Homeopatija

Įvadas

Šio darbo tikslas – išanalizuoti atliktus tyrimus apie homeopatijos veiksmingumą.

Vokiečių gydytojas Samuelis Hanemanas (1755-1843 ) homeopatijos gydymo sistemą sukūrė 18 amžiaus pabaigoje. Kaip pasakoja istorija, Hanemanas vertė tekstą apie vaistinguosius augalus iš anglų kalbos į vokiečių. Tame tekste buvo parašyta, kad chininmedžio žievė( China officinalis) gydo maliariją, nes yra karti. Hanemanas palaikė šį aiškinimą absurdišku ir pats pabandė chininmedžio žievės. Pasirodė, kad jos sukeliami pojūčiai labai panašūs į maliarijos simptomus. Hanemanas iškėlė hipotezę, kad parenkant vaistą reikia žiūrėti, kad jjo sukelti toksiniai simptomai turėtų būti panašūs į ligos simptomus. Šį principą pavadino ,,Panašumų principu‘‘. Vėliau jis duodavo įvairių vaistų sveikiems savanoriams ir kruopščiai užrašydavo jų sukeliamus simptomus. Ši procedūra Šiuolaikinėje homeopatijoje vadinama ,,žmogaus patogeniniu bandymu‘‘. Vėliau Hanemanas šių vaistų skirdavo ligoniams, kurių ligos simptomai pasireikšdavo panašiai.

Antrasis ir prieštaringiausias homeopatijos principas teigia, kad vaistai išlieka biologiškai veiksmingi, jei kelis kartus praskiedžiami (paprastai santykiu 1:10 ar 1:100) ir tarp praskiedimų suplakami ar sukratomi. Iš pradžių Hanemanas taikė šį metodą toksiškumui sumažinti ,, bet vėliau teigė, kad šis ,,potencijavimo‘‘ procesas ištraukia iš medžiagų jų ,,gyvybinę‘‘ prigimtį. Molekulių praskiedimo riba (Avogadro skaičius) buvo atrasta tik vėlyvuoju Hanemano gyvenimo laikotarpiu, tačiau vėliau viso pasaulio homeopatai skelbė, kad netgi labai didelės potencijos (praskiedimai mažesni už AAvogadro skaičių) yra kliniškai veiksmingos. Tokie neįtikėtini teiginiai daugelį vertė suabejoti, ar homeopatija nėra vien tik apgaulė.

Trečiasis homeopatijos principas teigia, kad vaistai yra veiksmingiausi, kai parenkami ne ligai, o būdingų simptomų ,,visumai‘‘ gydyti. Pavyzdžiui, homeopatas pacientą, sergantį sloga, kurios simptomai yra ašarojimas, akių perštėjimas ir skystas, bespalvis nosies sekretas, gydytų potencija, pagaminta iš svogūno ekstrakto (Alium cepa), kadangi šis sukelia panašius simptomus. Tačiau kitas sloga sergantis ligonis, kurį vargina tirštos geltonos išskyros iš nosies ir kuriam norisi šalto gaivaus oro, būtų gydomas augalo Pulsatilla preparatu, kadangi minėti simptomai panašiausi į šio augalo sukeliamus simptomus. Abiejų pacientų liga ta pati (viršutinių kvėpavimo takų infekcija), bet jie gydomi skirtingais homeopatiniais vaistais, kurie parenkami pagal vyraujančius simptomus. Ši situacija gali komplikuoti klinikinius hhomeopatijos tyrimus, kai tiriamoji grupė atrenkama pagal įprastus kriterijus, bet gydoma pagal homeopatijos kriterijus. Be to, per 200 metų atsirado įvairių gydymo parinkimo metodų, o tai dar labiau trukdo įdiegti vieningą gydymo standartą.

Netrukus po homeopatijos sukūrimo šis gydymo metodas greitai pasklido po Europą ir kitas šalis, ypač JAV. Šį populiarumą iš dalies galima paaiškinti barbariškais to meto ortodoksinės medicinos gydymo būdais, tokiais kaip kraujo nuleidimas, didelės dozės vidurių laisvinamųjų vaistų, gydymas sunkiaisiais metalais. Šimtmečių sandūroje 8 proc. JAV gydytojų bbuvo homeopatai, veikė 20 homeopatinės medicinos kolegijų. Alopatinės medicinos reakcija buvo nuosekli ir griežta. Amerikos medicinos asociacija(AMA) susikūrė praėjus metams po Amerikos homeopatijos instituto įkūrimo kaip organizacija, kovojanti su homeopatais. Į skeptiškus pasisakymus jų atžvilgiu homeopatai atsakė statistika. Pavyzdžiui, per 1854m. choleros epidemiją homeopatų ligoninėse mirštamumas buvo daug mažesnis nei alopatijos įstaigose. Žinoma, tai galima paaiškinti įvairiai-kad ir tuo, kad homeopatai vengė drastiško gydymo laisvinamaisiais vaistais.

