paliatyvios pagalbos svarba mirimo procese

TURINYS

ĮVADAS………………………… 3

1. MIRTIES IR MIRIMO SAMPRATA…………………….. 4

1.1. MIRTIES PRASMĖ………………………… 5

1.2. POŽIŪRIS Į MIRTĮ IR MIRŠTANČIUOSIUS………………… 7

1.3. MIRŠTANČIŲJŲ POREIKIAI……………………….. 9

2. PALIATYVIOS PRIEŽIŪROS APIBRĖŽTIS………………… 10

2.1. SLAUGYTOJO JAUSMAI MIRŠTANČIŲJŲ SLAUGYMO PROCESE…… 12

IŠVADOS………………………… 16

LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………… 17

ĮVADAS

Gimimas yra gyvenimo šioje žemėje pradžia, o mirtis – jo pabaiga. Tačiau priešingai negu gimimo atveju, prieš mirtį, jeigu ji nėra netikėta ir nelaukta, vyksta mirimo procesas, kuriame žmogus aktyviai dalyvauja. Būtent dėl tos priežasties mirimas yra įtrauktas į slaugos modelį.

Nors mirties faktas geriausiai žinomas, realiame gyvenime mažai galvojama apie mirtį. Amžių bėgyje keitėsi ne tik mirties samprata, bbet ir jos prasmė. Kiekvienas žmogus savaip žiūri į gyvenimą, mirimą ar mirtį. Kiekvienam žmogui mirimas yra unikalus patyrimas, sukeliantis labai sudėtingų problemų ir gilių emocinių išgyvenimų.

Palengvinti paskutiniąsias nepagydomų ligonių dienas, padėti jiems iki gyvenimo pabaigos išlikti oriems, susikaupusiems yra paliatyvios slaugos uždavinys. Kaip nurodo I. Poniškaitė (Geriatrija, 1998), paliatyvi slauga – tai bendroji slauga, pritaikyta nepagydomų ligonių reikmėms, padedanti aktyviai spręsti fizines, psichologines, dvasines ir tarpusavio santykių problemas. Jei nepaisoma bent vienos iš šių problemų, negali būti nė kalbos aapie paliatyvią slaugą.

Mirimo, mirties ir netekties supratimas, be abejonės, yra svarbu sveikatos profesionalams, ypač slaugėms, jeigu norima mirštantiems ir netektį patyrusiems žmonėms suteikti kvalifikuotą ir jautrią pagalbą. Ligonio gyvenimo pabaigoje yra svarbūs ne tik biologiniai poreikiai, bet ir psichologinės, dvasinės pproblemos. Juk ligoniams dažnai kyla tokie klausimai: „Ko aš iš tikrųjų norėčiau? Ką aš daryčiau per tą laiką, kuris dar liko man gyventi? Kur aš norėčiau mirti?“. Kiekvienas mūsų esame patyrę netektį, vienaip ar kitaip susidūrę su skausmo ir ligonio vienatvės problema, su atsakomybe už sergančio žmogaus gydymą. Kiekvienas norėtume išeiti iš šio gyvenimo oriai, mylimų žmonių apsuptyje, sulaukę kvalifikuotos pagalbos. Todėl turi būti siekiama visavertiško sunkiai sergančio žmogaus poreikių patenkinimo, žmogaus, kuris iki pat mirties būtų traktuojamas kaip jaučiantis, mąstantis ir veikiantis individas.

Slaugyti sunkiai sergančius ir mirštančius pacientus bei paremti jų artimuosius yra vienas sudėtingiausių užduočių, su kuria savo praktikoje susiduria slaugytojas. Matyti kaip kažkas neišvengiamai ruošiasi mirti niekada netaps įpročiu, todėl tokios akimirkos visada pasiekia slaugytojo jausmus. JJis turi turėti ne tik medicininių žinių, bet gerai išmanyti sergančio žmogaus psichologiją bei pats būti tvirtai, psichologiškai pasirengęs.

1. MIRTIES IR MIRIMO SAMPRATA

Gimimas – gyvenimo pradžia, o mirimas – jo pabaiga. Rūpestį kelia ne vien tik mirties įvykis, bet visų pirma mirimo procesas. Mirimas kaip fizinis procesas yra labai sudėtingas fenomenas. Svarbiausia yra tai, kad gydytojas retai kada gali tiksliai diagnozuoti mirimo pradžią ir tiksliai prognozuoti, kada žmogų ištiks mirtis. Anot Kalish, mirtis yra procesas, prasidedantis mirimu ir pasibaigiantis mmirtimi. Kitaip tariant mirtis – galutinė ir negrįžtama mirimo stadija. Mirimas – procesas, per kurį organizmas praranda savo gyvybingumą (Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos, 2002).

Galima būtų pasakyti, kad gyvenimo procesas mirimo procese tampa fatališku, nes visos gyvybinės veiklos atėjus mirčiai būna paveiktos ir ilgainiui visai nutrūksta. Apibrėžiant žodį gyvybinis, esmė yra suvokti, kad mirtis yra vienintelis iš tiesų tikras dalykas. Visas žmogaus gyvenimas nugyvenamas žinant, kad mirtis yra neišvengiama. Kai kuriems žmonėms ši mintis gyvenimą aptemdo, o kai kuriems suteikia gyvenimo prasmę. Žinoma, žmonės gyvena ne vien tik laukdami savo galimos mirties, bet ir žinodami, kad jų mylimi žmonės taip pat mirs.

Mirštančiuoju laikomas tokios fizinės būklės asmuo, kai jau nebesitikima pagerėjimo. Mirimo procesas galintis trukti akimirką labai staigios mirties atveju, gali būti ir labai ilgas. Anot Sudnow (Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos, 2002), mirštantis išgyvena socialinę, psichologinę, fiziologinę ir biologinę mirtį.

Socialinė mirtis ištinka, kai dėl ligos ar senatvės pasikeičia ir susiaurėja asmens socialiniai ryšiai, lieka mažiau kontaktų su išoriniu pasauliu. Slaugos ligoninėje, prieglaudoje ar savo kambaryje žmogus tarsi įkalinamas. Bijodami įskaudinti ar saugodamiesi nemalonių išgyvenimų ir nepatogumų artimieji vengia mirštančiojo nežinodami kaip su juo elgtis, kalbėtis.

