ligonio plaukų priežiūra

Visais laikais žmogus rūpinosi asmens higiena. Kiekvienu nauju istoriniu laikotarpiu įrankiai odai, plaukams, nagams ir dantims valyti palaipsniui darėsi vis sudėtingesni. Šiandien nuolatos didėjant higienos, kosmetikos bei plaukų priežiūros priemonių pramonės apyvarta rodo, kad daugėja dėmesio asmeniniam švarinimuisi bei išvaizdai, ir kad gerai išvaizdai palaikyti vartojamos vis tobulesnės priemonės.

Galutinį švarinimosi rezultatą pastebi ir kiti. Daugumoje kultūrų kūno švara ir tvarkinga graži apranga labai vertinama. Ir atvirkščiai, apsileidimas smerkiamas, ypač jei nuo žmogaus sklinda blogas kvapas ir jis platina pparazitus Kadangi asmeniškai švarinantis atliekami įvairūs veiksmai. Kai kuriuo jų aptarsime atskirai.

Žmonės švarinasi visą gyvenimą. Tačiau įvairiuose gyvenimo trukmės tarpsniuose skiriasi jų dėmesys. Kūdikio asmenine higienos funkciją atlieka kiti žmonės, paprastai-tėvai. Kadangi kūdikio oda labai jautri, kūdikį reikia maudyti kasdien, nemaloniam kvapui išvengti. Jis nelaiko nei šlapimo, nei išmatų, jam nusišlapinus ir išsituštinus, būtina tinkamai nusausinti sėdmenis ir tarpvietę.

Svarbus gyvybinės funkcijos aspektas yra daiktų priežiūra. Labai svarbu, kad tuo metu tėvai padėtų vaikams suformuoti dantų priežiūros įgūdžius vvisam gyvenimui.

Vaikystėje vystanti psichikai, vaikai vis dažniau patys gali nuspręsti, kaip šias funkcijas atlikti it ilgainiui tapti ne tik nepriklausomais, bet ir išreikšti savo individualumą.

Atėjus jaunystei ir per visą brandos amžių, išskyrus atvejus, kai žmogus serga aar yra ištiktas fizinės ar protinės negalios, šia gyvybinę veiklą žmogus turi atlikti nepriklausomai.

Paskutiniame savo gyvenimo trukmės tarpsnyje mažėjant fizinėms ir protinėms galimybėms, senas žmogus tampa priklausomas nuo kitų pagalbos.

Asmeninio švarinimosi veiklą žmonės atlieka labai įvairiai. Daug priklauso ir nuo žmogaus sveikatos, vieni gali tik dalinai pasirūpinti asmens higiena, kiti visiškai priklausomi nuo kitų, kai yra priversti gulėti visą laiką lovoje. Tam yra skiriama, pagal paciento sveikatos būklę, individualizuota slauga, Tame tarpe parausimas ir maudymasis.

Dauguma žmonių odą nuvalo prausdami vandeniu su muilu, trindami plaušine ir nušluostydami. Tai gali būti viso kūno prausimas maudantis vandens baseine, vonioje ar po dušu. Vaikai praustis ir maudytis mokomi ir pratinami šeimoje pagal joje susiklosčiusią tvarką kasdien, kas savaitę, kaip yra įprasta.

Tie higienos įpročiai, tapę neatskiriama kasdienine gyvenimo dalimi, kiekvienai dienai skiria savotišką ritmą, saugumo ir pastovumo jausmą.

Dauguma pacientų supranta, kad ligoninėje esanti tvarka skirsis nuo tos, prie kurios yra įpratę. Palatoje turi būti atsižvelgiama į visos grupės interesus. Kaip jau buvo minėta, asmens higienai atlikti, atsižvelgiama ir į sveikatos būklę.

Skiriamos dvi maudymosi rūšys: 1,valomoji, 2, gydomoji.

Valomoji vonia turi higieninį tikslą. Gydomoji fizinį efektą; nuraminti sudirgintą odą arba pagydyti kuria nors vietą- tarpvietę.

Valomosios vonios:

1. Pilna lovos vonia (prausimas lovoje)- sslaugytojas nuplauna visą paciento kūną, kuris yra prikaustytas prie lovos.

2. Pagalba prausiantis lovoje. Pacientas „įkalintas“ lovoje gali ir pats praustis, bet jam reikalinga pagalba parusiant, pvz. nugarą, pėdas.

3. Dalinės vonios. Kartais tik viena kūno dalis gali sukelti diskomfortą, skleisti nemalonų kvapą, jei jos neprižiūri. Slaugytojas maudo ligonį, kuris negali to padaryti pats, arba padeda.

4. Maudymas vonioje. Maudymuisi vonioje teikiama pirmenybė, nes nusiprausti ir skalauti vonioje ura lengviau. Vonia taip pat yra naudojama ir kaip gydomoji. Jeigu ši procedūra atliekama išsaugant privatumą ir su tinkamu dėmesiu, ji ne tik padeda pacientui atsikratyti nešvarumų, bet ir nuramina, atstato dvasinę pusiausvyrą.

