PACIENTŲ SU PSICHIKOS SVEIKATOS SUTRIKIMAIS SLAUGA PIRMINĖJE SVEIKATOS PRIEŽIŪROJE

SANTRAUKA

Temos aktualumas. Pirminėje sveikatos priežiūroje vykdoma slauga užtikrina gyventojų sveikatos išsaugojimą, sergančiųjų slaugymą, o kai gydymas nebeveiksmingas – tai sveikatos palaikymą. Jų veikla apima taip pat ir gydytojo paskirtas medicinos procedūras. Šios paslaugos dažniausiai teikiamos pacientų namuose, taip pat pirminės sveikatos priežiūros įstaigose (t.y. poliklinikoje, medicinos punkte, psichikos sveikatos centre).

Bendruomenės slaugytojos vaidmuo pirminėje sveikatos priežiūroje su pacientais turinčiais psichikos sveikatos sutrikimus labai didelis.

Tenkindami pacientų su psichikos sveikatos sutrikimais sveikatos poreikius, mokydami sveikos gyvensenos, bendruomenės slaugytojai atlieka profesinius slaugytojo, sveikatos mokytojo, vvadovo, komandos nario ir patikėtinio vaidmenis.

Bendruomenės slaugytojai pastebi iškilusias problemas, planuoja savo veiklą bendruomenės sveikatai gerinti, moka pasitelkti kitų žinybų darbuotojus, jei to reikia sveikatos gerinimui.

Tiriant 34 pacientų, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų, apklausą anketiniu būdu dėl slaugytojos poreikių tenkinimo bei sveikatos mokymo, išsiaiškinta kokią svarbią vietą užima slaugytojos vaidmuo. Išsiaiškinta, kad iškilus įvairiems poreikiams, slaugytoja pakankamai suteikia informacijos, pakankamai moko kaip išvengti ligų, stabilizuoti arba atstatyti prarastą sveikatą, moko kaip pasirinkti sveikesnį gyvenimo būdą, kaip išvengti ligos komplikacijų. Prie viso tto ji dar atlieka pacientui gydytojo paskirtas procedūras.

Tyrimo problema. Psichikos sveikatos sutrikimais sergantiems pacientams pirminėje sveikatos priežiūroje iškyla problemos poreikių tenkinime bei žinių stoka apie sveikatos gerinimą, jos palaikymą. Šių problemų sprendimo būdų atradimas pacientams su psichikos sveikatos sutrikimais padėtų ppasijusti pilnaverčiu visuomenės nariu, padėtų sprendžiant įvairias iškilusias sveikatos gerinimo bei jos palaikymo problemas. Atliekant tyrimą kyla keletas probleminių klausimų:

· kokį vaidmenį atlieka bendruomenės slaugytoja su pacientais kurie turi psichikos sveikatos sutrikimus pirminėje sveikatos priežiūroje;

· ko turėtų mokyti bendruomenės slaugytoja pacientus su psichikos sveikatos sutrikimais;

· kokius poreikius turėtų tenkinti bendruomenės slaugytoja pacientams su psichikos sveikatos sutrikimais;

· koks turėtų būti bendravimas bendruomenės slaugytojos ir pacientų su psichikos sveikatos sutrikimais.

Tyrimo tikslas: ištirti pacientų su psichikos sveikatos sutrikimais slaugą pirminėje sveikatos priežiūroje.

Tyrimo uždaviniai:

1. Charakterizuoti pacientų, sergančių psichiniais sutrikimais, poreikius.

2. Atskleisti pacientų su psichikos sveikatos sutrikimais slaugą pirminėje sveikatos priežiūroje.

3. Ištirti bendruomenės slaugytojos vaidmenį teikiant sveikatos mokymą.

4. Ištirti pacientams su psichikos sveikatos sutrikimais bendruomenės slaugytojos būtinumą tenkinant jų poreikius.

Tyrimo objektas: bendruomenės slaugytojos veikla tenkinant psichikos sveikatos sutrikimus turinčių pacientų poreikius pirminėje ssveikatos priežiūroje.

Tyrimo metodika:

1. Mokslinės literatūros analizė;

2. Anketinė apklausa;

3. Duomenų statistinė analizė.

Tyrimo rezultatai rodo, kad bendruomenės slaugytojos vaidmuo pirminėje sveikatos priežiūroje su pacientais kurie turi psichikos sveikatos sutrikimus yra didelis. Ypač yra svarbus vaidmuo tenkinant pacientų poreikius, taip pat pacientų sveikatos mokymas.

Bendruomenės slaugytoja pilnai patenkina poreikius bei gerai išmano sveikatos mokymą. Slaugytoja turi bendravimo įgūdžių, tačiau jie yra nepakankami, siekiant efektyvaus sprendimo, išklausymo ir pan. Todėl slaugytojai būtina tobulinti bendravimo įgūdžius, kurie ateityje pasiektų efektyvesnių rezultatų, bendraujant su pacientais kurie turi psichikos sveikatos ssutrikimus.

SUMMARY

Relevance subject. The first health protection is nursing. These secures people health and sick people nursing. When the healing is not effective – the health support is. This includes the doctor’s sets medical treatments. Those facilities are doing at patient’s homes or in the first health protection offices (example: in the clinics, medical stations, psychical health centers).

Community’s role in the first health protection care is very big for the patients whose have psychical health problems.

Working with patients whose have psychical health troubles we teach them healthy lifestyle. Community tenders’ are doing industrial nursing, health teaching lieder, team leader’s casting roles.

Communities’ tenders will see problems; they are planning their activity, which can reform the body health, can concentrate other workers if it need for health protection.

Questionnaire analysis type we have known – what are patients’ ages, education, job, what psychical health troubles he is having.

We have studied 34 patients with psychical health troubles. We did questionnaire analysis for tenders’ needing and health teaching. The first – the tender took important place at the nursing part. The second – the tender has a lot of information for all problems and she can protect from disease, stabilize or restore the health. Tenders’ are tteaching for healthy lifestyle, how to avoid from disease complication. She is doing the procedures which say the doctor.

Problems investigation. Psychical health troubles for patients’ are because they don’t have a lot of information about health development and support of their lives. Those problems’ investigation can help to the patients with psychical health troubles to feel the helpful public member. Can meet vary problems? Doing this investigation there were a few questions:

· What role do the public tender to patients whose have psychical health problems at the first health care.

· What can the public tender teach patients whose are having psychical health troubles.

· What requirements have to meet the public tender with psychical health care troubles?

· What contact has to be with patients having psychical health troubles?

Investigation purpose: investigate the public tender’s role. How she helps patients with discomfit psychical health.

Investigation tasks:

1. Characterize patients whose have schizophrenia, person’s affects disconcerts and neurosis.

2. To find out the public tender’s role at the public.

3. We find out what is the public tender’s role for health teaching and helping patients whit psychical health troubles.

4. the tender’s necessary for help and tender’s lessons for a healthy life.

Object of investigation. What are psychical health troubles for patients at the first health care?

Investigation methodology:

1. Scientist lliterature’s analysis.

2. Questionnaire poll.

3. Information statistics analysis.

Investigation results show: the publics tender’s role are big at the first health care with patients whose have psychical health troubles. The biggest role is helping people and teaching them for the health lifestyle.

The public tender’s has contented need and she knows a lot of about health teaching methods. The tender has experience of contacting, but it isn’t good, if you want to have good decision and understanding.

SANTRUMPOS IR OPERACINĖS APIBRĖŠTYS

Kt. – kiti.

Nr. – numeris.

Psl. – puslapis.

PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija.

PSPC – pirminės sveikatos priežiūros centras.

Žr. – žiūrėti.

Bendravimas – žmonių bičiuliavimasis, draugavimas. Ypatinga žmonių tarpusavio santykių ir sąveikos forma: psichinis kontaktas, pasikeitimas informacija, tarpusavio sąveika ir įtaka vienas kitam.*

* Leonavičius J. Sociologijos žodynas. – Vilnius: Academia, 1993, p.57.

Bendruomenės slauga – reiškia platų požiūrį į žmogaus sveikatą, kaip prižiūrimas ne tik individas, bet ir jį supanti aplinka.*

* Šniukaitė D. Slauga pirminėje sveikatos priežiūroje. – Vilnius: Charibdė, 1998, p.25.

Ypatumai – būdingi bruožai.*

* Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p.215.

Pirminė sveikatos priežiūra (PSO) – sveikatos priežiūros modelis, kurį taikant, sveikatos priežiūros sistemos darbuotojai ir visuomenės nariai bendradarbiauja, siekiant bendro tikslo – gerinant sveikatą.*

* Žydžiūnaitė V., Gudelienė – Gudelevičienė L. Moksleivių sveikatos ugdymas. –

Vilnius: SDTSC, 2000, p.7.

Psichikos sveikatos sutrikimai – ligos, kai pakinta psichiniai procesai: suvokimas, atmintis, mąstymas, intelektas, emocijos, valia, potraukiai.*

* Kriščiūnas A. Psichiatrija. – Vilnius: Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Leidybos centras, 1997, p. 25.

SVARBIAUSIŲ TERMINŲ ŽODYNĖLIS

Adaptacija – prisitaikymas; nuotaikos organų dirginimas atitinka dirginimo stiprumą.* *Wetterberg L. Psichiatrija. – Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 1994, p.92. – ISBN 91-971272-13

Adaptyvus elgesys – individo elgesys prisitaikant prie aplinkos.*

*Wetterberg L. Psichiatrija. – Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 1994, p.92. – ISBN 91-971272-13

Afektas – nuotaikos pakitimas, intensyvus jjausmas.*

*Wetterberg L. Psichiatrija. – Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 1994, p.92. – ISBN 91-971272-13

Afektuota psichozė – maniakinė – depresinė (bipolinė, afektuota) liga, pasireiškianti sutrikusiu realybės suvokimu.*

*Wetterberg L. Psichiatrija. – Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 1994, p.92.– ISBN 91-971272-13

Afektinis sindromas – simptomų grupė, kurios pagrindinis simptomas yra liguistai prislėgta ar liguistai pakili nuotaika.*

*Wetterberg L. Psichiatrija. – Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 1994, p.92. – ISBN 91-971272-13

Asmenybė – bendra sąvoka, individas kaip visuma su visomis savo savybėmis – sugebėjimais, išmintingumu, temperamentu, charakterio bruožais, jausmais ir motyvais.*

*Wetterberg L. Psichiatrija. &– Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 1994, p.94. – ISBN 91-971272-13

Bipolinis susirgimas – du nuotaikos lygiai maniakinio – depresinio sutrikimo (ligos) atveju.

Pakilimas (liguistas linksmumas, manija) ir prislėgta nuotaika (liguistas liūdnumas, depresija).*

*Wetterberg L. Psichiatrija. – Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 1994, p.95. – ISBN 991-971272-13

Dėmesys – sąmonės nukreipimas į kokį nors reiškinį.*

*Wetterberg L. Psichiatrija. – Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 1994, p.96. – ISBN 91-971272-13

Depresija – prislėgtos psichikos būsena, kuriai budinga prasta nuotaika, mąstymo ir judesių slopinimas.*

*Wetterberg L. Psichiatrija. – Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 1994, p.96. – ISBN 91-971272-13

Iliuzija – jausmų (išgyvenimų) pervertinimas, klaidingas realiai egzistuojančių objektų įsivaizdavimas, suvokimas.*

*Wetterberg L. Psichiatrija. – Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 1994, p.102. – ISBN 91-971272-13

Maniakinė depresija – liga su besikeičiančiais manijos ir depresijos periodais.*

*Wetterberg L. Psichiatrija. – Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 1994, p.105. – ISBN 91-971272-13

Neurozė – liguistų išgyvenimų kaita, simptomų nepastovumas (nenormalūs išgyvenimai ir elgesys, kartais su funkciniais negalavimais).*

* Dilingas H., Reimeris CH. Psichiatrija ir psichoterapija. – Vilnius: ,,Avicena”, 2000, p.129 – ISBN 9986-437-68-7

Psichinė liga – sutrikimas, pasireiškiantis ryškiais asmenybės pakitimais.*

*Wetterberg L. PPsichiatrija. – Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 1994, p.109. – ISBN 91-971272-13

Šizofrenija – gilus dvasinio gyvenimo susiskaidymas, apimantis mąstymą ir jausmų sritis.*

*Wetterberg L. Psichiatrija. – Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 1994, p.112. – ISBN 91-971272-13

LENTELIŲ SĄRAŠAS

Lentelės Lentelės antraštė Psl.

Nr.

4.1.1 Duomenys apie tiriamųjų lytį 33

4.1.2 Respondentai pasiskirstę pagal amžių 34

4.1.3 Respondentų išsilavinimas 34

PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS

Paveikslo Paveikslo pavadinimas Psl. Nr.