Psichologinė mirtis įvyksta, kai visiškai pasikeičia asmenybė paveikta ligos ar senatvės. Mirštančiojo gebėjimą aautomatiškai funkcionuoti, priimti sprendimus ar išreikšti jausmus keičia nuolat patiriamas stresas, skausmas, vartojami medikamentai. Pakinta bendravimas su aplinkiniais, dažnai išryškėja regresijos požymiai. Socialinių ryšių siaurėjimą įtakoja pasunkėjęs bendravimas, o tai skatina asmens izoliaciją ir pagreitina socialinę mirtį.

Fiziologinė mirtis ištinka, kai paliauja funkcionuoti organų sistemos. Senatvėje šis procesas gali vykti laipsniškai silpnėjant organų sistemos funkcijoms. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad senas žmogus gali labai skausmingai reaguoti į organų funkcijų nusilpimą (klausos, regos, judėjimo sistemos sutrikimus, atminties silpnėjimą). Žmogus miršta nustojus funkcionuoti gyvybiškai svarbioms organų sistemoms.

Biologinė mirtis – viso organizmo mirtis, kai žmogus liaujasi egzistavęs.

Medicinos požiūriu, skiriama klinikinė ir biologinė mirtis.

Klinikinė mirtis nustatoma, kai nustoja kvėpavimas ir širdies veikla. Kai kuriais atvejais, skubiai suteikus pagalbą, t.y. dirbtinai palaikant kvėpavimą ir širdies veiklą, mirštantįjį galima atgaivinti. Jei ligonis nekvėpuoja daugiau ir 5 minutes, įvyksta biologinė mirtis, po kurios jo atgaivinti nebepavyksta, nes smegenų žievės ląstelės žūsta negrįžtamai.

Pagal Harvardo medicinos mokyklos komiteto rekomendacijas mirusiu laikomas toks žmogus, kuris nejaučia ir nereaguoja į dirgiklius, nejuda ir nekvėpuoja, išnykę refleksai, lygi elektroencefalograma; jei šie požymiai konstatuojami ilgiau kaip 24 val., žmogus laikomas mirusiu. Ši schema nėra labai paplitusi. Paprastai mirusiu laikomas žmogus, kuris nekvėpuoja, kurio širdis neplaka ir kurio visi refleksai išnykę.

Pasak Popiežiškosios MMokslų Akademijos biomedicininio mirties apibrėžimo, „asmuo yra miręs, kai jis negrįžtamai praranda bet kokį gebėjimą integruoti ir koordinuoti fizines bei protines kūno funkcijas. Mirtis įvyksta, kai galutinai nutrūksta savaiminės širdies ir kvėpavimo funkcijos arba kai konstatuojamas negrįžtamas visos smegenų veiklos sustojimas“.

1.1. Mirties prasmė

Kiekvienas žmogus savaip suvokia mirtį, todėl mirtis gali turėti daug prasmių. Kultūrinė ir socialinė aplinka, asmenybės branda ir religiniai įsitikinimai įtakoja mirties prasmės suvokimą, tačiau keičiantis šiems veiksniams gali keistis ir suvokimas.

Kraštuose, kur mirimas pirmiausia yra šeimos rūpestis, egzistuoja daugybė su mirtimi susijusių papročių. Mirusiojo artimieji įvairių ritualų ir ceremonijų metų padrąsinami atvirai gedėti ir ieškoti bendruomenės narių užuojautos bei paramos. Kiekvienoje kultūroje, visuomenėje yra skirtingos šermenų ir laidojimo apeigos.

Šiuolaikinėje visuomenėje, pasak Aries, mirtis tapo kultūriškai nematoma. Psichiatrai ir ligoninės ėmė kontroliuoti mirties reikšmę, mirtis ir gedulas suasmeniškėjo, žmonės skatinami neigti mirtį ir kliautis medicina. Šiuo metu mirtis suvokiama labai plačiai, nuo nematomos mirties iki „originalios mirties“ (Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos, 2002). Šiais laikais, kai visuomenę sudaro mažos branduolinės šeimos, neretai jų nariai gyvena vienas nuo kito toli ir kiekvienas iš jų kažkur skuba. Tuomet gyvenime, pilname rūpesčių, liūdesys yra tik dar vienas kliuvinys, todėl gedėti geriau ne viešai ir trumpai. Anot Norbert, „mirimas buvo subtiliai

nustumtas į visuomenės gyvenimo užkulisius. ir greitai pašalintas.techniškai tobulai nuo mirties patalo tiesiai į kapą!“ (Slaugos pagrindai. Nuo gyvenimo modelio prie slaugos modelio, 1999).

Baimė yra natūrali ir dažniausiai pasireiškianti reakcija į mirtį. Kaip teigia Marshall, tas pats žmogus vienais aspektais mirties bijo, kitais – ne. Kartais žmogaus gyvenimas tampa toks nepakeliamas, jog mirtis atrodo tarsi išsivadavimas (Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos, 2002). Kai kuriems sunkiai sergantiems ir priklausomiems seniems žmonėms mirtis gali būti laukiamas kaip išsilaisvinimas iš nepatogumų ir kančių. TTik nedaugeliui mirimo procesas gali būti ilga drąsi kova, nepaisant silpno kūno, savo orumui ir savigarbai išlaikyti. Prielaidą, jog senesni žmonės mažiau bijo mirties nei jauni ar vidutinio amžiaus žmonės, patvirtina daugybė atliktų tyrimų. Seni žmonės, turėdami mažiau ateities planų ir mažiau vertindami gyvenimą, jaučia mažesnę mirties baimę. Jie supranta, kad artėja jų gyvenimo pabaiga. Be to, ilgo gyvenimo kelyje jie turi susitaikyti su draugų bei artimųjų mirtimi, o tai padeda geriau susitaikyti su artėjančia mirtimi.

Apžvelgus šiai temai artimą lliteratūrą pastebėta, jog žmonės, turintys tvirtus religinius įsitikinimus mažiau bijo mirties, negu netikintys.

Diagnozavus mirtiną ligą žmogus įgyja vadinamąjį „mirštančiojo vaidmenį“, kuris priklauso nuo mirštančiojo amžiaus ir dar likusio gyventi laiko. Jei mirtina liga diagnozuojama jaunam žmogui, jis skatinamas kovoti iir nepasiduoti ligai, ieškoti gydymo galimybių bei aktyviai priešintis mirčiai. Tuo tarpu iš senų žmonių labiau tikimasi pasyvumo. Kaip teigia Kastenbaum, seni žmonės jaudinasi labiau dėl mirimo aplinkybių negu dėl pačios mirties (Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos, 2002). Iš senų žmonių labiau laukiama ramybės ir susitaikymo, o jauniems leidžiama reikšti pyktį, nusivylimą, skausmą.

