liaudies medicina

TURINYS

ĮVADAS 2

LIAUDIES MEDICINOS KILMĖ 3

GYDYMO VIETOS 3

LIGŲ KILMĖ 3

LIGOS SUASMENINIMAS IR BADYMAI NUO JOS APSISAUGOTI 4

LIGŲ GYDYMO BŪDAI 5

TERMOTERAPIJA 6

GYDYMAS ŽOLELĖMIS 6

VAISTAŽOLIŲ RINKIMO LAIKAS 7

KITI GYDYMO BŪDAI 7

GYDYMAS GYVULINĖS KILMĖS MEDŽIAGOMIS 8

SENOVĖS PRIETARAI 8

MAGIŠKI GYDYMO BŪDAI 8

VAIKŲ LIGOS 11

MOTERIŠKOS LIGOS 12

DANTŲ GYDYMAS 12

LIAUDIES MEDICINĄ IŠSTUMIA KRIKŠČIONIŠKI GYDYMO BŪDAI 13

RECEPTAI 13

IŠVADOS 16

NAUDOTA LITERATŪRA 18ĮVADAS

Priežasčių ir aplinkybių, skatinusių mane pasirinkti šią plačią temą yra keletas. Pirmoji – įdomu rasti panašumų tarp liaudies medicinos ir šiuolaikinės. Antroji – sužinoti, kokius ligų gydymo būdus apima lietuvių liaudies medicina. Trečioji – įdomu, kokios buvo senosios gydymo priemonės, kuriomis dar neretai ir šiandien gydoma.

Sunku būtų įįsivaizduoti šiuolaikinę mediciną be deontologijos principų, gydymo vaistažolėmis ir iš jų pagamintais preparatais, mineralinio vandens, įtaigos, masažo, fizioterapinių priemonių. Visa tai perimta iš liaudies medicinos. Liaudies medicina – tai per ilgą laiką empiriškai sukauptos žinios, naudojamos išvengti bei gydyti ligoms. Referate pateikti receptai ir patarimai kaip ligų išvengti remiantis liaudies medicinos išmintim, žinios apie gydomąsias žoleles, kada jas rinkti ir kaip vartoti, liaudies medicinos kilmė, prietarai ir tikėjimai susiję su ligomis ir jų gydymu.

Žymiausia lietuvių etnologė Pranė Dundulienė plačiai aaprašė liaudies mediciną, įvairių ligų gydymo būdus. Rašant referatą, suprantama, buvo pasiremta ir minėtos etnologės parašytomis knygomis bei knyga “Liaudies medicinos patarimai”.LIAUDIES MEDICINOS KILMĖ

Atskirą liaudies kultūros sritį sudaro medicina. Liaudies gydymas buvo žinomas pirmykštėje bendruomenėje jau prieš daugelį tūkstantį metų. Susirgusį dažniausiai gydydavo giminaičiai, o jei tai nepadėdavo, tik tada kreipdavosi į žynius ar žolininkus. Nuo senovės ligonius gydė moterys. Jos žinojo daugybę gydomųjų žolių, šaknų, taip pat burtų, magiškų priemonių. Tuo tarpu chirurginius veiksmus, pavyzdžiui, kraujo nuleidimą, dažniausiai atlikdavo vyrai. Nuo įvairių ligų užkalbėdavo dažniausiai moterys, rečiau – vyrai. Į garsius užkalbėtojus kreipdavosi ne tik apylinkės, bet ir tolesni kaimų gyventojai. Vieni jų gydė, norėdami padėti, kiti iš to uždarbiaudavo. Vieni gydė kokią nors vieną ligą, kiti – įvairias. Dažniausiai kiekviena liga turėdavo savo gydytoją. Ypatingą galią gydyti nervų ir proto ligas liaudis manydavo turint psichiškai nenormalius žmones, linkusius į ekstazę. ( 2, 214 psl. )GYDYMO VIETOS

Seniausia gydymo vieta buvo pirtis. Joje buvo gydomi sunkūs ligoniai, nuleidžiamas kraujas, masažuojama, vvanojama, gimdoma. ( 2, 214 psl. )LIGŲ KILMĖ

Ligų šaltiniu buvo laikomi kai kurie kosminiai ir atmosferiniai reiškiniai, žemė, ugnis, vanduo, užsikrėtimas. Buvo tikima, kad žmogus susergąs apšviestas mėnulio, kad jam kenkiąs saulės ir mėnulio užtemimas, nes krintanti iš dangaus kenksminga migla. Plačiai buvo paplitęs ir iki nesenų laikų išsilaikęs tikėjimas, kad ligą atnešąs vėjas. Ypač piktas ir įvairias ligas galįs atnešti vėjo sūkurys. Nuo jo sunkiai susergą žmonės bei gyvuliai. Nuo tokio vėjo žmogus susergąs paralyžiumi, votimis, kvaituliu, sustingstąs, apankąs iir panašiai. Ligos būdavusios nuo vandens, nuo žemės, nuo ugnies, nuo kirminų, “esančių” žmogaus organizme, dantyse, nuo medžių arba juose “gyvenančių” dvasių, nuo “patekusių” į žmogaus organizmą gyvačių ar varlių. Iš “vaikščiojančių” po žmogaus organizmą ligų minėtinas gumbas, gimda. Tos ligos buvo įsivaizduojamos gyvomis esybėmis. ( 2, 214 psl. )

