia suprasti tai, ką jis
supranta. Jei aš to nedarau, mano supratimas jam nepadeda.“ (Soren
Kierkegaard).
Slaugytoja, susidūrusi su situacija, kai reikia jos pagalbos, visų
pirma turi pasikliauti savo žiniomis: svarbu profesinės vertybės, požiūris
į pokyčių esmę, įgūdžiai, tiek pažintiniai, tiek bendravimo. Slaugytoja yra
profesionalas- tai pagelbstintis asmuo, besinaudojantis profesionalios
slaugos žiniomis, vertybėmis ir įgūdžiais. Kitas profesionalios pagalbos
bruožas- ji nnekyla iš savanaudiškų paskatų.
Labai svarbios yra slaugytojos etinės ir moralinės normos. Slaugytoja
pirmiausia yra atsakinga už tuos žmones, kuriems reikalinga slauga.
Slaugytoja turi paisyti slaugomojo pasaulėžiūros, moralinių vertybių ir
dorovės. Slaugytoja turi saugoti paciento autonomiją, jo paslaptis.
Slaugytoja yra atsakinga už slaugos kokybę. Slaugytoja nuolat turi
rūpintis, kad slaugomasis būtų geriausiai prižiūrėtas. Slaugytojos
asmeniniai santykiai, atliekant profesines užduotis, visada turi būri
garbingi. (Code for Nurses. International Council of Nurses, 1993)
Labai svarbus yra pacientės orumo išsaugojimas. Kiekvienas daiktas,
rašė E.Kantas, turi savo kainą. Žmogus neturi kainos, nes jis nėra daiktas.
Žmogui būdingas žmogiškasis orumas. Tai ypatinga moralinė vertybė, kuri
priskiriama tik žmonėms. Tada, kai žmogus traktuojamas instrumetiškai, kaip
koks daiktas, jo teisės pažeidžiamos. Jungtinių tautų žmogaus teisių
deklaracija (1948) skelbia, kad visi žmonės gimsta lygūs savo teisų ir
orumo požiūriu.
Nepriklausomai nuo tto, kaip orumas suvokiamas, kiekvienas turi teisę
į pagarbą. Pagarba pacientei susijusi su dviem dalykais: 1)pagarba jos
moralinei autonomijai, 2)apsauga nuo bet kokių veiksmų, kuriais galėtume
pažeminti pacientės pagarbą sau pačiai.
Slaugytoja teikdama pagalbą pacientei turi:
1. Kiek įmanoma suprasti pacientę ir jos situaciją;
2. Būti kuo naudingesne pacientei;
3. Sukurti tokį klimatą, kad pacientė galėtų pasinaudoti pagalba;
4. Nagrinėti pacientės poreikius ir problemas, remdamasi savo žiniomis
ir patirtimi;
5. Teikti informaciją ir padėti ja pasinaudoti.
APIBENDRINIMAS
Pacientės, sergančios gimdos mioma, sudaro vieną didžiausių
ginekologinių susirgimų skaičių. Pasak A.C.Kathleen, 2000), kas penkta
moteris, sulaukusi 35 metų amžiaus, serga gimdos mioma. Nors susirgimo
priežastys nėra tiksliai nustatytos, tačiau nesirūpinimas savo
sveikata, ankstyvų simptomų ignoravimas, pavėluota diagnostika, žinių
trūkumas apie susirgimą, sunkina pacienčių sveikatos būklę ir blogina
jų gyvenimo kokybę.
Vienas iš gydymo būdų yra operacija. Kokia operacija bus
atliekama (planinė ar skubi), koks operacinis būdas bus naudojamas,
priklauso: nuo pacientės amžiaus, miomos dydžio ir lokalizacijos bei
klinikinių požymių charakteristikos.
Operacijos išgyvenimas dažnai laikomas psichologiškai bauginama
situacija. Pacientė patira didelį stresą, ruošdamasi operaciniam
gydymui. Prieš operaciją ji jaučia baimę ir nerimą, kurie susiję su
galimu skausmu, nepriklausomybės praradimu, kūno deformacija.
Detalus paaiškinimas ligonei apie ligos pobūdį, tiek pačios
operacijos, tiek ir pooperacinio laikotarpio ypatumus, taip pat
dėmesingas operacijos padarinių sveikatai ir lytiniam gyvenimui
aptarimas ir išsamus atsakymas į visus ligonės klausimus padeda
išvengti daugelio psichoemocinių sutrikimų iki operacijosir užbėgti
jiems už akių sveikstant.
Operacijos rezultatas priklauso nuo pacientės būklės bei
galimybių, priešoperacinio pasirengimo. Slaugytojos prieš operaciniai
pasirengimai yra: pacientės galimybių išaiškinimas, parama ir pagalba,
reikalingos informacijos apie galimus rizikos veiksnius suteikimas ir
mokymas.