Literatūroje plačiai apibūdintos mirimo stadijos ir jų išgyvenimas. Elisabeth Kubler-Ross (2001) aprašo 5 mirimo stadijas, pakopas, kurias patiria žmonės, susidurdami su mirtimi (ir ligoniai, ir jų artimieji): neigimą, pyktį, derybas, depresiją ir praradimo jausmą, susitaikymą.

Pirmoji pakopa – neigimas. Tai savotiška apsigynimo reakcija, kuria ligonis bando apsisaugoti nuo tragiškos savo lemties. Ligonis vengia tikrovės, nenori žinoti tikslios informacijos apie savo ligą, nenori sutikti su skiriamu gydymu, gali bandyti griebtis ttokio darbo, kuris jam aiškiai per sunkus. Ligonis deda daug pastangų, kad paneigtų ligos diagnozę, dirbtinai stengiasi rodytis esąs laimingas. Norint padėti ligoniui šioje stadijoje, reikia stengtis žodžiais palaikyti paciento neigimą.

Antroji pakopa – tai pyktis ir įniršis, nustačius lemtingąją diagnozę. Ligonis gali maištauti, keršyti šeimos nariams, personalui, iš visų daug reikalauti, visus kaltinti. Po pykčio priepuolių ligonis gali jaustis kaltas. Gydytojas privalo ligoniui padėti suprasti, kad pyktis yra normali situacija į netektį. Nereikia priimti pykčio išraiškos kaip asmeninio įžeidimo. Reikia ppabandyti išsiaiškinti tas problemas, dėl kurių kilo konfliktas, ir leisti pačiam pacientui daugiau rūpintis savo gyvenimu, užtikrinti jo saugumo jausmą.

Trečioji pakopa – derybų. Tai lyg savotiškas susitarimas, bandymas atitolinti mirtį, kol bus pasiekta tam tikro tikslo, pavyzdžiui, išgyventi, kol gims anūkas, kol sūnus apgins disertaciją ir pan. Ligonis gali jausti kaltę dėl esamų ir nesamų nuodėmių, dažnai kreipiasi į Dievą, ir tai jam suteikia jėgų. Jis pasiryžęs daryti viską, kas galėtų pakeisti arba bent atitolinti jo likimą, sutinka, kad jam būtų taikomi nauji gydymo metodai. Ligonį reikia stengtis atidžiai išklausyti, paskatinti, kad išsikalbėtų, kad palengvėtų jo kaltės jausmas, praeitų baimė. Reikia stengtis kuo daugiau palaikyti ligonį dvasiškai.

Ketvirtoji pakopa – depresija. Ji prasideda tada, kai ligonis suvokia, kad jam tikrai teks daug ko atsisakyti – šeimos gyvenimo, mėgiamo darbo ir pagaliau – paties gyvenimo. Ligonį užplūsta neviltis. Jis dažnai atsisako bendrauti net ir su jam artimais žmonėmis. Jis gali būti labai ramus ir užsisklendęs, gali jaustis labai vienišas. Paprastai jam jo išorė nelabai rūpi. Iš nevilties jis gali nusižudyti. Pacientui reikia leisti paliūdėti, pabendrauti su juo be žodžių, leisti suprasti, kad gydytojui jis svarbus, kad gydytojas neabejingas jo likimui.

Penktoji pakopa – susitaikymo. Ligonis supranta, kad mirtis neišvengiama. Jis vis labiau atsiriboja nnuo aplinkos ir ruošiasi mirčiai (rašo testamentą, baigia tvarkyti finansinius šeimos reikalus ir pan.). Ligonis gali kalbėti apie mirtį, mėgsta prisiminti ankstesnį gyvenimą. Kai kurie ligoniai nesulaukia penktosios stadijos ir miršta neigimo ar pykčio pakopoje.

Elisabeth Kubler-Ross mirties stadijų aprašymai remiasi daugiausia jaunų žmonių tyrimais, todėl anot Marshall, pirmąja mirties išgyvenimo stadija tapo neigimas. Tirdamas vyresnius negu 60 metų žmones Weisman nustatė, jog kartais žmonės susitaikydavo su artėjančia mirtimi be jokio pastebimo neigimo(Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos, 2002).

Anot Kalish (Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos, 2002), į Kubler-Ross mirties pakopų formuluotę neįėjo tokios reakcijos kaip viltis, smalsumas, apatija ir palengvėjimas. Jo manymu, mirtį kaip asmeniškiausią gyvenimo patirtį nelengva apibendrinti. Be to, susikoncentravimas į mirties stadijas gali trukdyti atpažinti mirštančiojo individualybę.

Analizuojant šiai temai artimą literatūrą pastebėta, kad nerimas dėl mirties kyla ne dėl pačios mirties fakto, bet dėl būdo kuriuo mirtis įvyks. Dažnaiusiai nerimas kyla iš baimės mirti visiškai vienam ar staiga. Tokiu būdu atsiskleidžia priešprieša tarp norų ir galimybių – daugelis žmonių nori mirti namuose, kai šalia yra šeimos nariai, draugai, tačiau net manuose daug kas miršta vieni ir apleisti.

1.2. Požiūris į mirtį ir mirštančiuosius

Istorijos tekmėje požiūris į mirtį keitėsi. Jis priklausė nuo religijos, kultūros, šalies, krašto plėtros lygio ir ddaugelio kitų veiksnių.

Theresa Rando pažymi, kad visose kultūrose galima rasti 3 požiūrius į mirtį: mirties priėmimą, mirties ignoravimą ir mirties neigimą (Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos, 2002).

Mirties priėmimas būdingas primityvioms, neišsiplėtojusioms visuomenėms. Į mirtį žiūrima kaip į natūralų gyvenimo baigties tarpsnį.

Mirties ignoravimas būdingas ankstyvajam Egiptui. Tikėta, kad gyvenimas po mirties tęsiasi, todėl piramidėse randama visokių daiktų, reikalingų tolesniam gyvenimui.

Mirties neigimas būdingas JAV. Žmonės nenori mirti savo namuose, vengia laidotuvių, kapų lankymo, nenori kalbėti apie jausmus, susijusius su mirties išgyvenimu.

