Higienos pagrindai

ASMENS HIGIENA

Higiena – tai mokslas, kuris tiria aplinkos įtaką žmogaus sveikatai, kurios nurodo priemones, kuriomis siekiama išsaugoti žmogaus sveikatą, išvengti ligų, sukurti palankias gyvenimo sąlygas.

Asmens higiena – atskira higienos dalis, kuri tiria kūno, drabužių, avalynės priežiūrą, buitines bei aplinkos sąlygas ir nustato normas bei taisykles, atitinkančias asmens amžiaus anatomines – fiziologines savybes, padedančias išsaugoti sveikatą ir sudaryti higieninio elgesio įpročius.

Odos priežiūra

Oda – tai žmogaus apsauginis „skafandras“, saugantis organizmą nuo aplinkos poveikio. Jos pažeidimas – tai vartai mikroorganizmų invazijai ir įvairioms lligoms.

Odą veikia įvairūs aplinkos faktoriai – aplinkos temperatūra, drėgmė, cheminis aplinkos užterštumas (rūgštūs lietūs ir t.t.), ir aišku, mūsų naudojamos higienos ir kosmetikos priemonės. Jas mes naudojame, norėdami padėti savo „skafandrui“ susidoroti su aplinkos faktoriais, norėdami pabėgti nuo laiko tėkmės. Bet ar iš tikrųjų mes visada padedame savo odai? Pasaulio chemijos pramonė pagamina nesuskaičiuojamą galybę įvairių produktų, turinčių mus jauninti, saugoti, tausoti ir gražinti. Ar visi jie nekenksmingi mūsų odai, ar visus bandymus ištvers mūsų oda, ar . Perskaitykite:

1. Muilas &– nuo seniausių laikų žinomas pagrindinis higienos garantas. Muilas gaminamas iš gyvūninių ir augalinių riebalų ir cheminių komponentų: šarmų, kvapiųjų medžiagų ir įvairių priedų. Geriausiai mūsų odai tinka neutralios reakcijos (pH-5,5) muilas, nes jis tausoja neutralią rūgščios reakcijos odos dangą. JJai nereikia staiga kompensuoti prarasto riebalų kiekio (natūralios apsauginės odos „plėvelės“). Jei oda yra riebi, spuoguota, tinka įvairūs muilai, nes reikia pašalinti didesnius odos riebalų kiekius, bet patartina rinktis ne šarminius. Ne labai senai prekyboje atsirado muilai, skirti intymiai higienai – jie dar švelniau veikiantys ir mažiau dirginantys muilai, kas ypač svarbu, nes jie kontaktuoja ne su oda, o su gleivinėmis, kurios itin jautrios didesnių cheminių medžiagų koncentracijų poveikiui.

Kokį naudosite muilą – kietą ar skystą, neturi esminės reikšmės, svarbu pritaikyti jį savo odos tipui ir nepamiršti jo naudoti apskritai. Maža detalė – naudojant kietą muilą, stenkimės jį laikyti sausai ir visada švarų, nes kitaip jis praras savo higieninę funkciją, tampa neveiksmingas, o kartais ir pavojingas, nes virs mikroorganizmų migracijos kkeliu šeimoje. Dar viena smulkmena – senesnio amžiaus žmonės dažnai asmens higienai naudoja ūkinį muilą – tai labai klaidingas įsitikinimas – visų pirma jo šarmų kiekis yra labai didelis, jis labai agresyvus, todėl tinka tik skalbimui. Nepamirškime to ir nesistebėkime, kad palaipsniui atsiras odos ligos. Apskritai, patartina naudoti muilą, pagamintą iš natūralių medžiagų, turintį mažai kvapiųjų medžiagų, dažų (gali sukelti alerginius susirgimus). Bet paprastai šie muilai nėra geros prekinės išvaizdos, todėl žmonės juos vengia rinktis.

