Narkomanijos ir HCV laboratorine diagnostika

NARKOMANIJOS LABORATORINĖ DIAGNOSTIKA

Narkotinės medžiagos egzistavo visais laikais ir visose kultūrose. Deja jų paklausos labai greitai išplito stulbinančiu mokslo ir technikos pasiekimų amžiuje civilizuotase kraštuose.

Graikų kalba narkotiko reikšmė yra – „stingdantis, apsvaiginantis“. Tai medžiagos, slopinančios centrinę nervų sistemą ir sukeliančios narkozę. Nedideliais kiekiais naudojamos jos sukelia ypatingą psichinę būseną, vadinamą euforiją. Žmogus jaučia jaudulį, jėgų antplūdį, žvalumą, pagerėja nuotaika, atsiveria neribotos galimybės. Kai kada lengviau ir stipriau apsvaigstama, atsipalaiduojama, jaučiama apgaulinga palaima.

Tačiau narkotikų sukelta būsena labai pavojinga. Žmogus praranda rrealybės pojūtį, nepajėgia spręsti iškilusių problemų, nes mėgaujasi apgaulinga cheminių medžiagų sukelta psichikos ekstaze. Narkotinės medžiagos paveikia gebėjimą logiškai protauti ir neledžia suvokti, kokios pasekmės laukia besimėgaujančio jomis.

Pagal tarptautinę klasifikaciją medžiagos, kurios sukelia psichikos ir elgesio sutrikimus, skirstomos taip:

1) Alkoholis; 2) Opioidai; 3) Kanapinoidai; 4) Raminančios ir migdančios medžiagos; 5) Kokainas ir preparatai iš kolos augalo; 6) Stimuliatoriai ir kofeinas; 7) Haliucinogenai; 8) Tabakas; 9) Lakiosios medžiagos; 100 Psichoaktyvios medžiagos ir kelių narkotikų mišinys; Minėtų medžiagų poveikis įvairus. JJos vartojamos nuskausminimui arba kaip migdomieji. Vienos iš jų malšina skausmą, kitos veikia stimuliuojančiai. Kai kurios sukelia haliucinacijas. Visos narkotinės medžiagos žmogų įklampina į priklausomybės liūną ir alina sveikatą.

NARKOMANIJA – (GR. Narkė – sustingimas + mania – potraukis), lliguistas potraukis vartoti medžiagas (narkotikus), sukeliančias trumpalaikę pakilią nuotaiką. Dar kitaip Narkomanija – tai liga pasireiškianti potraukiu nuolat vartoti narkotikus bei žmogaus psichinės ir fizinės būklės sutrikimais. Laikui bėgant, asmuo nebegali liautis vartojęs narkotikų. Tai lemia ilgalaikis narkotikų poveikis galvos smegenų funkcijoms, tuo pačiu ir elgesiui.

Pagal narkotikų rūšį skiriama 1) Stiprūs narkotikai – tai stipraus poveikio, pavojingi narkotikai, pvz: opiatai, kokainas. Prie jų greitai pripantama. 2) Silpni narkotikai – dažnai vartojami norint atsipalaiduoti.Prie jų priprantama psichologiškai, jie silpni, bet gana kenksmingi. 3) Stimuliantai – taip vadinami nervų sistemą stimuliuojantys narkotikai – amfetaminai, kokainas ir kofeinas. 4) Depresantai – tai barbitūratai, alkoholis ir raminamieji vaistai, kurie nervų sistemą veikia dvejopai: slopina – asmuo prislėgtas, mąsto net apie savižudybę arba atvirkščiai – aasmuo jaučiasi susijaudinęs, apsvaigęs ir nekontroliuoja savo veiksmų.

5) Gatvės narkotikai – narkotinės medžiagos nelegaliai parduodamos ir perkamos gatvėse.

6) Haliucinogenai – tokie kaip LSD, kurie sukelia haliucinacijas. 7) Sintetiniai narkotikai- medžiagos specialiai kuriamos chemijos laboratorijose, pvz: Ivairių rūšių „ekstazi“. 8) Psichoaktyvios medžiagos – kuriomis piknaudžiaujama ir kurios sukelia problemų, gali būti įvairiausių pavidalų, formų ir spalvų. Namų vaistinėlėje pilna narkotinių medžiagų: aspirinas ir paracetamolis, mikstūra nuo kosulio ir vaistai nuo peršalimo. Net kavos ir arbatos puodelyje yra narkotinių medžiagų –– kofeino, stimuliuojančio nervų sistemą. Alkoholis ir tabakas taip pat narkotikai. Būna ir polinarkomanija – piktnaudžiavimas iš karto kelių rūšių narkotikais.