Priešoperacinių pratimų mokymo tikslas: bendrasis paruošimas
operacijai- sumažinti ar pašalinti mažojo dubens, apatinių galūnių,
plaučių stazinius procesus, pagerinti vietinę kraujo ir limfos
apytaką, didinti odos ir raumenų tamprumą, mokyti moterį valdyti
kvėpavimą, atsipalaiduoti, taip pat mokyti pratimų, kurios moteris
turės atlikti pirmosiomis valandomis ir dienomis po operacijos.
Nustatyta, kad priešoperacinė informacija apie operaciją ir apie
pooperacinį skausmą bei kitus nemalonumus drauge su mokymu bei
specialiomis fizinėmis treniruotėmis, gerina pooperacinę eigą.
Pastebėta, kad parengtos pacientės rečiau vėmė nei tos, kurios apie
operaciją gavo įprastą informaciją (Dumas ir Leonard, 1963).
Pasirengusių pacienčių plaučių fukcija taip pat buvo geresnė (Lindeman
ir Von Aernam, 1971), jos mažiau jaudinosi (Hayward, 1975), joms
mažiau reikėjo nuskausminamųjų vaistų (Egbert ir kiti, 1964; Schmitt
ir Woolridge, 1973; Hayward, 1975), be to ligoninėje jos praleisdavo
trumpesnį laiką (visų aukščiau išvardytų šaltinių duomenimis).
Todėl vienas svarbiausių slaugytojos priešoperacinių paruošimo
uždavinių yra suteikti ligonei ir jos šeimai adekvačią psichologinę ir
fizinę paramą, tam, kad jos galėtų optimaliai prisitaikyti prie
pasikeitusios situacijos ir kuo geriau sugebėtų susidoroti su
operacinio gydymo problemomis.
Norėdama išsiaiškinti, kaip priešoperacinis paruošimas veikia
pooperacinę eigą, kitame kursiniame darbe atliksiu objektyvų tyrimą,
kurio tikslas būtų: įvertinti pacienčių, sergančių gimdos mioma,
priešoperacinio paruošimo slaugos svarbą operacijai ir pooperacinės
eigos rezultatams.
Preliminarūs uždaviniai:
1. Išsiaiškinti pacienčių turimos informacijos, žinių lygį apie
susirgimą;
2. Nustatyti operacinės rizikos veiksnius;
3. Nustatyti pacienčių mokymosi motyvaciją;
4. NNustatyti mokymosi būdus, atsižvelgiant į pacientės sveikatos
būklę, amžių, sugebėjimą ir galimybes priimti informaciją;
5. Įvertinti priešoperacinio mokymo poveikį pacienčių pooperacinei
sveikatos būklei.
NAUDOTA LITERATŪRA
1. Ališauskas J. Ginekologinių operacijų medicininiai ir
psichologiniai aspektai. Sveikata-1995. Nr4, p.43-44.
2. Almas H. Klinikinė slauga I dalis- Vilnius, 1999, p.32, 35-37,
41-44, 143-154.
3. Čigriejienė V., Sadauskas V. Ginekologija- Vilnius, 1999, p.203-
208.
4. Čigriejienė V.M., Malinauskaitė A. Gimdos mioma ir nėštumas-
p.65, Lietuvos akušerija ir ginekologija- 2001, Nr1 (kovas tomas
IV).
5. Engelhardt D. Praktinės medicinos etika- Vilnius, 1997, p.144,
235.
6. Gudelienė-Gudelevičiūtė L. Ar tik suteikdami informacijos mokome
pacientą II? „Slaugos studijos ir praktika98“, konferencija
(1998;Vilnius).
7. Hardis I. Gydytojas, medicinos sesuo, ligonis- Vilnius, 1988,
p.13, 33, 70, 75, 151-157.
8. Jurgaitienė L, Kyburytė V. Akušerija ir ginekologija: dabartis
ir perspektyvos. Gydymo menas- 2002, Nr2(78), p.10.
9. Matuzaitė A. Paciento mokymas. Slauga ir sveikata- 2001, Nr3.
10. Plevokas P., Kalibaitienė D., Gradauskas A. Slaugytojo
chirurgija- Vilnius, 2002, p.217-232
11. Slauga 3 dalis. „Bendravimas“- Vilnius, 1988, p.29-61.
12. Stankevičius H. Gimdos mioma. Gydymo menas- 2002, Nr2(78),
p.118.
13. Straublys G., Ališauskas J. Operacinė rizika- Vilnius, 1993, p.7-
8, 16-17, 25-28, 37, 38-42, 43-45, 49-51, 65-69, 83-90.
14. Šeškevičius A. Slaugytojų kompetencijos: mokymas
ir mokymasis
perteikti sveikatos žinias. Gudėnaitė R. Paciento teisės ir
pareigos: slaugytojo pozicija II, „Slaugytojas ir pacientas:
susikalbėjimas ir abipusė atsakomybė“, konferencija- Kaunas,
2003.
15. Савицкий Г А Миома матки. СПб Путь 2000, с. 214
16. Малевич К.И., Русакевич П.С. Лечение и реабилитация при
гинекологических эаболеваниях- Минск, 1994, с.298-312.
[pic]
[pic]
[pic]
PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS
|Paveikslo Nr. |Paveikslo pavadinimas |Psl. |
|1 |Amputuota gimda
