Jaunųjų povandeninkų fizinės būklės analizė

Turinys

Įvadas…………………….2

1. Literatūros apžvalga…………………3

1. Povandeninio sporto charakteristika…………..3

2. Atrankos problema sporte………………4

3. Povandeninio plaukimo sportininkų fizinės ypatybės įtakojančios

rezultatą…………………….7

4. Daugiametis sportininkų rengimas…………..11

2. Darbo tikslas, uždaviniai, metodika ir organizacija……..13

1. Tikslas ir uždaviniai………………..13

2. Metodika ir organizavimas………………13

3. Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas…………….15 Įvadas

Varžybiniam rezultatui įtakos turi ne tik gera technika,

psichologinis, taktinis sportininko ruošimas, bet ir fizinis pasirengimas.

Todėl treniruočių procese didelį dėmesį reikia skirti fiziniam

pasiruošimui.

Darbo aktualumas

Jauname amžiuje yra sudaromas aukštų ir stabilių sportinių rezultatų

pagrindas, todėl aukštos kvalifikacijos sportininkus reikia pradėti ruošti

jau vaikystėje. Jaunųjų sportininkų fizinis ruošimas turi svarbią reikšmę

sportinės treniruotės sistemoje.

Reikia vystyti fizines ypatybes, kurios yra būtinos sėkmingai

sportinei treniruotei.

Mokslinis naujumas

Atlikome atskirų fizinių savybių trumpalaikius tyrimus su 11 – 12 m.

jaunaisiais povandenininkais.

Išanalizavome ir palyginome gautus rezultatus su nesportuojančiais

tokio pat amžiaus moksleiviais ir plaukikais.

Darbo praktinė reikšmė

Vykdydama tyrimus susipažinau su antropometrijos metodais, testavimu,

išnagrinėjau literatūros šaltinius.

Darbo rezultatai leidžia susidaryti vaizdą apie jaunųjų povandenininkų

fizinę būklę 11 – 12 metų amžiuje.

Be to, treneris pasinaudodamas išanalizuota fizinio išsivystymo ir

fizinio parengtumo medžiaga, išvadomis galės išanalizuoti savo sportininkų

fizinio pasirengimo trūkumus. O tai padės toliau gerinti bendrą ir specialų

fizinį jaunųjų povandenininkų rengimą.

Darbo struktūra

Kursinį darbą sudaro įvadas, 3 skyriai, išvados, literatūros sąrašas.

Darbo apimtis 24 puslapiai. Jame 3 lentelės ir 14 piešinių. Literatūros

sąrašą sudaro 12 šaltinių. 1. Literatūros aapžvalga

1. Povandeninio sporto charakteristika

Povandeninis sportas priklauso techninių sporto šakų grupei. Nuo 1967

metų kas dveji metai rengiami Europos čempionatai, o 1976 metais

organizuotas pirmasis povandeninio sporto greičio pratimų pasaulio

čempionatas. Jis rengiamas kas ketveri metai. Lietuvoje povandeninis

sportas pradėtas kultivuoti apie 1950 metus.

Povandeninis sportas – techninė sporto šaka, kurios sėkmė priklauso ne

tik nuo fizinių žmogaus gabumų, bet ir naudojamo inventoriaus (I.Zuozienė,

1996 m.).

Povandeninio plaukimo greičio pratimų varžybos vyksta 25 arba 50 m

baseine. Fiksuojami šių nuotolių rekordai (vyrų ir moterų):

1) 100, 400, 800 m plaukimas su akvalangu,

2) 50, 100, 200, 400, 800, 1500 m plaukimas su pelekais,

3) 50 m nėrimas,

4) 4×50, 4×100, 4×200 estafetinis plaukimas su pelekais.

Vaikų:

1) 50, 100, 200, 400 m plaukimas su pelekais,

2) 15 –– 25 m nėrimas,

3) 4×50, 4×100 m estafetinis plaukimas.

(I.Zuozienė, 1996 m.)

Varžybos povandeniniame sporte niekuo nesiskiria nuo plakimo varžybų.

Jos taip pat skirstomos pagal tikslą ir uždavinius į:

1) Čempionatus

2) Pirmenybes

3) Taurės

4) Atrankinės

5) Parodomąsias

Pagal mastą į:

1) Tarptautines

2) Šalies

3) Vietines

Pagal nugalėtojų nustatymą į:

1) Asmenines – rezultatai, taškai ir vietos nustatomi atskirai

kiekvienam sportininkui.

2) Komandinis – atskirų sportininkų rezultatai įskaitomi komandai, po

to nustatoma jos vieta.

3) Asmeninės – komandinės – rezultatai įskaitomi kiekvienam

sportininkui atskirai ir bendrai visai komandai.

(V.Skyrienė, I.Zuozienė, N.Lagūnavičienė, S.Tarūtienė, 1995 m.) 2. Atrankos problema sporte

Pasiekti aukštų rezultatų sporte gali sportininkai turintys reikiamų

įgimtų ir įgytų savybių kompleksą. Todėl būtina rasti racionalią atrankos

ir sportinių rezultatų prognozavimo sistemą (A.A.Špokas, V.P.Filinas,

J.M.Jankauskas, 1977 m.).

Atranka – daugiaplanė problema: socialinė, ekonominė, etinė,

pedagoginė. Atrankoje yra grynai “techninis” klausimas: kokiu rodikliniu

pagrindu ir kaip pravesti atranką, kad efektyvumas būtų maksimalus

(N.Ž.Bulgakova, 1978 m.).