Narkomanui būdinga egocentrizmas, grubumas, melagingumas, paviršutiniškumas. Narkomanija vyrams sukelia impotenciją, o moterys negali turėti vaikų arba gimdo apsigimėlius. Narkomniaj mažina organizmo atsparumą, todėl dažniau susergama infekcinėmis ligomis ir kitomis, dėl tiesioginio narkotiko poveikio – vėžiu, kepenų ciroze, kraujo ir plaučių ligomis. Narkomanai platina lytines ligas. Paprastai narkomanija sukelia asmenybės degradaciją ir gerokai sutrumpina gyvenimą. Dažnai narkomanai nusižudo arba nuolat prasikalsta, siekdami gauti narkotikų, kurie labai brangūs.

Narkotinių medžiagų tyrimai

Narkotinių medžiagų gali būti aptinkama visuose organizmo skysčiuose ar audiniuose. Siekiant nustatyti narkotines ir toksines medžiagas plačiausiai paplitę šlapimo tyrimai, tačiau jas galima aptikti kraujyje, seilėse, plaukuose, prakaite ir iškvepiamame ore.

Šlapimo tyrimas yra labiausiai prieinamas ir naudingas. Jį galima atlikti naudojant įvairius metodus. Paprasčiausiai tai atlikti GREITAIS TESTAIS, kuriems nereikia jokios aparatūros, jie remiasi imunofermentiniu principu – medžiagą atpažinti padeda dirbtiniu būdu pagaminti antikūniai.

Tokius testus atlikti paprasta – šlapimui reikia paprastą švarų plastikinį ar stiklinį indą. Jei tyrimas neatliekamas iškart, šlapimas į laboratoriją turi būti pristatytas per dvi paras. Nesant ir tokios galimybės, buitinio šaldytuvo kameroje šlapimą galima laikyti 2-4 mėnesius. Naudojant GREITUS TESTUS, reikia žinoti nustatomą narkotinę ar vvaistinę medžiagą.

GREITŲ TESTŲ savybės:

 Specifiškumas – testas padeda atskirti tiriamą medžiagą;

 Kryžmiškumas – leidžia atskirti panašios struktūros ar giminingas medžiagas, pavyzdžiui, opijatų testai yra teigiami vartojant kodeiną;

 Jautrumas – galima aptikti mažesnę medžiagos koncentraciją.

Narkotinių medžiagų aptikimo laikas po vartojimo yra 2-3 paros, nors tai priklauso nuo tiriamojo asmens konstitucijos ir testo jautrumo.

Normalaus svorio žmonių medžiagų apykaita yra intensyvesnė, todėl narkotinės medžiagos jų šlapime išlieka trumpiau.

Kadangi toksinės medžiagos kaupiasi riebaliniame audinyje, nutukusių žmonių šlapime jų gali būti aptinkama žymiai ilgesnį laiką.

Narkotinių ir vaistinių medžiagų aptikimo šlapime trukmė

MEDŽIAGA APTIKIMO TRUKMĖ

Alkoholis 48 valandos

Amfetaminai 24 valandos

Barbitūratai 10-30 dienų

Kokainas 24-72 valandos

Heroinas 24 valandos

Marihuana 3-30 dienų

Metakvalonai 4-24 dienos

Fenciklidinas (PCP) 3-10 dienų

Metadonas 3 dienos

Pažymėtina, kad į šlapimą patekę narkotinių ir toksinių medžiagų skilimo produktai jame aptinkami trumpiau negu kitose tiriamose medžiagose, tokiose kaip kraujas, prakaitas, plaukai. Dėl šios šlapimas pirmiausia tiriamas įtariant intoksikaciją vaistinėmis ar narkotinėmis medžiagomis. Išimtis – įtariant intoksikaciją marihuana ar kitais THK derivatais. Šiuo atveju narkotinės medžiagos šlapime pasirodo vėliau, todėl tyrimą reikėtų pakartoti po 5 dienų. THK skaidymo produktų aptikimas pirmojoje šlapimo porcijoje rodo dažną svaiginimąsi šiai grupei priklausančiais narkotikais.

Šlapime medžiagos nustatomos kokybiškai, todėl teigiamas rezultatas nerodo tikslios narkotikų, patekusių į kraują, koncentrcijos. Kadangi šios rūšies testų specifiškumas priklauso nuo individualių šlapimo savybių bei vaistinių ar toksinių medžiagų, kurias vartija tiriamas aasmuo, teigiamas atsakymas turi būti patvirtinamas specifiškesniu dujų chromatografijos/masės spektrometrijos metodu (GC/MS). Geriausia šiuo metodu patvirtinti greitais testais gautą atsakymą.

Gavus neigiamą atsakymą, reikia atkreipti dėmesį, dėl kokių medžiagų, buvo tirtas šlapimas. Vartijus narkotines ar toksines medžiagas gali parodyti ir kiti nespecifiniai laboratoriniai tyrimai. Atliekant bendrą kraujo tyrimą, tai gali rodyti mažakraujystės ir makrocitozės (raudonieji kraujo kūneliai didesni nei įprastai) požymiai.

