Reprodukcija
Reprodukcija
Vyro reprodukcijos organai
Suaugusio vyro pagrindiniai reprodukcijos organai yra:
• kapšelyje esančios sėklidės;
• varpa;
• keletas kitų liaukų: prostata, sėklos pūslelės, Kuperio.
Sėklidės yra dvi, jos susideda iš daugybės sėklos kanalėlių, kuriuose gaminasi sperma, ir intersticinių ląstelių, gaminančių hormoną testosteroną. Sėklidėse gaminami spermatozoidai.
Spermos gamybą skatina:
– folikulus stimuliuojantis hormonas (FSH);
– testosteronas.
Testosteronas yra steroidinis hormonas, kuris ne tik palaiko spermos gamybą, bet ir skatina antrinių vyriškų lytinių požymių vystymąsi bei augimą.
Varpa
Varpą sudaro kraujagyslės, jungiamasis ir raumeninis audinys, kuriuos dengia oda. Varpos arterijos atsiveria į akytkūnius, kurie erekcijos metu prisipildo kkraujo ir padidėja.
Dviguba odos raukšlė sudaro apyvarpę. Norint išvengti infekcijos apyvarpės plotas turi būti švarus, kad ten nesikauptų išskyros.
Liaukos
Vyro lytiniuose takuose yra liaukų (prostata, sėklos pūslelės ir Kuperis), kurių išskyros susimaišo su sėklidžių sekretu ir susidaro sperma.
Padidėjus prostatai, sutrinka šlapimo nutekėjimas (tai dažna vyresnio amžiaus vyrų būklė).
Sperma
Ejakuliacijos metu išsiskiria apie 3 ml spermos, kurioje spermatozoidai sudaro tik 2 proc. (viename mililitre – 100 milijonų spermatozoidų). Jeigu spermatozoidų yra mažiau nei 20-40 milijonų mililitre, apvaisinimo galimybės mažos.
Vyrų nevaisingumo priežastys gali būti įįgimtos (nenusileidusios sėklidės) ar įgytos (sėklidžių uždegimas, sukeltas parotito viruso). Gali pakenkti darbas dideliame karštyje, ankštų apatinių drabužių dėvėjimas. Bendros organizmo ligos (cukrinis diabetas, endokrininiai sutrikimai) taip pat gali sutrikdyti pilnavertės spermos gamybą.
Moters reprodukcijos organai yra:
– kiaušidės;
– gimda;
– kiaušintakiai;
– makštis;
– iišoriniai genitalijų organai.
Nuo lytinio subrendimo iki menopauzės moters reprodukciniai organai ir audiniai cikliškai kinta kas mėnesį (menstruacinis ciklas).
Kiaušidės
Dvi kiaušidės yra pilvo ertmėje, prie dubens šoninių sienų. Jose bręsta kiaušinėliai ir gaminami hormonai estrogenai.
Kiaušintakiai
Tai du maždaug 12 cm vamzdeliai, einantys nuo gimdos kiaušidžių link.
Gimda
Tai ertminis organas, esantis už šlapimo pūslės, kurios storesnė dalis vadinama kūnu, siauresnė – kakleliu. Dalis gimdos kaklelio yra išsikišusi į makštį.
Gimdos kūną sudaro raumeninis audinys (myometrium) ir jį dengiantis liaukinis epitelis (endometrium). Menstruacijų metu dalis gleivinės atkrenta. Gimdos kaklelį iš vidaus dengia epitelis, kuris, skirtingai nuo endometriumo, menstruacinio ciklo metu neatkrenta. Jame gausu liaukų.
Makštis
Tai vamzdžio pavidalo raumeninis organas, kuriame nėra liaukų. Kai kurios epitelio ląstelės gamina glikogeną ir kaupia jo atsargas. Šioms ląstelėms žuvus, makšties bakterijos (laktobacilos) vvartoja glikogeną ir išskiria pieno rūgštį. Makšties terpė dėl pieno rūgšties tampa rūgšti (pH 4). Rūgšti makšties aplinka, makšties epitelio limfocitai ir neutrofilai slopina bakterijų augimą, apsaugo nuo infekcijos.