Jaunasis sportininkas turi turėti visas savybes, kurios yra būtinos jo

pasirinktoje sporto šakoje. Tik tuo atveju galima tikėtis sėkmingo jų

vystymosi siekiant aukšto sportinio meistriškumo (V.P.Riminas, N.A.Fominas,

1980 m.). yra nustatytos asmeninės savybės lemiančios veiklos atlikimo

sėkmę:

Įgymiai – tai įgimtos (nors ne būtinai paveldėtos), anatominės –

fiziologinės žmogaus asmenybės savybių tolesnio vystymosi prielaidos. Šios

savybės vystymasis priklauso nuo aplinkos ir auklėjimo.

Gabumai – tai tokios asmenybės savybės, kurios pasireikšdamos

konkrečioje veikloje (sporto šakoje) sąlygoja jos kokybę. K.K.Platonovas

(1972 m.) pažymi, kad sportinėje veikloje gabumai pasireiškia konkrečioje

sporto šakoje, kuri pradiniuose sportinės treniruotės etapuose gali būti

skirta ne tik atskiroms fizinėms savybėms ugdyti ir fiziniams pratimams

mokyti, bet ir esminiams gabumams diagnozuoti bei tolesnio ugdymo

galimybėms nustatyti.

Talentas – aukštas gabumų pasireiškimo laipsnis. Be suminėtų sąvokų,

sportinėje praktikoje dažnai vartojamas “tinkamumas” – tai kuomet žmogus

atitinka konkrečios sporto šakos reikalavimus.

Per atranką turi būti analizuojami keturi ppagrindiniai klausimai:

1. Aukštos klasės sportininko modelio nustatymas.

2. Prognozavimas.

3. Atrankos efektyvumas.

4. Atrankos organizavimas (V.M.Zaciorskis ir kt., 1973 m.).

Aukštos klasės sportininko modelio nustatymas – tai apibūdinimas,

kokiomis ypatybėmis turi pasižymėti aukštos klasės konkrečios šakos

sportininkas. Šį uždavinį išspręsti galima tik visapusiškai ištyrus aukštos

klasės sportininkus.

Prognozavimas – tai pats svarbiausias atrankos klausimas. A.Maurinis

mano, kad prognozė – tai mokslinis numatymas, kaip ateityje vystysis koks

nors subjektas ar sistema. Kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis kis

vystymasis. Prognozavimas yra specifinis mokslinis taikomosios analizės

būdas. Pagrindinė jo ypatybė – ateities numatymas. Jis visada turi

tikimybių pobūdį, t.y. visada reikia atsiminti, kad 100 procentinis

diagnozavimo tikslumas yra neįmanomas (A.Zutkis, 1983 m.).

Sportinio prognozavimo tikslumą labai sumažina šie faktoriai:

1. Atskirų individų sportiniai gabumai pasireiškia įvairiame amžiuje.

2. Nemažą, kartais net lemiamą reikšmę turi vaiko susidomėjimas

tam tikra sporto šaka. Ši aplinkybė priklauso nuo tam tikrų subjektyvių ir

objektyvių veiksnių. A.Cirikas išskyrė tik šias pagrindines ankstyvo gabių

jaunųjų sportininkų nubyrėjimo priežastis:

1.Priežastys, kurios priklauso nuo pačių sportininkų, atkaklumo

ir kryptingumo stoka, rezultatų smukimas: nesugebėjimas įveikti reikiamo

treniruočių krūvio; susidomėjimas kitomis veiklos sritimis, konfliktas su

treneriu ir kt..

2.Priežastys, kurios priklauso nuo trenerio: individualaus

priėjimo stoka, rezultatų forsavimas, treniruočių proceso monotonija,

atsistatymo priemonių stoka ir kt..

3.Objektyvios priežastys: amžius, treniruočių nesuderinamumas su

mokslu, materialinės ir buitinės sąlygos, artimųjų reikalavimai ir kt.

(A.Zutkis, 11983 m.).

Sportinė atranka yra ilgametis procesas, kuriame tikslinamos žinios

apie sportininkų gabumus, per kryptingas treniruotes kompensuojant atskirus

motorikos trūkumus.

Ji apima tris pagrindinius etapus:

1.. Preliminarinė atranka.

2. Patikslinanti atranka.

3. Sportinė “selekcija”.

Atrankai taikomi šie metodai:

1. Pedagoginiai – sportinių rezultatų gerėjimas, fizinių

ypatybių išsivystymo lygis ir jų prieaugio tempai: sportinės technikos

mokėjimas, atlikto krūvio dydis ir intensyvumas.

2. Medicininiai – biologiniai – antropometrija, anamneze ir

kitais būdais įvertinamos žmogaus organizmo morfologinės ir funkcinės

ypatybės (ūgis, svoris, proporcijos, konstrukcija ir t.t.) bei sveikatos

būklė.

3. Fiziologiniai – pasitelkiant į pagalbą tiksliąsias

instrumentines metodikas nagrinėjamos analizatorių, širdies, kraujagyslių,

kvėpavimo, nervų ir raumenų sistemų pajėgumas bei jų kitimas dėl sportinės

treniruotės.

4. Psichologiniai – specialiais testais išaiškinamos svarbios

sportininko veikloje ypatybės: gebėjimas kovoti motyvacijos būsenos,

temperamento bei charakterio ypatumai ir pan..

5. Sociologiniai – rodo sportininko gebėjimą prisitaikyti prie

kolektyvo; padeda parinkti sportininko veiklos pobūdį ir pan..