Tiriant kepenų funkciją, narkotinių medžiagų vartojimą leidžia įtarti toksinio kepenų uždegimo požymiai- nustatomas kepenų fermentų ALT, AST, GGT padidėjimas. Narkotinių medžiagų ar toksinių medžiagų vartojimą nurodo ir gretutinių infekcijų, tokių kaip ŽIV ar virusinio hepatito C žymenys tiriamųjų asmenų serume.

ŽIV ir narkomanija

Jau nuo 1984 m., paaiškėjo ŽIV infekcijos plitimo būdai, šios ligos plitimu tarp narkomanų domėjosi daugelis tyrinėtojų. Šiandien jau negalime teigti, kad visi narkomanai yra vienodi ir užsikrėtę ŽIV. Jų elgesys labai skirtingas. Reikia skirti tuos, kurie užsikrečia per švirkštus nuo užsikrėtusių lytinių būdu narkomanų, t. y reikia ieškoti kelio į kiekvieno narkomano širdį ir protą, kad būtų galima jam padėti. Tačiau yra bendrų, narkomanams būdingų bruožų: tai jų elgesys, moralinis izoliuotumas – jie dažnai neturi šeimos ir namų. Užsikrėtus ŽIV infekcija, jų gyvenimas dar pasunkėja.

ŽIV perdavimo būdai

Yra 3 viruso perdavimo būdai:

1) Lytinis – užsikrėtimo dažnumas

priklauso nuo praktikuojamų lytinių santykių;

2) Perdavimo iš motinos kūdikiui – kūdikis gali užsikrėsti nuo motinos gimdymo metu per placentą, kai susimaišo jo ir motinos kraujas, bei per pieną;

3) Užsikrėtimas per kraują – dažniausiai užsikrečiama per intraveninius narkotikus, kai užkrėstais švirkštais naudojasi grupė asmenų;

ŽIV infekcijos eiga

ŽIV infekcijos eiga yra ilga (schema 1), ji baigiasi paskutine stadija – AIDS, todėl infekcijos eiga nuo užsikrėtimo momento skirstoma į keletą stadijų.

Europos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Rusijos gydytojai skirtingai supranta AIDS diagnozę. JAV AIDS diagnozuojama net tada, jjei pacientas neturi jokių sveikatos problemų, bet imunologinis kraujo tyrimas rodo, kad CD4 ląstelių yra mažiau nei 200 mikrolitre. Rusijoje AIDS diagnozuojama tik paskutinėse ligos stadijose. Europoje priimtas kitas AIDS diagnozės apibūdinimas, kurio laikosi ir Lietuva.

Laboratorinė diagnostika

AIDS testas

Teigiamas atrankinio tyrimo rezultatas rodo, jog asmuo galbūt yra užsikrėtęs ŽIV ir gali užkrėsti kitus asmenis. Dažniausiai jis atliekamas ieškant kraujyje specifinių antikūnų prieš virusą imunofermentinės analizės metodu. Teigiamas pirminis AIDS testas dar nereiškia, jog pacientas užsikrėtęs ŽIV. Gavus teigiamą AAIDS testo rezultatą, jis kartojamas, siekiant nustatyti ar neįvyko klaida.

Pakartotinai gavus teigiamą rezultatą, priklausomai nuo pirmini rezultatų bei tiriamo žmogaus elgesio rizikos, daromi kiti tyrimai, padedantys patvirtinti diagnozę. Tyrimas atliekamas pacientui sutikus. AIDS testas su šiuolaikine laboratorine įranga atliekamas pper 1-4 val., tačiau dėl įvairiose laboratorijose galiojančių vidaus tvarkos taisyklių, atsakymas pateikiamas per kelias dienas. Patvirtintas teigiamas AIDS testas dar nereiškia, kad asmuo serga AIDS. AIDS diagnozuojamas tik kruopščiai įvertinus užsikrėtusio asmens klinikinę būklę ir atlikus kitus svarbius laboratorinius tyrimus.

Neigiamas tyrimo rezultatas rodo, jog asmuo šiuo metu nėra užsikrėtęs ŽIV, tačiau dėl inkubacinio periodo, kai antikūnai prieš virusą dar nesigamina arba jų neprisigamino pakankamai, siūloma testą pakartoti po trijų mėnesių.