Anot Herman Feifel, nustojus tikėti pomirtiniu gyvenimu ryškiai keitėsi požiūris į mirtį. Šiai Feifel minčiai pritaria Lifton teigdamas, kad požiūrio į mirtį pokytį įtakojo šeši kintamieji:

1. Urbanizacija. Persikėlus iš kaimo į miestą nutrūko bendruomeniniai ryšiai ir sutriko natūralaus gyvybės – mirties ritmo pajautimas. Ritualai ir tradicijos neteko savo reikšmės, susilpnėjus ryšiams su aplinka tapo sunkiau išreikšti jausmus ir sulaukti paramos bei palaikymo.

2. Senstančiųjų ir mirštančiųjų atskyrimas. Seneliai ir mirštantys įkurdinami senelių namuose, slaugos ligoninėse, mirtis tampa svetima, išryškėja vienatvės baimė.

3. Išplėstinės šeimos nykimas. Šeimos dažnai nepilnos, seneliai ir kiti šeimos nariai gyvena toli vienas nuo kitų, susilpnėja bedravimas, tada šeima sunkiu metu negali tikėtis paramos, užuojautos ir palaikymo iš kitų šeimos narių.

4. Sekuliarizacija. Pasaulis nusigręžia nuo religinių ir dvasinių

vertybių, netikima į Dievą ir pomirtiniu gyvenimu, ypač ekonomiškai stipriuose kraštuose.

5. Medicinos technologijų pažanga. Daugybę susirgimų galima išgydyti ir suteikti pagalbą tais atvejais, kurie prieš keletą dešimtmečių baigdavosi mirtimi. Žmonės pasijuto galintys valdyti mirtį, todėl jauno žmogaus, vaiko ar vidutinio amžiaus žmogaus mirtis sutinkama labai nepalankiai, kaip iššūkis ar nukrypimas nuo normos.

6. Mirties masiškumas. Masinėse informacijos priemonėse gausėjantys pranešimai apie daugybę mirčių vienu metu per nelaimingus atsitikimus ir katastrofas tarsi atbukina jausmus, ir pavienio asmens mirtis nebeatrodo didelė netektis ar sstiprus išgyvenimas (Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos, 2002).

Neįmanoma nuneigti fizinės mirties fakto, tačiau sunku patikėti, kad žmogaus mintys ir jausmai mirties atžvilgiu gali išnykti. Mirties neigimas atsispindi tikėjime amžinybe ir vaiduokliais, bandyme bendrauti su mirusiųjų sielomis bei tokiuose pasakymuose, kaip „išėjo anapilin“, „užmigo amžinuoju miegu“.

Laiko tekmėje keitėsi požiūris ne tik į mirties faktą, bet ir į mirštantįjį. XIX a. – XXa. viduryje vyravo nuostata, kad mirštančiajam geriausia namų aplinka. Mirtis senoveje buvo suvokiama paprastai, ji nebuvo baisi, nebūdavo dramatizmo jjos akivaizdoje ir kraštuninių emocijų, ji buvo artima. Mirštantysis rengdavosi mirčiai žinodamas apie artėjančią gyvenimo pabaigą. Jis, gulėdamas mirties patale, vadovaudavo mirties ceremonijai. Į mirštančiojo kambarį buvo galima laisvai įeiti, nes jam būdavo svarbus artimųjų dalyvavimas.

Seniausi archeologiniai radiniai leidžia tteigti, kad mūsų, lietuvių kultūroje, vyravo mirties ignoravimas arba tikėjimas pomirtiniu gyvenimu. Piliakalniuose rasti namų apyvokos daiktai, papuošalai, žirgų griaučiai leidžia teigti, kad buvo tikėta, jog anapus gyvenimas yra toks pat, kaip ir čia.

Šeimose į mirtį buvo žiūrima kaip į natūralią gyvenimo pabaigą. Seni žmonės ruošdavosi mirčiai siūdindamiesi ir susirengdami įkapes, o mirtinai susirgę, susitaikydavo, atsiprašydavo ir atsisveikindavo palikdami žodinį testamentą. Mirdami tėvas ar motina laimindavo savo vaikus. Mirtinai sergantį žmogų lankydavo kaimynai, draugai, tolimesnės giminės, būdavo atvežamas kunigas. Mirštantįjį padėdavo slaugyti kaimynai, kurie pasikalbėdavo ne tik su ligoniu, bet ir su šeimos nariais, patardavo, paguosdavo.

Šiuo metu senesni kaimo žmonės taip pat ruošiasi mirčiai pasirengdami įkapes, papasakodami savo artimiesiems kaip norėtų būti palaidoti, kas turėtų būti kviečiamas į laidotuves, kkaip priimti atvykusius ir pan. Tačiau pastaruoju metu, silpnėjant šeimos ryšiams, plintant sekuliarizmui bei vartojimo kultūros nuostatoms, šios tradicijos pamažu nyksta ir Lietuvoje pradeda vyrauti mirties neigimas.

1.3. Mirštančiųjų poreikiai

Mirštantis žmogus tebėra gyvenantis žmogus ir todėl svarbu, kad kiekviena jo likusi diena būtų pragyventa kuo geriau. Mirštantis jaučia tokius pat maisto, aprangos, pastogės, poilsio ir šilumos poreikius, kaip ir visi. Tačiau yra specifinių, tik mirštančiajam būdingų poreikių: nejausti skausmo, būti artimųjų ir draugų aplinkoje, turėti dvasinių reikmių.

Medikų, šeimos narių ir kkitų slaugytojų dėka mirštantysis išgyvena mirtį kaip paskutinę gyvenimo patirtį ir su ja susitaiko. Tačiau kai kurie žmonės jaučia poreikį neigti, jog jie miršta. Weisman aprašė dviejų tipų neigimą:

1) silpnas neigimas, kuriuo siekiama paneigti faktus ir klaidingai interpretuoti jų prasmę;

2) prisitaikantis neigimas, per kurį asmuo priima faktus, teisingai juos interpretuodamas, tačiau labiau susitelkia į tai, kas dar likę, negu į tai, kas jau prarasta (Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos, 2002).

Didelė dalis mirštančiųjų žmonių nori žinoti kad miršta. Kaip teigia Elisabeth Kubler-Ross (2001), mirštantis visada žino, kad jis miršta, tačiau dažnai nori patvirtinimo, kad tai tikrai vyksta. Ne visada galima pasakyti aiškiai ir tiesiai, kad artėja mirtis, tačiau tai dar nereiškia, kad reikia guosti mirštantįjį apgaulinga pasveikimo viltimi arba meluoti.