Ligų šaltiniu buvo laikomos įvairios raganystės, padedant, duodant žmogui suvalgyti užkerėtą daiktą, užrišant javuose užkeiktus mazgus ir kt. Žmonės manė, kad peržengti per žmogų, ypač per vaiką, yra labai kenksminga, nes jis bus nesveikas, negaluos ir daugiau nebeaugs. ( 2, 215 psl. )

Plačiai žinomas ligų kildinimas iš demonų, tariamai apsigyvenusių žmogaus organizme ir sukeliančių įvairias ligas: plaučių uždegimą, džiovą, širdies ligas ir kt. Kai kurios užkrečiamos ligos, kaip maras, cholera ir kt., ilgainiui buvo įasmenintos. Žmonės dažniausiai jas ėmė įsivaizduoti antgamtinės moters pavidalo, apie jas sukūrė daug mitų ir padavimų. Pasak jų, prieš marą vaikščiodavusios pamėklės. Jos sunešdavusios ant kalno įvairių daiktų, kaukolių, plaukų, ragų ir uždegdavusios. Į kurią pusę eidavę dūmai, ten kildavęs maras. Maro metu tos pamėklės daužydavosi į namų sienas. Kiek kartų suduodavusios, tiek žmonių tuose namuose numirdavę. Kituose pasakojimuose maro liga nusakoma kaip mergina su raudonu drobės gabalu rankoje, kurį ji įkišdavusi per langą, plevėsuodavusi ir tokiu bbūdu skleisdavusi ligą ir mirtį. Ligos buvo vaizduojamos važinėjančios karietomis, jojančios ir panašiai. Retkarčiais manyta, kad tai baisūs vyrai, šunys ir pan. Demonai galėdavę naktį žmogų apsargdinti jį pabučiuodami. Iš pasakojimų žinome, kad demonai (uparai, plevėsos) galį iščiulpti iš žmogaus kraują, nuo ko žmogus sumenkėjąs, išblykštąs. Įvairūs diegliai, žmonių manymu, atsiranda tada, kad į žmogų iššaunanti ragana, todėl dažnai jie buvo vadinami “raganos šūviais”. Vaikams nemigą ir ligas galinčios atnešti laumės. Kad nuo jų apsaugotų, prie naujagimio nuolat degindavo šviesą, laikydavo graudulinę žvakę, aštrius daiktus. ( 2, 215 psl. )

Įgimtos ligos (apsigimimas) liaudžiai buvo mažai suprantamos. Plačiai žinoma liga nuo išgąsčio, susigraužimo, “blogų akių”, nuomaris. ( 2, 215 psl. )LIGOS SUASMENINIMAS IR BADYMAI NUO JOS APSISAUGOTI

Ligos suasmeninimas parodo, kokia liga buvo svarbi žmonių gyvenime. Kadangi ligą laikė suasmeninta esybe, tai tikėjo, kad ją galima nukreipti nuo žmogaus ant sausų medžių, negyvenamų vietų, klampių pelkių. Tai buvo daroma įvairiais būdais. Daug kur buvo mėginama apgauti, išgąsdinti ir nukreipti kitur besiartinančią ligą. Gresiant maro ar kitų ligų epidemijai suėjusios moterys per vieną dieną suverpdavo, apmesdavo, apriesdavo ir išausdavo rankšluosčius, juos pakabindavo ant abiejuose kaimo galuose pastatytų stulpų, tikėdamos, kad tada liga nepateksianti į kaimą (Tverečius, Valkininkai). Kiti išaustą audeklą (bradinį) ištempdavo aplink kkaimą (Dieveniškės). Tai buvo magiškas ratas, turėjęs uždaryti kelią ligai. Be to, žmonės kurdavo gatvėse laužus, tikėdami, kad ugnis ir dūmai nukreipsią ligą, taip pat apsirūkydavo neva apotrpeinę galią turinčiomis žolėmis, ruginiais miltais, vištų mėšlu, apsipurkšdavo alumi, valgydavo česnaką bei nešiodavosi jį pažastyje, uostydavo pažasties prakaitą, gerdavo žolių arbatą ir panašiai. ( 2, 215 psl. )LIGŲ GYDYMO BŪDAI

Liga iš sergančiojo buvo varoma įvairiai. Vienas būdas – ligos iščiulpimas: susirgusio “nuo akių” vaiko motina pačiulpdavo akutes ir tris sykius nusispjaudavo, tikėdama, kad ligos daugiau nebuvę. Taip pat motina tris kartus nusispjaudavo į saują ir prausdavo vaiką, nušluostydama jį palanka. Panašiai buvo iščiulpiamos ir žaizdos, išgąstis. Kitos ligos buvo išvaromos išspaudžiant, iškratant, nupučiant, nušluostant ar nuprausiant ligą. Ligą galėdavę nuplauti, maudydamiesi saulėtekyje ar saulėleidyje, per Velykas ar Jonines. Buvo priemonių ligai išvaryti, ją išgąsdinant: prie ligonio šūkaudavo, daužydavo į sieną, barškindavo. Vienas iš pirmykščių būdų buvo ligos varymas dūmais ir ugnimi. Kaip dūmų ir ugnies bijo įvairūs vabzdžiai, plėšrūs žvėrys, taip ir liga bijanti tų pačių reiškinių. Sergantį vaiką uždėdavo ant ližės, įkišdavo į karštą krosnį ir vėl ištraukdavo, tikėdami, kad liga liksianti krosnyje ir ten sudegsianti. Kai kur (Marcinkonyse) “ligą išplakdavo” beržinėmis rykštėmis arba dilgėlėmis. Plačiai buvo žinomas sergančiojo perkišimas per