ŽIV INFEKCIJOS DIAGNOSTIKA

NAUDOJANT LABORATORINIUS TYRIMO TESTUS

ŽIV infekcijos netiesioginė diagnostika remiasi specifinių antikūnų, kurie rodo, jog organizme yra virusų, radimu. Tiesioginė diagnostika remiasi viruso radimu kraujyje ir atliekama tik tais atvejais, kai serologinė diagnozė kelia įtarimą. Tyrimo testą, jeigu jis yra teigiamas, privaloma pakartoti – atlikti patvirtinantįjį testą, nes tik šitaip ggalima išvengti, nors ir retai pasitaikančių, klaidų. Dažniausiai yra naudojami ELISA (Enzyme-Linked Immuno-Sorbent Assay) arba IFA (imunofermentinės analizės), testai. Jų esmė – specifinių ŽIV antikūnų radimas. Imunofermentiniams metodams būdinga tai, kad susidaręs specifinis antigeno-antikūno kompleksas identifikuojamas pagal žymėtąjį antigeną. Reakcijos atliekamos tarp viruso antigenų, pagamintų laboratorijoje, ir infekuoto asmens serumo antikūnų. Dažniausiai yra tiriamas paciento kraujas. Testai, naudojant seiles arba šlapimą, pvz., A.M.M. testas (JAV), atliekami neseniai.

Mišrūs automatiškai atliekami ELISA testai.

Imunofermentinis ELISA metodas paremtas antigeno ir antikūno specifine sąveika, kkai vienas iš reakcijos komponentų mobilizuotas ant tvirto pamato (dažniausiai tai specialios polistirolo arba polivinilchlorido planšetės). Reakcijos metu susidariusį imuninį kompleksą atpažinti padeda indikatorinis fermentas (dažniausiai tai krienų peroksidazė), sujungtas arba su antigenu, arba su antikūnais. Imuninės reakcijos rezultatai vertinami specialiu spektrofotometru (“Rideriu”) pagal pakitusį fermentinės reakcijos produktų optinį tankį. Naudojant imunofermentinį ELISA metodą, galima greitai gauti informaciją apie antigenų ir antikūnų reakciją. Šiai reakcijai atlikti pakanka keleto valandų, be to, jos rezultatai yra labai tikslūs. Reakcijai būdingas didelis jautrumas (t.y. šiuo testu galime nustatyti, ar asmuo tikrai yra užsikrėtęs). Klaidingų neigiamų atsakymų pasitaiko, bet labai retai. Klaidingai teigiamos reakcijos tikimybė – nuo 0,1 iki 0,3 procentų.

Pagal naudojamus antigenus ir reakcijos technines ypatybes, yra skiriami pirmosios, antrosios ir trečiosios generacijos ELISA testai. Pastarieji pasižymi didesniu jautrumu ir specifiškumu.

Kiti mišrūs testai.

Antigenų ir antikūnų reakcija, naudojant šiuos testus, yra greitesnė. Jos rezultatai gaunami per 5-10 minučių. Duomenų interpretavimas yra subtilus ir subjektyvus, šie testai yra pakankamai specifiški ir jautrūs, tačiau šiek tiek mažiau už paskutinių generacijų klasikinius ELISA testus. Šiems testams priskiriami:

Agliutinacinis testas.

Metodas paremtas ŽIV arba genų inžinierijos būdu sukurtais ŽIV antigenais bei sintetiniais oligopeptidais sensibilizuotų gelinių ar lateksinių dalelių agliutinacija, kai tiriamajame serume yra antikūnų prieš ŽIV. Metodo pranašumai – rreakcija nesudėtinga ir greit atliekama, rezultatai vertinami vizualiai, pvz., “Cambridge Bio Science” (JAV) agliutinacinis testas.

Taškinis imunoblotingas, arba Dot-imunoblotingas – DIB.

Tai yra IFA metodo modifikacija. Iš esmės tai netiesioginis imunofermentinis testas. Reakcija atliekama ant nitroceliuliozinio filtro. DIB pranašumai – reakcija paprasta, rezultatus galima įvertinti vizualiai pagal atsiradusią spalvotą dėmę, nereikia jokios aparatūros, pvz., “HIV CHECK” (JAV) dot-imunoblotingas.

Šie testai turėtų būti naudojami tik tada, kai reikia greitai nustatyti rezultatą:

a) kai reikalinga skubi diagnozė, norint nustatyti, ar taikytina specifinė terapija (pvz., moters, kurios serologinis ŽIV statusas nėra žinomas, gimdymas).

b) įsidūrimo, įsipjovimo arba užkrėsto skysčio patekimo ant medicinos darbuotojo odos atvejais (kai reikia nustatyti, ar pacientas yra seroteigiamas, ir skirti gydančiajam profilaktinį gydymą). Rezultatas turi būti patvirtintas klasikiniu ELISA testu.

Patvirtinantys testai.

Tiriant ELISA testais, kaip jau buvo minėta, galima gauti ir klaidingai teigiamų rezultatų, todėl būtina atlikti ir labai specifišką papildomą testą. Mūsų šalyje taikomas patvirtinantis metodas – Western Blot (WB).