5.1 Slaugos problemų pagalbos ieškojimas % 36

5.2 Atliekamos gydytojo paskirtos procedūros % 36

5.3 Mokymas apie vaistų vartojimą % 37

5.4 Mokymas apie vaistų poveikį organizmui % 37

5.5 Mokymas kaip išvengti ligų % 37

5.6 Mokymas kaip stabilizuoti ar atstatyti prarastą sveikatą 38

5.7 Mokymas apie sveikesnį gyvenimo būdą % 38

5.8 Mokymas kaip išvengti slaugos kkomplikacijų % 38

5.9 Fiziologiniai pacientų poreikiai % 39

5.10 Fiziologinių poreikių tenkinimas % 39

5.11 Saugumo poreikiai % 39

5.12 Saugumo poreikių tenkinimas % 40

5.13 Socialiniai poreikiai % 40

5.14 Socialinių poreikių tenkinimas % 41

5.15 Pacientams teikiama informacija % 41

5.16 Saugumas gaunant reikalingos informacijos % 41

5.17 Savalaikės pagalbos ieškojimas % 42

5.18 Neformalus bendravimas – tarpasmeniniai santykiai % 42

5.19 Slaugytoja išklauso pacientų% 42

5.21 Pacientų ir slaugytojos pokalbių temos % 43

5.22 Bendravimas tarp pacientų ir slaugytojos % 43

TURINYS

ĮVADAS…………………………11

1. PSICHIKOS SVEIKATOS SAMPRATA………………….13

1.1 Psichikos ligos ir sutrikimai …………………15

2. PACIENTŲ SU PSICHIKOS SVEIKATOS SUTRIKIMAIS SLAUGA

PIRMINĖJE SVEIKATOS PRIEŽIŪROJE……………… …19

2.1 Slaugytojos vaidmuo tenkinant pacientų poreikius……………20

2.2 Slaugytojos vaidmuo ugdant bendruomenę ir sveikatos mokymo reikšmė…..24

3. TERAPINIO BENDRAVIMO IR SVEIKATOS PRIEŽIŪROS YPATUMAI… …26

3.1 Neformalus asmenybės bendravimas……………. …26

3.2 Terapinio bendravimo ypatumai………………. …28

3.3 Sveikatos priežiūros ypatumai………………. …29

4. TYRIMO METODIKA…………………. ……..33

4.1 Tyrimo subjektai…………………… …33

4.2 Tyrimo instrumentas………………….. …35

5. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ………….. … …36

IŠVADOS………………………… …45

PASIŪLYMAI………………………. … …46

LITERATŪRA………………………… …47

PRIEDAI……………………….. … …49

ĮVADAS

Temos aktualumas. Siekiant užtikrinti tinkamą psichikos sutrikimų turinčių asmenų gyvenimo kokybę bendruomenėje, būtina įvertinti ir apibrėžti, kokie yra šių žmonių svarbiausi poreikiai. Šiems jų poreikiams tenkinti būtina įvertinti bendruomenės slaugytojos vaidmenį, šeimos narių, bei kitų sričių specialistų pagalbos reikalingumą.

Bendruomenės slaugytoja psichikos sutrikimų turinčius asmenis turi mokyti sveikatos mokymo, tenkinti jų svarbiausius poreikius. Taip pat sveikatos mokymo mokyti turi ne vien tik psichikos sutrikimų turinčius asmenis, bet ir artimuosius, pačią bendruomenę, kad jie išsaugotų sveikatą, stiprintų ją.

Bendruomenė yra didžiausias ir sudėtingiausias pacientas. Todėl bendruomenės slaugytoja turi išmanyti ne vien tik kaip slaugyti pacientą ar šeimą, bet ir kaip dirbti su visa bendruomene. JJi turėtų skatinti įtraukti bendruomenę į savo narių priežiūros problemų sprendimą.

Bendruomenės slaugytoja dirba kaip profesionali komandos vadovė ir kaip mokytoja.

Pagrindinis bendruomenės slaugytojos vaidmuo – geriau parengti pacientus, kad jie sugebėtų tinkamai apsispręsti savo sveikatos ir gerovės klausimais.

Tyrimo problema. Psichikos sveikatos sutrikimais sergantiems pacientams pirminėje sveikatos priežiūroje iškyla problemos poreikių tenkinime bei žinių stoka apie sveikatos gerinimą, jos palaikymą. Šių problemų sprendimo būdų atradimas pacientams su psichikos sveikatos sutrikimais padėtų pasijusti pilnaverčiu visuomenės nariu, padėtų sprendžiant įvairias iškilusias sveikatos gerinimo bei jos palaikymo problemas. Atliekant tyrimą kyla keletas probleminių klausimų:

· kokį vaidmenį atlieka bendruomenės slaugytoja su pacientais, kurie turi psichikos sveikatos sutrikimus, pirminėje sveikatos priežiūroje;

· ko turėtų mokyti bendruomenės slaugytoja pacientus su psichikos sveikatos sutrikimais;

· kokius poreikius turėtų tenkinti bendruomenės slaugytoja pacientų su psichikos sveikatos sutrikimais;

· koks turėtų būti bendravimas bendruomenės slaugytojos ir pacientų su psichikos sveikatos sutrikimais.

Tyrimo tikslas: ištirti pacientų su psichikos sveikatos sutrikimais slaugą.

Tyrimo uždaviniai:

1. Charakterizuoti pacientų, sergančių psichikos sutrikimais, poreikius.

2. Atskleisti pacientų su psichikos sveikatos sutrikimais slaugą pirminėje sveikatos priežiūroje.

3. Ištirti bendruomenės slaugytojos vaidmenį teikiant sveikatos mokymą.

4. Ištirti pacientams su psichikos sutrikimais bendruomenės slaugytojos būtinumą tenkinant jų poreikius.

Tyrimo objektas: bendruomenės slaugytojos veikla tenkinant psichikos sveikatos sutrikimus turinčių pacientų poreikius pirminėje sveikatos priežiūroje.

Diplominiame darbe yra išryškintos šios bendruomenės slaugytojų kompetencijos:

· organizuoti ir įgyvendinti pacientų sslaugą;

· mokyti pacientus tausoti sveikatą ir rūpintis ja;

· bendradarbiauti su kitomis įstaigomis ir kitais asmens sveikatos priežiūros nariais;

· plėtoti slaugos praktiką;

· atlikti gydomąsias procedūras.

1. PSICHIKOS SVEIKATOS SAMPRATA

Psichiatrija yra mokslas apie psichikos ligas.

Psichinė liga – liga, atsirandanti dėl galvos smegenų patologijos ar egzogeninių veiksnių poveikio ir pasireiškianti psichinės veiklos sutrikimu (Psichologijos žodynas, 1993).

Žmonės su psichikos sveikatos sutrikimais visais laikais buvo laikomi išskirtiniais, nenormaliais, nukrypę nuo normos, nuo to, kas priimta visuomenėje. Vertinant santykius su psichikos sveikatos sutrikimus turinčius galima rasti tiek baimės ir atstūmimo jausmų, tiek gėrio ir blogio. Daugelis jaučiasi nejaukiai bendraudami su psichikos sveikatos sutrikimą turinčiu žmogumi, netgi mano, kad tai atstumiantis dalykas.

Visuomenės požiūris į žmogų su psichikos sveikatos sutrikimu keitėsi labai pamažu. Europoje XIX amžiuje vyravo įvairios tendencijos. Žmonės, pasižymintys nepageidaujamu ir nepriimtinu visuomenei socialiniu elgesiu, buvo izoliuojami nuo visuomenės didelės globos įstaigose, valstybinėse psichiatrinėse ligoninėse, kurios anksčiau buvo vadinamos pamišėlių prieglaudomis.

Lietuvoje anksčiau asmenų su psichikos sveikatos sutrikimais lyg ir nebuvo: jie gyveno izoliuotose institucijose. Apie juos nieko nebuvo žinoma arba buvo uždedamos ,,etiketės” pvz. invalidas, kvailys ir pan. Be to terminai legaliai vartojami medicinoje apibudinantys psichikos sutrikimais sergančiuosius: ,,debilas”, ,,daunas”, ,,imbecilas” ir pan.

Psichikos sveikatos sutrikimais sergančiųjų socialinė atskirtis, priklausomai nuo laikmečio ir kultūros, įgaudavo vis kitokių, naujų formų. Antikos laikais jie buvo

tiesiog naikinami, o viduramžiais buvo apkaltinami raganavimu.

Žmonės, kurių fizinės ar psichinės savybės nukrypsta nuo visuomenės priimtų normų, įgauna specifinį socialinį statusą. Žmogus su tokia žyme (stigma) visuomet yra diskredituojamas, jo šalinamasi.

Stigmos negatyvumui nusakyti nėra fiksuotos vertės (mato): tas matas priklauso nuo kultūros, nuo to, kokiu lygiu yra bendraujama ir ar kreipiamas dėmesys į tą stigmą bendraujant ir teikiant pagalbą (Suslavičius A., Valickas G., 1999).

Pati visuomenė turi keisti požiūrį į žmogų turintį psichikos sveikatos sutrikimą. Ypač dabar kai jų teisės prilyginamos ssveikųjų teisėms. Šie žmonės turi gyventi įprastomis, normaliomis gyvenimo sąlygomis. Taip gyvendami atsiskleis kaip asmenybės, tuo pasikeis ir aplinkinių požiūris į juos.

Žmonėms su psichikos sveikatos sutrikimais ir psichologiškai, ir fiziškai turi būti prieinami ir transportas, ir parduotuvės, ir paslaugų centrai. Jie gyvendami ne uždaroje visuomenėje turi galimybę susirasti daugiau draugų. Pati visuomenė turi prisitaikyti prie žmonių su psichikos sveikatos sutrikimais ir jų gyvenimo sąlygų (Bakk A., Grunewald K., 1997).

Visuomenę reikia kuo plačiau supažindinti su problemomis kurios iškyla žmonėms turintiems ppsichikos sveikatos sutrikimų. Ne tik šie žmonės turi ,,eiti” į visuomenę, bet ir pati visuomenė turi plačiai atverti jiems duris.

Svarbu, kad žmonės turintys psichikos sveikatos sutrikimų patys galėtų kurti savo prasmingą ir turiningą gyvenimą (Bakk A., Grunewald K., 1997).

Jie ne vvisada privalo sugebėti viską padaryti savarankiškai. Gali patys paprašyti pagalbos ir stengtis kuo daugiau atsakyti už savo veiksmus. Jiems reikalinga kitų parama. Nors ir padedant kitiems, jie jaučiasi vertingi ir pilnateisiai visuomenės nariai.

Lietuvoje įsikūrus daug nevyriausybinių organizacijų, kurios vienija žmones turinčius psichikos sveikatos sutrikimus, jų artimuosius bei specialistus.

Šiuo metu yra pasiekta pažanga, rūpinantis kai kurių psichikos sutrikimų prevencija. Yra daug prevencijos programų, skirtų rizikos grupių žmonėms apsaugoti. Jos padidina tiek fizinį, tiek psichinį sveikatingumą. Dabartiniai moksliniai tyrimai, patikimos žinios apie psichikos bei elgesio sutrikimus aiškiai liudija didžiulius laimėjimus.

Kaip teigia Carter R. ir Golant S. K. (2002,), kad atėjo metas taikyti tuos pačius sistemingus metodus psichikos ligų prevencijai ir psichikos sveikatos apsaugai, kurie taip sėkmingai taikomi visuomenės sveikatos apsaugos srityje.

Pečiulis S. (2002, p.110) teigia, kad atėjo metas drąsiai ir aiškiai pasakyti visuomenei ,,.reikia ne siekti izoliuoti psichiatrijos paslaugų vartotojus., o kūrybiškai bendradarbiauti ir draugiškai sugyventi”.

Ypač ir siūloma bendradarbiauti su pirmine sveikatos priežiūra, nes jie ne tik serga psichine liga, bet ir taip pat dar turi įvairius fizinius negalavimus. Čia didelį vaidmenį turi atlikti šeimos gydytojas bei bendruomenės slaugytoja. Jie turi mokėti elgtis tinkamai su žmonėmis sergančiais psichikos ligomis, turi žinoti kada jų pacientui būtina psichiatro konsultacija. Šeimos gydytojas, bendruomenės slaugytoja, psichiatras ggali padėti sprendžiant įvairias iškilusias problemas. Tam tikslui reikia sudaryti didelę komandą įvairių sričių specialistų padedant psichikos ligoniui, nes tik ji gali pilnai padėti iškilusioms įvairioms problemoms. Šiuolaikinės psichiatrijos darbe ypač padeda bendradarbiavimas su kitų sričių specialistais, turintys nepriekaištingą išsilavinimą.

Apibendrinant galima teigti, kad dabartiniai žmonės turi mažiau prietarų dėl psichinių ligų ir daugelis pacientų atvirai pasakoja apie savo negalavimus. Todėl dabar, su pacientais sergančiais psichinėmis ligomis, žymiai lengviau bendrauti ir kiek galima daugiau jiems padėti.

1.1 Psichikos ligos ir sutrikimai

,,Psichikos liga prasideda ten, kur prasideda žmogaus kančia arba realus pavojus gyvybei ir sveikatai” teigia Pečiulis S. (2002, p.100).

Didžiausią įtaką žmogaus gyvenimo kokybei turi ilgalaikiai ir sunkūs psichikos sutrikimai.

Psichikos sutrikimai ir ligos pasitaiko labai dažnai. Sergant šiomis ligomis pakinta psichiniai procesai: atmintis, mąstymas, suvokimas, intelektas, valia, emocijos, potraukiai. (Kriščiūnas A., 1997).

Psichikos ligos skirstomos į dvi dideles grupes:

1. Funkcines.

2. Organines.

Funkcinės psichikos ligos dar skirstomos į dvi grupes: psichozes ir neurozes. Pagrindinis psichozių požymis – sunkus psichikos sutrikimas, pasireiškiantis suvokiant realybę. Tarp sveikojo ir sergančiojo yra ryškus kokybinis skirtumas. Neuroziniai sutrikimai paprastai vadinami nervingumu arba nervų silpnumu, kadangi pacientų jausmai ir išgyvenimai mažai skiriasi nuo sveikų žmonių išgyvenimų bei jausmų, tik pastarųjų reakcijos labiau liguistos.

Organinės psichikos ligos skirstomos į dvi pagrindines grupes:

1. Ūmias ((delyras).