skylę dvišakai suaugusiame medyje, tikint, kad ta liga išeisianti. Terapinėje magijoje nemaža vietos užima bandymai perkelti ligą į kitą objektą medį, gyvulį ar pašalinį asmenį. Tai daroma, kabinant ant medžio medžiagos gabalą, juostas, kuriomis nušluostoma ligonis ir panašiai. Buvo tikima, kad liga supūsianti arba sudegsianti. Ligonio prakaitu suvilgytas siūlas buvo apvyniojamas aplink medį. Sergantį drugiu vežiodavo tuščiais ratais, kad liga išsikratytų. Gydydavo numirėlių kaulais, dantimis, pirštais ir kt. Į skaudama dantį dėdavo slaptai paskusto numirėlio kaulo. Lavono pirštu trindavo apgamus, ddedervines, karpas. Kad neprakaituotų rankos, jose palaikydavo numirėlio kaulų. ( 2; 216, psl. )

Vaikai ir paaugliai dažnai sirgdavo kirmėlėmis. Nuo jų duodavo gerti deguto, sūrymo, česnako. ( 2; 216 psl. )

Lietuvių liaudies medicinoje ypatinga galia buvo priskiriama motinos vestuviniam žiedui, kuriuo aprėžiant buvo gydomos karpos, rožė, įvairūs apgamai, taip pat gimdymo metu dėvėtiems marškiniams, placentai ir virkštelei. Pastarosios buvo sudžiovinamos ir jomis barstomos žaizdos, iššutimai, sutinimai, stabdomas kraujoplūdis.

Kraujas buvo nuleidžiamas, statant dėles arba perpjaunant veną. ( 2; 216, psl. ))

Dėl sunkių gyvenimo sąlygų, peršalimo, nevitaminingo maisto, dėl švaros ir higienos stokos nuo senų senovės buvo paplitusios įvairios odos ligos: niežai, votys, rožės, dedervinės, karpos. Jei niežais susirgdavo vienas žmogus, greitai jie paplisdavo visame kaime, net apylinkėje. Radikalių gydymo priemonių nnežinota. Nuo niežų paruošdavo skystį iš mėlynojo akmenėlio, druskos ir raugintų kopūstų ir juo trindavosi. Be to, prausdavosi aguonų nuoviru, tepdavosi degutu. ( 2; 218, psl. ) Dažnai buvo sergama įvairiomis vidurių ligomis. Baisiausia kaime liga buvo vadinamasis gumbas (apendicitas), nuo kurio dažniausiai žmonės mirdavo. Nuo gumbo specialių vaistų nežinota, vartota tie patys, kaip ir nuo kitų vidurių ligų, arba buvo einama pas užkalbėtojus. ( 2; 218, psl. )TERMOTERAPIJA

Atskirą liaudies terapijos dalį sudarė termoterapija – vanojimas bei masažavimas. Dažnai pirtyse buvo statomos taurės. Ligonis buvo sodinamas ant kubilo su karštu vandeniu ir apdengiamas paklode – garai turėję pagydyti. Visa tai dažnai lydėdavo įvairūs magiški veiksmai. ( 2; 216, psl. )GYDYMAS ŽOLELĖMIS

Žinomiausias ligų gydymas buvo su žolėmis. Jų lietuviai žinojo daugiau kkaip 2000 rūšių. Žolių vartojimas taip pat buvo iracionalus ir racionalus. Pirmajam priklauso apotropeinę galią turintys augalai, kurių bijančios visos blogybės, iš jų – ir ligos. Blogį nukreipiančiu augalu buvo laikomos dilgėlės; jomis plakant arba rūkant buvo išvaroma iš žmogaus liga. Tam pačiam tikslui buvo vartojamo kartūs augalai: pelūnas, ožkanagės. ( 2; 216, psl. )

“Gydoma” buvo ir ieškant nesveikos kūno dalies panašumo su augalu ar gyvuliu. Pavyzdžiui, bėgant kraujui, prie žaizdos buvo dedama raudonojo kraujininko žiedų, nuo geltligės – morkos iir geltonžiedės, nuo kaltūno – medžio kempinės (kaltūnas) arba kaltūnžolės. Tokių pavyzdžių galima pateikti daugybę. ( 2; 217, psl. )

Kitą liaudies iracionaliosios terapijos dalį sudaro ligos siejimas su tikra ar fiktyvia jos priežastimi. Išsigandusį šuns ar žmogaus rūkydavo jų plaukais. Buvo tikima, kad nervų ligas sukelia juodosios dvasios, todėl jos buvo gydomos juodais daiktais, ypač dažnai juodu šuniu ar katinu: jų krauju girdydavo ir tepdavo ligonį. ( 2; 217, psl. )