Makštį plaunant sumažėja laktobacilų, dėl to padidėja makšties pH. Tai gali skatinti infekcijos vystymąsi. Išorinė makšties anga iš dalies gali būti dengiama plonos jungiamojo audinio plėvės (hymen).
Išorinės moters genitalijos
Išoriniai moters lyties organai (vulva) tai – didžiosios ir mažosios lytinės lūpos, erektilinis audinys, atitinkantis vyro varpą. Iš akytkūnių susidaro varputė (klitoris), kuri yra vvirš šlaplės angos. Išoriniuose moters lyties organuose yra riebalinių ir prakaito liaukų bei gleives gaminančių liaukų.
Krūtys
Kiekvienoje pieno liaukoje yra apie 20 atskirų vamzdinių-pūslinių liaukų, kurios spenelio viršūnėje atsiveria atskiromis angomis. Pieno liaukos atskirtos viena nuo kitos jungiamuoju audiniu ir riebalais.
Moterims liaukinis audinys brendimo metu vystosi, o vyrams lieka neišsivystęs. Tačiau dėl endokrininių sutrikimų vyrų krūtys gali padidėti (ginekomastija).
Iš krūties audinių 75 proc. limfos nuteka į pažasties limfmazgius.
Lytinis gyvenimas
Žmogaus seksualiniai pojūčiai labai sudėtingi, juose dalyvauja protas ir emocijos. Seksualinio atsako metu vystosi pokyčiai reprodukcijos organuose, malonūs erotiniai pojūčiai, lytinio sujaudinimo būsena.
Lytinis sujaudinimas
Kyla dėl vietinių genitalijų receptorių dirginimo ir psichologinių veiksnių.
Išoriniuose vyrų ir moterų lytiniuose organuose esančių daugybinių jutiminių receptorių dirginimas sukelia nugaros smegenų refleksus, kuriems veikiant kraujas priplūsta į reprodukcijos organus, išsiskiria skysčiai, susitraukinėja raumenys. Vyrams vystosi erekcija, moterims pagilėja ir padidėja viršutinė makšties dalis. Moterims lytinio sujaudinimo metu prasideda sekrecija iš liaukų, gaminančių gleivingą sekretą. Šis sekretas palengvina varpos judesius makštyje. Vyrams lytinio sujaudinimo metu taip pat padidėja liaukų sekrecija.
Impulsai iš galvos smegenų veikia nugaros smegenų refleksus, kurie sukelia šiuos efektus genitalijose, pavyzdžiui, žmogus, kitas objektas, vaizduotė didina arba slopina lytinį atsaką.
Alkoholis slopina centrinės nervų sistemos veiklą. Mažos dozės gali padidinti lytinį atsaką, tačiau didelės – slopina lytinį potraukį. Lytiškai jjaudinantys dirgikliai kiekvienam žmogui gali būti skirtingi. Lytinio potraukio sutrikimai
Impotencija
Pirminė impotencija (kai vyrui niekada nebuvo erekcijos arba ji buvo nepakankama lytiniam aktui atlikti) pasitaiko retai. Antrinę impotenciją gali sukelti organinės priežastys (medikamentų, alkoholio vartojimas). Taip pat gali būti ir psichologiniai veiksniai (stresas, nuovargis, kaltės jausmas, depresija).
Frigidiškumas
Kai kurioms moterims lytiniai santykiai nėra svarbūs. Frigidiškumas reiškia lytinį šaltumą. Lytinį šaltumą gali sukelti objektyvios (skausmas nuo injekcijų ar tarpvietės susiuvimo) ir subjektyvios (baimė pastoti, baimė užsikrėsti, nuovargis, stresas, partnerio elgesys) prie~astys. Kartais turi įtakos auklėjimo įskiepytos lytinio gyvenimo nuostatos. Kai kurios moterys niekada nėra patyrusios orgazmo, apie 10 proc. moterų fiziškai orgazmo negali patirti.
Bendras sujaudinimas
Lytinio sujaudinimo metu, panašiai kaip kitos kilmės sujaudinimo metu, suaktyvėja simpatinė nervų sistema: pakyla kraujospūdis, padažnėja kvėpavimas, širdies plakimas, išsiplečia vyzdžiai, pakinta odos kraujotaka ir sekrecinė funkcija.