Apie artėjančią mirtį mirštantysis sužino tiesiogiai, kai apie tai jam pasako gydytojas ar artimieji. Tačiau apie artėjančią mirtį jis gali sužinoti ir netiesiogiai, nugirdęs savo būklės komentarus iš gydytojų, slaugytojų, artimųjų ar kitų žmonių, arba pastebėjęs pasikeitusį artimųjų ar medikų elgesį.

Kiekvienas žmogus turi teisę žinoti apie artėjančią mirtį. Mirštantis turi užbaigti verslo reikalus, susitvarkyti draudimo ir finansų dokumentus, apsvarstyti įvairius medicininės priežiūros poreikius, įvertinti gydymo kaštus ir tikslingumą, taupyti laiką ir energiją neatidėliojamiems reikalams, pasirūpinti testamentu ir laidotuvių detalėmis.

Tačiau nesvarbu kokiu būdu mmirštantysis sužino apie artėjančią mirtį, jis visada išgyvena krizę. Žinia apie mirtį suvokiama kaip grėsmė gyvenimo tikslams ir ateities perspektyvai. Ateities tiesiog nebelieka.

Mirtina liga sergantis dažnai išgyvena daugelį neįvardytų ir nerimą, stresą bei sutrikimą didinančių baimių.

1. Nežinomybės ir ateities baimė. Ligonis nežino, kaip ilgai gali trukti liga, kokios pasekmės ir komplikacijos, kokios pagalbos galimybės, kaip greitai artėja mirtis, kas bus paskutinę mano gyvenimo akimirką, ar kas nors pasirūpins tenkinti dvasinius poreikius ar ritualus, kurie jam svarbūs.

2. Skausmo baimė ypač ryški, kai mirštama nuo piktybinio susirgimo. Šiuolaikinės medicinos pasiekimai leidžia numalšinti skausmą taip efektyviai, kad ligonis gali jo nejusti arba pats jį kontroliuoti.

3. Bejėgiškumo, savo tapatybės ir orumo praradimo baimė. Dėl nepagydomos, mirtinos ligos dažnai prireikia kitų žmonių pagalbos. Negalėjimas pasirūpinti savimi suvokiamas kaip bejėgiškumas ir žeminanti būsena. Todėl ypač svarbu, kad slaugos darbuotojai būtų jautrūs, tolerantiški ir taktiški.

4. Praeities klaidų baimė. Kartais ligonio ir mirštančiojo būklę sunkina praeityje neatleista kaltė ar neišreikšti skausmingi jausmai, neišgyventa atgaila ar nesidalijimas skausmingais patyrimais (Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos, 2002).

2. PALIATYVIOS PRIEŽIŪROS APIBRĖŽTIS

Mirimas prasideda tada, kai gydymas negali ligos sutabdyti, o gali tik palengvinti tos nepagydomos ligos požymius. Tų požymių svarbos pripažinimas paskatino suskurti termimą „paliatyvinė priežiūra“. Tai yra mirštančiojo būseną palengvinanti priežiūra. Ja ssiūloma pakeisti ligi šiol praktikuotą vadinamąją „mirštančiojo priežiūrą“ (Geriatrija, 1998).

Palengvinti paskutiniąsias mirštančiųjų dienas, padėti jiems iki gyvenimo pabaigos išlikti oriems, susikaupusiems yra paliatyvios slaugos uždavinys. A. Šeškevičius (XXI amžius, 2004) teigia, kad paliatyvioji slauga – tai priežiūra ligonių, sergančių aktyvia, progresuojančia ar toli pažengusia liga, kurių prognozuojama gyvenimo trukmė trumpa, o pagrindinis priežiūros tikslas – išvengti ir sumažinti kančias bei pagerinti gyvenimo kokybę.

Pagrindinė paliatyvios priežiūros idėja – galimybė pagerinti paciento likusio gyvenimo kokybę. Todėl paliatyvioji pagalba siekia ne tik mažinti ir palengvinti mirštančių ligonių skausmą, bet ir patenkinti jų fizinius, emocinius, socialinius bei dvasinius poreikius. Anksčiau buvo kreipiamas dėmesys tik į ligonio gyvenimo prailginimą. Tuo tarpu šiandien įvairios sveikatos problemos ir sėkmingi gydymo rezultatai nustatomi pagal gyvenimo kokybę. Svarbus elementas paliatyvioje slaugoje yra tas, kad pagalba teikiama ne tik ligoniui, bet ir jo šeimos nariams, kurie kartu su slaugančiu ir gydančiu personalu sudaro vieną visumą. Taigi šios sistemos filosofijoje slypi holistinis požiūris į žmogų.

Paliatyvinės priežiūros tikslas yra pasiekti, kad pacientų ir jų šeimų gyvenimo kokybė būtų kuo geresnė. Paliatyvinė priežiūra:

• teigia gyvenimą, o mirimą laiko normaliu procesu;

• mirties nei priartina, nei atitolina;

• palengvina skausmą ir kitus kankinančius požymius;

• sujungia psichologinius ir dvasinius paciento priežiūros objektus;

• siūlo paramos sitemą, padedančią pacientams iki pat mirties

gyventi kiek įmanoma aktyvesnį gyvenimą;

• siūlo paramos sistemą, padedančią šeimoms apgalėti sunkumus paciento ligos metu ir jam mirus. (Pasaulinė sveikatos organizacija, 1990).

Paliatyvinė medicina dabar traktuojam kaip savarankiška sritis. Nors paliatyvinės priežiūros idėja gimė hospisuose (nepagydomų ligų slaugos ligoninė) ir pirmiausia buvo siejama su vėžiu, šią idėją dabar pradėta taikyti visoje sveikatos priežiūros sistemoje ne tik nepagydomomis, bet ir kitomis lėtinėmis ligomis sergančių žmonių atžvilgiu. Daugeliu atveju tarp nepagydomos ligos diagnozavimo ir prieš mirtį prasidedančio greito fizinio nunykimo praeina nemažai laiko.

Lietuvoje paliatyvioji ppagalba yra nauja medicinos sritis, nors Vakaruose ji jau sėkmingai vystoma daugelį metų. Ši pagalba atsirado atskirai nuo tradicinės medicinos. Pirmiausia ją teikė rūpestingos slaugytojos. Šiuolaikinė paliatyvioji pagalba daugiau integruota į kitas sveikatos priežiūros sritis. Ją teikia kvalifikuoti gydytojai, slaugytojai, išmanantys mediciną, farmakologiją, onkologiją, psichoterapiją ir turintys bendravimo įgūdžių (XXI amžius, 2004).