Prausimuisi galima naudoti ir dušo žele &– skystą muilą, kurio sudėtyje yra įvairių komponentų drėkinančių, maitinančių odą. Šių prausimosi priemonių reakcija paprastai atitinka optimalią (pH-5,5), o odai švelnumo įspūdį suteikia sudėtyje esančios įvairios rūgštys (įdėmiau perskaitykime etiketes).

Muilais nepatartina plauti sausos odos, ypač kai mėgstama praustis karštu vandeniu, nes šie faktoriai ypač greitai pažeidžia šarminį-rūgštinį odos balansą.

2. Kempinė

Kempinės atlieka ne tik odos valymo, bet ir grūdinimo funkciją. Todėl jas rinktis reikia itin atidžiai. Vaiko turbūt nekankinsite šiurkščia, braižančia odą kempine, o save . Turbūt populiariausios dabar sintetinės kempinės, bet ir jų yra įvairaus grubumo. Žmonėms, dirbantiems dulkėtoje nešvarioje aplinkoje, tiesiog reikalinga kiek grubesnė kempinė, bet reikia vengti per didelio grubumo, kai kempinės yra pagamintos iš aštrių sintetinių pluoštų (yra ir tokių). Geriausia ir nekenksmingiausia naudoti natūralių pluoštų kempines, tada nebus pavojaus atsirasti odos mikrotraumoms, alerginėms reakcijoms. Neužmirškite po kiekvieno prausimosi kempinės išdžiovinti, kitaip drėgmėje ir šiltame patalpų ore išaugs tokia mikroorganizmų kolonija, kad ją sunku bus nusiplauti nuo odos, net ir naudojant dezinfektantus – pūliniai odos susirgimai bus garantuoti.

3. Odą saugančios priemonės

1) Losjonai, pieneliai kūnui – naudojami kaip apsauginiai faktoriai, atstatantys odos drėgmės balansą, neleidžiantys jai sausėti. Jų sudėtyje yra riebalų, ir vitaminų, kitų biologiškai aktyvių medžiagų, atstatančių odos elastingumą, stangrumą. Svarbu kiekvieną kosmetikos priemonę ssau pritaikyti, kad nesukeltume nepageidaujamų reakcijų. Kiekvieną priemonę įsigijus, pravartu būtų išbandyti ant vidinio žasto paviršiaus – jei ji jums netinka, pamatysite paraudimą, atsiras pateptos vietos niežulys ar kitos reakcijos. Tada geriausia šios priemonės atsisakyti , taip tik išsaugosite savo sveikatą.

2) Kremai. Pagrindinė taisyklė – rinktis pagal savo odos tipą. Beveik visų kremų pagrindinė sudedamoji dalis riebalai (glicerinas ir kiti), riebaluose tirpūs vitaminai E ir A, pantenolis, subalansuotas tam tikrų rūgščių kiekis ir t.t. Į kai kurių kremų sudėtį įeina dezinfekuojančios medžiagos, šios priemonės skirtos problemiškai spuoguotai odai.

Kremai, skirti specialiai odos priežiūrai, gali turėti biologiškai veiklių medžiagų – keramidų, augalinių rūgščių. Tai kremai saugantys nuo raukšlių, strazdanų. Juos reikėtų vartoti itin atsargiai, nes sudėtyje esančios medžiagos gali veikti itin agresyviai, ko pasėkoje gali sukelti neprogramuotas reakcijas – odos paraudimą, paburkimą, perštėjimą, niežulį. Literatūroje pasirodė duomenų apie itin populiarius kremus nuo raukšlių, komponentų – AHA vaisių rūgščių, nepageidaujamą poveikį, ilgai naudojant kai kurias kosmetines priemones.

Bet kokiu atveju kremą naudoti tiesiog būtina, kai oda yra sausa ir jautri. Tada ji labiausiai pažeidžiama, o apsaugą jai gali sukurti tik naudojamos pagalbinės priemonės (kremai, losjonai).