Orgazmas apibūdinamas kaip didžiausias abiejų lyčių seksualinės įtampos momentas, po kurio prasideda staigus atsipalaidavimas. Vyrams šiuo metu išsiskiria sperma ir įvyksta ejakuliacija, o moterims pradeda ritmiškai susitraukinėti makšties ir aplinkinių audinių raumenys.
Poveikis širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemai
Prieš pat orgazmą padažnėja kvėpavimas. Orgazmo metu padidėja kraujospūdis (sistolinis kraujospūdis padidėja 25-120 mmHg, diastolinis – 25-50 mmHg), širdies susitraukimai padažnėja 20-čia – 80-čia tvinksnių per minutę, po to vėl greitai sumažėja.
Spermos transportavimas ir gyvybingumas
Išsiliejusi į mmakštį sperma juda lytiniais takais ir per valandą pasiekia kiaušintakius. Moters reprodukciniuose takuose sperma išlieka gyvybinga iki 2 parų. Iš vieno milijono spermatozoidų kiaušinėlį pasiekia tik 100 ir tik vienas iš jų normaliai gali apvaisinti kiaušialąstę.
Nėštumas
Kas mėnesį vaisingais gyvenimo metais moters organizmas rengiasi pastojimui ir nėštumui. Jeigu apvaisinimas neįvyksta, pasirengimas nėštumui nutrūksta, išvešėjusi gimdos gleivinė atkrinta, ir ciklas prasideda iš naujo. Reguliarių pokyčių ciklas vadinamas menstruaciniu ciklu dėl išskyrų (mėnesinių), kurios pasišalina pro makštį.
Visi kiaušinėliai moters organizme susidaro dar vaisiaus stadijoje. Jie saugomi kiaušidėse, o lytinės brandos metu pasmegeninės liaukos išskiriami hormonai pradeda ciklą, kurio metu kas mėnesį viena kiaušialąstė galutinai subręsta ir ovuliacijos metu išsiskiria iš kiaušidės.
Ciklo metu vystosi pokyčiai, kurie skirstomi į keturias stadijas:
1. Menstruacinę.
2. Folikulinę. 3. Ovuliacinę.
4. Geltonkūnio (liuteininę).
Menstruacinė fazė
Menstruacinis ciklas prasideda nuo pirmosios mėnesinių dienos. Gimdos gleivinė atkrinta, tuo metu prasideda nuo trijų iki penkių dienų trunkantis kraujavimas.
Menstruacijų metu gali vystytis bakterinio toksinio šoko sindromas (TŠS). Jis dažniau pasitaiko moterims, naudojančioms tamponus. Gerai sugeriantys tamponai sudaro gerą terpę bakterijoms (Staphylococcus aureus) daugintis ir išskirti didelius toksinų kiekius. Siekiant išvengti TŠS moterims patariama reguliariai keisti tamponus, o nakties metu naudoti paprastus higieninius rankšluosčius.
Folikulinė fazė
Šeštąją ciklo dieną vienas folikulas ima labiau vystytis ir toliau auga, o kiti nunyksta.
Didėjantis folikulas gamina daugiau estrogenų.
Ovuliacinė fazė
Maždaug ciklo viduryje išskiriama daug estrogenų, kurie skatina liuteinizuojančio hormono išsiskyrimą priekinėje hipofizės dalyje. Šio hormono veikiamas folikulas plyšta, ir jo turinys su kiaušialąste patenka į pilvo ertmę. Procesas vadinamas ovuliacija.
Ovuliacijos metu išsiskyrusios medžiagos gali sukelti pilvaplėvės dirginimą ir trumpalaikį skausmą apatinėje pilvo dalyje.
Geltonkūnio (liuteininė) fazė
Šios fazės metu formuojasi geltonkūnis. Gimdos gleivinės liaukos ir kraujagyslės toliau veša. Jei apvaisinimas neįvyksta maždaug per savaitę po ovuliacijos, geltonkūnis ima nykti, mažėja estrogenų ir progesterono išsiskyrimas, – ttai skatina menstruacinį kraujavimą. O pasmegeninės liaukos hormonai (folikulus stimuliuojantis ir liuteinizuojantis hormonas) vėl pradeda naują ciklą.