Sportiniams gabumams prognozuoti taikomi du pagrindiniai būdai:

įvairių rodiklių stabilumas ir paveldėjimo lygio tyrimai.

Atrankos organizavimas

Praktinės atrankos organizacinės formos yra šios:

1. Epizodinis vaikų agitavimas bendrojo lavinimo mokykloje, kurį

atlieka pats treneris;

2. Trenerio ir kūno kultūros mokytojo tarpusavio kontaktais;

3. Preliminarinis jaunųjų sportininkų rengimas atskirose bendrojo

lavinimo mokyklų klasėse (A.Zutkis, 1983).

3. Povandeninio plaukimo sportininkų fizinės

ypatybės įtakojančios rezultatą

Daug laiko sportinės treniruotės metu skiriama

fizinėms ypatybėms

ugdyti. Plaukimas įvairiapusiškai veikia žmogaus organizmą, harmoningai

ugdo visas fizines ypatybes. Tai ištvermės sporto šaka, todėl ši fizinė

ypatybė yra svarbiausia treniruotėje. Be ištvermės svarbios ir kitos

ypatybės: jėga, greitumas, lankstumas, vikrumas. Šių fizinių ypatybių

svarba povandeniniam sportui nevienoda ir priklauso nuo sportuojančių

specializacijos, lyties ir amžiaus: ilgesnio nuotolio plaukiko rezultatui

mažesnę įtaką turi jėga, greitumas, o aerobinės ištvermės, lankstumo įtaka

didesnė.

Ištvermė

Ištvermė apibūdinama kaip sportininko sugebėjimas efektyviai atlikti

ilgalaikį darbą nugalint organizmo nuovargį. Sporto praktikoje ištvermė

skirstoma į bendrąją ir specialiąją. Bendroji ištvermė – tai sugebėjimas

atlikti ilgalaikį aerobinį darbą, į kurį įtraukta daug raumenų grupių.

Plaukikams (povandenininkams) tai dažniausiai nespecifinis darbas: ėjimas,

bėgimas, darbas su įvairiais treniruokliais ir t.t. Rengiant jaunus

povandeninio plaukimo sportininkus, svarbu ugdyti bendrąją ištvermę,

didinti aerobines galimybes. Tik geras jaunųjų sportininkų bazinis

pasirengimas gali užtikrinti aukštus sportinius rezultatus jų tolesnėje

sportinėje karjeroje.

Plaukikų specialioji ištvermė suprantama taip: sugebėjimas įveikti

nuovargį specifinėmis sąlygomis (plaukiant). Specialioji ištvermė gali būti

skirstoma pagal energijos aprūpinimo šaltinius: anaerobinę – alaktatinę

(trumpų nuotolių iki 30 sek. trukmės), į anaerobinę – glikolitinę

(vidutinių nuotolių nuo 3 – 12 mmin.); ir aerobinę (ilgų nuotolių – nuo 12

min. trukmės). Anaerobinė ištvermė rodo plaukikų ištvermę trumpame

nuotolyje (50, 100, 200 m), mišri ištvermė – 400, 800 m nuotolyje. Plaukikų

ištvermę ir jos lygį rodo absoliutūs (ilgo nuotolio plaukimo greitis, MDS,

deguonies įsiskolinimas ir kt.) iir santykiniai rodikliai (įvairių nuotolių

rezultatų santykis, fiziologiniai rodikliai, išreikšti vienam kūno masės

vienetui ir kt.).

Fiziniai pratimai, ugdantys i.štvermę, teigiamai veikia gyvybinius

organizmo procesus: stiprina raumenų, kraujotakos ir kvėpavimo sistemos

pajėgumą, CNS funkciją, aktyvina energijos apykaitos procesus raumenyse.

Ugdant bendrąją ištvermę, pirmiausia reikia ugdyti greičio ir jėgos

ištvermę. Tai yra specialios ištvermės pagrindas, kuri ugdoma kartojant

varžybinio charakterio judesius.

Lankstumas

Lankstumas – tai sugebėjimas atlikti didelės amplitudės judesius. Jis

priklauso nuo sąnarių, raiščių, sausgyslių ir raumenų elastingumo.

Lankstumas padeda pasiekti aukštą rezultatą.

Yra dvi lakstumo rūšys:

1. Aktyvus lankstumas – tai sugebėjimas atlikti judesius didele

amplitude raumenų aktyvumo dėka.

2. Pasyvus lankstumas – tai sugebėjimas pasiekti didelį sąnarių

paslankumą išorinių jėgų dėka.

10 – 14 metų amžiaus vaikams pastebimas labai didelis sąnarių

paslankumas. Jis priklauso nuo lyties ir amžiaus, nnuo judėjimo aktyvumo ir

sportinio meistriškumo. Moterų sąnarių paslankumas yra geresnis nei vyrų,

ir vaikų geresnis nei nesportuojančių. Didžiausią reikšmę turi dubens,

kelio ir čiurnos sąnarių paslankumas. Sąnarių paslankumas priklauso nuo

individualios sportininko sąnarių struktūros, sugebėjimo įtempti ir

atpalaiduoti ontagonistinius raumenis, bei kitų faktorių. Didelę reikšmę

sąnarių paslankumui turi raiščiai, supantys atskirus sąnarius.

Geras sąnarių paslankumas – svarbus plaukimo technikos faktorius.kai

sąnariai nepaslankūs, sunku išmokti povandeninio plaukimo technikos,

formuojami netinkami technikos įgūdžiai. Tuo atveju plaukikai negali

visiškai panaudoti savo ištvermės, jėgos, greitumo galimybės.