Liaudies medicinoje plačiausiai paplitęs įvairių ligų gydymas vaistiniais augalais. Tai buvo racionalus, paremtas ilgų šimtmečių patyrimu gydymo būdas. Nuo peršalimo, gripo, slogos, plaučių uždegimo gerdavo aviečių lapų ir šakelių, liepžiedžių (juos vartojo ir kosmetikai: užpiltus vandeniu parą palaikydavo šaltoje vietoje, paskiau uždengtus virdavo apie pusę valandos. Tuo skysčiu trindavo veidą, kad būtų skaistus), jonažolių (kartais su medumi), juodųjų serbentų, ramunėlių arbatą. Ramunėlės buvo vartojamos ir nuo geltos, inkstų, šlapimo pūslės, žarnyno ligų ir kt. Jos, kaip ir jonažolės, laikomos vaistu nuo šimto ligų. Vidurių ligos buvo gydomos kmynų, pupalaiškių arbata , nemiga – aguonų galvučių nuoviru arba aguonų pienu, krapų arbata. Skaudamą gerklę skalaudavo šalpusnių arbata. Gydymui plačiai buvo vartojama, obelų, raudonųjų bijūnų žiedų, beržo lapų, eglių ir kitų medžių šakų, pataisų, sporų, džiovintų mėlynių, bruknienojų, valerijonų, arkliauogių, kadagių, ožkabarzdžių, ąąžuolo žievės, pipirmėtės ir kt. arbata. ( 2; 217, psl. )VAISTAŽOLIŲ RINKIMO LAIKAS

Beveik kiekviena vaistažolė buvo renkama tam tikru laiku. Veliuonos apylinkėse, taip pat ir kitur, pavyzdžiui, arnyko ir ajerų šaknis, beržo pumpurus, įvairias pievų žolių šaknis, kiaulpienes rinko pavasarį prieš žydėjimą; ožkabarzdžius, žibuoklių lapus ir žiedus – balandyje ir gegužyje; beržo lapus, šv. Petro raktelius, pupalaiškius, šalavijų ir žemuogių lapus – gegužyje ir birželyje; kraujažoles, žliūgę, gysločius – nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio; arnyko žiedus, dilgėliu ir paparčio šaknis bei lapus, sidabražolę, našlaites, kmynų sėklas, ramunėles, mėlynių uogas ir lapus, šaltmėtes – liepos ir rugpjūčio mėnesiais; valerijono šaknis, beržo žievę – rugsėjo ir spalio, o bruknių lapus ir uogas – rugsėjo mėnesį. Rudenį rinko kadagio uogas ir ūglius, kasė krienų ir pienažolių šaknis ir kt. ( 2; 217, psl. )KITI GYDYMO BŪDAI

Būdavo gydoma ir kitokiais būdais. Peršalusiam prie kojų dėdavo karštą plytą, mirkydavo kojas karštame vandenyje, įbėrę į jį pelenų ir druskos. Jeigu žmogus turėdavo daug karščio prie galvos dėdavo ledą. Jei nuo peršalimo krūtinėje įsimesdavo dieglys, dėdavo sūryme sumirkytą skepetą arba apteptus sviestu kopūstų lapus. Be to ant diegiamos vietos statydavo dėles arba taures. Persišaldymo nelaikyta rimta liga. Apie Veliuoną, susirgusį plaučių uždegimu, devynias dienas girdydavo nasturtų nuoviru iir liepos žiedų arbata. Jei ligonis nesitaisydavo, pradėdavo rengtis laidotuvėms. (Klankių kaimas). ( 2; 218, psl. )GYDYMAS GYVULINĖS KILMĖS MEDŽIAGOMIS

Liaudies terapijoje lietuviai plačiai vartojo įvairias gyvulinės kilmės medžiagas. Ypač daug kur buvo gydoma sudžiovinta ir degtine ar spiritu užpilta gyvate. Kepenų ligas gydydavo gyvulių tulžimi, plaučių ligas – šuns ar barsuko taukais. Nuo nusilpimo duodavo ožkos, avies ar kumelės pieno, veršiuko kepenų. Dažnai kai kurioms ligoms gydyti vartojo gyvulių šlapimą ar mėšlą. Kiti ligoniui duodavo sudžiovinta ir sugrūstą bitę su vandeniu. Nuo difterijos duodavo gerti išvirtą rupūžę. Sergantį reumatizmu maudydavo vandenyje, sutaisytame iš skruzdėlyno, arba ligonį tiesiog statydavo į skruzdėlyną. Be to, atskiras ligas gydydavo kiškio, barsuko, žąsies ir kt. taukais. Nuo pilvo skausmo duodavo gerti ant gyvatės užpilto spirito. ( 2; 218, psl. )SENOVĖS PRIETARAI

Iš senų senovės išlikęs toks tikėjimas, kad galva skauda tam žmogui, kuris iššukuotus ar nukirptus plaukus išmeta, o paukštis juos įveja į lizdą (Švenčionių apylinkės).

Kai kurie žmonės tikėjo, kad jeigu atėjęs pas kaimyną ir radęs valgant nepasakysi “sakalsum”, tai susirgsi gumbu. ( 2; 219, psl. )MAGIŠKI GYDYMO BŪDAI

Atskirą terapijos grupę sudarė užkalbėjimai. Nemažai jų atsirado ankstyvosios giminės santvarkos laikais. Užkalbėjimuose nepaprasta magiška galia priskiriama ištartam žodžiui, tariamai išplaukiančiam iš dievybės kaip išminties šaltinio. Buvo

tikima, kad, jį ištarus, atsiranda pageidaujamas reiškinys ar daiktas. Taigi žodis buvo paverstas kūrybiniu pradu, savarankiška idealia būtybe. Judėjų, graikų ir kt. filosofijoje žodis buvo laikomas dieviškosios dvasios įkūnijimu, žmogaus ir dievo tarpininku. Krikščionybės įtakoje į užkalbėjimus pateko nemažai jos elementų. Šiandien šis su mitologija susijusios tautosakos žanras yra beveik išnykęs. ( 2; 221, psl. )

Įvairių ligų užkalbėjimai (kerėjimai, vardijimai) susiję su tam tikromis apeigomis. Paprastai užkalbama saulei tekant ar leidžiantis, žiūrint į saulę, mėnulio pilnatyje ar jaunatyje. Jei naktį įįkanda gyvatė, užkalbama naktį, jei diena, – dieną. Užkalbama “ant duonos, druskos, medaus, vandens”, kartais perpilto per pirties krosnį, net “ant vėjo”. Kol sukalbama maldelė (paprastai tris, devynis kartus), negalima atsikvėpti. Kvapas paleidžiamas pavėjui į tą pusę, kur yra ligonis, arba pūstelima tris kartus ant ligonio.

