mediko profesija

TURINYS

1.MEDICINA IR JOS ISTORIJA………….3-5

2.MEDIKO DARBAS…………….6-7

3.ISTORINĖ VAIKŲ CHIRURGIJOS APŽVALGA….7-9

4.LIETUVOS AUKŠTOSIOS MOKYKLOS……..9-10

5.VILNIAUS UNIVERSITETO ISTORIJA…….10-11

6.NAUDOTA LITERATŪRA………….12

MEDICINA IR JOS ISTORIJA

Klausimas, kas yra ligos esmė ir prasmė, kokios jos priežastys ir veikimas, rūpi žmonėms nuo senų senovės. Jis glaudžiai susijęs su įgimtu troškimu gyventi, su baime, kurią kelia nesuprantama gyvosios gamtos lemtis, padedanti išlikti rūšiai, bet individą pasmerkianti išnykti. Neįveikiamos jėgos, tolydžio kreipiančios gyvenimo eigą nenuspėjama linkme, reikalauja labai gero gebėjimo prisitaikyti. Dalis to prisitaikymo vyksta nesąmoningai.

Tačiau žmogaus raida, jo tapsmas protingu ppadaru labai sumažino tą nesąmoningąją dalį.Taip brangiai žmogui tenka mokėti už tai, kad jis išsiugdė sugebėjimus pajungti sau daugelį gamtos dėsnių. Vis labiau prarandant apsaugines reakcijas, kylančias iš pasąmonės, ir kartu atbunkant jutiminiams suvokimo bei įspėjimo mechanizmams stiprėjo nežinomybės, gresiančio likimo baimė, kai vienas ir tas pats išrinktasis būdavo ir savo amato meistras, ir terapijos žinovas, ir mokėdavo paveikti sielą.

Ne vien smalsumas ir baimė pavertė žmogų tyrinėtoju. Tikriausiai ne tik troškimas pažinti ir nerimas dėl ateities, bet ir artimo meilė, ssilpnojo bei ligonio atjauta paskatino plėtoti gydymo meną. Jau anais tolimais laikais, prieš tūkstančius metų, gydytojai daug ką mokėjo. Iškastiniai griaučiai liudija, kad lūžę kaulai buvo gerai sustatomi ir įtveriami. Buvo kas geba sėkmingai amputuoti, šalinti svetimkūnius ir net atvožti kkiaušą. Stebėtinai

daug senovėje buvo žinoma ir apie gyvulinių, augalinių bei mineralinių medžiagų gydomąją galią.

Psichoterapija – neatskiriama pirmykštės medicinos dalis. Tūkstančius metų magikos žinios ir magiški veiksmai, skirti žmonėms gydyti, buvo žinių privilegija ir jų pareiga; be to nebūtų galėjusi egzistuoti šventyklų medicina. Bet amžiams bėgant vis labiau nyko gydymo vienovė.

Chirurgija buvo atiduota pirtininkams – viduramžių gydytojui ji buvo per prasta. Vidaus ligų diagnostika ir gydymas, aukštosiose medicinos mokyklose išplėtoti ligi tobulų loginių schemų, vis labiau tolo nuo gyvenimo – schemoms trūko turinio.

“Psichoterapija”, tiesa, galutinai neišnyko, bet ją žlugdė vis didesnis kūno ir sielos supriešinimas. Pagaliau ji įgavo išvirkščią prasmę ir tapo baimės įrankiu.

Ilgas buvo kelias į suvokimą, kad medicina – tai ne mokslas aapie ligas, bet mokslas apie ligonį. Dar net ir XIX amžiuje, tapusiame didžiųjų gamtos ir mokslo atradimų epocha, sistemingam kūno struktūrinių elementų ir jų funkcijų tyrimui buvo skiriama tie daug dėmesio, kad patį žmogų tyrėjai kaip ir užmiršdavo.

Didiesiems protams, iš naujo atrandantiems psichologiją (Froidui, Jungui, Adleriui ir kt.), pradžioje buvo sunku. Jie buvo puolami kaip revoliucingi ramybės drumstėjai, kurių atseit nežabota vaizduotė gresianti išmėgintai ir tvirtai visuomenės struktūrai. Bet po daugybės ginčų tarp “mokyklinės medicinos” ir naujais metodais dirbančių ppsichoanalitikų, iškėlusių visai naujas sąvokas ir gydymo būdus, kurių veiksmingumas netrukus tapo akivaizdus, net ir specialistai nebegalėjo ignoruoti aiškių tiesų: žmogus yra būtybė, turinti kūną ir sielą; jo kūno sveikata labai priklauso nuo jo sielos būsenos, kuri savo ruožtu abipusiais ryšiais susijusi su aplinka.