Keli patarimai vyrams. Kadangi vyrai nuolatos skutasi (galbūt ne visi) – jų veido oda ypač pažeidžiama ir pačio skutimosi proceso mmetu, nes pašalinamas „vakarykštis“ ląstelių sluoksnis, be to neretai pasitaiko mikrotraumų atvejų, todėl būtina odą dezinfekuoti spiritiniu losjonu, odekolonu, balzamu, kremu ar žele, skirta naudoti po skutimosi. Jei oda yra sausa, patartina naudoti neturinčias alkoholių priemones po skutimosi ir kiek įmanoma saugesnius skutimosi peiliukus, nes oda labai greitai pažeidžiama ir sunkiai gyja.

Kad skutimasis būtų malonesnis, galima naudoti putas, skutimosi žele ar kremą. Be to jie veikia švelniau ir veido odą nei paprastas tualetinis muilas.

Naudojant skutimuisi elektrines mašinėles, taip pat būtina po skutimosi naudoti tam skirtas higienines priemones.

Kad atstatyti natūralų rankų odos drėgmės balansą, gydyti rankų odos įdrėskimus, vėlgi patartina naudoti kremus, gaminamus glicerino pagrindu. Daug dirbant lauko sąlygomis ar su agresyviais agentais – rankų oda sausėja, trūkinėja. Įtrūkimuose kaupiasi mikroorganizmai, galintys sukelti uždegimines odos ligas. Taigi, naudojami kremai. Jums padės greičiau atstatyti natūralią apsauginę odos funkciją. Patartina prieš darbą naudoti specialius apsauginius rankų kremus, kurių asortimentas yra gana platus.

Kojoms irgi yra gaminami specialūs kremai, į kurių sudėtį įeina minkštinančios odą, ją maitinančios ir antiseptinės (saugančios nuo grybelinių odos susirgimų) medžiagos. Ypač kruopšti turėtų būti linkusi gausiai prakaituoti kojų priežiūra.

Dar viena problemiška mūsų kūno dalis yra lūpos. Lūpų oda yra plona ir jautri, ji ypač jautriai reaguoja į vėjo, saulės, karščio

ar šalčio poveikį. Lūpų oda sausėja, ima pleiskanoti, suskeldėja, kraujuoja ir, žinoma, labai skauda. Lūpų odos pažeidimui įtakos turi karštas maistas, rūkymas, alkoholis ir, aišku, dantų būklė. Neretai lūpas apninka herpes virusų infekcija, todėl turėtumėte pasirūpinti, kad namų vaistinėlėje visada būtų priešvirusinis tepaliukas. Turbūt žinote, kad Herpes infekciją savo šeimos ir draugų ratui galite lengvai padovanoti bučiuodamiesi, per rankšluosčius ir t.t. O lūpų priežiūros pagrindiniai elementai būtų šie – vengti blogų įpročių, nenaudoti netinkamos, pasenusios kosmetikos, stengtis apsaugoti lūpas nuo ttiesioginių ultravioletinių spindulių, nesinaudoti svetimu rankšluosčiu, moterims – nepalikti lūpų dažų nakčiai, juos kruopščiai nuvalyti, nes visos kosmetikos priemonės irsta ir yra gera terpė mikrobams. Ir vyrams – nors lūpų dažai moterų privilegija, pasirūpinkite, kad ir jūsų rankinėje atsirastų higieninis lūpų pieštukas (vazelino pagrindu), sausoms ir suskeldėjusioms lūpoms prižiūrėti.

Pagrindiniai odos priežiūros elementai.

1. Sureguliuokime savo mitybos problemas, nes oda – mūsų mitybos ir gyvenimo būdo veidrodis.

2. Venkime žalingų faktorių – rūkymo, alkoholio.

3. Rinkimės ir dėvėkime tinkamus rūbus ir avalynę.

4. Rinkimės kaip įmanoma nnatūralesnes kosmetikos ir higienos priemones, sau tinkamas.

5. Visada įsitikinkime ar jų galiojimo laikas nepasibaigęs.

Plaukų priežiūra

Plaukai – svarbi žmogaus įvaizdžio dalis, todėl būtina deramai juos prižiūrėti. Be to plaukai atlieka ir tam tikrą apsauginę funkciją – sulaiko tiesioginius saulės spindulius, ssaugo galvą nuo karščio, šalčio ir kt.