Užkalbėtojai savo maldelių ir užkalbėjimo būdų kitiems nesakydavo, nes pasakius jie netenką galios. Be to, užkalbėjimą pasakyti kitam esanti didelė nuodėmė. Užkalbėjimai buvo perduodami tik mirties patale kuriam nors jaunesniam ar vyriausiam šeimos nariui. (( 2; 221, psl. )

Nuo gyvatės įkirtimų daugiausia užkalbėjimų išliko pietų ir rytų Lietuvoje. Juose kreipiamasi į saulę, mėnulį, žvaigždes, žemę. Kartais priekaištaujama žemei už paleistą blogybę, pavyzdžiui, “žeme, žeme, kam paleidai piktybę?” arba maldaujama gyvatė: “Gelaže, šaltauodege, aš prašau –– atleisk Jonui”. Užkalbėdama nuo gyvatės, užkalbėtoja papildavo ant stalo druskos, padėdavo tris gabalus duonos ir, juos stumdydama, tris kartus sakydavo: “Ne viena, ne dvi, ne trys, ne keturios, ne penkios, ne šešios, ne septynios, ne aštuonios, ne devynios. Išeik, višta, iš mano sodo, aš tave išvarysiu, išrūkysiu ir su savo višteliais a von laukan”. Po kiekvieno užkalbėjimo pūtė duoną su druska. Druskos pastūmimų turėjo būti treji, devyneri kartai, atsipūtimų – trys. Užkalbėtą duoną su druska duodavo ligoniui suvalgyti, nuo ko jis pasveikdavęs (Marcinkonyse). ( 2; 221, psl. )

Prosenovinį užkalbėjimą nuo gyvatės yra užrašęs V. Krėvė – Mickevičius. Iš jo matyti, kad su gyvatėmis buvo susijęs senovės lietuvių žvaigždžių dievas Švaistikas. Užkalbant sakoma: “Jojo Švaistikas per lygų lauką, per žalią ggirią. Jo žirgas koja gyvatę pamynė, per vidurį sutrynė. Gyvatė raitosi, aplink kojas vyniojasi, aukščiau kulno žirgą kanda, žirgui žaizdą daro, žirgo kraują nuodija. Žirgas žvengė, šventam Švaistikui skundėsi. Švaistikas nuo žirgo nusėdo, gyvatei kalbėjo: “Aš tave užgavau, tu mane užgavai. Atleisk man, dovanok man, ir aš tau atleidžiu, dovanoju”. Per Švaistiko žodžius “dovanok” sakomas ligonio vardas. ( 2; 221, psl. )

Reikia pažymėti, kad užkalbėjimuose ligos laikomos lyg įasmeninta būtybe, su kuria užkalbėtojos kalbasi, reikalauja, kad apleistų ligonį. ( 2; 2221, psl. )

Baisi liga buvo sužeidimas. Netekęs daug kraujo, žmogus dažnai mirdavo arba netekdavo sveikatos. Jau senovėje buvo sukurta daugybė magiškų kraujo sulaikymo būdų bei užkalbėjimų. Rūdnios kaime (dab. Varėnos raj.) nuo kraujo buvo užkalbama taip: ”Valiuli dievuli, kraują sutūrėk, dūšios iš kūno nevaryk, kad su krauju neišbėgtų, kūno vieno nepaliktų. Per kietą akmenėlį, per aukštą ąžuolėlį, Valiuli dievuli, krauju įsakau, kraują gyslose sulaikau”. ( 2; 218, psl. )

Reumatiniai susirgimai, kuriuos žmonės kai kur vadino grižu, dažniausiai buvo gydomi magiškomis priemonėmis. Jei ranką per riešą skaudėdavo, aukštaičiai “rišdavo grižą”: paimdavo siūlą, kartais raudoną, megzdavo pirma mazgelį sakydami “ne vienas”, antrą – “ne du”, trečią – “ne trys” ir t.t.. Tokių mazgelių tris kartus po devynis, t. y. dvidešimt septynis ir jais aprišdavo ranką. Jei grižas .grauždavo kojas paimdavo iš kampo šluotą, atmegzdavo jos raištelį ir juo aprišdavo skaudamą vietą, o šluotą atgalia ranka vėl padėdavo į tą pačią vietą, tada liga išnykdavusi (Mielagėnai). ( 2; 218, psl. )

Rankų, kojų sukimą, plaukų susivėlimą žmonės vadino kaltūnu, gydė jį, trindami musmirėmis ar beržo spurgais, užpiltais degtine, gerdami arbatą iš rūtų, balandų, barkūno ir kaltūnžolių. Dzūkai susivėlusį į kaltūną palukų nekirpdavo (manė, kad nukirpus ligoniui skaudėsianti galva), bet nudaužydavo dviem akmenimis, nudegindavo karšta ggeležimi. Kaltūną, kaip ir kitas ligas, gydydavo užkalbėjimais. ( 2; 218, psl. )