Todėl moderniajai medicinai tenka atsižvelgti dar ir į papildomus aspektus, kurie kartu su konkrečiomis ligos priežastimis gali lemti individo sveikatą ir ligą, – tai paties žmogaus “socialinis gyvenimas” ir socialinės aplinkos, kurioje jis gyvena, kultūrinė situacija. Šeima, profesija, pajamos, buto sąlygos, senatvės aprūpinimas ir daug kitų dalykų sąlygoja socialinę žmogaus situaciją. Kai kuriuos iš jų galima ir pakeisti, tad žmogus nebūtinai turi visus juos priimti tokius kaip yra. Kur kas mažiau įtakos jie gali padaryti tai savo gyvenimo daliai, kurią mes apibrėžiame kaip žmonių bendravimą. Juk aiškiai matome, kad kuo patikimiau veikia socialinė sistema, tuo mažiau žmogui rūpi jo artimas.

Mūsų socialinės struktūros pasikeitimas ir su juo susijusi konkurencinė mąstysena suteikė mums aukštą gyvenimo lygį ir bemaž tobulą aprūpinimą, bet užtat neabejotinai nukentėjo žmonių tarpusavio santykiai. Nebesijausdamas saugus didelėje šeimoje, nebematydamas gyvenimo prasmės senatvėje, klaidingai vertindamas dvasios bei kūno gyvybingumą ir jausdamasis nepajėgus konkuruoti su veržliu jaunimu, dažnas suserga organiškai nepaaiškinamomis ligomis, kartais net miršta vadinamąja ““pensininko mirtimi” – atsirado jau ir tokia sąvoka. Tai pavojinga tendencija, turinti visus socialinės dezorganizacijos požymius.

Su ja nesutinka vis gausesnės grupės, kurios tam tikrais apsauginiais mechanizmais priešinasi beveidei galiai, vadinamai visuomene, arba atsiriboja nuo jos. Bet atsiribojimas, izoliacija ir jos padarinys – vienatvė – yra individui sunkiausiai pakeliami, jie gali išprovokuoti didelę jo gyvenimo krizę. Psichosomatinei medicinai yra žinoma, jog tokiomis krizėmis dažnai prasideda ligos, o kartais jos komplikuoja ir pačią ligos eigą. Tačiau žmogus savo elgesiu gali išreikšti nepalankumą ne tik visuomenei arba kurioms nors jos grupuotėms, bet ir aplinkiniams – šeimos nariams, draugams, bendradarbiams ir t.t. Svarbu nepamiršti, kad ir šiuo atveju sociologinės sąlygos neretai paskatina nepageidaujamus procesus, kurie gali ir labai blogai baigtis.

Be abejo, reikia atsižvelgti ir į tai, kad, ko gero, daugumai žmonių tenka išgyventi krizes, kurių priežastys gali būti įtampa ir prieštaravimai, praradimai ir nusivylimai. Jeigu žmogus nebeįstengia susidoroti su iškylančiais jam prieštaravimais (bent jau blaiviai juos įvertinti), didėja pavojus susirgti.

Dabartinės gyvenimo sąlygos labai lengvai išprovokuoja krizes individo gyvenime ir po to palieka jį su jo problemomis. Medicina privalo atitinkamai reaguoti – tirdama, gydydama ir slaugydama žmogų traktuoti jį kaip visumą, neišleisti iš akių jo aplinkos ir jo reagavimo ypatybių. Tikslios mmokslinės analizės epochoje tatai verčia gerokai pakeisti mąstyseną: nebegalima ligos laikyti nelaime, kuri tam tikromis sąlygomis ištiktų kiekvieną žmogų, taigi turi būti gydoma ir gali būti išgydyta vadovaujantis tam tikrais terapijos principais. Šiandien jau neabejojama, kad daugelio ligų baigtis labai priklauso nuo esamų socialinių sąlygų. Socialinės apsaugos įstatymai, laiduojantys pakankamą medicininę reabilitaciją, savaime aišku, yra būtini; tačiau nė kiek ne mažiau svarbu nuolatinis ir nuoširdus mūsų dėmesys tiems mūsų visuomenės nariams, kuriems reikia pagalbos, nelaimingiems ir ligoniams. Artimo meilė teikia saugumo pojūtį, kuris nepaprastai padeda sveikti. Visa socialinė apsauga, kad ir labai vertinga, menkai tepadės, jei bus sunykę žmonių tarpusavio ryšiai. O medicinos mokslas savo ruožtu, nepriklausomai nuo to aukštesniojo aspekto, privalo spręsti konkrečius uždavinius – teikti gydytojui profesinių žinių, tirti ir gydyti ne tik ligonį, bet ir ligą kaip reiškinį.