Žmonėms, sergantiems nepagydoma liga, paskutinėje jos stadijoje dažniausiai nieko jau nebegalima padėti – nei išgydyti būdingų susirgimų, nei sustabdyti ligos simptomų. Slaugos tikslas yra padėti pacientui jaustis kiek ggalima patogiau ir kiek galima sumažinti ligos sukeltų simptomų. Paprastai yra labai sunku nuspręsti, kada reikia nutraukti intensyvų medicininį gydymą ir pradėti paliatyvinę slaugą.

Paliatyvinė slauga gali būti pradedama, kai:

• medicininis gydymas jau nebeefektyvus arba kai medikamentų sukeltas žalongas poveikis viršija ddaromą naudą;

• pacientas sako, kad nebenori tęsti intensyvaus gydymo;

• pradeda nebefunkcionuoti gyvybiškai svarbūs organai.

Paliatyvinės slaugos tikslai:

• kiek įmanoma kontroliuoti paciento/kliento simptomus;

• pacientą laikyti patogiai ir saugiai;

• paremti pacientą jo sielvarte ir padėti jam iškęsti blogėjančią būseną;

• padėti pacientui, šeimos nariams ir kitiems artimiems žmonėms susitvarkyti savo gyvenimą, parengti juos artėjančiai netekčiai;

• parengti pacientą ir jo/jos mylimus žmones minčiai apie mirtį (Slauga. Slaugos mokomoji medžiaga 8 dalis, 1998).

Svarbu, kad slaugytojas nukreiptų dėmesį nuo esamo susirgimo ir paciento gydymo į parengiamąjį paskutinės stadijos procesą, kad tai pakelti būtų kiek įmanoma lengviau visiems. Mirštantys ligoniai gali būti slaugomi jų pačių namuose, slaugos ligoninėse (hospisuose), senelių ar neįgaliųjų institucijose, bendro profilio ir specializuotose ligoninėse.

Specialistų rengimas paliatyviai medicinai yra specifinis. Gydytojas ar slaugytojas turi turėti ne tik medicininių žinių, bet gerai iišmanyti sergančio žmogaus psichologiją bei pats būti tvirtai, psichologiškai pasirengęs, nes beveik kiekvieną dieną susiduriama su mirtimi. Slaugytojas turi pažinti save ir nagrinėti savo pojūtį į mirtį, taip pat turi pažinti kitų kraštų ir kultūrų mirties suvokimą, turėti tvirtas etines nuostatas ir žinoti daug kitų psichosocialinių aspektų, kurie yra būtini bendraujant su ligoniais ir jų šeimos nariais.

2.1. Slaugytojo jausmai mirštančiųjų slaugymo procese

Vienas sudėtingiausių užduočių, su kuria savo praktikoje susiduria slaugytojas – tai slaugyti sunkiai sergančius ir mirštančius pacientus bei paremti jjų artimuosius.

Slaugytojas visuomet yra šalia žmonių ir jų likimų, sukeliančių sunkių minčių ir jausmų. Ką jaučia ir kaip reaguoja slaugytojas, kai žino, jog pacientas miršta, o jis neturi laiko prisėsti prie jo? Ką jaučia, kai dėl vietų stokos reikia iš ligoninės išrašyti sunkų ligonį, žinodams, kad namuose jis negaus pakankamos paramos ir pagalbos? Kaip reaguoja, kai pamainos metu turi labai mažai laiko prižiūrėti ir aptvarkyti pacientus?

Dažnai norima atsiriboti nuo baimės, kurią išreiškia pacienas ir patys slaugytojai. Sunki liga, mirtis ir liūdesys gali būti sutikti kaip asmeninė ir profesinė grėsmė, kelianti pavojų nuomonei apie save. Būti susirūpinusiam, bailiam, beviltiškam, sutrikusiam ir piktam gana normalu. Taip pat normalu liūdėti, kai esama šalia kenčiančio paciento ir jo artimųjų. Tačiau jei slaugytojo jausmai dažnai yra skausmingi, jie rodo patirties ir asmenybės augimą.

Yra daugybė priežasčių, kad slaugytojas susitikimą su sunkiai sergančiais pacientais ir jų artimaisiais laikytų sunkiu:

– slaugytojas gali jausti asmeninę grėsmę (jausti siaubą, baimę ir kaltės jausmą);

– situacija gali priminti savus skaudžius išgyvenimus, pavyzdžiui, prarastą šeimos narį;

– situacija gali sukelti prisiminimus apie ankstesnę profesinę situaciją, kurios slaugytojas neįveikė;

– situacija gali priversti suprasti, kad slaugytojui trūksta asmeninės kontrolės, jis yra silpnas ir bejėgis;

– situacija iškelia sunkius etinius ir estetinius klausimus;

– slaugytojas turi susidurti akis įį akį su situacija, kai paciento gydymas neturi jokio kito tikslo – išskyrus skausmo malšinimą.

Slaugytojas privalo ištverti mrštančio paciento blogėjančią būseną ir mirties procesą. Vadinasi, jis turi būti emociškai pasirengęs susitaikyti su neišvengiamomis pasekmėmis. Sutinkant mirštančius žmones sudėtingi jausmai dažnai kyla dėl įvairių veiksnių derinio, neatmetant ir savosios mirties baimės. Tokiomis aplinkybėmis jaučiama asmeninė grėsmė.

Aplinkybės veikiančios slaugytojo suvokimą ir situacijos vertinimą:

Paties slaugytojo mirties baimė. Pacientas ir jo artimieji slaugytojui primena jo paties mirtingumą ir baimę prarasti save. Slaugytojo mirties baimė įgauna bruožus. Slaugytojo baimė tapti bejėgiam, būti protiškai ar fiziškai sužeistam ar prarasti tuos, kuriuos myli, auga. Slaugytojas vertina savo jėgas pagal pacientą ir jo artimuosius kurie yra tarsi atspindys kuriame gali pamatyti savo pažiūras, vertybes, gyvenimo principus ir galimybes tobulėjimui. Susitikimas su pacientu ir artimaisiais gali būti suvokiamas kaip asmeninė grėsmė. Slaugytojui gali kilti mintys: „Tu rimtai sergi, ir aš galėčiau būti tavo vietoje. Tu esi aš. Ir aš vieną dieną mirsiu. Ir aš kentėsiu. Mano artimieji gali išeiti ir palikti mane vieną“. Nežinomybės baimė verčia žmogų jaustis visiškai bejėgiu.