Iš niežų magiškųjų gydymo priemonių buvo maudymasis prieš saulės užtekėjimą didįjį ketvirtadienį, tikint, kad vanduo nuplausiąs niežus ir jie išnyksią. ( 2; 219, psl. )

Odos ligų šaltinio buvo ieškoma ir kitur. Manyta, kad votys atsirandančios nuo šunų žargstymo. Jas gydydavo, dėdami kompresus iš žibalo, padėdami voratinkliais, užpildami penkiapirščiais (žolės), tepdami iš eglės dervos, svogūno ir sviesto pagamintu tepalu, dėdavo keptą svogūną, skepetaitę su sviestu. Skaudulį trindavo ir su vestuviniu žiedu. Rytų aukštaičiai tikėjo, kad įsisenėjusiose votyse įsiveisią valasnykai (plaukai), kurių esą trejos devynerios rūšys. Juos gydė, pridėdami rugių varpų šluotelę ar pušies šakelę ir pildami ant jos šiltą vandenį: palukai išeidavę į varpas ar šakeles. Plačiai žinoma odos liga rožė, kuri, žmonių manymu, įsimesdavusi arba nuo vandens, arba nuo išgąsčio, arba nuo vėjo. Rožę dažniausiai gydydavo šieno voniomis, trindami degtine, sumaišyta su druska, be to, – burtais ir užkalbėjimais. Kad besikeliančią rožę “atsodintų”, dzūkai ją trindavo sugrūstomis pleiskanėmis kanapėmis arba sena pavalkų pyne, prisigėrusia arklio prakaito. Po to ligonį paguldydavo į patalą, apklodavo vilnone antklode ir smilkydavo mišiniu iš ruginių, šventintų verbų (žilvičio) ir kadagio spyglių. Pasmilkytajam duodavo išgerti tris stiklines alaus arba pieno, kuriame buvo pamerkta sena įįkaitinta arklio pasaga. Dedervines, žmonių manymu, atsirandančios, perėjus per vietą, kur voliojosi arklys. Vaikai jas gaudavę, jei juos motinos prausdavusios saulei nusileidus. Kad dedervinės išnyktų, vakare, nusileidus saulei, mažuoju pirštu sugraibydavo nuo lango rasą ir jas tepdavo. Tikėta, kad spuogai atsirandą nuo pavasarį žydinčio vandens, todėl buvo vengiama juo praustis. Sergantį geltlige gydydavo trindami akis raudonais karoliais, kurie turėję pakeisti odos spalvą vietoj geltonos į raudoną. Be to, girdydavo jonažolėmis, valgydindavo morkomis. ( 2; 219, psl. )

Iš visų odų ligų labiausiai buvo paplitusios karpos. Jas gydė, tepdami žolėmis arba duodami apkandžioti žiogui, bet dažniausiai – magija (Švenčionėlių apylinkė).

Visi minėti lietuvių naudoti gydymo būdai ir priemonės yra labai senos kilmės. Panašūs iracionalaus gydymo būdai nuo seno buvo žinomi daugeliui Europos ir kitų pasaulio šalių tautų. ( 2; 219, psl. )VAIKŲ LIGOS

Vaikų ligos kildavę dažniausiai nuo išgąsčio, nuo “akių”, nuo dvasių, dažniausiai laumių. Gydydavo jas įvairiais magiškais veiksmais ir užkalbėjimais. Susirgus vaikui nuo “blogų akių”, paimdavo nuo tako ar slenksčio purvo, paskusdavo nuo stalo kampų medienos, sudėdavo į indą ir rūkydavo. Taip pat duodavo gerti šaltekšnio, atnešto iš miško nesidairant ir nieko nekalbant. Susirgusį akimis vaiką rūkydavo kiaulių migio šiaudais arba vištų mėšlu, prausdavo vandeniu su šventosios Agotos druska ir šluostydavo

sijono palanka. Be to, tris kartus pildavo iš burnos ant durų rankenos vandens ir susemtu juo prausė nužiūrėtąjį. Po to “iščiulpdavo” jo akis ir nusispjaudavo ant tos pačios rankenos. “Nužiūrėtus” vaikus maudydavo vandenyje, kuriame išmirkydavo pirmąjį supjautą rugių pėdą. Jei vaikas dažnai verkdavo, manydavo, kad po jo oda auga plaukai. Tuomet į geldą pripildavo šilto vandens, ant keturių jos kampų papildavo po saują pelenų ir tame vandenyje vaiką prausdavo, tikėdami, kad plaukai išeisią į pelenus. ( 2; 219, psl. )

Vaikai ssirgdavę ir vadinamu “užsisapnavimu”, kada juos “apžibindavo” mėnulis. Toks vaikas miegodamas vaikščiodavo po kiemą, per tvoras, stogus. Buvo draudžiama vaikščiojantį šaukti, nes jis pabudęs galįs nukristi ir užsimušti. Tokią ligą gydė užkalbėjimu. Kad vaiko “neapžibintų” mėnulis, ant lango statydavo lėlę (Alsėdžiai). ( 2; 220, psl. ) MOTERIŠKOS LIGOS