5. Dušas. Manoma, kad higieniškiau praustis po dušu. Be to dušui reikia mažiau vietos, maudanti sunaudojama mažiau vandens.

Gydomąsias vonias skiria gydytojas. Į vandenį įpilant medikamentų. Ligonis vonioje išbūna nustatyta laiką (20-30 min.). Jei reikia paveikti paciento nugarą, krūtinę, rankas jas turi apsemti tirpalas. Gydomųjų vonių tipai gali būti įvairūs: pvz. Sūri vonia- vėsina, balo, mažina odos sudirginimą, avižinių dribsnių vonia- irgi mažina odos sudirginimą, sumuština odą, kuri sausa, pleiskanota, Kalio permanganato vonia- balo ir dezinfekuoja, gydo infekuotas odos vietas ir t.t.

Sveikatos patogumo tikslais, taip pat nemaloniam kūno kvapui išvengti, svarbu ir tarpvietės, genitalijų priežiūra. Pacientui gulinčiam lovoje reikalinga tarpvietės priežiūra. Reikalinga: vienkartinės pirštinės, vatos tamponai, indas ssu valymo tirpalu, talpa-ąsotis su virintu vandeniu, rankšluostis, antklodė, basonas pilti vandeniui po skalavimo. Procedūra: atidengti reikiamą plotą labai dėmesingai, kad ligonis nesivaržytų, padėti rankšluosti po paciento šlaunimis.

Moters prausimas:

1. ligonė guli ant nugaros, kojos sulenktos per kelius ir išskėstos į šalis;

2. užsimauti vienkartines pirštines, nuplauti ir nušluostyti vidinį šlaunų paviršių;

3. apžiūrime tarpvietę ar nėra uždegimo, nusikasymo, patinimo požymių, ypač tarp lytinių lūpų;

4. nuvalome didžiąsias lytines lūpas, po to raukšlę tarp didžiųjų ir mažųjų lytinių lūpų. Kiekvienai pusei naudojant atskirą rankšluosčio kampą. Pradėti nuo gaktos link tiesiosios žarnos. Moterims kurioms yra menstruacijos ar įvestas kateteris, naudoti vatos tamponą ar marlę. Kiekvienam brūkštelėjimui imamas naujas tamponas;

5. gerai nuskalauti ligonę pasodinus ant basono ir pilant vandenį iš ąsočio;

6. rūpestingai iššluostyti ypač tarp lytinių lūpų, nes drėgmė sudaro sąlygas vystytis mikroorganizmams.

Vyrų prausimas:

1. padėti ant nugaros, kojos sulenktos, šlaunys lengvai pasuktos į šalis;

2. nuplauti ir nušluostyti vidines šlaunų puses;

3. užsimauti pirštines ir apžiūrėti tarpvietę ar nėra uždegimo apie kapšelį;

4. nuplauti ir nušluostyti varpą stipriais judesiais. Jei vyras neapipjaustytas, atitraukti apyvarpę ir išvalyti varpos galvutę. Po to vėl užspausti apyvarpę.

5. nuplauti ir iššluostyti tarpvietę.

6. išangės valymui pacientas paverčiamas ant šono, išangė valoma tualetiniu popieriumi, po to gerai nuplaunama ir patepama apsauginiu kremu.

Sveikus plaukus padeda išlaikyti kasdienis šukavimasis švariomis šukomis. Dauguma žmonių plaukus plauna kas savaitę. JJaunimas pradeda galvą trinkti kasdien. Pacientams atsidūrus ligoninėje, plaukai irgi prižiūrimi. Yra sukurta ir pagaminta daug įvairios įrangos, padedančios žmogui švarintis. Didelių gabaritų šukos, šepečiai su specialiai pritaikytais kotais yra tikras išsigelbėjimas pacientams kuriems dėl tam tikrų priežasčių sunku ką nors sugriebti, sugniaužti ranka, ar ja pakelti virš peties.

Jau nuo senų laikų kiekviena asmenį raginama plauti rankas prieš imant ruošti maistą, prieš valgant ir geriant, taip pat išsituštinus ar nusišlapinus. Rankas nusausinus, galima jas patepti apsauginiu, rankų odą maitinančiu kremu. Rankų nagai paprastai apkerpami pagal piršto formą. Kai kurie pacientai negali pasinaudoti žirklėmis, todėl galimas dalykas, gali pasinaudoti žnyplėmis nagams nukirpti. Kojų nagai kerpami tiesia linija, tokiu būdu neleidžia nago šonams įaugti į minkštuosius audinius. Ligoninėje pacientų nagai dažniausiai tvarkomi po maudymosi.