2. Chroniškas (demencija).

Atskirą diagnostinę ligų grupę sudaro asmenybės sutrikimai, kurių diagnostiniai kriterijai iki šiol nėra pakankamai išaiškinti. Taip pat priklausymo ligos, iš kurių dažniausiai pasitaiko priklausymas nuo alkoholio.

Psichikos ir organizmo ligos dažnai pasireiškia tuo pačiu metu. Nuotaikos pakitimai gali būti pirmieji organizmo ligų simptomai. Kartu nuotaikos pakitimai apsunkina organizmo ligas ir toliau vystosi tų ligų fone. Psichikos ligų pacientui gali atsirasti jam sužinojus, kad serga sunkia nepagydoma organizmo liga (vėžiu, sunkia širdies liga ir kt.).

Dažnai pasitaikanti psichinė liga – šizofrenija. Ši liga pasižymi mąstymo, jausmų, suvokimo ir valios sutrikimais. Ja serga apie 1% gyventojų. Šizofrenijos liga gali prasidėti nuo paauglystės iki 50-ies metų amžiaus.

Wetterberg L. (1994) išskiria šiuos pagrindinius šizofrenijos simptomus:

· haliucinacijos;

· prasimanymai (kliedesiai);

· afektiniai sutrikimai;

· psichomotorikos sutrikimai;

· valios sutrikimai;

· mąstymo sutrikimai.

Pagrindiniai simptomų požymiai:

Haliucinacijos – tai ką pacientas jaučia, mato, užuodžia, tačiau realybėje to nėra. Dažniausiai pasitaiko klausos haliucinacijos, rečiau – regos, uoslės bei lytėjimo haliucinacijos.

Prasimanymai (kliedesiai) – klaidingas supratimas, kurio neįmanoma koreguoti.

Afektiniai sutrikimai – jausmų atbukimas, afektų užslopinimas, jausmų ir minčių neatitikimas.

Mąstymo sutrikimai – neteisingas žinomų žodžių vartojimas, bereikšmės, be sąryšio mintys, iškreiptas suvokimas.

Psichomotoriniai sutrikimai – stereotipiniai judesiai, manieringumas, keistumas, katatonijos simptomai.

Sergantys šizofrenija ligoniai gali būti pavojingi jau pradinėje ligos fazėje tiek sau, tiek ir aplinkiniams.

Dažnai pasitaikantis nuotaikos sutrikimas – dvipolis afektinis sutrikimas, kurio eiga pasireiškia ddepresijos ir manijos fazėmis.Šie sutrikimai pasireiškia prieštaringomis emocijomis (Dilingas H.,Reimeris C., 2000).

Depresija – tai liga kuri diena po dienos veikia mintis, jausmus, fizinę sveikatą ir elgseną. Depresija gali atsirasti dėl daugelio priežasčių:

· šeimos istorijos ir genetinių veiksnių;

· kitų somatinių ligų;

· kitų psichikos būsenų;

· narkotikų, alkoholio;

· kai kurių vaistų.

Depresiją gali sukelti kai kurios gyvenimo aplinkybės (nelaimė, staigus stresas). Kartais depresija ištinka net tada, kai gyvenimas klostosi gerai.

Depresijai būdingi simptomai:

1. Afektai, emocijos: liūdesys, ,,prislėgta nuotaika”, afektų kaitos nebuvimas, vidinės tuštumos jausmas, neviltis, nusivylimas, savęs nuvertinimas ir galima saviagresija (savižudybės grėsmė), didelis kaltės jausmas, kasdieniai nuotaikos kitimai, baimė.

2. Mąstymas:

– forma: mąstymas neproduktyvus, sulėtėjęs, vienpusiškas, riboto turinio;

– turinys: depresinių kliedesių tematika: nusikaltimas ir bausmė: dideli savęs apkaltinimai, priekaištavimai, nerealus padarinių baimės jausmas, nusigyvenimas, nepaveikiamas įsitikinimas, kad serga sunkia, nepagydoma liga, sužlugdytas gyvenimas, grėsmė pačiam, šeimai.

– įkyrios mintys: gali būti lemiamos, pvz.: mintis nusižudyti ar nužudyti šeimos narį.

3. Veiklumas: negalėjimas dirbti, iniciatyvos stoka; stiprus vidinis arba išorinis motorinis nerimas, ryškiai rodomas nusivylimas.

Vitaliniai sutrikimai ir vegetaciniai simptomai: spaudimo jausmas krūtinės ar pilvo srityje, miego sutrikimai, apetito stoka, išnykęs lytinis potraukis, bendras nusilpimas, nuolatinis nuovargis. Depresijos gydyme aktualus yra bendravimas. Nuolatiniai raminamieji pokalbiai, kantrybės ugdymas, įteigimas, kad liga yra išgydoma, minčių apie savižudybę tramdymas., (Dilingas H.,Reimeris C., 2000).

Manija. ,,Manie” iš graikų mania: susižavėjimas, pakvaišimas,

niršulys. Dėl ligos poveikio yra klaidingas, prieštaraujantis realybei ir niekuo nepagrįstas sprendimas. Patys pacientai dažnai nejaučia jokių simptomų. Manija – tai mąstymo turinio sutrikimas.

Simptomai:

1. Afektiniai sutrikimai: pakili nuotaika, savęs pervertinimas, tačiau kartu būna ir suirzimas bei agresyvumas, bendraujant su kitais būna nesantūrumas ir nekritiškumas.

2. Veiklumas: labai padidėjęs, galimas stiprus psichomotorikos sujaudinimas, noras įgyvendinti didingas idėjas paties sumanytas.

3. Vitaliniai simptomai: miego sutrikimai, kūno svorio mažėjimas, padidėję lytinis potraukis ir pajėgumas.

4. Mąstymas: idėjų antplūdis, vis nauji sumanymai, kurie dažnai keičiasi,nespėja mintis išsakyti žodžiais, galimi didybės kliedesiai –– savęs išaukštinimas ir pervertinimas.

Sergantys manija būdingi kliedesiai:

· Ryšių kliedesys – konkretūs įvykiai aplinkoje priklauso tik nuo paties paciento ir kad tai jam kažką turi reikšti.

· Kenkimo manija – pacientas ne tik įsitikinęs, kad įvykiai priklauso nuo jo, bet, kad tie įvykiai kenkia ir jam.

· Kontroliavimo manija – pacientas jaučia, kad jį visur seka kontrolieriai (tam tikri žmonės, institucijos ir t.t.).

· Persekiojimo manija – grėsmingais persekiojimo požymiais tampa nereikšmingi įvykiai.

· Skundimo manija – dažnai prasideda nuo kokio įvykio ir pradinės išpūstos idėjos. Savo teisumu įsikalta kkova už teisybę.

· Pavyduliavimo manija – ,, santuokinės neištikimybės manija”.

· Didybės manija – nenormalus savęs pervertinimas ir išaukštinimas. Didybės manijai priskiriama ,,išradimų manija”, ,,religijų manija”, ,,aukštos kilmės manija”.

· Kaltės manija – pacientas jaučiasi nusižengęs įstatymams, aukštesnėms dorovės normoms, nusižengęs Dievui ir tt.t.

Indukuota manija – pirmas susirgęs savo kliedesiais dalijasi su artimu draugu ir abiem išsivysto manija, dažniausiai persekiojimo(Dilingas H.,Reimeris C., 2000).

Kitas, dažnai pasireiškiantis psichikos sutrikimas – neurozė (gr. neuron – nervas). Ji kyla dėl žmogaus vidinės įtampos, graužaties, ar dėl jį žeidžiančių konfliktų su aplinka. Neurozė – tai liguistų išgyvenimų kaita, simptomų nepastovumas. (Dilingas H.,Reimeris C., 2000).

Pagal Wetterberg L. (1994) neurozė – tai psichinis sutrikimas, pasireiškiantis intaktiniu realybės suvokimu, kurio priežastis gali būti hipotetiniai pasąmonės prieštaravimai.

Neurozei būdinga:

· liguistos priverstinės mintys;

· besikartojančios mintys;

· nesaikingas potraukis tvarkai;

· prievartinis polinkis viską kontroliuoti;

· magiškos idėjos.

Neurozės ligos atveju paciento veikla gali būti stipriai sutrikdyta (Wetterberg L., 1994).

Šiai ligai yra būdingi bendri negalavimai (nuovargis, silpnumas, nemiga, irzlumas, galvos skausmai ir kt.). Neurozė sukelia nerimą, baimę, depresiją ir kt. (Kriščiūnas A., 1997).

Apibendrinant galima tteigti, kad sergant psichikos liga, pakinta psichiniai procesai: suvokimas, mąstymas, atmintis, emocijos, intelektas, valia, potraukiai. Šie pakitimai gali daugiau ar mažiau pasireikšti kiekvienai psichinei ligai.

2. PACIENTŲ SU PSICHIKOS SVEIKATOS SUTRIKIMAIS SLAUGA PIRMINĖJE SVEIKATOS PRIEŽIŪROJE

Sveikas žmogus – sveika visuomenė. Bendruomenėje žmogumi reikia rūpintis ne tik sergančiu, bet ir sveikuoju, kad jie išsaugotų sveikatą, stiprintų ją. Bendruomenė yra didžiausias ir sudėtingiausias pacientas. Todėl bendruomenės slaugytoja turi išmanyti ne vien tik kaip slaugyti pacientą ar šeimą, bet ir kaip dirbti su visa bendruomene. JJi turėtų skatinti įtraukti bendruomenę į savo narių priežiūros problemų sprendimą. Bendruomenės slaugytoja gali dirbti kaip profesionali komandos vadovė, taikydama bendruomenės vertinimo metodus, naudodama epidemiologinių duomenų šaltinius. Gali būti organizuojamos savitarpio paramos grupės bendruomenės lygiu pvz.: pacientų su psichinėmis ligomis grupės. Tokios grupės turėtų būti steigiamos prie psichikos sveikatos centrų. Mokant visą grupę sugaištama daug mažiau laiko, negu mokant individualiai.

Lindemann padarė išvadą, kad grupinis mokymas taip pat yra efektyvus, kaip ir individualus. Ir, kad grupinis mokymas pacientui suteikia galimybę pasinaudoti kitų patirtimi (Hallbjorg Almas, 1999).

Kai žmogus suserga psichine liga, tai jis praranda ne vieną draugą. Todėl būtina, kad pacientas su psichine liga dalyvautų savipagalbos organizacijose, nes jose gali atrasti naujų draugų. Savipagalbos sistema pacientui su psichine liga duoda naują gyvenimo įprasminimą. Ši organizacija duoda realią galimybę pasireikšti, atskleisti savo talentus ir kiekvienam kūrybiškai realizuoti save. Čia slaugytoja atlieka ir terapeuto, ir socialinio darbuotojo funkcijas. Bendruomenės slaugytoja turi padėti atrasti bei išvystyti pacientų su psichine liga talentus, patarti kaip panaudoti tuos talentus gyvenime (Pečiulis S., 2002).

Bendruomenės slaugytoja dirbanti su psichikos sutrikimą turinčiu pacientu, turi gerai įsisąmoninti, kad jam tinka viskas, kas tinka normaliam žmogui. Psichikos sutrikimu sergančiam pacientui turi būti skiriamas tvarkingas maitinimas, gera fizinė priežiūra, saugumo jausmas ir artimųjų ssupratimas, įsiklausymas į jo norus. Bendruomenės slaugytoja dirbdama su pacientu, turinčiu psichikos sveikatos sutrikimą, negali pamiršti, kad jam būdingi visi sveiko žmogaus poreikiai. Ji turi padaryti viską, kad pacientas adaptuotųsi gyvenime.

Bakk A. ir Hermanson S. (1993) teigimu, slaugytojos svarbiausios užduotys yra šios:

· būti paciento patikėtiniu, sprendžiant įvairius klausimus, kai pats negali išreikšti savo valios;

· būti atsakingam už psichinę ir fizinę paciento priežiūrą;

· drauge su kitais personalo nariais pacientą suprasti, įvertinti jo poreikius bei pageidavimus;

· padėti treniruoti pojūčius, motoriką bei bendrauti, taip pat lavinti socialinius įgūdžius;

· padėti namų ruošoje;

· bendrauti su paciento artimaisiais, būti konsultantu ir juridiniu patikėtiniu;

· bendrauti su kitais slaugytojais;

· bendrauti su tarpprofesiniais komandos nariais.

Slaugytoja visada turi išmokti jausti asmenines ribas ir suvokti realiai kiek ir ką gali duoti pacientui bei jo šeimai. Pagrindinis slaugytojos darbas – paciento priežiūra. Norint, kad pacientas, turintis psichikos sveikatos sutrikimą, jaustųsi saugiai, negali keistis kasdien geros priežiūros esmė ir būdai. Svarbu yra pastovumas.

Svarbus vaidmuo tenkantis slaugytojai – išmanyti apie psichines ligas, žinoti tų ligų simptomus, jų pobūdį bei netikėtus galimus ligos paūmėjimus. Šių ligų išmanymas suteikia slaugytojai galimybę rasti bendrą kalbą bendravime, priimti teisingus sprendimus. Su psichikos sveikatos sutrikimą turinčiu pacientu bendravimas turi didelę reikšmę pačios ligos tolimesnei eigai. Bendrauti reikia vienaip su šizofrenija sergančiu pacientu, kitokius būdus bendravime rreikia pasirinkti bendraujant su pacientu sergančiu depresija, manija ar neuroze.

Bendruomenės slaugytoja turi ne tik gerai išmanyti psichiatriją, bet ir dvasinio gyvenimo dėsningumus, turi padėti spręsti psichikos sveikatos problemas iš esmės, atsižvelgiant į konkretų turinį iškilusios kiekvienos problemos.