Slaugytojui kylančios prieštaringos mintys ir jausmai svyruoja tarp neigimo ir sutikimo, ir būtent čia slypi dalis mirties baimės paaiškinimo. Mirties baimė nėra joks konkretus jausmas, bet visas jų sspektras – tai sutrikimo, pykčio, nevilties, agresijos, baimės, bejėgiškumo ar kaltės. Svarbu suvokti, kad neigti mirtį yra visiškai žmogiška ir būtina. Slaugytojų požiūris paveiks sunkiai sergančių ir mirštančių pacientų slaugymą. Kuo labiau susitaikoma su mirties realybe, tuo mažesnė baimė patiriama dirbant su sunkiai sergančiais ir mirštančiais pacientais.

Visuomenės požiūris į sunkią ligą. Yra dalis ligų bauginančių ne vieną žmogų. Sunkios ligos, aprašomos žiniasklaidoje, neretai tapatinamos su skausmu, kančia ir mirtimi. Mūsų kultūra, pasižyminti mirtį neigiančiomis nuomonėmis ir vertybėmis, dažnai atsispindi santykiuose su sunkiai sergančiais pacientais ir jų artimaisiais. Todėl svarbu, kad slaugytojai būtų skatinami sąmoningai galvoti, kaip visuomenės požiūris veikia jų darbą su tokią situaciją išgyvenančiais žmonėmis.

Asmeninis ir profesinis tapatumas. Istoriškai slaugytojo vaidmuo suvokiamas kaip motiniškų, moteriškų dorybių – teikti žmogišką rūpestį ir pagalbą sukonkretinimas. Tokie slaugytojų norai dažnai apsunkina kovą su autoritetais, o laikui bėgant toks „nusižeminimas“ gali virsti streso priežastimi. Šiandien toks slaugytojų vaidmuo keičiasi. Bet daugelį dar tebekankina prieštaringi jausmai, kai jie gydančiam gydytojui pasiūlo alternatyvų sprendimą arba prieštarauja gydytojų sprendimams.

Gydytojo ir slaugytojų santykiai gali paveikti sunkiai sergančių ir mirštančiųjų pacientų slaugą. Pavyzdžiui, daugelis slaugytojų gali bijoti peržengti savo profesines ribas, teikdami informaciją, kurios prašo pacientas ir jo artimieji.

Slaugytojo etikos normos reikalauja, kad slaugytojas gerbtų gyvybę,

malšintų skausmus bei stiprintų sveikatą arba padėtų pacientui ramiai numirti. Laikydamasis šių etikos normų slaugytojas gali bijoti sukelti pacientui skausmą ar suklysti. Suvokdamas save kaip pagalbininką, gali bijoti sukelti mirtį. Stovint prie paciento, užmerkiančio akis, neretai iškyla prieštaringi jausmai.

Sudėtingas slaugymo situacijos pobūdis. Dirbdamas su sunkiai sergančiais pacientais slaugytojas turi būti pasirengęs papildomam krūviui, kurį sukelia santykis su pacientų mirtimis arba daug sunkių pacientų problemų vienu metu. Vienu metu tą patį pacientą gali kamuoti luošumas, negalė, didelė priklausomybė ar asmeninių ryšių nnutrūkimas. Problemos gali būti tokios, kad slaugytojas jaučia, jog įspūdžiai yra per stiprūs ir per sudėtingi, kad būtų įmanoma ištverti. Todėl jis gali jausti bejėgiškumą, depresiją ir pyktį.

Dažnai pacientai nesugeba teigiamai įvertinti slaugytojo darbo, todėl kartais gali būti sunku suvokti savo darbo vertę. Slaugytojas gali imti savęs klausinėti, kokią prasmę tai turi ir kodėl reikia dėti tiek pastangų, jei pacientas vis tiek mirs.

Slauga suteikia galimybę artumui. Ilgesniam laikui patikėjus paciento globą slaugytojas neretai susidraugauja su pacientu ar jo artimaisiais. Tai, kkad slaugomas pacientas gali mirti arba miršta, gali slaugytojui sukelti asmeninio praradimo ar liūdesio jausmą.

„Nesimpatiški“ pacientai. Pozityvių ir negatyvių minčių slaugytojui gali sukelti kiekvieno paciento ir jo artimųjų asmenybės bruožai. Ką galvoti apie slaugomą žmogų, kuris sirgdamas plaučių vėžiu teberūko? AArba apie tą, kuris paguldytas į ligoninę dėl blogos mitybos ir piktnaudžiavimo alkoholiu? Ar agresyvūs ir priešiškai nusiteikę pacientai verčia abejoti savo darbo indėlio verte?

Svarbus klausimas yra, ar slaugytojas skirsto pacientus. Ar jis išskiria savo mintyse nesimpatiškus pacientus ir elgiasi su jais net nepagalvodamas, kad jo elgesys gali turėti paslėptas priežastis?ar slaugytojas dėl tokių reakcijų gali pasinaudoti savo valdžia ir parodyti pacientui jo vietą?

Simpatiški pacientai. Kodėl vieni pacientai labiau patinka slaugytojui nei kiti? Ar pacientai mažiau varžantys slaugytojus yra jiems labiau patrauklūs? Ar labiau patinka uždari, retai ko prašantys, rodantys dėkingumą pacientai? Ar patinka pacientai, turintys savybių, kuriomis žavisi patys slaugytojai?

Paciento amžius. Paciento amžius gali būti reikšmingas slaugytojo streso veiksnys. Garfield (1978) pabrėžė, kad žmogaus gyvenimo stadija giliai paveikia jo iidentiteto jausmą, savigarbą ir mirties suvokimą. Todėl natūralu, kad yra ypač stipriai reaguojam į pacientą, savo paties bendraamžį arba savo sutuoktinio, vaiko, motinos ar tėvo bendraamžį.

Kolegos. Personalo konfliktai yra streso veiksniai, paveikiantys visus dirbančiuosius. Tokie konfliktai sveikatos įstaigoje turi netiesioginę reikšmę pacientams, nes jie paveikia slaugytojo tolerancijos ribas įvairiomis situacijomis. Konfliktai gali kilti dėl skirtingų darbuotojų prieštaringo vertės normų suvokimo, dėl konkurencijos, pavydo, varžymosi dėl paaukštinimo arba sunkių darbo sąlygų.