Išskirtas iš viso veiksnių komplekso, kuris žmogų paverčia ligoniu, klausimas dėl ligos esmės įgyja ypatingą reikšmę.

MEDIKO DARBAS

Žmogus susirgęs visų pirma kreipiasi į apylinkės gydytoja. Šis turi nustatyti pradinę ligos stadiją, kai simptomai neryškūs, negausūs, bendro pobūdžio, o diagnozuoti reikia greitai. Dėl to apylinkės gydytojas turi išmanyti ne tik apie vidaus ligas, bet ir mokėti diagnozuoti kitas ligas, jų simptomatiką susieti su vidaus ligomis. Tai itin aktualu ambulatorijos

gydytojui, kuris kartais pirmasis turi suteikti medicinos pagalbą.

Vaiko organizmas visą laiką auga ir kinta, todėl jam reikalinga ypatinga priežiūra. Jo medžiagų apykaita, reguliacinių mechanizmų galimybės gerokai skiriasi nuo suaugusiojo organizmo. Todėl anesteziologui vaiko organizmo homeostazės būseną tenka įvertinti netik esamos ligos, bet ir amžiaus anatominių-fiziologinių ypatybių atžvilgiu.

Vaikų organai ir sistemos iki brendimo periodo pabaigos irgi keičiasi ir auga. Nesubrendusios sistemos sąlygoja savitą vaikų patologiją, o dažnai ir kitokį gydymą. Dėl šių ypatybių vaikų chirurgija palengva atsiskyrė nuo kkitų praktinės medicinos ir mokslo šakų. Specifiškiausia vaikų chirurgijos sritis – naujagimių chirurgija. Pediatro darbas čia labai svarbus, nes nuo jo sprendimo priklauso itin dažnų ūminių pilvo ertmės ir krūtinės ląstos organų ligų bei jų diferencinės diagnostikos gydymo rezultatai bei prognozė. Plačiai nagrinėjamos ir kitos dažnai pasitaikančios savitos eigos vaikų ligos (pvz., osteomielitas, lėtinis pielonefritas) bei traumos (alkūnės srities kaulų lūžiai, osteoepifiziolizės, nudegimai).

Vaikų kraujo ligos – viena svarbiausių pediatrijos sričių, nes vaikystėje pasireiškia daugelis paveldimų kraujo ligų. Įvairūs žalingi ffaktoriai ypač kenksmingi dar nesubrendusiai kraujodarai.

Molekulinės biologijos, genetikos, imunologijos ir imunohematologijos mokslai padėjo išaiškinti įvairiose ląstelėse vykstančius subtilius mechanizmus. Pastaraisiais metais pakito požiūris į normalią kraujodarą, kai kurių kraujo ligų etiologiją, patogenezę, atrasti nauji vaistai, įdiegti nauji tyrimo, pprofilaktikos ir gydymo metodai. Lyginant eksperimentinius ir klinikinius duomenis, pagrįsta leukozės bei hipoplazinės mažakraujystės patogenezinė terapija, todėl kiekvienam ligoniui galima parinkti optimalų gydymo būdą. Negalima pamiršti, kad dažnai gydymo komplikacijos būna sunkesnės už pagrindinę ligą. Dabar tinkamai gydomi vaikai, sergantys limfogranumatoze, ūmine limfoblastine leukoze, ne tik ilgiau gyvena, bet ir gali pasveikti. Ypač daug pasiekta nustatant ir gydant hemolizines mažakraujystes: paveldimąją mikrosferocitozę, autoimuninę hemolizinę mažakraujystę. Žinomi būdai, kuriais sergantieji eritrocitų fermentų deficito hemolizine mažakraujyste gali apsisaugoti nuo hemolizinių krizių.