Western Blot.

Western Blot leidžia identifikuoti antikūnus, nukreiptus prieš įvairius ŽIV kilmės virusinius proteinus. Yra du WB testai – vienas tirti ŽIV-1, o kitas – tirti ŽIV-2. Virusiniai proteinai yra išskirstomi pagal jų molekulinį svorį elektroforezės būdu. Antikūnai yra nukreipti prieš kiekvieną iš šių proteinų ir yra tiesiogiai aptinkami imunofermentinės reakcijos metu. WB yra juostų formos, kkiekviena juosta rodo skirtingo molekulinio svorio proteiną. Rezultatas yra neigiamas, kai nei viena juosta neatitinka nei vieno ŽIV virusinio proteino.

Norint nustatyti rezultatą, reikia turėti mažiausiai dvi juostas, atitinkančias viruso apvalkalo glikoproteinus, ir dar vieną juostą, atitinkančią viruso fermentinius proteinus arba viruso kapsidę. WB yra labai jautrus, jį naudojant reikia daug patirties (ypač vertinant galutinius rezultatus, kurie yra gan subjektyvūs). Todėl rekomenduotina bendra- darbiauti su diagnostikos centru, ypač kai reikia patvirtinti teigiamą rezultatą arba kai kyla abejonių dėl rezultato.

Dabar reikalaujama tą patį serumą ištirti dviem ELISA testais, iš kurių vienas turi pasižymėti mišriu ŽIV-1 ir ŽIV-2 specifiškumu. WB patvirtina arba paneigia rezultatą. Jis reikalingas tada, kai ELISA testas rodo kitokį rezultatą. Seroteigiamumas yra patvirtinamas tik po to, kai WB rezultatai yra teigiami. Norint išvengti kad ir retai pasitaikančių klaidų, ištyrus vieną serumo mėginį, būtina atlikti antrojo mėginio tyrimą (tam, kad rezultatą patvirtintume).

Kiti patvirtinantys testai:

a) Radioimunoprecipitacijos analizė (RIPA) atliekama taip: tiriamajame serume esantys antikūnai sąveikauja skystoje terpėje su 35S arba 125I žymėtais ŽIV baltymais ir sudaro antigeno-antikūno kompleksus, kurie išskiriami proteino-A sefaroze. Išplovus nespecifinius baltymus, nusodinti imuniniai kompleksai ištirpinami specialiame lizuojančiame buferyje ir elektroforeze išskaidomi poliakrilamidiniame gelyje. Šis džiovinamas, ir atliekama fluorografija. Jeigu tiriamajame serume buvo antikūnų prieš tam tikrus viruso

baltymus, nusodintus į imuninius viruso kompleksus, rentgeno juostelėje po fluorografijos bus matomas specifinių viruso baltymų juostos. Šis metodas specifiškesnis ir jautresnis už WB, tačiau dėl savo sudėtingumo klinikinėje praktikoje retai naudojamas.

b) Imunofluorescencinė mikroskopija prognozės požiūriu yra dar informatyvesnis metodas. Juo ŽIV antigenų aptinkama tiriamųjų asmenų leukocituose (limfocituose).

Norint tiriamajame serume netiesioginės imunofluorescencinės mikroskopijos metodu (NIF) nustatyti anti-ŽIV, infekuotos ŽIV limfocitinės linijos ląstelės acetonu fiksuojamos ant objektyvinio stikliuko. Kad neįvyktų nespecifinės reakcijos, tiriamas serumas atskiedžiamas ir lašinamas ant antigeno (reakcija atliekama aant objektyvinio stikliuko). Susidarę imuniniai kompleksai išryškinami konjugatu ir analizuojami liuminescenciniu mikroskopu. Jeigu tiriama- jame serume buvo antikūnų prieš ŽIV, matyti būdingas liuminescencinis švytėjimas.

p24 antigenemija.

Cirkuliuojantys virusiniai antigenai – tai kraujyje esančios laisvos virusinės dalelės. ŽIV-1 p24 antigenemija rodo virusinių antigenų perteklių. Ji yra nustatoma naudojant imunofermentinį testą (ELISA) – dažniausiai nustatomas antigenų kiekis. Cirkuliuojančių imuninių junginių atskyrimo technika įgalina padidinti nustatymo jautrumą nuo 3 proc. iki 50 proc. Ilgą laiką p24 antigenemija buvo naudojama ŽIV infekcijos vystymuisi patvirtinti.

Šiuo mmetu ji naudojama tik tada, kai reikia patvirtinti serokonversiją.

ŽIV išskyrimas, naudojant kultūrą ir molekulinės biologijos metodą.

1) Tiesioginis ŽIV-1 išskyrimas,tiriant ląstelių kultūrą, yra labai sunkus, lėtas, brangus ir reikalauja labai saugios laboratorinės technikos.