Taigi, bendruomenės slaugytojos vaidmuo – geriau parengti pacientus, kad jie sugebėtų tinkamai apsispręsti savo sveikatos ir gerovės klausimais.

2.1 Slaugytojos vaidmuo tenkinant pacientų poreikius

Bendruomenės slaugytojos vaidmuo tenkinant, psichikos sveikatos sutrikimais sergančiųjų poreikius užima svarbią vietą jos darbe. Pirminės sveikatos bendruomenės slaugytoja slaugoje su pacientu didelę laiko dalį turi skirti paciento poreikių tenkinime.

– Poreikis yra tai, ko reikia žmogui pagrįstai funkcionuoti tam tikroje situacijoje; tai nėra noras kažką gauti, turėti, bet trūkumas, kuris trukdo žmogui vystytis arba tobulėti (Johnson, 2001).

– Poreikis – tai vidinė žmogaus būsena, nervinė ir psichinė įtampa, kurią sukelia jo egzistavimui būtinų dalykų stygius. Įtampa, emocinis nepasitenkinimas pašalinamas tik patenkinus poreikį. Suprantama, kad bet kokį poreikį jaučiantis žmogus negali pašalinti įtampos neturėdamas ryšio su aplinka (Jakubauskas, 2002).

Maslow (1954) motyvacijos ir poreikių hierarchijos teorija atskleidžia asmenybės poreikių grupes (fiziologiniai, saugumo), kurios skiriasi savo svarbumu ir tenkinimo eiliškumu.

Fiziologiniai poreikiai – žemiausi asmenybės poreikių hierarchijoje – maisto, deguonies, miego, seksualinis ir kiti biologiniai poreikiai. Tai pirminiai, patys stipriausi ir akivaizdžiausi iš visų žmogaus poreikių. Jų patenkinimas

yra būtinas individo biologiniam egzistavimui užtikrinti. Tai reiškia, kad jeigu visi esminiai asmenybės poreikiai bus nepatenkinti, asmuo sieks pirmiausia patenkinti būtent šiuos poreikius.

Maslow teigimu, tarp fiziologinių poreikių taip pat egzistuoja hierarchinė priklausomybė, pavyzdžiui, maisto poreikis, lyginant su seksualiniu, yra žemesnis ir žymiai stipresnis.

Saugumo poreikis iškyla, kuomet patenkinti fiziologiniai poreikiai. Asmuo siekia aiškumo, tvarkos ir pastovumo savo aplinkoje, vengia naujo ir neįprasto patyrimo, nori, kad ateitis būtų numatoma ir aiški. Kiekvienas žmogus nori stabilumo, tikrumo darbe ir šeimoje, tarpasmeniniuose santykiuose iir visuomenėje. Saugumo poreikis gali tapti dominuojantis ekstremalioje situacijoje, iškilus sunkios ligos grėsmei, vykstant socialiniams neramumams ir panašiai. Saugumo poreikio valdomas žmogus apriboja kontaktus su išoriniu pasauliu tik pačiais stabiliausiais, pastoviausiais ryšiais. Patenkinus saugumo poreikį, grėsmės jausmas išnyksta.

Meilės ir bendravimo poreikiai. Patenkinus pirminius – fiziologinius ir saugumo poreikius, iškyla poreikis turėti draugų ir artimųjų, siekiama surasti savo grupę, kuriai galima būtų visiškai priklausyti, siekiama rasti mylimąjį ir būti mylimu. Bendravimas tampa pagrindiniu asmens elgesio stimulu ir pasitenkinimo šaltiniu. Esant nepatenkintam mmeilės ir bendravimo poreikiui, asmuo jaučia ilgesį ir liūdesį. Labai dažnai buvimas nemylimu ir nemylinčiu yra stiprių priešiškumo ir net neapykantos jausmų šaltinis. Akivaizdžiausias šio poreikio nepatenkinimo požymis – vienatvė.

Pagarbos ir savigarbos poreikiai. Kada asmuo priklauso kokiai nors žmonių grupei iir jaučiasi esąs mylimas, svarbiausiu tampa pagarbos poreikis. Asmuo pradeda siekti pripažinimo ir teigiamo įvertinimo, nori būti gerbiamas, nori turėti tam tikrą statusą ir reputaciją visuomenėje. Šis poreikis verčia siekti kitų dėmesio, pritarimo, palaikymo. Kartu atsiranda ir savigarbos poreikis – asmuo nori jausti asmeninę vertę, pasididžiavimą savimi ir pasitikėjimą. Pagarbos poreikis yra stipresnis ir atsiranda anksčiau už savigarbos poreikį. Šių poreikių nepatenkinimas pasireiškia menkavertiškumu, netinkamumo, nenaudingumo jausmais, asmuo jaučiasi ne toks, kaip kiti, niekam vertas, blogesnis už daugumą žmonių, jaučia bejėgiškumą ir beviltiškumą.

Saviaktualizacijos poreikiai – aukščiausieji žmogaus poreikiai. Jie pasireiškia siekimu atskleisti savo galimybes, panaudoti gyvenime visus turimus gebėjimus, žinias ir įgūdžius, nuolat tobulėti ir vystytis – tapti tuo, kuo asmuo gali tapti.

Visų pirma pacientas su psichikos sveikatos sutrikimu turi jjausti fiziologinį saugumą (kad pacientas neiškristų iš lovos, kad maistas būtų ne per karštas, kad neišsilietų termosas ir pan.).

Turi būti psichologinis saugumas. Jei pacientas sunkiai orientuojasi vietoje ar laike ir sunkiai tai išgyvena, reikia viską paaiškinti, kad nebijotų. Būtina paaiškinti apie vaistus kiek tai įmanoma, kuriuos jis naudoja. Jei jis pats išgerti vaistų nesugeba reikia paaiškinti artimiesiems ar tam, kas jį globoja. Atsakyti į visus iškilusius jam klausimus.

Socialinis saugumas – iškilusioms socialinėms problemoms socialinės tarnybos suteiktų reikiamą pagalbą. Socialinio saugumo pporeikis tai, kai pacientas iš aplinkinių nejaučia grėsmės nei fiziniam, nei psichologiniam savo saugumui.

Meilė ir prieraišumas. Pacientas turi jausti, kad jis yra globojamas ir mylimas. Dažnai pacientams su psichikos sveikatos sutrikimais, patyrusiems atstūmimą, patyčias, pyktį yra sunku patikėti, kad jie gali mylėti ir būti mylimi. Kartu visi jų troškimai, visa energija yra nukreipta bendrauti su kitais.

Ryšiai, užmegzti su slaugytoja, draugais, tėvais, kaimynais labai padeda pacientams su psichikos sveikatos sutrikimu integruotis. Jiems labai svarbūs santykiai su kitu žmogumi, artimumas. Artimumo sąvoka čia daugiareikšmė: siekimas saugos jausmo, noras būti reikalingam, jaukių namų troškimas, ir pagaliau, kiekvieno žmogaus troškimas mylėti ir būti mylimam (J.Ruškus, 1997).

Bendruomenės slaugytojos uždavinys – stengtis patenkinti, pacientų su psichikos sveikatos sutrikimais, visus išvardytus, būtiniausius žmogaus poreikius.

Žmonės yra skirtingi ir poreikius tenkina skirtingais būdais. Tam didelę įtaką turi kultūra, fizinė ir psichinė negalia, socialiniai ir ekonominiai veiksniai, lytis, tam tikrų visuomenės grupių diskriminacija. Žmonės, kenčiantys sunkius psichikos sutrikimus, turi poreikių, kurie neaktualūs sveikiesiems. Psichikos sutrikimai gali atskirti asmenis nuo poreikių tenkinimo galimybių (Jakubauskas, 2002). Jie neturi galimybių lygiomis teisėmis su sveikaisiais realizuoti įvairiose gyvenimo srityse kylančių poreikių bei juos tinkamai patenkinti be papildomų pagalbos priemonių. Todėl kai kurie poreikiai lieka nepatenkinti, nes iš aplinkos sutrikusios psichikos asmenys negauna tinkamos ppagalbos arba atsisako ją priimti.

Apibendrinant, galima teigti, kad slaugytojos vaidmuo užima svarbią vietą tenkinant poreikius su kuriais susiduria pacientas.

2.2 Bendruomenės slaugytojos vaidmuo ugdant bendruomenę

ir sveikatos mokymo reikšmė

Bendruomenės slaugytoja turi didžiules perspektyvas ir galimybes ugdant bendruomenės dalyvavimą.

Bendruomenės dalyvavimas – tai veikla, kai pašalinis bendruomenės žmogus, siekiant spręsti sveikatos problemas, įtraukia bendruomenę į veiklą. Slaugytoja, siekdama bendruomenės dalyvavimo, veikia kaip organizatorė. Jos pagrindinis tikslas – nuolatinis bendradarbiavimas, įvairių ginčų, konfliktų sprendimas, tarpusavio supratimas. Keturis tokio organizatoriaus vaidmenis įvardija sociologas Rossas E.. Tai:

· vadovo vaidmuo, kai padedama bendruomenei ar jos grupei išaiškinti svarbiausias sveikatos problemas, iškelti tikslus ir jų siekti, nors ir neprisiima atsakomybės už sprendimus, bet nėra visiškai pasyvi, gali kelti idėjas ir jas siūlyti;

· skatintojo vaidmuo, kai skatina bendruomenės narius realiai spręsti problemas, palaiko morališkai;

· eksperto vaidmuo, kai suteikiama informacija ir bendrieji patarimai, tačiau nesiūloma konkrečių sprendimo būdų. Renkami duomenys ir pateikiami bendruomenei;

· psichologo vaidmuo, kai padedama bendruomenės nariams suprasti save, įveikti įtampą ir sunkumus.

Siekti, kad bendruomenė įsitrauktų į sveikatos priežiūros veiklą yra ilgas procesas. Pasitikėjimas, aktyvumas ir bendradarbiavimas yra tikrieji bendruomenės dalyvavimo požymiai.

Bendruomenės slaugytoja turi remti, patarti ir mokyti bendruomenės narius, teikti informaciją apie naujai išleistas sveikatos knygas, apie politinius sprendimus, kurie gali turėti įtakos bendruomenės narių sveikatai.

Slaugytoja su pacientais turinčiais psichikos sveikatos sutrikimus bbendrauja kaip mokytoja.

Jos vaidmuo – mokyti pacientą, sergantį diabetu, švariai paruošti bei gerai susileisti insulino injekciją, teikti patarimus , kaip atsikelti po operacijos, kaip susilašinti lašus į akis, ar mokyti kaip naudotis purkštuvu sergantį astma. Teikti informaciją pacientams apie pašalpas ar draudimą. Ji turi išklausyti, mokyti, duoti įvairius patarimus įvairiais iškilusiais klausimais.

Vienas iš privalumų – mokėjimas bendrauti. Kartais labai daug reikia dirbti, kad rastum bendrą kalbą su pacientu kuriam yra sunki depresija. Slaugytojos darbas yra išjudinti, ištraukti nors vieną žodį iš sergančiojo, kad ir labai tai būtų sunku.

Slaugytojos bendravimas su pacientu užima didelę reikšmę, todėl, kad bendravimas tai dalis jo ligos gydymo. Vien tik medikamentinio gydymo neužtenka, nes pasirinkta teisinga bendravimo kryptis duoda gerų rezultatų. Jei pacientui yra didelė depresija, tai iš šios būsenos praktiškai negalima išeiti. Kai kuriems iš šios būsenos išeiti padeda malonus bendravimas, pagalbos telefonas. Šiuo atveju, Pečiulis S. (2002, 41p.) teigia, kad svarbu ,,.išgauti bent minimalų ,,gyvenimo džiaugsmo” efektą, kažkokį ,,užsikabinimą už gyvenimo”, kažkokią motyvaciją ar perspektyvą”. Visa tai gali padėti tik kitas žmogus. Ir kol dar nėra psichiatrijos pedagogų , visa tai turi atlikti bendruomenės slaugytoja.

Pečiulis S. (2002, 42p.) ir siūlo ,,. įvesti psichiatrijoje naują profesiją – psichiatrijos pedagogas – kuris turėtų

užsiimti ne betarpiškai gydymu, o vartotojų kaip asmenybių ugdymu bei doroviniu auklėjimu”.

Bendruomenės slaugytojos darbe didelį vaidmenį vaidina slauga, slaugos mokymas.

Psichikos sveikatos sutrikimais sergančiųjų sveikatos mokymas, tai ir jų artimųjų mokymas, kaip visas jėgas sukaupti gyventi sveikai, kaip išvengti sunkių nereikalingų išmėginimų, apribojimų bei komplikacijų. Būtina aktyviai bendradarbiauti su kitomis organizacijomis, kitais specialistais. Pagal Pečiulį S.(2002, 78p.) būtina ,,.keistis patirtimi ir vienytis nacionaliniame lygyje prieš bendrą priešą – psichikos ligą”.

Slaugytoja – tai mokytoja ir vadovė, kuri moko ir vadovauja. MMokymas ir vadovavimas slaugytojai ypač yra svarbūs kai reikia pacientui padėti geriau suvaldyti situaciją.

Mokymas ir vadovavimas pasižymi tuo, kad slaugytoja pati valdo tokį bendravimą. Ji turi konkretų tikslą – perduoti pacientui informaciją. Svarbiausias informacijos tikslas yra padėti pacientui daugiau suprasti, sužinoti ir labiau įsigilinti į situaciją. (Almas H., 1998).