Sėkmingai ugdant lankstumą būtina, kad pratimai skirti sąnarių

paslankumui vystyti, būtų įtraukiami į treniruočių planus kiekvieną

treniruočių dieną. Lankstumui palaikyti reikia 2 – 4 treniruočių per

savaitę, o jam ugdyti reikia 30- 60 min. per dieną. Jėgos treniruotės gali

sumažinti sąnarių paslankumą. Tik racionalus jėgos ir lankstumo pratimų

panaudojimas gali išvystyti abi ypatybes.

Greitumas

Greitumas tai žmogaus sugebėjimas vykdyti judesius per trumpiausią

minimalų laiką. Greitumo fizinė ypatybė yra lemiamas faktorius daugelyje

sporto šakų.

Paprastai skiriamos 3 greitumo pasireiškimo formos:

1. Judėjimo reakcijos vykdymo laikas.

2. Vienkartinio judesio atlikimo greitis.

3. Judesio dažnumas.

Povandeniniame plaukime pagrindinis vaidmuo tenka judesių greičiui ir

dažnumui. Todėl plaukimo greitis nusakomas greičio ir jėgos savybėmis.

Maksimalus greitis priklauso ne tik nuo greitumo, bet ir nuo eilės

kitų faktorių: dinaminės jėgos, technikos įvaldymo, lankstumo ir kt.

Greitumas priklauso nuo raumenų struktūros: greitųjų ir lėtųjų raumenų

skaidulų santykio, raumenų elastingumo, tarpraumeninės koorsinacijos ir

kitų faktorių. Greitumo ypatybė glaudžiai susijusi su plaukikų jėgos,

lankstumo koordinacijos ypatybėmis, plaukimo technikos tobulumu ir kitais

rodikliais.

Literatūros šaltinių analizė parodė, kad vaikų ir paauglių amžiuje yra

palankios sąlygos greitumui vystytis. Daugelis autorių (A.A.Gužalovskis,

V.P.Filinas) nurodo, kad nuo 7 iki 12 metų pastebimas intensyvus judesių

tempo augimas. Be to, 7 – 9 m. berniukų judesių tempas žymiai padidėja,

skirtingai negu mergaičių. Tačiau 10 – 12 m. periode mergaičių ir berniukų

judesių tempas pasiekia vienodą lygį. Tinkamiausias amžius greitumui ugdyti

9 – 13 metai. Ypač tai svarbu trumpų nuotolių bėgikams, šuolininkams ir

plaukikams.

Jėga

Jėga – tai žmogaus sugebėjimas raumenų jėgos pastangomis nugalėti

išorinius pasipriešinimus, arba jiems prieštarauti.

Aukštų rezultatų siekimui didelę reikšmę turi galimybė vystyti

maksimalią ir sprogstamąją jėgą, jėgos ištvermę. Maksimalioji. jėga,

staigioji jėga ir jėgos greitumas turi didelę įtaką trumpesnio nuotolio

plaukimo greičiui, o jėgos ištvermė – ilgesniems nuotoliams.

Maksimalią jėgą suprantame, kaip didžiausią galimybę, kurią

sportininkas gali parodyti maksimaliai susitraukiant raumenims. Gali būti

nustatoma rankų, kojų, liemens ir kitų raumenų grupių maksimali jėga.

Plaukiant ji praktiškai nepasireiškia, tačiau susijusi su trumpų

nuotolių plaukimo greičiu. Tarp ilgų nuotolių plaukimo greičio ir

maksimalios jėgos nėra jokio ryšio, o kartais jis net atvirkštinis,

(neigiamas). Tai susiję su dideliu kūno judėjimo vandenyje pasipriešinimu.

Staigioji jėga – sugebėjimas įveikti pasipriešinimą su dideliu raumenų

susitraukimo greičiu. Kaip ir maksimalioji ši jėgos rūšis gali būti

nustatoma įvairioms raumenų grupėms. Plaukimo metu staigioji jėga

pasireiškia startuose ir posūkiuose. Ji tiesiogiai susijusi su trumpų

nuotolių plaukimo greičiu: kuo trumpesnis nuotolis, tuo šios jėgos įtaka

didesnė.

Jėgos greitumo ypatybės pasireiškia plaukiant trumpus nuotolius. Šių

nuotolių plaukimo metu turi būti suderintas judesių greitumas ir jėga.

Sportininkai plaukia didžiausiu pajėgumu, t.y. atlieka didžiausią darbą per

trumpiausią laiką.

Bendrojo lavinimo pratimai dažniausiai taikomi jaunesnio amžiaus

plaukikų treniruotėse. Ypatingas dėmesys skiriamas pratimams, lavinantiems

raumenis, dalyvaujančius plaukimo judesyje. Bendrojo lavinimo pratimai

dažniausiai ttaikomi naudojant treniruotės ratu metodą, kai sporto salėje

plaukikai pereina nuo vieno pratimo prie kito. Kiekvienas pratimas trunka,

priklausomai nuo sportininko treniruotumo, iškeltų uždavinių ir pasirengimo

laikotarpio nuo 30 s. iki 2 min. Jėgos pratimų nuoseklumas turi būti toks:

iš pradžių turi būti ugdoma staigioji, o po to maksimalioji jėga ir

galiausiai – jėgos ištvermė. Tokio pratimų nuoseklumo turi būti laikomasi

ir sausumoje ir vandenyje.