Iš moteriškų ligų labiausiai paplitusios buvo gimdos ligos. Sergančios moterys gerdavo rūtas, kmynus, ramunėles, devyniažiedžius ir kitokius žolynus. Dažnai moterys susirgusios kreipdavosi ir į užkalbėtojus. Užkalbant buvo negalima sakyti žodžio “amen”, nes moteris ttapsianti nevaisinga. ( 2; 220, psl. )

Menstruojanti ir 40 dienų po gimdymo moteris buvo laikoma nešvaria. Pirtyje ji sėdėdavo nuošaliai, nes tikėta, kad jeigu jos vietoje atsisėsianti kita moteris, tai sergančiosios kraujas pereisiąs pas aną, t. y. atsisėdusi gausianti “svetimą kkraują”. Dzūkai darydavo taip: geldą su vandeniu, kurioje buvo išskalbti jos baltiniai, dėjo prie slenksčio. Iš abiejų slenksčio pusių statė po ąsotį. Po to sėdo ant slenksčio ir kiaušinio lukštu atgalia ranka pilstė vandenį – vieną lukštą pylė į vieną ąsotį ir sakė “tai tavo”, o antrą – į kitą, sakydami “tai mano”. Išpilstytą į ąsočius vandenį paliedavo tvorų susidūrime, kur niekas nevaikščiojo, nes tikėjo, kad jeigu kas ant tos vietos atsistosiąs, susirgsiąs geltlige (Marcinkonyse). ( 2; 220, psl. )

Kad lengviau gimdytų moteris, jei prieš gimdymą duodavo išgerti varnagrūdžių (skalsių). Sunkiai gimdančią vedžiodavo po ant žemės padėtą ližę, triskart apvesdavo aplink stalą, aprengdavo vyro marškiniais, išpindavo kasą, statydavo ant garų įkaitintą ir užpilta degtine plytą statydavo gimdyvei tarp kojų. Naujagimį rrūkydavo puodeliu, triskart apnešdavo aplink jį druskos žiupsnelį ir išberdavo ją į krosnį, kad vaikas “akių nebijotų”. ( 2; 220, psl. )DANTŲ GYDYMAS

Dantų skausmą gydydavo įvairiai: dėdavo ant jų krieno, druskos, tačiau dažniausiai užkalbėdavo. Be to, skaudamus dantis išraudavo ant jų užnerdami siūlą ir smarkiai timptelėdami. Tokiu būdu dažniausiai tėvai traukdavo vaikų pieninius dantis. Juos ištraukę mesdavo į krosnį ir sakydavo: “ Te tau, pele, kaulinis, duok man geležinį”. Tada esą užaugdavę negendantys dantys. Skaudant dantį sakydavo. Kad jame apsigyveno kkirminas, kurį reikia numarinti. Tam reikalui paimdavo kauko pirštą (piršo pavidalo belamnitas), trindavo juo dantį ir tris kartus sakydavo: “Kauke, Kauke, tavo pirštu dantį trinu, tavo vardu kirmėlę marinu, kad ji arba padvėstų arba iš dantų išsliuogtų ir eitų į sausus medžius, kietus akmenis. Kaip tu šitą pirštą metei, tegul pameta dantį kirmėlė, kuri jį kamuoja. Dievo leidimu, mano liepimu kirmėlę pasiimk, pasiimk, pasiimk.” Be to, ant skaudamo danties dėdavo česnako. ( 2; 220, psl. )LIAUDIES MEDICINĄ IŠSTUMIA KRIKŠČIONIŠKI GYDYMO BŪDAI

Įsigalėjus Lietuvoje krikščionybei, liaudies gydytojai (žiniuonys, žolininkai, užkalbėtojai ir kt.) buvo persekiojami, laikomi raganiais ir gan dažnai deginami ant laužo. Senosios lietuvių terapijos vieton buvo įvedami krikščioniškieji gydymo būdai (egzotai, maldos, švęstas vanduo, žegnojimai, smilkymas švęstomis žolelėmis, verbomis). Tie gydymo būdai, ypač užkalbėjimai, ypač užkalbėjimai, kurių bažnyčia nepajėgė išnaikinti, buvo sukrikščioninti, pridedant maldų ir krikščioniškųjų šventųjų vardų. Krikščionybė įpiršo liaudžiai savo gydomąją magiją. Antai nuo išvaržos siūlyta gydytis virvute, kuria prie kryžiaus buvo pririšti žolynai. Nepaisant to, liaudies medicina mūsų kaimuose buvo gana gyva dar IXI a. ir išsilaikė net iki XX a. pirmųjų dešimtmečių, o tarp neturtingų valstiečių bei miestiečių, kuriems buvo sunkiai prieinami kvalifikuoti gydytojai, – neretai ir iki tarybinės santvarkos laikų. Šiuolaikinė nemokama, visiems prieinama ir mokslu ppagrįsta medicina nustelbė liaudies mediciną, pasilikdama jos racionalųjį gydymą vaistažolėmis ir masažais. ( 2; 223, psl. )RECEPTAI

Akies valktis ištirps, jeigu prieš miegą į akį įlašinsite vieną lašą šviežių baltagėlės gyvasakių. ( 1, 5 psl. )

Jei akys pūliuoja, peršti, reikia jas plauti vandeniu medaus tirpalu. Ant akių dėti medaus ir nevirto kiaušinio baltymo kompresus. ( 1, 5 psl. )