Iki 19 amžiaus pabaigos po truputį vystėsi draugiški homeopatų ir tradicinės medicinos atstovų santykiai. Homeopatai pripažino naujus ortodoksinės medicinos gydymo metodus(difterijos antitoksiną), alopatai ,,pasiskolino‘‘ iš homeopatų vaistą nitrogliceriną. 1903 metais AMA pakvietė homeopatus prisijungti- tai pagreitino homeopatijos asimiliaciją.

Naujas homeopatijos pakilimas prasidėjo 1960m. Šis atgimimas tęsiasi: per pastaruosius 7 metus JAV pacientų, vartojančių homeopatinius vaistus išaugo 500 proc. Daugiausia šių vaistų pacientai perka be recepto savigydai.

Homeopatai gali skirtingai gydyti pacientus – tai priklauso nuo gydytojo filosofijos ir parengimo. ,,Klasikinei“ homeopatijai būdingas kruopštus anamnezės surinkimas (dažnai trunkanti valandą) ir gydymas vienu vaistu skiriant jo su didelėmis pertraukomis (kas mėnesį ar rečiau). ,,Klinikinė“ homeopatija gydo vaistų deriniais, ,,dengiančiais“ įvairius klinikinės būklės simptomų variantus, panašiai kaip ir tradicinėje medicinoje. Amerikos Homeopatijos institutas yra seniausia licencijas turinčių sveikatos priežiūros profesionalų organizacija. Yra ir organizacijų, suteikiančių licencijas chiropraktikams, natūropatams iir „profesionaliems“ homeopatams, neturintiems medicinos laipsnio. Klasikinė homeopatija yra gana standartizuota, tuo tarpu kai kurie gydytojai, pasirinkdami vaistą, naudoja elektroninius instrumentus, elektrinius akupunktūros įrenginius, švytuokles, intuiciją ar metafizinius principus. Taigi po homeopatijos terminu slepiasi daugybė įvairių gydymo būdų. Be to, daugybė pacientų savarankiškai gydosi homeopatiniais vaistais ir niekada nesikreipia į gydytoją.

Nepageidaujami poveikiai ir vaistų žymėjimas

Homeopatiniai vaistai laikomi saugiais. Kadangi vaistinių medžiagų dozės labai mažos, beveik visi specialistai sutaria, kad homeopatiniai vaistai saugūs ir nesąveikauja su tradiciniais vaistais, jei pacientas tinkamai gydomas tradiciniu būdu. Tačiau neatlikus plataus sisteminio tyrimo negalima teigti, kad visi homeopatiniai vaistai yra nekalti. Yra duomenų apie nepageidaujamus homeopatinių vaistų poveikius.

Homeopatiniai vaistai, atsižvelgiant į praskiedimą, žymimi raidėmis: praskiedimas 1 : 10 žymimas raide X arba D (decimal); praskiedimas santykiu 1 : 100 – raide C (centesimal). Taigi 6X (ar 6D) pažymėtas vaistas yra praskiestas 1 : 10 santykiu 6 kartus, o 6C – 1 : 100 santykiu 6 kartus.

Ar homeopatija veiksminga?

Homeopatijos veiksmingumas yra tiriamas trimis kryptimis:

1. Bendras homeopatinių vaistų ir placebo palyginimas;

2. Homeopatinių vaistų veiksmingumo tyrimas gydant konkrečias klinikines būkles;

3. Tyrimai, nagrinėjantys potencijų, ypač didelių potencijų, biologinį poveikį.

Keturios išsamios, nepriklausomos sisteminės apžvalgos ir metaanalizės bandė atsakyti į klausimą ar homeopatiniai vaistai veiksmingesni už placebą. Jos nagrinėjo ir aapibendrino placebu kontroliuotus klinikinius tyrimus su atsitiktiniu būdu atrinktais pacientais. Visų paskelbtų mokslinių tyrimų kokybė vertinta pagal standartinius kriterijus. Apžvalgos parodė, kad daugumos homeopatinių vaistų tyrimų kokybė prasta. Išanalizavus tik aukštos kokybės mokslinius tyrimus (atliktus pagal metodologinius kriterijus, kurie riboja paklaidas), netikėtai „paaiškėjo“, kad daugumos jų rezultatai rodo homeopatijos veiksmingumą. Pavyzdžiui, Kleijnen ir jo kolegos, išanalizavę 60 homeopatinių mokslinių tyrimų, pareiškė, kad „jie būtų pasiryžę pripažinti homeopatijos veiksmingumą, jei tik veikimo mechanizmas būtų įtikinamesnis“. Linde ir kolegos įvertino 119 placebu kontroliuotu homeopatijos mokslinių tyrimų pagal klinikinių tyrimų kokybės skalę (Jadad skalė) ir kitus metodologinius kriterijus. Ši kokybės analizė sumažino, bet nepaneigė homeopatijos veiksmingumo. Atliktų mokslinių tyrimų apžvalgų santrauka pateikta lentelėje.