Plaukiant raumenų jėga įveikia vandens pasipriešinimą. Siekiant aukštų

rezultatų, didelę reikšmę turi tiek plaukimo jėga, tiek ir raumenų,

atliekančių varomuosius judesius plaukiant jėga.

Traumų rizikos faktorius jėgos treniruotėse yra labai mažas.

Treniruočių programos vaikams turi būti pagal tuos pačius principus, kaip

ir suaugusių. Skirtingai negu suaugusių, vaikų raumenų apimtys po jėgos

treniruočių nepadidėja.

Treniruotes rekomenduojama atlikti 2 – 3 krt. per savaitę po 20 – 30

min.

Vikrumas

Vikrumas – tai fizinė ypatybė, kuri pasireiškia gebėjimu greitai ir

tiksliai atlikti standartinius arba kintamus judesius, veiksmus ir jų

derinius, greitai ir gerai juos išmokti.

Svarbiausi veiksniai sąlygojantys vikrumą, yra judesių dažnis, raumenų

susitraukimo greitis, raumenų jėga, lankstumas.

Tinkamiausias amžius vikrumui ugdyti 6 – 14 metai (P.Karoblis).

1.4.Daugiametis sportininkų rengimas

Sporto teorija ir praktika leidžia teigti, kad aukštos klasės

sportininkų rengimas apima laikotarpį nuo vaiko sudominimo sportu iki

olimpinio nugalėtojo parengimo. Tai vieningas daugiametis procesas su

skirtingais sportininkų rengimo dėsniais atskiruose amžiaus etapuose.

Visoje šioje sportininkų

rengimo grandyje pradžių pradžia – jaunųjų

sportininkų atranka į sportą, jų pradinis rengimas ir ypač šio rengimo

valdymas.

Sportininkų atranka yra ilgas laipsniškas sportinių gabumų

patikslinimo procesas daugiametiniame rengime. Todėl įgimti gabumai gali

būti realizuojami tik prie sistemingų treniruočių, didinant įsisavinamų

krūvių procesą. Be treniruočių ir tie žmonės, kurie turi išskirtinius

gabumus, negali pasiekti tokio išsivystymo lygio, kad galėtų demonstruoti

aukštus sportinius rezultatus. Tuo metu klaidos padarytos, planuojant

daugiametį rengimą, parenka.nt treniruočių krūvius, forsuotas rengimas gali

privesti prie sportinių rezultatų augimo pabaigos, taip pat prie jaunųjų

sportininkų sveikatos pablogėjimo.

Pradinio rrengimo etapas.

Pradedančiojo plaukiko rengimas apima įvairias priemones ir metodus,

naudojami įvairių sporto šakų elementai ir judrieji žaidimai, o taip pat

taikomas žaidybinis metodas. Vandenyje vaikai atlieka daug pratimų,

supažindinančių su vandens savybėmis, mokosi slysti vandens paviršiumi,

pradinių plaukimo elementų su lastais ir vamzdeliu. Pradinio paruošimo

etapo uždaviniai yra vaikų sveikatos stiprinimas, grūdinimas, visapusiškas

fizinis pasirengimas, plaukimo technikos su lastais, startų ir posūkių

mokymas. Šio etapo trukmė apie 2 metus, tai priklauso nuo vaiko amžiaus.

Jei treniruotis pradedama nuo 6 – 7 m., tai pradinis rengimas trunka apie 3

metus. Jei nuo 9 – 10 metų, tai 1,5 – 2 metus. Užsiėmimai vyksta 2 – 3

kartus per savaitę, po ~ 45 min.

Bazinio rengimo etapas.

Šio etapo pagrindiniai uždaviniai – visapusiškai ugdyti vaiko fizines

ypatybes, stiprinti sveikatą, mokytis plaukimo su mmonolastu technikos ir ją

tobulinti, formuoti įvairiapusius judėjimo įgūdžius. Šio etapo trukmė 2 – 3

metai. Treniruočių krūvis šiame etape tolygiai didėja iki 5 – 6 savaitinių

užsiėmimų, t.y. plaukikai pradeda treniruotis kiekvieną dieną.

Pagilintos specializacijos etapas.

Pradedama psichologiškai ruoštis varžybom, tobulinama technika.

Aukščiausių pasiekimų etapas.

Šio etapo turinys – maksimalus treniruočių metodų panaudojimas,

galintis iššaukti didžiausią plaukikų organizavimo funkcinių galimybių

mobilizaciją. Treniruočių darbo apimtis ir intensyvumo dydžiai pasiekia

maksimalumą, planuojami užsiėmimai dideliais krūviais, didėja varžybinė

patirtis, nes ypač didelis dėmesys skiriamas plaukikų pasiruošimui ir

dalyvavimui varžybose. Treniruočių krūvis priklauso nuo to, ar sportininkas

sprinteris, ar stajeris. Svarbią vietą treniruotėse užima kartotinis,

intervalinis ir varžybinis metodai.

Aukštų pasiekimų išlaikymo etapas.

Šio etapo pagrindiniai uždaviniai yra plaukikų specialios ištvermės

išlaikymo, jėgos ir jėgos greitumo ypatybių išlaikymas, technikos

tobulinimas, psichologinis pasirengimas varžyboms. Etapo trukmė individuali

ir priklauso nuo plaukiko sugebėjimo išlaikyti savo pasiektus rezultatus.

Paprastai sprinteriai ilgiau išlaiko savo gerus rezultatus, negu stajeriai.