Sveikatos mokymas trunka visą gyvenimą, nuo gimimo iki mirties, ir padeda žmogui keistis ir prisitaikyti visais gyvenimo laikotarpiais. Sveikatos mokomi individai, šeimos, grupės bei visa visuomenė. Mokymas yra reikalingas tiek sveikiems, ttiek sergantiems žmonėms – kalbama apie visus, tiek sveikus, tiek ir sergančius lėtinėmis ligomis ar neįgalius, ir siekiama, kad žmogus maksimaliai prisitaikytų prie sveikųjų gyvenimo. Sveikatos mokymas turi daugelį tikslų – tai informacijos, požiūrio keitimo, įpročio bei socialinį. Mokymas yra ssusijęs su žmogumi ir apima fizinį, protinį, socialinį, emocinį, dvasinį bei visuomeninį aspektus. Sveikatos mokymu yra siekiama padėti žmonėms, kad jie sugebėtų padėti sau bei padėti žmonėms susikurti sveikesnes gyvenimo sąlygas ir ,,sveikesnį pasirinkimą”(Lemon, 1996).

Sveikatos mokymui didelę reikšmę turi sveikatos mokymo požiūriai.

Pagal Lemon (1996, 14-19 p.) pateikiami penki sveikatos mokymo požiūriai: medicinos, įpročio keitimo, paciento mokymo, nukreipiantis į pacientą bei socialinis.

Medicininiu požiūriu sveikatos mokymo tikslas – išlikti nepriklausomam nuo mediciniškai apibrėžtų ligų bei negalių. Šiuo požiūriu reikia paremti medicininį įsikišimą, kad būtų užkirstas kelias ar sumažinta tikimybė sveikatai pablogėti. Tam naudojami bendri įtikinimo ir autoritariniai metodai.

Įpročio požiūriu sveikatos mokymo tikslas – pakeisti žmonių įpročius bei požiūrį taip, kad jie imtų gyventi ,,sveikai”. Šiuo požiūriu aiškinama kaip mesti rūkyti, paraginama ssportuoti, rūpintis dantimis, valgyti ,,gerą” maistą ir t.t..

Mokomojo požiūrio sveikatos mokymo tikslas – mokyti bei užtikrinti supratimą apie sveikatą ir yra pagrįstas mintimi, jog tai suteiks pacientui pasirinkti teisingus sprendimus. Informacija apie sveikatą suteikiama kuo įvairesniais būdais. Šiuo požiūriu nesiekiama įsiūlyti minčių, todėl paciento sprendimai nebūtinai turi sutapti su siūlomais mokytojo sprendimais. Šiuo mokomuoju požiūriu pats pacientas turi nuspręsti koks atsakymas yra ,,teisingas”.

Požiūris nukreipiantis į pacientą. Čia pagrindinis dėmesys yra kreipiamas į pacientą. Jis turi pats suvokti ką norėtų ssužinoti ir pats spręstų pagal savo interesus ir vertybes. Vadovaujantis šiuo požiūriu pacientas pats nusprendžia kas jam yra reikalinga.

Socialinio požiūrio tikslas – pakeisti aplinką taip, kad pacientas lengviau pasirinktų sveikesnį gyvenimo būdą.

Šių išskirtų penkių požiūrių priežastys būtų:

· kad sveikatos specialistai turėtų galimybę išskirti keletą požiūrių mokydami sveikatos;

· kad būtų aiškūs skirtingų požiūrių privalumai bei trūkumai;

· kad padėtume visiems slaugams kiekvienoje situacijoje remtis savo pačių požiūriu ir nuspręsti, ar kiti požiūriai arba jų visuma galėtų būti priimtinesni ir efektyvesni .

Apibendrinant galima teigti, kad ,,Žmonės negyvena atskirai. Žengsime į priekį tik tiek, kiek pajėgsime dirbti drauge”(Carter R. 2002,186p.). Žmonės visi kartu turi siekti sveikiau gyventi, o to norint pasiekti reikia, kad bendruomenės slaugytoja mokytų juos slaugos, vadovautų, patartų. Sveikatos mokymas žmonėms su psichikos sveikatos sutrikimais padeda geriau prisitaikyti prie sveikųjų gyvenimo.

3. TERAPINIO BENDRAVIMO IR SVEIKATOS PRIEŽIŪROS YPATUMAI

3.1 Neformalus asmenybės bendravimas

Kai tik žmonės pradeda veikti vienas kitą, tarp jų neišvengiamai atsiranda tam tikras bendravimas. Bendravimas – tai tarpusavio sąveika, sudėtingi, įvairialypiai žmonių kontaktai, atsirandantys iš bendros veiklos poreikių. Jis apima keitimąsi informacija, bendros sąveikų strategijos parengimą, kito žmogaus suvokimą ir supratimą. Anot Jacikevičiaus A. (1999), bendravimas yra žmonių sąveika, kai apsikeičiama mintimis, emocijomis, susipažįstama ir pasiekiama bendrumo.

Bendravime didelę reikšmę turi tarpasmeniniai santykiai.

Tarpasmeniniai santykiai – subjektyviai išgyvenami žžmonių ryšiai, kurie objektyviai reiškiasi įvairiais vieno su kitu sąveikos būdais.

Tarpasmeniniai santykiai yra grupės tarpusavio narių nuostatų, orientacijų, lūkesčių sistema, priklausomai nuo bendros veiklos turinio bei organizacijos ir vertybių, kuriomis grindžiamas bendravimas.

Tarpasmeniniai santykiai – tai neformalus asmenybės bendravimas, trunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą ir atspindintis tam tikrą intelektualinį, emocinį ir fizinį bendraujančių artumą.

Kai kalbama apie tarpasmeninius santykius, tai galvojama apie bendravimą, kuris susieja bendraujančių asmenybes.

Svarbus požymis vertinant tarpasmeninius santykius yra jų trukmė, o tiksliau, kartu praleistas laikas. Laikas, kurį skiriame kitam, rodo tų santykių svarbą.

Ne mažiau svarbus tarpasmeninių santykių ypatumas – intymumas, t.y. artumas tarp bendraujančių. Artumas tarp žmonių gali būti intelektinis, emocinis ir fizinis. Žmonės gali būti artimi tiek vienu iš šių aspektų, tiek visais.

A. Jacikevičius teigia, jog žmogus kaip socialinė būtybė nėra abejingas kitiems žmonėms. Nuo tarpasmeninių žmonių santykių, susidarančių grupėse priklauso atskirų grupių narių statusai grupėse, grupių psichologinis klimatas, narių savijauta jose, veiklos efektyvumas. Todėl tarpasmeninių santykių pažinimas yra svarbi bet kokio grupinio darbo tobulinimo sąlyga. (Jacikevičius A., 1995).

Įvairios žmonių bendravimo situacijos, labai įvairūs susidaro ir individų tarpusavio santykiai. Ši įvairovė prasideda natūraliausiu motinos meilės jausmu savo kūdikiui ir baigiasi gilia neapykanta tėvynės priešams.

Tarpasmeniniai santykiai klasifikuojami labai įvairiais pagrindais. Santykių struktūroje išskiriami elgsenos, emociniai ir kognityviniai kkomponentai (Kolominskis J., 1975). Priklausomai nuo organizacinės struktūros, santykiai gali būti direktyvinio, kolegialaus ar liberalaus tipo.

Plačiausiai paplitęs skirstymas į formalius ir neformalius santykius (kartais vadinamus dalykiniais ir asmeniniais, oficialiais ir neoficialiais).

Formalūs santykiai yra specialiai numatomi ir reguliuojami kokiais nors įstatymais, įstatais, taisyklėmis ir pan.

Neformalūs tarpasmeniniai santykiai susiklosto savaime. Jie formuojasi dėl to, kad vieniems žmonėms reikia kitų dėl įvairių psichologinių priežasčių: prireikia kitų žmonių pagalbos ir pritarimo, norime palyginti save su kitais ir susidaryti savo ,,Aš” vaizdą; jų reikia norint pratęsti žmonių giminę, gauti naujos informacijos, turėti emocinį komfortą, kurį teikia bendravimas su kitais žmonėmis, reikia norint save išreikšti, ir dėl kitokių priežasčių. Siekiant patenkinti šiuos poreikius susidaro įvairiausi neformalūs santykiai, paremti tik bendraujančių asmenų vidine motyvacija. Neformalūs tarpasmeniniai santykiai daugiausia pasitaiko bendruomenės slaugytojos ir paciento su psichine liga bendravime.

Pagal kokybę tarpasmeniniai santykiai skirstomi į konjunkcinius ir disjunkcinius. Konjunkciniai santykiai – tai tokie santykiai, kurie žmones traukia vienus prie kitų. Disjunkciniai santykiai – tai santykiai kurie žmones stumia vienus nuo kitų (pav. antipatija).

Teigiama emocinė ir kognityvinė atskirų asmenybių tarpusavio sąveika vadinama psichologiniu darnumu. Psichologinio darnumo reikšmė ypač išryškėja, kai žmonėms tenka veikti mažose grupėse, izoliuotose nuo platesnio socialinio konteksto. Kontaktuojant su tais pačiais grupės nariais, informacija apie juos išsemiama,

išryškėja neigiami egocentrizmo, išdidumo, uždarumo ir kt. bruožai, pradedantys erzinti bendraujančius ir griauti visos grupės harmoningą veiklą. Didelę reikšmę psichologiniai darnai turi vertybinių orientacijų panašumai ir skirtumai, humanistinių siekių trūkumai, antivisuomeniniai poelgiai ir kitos socialinėje aplinkoje įgytos savybės. Psichologinio darnumo problemos iškyla visur, kur žmonėms reikia veikti grupėmis – tai ir mokyklose, įstaigose, kuriant šeimas ir kt.

Kaip minėjome, tarpasmeniniai santykiai – tai neformalus asmenybės bendravimas. Ypač išskirtinis bendravimas yra su psichine negalią sergančiu klientu. Daugelis jų bendrauja tik su savo aartimaisiais ar jį lankančia slaugytoja, ar socialiniu darbuotoju. Todėl nenuostabu, kad jiems kyla nepilnavertiškumo ir izoliuotumo nuo ,,tikrojo” gyvenimo jausmas.

Bakk A., Grunewald K. (1997, 32p.) teigia ,,Daugeliui jų nepasiekiama tai, kas sudaro suaugusiųjų vyriškąją ir moteriškąją gyvenimo sferą: turėti savo namus, kurti šeimą, turėti vaikų, įsigyti automobilį ir vairuotojo teises,.”, todėl visą šitą pacientui su psichikos sveikatos sutrikimu reikia užpildyti, pakeisti kuo nors kitu. Visas problemas ir padeda spręsti bendruomenės slaugytoja pasitelkdama į pagalbą artimuosius bei pačią visuomenę. Būtina siekti, kkad skirtingų sričių specialistai dalytųsi savo žiniomis ir įgūdžiais. Jie turi sudaryti bendrą komandą. Kadangi jokia komanda negali patenkinti visų sveikatos priežiūros poreikių, būtina skatinti kitų žmonių dalyvavimą ir priimti jų pastangas.

Būtina išlaikyti gerus santykius tarp bendruomenės slaugytojos, specialistų, ppaties paciento bei jį supančių artimųjų. Labai svarbu palaikyti gerus santykius tarpusavyje, visiems dirbti kartu, naudoti visų dalyvių pastangas, vadinasi – bendradarbiauti visiems kartu. Bendradarbiavimas yra svarbiausias komandos bruožas (XXI amžiaus link.Slauga, 1998). Bendradarbiavimas neįmanomas jeigu nebus normalių tarpasmeninių santykių , t.y. normalaus tarpusavio bendravimo.

Taigi, tarpasmeniniai santykiai – neformalus asmenybės bendravimas – būtini kokybiškam slaugytojos darbui bendruomenėje. Ypač tokie santykiai yra būtini bendraujant su pacientais kurie turi psichikos sveikatos sutrikimų.

3.2 Terapinio bendravimo ypatumai

Terapinis bendravimas yra būtinas slaugant pacientus su psichikos sveikatos sutrikimais.

Nicko F. Coady žodžiais, tikslas yra sukurti ,,terapinę sąjungą”. Šią sąjungą jis apibudino kaip darbuotojo ir paciento sugebėjimą dirbti kartu, išlaikant realius bendradarbiavimo santykius, pagrįstus abipusiu pasitikėjimu, abišale simpatija, pagarba ir atsidavimu darbui. (Louise C. Johnson, 2001).

Terapinis bendravimas skiriasi nuo kkasdieninio, asmeniško pokalbio. Šiuo bendravimu sąmoningai stengiamasi paveikti pacientą. Jo pojūčiai ir reakcija į slaugytojos elgesį turėtų pacientui pagerinti sveikatą.

Vesterdal A. (1998) teigia, kad terapinio bendravimo dėka galima pasiekti, pvz.: kad pacientas susigaudytų tam tikrose situacijose, pajustų savo pripažinimą, pasijustų turįs pasirinkimo galimybių, kad jis nevienišas, surastų savyje resursų, išspręstų kai kuriuos savo vidinius konfliktus, įgytų viltį, justų mažiau skausmo ar dar ką nors, kas svarbu jo bendrai situacijai.

Terapinis bendravimas turi techniką, vien talento čia neužtenka, ypač su pacientais kkurie turi psichikos sveikatos sutrikimus. Išskirtini du dalykai terapiniame bendravime, tai smalsumas ir atsargumas. Smalsumas – polinkis domėtis kitu žmogumi ir tyrinėti jį pokalbio metu. Atsargumas padeda nustatyti tyrinėjimo ribas. Jos reikalingos išlaikyti paciento ir slaugytojos tarpusavio lygybę, kad bendravimas pacientui netaptų dvasine prievarta.