Virusai dažniausiai išskiriami iš kraujo mononuklearų.

2) Nukleininių rūgščių mmolekulinės hibridizacijos metodas: PCR – Polymerase Chain Reaction (polimerazės grandininė reakcija) technika padeda geriau ištirti ŽIV genomų struktūrą, taip pat ir kraujo mononuklearus. PCR, padedantis nustatyti ląstelės provirusinį DNR ir/arba plazmos RNR, pasižymi itin dideliu jautrumu. Dabartiniu metu PCR technika yra naudojama plazminio virusinio krūvio matavimui. Plazminis virusinis krūvis – tai virusinės RNR kopijų skaičius viename kraujo plazmos ml. Virusinis krūvis yra svarbus ŽIV infekcijos vystymosi rodiklis ir leidžia prognozuoti ŽIV infekcijos vystymosi eigą. PCR technika gali būti naudojama, kai kyla abejonių dėl diagnozės (daugiausia dėl serokonversijos):

1. tiriami vaikai, gimę ŽIV-1 infekuotoms motinoms.

2. tuo atveju, kai serologija yra neaiški:

a) kyla įtarimas dėl ŽIV-1 serokonversijos,

b) sunku atskirti ŽIV-1 ir ŽIV-2 infekcijas,

c) nebaigtas Western Blot.

H E P A T I T AA I

Virusinis hepatitas yra sisteminė infekcinė liga, pažeidžianti parenchimines kepenų ląsteles, kurios degeneruoja ir atrofuojasi. Pakitusios kepenys nebegali suskaidyti iš virškinamojo trakto į kraują patekusių nuodingų medžiagų. Hepatitą gali sukelti ir bakterijos (sergant vidurių šiltine, dėmėtąja šiltine, sifiliu, maliarija), alkoholis, tam tikri vaistai ir kiti cheminiai toksinai.

Hepatitą sukelia šešių tipų virusai, kurie žymimi didžiosiomis abėcėlės raidėmis (A, B, C, D, E, G). Tik B, C, D virusų tipai sukelia lėtinę ligą. Visi hepatito virusai yra RNR tipo, išskyrus hhepatito B, kurį sukelia DNR tipo virusai.

Simptomai: virusinis hepatitas gali pasireikšti įvairiai – nuo visiškai nepastebimo, besimptomio proceso iki gyvybei pavojingos žaibiškos formos ar lėtinės ligos. Tokie besimptomiai atvejai dažnai lieka neužregistruoti. Pacientai patekę į ligoninę dėl kitos ligos dažnai patys nežino, kad serga hepatitu. Visos hepatito formos kliniškai pasireiškia panašiai, dažniausias simptomas – nuovargis.

Ligos pradžia būna netikėta, atsiranda karščiavimas, pykinimas, vėmimas, apetito praradimas, lengvas skrandžio skausmas, bendras silpnumas. Mažiems vaikams būdingesnės besimptomės formos. Ryškiausi hepatito simptomai: tamsus šlapimas, šviesios išmatos ir akių baltymų bei odos pageltimas (gelta).

H e p a t i t a s C

Hepatitu C serga visų amžiaus grupių asmenys, bet dažniausiai 20 – 39 metų žmonės. Vyrai serga šiek tiek dažniau. Inkubacinis periodas tęsiasi nuo dviejų savaičių iki šešių mėnesių. 85 procentai ir daugiau infekuotųjų išsivysto lėtinis hepatitas.

Hepatitas C pastoviai augantis per pastaruosius 20 metų epideminis susirgimas.

Šiandien hepatitu C serga daugiau kaip 4 milijonai amerikiečių. Palyginus su AIDS, 4 kartus daugiau žmonių serga lėtiniu hepatitu C. Kiekvienais metais naujai diagnozuojama 30 000 infekcijų ir maždaug 10 000 miršta nuo šios ligos. Šioje lentelėje matyti hepatito C Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse sergamumo rodikliai:

Sergamumo rodikliai hepatitu C Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse 1999 – 2001 mm.

Užsikrėtimas: didelė užsikrėtimo rizika ūminiu hepatitu C yra narkomanams, vartojantiems intraveninių narkotikų, kokaino uostytojams, asmenims, anksčiau sirgusiems lytiniu keliu plintančiomis ligomis, medikams, susižalojantiems infekuotomis adatomis, keičiantiems sekso partnerius, patyrusiems kraujo perpylimą iki 1990 metų ir asocialiems asmenims.