Sportininkų treniruotės tampa visiškai individualios, nes jie jau turėdami

patirties sugeba pasirinkti tinkamą treniruočių metodą ir individualius

krūvius. Krūvis būna mažesnis nei praeitame etape, tačiau jų intensyvumas

didesnis (P.Karoblis, 1999).

2. Tyrimo tikslas, uždaviniai, metodika ir

organizacija

2.1. Tikslas ir uždaviniai

Darbo tikslas – išanalizuoti jaunųjų povandenininkų (11 – 12 metų)

fizinę būklę.

Siekdami tikslo sprendėme šiuos uždavinius:

1. Išanalizuoti ir aptarti jaunųjų povandeninio plaukimo sportininkų

rengimo esminius aaspektus.

2. Palyginti povandenininkų ir jų bendraamžių nesportuojančių berniukų

fizinio išsivystymo ir fizinio parengtumo rezultatus.

3. Palyginti jaunųjų povandenininkų bendro fizinio parengtumo

rezultatus su plaukikų rezultatais, bei įvertinti remiantis EUROFIT

– o testų vertinimo skalėmis.

2.2. Metodika ir organizacija

Tiriamieji ir tyrimo organizavimas

Tyrimuose dalyvavo jaunieji Klaipėdos povandeninio plaukimo mokyklos

sportininkai. Tiriamųjų amžius 11 – 12 metų. Tyrimai buvo atlikti 2002 m.

balandžio mėn. Buvo ištirta 15 jaunųjų sportininkų. Gauti rezultatai buvo

lyginami su nesportuojančių berniukų ir Lietuvos plaukikų duomenimis, bei

įvertinti pagal EUROFIT – o testų. vertinimo skales.

Tyrimo metodai:

1. Literatūros šaltinių analizė ir apibendrinimas

2. Antropometrija

3. Testavimas

4. Lyginamoji analizė

5. Matematinė statistika

Literatūros šaltinių analizės ir apibendrinimo metodu buvo atliekama

literatūros šaltinių nagrinėjamos temos klausimais analizė bei aptariami

tyrimų duomenys.

Ūgis matuojamas medine ūgio matuokle. Tiriamasis matuoklę turi liesti

trimis taškais: kulnimis, sėdmenimis ir mentėmis. Galva laikoma tiesiai.

Kūno masė nustatoma medicininėmis svarstyklėmis, kurių tikslumas ne

mažesnis kaip 100 gr. Prieš sveriant patikrinkite ar svarstyklės

sureguliuotos. Sveriamasis buvo be batų.

Testavimo metodu nustatėme šiuos fizinio pajėgumo komponentus:

sprogstamoji jėga (šuolis iš vietos), liemens jėga (sėstis ir gultis),

rankų raumenų funkcinė jėga (prisitraukimai).

Šuolis į tolį iš vietos buvo atliekamas salėje. Matuoklė pritvirtinama

ant paviršiaus, kur vykdomas testas. Nulinio taško zonoje brėžiama linija.

Testo metu tikrinamojo kojų pirštai liečia liniją. Tiriamasis prieš

atsispirdamas negali spyruokliuoti kojomis ir daryti rankomis daugkartinių

mostų. Rankomis daromas vienas mostas atgal ir šuolis. Negalima pakelti

pėdų nuo žemės iki šuolio. Bandymas neįskaitomas, jei tiriamasis nušokęs

prarado pusiausvyrą ir žengė žingsnį atgal ir panašiai. Šiuo atveju

tiriamajam siūlome atlikti dar vieną bandymą. Iš dviejų bandymų fiksuojamas

geresnis rezultatas. Rezultatas matuojamas centimetrais (cm).

“Sėstis ir gultis”. Testas vykdomas ant čiužinio. Būtinas partneris.

Tiriamasis atsigula ant nugaros. Kojos stačiu kampu sulenktos per kelius.

Padai, tarp kurių 30 cm atstumas, prispausti prie čiužinio, juos laiko

partneris. Rankos sunertais pirštais laikomos už galvos. Po komandos

“pradėti” įjungiamas chronometras, tiriamasis sėda, alkūnėmis paliečia

kelius ir vėl atgula į pradinę padėtį, liesdamas čiužinį nugara, rankomis

ir galva. 30 s tiriamasis max dažnumu kartoja pratimą. Draudžiama alkūnėmis

atsispirti nuo čiužinio. Testas vykdomas vieną kartą ir be sustojimų.

Rezultatas – pratimo atlikimo skaičius (1 kartas – atsisėdo – atsigulė) per

30 s.

Prisitraukimai. Pratimas atliekamas kybant ant skersinio. Skersinis

apimamas pirštais iš viršaus. Kybama ištiestomis rankomis. Pratimas

atliekamas kiek galima daugiau kartų. Kybant ištiestomis rankomis

prisitraukiama prie skersinio taip, kad smakras pakiltų virš skersinio, o

rankų alkūnės sudarytų 90( kampą.

Tyrimo duomenimis apdoroti taikėme matematinės statistikos metodus.

Buvo nustatyti šie statistiniai rodikliai: aritmetinis vidurkis (x),

aritmetinė paklaida (Sx), vidutinis kvadratinis nuokrypis (().

Nesportuojančių berniukų fizinio išsivystymo duomenys paimti iš

(J.Tutkuvienė “Vaikų augimo ir brendimo vertinimas” VVilnius, 1995).