Dar pasitaiko, kai mažakraujystė, hemoraginė liga bei sindromas gydomi nenustačius jų priežasties, kai kraujo ligomis sergantys vaikai nereguliariai tikrinami. Pavėluota pagalba hemofilija sergančiam vaikui dažnai esti invalidumo priežastis. Pediatrai nepakankamai dėmesio skiria granulocitų patologijai bei didžiosioms kraujo eozinofilijoms, ankstyvai mažakraujystės ddiagnostikai. Mažakraujystė pamažu progresuoja, sutrinka vaiko fizinė bei psichinė raida, galima grėsmė gyvybei.

Nustatant ligos diagnozę ir vertinant pasirinkto gydymo efektyvumą, klinikinėje medicinoje vis daugiau remiamasi objektyviųjų tyrimų duomenimis. Apie 70 informacijos gaunama laboratoriniais tyrimais. Dažnai nepakanka paprastų vienkartinių tyrimų, neretai tenka kompleksiškai tirti ligonį, o gydymo efektyvumui įvertinti – tyrimus kartoti . Funkciniais mėginiais ir atrankos (skrining) testais stengiamasi nustatyti ligos rizikos veiksnius ir diagnozuoti tik prasidėjusią ligą.

Dabar atliekama vis daugiau įvairesnių ir sudėtingesnių laboratorinių tyrimų, kkuriems reikia ne tik modernios aparatūros, bet ir kvalifikuotų darbuotojų.

ISTORINĖ VAIKŲ CHIRURGIJOS APŽVALGA

Vaikų chirurgijos pradžia siejama su pirmųjų specializuotų skyrių ligoninėse įsteigimu, nors suaugusiųjų chirurgijos skyriuose vaikai buvo gydomi bei operuojami ir anksčiau. Lenkų kalba Vilniuje išleistuose J.Šimkevičiaus vadovuose ,,Teorinės ir praktinės chirurgijos mokslas” (1806) bei ,,Mokslas apie vaikų ligas” (1810) yra nemažai aprašyta, kaip gydyti vaikų sklaidos ydas (pvz.įgimtus lūpų plyšius) bei chirurgines ligas (kojų deformacijas, vaikų kaulų lūžius, inkstų akmenligę ir kt.).Vilniaus ligoninių ataskaitose jau 19-tojo šimtmečio pirmoje pusėje minimos vaikams atliktos išvaržų, lūpos nesuaugimo, žarnos atrezijos, pūlinių ligų bei traumų sėkmingos operacijos. N.Pirogovas (1810-1881) yra operavęs daugiau kaip 200 vaikų.

Pirmasis vaikų chirurgijos skyrius pradėjo veikti Paryžiaus vaikų ligoninėje 19-tojo šimtmečio viduryje. Šiek tiek vėliau tokie skyriai įsteigti Londone , 1869 m. – Peterburge, 1876 m. – Maskvoje. Iki Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos Rusijoje buvo 15 nedidelių (po 10-20 lovų) vaikų chirurgijos skyrių, kuriuose kasmet buvo daroma po 50-300 operacijų . Žymesni to meto vaikų chirurgai – E.Valis (1833-1890), A.Šmitcas (1843-1895), V.Iržikas (1846-1906), L.Aleksandrovas (1857-1920), D.Gorochovas (1863-1921), T.Krasnobajevas (1865-1952). D.Gorochovas išleido pirmąją Rusijoje monografiją ,,Vaikų chirurgija”. T.Krasnojevui už knygą ,,Vaikų kaulų ir sąnarių tuberkuliozė” buvo suteikta pirmojo laipsnio valstybinė premija.

Po Didžiosios Spalio socialistinės rrevoliucijos vaikų chirurgijos raida gerokai paspartėjo: pradėti steigti stambesni ir specializuoti vaikų chirurgijos skyriai, įkurtos vaikų chirurgijos katedros. Tarybų Sąjungoje pirmoji katedra įkurta 1922 m. Petrograde. Jai vadovavo F.Veberis, vėliau – N.Švarcas. 1931 m. atidaryta katedra Maskvoje, kuriai iki 1935 m. vadovavo K.Jesipovas, vėliau – V.Voznesenskis (1935-1941), dar vėliau – S.Ternovskis (1943-1960), I.Murašovas (1961-1965), J.Isakovas (nuo 1966m.).