Tam, kad plaukai būtų švarūs, nebūtina naudoti daug šampūno ar plauti galvą kelis kartus, nes taip darydami, mes galime pažeisti plauko struktūrą, atimdami iš jo natūralias riebalines medžiagas, kurios plaukams suteikia elastingumą ir blizgesį. Plaukus derėtų plauti 1-4 kartus per savaitę, priklausomai nuo aplinkos faktorių, kuriose Jūs dirbate ir nuo natūralių galvos odos ypatybių – polinkio riebaluotis.

Patartina pasirinkti kasdieninio naudojimo šampūną, nes jame yra mažesni kiekiai detergentų, jie švelnesni ir ne tokie dirginantys (ypač tai svarbu, jei plaukus plausite dažnai). Galite rinktis ir vaikiškus šampūnus, nes jie yra švelnūs, be dažančių medžiagų ir turintys mažesnį kiekį konservantų.

Jei galvos oda sveika, ji yra rausvos spalvos, nepleiskanoja. Pasirodžius galvos odos suerzinimo požymiams, pravartu kreiptis į kosmetologą aar dermatologą.

Apie 40% žmonių kenčia nuo pleiskanų. Pleiskanojimas paprastai prasideda paauglystėje, bręstant, kai pagausėja riebalų gamyba ir plaukai tampa riebūs. Vyresniems žmonėms pleiskanos atsiranda rečiau, nes jų plaukai sausesni. Manoma, kad pleiskanos atsiranda dėl per didelio jautrumo grybelinėms bakterijoms.

Dauguma įprastų šampūnų nuo pleiskanų šių bakterijų neveikia, jie tik padeda lengviau pasišalinti odos dalelėms. Todėl būtina pasitarti su dermatologu dėl galimų gydymo būdų.

Venkite išsiplovę plaukus eiti į šaltą aplinką – tai labai kenkia Jūsų plaukams (ir sveikatai apskritai). Naudodami plaukų džiovintuvus, sstenkitės plaukų neperdžiovinti, nes jie taps šiurkštūs, lūžinės, šakosis plaukų galai. Visada palikite plaukus šiek tiek drėgnus. Patartina, kol plaukai šlapi, šukuoti juos tik retomis šukomis, jokiu būdu ne šepečiu. Norint, kad plaukai taptų paklusnūs, galima naudoti fiksatorius – putas, įvairius žele, laką, plaukų vašką. Įsigyjant plaukų priežiūros priemonę, atkreipkite dėmesį į jos galiojimo datą, sudėtį (ar nesate alergiškas – alergiją gali sukelti sudėtinės lako dalys – polimerai, eteris, aldehidai ar kvapiosios medžiagos ), konsistenciją. Lakas padeda susidoroti su neklusniais plaukais, bet naudojant laką labai dažnai ar gausiai, gausime priešingą efektą – plaukai velsis, lūžinės, praras blizgesį. Tai alkoholio, eterio, esančio plaukų lake poveikis, jie ardo plaukų riebalinę apsauginę dangą.

Jei plaukai yra šiurkštūs, nepaslankūs, juos sunku iššukuoti, patartina naudoti plaukų balzamus ir kaukes, kurių sudėtyje esančios medžiagos (proteinai, augalų ekstraktai, natūralios vaisių rūgštys ir kitos biologiškai aktyvios medžiagos), padės susidoroti su šia problema.

Atskira problema yra plaukų cheminis sušukavimas ir dažymas. Šių procesų metu dažniausiai yra pažeidžiama plauko struktūra – pirmu atveju cheminėmis medžiagomis plaukus fiksuojant, antru – suardant ir pakeičiant natūralius plaukų spalvinius pigmentus. Abiem atvejais naudojamos stipriai veikiančios plaukų struktūrą medžiagos – polimerai, alkoholiai, esteriai, eteriai, peroksidai ir t.t.