Terapinio bendravimo ypatumui priskiriamas klausymasis ir lytėjimas. Klausymasis – ypatingai aktyvus procesas. Klausyti – vadinasi skirti visą dėmesį sklindančiam garso bangų priėmimui. Bendravime vartojama sąvoka ,,klausytis”, tai reiškia, kad dalyvauja ir kiti pojūčiai, ypač rega. Tai įdėmiai žiūrėti ar nukreipti dėmesį reikiama kryptimi. Šiam klausymuisi visiškai kitaip reikia elgtis esant abipusiam bendravimui. Kūno padėtis, galvos linktelėjimas, žvilgsnio ryšys bei nedideli įvairūs paskatinimai rodo, kad mūsų dėmesys nukreiptas į kalbantįjį.

Klausantis reikia atkreipti dėmesį ne tik į sakomus žodžius, bet ir į tai, kas slypi už jų. Mūsų kalboje yra daug posakių ar atskirų žodžių kurie reiškia visai ką kitą. Kalboje ypač yra užmaskuoti jausmų nusakymai. Šių išreiškiamų jausmų stiprumo nusakymui būtina pažinti asmens kalbos vartojimo ypatybes ir foną.

Pacientams labai svarbu, kad slaugytoja jų klauso. Ypač pacientai su psichikos sveikatos sutrikimais nori, kad juos išklausytų slaugytoja, nes artimieji taip negali išklausyti. Juos irgi slegia tie patys rūpesčiai ir nerimas, arba jie jau pavargo jų klausytis.

Aktyviai klausantis, slaugytoja tturi skirti visą dėmesį tam, kad suprastų, kas pacientui slegia širdį, ir pasistengti, kad jis tai išsakytų.

Lytėjimas yra susijęs su rizika. Liečiant pacientą išlieka baimė būti atstumtam, baiminamasi, kad prisilietimas nebūtų suprastas kaip lytinis priartėjimas. Slaugytoja pacientą gali liesti kai yra tam būtinybė, jei reikia atlikti pacientui gydytojo paskirtas procedūras (pvz.: įtrinti, suleisti vaistus ir kt.). Šitoks slaugytojos vaidmuo visiškai pateisina ir jis negali būti atstumtas. Kai lytėjimas naudojamas terapiškai, slaugytoja neapsiriboja vien savo vaidmeniu, ji turi pasinaudoti savo patirtimi. Slaugytoja tampa taip pat pažeidžiama kaip ir pacientas. Lytėjimo nereikėtų vengti, nors jis ir yra rizikingas. Jį reikia išmokti ir patirti. Norint sumažinti lytėjimo panaudojimo riziką, slaugytoja turi rankomis išmokti užfiksuoti, ar pacientas nesipriešina lytėjimui. Vienu metu rankos turi tirti ir lytėti.

Terapinio bendravimo ypatumui priskiriamas atsakas. Atsakas – tai reakcija į paciento bendravimą. Jis gali būti apibrėžtas trimis aspektais: 1) tiriamasis ar netiriamasis, 2) informacinis ar emocinis, 3) maskuojamas ar tiesioginis.

Derinimas – tai, kai slaugytoja prisitaiko prie paciento. Ji atsisėda tokia pat poza kaip pacientas, balsas turi būti ramus, kalbėjimo ritmas pritaikomas prie melancholiškojo.

Slaugytoja gali pamažu pakeisti pokalbio kryptį ir patraukti pacientą į savo pusę. Poveikio dėka, uždaras pacientas gali tapti atviresnis.

Terapinis bendravimas reikalingas tada, kai pacientas išreiškia nnerimą, psichinį disbalansą, baimę, liūdesį ir pan.

Apibendrinant galima teigti, kad terapinio bendravimo ypatumai (smalsumas ir atsargumas, klausymasis ir lytėjimas, atsakas, derinimas, poveikis) užima svarbų vaidmenį bendraujant su pacientais, kurie turi psichikos sveikatos sutrikimus.

3.3 Sveikatos priežiūros ypatumai

Sveikatos ypatumai – tai sveikatos mokymo metodai, sveikatos mokymo nuoseklumas, problemų sprendimo būdai, problemų reikšmingumas.

Labai svarbu, kad pacientai su psichikos sveikatos sutrikimais slaugytoją priimtų kaip asmenį, atstovaujantį jų interesams, pasitikėtų ja. Bendravime labai svarbia slaugytojos savybe turi būti konfidencialumas. Pacientai su psichikos sveikatos sutrikimais dažniausiai nenori, kad jų sveikatos problemos būtų žinomos kitiems.

Pagal Lemon (1998), problemos reikšmingumą siūloma vertinti pagal šešis kriterijus:

· bendruomenės žinios apie problemą;

· bendruomenės motyvai dėl problemos sprendimo;

· slaugytojos galimybė įtakoti problemos sprendimą;

· prieinama ekspertizė problemos sprendimui;

· pasekmė jei problema nebus išspręsta;

· problemos sprendimo spartumas.

Pirminėje sveikatos priežiūroje ypatumas yra tas, kad planuojant sveikatos problemos sprendimo būdus turi būti nuoseklus bei teisingas būdų problemai spręsti parinkimas.

Sveikatos mokymo nuoseklumo ir ugdymo kryptys yra kelios:

· Sveikos gyvensenos įvertinimas – tai žalingų priklausomybių prevencija; sveika mityba ir burnos higiena; arterinės hipertenzijos prevencija; fizinis aktyvumas ir grūdinimasis; streso kontrolė (psichikos sveikatos stiprinimas); sveika ir saugi aplinka, asmens higiena; sveikas lytinis gyvenimas.

· Ligų ir traumų prevencija – tai širdies ir kraujagyslių ligų; vėžio; lytiškai plintančių ligų ir AIDS; infekcinių ligų; dantų ėduonies. Siekti, kad sveikatos mokymas

būtų visiems prieinamas. Mokyti sveikatos saugojimo ir stiprinimo.

· Asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų tikslai: pasiekti, kad sveikatos mokymas taptų visų sveikatos priežiūros darbuotojų darbo tikslas; dalyvauti rengiant ir vykdant sveikatos stiprinimo, socialinės ir gyvenamosios aplinkos gerinimo programas; skatinti sveikatos mokyklų, klubų, kabinetų steigimą, teikti jiems metodinę pagalbą.

· Kitų žinybų veikla: dalyvauti rengiant ir vykdant sveikatos programas; platinti sveikatos stiprinimo žinias, tobulinti žurnalistų, kūno kultūros specialistų ir kitų specialistų išmanymą sveikatos stiprinimo klausymais.

· Bendruomenės dalyvavimas: įtraukti į sveikatos stiprinimo veiklą politines partijas ir ssavivaldos organus; per visuomenines organizacijas skatinti sveiką gyvenseną.

· Mokslininkų uždaviniai: sveikatos mokymo specialistų rengimo ir tobulinimo programų rengimas ir vykdymas; gyventojų elgsenos ir sveikatą veikiančių veiksnių tyrimas; gyventojų sveikatos problemų nuoseklumo tyrimas.

Siekiant gyventi sveikiau labai svarbu, kad kiekvienas sveikatos priežiūros darbuotojas suvoktų sveikatos stiprinimo procesą kaip neatskiriamą kiekvieno bendruomenės nario gyvenimo dalį. Visus bendruomenės narius reikia sugebėti įtraukti į aktyvią sveikatos stiprinimo veiklą siekiant gyventi sveikiau.

Pagal Lemon Slaugą (1998), sveikatos priežiūra yra skirstoma į tris lygius, kaip ir sveikatos mokymas. Tai bbūtų:

1. pirminis sveikatos mokymas;

2. antrinis sveikatos mokymas;

3. tretinis sveikatos mokymas.

Pirminis sveikatos mokymas yra orientuotas į sveikus žmones, turi padėti išvengti ligų.Tai reikia mokyti ir su psichikos sutrikimais sergančiuosius. Mokyti sveikos mitybos, tai būtų mokymas apie sveiką ir subalansuotą maistą, kuriame yra pakankamai maistingųjų mmedžiagų, skaidulų, vitaminų ir t.t.

Antrinis sveikatos mokymas susijęs su sergančiu asmeniu. Šis mokymas padeda pacientui stabilizuoti arba atstatyti prarastą sveikatą. Pvz.: nutukusį pacientą reikia mokyti kaip pakeisti nesveikos mitybos įpročius.

Tretinis sveikatos mokymas – tai neįgaliųjų mokymas. Čia reikia mokyti ne tik pacientą, bet ir artimuosius. Mokyti reikia kaip pasirinkti sveikesnį gyvenimo būdą, kaip išvengti ligos komplikacijų. Pvz.: pacientą sergantį psichine liga ir jei jam yra diabetas, turėtume mokyti jį ir jo artimuosius apie maisto pasirinkimą, kad nesikeistų cukraus kiekis kraujyje, reguliariai tam tikru metu valgyti, kad išvengtų ligos komplikacijų.

Dar vienas sveikatos priežiūros ypatumas būtų pokalbiai. Pokalbiai – tai betarpiškas bendruomenės slaugytojos ir paciento, sergančio psichine liga, kurio elgesį sveikatos stiprinimo atžvilgiu siekiama keisti, bendravimas.

Grupių darbas – tai šiuolaikinis mokymo yypatumas. Tai, kai bendruomenės slaugytoja perteikia informaciją tam tikrai grupei asmenų. Pagrindinis privalumas – aktyvūs dalyviai.

Apibendrinant, galima teigti, kad sveikatos priežiūros ypatumai (t.y. sveikatos mokymo metodai, sveikatos mokymo nuoseklumas,, problemų sprendimo būdai, problemų reikšmingumas) turi didelę reikšmę padedant psichikos sveikatos sutrikimais sergančių pacientų sveikesnei gyvensenai.

TEORINĖS DALIES IŠVADOS

1. Visais laikais kai kurie žmonės turėjo ir tebeturi psichikos sveikatos sutrikimų. Visuomenėje šios grupės žmonėms kaip ir sveikiesiems iškyla tokie patys poreikiai. Juos taip pat kaip ir sveikuosius reikia mokyti apie sveikatos reikšmę, jos ppalaikymą.

2. Psichikos sveikatos sutrikimais sergantys žmonės yra vieni iš labiausiai pažeidžiamų, dėl neigiamo visuomenės požiūrio. Trūksta kitų žmonių supratimo, tolerancijos ir todėl jiems reikalingas ypatingas dėmesys.

3. Psichikos sveikatos sutrikimų turintys žmonės kaip ir sveikieji serga tokiomis pat somatinėmis ligomis. Todėl jiems reikalinga pagalba iš šeimos gydytojo, bendruomenės slaugytojos, bei kitų sričių specialistų.

4. Vienas iš svarbiausių bendruomenės slaugytojos tikslų – kuo geriau tenkinti jų poreikius, mokyti sveikai gyventi, atlikti gydytojų paskirtas procedūras, teikti informaciją jiems rūpimais klausimais.

5. Bendruomenės slaugytoja užima ypatingą vietą pacientų su psichikos sveikatos sutrikimais gyvenime. Ypač reikalingi glaudūs ryšiai tarp jų ir slaugytojos. Pacientai iš bendruomenės slaugytojos nori ne tik slaugos ir priežiūros, bet ir bendravimo, dvasinio ryšio, pagarbos ir supratimo.

4. TYRIMO METODIKA

Bendra tyrimo charakteristika.

Diplominiame darbe naudotasi šiais tyrimo metodais: moksline literatūros analize, medicininėmis kortelėmis, ligos istorijomis ir anketine apklausa, skirta pacientams turintiems psichikos sveikatos sutrikimus.

Tikslas – išsiaiškinti bendruomenės slaugytojos vaidmenį teikiant slaugą pacientams su psichikos sveikatos sutrikimais pirminėje sveikatos priežiūroje, ar ji užima pacientų poreikių tenkinime bei slaugos mokyme svarbią vietą.

4.1 Tyrimo subjektai

Tyrimo tikslui įgyvendinti buvo pasirinkti žmonės sergantys psichikos sveikatos sutrikimais. Visi jie buvo parinkti iš pirminės sveikatos priežiūros centro.

Tyrimo apribojimai.

Tiriamieji buvo parinkti pagal penkis svarbiausius kriterijus: 1) darbingo amžiaus asmenys (18 – 65 metai), 2) psichikos ssutrikimo diagnozė – šizofrenija, depresija, manija, neurozė, 3) psichikos sveikatos būklė tyrimo momentu (be ūmios psichozės simptomų, gebantys komunikuoti ir išlaikyti dėmesį pokalbio metu), 4) dėl somatinių ligų apsilankę pas šeimos gydytoją, 5) laisvanoriškumo atsakant į klausimus.

Atrenkant tiriamuosius pagal psichikos sutrikimo diagnozę ir sveikatos būklę, remtasi informacija, gauta iš medicininių kortelių ir ligos istorijų.

Tyrimo imtis.

Tyrimo metu apklausta 34 psichikos sveikatos sutrikimus turintys respondentai, iš jų 19 moterų, 15 vyrų. Su respondentais dėl tyrimo buvo iš anksto susitarta, gautas jų sutikimas.Buvo išdalinta 34 anketos, kurios visos buvo užpildytos 100%. Iš dalyvavusių anketinėje apklausoje nebuvo nei vieno atsisakiusio.

Duomenys apie tiriamuosius.

4.1.1 lentelė. Duomenys apie tiriamųjų lytį

Lytis

Moterys Vyrai

19 15

Iš lentelės matyti, kad respondentų tarpe dominuoja moterys. Jos sudaro 3/5, likusieji 2/5- vyrai.