Karščiuojantiems ligoniams troškuliui ir kosuliui malšinti, viduriavimui stabdyti duodama gerti džiovintų kiaušinių nuoviro. ( 1, 13psl. )

Peršalus patariama gerti gervuogių lapų antpilą ( 1:10 ). ( 1, 13psl. )

Sergant angina siūloma kramtyti medų su koriu ( 6-8 kartus per dieną), o gerklę skalauti vandeniu su obuolių actu ( actas ruošiamas taip: obuolių sultims leidžiama išrūgti, paskui laikoma vėsioje vietoje). Gerklei skalauti į stiklinę vandens įpilama 1 – 2 arbatiniai šaukšteliai acto. Skalaujama kas valandą. ( 1, 17 psl. )

Jei turite slogą, tai surinkite ramunėlių žiedelių miltelius ir keliolika kartų per dieną įtraukite juos į nosį. ( 1, 19 psl. )

Nuo tuberkuliozės, kraujavimui stabdyti naudojamos aktinidijos uogos. ( 1, 21psl. )

Vemiant kraujais, reikia paimti asiūklio ir kadugio uogų (1:1), užplikyti verdančiu vandeniu, šiek tiek pavirinti ir palaikyti 20 minučių. Gerti 3-4 kartus per dieną. ( 1, 21psl. )

Skrandžio vėžiui ir opaligei gydyti tinka nuoviras iiš džiovintų gysločių lapų. ( 1, 24psl. )

Sergant leukemija reikia gerti nuovirą, pagamintą iš 1 stiklinės žydinčių grikių žolės ir 1 litro verdančio vandens. ( 1, 25psl. )

Esant kaulų skausmams, kaulų rožei, reikia įtrinti skaudamą vietą jonažolės aliejumi. ( 1, 29 psl. )

Žuvies kaulą iš burnos galima išimti vaško žvake. Vienas žvakės galas ištirpdomas ir greitai, kol neataušo, prispaudžiamas prie įstigusio kaulo. Už pusės minutės vaškas sušąla, kaulas prilimpa ir kartu lengvai ištraukiamas. ( 1, 31psl. )

Rachitą gydo paprastos kraujažolės žiedų ir medetkos arbata. 10 g kraujažolės žiedų ir 10 g medetkos užpilti stikline verdančio vandens. ( 1, 31 psl. )

Sunkiai gyjančius nudegimus reikia gydyti griežčio sultimis. ( 1, 41 psl. )

Nudegusią vietą reikia tuoj pat patepti svogūnų košele. ( 1, 41 psl. )

Karpos greitai pranyksta, suvilgius jas kiaulės šlapimu. ( 1, 40psl. )

Karpos ant padų gydomos linų sėmenų aliejumi. ( 1, 40psl. )

Bet kurios paparčio sultys gerai gydo žaizdas. ( 1, 46 psl. )

Įsipjovus reikia paimti storesnį alijošiaus lapą, perpjauti pusiau ir uždėti ant žaizdos. Už 5 – 6 valandų žaizda užsitrauks. ( 1, 47 psl. )

Jei jus kamuoja reumato skausmai kojose, galvoje, miegokite ant čiužinio, padaryto iš džiovintų paparčių. ( 1, 51 psl. )

Nuo epilepsijos gerti laukinių našlaičių

nuovirą 3 kartus per dieną po 150 g. gydytis apie 2 metus. ( 1, 53psl. )

Kosulį gydo svogūnai. 1 kg svogūnų su stikline cukraus virti 0,5 litro vandens 2 valandas. Atšaldyti, nuspausti, įdėti šaukštą medaus ir gerti po valgomą šaukštą 3 kartus per dieną. ( 1, 86 psl. )IŠVADOS

Išmintis sako, kad liaudies medicina populiari ir šiandien. Daugelis žmonių, kuriem nepadeda šiuolaikinė medicina, kurie serga nepagydomomis ligomis, atsigręžia į praeitį, domisi mūsų protėvių medicina. Pažinojau vieną žmogų, kuris sirgo plaučių vėžiu. DDaktarai jam padėti jau nebegalėjo, pranašavo, kad jis ilgiau nei mėnesio neišgyvens. Jis gyveno dar penkis metus. Paslaptis čia slypi liaudies medicinoje. Jis konsultuodavosi pas ekstrasensę, kuri garai išmanė liaudies mediciną. Jis ant plaučių dėdavo juodo šuns kailio (referate buvo paminėtas šis gydymo būdas), kuris po nakties susiveldavo ir atrodydavo lyg veltinis, gėrė įvairias vaistažolių arbatas. Jis mirė, tačiau be jokių skausmų (daktarai pranašavo sunkią mirtį, kančias) ir gyveno daug ilgau, nei pranašavo daktarai.

Kiekvieno žmogaus teisė rinktis ar tikėti lliaudies medicina, ar vertinti vaistinius augalus, tačiau negalima gydytis savo nuožiūra pagal referate pateiktus receptus. Būtina pasikonsultuoti su gydytoju, nes tik jis nustato tikrą diagnozę.

NUORODOS

1. Liaudies medicinos patarimai. 1990 m.

2. Lietuvių etnografija. Pranė Dundulienė.1982 m.

3. Tarybų Lietuvos enciklopedija. 2 tomas.NAUDOTA LITERATŪRA

4. Liaudies mmedicinos patarimai. 1990 m.

5. Lietuvių etnografija. Pranė Dundulienė.1982 m.

6. Tarybų Lietuvos enciklopedija. 2 tomas.