Kokaino uostytojai naudoja nosinius šiaudelius, kuriais pažeidžiama nosies gleivinė ir taip pernešama infekcija. Dauguma jų yra ir narkomanai, vartojantys leidžiamųjų narkotikų. Nuo penkių iki šešių procentų hepatitu C infekuotų motinų kūdikiai yra užsikrėtę. Šis skaičius išauga iki keturiolikos procentų, jei motinai kartu pasireiškia ir gretutinės infekcijos. Užsikrėtimų hepatitu C per motinos pieną nebuvo užfiksuota. Lytiniai santykiai nėra didžiausia rizika užsikrėsti hepatitu C, nebent dažnai keičiami partneriai ir anksčiau pasitaikė lytiniu keliu plintančių ligų. Tatuiruotės, auskarų vėrimas taip pat kelia pavojų, jei tai atliekama nesteriliomis adatomis ir įranga. Alkoholis dar labiau pažeidžia virusų paveiktas kepenis ir pablogina ligos eigą.

Simptomai: lėtinis hepatitas C yra slaptas procesas, kuris lėtai progresuoja keletą dešimtmečių nepasireikšdamas jokiais simptomais ir fiziniais požymiais, kol lėtinis kepenų pažeidimas pereina i nekrozę ir fibrozę, galiausiai į cirozę.

Jei simptomai būna ūminėje ligos stadijoje, pasireiškia nuovargis, pykinimas, karščiavimas, dingsta apetitas, kepenys tampa skausmingos, skausmai dešinėje pašonėje, viduriavimas. Kai pažeidžiamos kepenys: niežti oda, kepenys padidėja, pagelsta sklerai ir oda, pašviesėja išmatos ir patamsėja šlapimas. Infekuotam aasmeniui geltos dažniausiai nebūna. Hepatito C virusų antikūnai (anti – HCV) rodo esant ar buvus infekciją, tačiau iš jų negalima nustatyti ar tai ūminė, ar lėtinė liga.

Gydymas: kitaip negu bakterijas virusų negalima gydyti antibiotikais, nes virusai gyvena ląstelėse ir pasinaudoja ja pasigaminti daugiau virusų. Dauguma vaistų, kurie nužudo virusą, pažeidžia ląstelę. Antivirusiniam hepatito C gydymui yra sukurtas kombinuotas gydymas alfa interferonu ir ribavirinu. Šis gydymo būdas susideda iš Rebetolio (ribavirino) kapsulių ir Intron-A (interferono alfa-2b) injekcijų. Alfa-interferonas neskiriamas vartojantiems narkotikus, alkoholį, nėštumo laikotarpiu, kepenų cirozės ir kai kurių kraujo ligų atveju. Kepenų ląsteles apsaugo žoliniai preparatai ir bendros būklės gerinimas (vitaminai, maisto papildai, dieta). Žmonėms, sergantiems lėtiniu hepatitu C, padidėjusi nuolatinė kepenų pažeidimo rizika arba kepenų vėžys. Nedideliam skaičiui žmonių išsivystys toks sunkus kepenų pažeidimas jog reikės atlikti kepenų transplantaciją. Vakcinos bei imunoglobulino apsaugančio nuo šio hepatito nėra, nes žmogaus organizmas nepajėgus gaminti antikūnų visiems hepatito C genotipams. Tai sunkina vakcinos sukūrimą bei gydymą.

Rekomendacijos, užkertančios kelią hepatitui C plisti:

• Medicinos darbuotojai turi laikytis universalių apsaugos taisyklių.

• Asmenys, infekuoti hepatitu C, negali būti kraujo, organų, audinių bei sėklos donorai.

• Narkomanai, vartojantys leidžiančius narkotikus, negali būti kraujo donorai.

• Vengti dažnos sekso partnerių kaitos, praktikuoti saugų seksą. Šeimoje niekada nesinaudoti bendru skustuvu, dantų

šepetuku. Jei yra infekuotas asmuo, atviros žaizdos turi būti pridengtos. Valgant tą patį maistą bei naudojant tuos pačius indus pavojaus užsikrėsti nėra.

• Didesnės rizikos grupei priklausantys asmenys turi būti tikrinami ar neserga hepatitu.

• Donorų kraujas turi būti nuolat tikrinamas.

• Švirkštų bei adatų keitimo narkomanams programos iš dalies sumažina parenteraliai plintančią infekciją.

• Visuomenę turime mokinti kaip išvengti hepatito C.

• Moteriai, infekuotai hepatitu C, nėštumas nėra kontraindikuotinas.

• Manoma, kad per motinos pieną hepatitas C neplinta.

L a b o r a t o r i n ė d i a g n o s t i k a

Tiesioginis HCV antigenų nustatymas kraujo serume šiuolaikinėmis diagnostikos sistemomis nėra įmanomas, nes infekuoto asmens serume yra maža viruso koncentracija.

HCV infekcijos diagnostikai naudojamos diagnostinės sistemos yra skirstomos į 2 pagrindines kategorijas:

o seruminės diagnostikos sistemos anti-HCV indikacijai,

o molekulinės diagnostikos testai.