Be to būtina pasidomėti, ar šioms medžiagoms nesate jautrūs. Mokslas dar nneišrado, o pramonė dar negamina absoliučiai nekenksmingų plaukams dažų. Todėl turėtume vengti dažno šių aktyvių cheminių medžiagų poveikio.

DRABUŽIAI

Drabužiai siuvami iš įvairių audinių:

1. Medvilnė, linas

Pagal atsparumą karščiui, medvilnės pluoštas yra labai artimas lino audiniui. Jų atsparumas pradeda silpnėti tik prie 1200C, todėl gaminiai gali būti virinami ir lyginami aukštoje temperatūroje (todėl gali būti sterilizuojami).

Pagrindinis medvilnės ir lino gaminių privalumas – higieniškumas. Jie lengvi, minkšti, gerai sugeria drėgmę ir pralaidūs orui (drėgmę išgarina į aplinką). Pluoštai, esant aplinkos drėgmei 65%, sugeria 7-8% drėgmės, o esant 95% aplinkos drėgmei – 17-18%. Tuo pačiu jie tampa gerais laidininkais – pluoštas nesielektrina. Baltiniai betarpiškai liečiasi su žmogaus kūno paviršiumi, sugeria prakaitą, riebalus, epitelio daleles. Jie gaminami iš lengvų ir minkštų, higroskopiškų, hidrofiliškų, laidžių drėgmei ir orui audinių. Geriausiomis higieninėmis savybėmis pasižymi audiniai iš natūralios medvilnės ir iš plonos vilnos. Baltiniai iš sintetinių audinių gaminami, bet jų dėvėti nepatartina, nes jie blogai sugeria drėgmę, įsielektrina.

Vidurinis drabužių sluoksnis suteikia papildomą šilumos izoliaciją. Jiems geriausiai tinka medvilniniai, lininiai ir šilkiniai audiniai. Žiemą šis drabužių sluoksnis turi sumažinti šilumos pralaidumą, todėl naudotini tankūs ir poringi, geromis šilumos izoliacinėmis savybėmis pasižymintys audiniai: vilnoniai, pusvilnoniai, šiaušti medvilniniai bei trikotažiniai gaminiai.

Viršutinių drabužių (kostiumų, paltų) paskirtis – padidinti šilumos izoliaciją, todėl jie siuvami iiš storesnių ir poringesnių audinių. Drabužiai neturi varžyti judesių, trukdyti kvėpavimo, kraujotakos.

2. Natūralus šilkas

Vienas iš įdomiausių ir pagal eksploatacines savybes unikaliausių pluoštų yra natūralus šilkas. Natūralus šilkas (toliau šilkas) yra gyvulinės kilmės pluoštas, pasižymi labai geromis higieninėmis savybėmis, yra stiprus ir tamprus.

Techninės savybės.Pluoštas praleidžia ultravioletinius spindulius. Deja, būdamas ilgą laiką saulėje, netenka stiprumo: dešimt dienų išlaikant pluoštą vasaros saulėje, šilkas netenka apie 30% stiprumo. Šiuo atžvilgiu šilkas yra vienas silpniausių natūralių pluoštų. Prie 150-1700C temperatūros pluoštas yra, bet iki 1350C fibroinas nekeičia savo savybių. Lyginant suteikta gaminio forma išlieka tik esant jam sausam.

Didelis pluošto higroskopiškumas neleidžia gaminiams elektrintis, o tai yra dar viena teigiama šilko savybė.Šilkas vandenyje brinksta, o gaminiai iš jo traukiasi, todėl rekomenduojama jį skalbti kaip labai jautrų pluoštą – šiltame vandenyje ir rankomis.

Higieninės savybės:

· Šilko pluoštas yra atsparus mikroorganizmams.

· Jis pasižymi labai geru higroskopiškumu ir mažu šilumos laidumu. Ne veltui sakoma, kad su šilko rūbais žmogus visada jaučiasi gerai: šiltą dieną jie skleidžia vėsą, kūnas lengvai kvėpuoja, o vėsią dieną – šildo.