Ypač daug tarybinei vaikų chirurgijai nusipelnė S.Ternovskis (1896-1960). Tai garsus mokslininkas, pedagogas, chirurgas ir organizatorius. Jis išleido tris monografijas: ,,Kai kurių chirurginių vaikų ligų diagnostika”, ,,Viršutinės lūpos nesuaugimas”, ,,Vaikų stemplės nudegimai”. S.Ternovskis parašė vaikų chirurgijos vadovėlį, kurio išėjo trys laidos.

Dauguma šiandieninių vadovaujančių šalyje vaikų chirurgų – S.Ternovskio mokiniai. Tai akademikai J.Isakovas, M. Volkovas, narys korespondentas S.Doleckis, profesoriai E.Stepanovas, N.Kondrašinas, V.Deržavinas, A.Pugačiovas ir kt. Plačiai žinomi G.Bairovo (Leningradas), A.Biezinio (Ryga)moksliniai ir praktiniai darbai.

Pirmasis pasaulyje vaikų chirurgijos vadovas (Fosters J.C. The Surgical Diseases of Children) išleistas 1860 m. Londone. Pirmąjį vaikų chirurgijos vadovėlį studentams 1909 m. parašė S.Kelis (Kelley S.W.). Pirmasis vadovėlis rusų kalba išėjo 1935 m. Jo autorius – N. Švarcas. Vėliau (1949, 1952, 1959) buvo parengtos trys S.Ternovskio vadovėlio laidos. 1964 m. išleistas A.Biezinio vadovėlis, o 1971 m., 1978 m. ir 1983m. – J.Isakovo ir S.Doletckio vadovėlis.

Tiek TTarybų Sąjungoje, tiek ir užsienio šalyse vaikų chirurgija ypač sparčiai ėmė plėtotis po Antrojo pasaulinio karo. Tarybų Sąjungoje visų respublikų sostinėse ir didesniuose miestuose įsteigti vaikų chirurgijos centrai su specializuotais skyriais, veikia 80 katedrų (kursų), organizuoti mokslinio tyrimo institutų skyriai.

Iš žymesnių užsienio vaikų chirurgų paminėti V.Liadas ir R.Grosas (JAV), Dž.Braunas ir M.Vaitas (Anglija), M.Kasai (Japonija), R.Drachteris, F.Rebeinas (VFR), F.Meisneris (VDR), L.Ombredanas, B.Diuamelis (Prancūzija) ir kt.

Pirmasis vaikų chirurgijos skyrius Lietuvoje pradėjo veikti 1946 m., Vilniaus III ligoninėje. 1947 m. vaikų chirurgijos skyriai buvo įsteigti Kauno, 1960 m. – Klaipėdos, 1970 m. – Panevėžio, 1981 m. – Šiaulių ligoninėse. Kartu pradėti steigti atskiri specializuoti skyriai, pavyzdžiui, vaikų ortopedijos-traumatologijos, vaikų urologijos, vaikų neurochirurgijos, torakalinės chirurgijos, kardiochirurgijos. 1978 m. Vilniuje atidarytas naujas, modernus 200 lovų vaikų chirurgijos centras su specializuotais skyriais. 1965 m. vaikų chirurgija J.Gradausko ir J.Jablonskytės-Umbrasienės pradėta dėstyti Vilniaus V.Kapsuko universiteto Medicinos fakulteto, o 1968 m. V.Urmono – Kauno medicinos instituto studentams. Pokario metais apgintos trys medicinos daktaro (V.Urmono, P.Baublio, S.Pranckevičiaus) ir 10 medicinos kandidato disertacijų. Atskirais vaikų chirurgijos klausimais išleistos šešios monografijos: A.Jackevičiaus ,,Ūminis hematogeninis osteomielitas ir jo gydymas”(1956), J.Gradausko ,,Vaikų ūminiai chirurginiai susirgimai” (1973), V.Urmono ir kt. ,,Vaikų infuzinė terapija”(1979) ir ,,Įduba krūtinė”(1983), J.Gradausko ir B.Siaurusaičio

,,Vaikų pūlinė chirurgija” (1977) ir ,,Naujagimių chirurgija”.