3. Tyrimų rezultatai ir jų analizė

1. Fizinio išsivystymo palyginimas tarp jaunųjų

povandenininkų ir nesportuojančių to paties amžiaus vaikų

Išmatavę 11 – 12 metų Klaipėdos jaunuosius povandenininkus, nustatėme,

kad jų ūgio vidurkis grupėje yra 147,1 cm, t.y. jų ūgis svyruoja nuo 139,5

cm iki 159 cm. Tuo tarpu J.Tutkuvienės (1995 m.) knygoje pateiktų to paties

amžiaus berniukų morfofunkcinių ir funkcinių rodiklių lentelėje nurodomas

vidutinis nesportuojančių berniukų ūgis 146,2 cm.

[pic]

1.pav. Ūgio rezultatų palyginimas tarp nesportuojančių vaikų ir

povandenininkų.

Svoris tarp nesportuojančių vaikų ir povandenininkų beveik

nesiskiria. Jaunųjų sportininkų vidutinis svoris 37,1 kg., o

nesportuojančių 37,8 kg. Šio tyrimo rezultatai statistiškai nereikšmingi (p

(0,05).

[pic]

2.pav. Kūno masės rezultatų palyginimas tarp povandenininkų ir

nesportuojančių vaikų.

Plaučių tūris tarp povan.denininkų mažesnis už nesportuojančių vaikų,

tačiau šis skirtumas nežymus. Povandenininkų 2100 cm3, o nesportuojančių

2197 cm3. Šie tyrimo rezultatai statistiškai nereikšmingi (p (0,05).

[pic]

3.pav. Plaučių tūrio (spirometrijos) rezultatų palyginimas tarp

povandenininkų ir nesportuojančių vaikų.

2. Povandenininkų fizinio parengtumo rezultatų

palyginimas su plaukikų rezultatais

Palyginę mūsų šitų povandenininkų ir to paties amžiaus plaukikų ūgio

ir kūno masės rezultatus nustatėme, kad plaukikų totaliniai matmenys (ūgis

ir kūno masė) yra didesni už pov. Tačiau tiek ūgio, tiek kūno masės

rezultatų skirtumai yra statistiškai nereikšmingi (p > 0,05).

[pic]

4.pav. Jaunųjų povandenininkų ir plaukikų ūgio rezultatų palyginimas.

[pic]

5.pav. Kūno masės palyginimas jaunųjų povandenininkų ir plaukikų.

Rankų

jėga skiriasi daugiau. Povandenininkų rankų jėga yra mažesnė už

nesportuojančių vaikų.

Dešinės rankos dinamometrijos vidurkis 16,2 kg., o nesportuojančių

berniukų 21,5 kg. Šis rezultatų skirtumas statistiškai reikšmingas (p <

0,001).

Kairės rankos jėgos vidurkis 14,8 kg., o nesportuojančių to paties

amžiaus vaikų 19,5 kg. Šis rezultatų skirtumas taip pat statistiškai

reikšmingas (p < 0,001).

[pic]

6.pav. Dešinės rankos dinamometrijos rezultatų palyginimas tarp

povandenininkų ir nesportuojančių vaikų.

[pic]

7.pav. Kairės rankos dinamometrijos rezultatų palyginimas tarp

povandenininkų ir nesportuojančių vaikų.

Analizuojant fizinio parengtumo duomenis matome, kad šuolio iš vietos

rezultatai pov. svyruoja nuo 145 iiki 180 cm, o plaukikų nuo 152 iki 215 cm.

Per 30 sekundžių atliekant testą “sėstis gultis” rezultatai svyruoja

povandenininkams nuo 25 iki 32 kartų, o plaukikų nuo 22 iki34 kartų. Ne

vienodai 11 – 12 metų berniukai sugeba prisitraukti prie skersinio –

mažiausias rezultatas grupėje 2 kartai, didžiausias – 9 kartai, panašūs

rezultatai nustatyti ir tiriant plaukikų grupę: jie padaro nuo 2 – 15

kartų. Testų “sėstis gultis”, prisitraukimų, šuolio į tolį iš vietos

rezultatų skirtumai statistiškai nepatikimi (p > 0,05).

[pic]

[pic]

9.pav. Testo “sėstis gultis” rezultatų palyginimas tarp jaunųjų

povandenininkų ir plaukikų.

[pic]

10.pav. Prisitraukimų rezultatų palyginimas tarp jaunųjų povandenininkų ir

plaukikų.

3.3. Plaukikų fizinio išsivystymo ir kai kurių

fizinio parengtumo rezultatų vertinimas pagal EUROFIT – o

testų vertinimo skales

Išanalizavę ir įvertinę 11 – 12 metų povandenininkų kai kurias

fizinio išsivystymo iir parengtumo rezultatus matome, kad pagal EUROFIT – o

vertinimo skales daugiausiai sudarė vidutinio ir žemo ūgio sportininkai –

67 proc. Plaukikų tokio ūgio buvo tik 30 proc. Vidutinio ūgio

povandenininkų buvo tik 13 proc., o plaukikų 9 proc. Labai aukšto ūgio

povandenininkų yra 27 proc., o plaukikų 67 proc.

[pic]

11.pav. Plaukikų ūgio vertinimas pagal EUROFIT – o vertinimo skales.

Įvertinus ir palyginus kūno masės rodiklius pagal EUROFIT – o

vertinimo skales matome, kad povandeninio plaukimo plaukikų 67 proc.

priklauso žemam lygiui, plaukikų 31 proc. sportuojančių vaikų.

Vidutiniam lygiui priklauso 7 proc. povandenininkų, o plaukikų 27

proc.

Aukštam lygiui priklauso 27 proc., o plaukikų sudaro 42 proc.