· Būdamas vandens garų aplinkoje ir 20-250C temperatūroje, pluoštas sugeria iki 37-39% drėgmės, t.y. beveik tiek pat, kiek vilnos pluoštas ir net du kartus daugiau nei medvilnės. Sugėręs tokį kiekį drėgmės, pluoštas ar gaminys liečiant atrodo visai

sausas. Pagal sugebėjimą sugerti drėgmę šilkas daug pranašesnis už lino pluoštą.

3. Sintetiniai audiniai.

Be sintetinių medžiagų šiandien apsieiti sunku. Sintetinius rūbus lengva skalbti, jie retai kada glamžosi, dažnai pakeičia natūralias medžiagas. Sintetinių audinių yra daug rūšių. Vieni naudojami apatiniams drabužiams, kiti viršutiniams, treti – avalynei. Jų kokybė nuolatos tobulinama, bandoma padaryti kuo panašesnius į natūralias medžiagas – vilną, liną, medvilnę, šilką, odą.

Mažiausiai panašias į natūralius audinius sintetines medžiagas mūsų oda blogiau toleruoja. Toleravimas labai priklauso nuo mūsų odos savybių. Nuo pprigimties sausa ir jautri bei ūminių ar lėtinių uždegiminių procesų pažeista oda visiškai netoleruoja ne tik sintetinių medžiagų, bet ir vilnos. Netoleruojantys privalo tokių audinių vengti, nes tankus sintetinis audinys neleidžia natūraliai garuoti prakaitui, dėl to odos raginis sluoksnis būna drėgnas ir dėl to nebeatpalaiduoja turinčias natūraliai pasišalinti ląsteles. Kūno šiluma ir drėgmė tampa gera terpe mikroorganizmams veistis. Iki tol buvę nekenksmingi pastoviai odos paviršiuje gyvenantys mikroorganizmai ima daugintis galinčiais sukelti odos uždegimą, ir virsta pavojingais, susidaro nemalonus kvapas.

Sintetinis audinys &– geras šilumos laidininkas. Kai oras karštas, dėvint sintetinius, ypač kaproninius, nailoninius ir į juos panašius rūbus labai prakaituojama, lengva perkaisti, ar staiga atšalti ir susirgti peršalimo ligomis: bronchitu, radikulitu, juosiančiąja ir paprastąja pūsleline ir kitomis ligomis. Šaltu metų laiku aapsirengęs sintetiniais rūbais ir nejudantis žmogus gali peršalti.

Kokios dažniausios bėdos persekioja dėvinčius sintetinius rūbus?

Dėvint aptemptas kelnaites ar glaudes, ypač kasdien, oda didžiąją paros dalį negali kvėpuoti, prakaituoja, kai kam iššunta odos raukšlės, sklinda nemalonus kvapas, kartais atsiranda bėrimai, niežėjimas, nukasymo žymės.Dėvint sintetinius marškinius, ar panašius rūbus nukenčia nugaros, pečių, krūtinės oda.Dėvint sintetines kojines, sintetiniu pamušalu išklotus, batus taip pat susidaro hermetiška terpė, kurioje veisiasi įvairūs mikrobai.

Tie, kurie turi polinkį prakaituoti, turėtų vengti sintetinių rūbų, nes tik taip išvengs kai kurių pasekmių.

4. Vilna

Tai natūralus pluoštas, kurio audinys naudojamas dažniausiai viršutinių rūbų, mažai turinčių kontaktų su oda gamybai. Tai higieniškas audinys, lengvas, minkštas, pralaidus orui, gerai saugantis nuo temperatūrų kaitos.

AVALYNĖ

Kadangi didžiąją dalį praleidžiame avėdami vienokią ar kitokią avalynę, būtina aptarti ir jos hhigieninius reikalavimus.

Avalynė saugo mūsų kojas nuo nepageidaujamo aplinkos poveikio (aukštos ir žemos temperatūros, mechaninio pažeidimo, purvo). Tačiau netinkamai parinkta avalynė gali pažeisti pėdą, turėti įtakos odos ir nagų susirgimams.