LIETUVOS AUKŠTOSIOS MOKYKLOS

Lietuvoje yra 16 aukštųjų mokyklų. Tai KMU (Kauno medicinos universitetas), KTU (Kauno technologijos universitetas), VGTU (Vilniaus Gedimino technikos universitetas), VU (Vilniaus universitetas), ŠU (Šiaulių universitetas), KU (Klaipėdos universitetas), LKA (Lietuvos karo akademija), LKKA (Lietuvos kūno kultūros akademija), LMA (Lietuvos muzikos akademija), LTA (Lietuvos teisės akademija), LVA (Lietuvos veterinarijos akademija), LŽŪU (Lietuvos žemės ūkio universitetas), VDA (Vilniaus dailės akademija), VDU (Vytauto Didžiojo universitetas), VPU (Vilniaus pedagoginis universitetas), TAVM (tarptautinė aukštoji vadybos mokykla).

Vilniaus universitetas žinomas ne vien todėl, kad yra pats seniausias iš Lietuvos aukštųjų mokyklų (423 metai). Universitete, be senosios bibliotekos, įkurtos dar 1570 metais, ir romantiškų, Vilniaus senamiestį puošiančių centrinių rūmų su Istorijos ir Filologijos fakultetais bei prakilnia Šv.Jonų bažnyčia, sukauptas ir nemenkas intelektinis potencialas.

Būtent Vilniaus universitete dirba daugiau kaip trečdalis visų Lietuvos aukštųjų mokyklų profesorių. Vadinasi, pasirinkusiems studijas VU nuobodžiauti nereikės. Profesorių pamokos dažniausiai yra turtingos ir įdomios. Vis dėlto svarbiausias tikro profesoriaus bruožas yra jo mokslinis talentas. MMokslinėje veikloje dalyvaujantys jauni ir ambicingi studentai visada laukiami: iš pradžių – kaip pagalbininkai, vėliau – kaip bendradarbiai, pagaliau – kaip kolegos profesoriai.

Vilniaus universiteto istorija

Vilniaus universitetas, viena seniausių Rytų Europos aukštųjų mokyklų, ilgą laiką buvo vienintelė Lietuvos aukštojo mmokslo įstaiga, išugdžiusi gausų mokslininkų, poetų, kultūros veikėjų būrį.

Universiteto istorija marga ir prieštaringa, neatsiejama nuo Lietuvos valstybės, visos Rytų Europos istorijos, atspindinti visus jos dramatiškus tarpsnius.

1570 m. vyskupo Valerijono Protasevičiaus kvietimu atvykę jezuitai įkūrė kolegiją. Įsteigiama biblioteka.

1579 m. balandžio 1 d. karalius Steponas Batoras išdavė Vilniaus akademijos atidarymo privileginį raštą, o spalio 29 d. popiežius Grigalius  išleido bulę, patvirtinančią, kad Vilniaus kolegija tampa universitetu. Iš pradžių Universitete buvo du fakultetai: Filosofijos ir Teologijos. 1641 m. įsteigtas Teisės fakultetas. Viskas buvo dėstoma lotynų kalba.

Lyg ir nutolusiame nuo Europos kultūros centrų Vilniaus universitete pakako peno subręsti pažangiausioms mokslo idėjoms. Europoje garsėjo Vilniaus akademijos auklėtinis ir profesorius poetas M. K. Sarbievijus, popiežiaus Urbono VIII premijos llaureatas, pramintas “sarmatų Horacijumi”, kurio “Lyrikos knygos” buvo išleistos Europoje keliasdešimt kartų. Profesoriaus M.Smigleckio “Logika” paplito po Prancūzijos ir Anglijos mokyklas. Retorikos mokslo pasaulyje garsėjo profesorius Žygimantas Liauksminas, profesorius A.Vijūkas-Kojelavičius parašė pirmąją “Lietuvos istoriją” . Universitete mokėsi , vėliau dėstė ir Šv.Jonų bažnyčioje pamokslavo Lietuvių raštijos kūrėjas, pirmojo lietuvių kalbos žodyno autorius K.Sirvydas.