[pic]

12.pav. Plaukikų kūno masės įvertinimas pagal EUROFIT – o vertinimo skales.

Vertinant povandenininkų plaukikų sprogstamąją jėgą pagal šuolio į

tolį iš vietos rezultatus matome, kad daugiausiai procentų sudaro

vidutiniai ir aukšti rezultatai. O tuo tarpu plaukikų šuolio iš vietos

rezultatai labai aukšti – 51 proc., vidutiniai – 22 proc., žemi – 27 proc.

Žemų šuolio į tolį rezultatų buvo parodyta 4 (27 proc.), vidutinių.

rezultatų 67 proc., o aukštų 1 (7 proc.).

[pic]

13.pav. Plaukikų šuolio į tolį iš vietos įvertinimas pagal EUROFIT – o

vertinimo skales.

Pagal “Sėstis gultis” testą, kuris charakterizuoja liemens jėgą, žemų

rezultatų buvo tik 1 (7 proc.), vidutinio – 3 (20 proc.), aukštų rezultatų

10 (67 pproc.).

Plaukikai parodė labai aukštus rezultatus – 49 proc. Vidutinius

rezultatus parodė 27 proc., o žemą rezultatą pasiekė 24 proc.

Kaip matome šiame teste, povandenininkai daugiau pasiekia aukštų

rezultatų negu plaukikai.

[pic]

14.pav. Plaukikų testo “Sėstis gultis” įvertinimas pagal EUROFIT – o

vertinimo skales.

Pagal 2002 metų tyrimų rezultatus atlikus lyginamąją analizę,

nustatėme, kad ūgio rodikliai pas plaukikus kur kas didesni, nei pas

povandenininkus. Kūno masės skirtumas taip pat gana didelis: pas plaukikus

42,5 kg., o pas povandenininkus 37,1 kg.

Fizinio parengtumo testų rezultatai skiriasi ne taip ryškiai. Šuolio

į tolį iš vietos (charakterizuoja kojų staigiąją jėgą), statistiškai

didesni rodikliai pas plaukikus. Jų šuolio į tolį iš vietos vidurkis –

174,4 cm, o pas povandenininkus 167,7 cm. Panaši tendencija pastebima ir

prisitraukimų rezultatuose. Čia truputį pranašesni plaukikai. Tačiau testo

“Sėstis ir gultis”, charakterizuojančio liemens jėgos ištvermę, rezultatai

didesni pas povandenininkus. Šio testo rezultatų vidurkis: povan. 27,9

karto, o plaukikų 26,3 karto.

Išvados

1. Atlikus literatūros analizę matyti, kad jaunųjų sportininkų

rengimui sporto teorijoje ir pedagogikoje skiriama reikšminga

vieta. Ugdant fizines ypatybes svarbu žinoti palankiausius

vystymosi periodus ir tuo metu kryptingai pasirinkti optimalius

pratimus bei krūvius sausumoje ir vandenyje. Tik teisingai

organizavus treniruočių procesą jauname amžiuje, galima tikėtis

aukštų rezultatų ateityje.

2. Palyginus jaunųjų povandenininkų ir plaukikų antropometrinius

duomenis matome, kad aukštesni ir sunkesni yra plaukikai. O

palyginus povandenininkus su to paties amžiaus vaikų

antropometriniais duomenimis didelio skirtumo nematyti.

3. Mūsų atlikti tyrimai rodo, kad šiuo metu sportuojančių 11 – 12 metų

berniukų plaukikų ir povandenininkų fizinio parengtumo rezultatai

skirtingi. Šuolyje į tolį pranašesni yra plaukikai, o teste “Sėstis

gultis” savo pranašumą parodo povandenininkai.

4. Įvertinus gautus rezultatus pagal EUROFIT – o vertinimo skales ir

palyginus juos tarp jaunųjų povandenininkų ir plaukikų matome, kad

pranašesni visuose tyrimuose yra plaukikai. Geresnius rezultatus

parodė jaunesnieji povandenininkai tik teste “Sėstis gultis”.

Literatūros sąrašas

1. Dainys J.K., Pavilionis, Balčiūnienė. Lietuvių antropologiniai

matmenys. Vilnius, 1991.

2. Didžiūnas D. Lietuvos jaunųjų plaukikų (11 – 12 metų) fizinės būklės

ir plaukimo parengtumo lyginamoji analizė: magistro baigiamasis

darbas. – K., 2002.

3. Kardelis K., Bagočiūnas S. Baigiamųjų darbų (kursinių, diplominių,

magistro) rašymas ir įforminimas. – Kaunas, 2000.

4. Koroblis P. Sporto treniruotės teorija ir didaktika. Vilnius, 1999.

5. Ruslanas A., Skernevičius J. Sportininkų testavimas. – Vilnius, 1998.

6. Sokolovas G. Plaukimas. – Kaunas, 1996.

7. Tutkuvienė J. Vaikų augimo ir brendimo vertinimas. – Vilnius, 1995.

8. Volbekienė V. Eurofitas. Vilnius, 1993.

9. Zutkis A. Jaunųjų sportininkų rengimo pagrindai. – Vilnius, 1983.

10. Булгакова Н.Ж. Отбор и подготовка юнних плавцов –Масква, 1978.

11. Римин Б.П., ФФомин Н.А. Основы юношевского спорта – Масква, 1980.

12. Шпокас А.А., Фомин В.П., Янкаускас И.М. Некоторые вопросы отб.ора и

прогноцы рование способностей юних спорцменов. – Теория и практика

физической культуры, 1977.

[pic]