Avalynė turi būti 10-15 mm ilgesnė už pėdą. Tad perkant batus atkreipkite dėmesį, kad didysis kojos pirštas nesiremtų į bato smaigalį. Iš viršaus batas taip pat neturi spausti pėdos ar pirštų – tai sutrikdo jo kraujotaką.

Reikėtų vengti avėti ankštą ir siaurą avalynę, nes ji pakeičia normalią pėdos formą, sumažėja sąnarių paslankumas. Avint bbatus su aukštomis pakulnėmis (kulniukais), sutrumpėja užpakaliniai ir atsipalaiduoja priekiniai blauzdos raumenys bei pėdos raiščiai. Koja netenka stabilumo, nes svorio centras pasislenka į priekį, o pėda remiasi tik į pakulnę bei sulenktus pirštus. Avalynės su aukštais kulniukais atramos plotas 30-40% mažesnis, todėl galima lengviau patempti raiščius, net išnarinti čiurnos sąnarį. Ypač nepatartina tokia avalynė paauglėms, nes ji pakeičia normalią laikyseną, skatina stuburo iškrypimą bei trikdo dubens kaulų formavimąsi. Tinkamiausias pakulnės aukštis vyrams – 20-30 mm, moterims – 20-40 mm, vaikams (priklausomai nuo amžiaus) – 10-30 mm. Bato smaigalio forma ir plotis turėtų atitikti pėdos formą. Vaikų avalynė turėtų turėti supinatorius, formuojančius pėdos skliautą ir saugančius nuo plokščiapadystės.

Gera avalynė turi gerą ventiliaciją, yra minkšta ir lengva, palaiko pastovų pėdos mikroklimatą. Žiemą patartina avėti batus su natūraliu ar dirbtiniu kailiu. Vasarą, priešingai, svarbiausia yra gera avalynės ventiliacija, nes tik tuomet pėda nekaista, o batuose nesirenka drėgmė. Jei avalynė neatitinka higienos reikalavimų, susikaupęs prakaitas dirgina odą, ji maceruojasi, greičiau atsiranda odos ligos.

Avalynė gaminama iš sintetinių medžiagų: polivinilchlorido, poliamido, poliuretano, polistirolo. Svarbiausias jiems keliamas higienos reikalavimas – cheminis stabilumas: jokiomis sąlygomis neturi išsiskirti cheminės medžiagos, kurios galėtų dirginti odą, bet tokia avalynė yra blogesnė už natūralios odos, kadangi nepasižymi drėgmės, oro pralaidumu.

Visų rūšių guminiai bbatai skirti avėti drėgnu metų laiku. Kartu su jais rekomenduotina avėti ir vilnones kojines. Guminių batų bloga ventiliacija, gali kauptis drėgmė, todėl minėtos priemonės kuriam laikui apsaugo kojas nuo peršalimo, bet jų ilgai avėti nepatartina, ypač sergantiems sąnarių ligomis.

Nudegimai

Nudegimas – tai organizmo audinių pažeidimas, veikiant aukštai temperatūrai ar cheminėmis medžiagomis ( šarmais, rūgštims)

Priklausomai nuo audinių sužalojimo sunkumo nudegimai gali būti:

I. laipsnio (odos paraudimas)

II. laipsnio ( puslių atsiradimas)

III.laipsnio (apmirimas visų odos sluoksnių)

IV. laipsnio (poodinių audinių apmirimas ir suanglėjimas).

Kai pažeistas plotas sudaro daugiau kaip 2/3 viso kūno paviršiaus, pavojingas būna ir pirmojo laipsnio nudegimas. O taip gali atsitikti kaip piknaudžiaujama saulės spinduliais.

Degant žmogui, gesinimui taikomi įvairūs būdai, tai priklauso nuo aplinkybių. Gesinti galima stipria srove vandens, užmetus ant degančio žmogaus paklodę, apsiastą ar kitą drabužį. Jeigu to nėra, tai galima pilti smėlį, žemę ir taip sustabdyti degimą.