Lentelė. Klinikinių tyrimų, lyginančių homeopatiją ir placebą, sisteminės apžvalgos

Autorius Homeopatijos rūšis/

Kontrolinė grupė Tyrimai,

jų skaičius

Kleijnen ir kt.

Visos/placebas, tradicinis gydymas 107 NRKT Esami duomenys rodo homeopatijos veiksmingumą, bet nėra pakankamai duomenų, kad būtų galima daryti galutines išvadas.

Linde ir kt. Visos/placebas 89 RKT Duomenys nepatvirtina hipotezės, kad homeopatija yra placebas.

Linde ir Melchart Klasikinė/placebas, tradicinis gydymas 32 RKT Esami duomenys rodo, kad homeopatija yra veiksmingesnė už placebą. Įrodymai nėra patikimi dėl tyrimo trūkumų.

Ernst Klasikinė/tradicinis gydymas 3 RKT, 3 NRKT Atlikti tyrimai turi rimtų metodologinių trūkumų. Nėra duomenų, kad homeopatija būtų veiksmingesnė už placebą.

Cucherat ir kt. Visos/placebas 17 RKT Kai kurie duomenys rodo, kad homeopatija veiksmingesnė už placebą. Vertinant tik aukštos

kokybės tyrimus, daugiau duomenų, kad homeopatija nėra veiksmingesnė už placebą.

Walach Visos/placebas, tradicinis gydymas 41 RKT Homeopatijos poveikis svarbiau nesiskiria nuo placebo poveikio.

Pastaba: RKT – kontroliuojami tyrimai su atsitiktiniu būdu atrinktais pacientais; NRKT – kontroliuojami tyrimai su neatsitiktiniu būdu atrinktais pacientais.

Pacientams ir daugumai gydytojų yra svarbiau, ar vaistas veiksmingai gydo konkrečią ligą, o ne tai, ar homeopatija apskritai veiksmingesnė už placebą. Atlikta keletas patikimų, placebu kontroliuotų tyrimų su atsitiktiniu būdu atrinktais pacientais, nagrinėjančių konkrečių ligų gydymą. Tyrimų rezultatai rodo, kad homeopatija nepadeda išvengti migrenos iir kad homeopatinis vaistas Arnica montana nesumažina raumenų skausmo po fizinio krūvio. Šio preparato poveikis pooperaciniam veikimui yra kontroversiškas yra yrodymų, kad preparatas Oscillococcinum veiksmingai gydo gripą, bet neapsaugo nuo jo, o Galphimia glauca veiksmingai gydo alerginį rimitą. Tyrimų rezultatai gydant kai kurias kitas ligas, ypač pooperacinį žarnų nepraeinamumą, astmą ir artritą, prieštaringi.

Neseniai Taylor su bendradarbiais publikavo paskutiniojo iš keturių dvigubai aklų, placebu kontroliuotų mokslinių tyrimų, nagrinėjusių homeopatnę imunoterapiją, rezultatus. Šių tyrimų metu pacientams, sergantiems alerginiu rinitu ir astma, bbuvo skiriama homeopatinių alergeno preparatų (praskiedus pagal homeopatijos principus) arba placebo. Homeopatiniais preparatais gydytoje grupėje ligos simptomų labai sumažėjo.

Išvados

 Homeopatija yra alternatyvi gydymo sistema, pagrįsta, „Panašumų principu“ naudojant minimalias medžiagų dozes.

 XIX amžiuje homeopatija buvo svarbi medicinos dalis, neseniai ji vvėl išpopuliarėjo visame pasaulyje.

 Nepaisant skepticizmo homeopatijos atžvilgiu nemažai placebu kontroliuotų klinikinių bei laboratorinių tyrimų su atsitiktiniu būdu atrinktais pacientais rodo homeopatijos veiksmingumą.

 Homeopatiją nagrinėjančių mokslinių tyrimų kokybė yra blogesnė nei alopatinės medicinos tyrimų, reikia atlikti tokius tyrimus, kuriems nedarytų įtakos išankstinis nusistatymas homeopatijos atžvilgiu.

 Kol homeopatija bus geriau suprasta, svarbu, kad gydytojai nebūtų išlanksto nusistatę ir bendrautų su pacientais, kurie vartoja homeopatinių vaistų.

 Gydytojai turėtų žinoti, kada būtina įtikinti pacientą neatsisakyti veiksmingo gydymo sergant sunkia liga, o kada leisti gydytis saugiu vaistu, net jei jis neturi konkretaus poveikio.

Literatūra:

Gydymo menas Nr. 03 (102), 2004

Farmacija ir Laikas Nr. 1, 2005