4.1.2 lentelė. Respondentai pasiskirstę pagal amžių

Amžius 18-25 26-35 36-45 46-55 56-65

Respondentai 5 4 5 7 13

Dalis 1/8 1/10 1/8 1/5 1/3

Daugiausia dalyvavo vyresnio amžiaus respondentų, 56-65 metų respondentai sudarė 1/3, 46-55 metų amžiaus sudarė1/5, mažiausiai – 26 – 35 metų respondentai, kurie sudarė tik 1/10 visų respondentų .

4.1.3 lentelė. Respondentų išsilavinimas

Išsilavinimas Pradinis Pagrindinis Vidurinis Aukštesnysis Aukštasis

Respondentai 9 11 7 6 1

Dalis 1/4 1/3 1/5 1/7 1/50

Daugiausia respondentų, net 1/3 – žmonės, turintys pagrindinį išsilavinimą. Mažiausia respondentų su aukštuoju išsilavinimu, tik 1/50.

Įstaiga, kurioje buvo pasirinkti respondentai, teikia pirminio lygio paslaugas.

Teikiamos paslaugos: ligų diagnostika ir gydymas, profilaktinis darbas, šeimos konsultavimas, vaikų priežiūra, profilaktiniai skiepai, atliekami tyrimai (kraujo, šlapimo, nustatomas cukraus, cholesterolio kiekis kraujyje, EKG), gydytojų ppaskirtos procedūros(injekcijos į poodį, raumenis, veną, lašinės infuzijos). Dirba įvairių sričių specialistai: šeimos gydytojai, gydytojas – ginekologas, gydytojas – stomatologas, gydytojas chirurgas, bendruomenės slaugytojos. Esant reikalui teikiamos kitų sričių specialistų konsultacijos, atliekami sudėtingesni tyrimai pagal sudarytas sutartis su kitomis gydymo įstaigomis.

4.2 Tyrimo instrumentas

Tyrime buvo naudojama anketinė apklausa. Anketa originali, sudaryta pačios autorės (žiūrėti priedą Nr.1). Kiekvienam respondentui buvo paaiškinta kaip užpildyti anketą, jei jiems iškilo neaiškumų, buvo paaiškinta.

Atliekant anketinę apklausą buvo siekiama:

· Charakterizuoti poreikius pacientų, sergančių psichikos sveikatos sutrikimais.

· Atskleisti bendruomenės slaugytojos vaidmenį ugdant bendruomenės dalyvavimą.

· Ištirti bendruomenės slaugytojos vaidmenį teikiant sveikatos mokymą bei tenkinant būtiniausius poreikius pacientams su psichikos sveikatos sutrikimais.

· Ištirti pacientams su psichikos sutrikimais bendruomenės slaugytojos būtinumą tenkinant jų poreikius, bei slaugytojos sveikatos mokymo būtinumą.

Anketoje buvo pateikta 23 klausimai , kurie buvo grupuojami pagal išsikeltus uždavinius.

Siekiant išsiaiškinti bendruomenės slaugytojos vaidmenį teikiant slaugą psichikos sutrikimus turintiems pacientams buvo atsižvelgta į tas gyvenimo sritis, kurios atspindi asmens sveikatos poreikius ir rodo dabartinę situaciją. Tirta kokį vaidmenį vaidina slaugytoja..

Tyrimo eiga.

· Mokslinės literatūros rinkimas ir analizė, trukmė – 2004m. lapkričio mėn. – 2005 m. sausio mėn.

· Autorinės anketos sudarymas 2005 m. sausio mėn.

· Anketinės apklausos atlikimas 2005m. sausio mėn.

Apdorojant tyrimo rezultatus, kiekvienas klausimas buvo analizuojamas atskirai.

5. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ

Slaugytojos vaidmeniui buvo priskirta:

· slaugos mokymas;

· poreikių tenkinimas;

Duomenys apie

slaugos mokymą ir poreikių tenkinimą buvo renkami apklausiant tiriamuosius to paties klausimyno.

Iškilusioms slaugos problemoms respondentai kreipiasi pagalbos į bendruomenės slaugytoją.

Iškilus slaugos problemoms pagalbos iš bendruomenės slaugytojos pageidauja 3/4 respondentų. 1/7 respondentų – nori retai, o 1/13 niekada nesikreipia (žr.5.1 pav.). Gauti rezultatai rodo, kad didžioji dauguma pacientų nori iš bendruomenės slaugytojos pagalbos iškilusioms slaugos problemoms spręsti.

5.1 pav. Slaugos problemų pagalbos ieškojimas %

Tyrimu norėta išsiaiškinti ar atlieka bendruomenės slaugytoja gydytojo paskirtas procedūras jei to reikia pacientams. Iš 34 respondentų teigiamai aatsakė 3/4, kad gydytojo paskirtas procedūras atlieka dalinai atsakė 1/4, ne – nepažymėjo nei vienas respondentas (žr.5.2 pav.).Todėl galima sakyti, kad bendruomenės slaugytoja daugiau ar mažiau atlieka gydytojo paskirtas procedūras.

5.2 pav. Atliekamos gydytojo paskirtos procedūros %

Atsakydami į klausymą : “Ar pakankamai moko kaip vartoti vaistus?” 1/2 tyrime dalyvavusių respondentų nurodė, jog pakankamai. 2/5 teigė, kad nepakankamai.

Tačiau likusieji atsakė, kad visiškai to nemoko. Jie sudaro 1/13 visų dalyvavusių respondentų (žr.5.3 pav.). Iš rezultatų matyti, kad bendruomenės slaugytoja turėtų daugiau mokyti kkaip vartoti vaistus, jei to nori pacientas.

5.3 pav. Mokymas apie vaistų vartojimą%

Tyrimo rezultatai rodo, kad daugiau kaip pusę respondentų bendruomenės slaugytoja pakankamai supažindina su vaistų poveikiu organizmui. Mažiau kaip pusė respondentų teigė, kad dalinai. Likusieji, tik 1/30, kad nesupažindina (žr. 55.4 pav.). Tai rodo, kad didžioji dauguma gauna informacijos iš bendruomenės slaugytojos apie vaistų poveikį organizmui.

5.4 pav. Mokymas apie vaistų poveikį organizmui %

Tyrimu norėta išsiaiškinti ar slaugytoja pakankamai moko kaip išvengti ligų. 3/4 tiriamųjų pažymėjo, kad pakankamai. 1/3 pažymėjo, kad nepakankamai. Paminėtina tai, jog slaugytoja moko pacientus kaip išvengti ligų, nes, kad visiškai nemoko neatsakė nei vienas respondentas (žr. 5.5 pav.).

5.5 pav. Mokymas kaip išvengti ligų %

Tyrimo rezultatai rodo, kad slaugytoja moko kaip stabilizuoti arba atstatyti prarastą sveikatą Iš 34 respondentų 2/3 pažymėjo, kad moko. 1/3 – kad moko dalinai, kad visiškai nemoko neatsakė nei vienas (žr. 5.6 pav.).

5.6 pav. Mokymas kaip stabilizuoti ar atstatyti prarastą sveikatą

Tyrime buvo svarbu sužinoti tiriamųjų nuomonę apie slaugytojos mokymą kaip pasirinkti sveikesnį gyvenimo bbūdą. 4/5 pažymėjo, kad slaugytoja pakankamai moko. Nepakankamai – pažymėjo 1/5. Visiškai nemoko – nepažymėjo (žr. 5.7 pav.). Toks didelis tiriamųjų pažymėjimas, kad pakankamai moko kaip pasirinkti sveikesnį gyvenimo būdą, rodo bendruomenės slaugytojos būtinumą sveikatos mokyme.

5.7 pav. Mokymas apie sveikesnį gyvenimo būdą %

Atsakydami į klausimą “Ar pakankamai slaugytoja moko kaip išvengti slaugos komplikacijų?” 3/5 respondentų atsakė teigiamai. 1/3 atsakė nepakankamai. 1/13 atsakė, kad visiškai nemoko (žr. 5.8 pav.). Iš rezultatų matyti, kad didžiąją daugumą pacientų bendruomenės slaugytoja moko kaip išvengti sslaugos komplikacijų.

5.8 pav. Mokymas kaip išvengti slaugos komplikacijų %

Tyrimo rezultatai rodo, kad respondentams iškyla įvairūs fiziologiniai poreikiai. Aktualiausias miego poreikis. Jį pažymėjo net 3/5 respondentų. Maisto – pažymėjo 1/3. 4% pažymėjo seksualinį poreikį (5.9 pav.).

5.9 pav. Fiziologiniai pacientų poreikiai %

Tyrimu norėta išsiaiškinti ar slaugytoja padeda iškilus fiziologinių poreikių problemoms. 2/5 atsakė, kad padeda. 1/3 atsakė, kad mažai padeda. Visiškai nepadeda nepažymėjo nei vienas (žr. 5.10 pav.). Todėl galima sakyti, kad slaugytoja padeda iškilus fiziologinių poreikių problemoms.

5.10 pav. Fiziologinių poreikių tenkinimas %

Tyrimu siekta išsiaiškinti ar iškyla saugumo poreikiai. 5.11 pav. matyti, kad dominuoja neaiški ateitis. Ja susirūpinę net 1/2 respondentų. 1/3 iškyla neaiškumas dėl vaistų. Likusieji 1/8 sunerimę dėl supančios aplinkos. Iš respondentų pažymėtų duomenų matyti, kad jiems iškyla saugumo poreikiai.

5.11 pav. Saugumo poreikiai %

Iš 34 respondentų, 3/4 atsakė, kad jiems iškilus saugumo poreikiams slaugytoja padeda. Mažai padeda atsakė 1/8. Visiškai nepadeda – nepažymėjo nei vienas (žr. 5.12 pav.). Šie rezultatai rodo, kad slaugytojos vaidmuo saugumo poreikių tenkinime užima svarbią vietą.

5.12 pav. Saugumo poreikių tenkinimas %

Lyginant kaip respondentai nurodė socialinius poreikius įvairiose srityse, tapo akivaizdu, kad dominuoja draugijos poreikiai (žr. 5.13 pav.).

Draugijos (bendravimo) poreikių sritis susijusi su asmens gebėjimu užmegzti tarpasmeninius ryšius, draugauti. Problemas šioje srityje nurodė 3/4 respondentų. Kiti ssocialiniai poreikiai nėra respondentams tokie svarbūs kaip bendravimas. Taigi bendravimas turėtų vaidinti svarbų vaidmenį tarp paciento ir slaugytojos.

5.13 pav. Socialiniai poreikiai %

Kad iškilusius socialinius poreikius padeda spręsti slaugytoja rodo respondentų atsakymai į pateiktą jiems klausimą. Padeda – atsakė 3/5. Mažai padeda – atsakė 1/3. Visiškai nepadeda – atsakė 1/13 (žr. 5.14 pav.). Taigi, slaugytoja vaidina svarbų vaidmenį respondentų socialinių poreikių tenkinime.

5.14. pav. Socialinių poreikių tenkinimas %

Slaugytoja pakankamai suteikia informacijos, kai jie to pageidauja – pažymėjo 3/4 respondentų. Nepakankamai – pažymėjo1/5. Visiškai nesuteikia informacijos – pažymėjo 1/10 visų respondentų (5.15 pav.). Gauti rezultatai rodo, kad slaugytoja apsiriboja ne vien tik procedūromis, kurias paskiria gydytojas, bet ir teikia informaciją jei to pageidauja pacientas.

5.15 pav. Pacientams teikiama informacija %

Tyrimu taip pat norėta sužinoti respondentų nuomonę apie tai, ar jie jaučiasi saugiau jei slaugytoja suteikia reikalingos jiems informacijos. Iš tyrimo rezultatų matyti, kad saugiau jaučiasi net 3/5 visų respondentų. Iš dalies saugiau jaučiasi 1/3. Jaučiasi nesaugiai – 1/13 (žr. 5.16 pav.). Iš gautų rezultatų matyti, kad slaugytoja turi teikti pacientams informaciją, kad jie jaustųsi saugiau.

5.16 pav. Saugumas gaunant reikalingos informacijos %

Tyrimu išsiaiškinta ar slaugytojos suteikta informacija padeda ieškoti savalaikės pagalbos, jei to reikia. Respondentų nuomone, kad padeda, pažymėjo3/4. Iš dalies padeda –1/4. Visiškai nnepadeda – 2% (žr. 5.17pav.). Taigi galime daryti išvadą, jog slaugytoja turi suteikti reikiamos informacijos, nes tai padeda pacientams ieškoti savalaikės pagalbos.

5.17 pav. Savalaikės pagalbos ieškojimas %

Pateikiant klausimą “ Ar Jūsų nuomone, būtinas neformalus bendravimas – tarpasmeniniai santykiai tarp slaugytojos ir Jūsų?”, beveik visi respondentai atsakė teigiamai, kad būtinas. Jie sudaro 9/10. Kad bendravimas neturi reikšmės t.y. gali būti ir gali nebūti – atsakė1/8. Visiškai nebūtinas – neatsakė nei vienas (žr. 5.18 pav.). Iš rezultatų matyti, kad tarpasmeniniai santykiai yra būtini tarp slaugytojos ir paciento.

5.18 pav. Bendravimo svarba tarp slaugytojos ir paciento %

Tyrimu taip pat norėta sužinoti respondentų nuomonę ar išklauso slaugytoja pacientų. Kad išklauso pakankamai pažymėjo ½ respondentų. Nepakankamai – pažymėjo1/3. Visiškai neskiria laiko – pažymėjo 1/30 (žr. 5.19 pav.).