Smilkstančius drabužius nuimti reikia labia atsargiai, geriausia sukarpius dalimis, kad nukentėjusiąjam ne taip skaudėtų. Reikia įsidėmėti, kad beveik visada parankiausia ir labia gera pirmosios pagalbos priemonė nudegus yra šaltas vanduo. Kuo greičiau tuo geriau. Tai daroma, kad sumažėtų skausmas. Vandenyje galima laikyti 10 – 15 min. ir daugiau kol nebeskaudės.

Galūnėms vandens temperatūra gali būti apie + 20 0C, o visam kūnui + 36 0C palaipsniui mmažinant ją iki + 26 0C. į vandenį galima įdėti kalio permanganato. Šaltas vanduo nebepadės jei po nudegimo praeina 30 min.

I laipsnio nudegimo atveju galima uždėti kompresą su dektine ar pusiau vandeniu atskiestu odekalonu. Po 1 – 2 valandų kompresas nuimamas. Jei iškyla pūslės, jų pradurti arba prakirpti negalima. Negalima plėšti suanglėjusių drabužių nuo kūno. Negalima tepti nudegusio ploto vazelinu ar kitais riebalais nes jie tik apsunkina gijimą. Reikia apvalyti aplink nudegimo plotus esančią odą su spiritu ar degtine, o ant nudegimo vietos uždėti sterilų tvarstį. Jei nukentėję dideli plotai, nukentėjusįjį reikia suvynioti į švarią, karšta laidyne išlyginta paklodę, duoti atsigerti šiltos arbatos, vaistų nuo skausmo ( analgino tabletę) ir kuo skubiau gabenti ligonį į ligoninę. Jeigu ant odos patenka rūgšties, kuo greičiau nuplauti šarminiu tirpalu.

Nušalimai

1. Nušalimas – tai vietinis audinių pažeidimas, atsiradęs veikiant žemai temperatūrai. Nušalimai skirstomi į 4 laipsnius:

· Pirmas laipsnis – pažeidžiamas paviršutinės odos sluoksnis, oda pabąla.

· Antras laipsnis – atsiranda įvairaus dydžio pūslių.

· Trečias laipsnis – pažeidžiami gilesni odos sluoksniai.

· Ketvirtas laipsnis – pažeidžiamas paodis, raumenys ir sausgyslės.

Dažniausiai pasitaiko I – II laipsnio nušalimai, nuo kurių oda pabąla, pasidaro nejautri vėliau pamėlsta, ir gali susiformuoti pūslės. III – IV laipsnio – pažeidžiami gilesni audiniai.

Nuo

ilgalaikio žemos temperatūros poveikio gali išsivystyti lėtinė kai kurių odos vietiniai nušalimai vadinami – nuožvarbomis. Pažeisti odos plotai būna pamėlę arba išmarginti melsvomis ir baltomis dėmėmis. Tokios nuožvarbos būna skruostų, o merginoms,kurios ir šaltu metų laiku nešioja plonas kojines ir labai trumpą aprangą, šlaunų, kelių blauzdų srityse.

Teikiant pagalbą nušalimo atveju, reikia stengtis atšildyti nušalusias kūno vietas,atstatyti kraujotaką. Nušalusią vietą reikia švelniai masažuoti minkštu audiniu arba riebalais ištepti, švaria ranka. Be to nukentėjusįjį reikia sušildyti: duoti gerti karštos arbatos kavos, ar vvandens. Lėtines odos nušalimų, profilaktikai patariama šaltu metų laiku dėvėti tinkamą aprangą.

Literatūros sąrašas

E. Andriulis. “Asmens Higiena”., Šviesa. – K., 1983

A. Davidavičienė, N. Dailidienė, L. Žemelienė. “Asmens Higiena”., Šviesa – K., 1977

http://distance.ktu.lt/kursai/buitis/as_2.htm

http://distance.ktu.lt/kursai/buitis/as_3.htm

http://distance.ktu.lt/kursai/buitis/as_4.htm

http://distance.ktu.lt/kursai/buitis/as_5.htm