Kova dėl laiko. Augant lėtinių ligų ir vyresnio amžiaus žmonių sskaičiui mūsų visuomenėje, ligoninės ir ligoninių skyriai yra labai perkrauti. Slaugytojas retai turi laiko atlikti viską, ką norėtų padaryti dėl paciento. Mažas skaičius slaugytojų ir didelis skaičius aptarnaujamų pacientų neretai sukelia didelį stresą slaugytojui. Didelis stresas yra žinoti, kad pacientas mirs, tačiau dėl kitų darbo užduočių ne visada yra laiko prisėsti prie mirštančiojo (Klinikinė saluga, 1999).

Paminėti streso veiksniai gali veikti ir sąmoningai, ir nesąmoningai, kai slaugytojas sutinka sunkiai sergantį ar mirštantį pacientą ir jo artimuosius. Jie kelia įvairius vidinius ir išorinius reikalavimus bei veikia esamų aplinkybių suvokimą, vertinimą ir reagavimo būdus. Darbas su sunkiai sergančiais pacientais ir jų artimaisiais reikalauja puikių profesinių žinių, taip pat noro ir gebėjimo atiduoti dalelę savęs. Kad būtų įmanoma taip dirbti ir neišeikvoti savęs, reikia turėti žinių, kaip valdyti sunkias situacijas, taip pat žinių apie normalias gedulo reakcijas. Slaugytojui taip pat reikia paramos iš savo darbo kolegų bei teigiamo, viltingo supratimo apie gyvenimą ir mirtį.

Pacientas ir jo artimieji visada jaučia, kas yra gera priežiūra, o slaugytojas dažniausiai nustato jų bendravimo toną. Jeigu slaugytojui ir pačiam ne kaip sekasi, jo žodžiai neturės gero poveikio, nes veiksmai reikš ką kitą nei žodžiai. Kai slaugytojas jaučiasi saugus, dažniausiai jo žodžiai ir elgesys sutampa. Slaugytojas sugeba būti šalia, ttai yra laikosi arti paciento ir fiziškai, ir psichiškai.

Profesionali ir jautri slauga gali padėti žmogui išgyventi paskutinįjį savo gyvenimo trukmės tarpsnį ir sutikti mirtį, jaučiantis patogiai ir išsaugant žmogiškąjį orumą.

IŠVADOS

Amžių bėgyje keitėsi mirties samprata bei požiūris į mirtį ir mirštančiuosius. Seniau vyravęs natūralus mirties priėmimas perėjo prie neigimo, prijaukinta mirtis seno ar ligoto žmogaus namuose perėjo prie socialinės, psichologinės ir fizinės mirties ligoninėje, pensionate ar slaugos institucijose. Urbanizacijos procesai, senstančių ir mirštančių žmonių atskyrimas bei išplėstinės šeimos nykimas, sekuliarizacija ir medicinos technologijų pažanga, mirties masiškumas – tai reiškiniai, kurių įtakoja kito požiūris į mirtį ir mirštančiuosius.

Mirtis yra procesas, prasidedantis mirimu ir pasibaigiantis mirtimi. Mirštančiuoju laikomas tokios fizinės būklės asmuo, kai jau nebesitikima pagerėjimo. Mirimo procesas, galintis trukti akimirką labai staigios mirties atveju, gali būti ir labai ilgas, kuriame žmogus aktyviai dalyvauja. Dėl šios priežasties mirimas yra įtrauktas į slaugos modelį.

Mirštantis žmogus tebėra gyvenantis žmogus, išgyvenantis nerimą, stresą bei sutrikimą didinančias baimes, todėl svarbu, kad kiekviena jo likusi diena būtų kuo geriau pragyventa. Mirštantysis, jausdamas maisto, aprangos, poilsio ir šilumos poreikius turi dar ir specifinių, tik mirštančiajam būdingų poreikių – nejausti skausmo, būti artimųjų ir draugų aplinkoje, turėti dvasinių reikmių. Mirštantysis dažniausiai jaudinasi ne dėl pačios mirties fakto, bet dėl bbūdo kuriuo mirtis įvyks.

Galimybė pagerinti mirštančiojo likusio gyvenimo kokybę – paliatyvios priežiūros idėja. Paliatyvioji pagalba siekia ne tik mažinti ir palengvinti mirštančiųjų skausmą, bet patenkinti fizinius, emocinius, socialinius bei dvasinius jų poreikius. Taip pat svarbus paliatyvios slaugos elementas yra tas, kad pagalba teikiama ne tik mirštančiajam, bet ir jo šeimos nariams, kurie kartu su slaugančiu ir gydančiu personalu sudaro vieną visumą.

Slaugyti sunkiai sergančius ir mirštančius žmonės bei paremti jų artimuosius – vienas sudėtingiausių užduočių, su kuria savo praktikoje susiduria slaugytojas. Jis privalo ištverti mirštančiojo blogėjančią būseną ir mirties procesą. Todėl slaugytojas turi turėti ne tik medicininių žinių, bet gerai išmanyti sergančio žmogaus psichologiją bei pats būti tvirtai, psichologiškai pasirengęs. Profesionali ir jautri slauga gali padėti žmogui išgyventi paskutinįjį savo gyvenimo trukmės tarpsnį ir sutikti mirtį, jaučiantis patogiai ir išsaugant žmogiškąjį orumą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Hallbjorg Almas. Klinikinė slauga. – Vilnius, Charibė, 1999, p. 51-62.

2. Slauga. Slaugos mokomoji medžiaga 8 dalis. Klinikinė slauga. – Charibde, 1998, p. 66-68.

3. Šeškevičius A. Ar turėsime Lietuvoje palaityvios slaugos sistemą // XXI amžius, 2004, Nr. 11 (36).

4. Geriatrija. – Vilnius, Egalda, 1998, p. 192-199, 432.

5. Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos.- Kaunas, 2002, p. 158-173.

6. Roper N., Logan W., Tierney A.J. Slaugos pagrindai. Nuo gyvenimo modelio prie slaugos modelio. – Vilnius, Egalda, 1999,

p. 424-447,

7. Kubler-Ross E. Apie mirtį ir mirimą. – 2001, Vilnius, p. 53-143.