Seruminiai diagnostikos testai yra skirstomi į:

o skriningo testus (ELISA, EIA),

o papildomus testus (RIBA, MATRIX ir kt.).

Molekulinės diagnostikos arba patvirtinantys testai (HCV RNR nustatymas polimerazės grandininė reakcija (PGR) metodu) skirti HCV RNR kokybinei arba kiekybinei analizei, taip ppat HCV genotipų nustatymui.

HCV infekcijos specifinė laboratorinė diagnostika pagrįsta HCV antikūnų (anti-HCV ir hepatito C viruso M klasės antikūnai (anti-HCVIgM)) ir viruso RNR nustatymu užsikrėtusio asmens kraujyje. Šių antikūnų nustatymui naudojamas imunofermentinės analizės metodas (ELISA).

Nežiūrint gana didelio specifiškumo naudojant ELISA ggali būti gaunami klaidingi teigiami rezultatai.

Jiems nustatyti naudojami papildomi testai. Šių testų rezultatai patvirtina, kad rasti antikūnai tikrai yra specifiniai HCV antigenams.

Papildomose testuose vietoj rekombinantinių antigenų naudojami sintetiniai antigenai arba tie patys rekombinantiniai antigenai, bet išskirtingų šaltinių (iš mielių ir iš E. coli), arba reakcija remiasi antikūnų neutralizacija antigenų fragmentais. Iš papildomų testų labiausiai informatyvi ir specifiška yra rekombinantinė imunobloto analizė (RIBA-2, RIBA-3), taip pat naudojamas imunodoto testas (Matrix), rečiau – LiaTek III.

HCV RNR galima nustatyti kraujo serume, kepenų ląstelėse ir mononuklearinėse ląstelėse. HCV RNR infekuoto asmens kraujyje aptinkama 1 – 2 savaitę po užkrėtimo, tai yra žymiai anksčiau negu padidėja alanino aminotransferazės (ALT) aktyvumas, negu įvyksta serokonversija. HCV RNR laikosi iki 1 mėnesio visiškai pasveikus, galima ilgai ppersistuoti esant lėtiniai infekcijai.

Turint laboratorinį lėtinio HC patvirtinimą, būtina nustatyti kepenų patologinio proceso aktyvumą ir pažeidimo laipsnį. Tai reikalinga ligos prognozei ir skiriant gydymą. Kepenų pažeidimo laipsnis geriausiai vertinamas ištyrus kepenų bioptatą. Kepenų bioptato tyrimas yra būtinas, jei yra nors nežymus aminoansferazių aktyvumo padidėjimas. Jei šių fermentų aktyvumas normalus, ligonis dispanserizuojamas.

Ūminio HC diagnostika remiasi klinikiniais duomenimis, ALT aktyvumo padidėjimu, anti–HCV, anti-HCVIgM ir HCV RNR indikacija. Nešiojant HCV būdingas normalus ALT aktyvumas, HCV RNR ir anti-HCV tyrimų teigiamas rezultatas ir aanti-HCVIgM nebuvimas. Esant lėtiniam HC, ALT aktyvumas padidėja nuo 1.5 iki 10 kartų, nustatomi anti-HCV, anti- HCVIgM ir HCV RNR. Pasveikus po HCV infekcijos, ALT aktyvumas būna normalus, nebūna anti-HCVIgM, HCV RNR, bet visuomet lieka anti-HCV.

IŠVADA

Hepatitas C yra viena aktualiausių sveikatos apsaugos problemų. Lėtiniu hepatitu C serga vidutiniškai 3% (nuo 0,1% iki 5% įvairiose šalyse) pasaulio gyventojų (maždaug 150 mln. žmonių, iš jų apie 5 mln. – Vakarų Europoje ir 4 mln. JAV. Sergamumas šia liga yra didesnis Rytų Europoje.

Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse HCV sukelia 20% visų ūminių hepatitų, 70% visų lėtinių hepatitų, 40% atvejų kepenų cirozės, 60% atvejų pirminio kepenų vėžio ir dėl HCV atliekama 30% visų kepenų persodinimo operacijų. Sergamumo ūminiu simptominiu HC rodiklis sudaro 1-3 atvejus 100 000 gyventojų per metus. Tačiau tikrasis sergamumas yra žymiai didesnis (daug besimptomių ligos atvejų).

Narkomanija.

Daugelyje Europos šalių ŽIV profilaktikai narkomanams parduodami arba duodami švirkštai, nes tai vienas iš dažniausių užsikrėtimo būdų. Be to veltui dalijami prezervatyvai. Daug organizacijų bei asociacijų turi sukūrusios savo profilaktikos planus, jos aktyviai veikia visuomenėje ir yra išsikovojusios autoritetą tarp narkomanų.