Dantų priežiūra taipogi neatskiriama švarinimosi procedūra. Jei pacientas nesivalo dantų, reikia paraginti, pasakyti apie galimas pasekmes. Jei neįgalus pacientas, jiems tinkami elektriniai dantų šepetėliai. O dantų pasta gali būti išspaudžiama iš prie sienos pritvirtintos apverstos tūbelės.

Kai pacientas sunkios būklės, gulintis lovoje, be kitų pagalbos negalintis atlikti asmens higienos, jam iškyla pavojus odos pažeidimams. Vienas iš odos pažeidimų, tai pragulos. Odoje pragulos atsiranda dėl ilgalaikio spaudimo. Pragulos dažniausiai atsiranda virš kaulų išsikišimų, kai pacientas guli ar sėdi.

Šiems pacientams reikia nuolat vertinti spaudžiamas vietas, atlikti kruopščia higieną, dažnai valyti, naudoto kitas priemones, kurios užkirstų kelia pragulų atsiradimui.

Žmonės, kurie mažai skiria dėmesio prausimuisi, maudymuisi, sunki socialinė padėti ir panašiai, sukelia koki nors užkratą. Pavyzdžiu labiausiai paplitęs užkratas yra niežai ir utėlės. Tačiau užsikrėsti gali tvarkingai ir normaliai gyvenantys žmonės.

Galvos utėlės deda mažyčius baltus kiaušinėlius, vadinamus glindomis. Jos prisitvirtina prie plaukų, netoli galvos odos. Daugiausia paausiuose. Po savaitės iš glindų išsirita utėlės, kurios po trijų savaičių jau bbūna visai suaugusiomis. Per savo penkių savaičių gyvenimą jos minta žmogaus krauju. Galvos utėlės nebijo galvos trinkimo ir plaukų kirpimo. Veiksmingos būna tik tankios šukos. Šiuo metu efektyviausia priemonė nuo galvos utėlių tai malaciono ir karbarilo insekticidai. Losjonai yra veiksmingesni negu šampūnai, nes jie slopina utėlių atsparumą.

Drabužinės utėlės deda kiaušinėlius drabužių siūlėse. Utėlės išsirita po savaitės, po dviejų savaičių jau būna subrendusios išgyvena 4-5 savaites. Jos taip pat minta žmogaus krauju, o jų ropojimas kūnu ir įkandimai sukelia didelį nniežulį.

Nuo šių utėlių efektyviausia priemonė, tai tik gerai išsimaudyti ir kruopščiai išskalbti bei išlyginti dėvimus drabužius.

Niežai – tai į odą prasiskverbiančios parazitinės niežų erkės. Ji įsikuria tarpupirščiuose, ant riešų, vidiniame šlaunų paviršiuje, sėdmenų, pilvo, krūtų, o vaikams ir ggalvos, padų bei delnų odoje. Kasantis, pažeidus odą gali atsirasti ir infekcija.

Nuvilkus drabužius jie tuoj pat išskalbiami. Prieinami vaistai yra loraksanas ir priodemas. Gydant tepama kūno oda, kai ji yra švari, vėsi ir sausa. Po 24 valandų reikia išsimaudyti ir, jei galima pakeisti drabužius ir patalinę. Drabužiai ir patalinė yra dezinfekuojami, ypač jei niežai yra įsisenėję.

Asmeninio švarinimosi gyvybinei veiklai tinkamai atlikti reikia žinių. Ir atvirkščiai, dėl žinių stokos nepakankamai dėmesio skiriama asmeniniam švarinimuisi. Dėl to greičiau užsikrečiama kokia nors infekcija, užpuola parazitai, odos ligos, dantų ėduonis. Apie asmens higieną žmonės galėtų daugiau sužinoti, jei apie tai būtų daugiau skelbiama spaudoje, televizijoje, pravedamos paskaitos pacientams ligoninėje, aiškinama paciento artimiesiems kaip ligonį maudyti, palaikyti kūno švarą. Protiškai atsilikę žmonės, kkaip žinoma, lėčiau ko nors išmoksta. Tokius žmones mokant asmens švarinimosi veiklos, reikia daug kantrybės ir dažno kartojimo, kol jie įgyja pasitikėjimą savo jėgomis ir išmoksta veikti savarankiškai.

Prausimas, švarinimasis turi tikslą – tai yra palaikyti švarą, užtikrinti komfortą, atgaivinti pacientą, atpalaiduojant pavargusius, įtemtus raumenis, pagerinti savijautą, pašalinti nemalonius kvapus, pagerinti odos būklę, užkirsti kelia įvairioms ligoms. Ir kad šis tikslas būtų pasiektas reikalinga paciento pastangos kartu su personalo pagalba, žiniomis ir profesionalumu.

Naudota literatūra:

1. „N, Roper, W.W Logan, A.J. Tierney. Slaugos ppagrindai. Evalda. Vilnius. 1999.“

2. „ Gydymo menas“ . Priedas „Slauga ir sveikata“. Nr. 9 (49) 1999m. rugsėjis.

3. Asmeninė darbo patirtis.