1773 m. panaikinus Jėzuitų ordiną, Universitetas atiteko valstybinei švietimo ir kultūros institucijai – Edukacinei komisijai. Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos jis pavadinamas Vilniaus vyriausiąja mokykla, o 1803 mm. jam suteikiamas “imperatoriškojo” titulas. Šiuo metu Universitete dirbo daug pasaulinio lygio mokslininkų. Gamtos mokslų istorijos katedroje profesoriavo S. B.Jundzilas, sutvarkęs Universiteto botanikos sodą ir zoologijos rinkinius, gamtos istoriją dėstė ir įžymus keliautojas, gamtininkas ir rašytojas, kapitono Kuko antrosios kelionės aplink pasaulį dalyvis G.Fosteris. Chemiją dėstė profesorius Andrius Sniadeckis, fiziologijos mokslo Lietuvoje pradininkas. Medikai Johanas Peteris Frankas ir jo sūnus Jozefas Frankas, atvykę iš Vienos, reformavo medicinos dėstymą, įkūrė terapijos kliniką, sūnus įsteigė Vilniaus Medicinos draugiją, Medicinos institutą, ambulatoriją, vakcinacijos institutą, motinystės institutą.

Istoriją dėstė J.Levelis, I.Onacevičius, Teisės istoriją – I.Danilavičius, domėjęsis ir studentus skatinęs domėtis Lietuvos istorija, kultūra. Tuo metu universitete pagausėjo lietuvių studentų, čia mokėsi S.Stanevičius, S.Daukantas, K.Nezabitauskas, J.Pabrėža, S.Valiūnas. Universitetas tapo lietuvių tautinio sąmoningumo centru. 1822 m. buvo siūloma įsteigti lietuvių kalbos katedrą.

Vilniaus universitetą išgarsino jo auklėtiniai: A.Mickevičius, J.Slovackis, I.Kraševskis, A.E.Odinecas, istorikai M.Balinskis, T.Narbutas, orientalistai I.Chodska, J.Kovalevskis, J.Senkovskis.

Dėl profesorių ir studentų dalyvavimo 1831 m. sukilime caro Nikolajaus I įsakymu 1832 m. universitetas buvo uždarytas ir neveikė iki 1919 m. Lenkiškai aneksavus Vilniaus kraštą 1919 – 1939 m. veikė lenkiškas Stepono Batoro universitetas. Čia mokėsi ir būsimasis Nobelio premijos laureatas rašytojas Česlovas Milošas.

1939 m. Vilniaus universitetas atnaujino darbą, atkėlus iš Kauno Humanitarinių mokslų iir Teisės fakultetus, bet jau 1940 m., Lietuvai tapus Tarybų Sąjungos dalimi, jis buvo pertvarkytas pagal tarybinių universitetų pavyzdį. 1943 m. okupantai vokiečiai uždarė Universitetą ir jis vėl atvėrė duris tik 1944 m. rudenį. Nors ir varžomas tarybinės ideologijos, Vilniaus universitetas plėtėsi ir stiprėjo, jame susiformavo tarptautiniu mastu pripažintos mokslinės mokyklos, subrendo daug iškilių asmenybių.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, patvirtintas Universiteto statutas, grąžinęs jam autonomiją.

Naudota literatūra:

1.Puodžiūnienė E.,Panovienė V.,Skerlienė B.,Vaikų sąnarių ligos,V.,1994, p.5

2.Traumatologija, V.,1994, p.5

3.Kiauleikienė M.,Vaikų lėtinės nespecifinės plaučių ligos,V.,1987,p.3

4.Vaikų reanimacija ir intensyvioji terapija, V.,1992

5.Gradauskas J., Vaikų chirurgija,V.,1989,p.5-8

6.Vileišytė-Paulavičienė P.,Ragaišis J.,Poliklinikos gydytojo diagnostikos pagrindai,V.,1988,p.5

7.Karmanovas V., Liubšys A., Vaikų anestezija, infuzinė terapija ir parenteralinis maitinimas,V.,1987,p.5

8.Tilindienė N.,Vaikų kraujo ligos, V.,1989,p5-6

9.Jurgelionienė S.,Šergalienė O.,Klinikinių laboratorinių tyrimų metodai,V.,1995, p.3

10.Kviečia Vilniaus universitetas,V.,1998,p.3-4,7-9

11.Hansas Jurgenas fon Bozė,Ligų mokslas,V.,1997, p.17-19