5.19 pav. Slaugytoja išklauso pacientų %

Tyrimu išsiaiškinta apie ką dažniausiai pacientai kalbasi su slaugytoja. Apie savo problemas kalbasi daugiausiai – 1/3 respondentų. 1/3 – kalbasi apie sveikatą. Apie tai, kokios pagalbos reikia – kalbasi1/4. Kiek mažiau kalbasi apie šeimą – 1/8 (žr. 5.20 pav.). Taigi galime daryti išvadą, kad pacientai kalbasi su slaugytoja apie viską t.y. apie savo problemas, apie

sveikatą, apie tai kokios pagalbos jiems reikia, net apie šeimą.

5.20 pav. Pacientų ir slaugytojos pokalbių temos %

Tyrimu taip pat norėta sužinoti koks yra bendravimas su slaugytoja. Beveik visi tiriamieji atsakė, kad lengvas. Tai sudaro net 4/5 respondentų. Kita – pasirinko du tiriamieji. Abu jie akcentavo, kad bendrauti nedrąsu. Tai sudaro 1/10 respondentų. 1/13 teigė, kad bendravimas sunkus. Likusieji 1/30 – varginantis (žr. 5.21 pav.). Galima teigti, kad bendravimas tarp paciento ir slaugytojos yra lengvas.

5.21 pav. Bendravimas tarp paciento ir slaugytojos %%

TYRIMO IŠVADOS

1. Gauti rezultatai rodo, kad didžioji dauguma pacientų nori iš bendruomenės slaugytojos pagalbos iškilusioms slaugos problemoms spręsti. Taip teigė 3/4 respondentų.

2. Iš gautų rezultatų matyti, kad slaugytoja atlieka gydytojo paskirtas procedūras, taip pažymėjo 3/4 respondentų, o likusieji 1/4 – dalinai.

3. Tyrimo rezultatai rodo, jog slaugytoja pacientus moko kaip išvengti ligų. 3/4 tiriamųjų pažymėjo, kad pakankamai, 1/3 – moko iš dalies, kad visiškai nemoko nepažymėjo nei vienas respondentas.

4. Tyrimu išsiaiškinta, kad 2/3 pacientų slaugytoja moko kaip stabilizuoti, arba atstatyti prarastą sveikatą, o likusieji – mmoko nepakankamai.

5. Beveik visi respondentai teigė, kad slaugytoja pakankamai moko kaip pasirinkti sveikesnį gyvenimo būdą. Likusieji 1/6 pažymėjo, kad nepakankamai.

6. Iš tyrimo rezultatų matyti, kad didžiąją daugumą pacientų bendruomenės slaugytoja moko kaip išvengti komplikacijų.

7. Tyrimu buvo išaiškinta, kad bendruomenės slaugytoja padeda pacientams iškilus ffiziologiniams, saugumo bei socialiniams poreikiams. Galima sakyti, jog slaugytoja tenkina visus šiuos poreikius. Daugiau kaip pusė respondentų teigė, kad iš slaugytojos gauna pagalbą šiems poreikiams tenkinti.

8. Tyrimo rezultatai rodo, jog neformalus bendravimas užima ypatingą vietą tarp slaugytojos ir paciento. Beveik visi respondentai atsakė, kad būtini tarpasmeniniai santykiai.

IŠVADOS

1. Pacientams turintiems psichikos sveikatos sutrikimus iškyla fiziologiniai, saugumo, bendravimo, meilės ir prieraišumo poreikiai. Jie kuo daugiau nori žinoti apie sveikatos palaikymą, jos gerinimą, kaip vartoti vaistus, koks jų poveikis organizmui.

2. Siekiant spręsti sveikatos problemas bendruomenės slaugytoja įtraukia bendruomenę į veiklą. Ji veikia kaip organizatorė. Jos pagrindinis tikslas – nuolatinis bendradarbiavimas, įvairių ginčų, konfliktų sprendimas, tarpusavio supratimas. Ji remia, pataria ir moko bendruomenės narius.

3. Iš tyrimo rezultatų matyti, kad bendruomenės slaugytoja vaidina didelį vaidmenį teikiant slaugą psichikos ppacientams pirminėje sveikatos priežiūroje.

Slaugytoja tenkina pacientų su psichikos sveikatos sutrikimais poreikius, teikia informaciją įvairiais iškilusiais klausimais, moko sveikai gyventi, kaip išvengti ligos komplikacijų, atlieka gydytojo paskirtas procedūras, supažindina apie vaistų poveikį organizmui, bei jų vartojimą. Reikalui esant nukreipia pacientus konsultacijai pas kitus specialistus.

Bendruomenės slaugytojos vaidmuo – tai slaugytoja, mokytoja, vadovė, klausytoja, patarėja.

4. Gauti tyrimo rezultatai rodo, kad pacientams turintiems psichikos sveikatos sutrikimus svarbią vietą poreikių tenkinime bei sveikatos mokyme užima bendruomenės slaugytoja. Tai rodo jos būtinumą pacientams.

PASIŪLYMAI

1. Kadangi bendruomenės sslaugytojos darbas su pacientais turinčiais psichikos sveikatos sutrikimus yra sunkus, reikėtų glaudžiai bendradarbiauti su psichikos sveikatos centro darbuotojais, kitų sričių specialistais, bendruomenės nariais. Būtų gerai, kad darbuotojai bendrai susitiktų, pasidalintų darbo patirtimi, įgūdžiais ir spręstų, kaip galėtų dirbti dar efektyviau.

2. Kadangi tyrimas nurodė, kad slaugytoja iš dalies patenkina kai kurių pacientų poreikius taip pat kai kuriuos pacientus ne pilnai moko sveikatos mokymo, reikėtų tobulinti darbuotojų žinias, pavyzdžiui, siunčiant darbuotojus į kvalifikacijos kėlimo kursus.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Almas H. Klinikinė slauga. – Vilnius: Charibdė, 1999. – ISBN 9986 – 745 – 33 – 0.

2. Bagdonas A. Tarptautinė funkcionavimo, negalumo ir sveikatos klasifikacija. – Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija, 2004. – ISBN 9986 – 9357 – 9 – 2.

3. Bakk A., Grunewald K. Globa. – Vilnius: Avicena, 1997. – ISBN 9986 – 437 – 41 – 5.

4. Carter R., Golant S. K. Pagalba sergančiajam psichikos liga. – Vilnius: Ženevos iniciatyva psichiatrijoje, 2002. – ISBN 9955 – 9479 – 1 – 8.

5. Cymru C. Tarp žmonių. – Vilnius: Apyaušris, 2000. – ISBN 9986 – 467 – 47 – 0.

6. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. – ISBN 5 – 420 – 01242 – 1.

7. Dilingas H., Reimeris C. Psichiatrija ir psichoterapija. – Vilnius: Avicena, 2000. –– ISBN 9986 – 437 – 68 – 7.

8. Doc. dr. Almonaitienė J. ir kt. Bendravimo psichologija. – Kaunas: KTU Psichologijos katedra, 2001. – ISBN 9955 – 09 – 033 – 2.

9. Jacikevičius A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija. – Vilnius, 1995. – ISBN 9986 – 465 – 18 – 4.

10. Johnson L. C, Socialinio darbo praktika. – Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija, 2001. – ISBN 9986 – 9357 – 2 – 5.

11. Kriščiūnas A. Psichiatrija. – Vilnius: Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Leidybos centras, 1997. – ISBN 9986 – 03 – 348 – 9.

12. Lemon. Slauga . Ligų prevencija ir sveikatos mokymas. – Vilnius: Charibdė, 1998. – ISBN 9986 – 745 – 18 – 7.

13. Leonavičius J. Sociologijos žodynas. – Vilnius: Academia, 1993. – ISBN 9986 – 08 –002–9.

14. Pečiulis S. 10 sėkmingo gyvenimo paslapčių asmenims, turintiems psichikos sveikatos problemų. – Vilnius: Leidybos centras, 2002. – ISBN 9955 – 523 – 01 – 8.

15. Šniukaitė D. Slauga pirminėje sveikatos priežiūroje. – Vilnius: Charibdė, 1998. – ISBN 9986 – 745 – 16 – 0.

16. Vesterdal A. Sveikatos priežiūra ir ligonių slauga. – Vilnius: Charibdė, 1998. – ISBN 9986 – 745 – 11 – X.

17. Wetterberg L. Psichiatrija. – Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 1994. – ISBN 91 – 971272 –– 13.

18. XXI amžiaus link. Slauga pirminėje sveikatos priežiūroje. – Vilnius: Charibdė, 1998. – ISBN 9986 – 745 – 16 – 0.

19. Žydžiūnaitė V. Baigiamojo diplominio darbo parengimas ir įvertinimas. – Klaipėda: Klaipėdos kolegija, Sveikatos fakultetas, 2002. – ISBN 9955 – 9490 – 0 – 7.

20. Žydžiūnaitė V., Gudelienė – Gudelevičienė L. Moksleivių sveikatos ugdymas. – Vilnius: SDTSC, 2000. – ISBN 9986 – 677 – 06 – 8.

21. Maslow A. H. Motivation and Personality. New York: Harper&Row, 1954.

1 PRIEDAS

ANKETA

Gerb. Respondente,

Šią apklausą atlieka Klaipėdos kolegijos Sveikatos fakulteto IV kurso studentė Raimonda Žaranskytė, rengianti diplominį darbą, Jūsų nuoširdūs atsakymai bus panaudoti diplominiame darbe.

Anketa – anoniminė, todėl vardo ir pavardės rašyti nereikia.

Atsakydami į anketos klausimus, parašykite arba apibraukite, Jūsų manymu tinkamiausią atsakymo variantą.

· Jūsų lytis (parašykite)………………………..

· Koks Jūsų amžius? (parašykite)……………………

· Jūsų išsilavinimas.

o Pradinis;

o Pagrindinis;

o Vidurinis;

o Aukštasis.

· Ar dažnai kreipiatės į bendruomenės slaugytoją pagalbos dėl iškilusių slaugos problemų?

o Dažnai;

o Retai;

o Niekada nesikreipiu.

· Ar slaugytoja atlieka gydytojo paskirtas procedūras?

o Taip;

o Ne;

o Dalinai.

· Jūsų manymu ar pakankamai moko kaip vartoti vaistus?

o Pakankamai;

o Nepakankamai;

o Visiškai to nemoko.

· Ar supažindina su vaistų poveikiu organizmui?

o Taip;

o Ne;

o Dalinai.

· Jūsų nuomone, ar slaugytoja moko kaip išvengti ligų?

o Taip;

o Ne;

o Dalinai.

· Ar pakankamai moko kaip stabilizuoti arba atstatyti

prarastą sveikatą?

o Pakankamai;

o Nepakankamai;

o Visiškai nemoko.

· Jūsų nuomone, ar slaugytoja moko kaip pasirinkti sveikesnį gyvenimo būdą?

o Taip;

o Ne;

o Visiškai nemoko.

· Ar slaugytoja moko kaip išvengti slaugos komplikacijų?

o Taip;

o Ne;

o Visiškai nemoko.

· Kokie Jums iškyla fiziologiniai poreikiai?

o Maisto;

o Miego;

o Deguonies;

o Seksualinis;

o Kita (įrašyti)………………………..

· Ar Jūsų nuomone, slaugytoja padeda iškilus fiziologiniams poreikiams?

o Padeda;

o Dalinai padeda;

o Visiškai nepadeda.

· Kokie Jums iškyla saugumo poreikiai?

o Supančios aplinkos;

o Neaiškios ateities;

o Neaiškumas dėl vaistų, kuriuos vartojat;

o Kita (įrašyti)………………………..

· Ar padeda slaugytoja iškilus saugumo poreikiams?

o Padeda;

o Dalinai ppadeda;

o Visiškai nepadeda.

· Kokie Jums iškyla socialiniai poreikiai?

o Draugijos;

o Artimų santykių;

o Lytinio gyvenimo;

o Vaikų priežiūros;

o Telefono;

o Transporto;

o Pašalpos;

o Kita (įrašykite)……………………….

· Ar padeda slaugytoja spręsti iškilusius socialinius poreikius?

o Padeda;

o Mažai padeda;

o Visiškai nepadeda.

· Jūsų nuomone, slaugytoja pakankamai suteikia informacijos kai Jūs to pageidaujate?

o Pakankamai;

o Nepakankamai;

o Visiškai nesuteikia.

· Ar jaučiatės saugiau jei slaugytoja pilnai suteikia Jums reikalingos informacijos?

o Taip;

o Iš dalies;

o Jaučiuosi nesaugiai.

· Jūsų nuomone, slaugytojos suteikta informacija padeda ieškoti savalaikės pagalbos, jei to reikia?

o Padeda;

o Iš dalies padeda;

o Visiškai nepadeda.

· Ar JJūsų nuomone, būtinas neformalus bendravimas – tarpasmeniniai santykiai tarp slaugytojos ir Jūsų?

o Būtinas;

o Nebūtinas;

o Visiškai nebūtinas.

· Ar slaugytoja išklauso Jus?

o Išklauso;

o Neišklauso;

o Iš dalies išklauso.

· Apie ką dažniausiai kalbatės su slaugytoja?

o Apie savo problemas;

o Apie tai, kokios pagalbos reikia;

o AApie sveikatą;

o Apie šeimą;

o Kita (įrašykite)……………………….

· Jūsų manymu, koks yra bendravimas su slaugytoja?

o Lengvas;

o Sunkus;

o Varginantis;

o Kita (įrašykite)……………………….

DĖKOJU UŽ JŪSŲ

ATSAKYMUS