Su menstruacijomis susiję pokyčiai
Dėl ciklinės hormonų koncentracijos pokyčių moters organizme pakinta:
• krūtų audinys,
• kūno temperatūra,
• nuotaika.
Krūtys
Proliferacinės ciklo fazės metu dėl didėjančios estrogenų koncentracijos pieno liaukų latakai padidėja. Sekrecinės fazės metu veikiant progesteronui, ima didėti liaukų skiltelės bei alveolės, dėl to krūtys padidėja ir tampa jautrios.
Kūno temperatūra
Progesterono koncentracijos pokyčiai veikia temperatūros reguliavimo centrus ir bazinė kūno temperatūra sekrecinės fazės metu pakyla apie 0,5° C. Jeigu ovuliacija neįvyksta, progesterono iišsiskyrimas nepadidėja, kūno temperatūra nekinta.
Kasdieninis kūno temperatūros matavimas tuo pačiu metu yra vienas iš būdų nustatyti, ar ovuliacija įvyko ir kada ji vyksta. Nustačius ovuliacijos periodą, galima išvengti nėštumo arba padidinti jo tikimybę.
Nuotaika
Daugumai moterų ciklo metu keičiasi nuotaika. Ryškūs nuotaikos ppokyčiai vyksta esant kelioms dienoms iki menstruacijų pradžios (premenstruacinis sindromas). Premenstruacinio sindromo požymiai: padidėjusi pilvo apimtis, krūtų jautrumas, tinimo pojūtis, nuotaikos pakitimai (dirglumas, depresija, agresija).
Pastojimas
Kai spermatozoidas apvaisina kiaušialąstę, apvaisintas kiaušinėlis dalijasi, susidaro auganti ląstelių masė, iš kurios formuojasi gemalas, placenta.
Moters nevaisingumas
Aiškinantis nevaisingumo priežastis reikia nustatyti, ar kiaušialąstė gali patekti į gimdą, ar spermatozoidai gali pasiekti kiaušialąstę. Kiaušintakiai gali būti užakę dėl persirgtos infekcijos, buvusių operacijų. Gimdos uždegimai, netaisyklinga jos padėtis (palinkusi atgal – retroversio) sudaro kliūtis patekti spermai.
Amenorėją (mėnesinių nebuvimas) gali sukelti sunkios kūno ir psichikos ligos, nervinė anoreksija, nutukimas. Ovuliacijos sutrikimus gali sąlygoti endokrininiai sutrikimai, kiaušidžių ligos.
Apvaisintas kiaušinėlis nesugeba implantuotis gimdoje dėl gimdos įgimtų anomalijų ar ligų, dėl hormonų disbalanso.
Pirmosios vystymosi dienos
Iš kiaušidės atsipalaidavusi kiaušialąstė slenka kiaušintakiu, kuriame spermatozoidas aapvaisina kiaušinėlį. Apvaisintoje kiaušialąstėje prasideda ląstelių dalijimasis ir augimas, kuris trunka visą nėštumo laikotarpį. Ląstelės dalijasi ir diferencijuojasi. Išorinis ląstelių sluoksnis (trofoblastas) atsiskiria nuo vidinės ląstelių masės. Trofoblasto ląstelės tampa placenta, o vidinis ląstelių sluoksnis – embrionu. Praėjus penkioms dienoms po apvaisinimo trofoblasto ląstelės prilimpa prie gimdos gleivinės, ima daugintis. Šis procesas vadinamas implantacija.
Ektopinis nėštumas
Maždaug kas 50 apvaisinta kiašialąstė implantuojasi ne gimdoje, o kiaušintakyje, pilvo ertmėje, rečiau – kiaušidėje. Tai dažniausiai įvyksta susiaurėjus kiaušintakio spindžiui po persirgtų uždegimų, po operacijos. NNėštumas kiaušintakyje vystytis negali. Didėjant nėštumui, plyšta kiaušintakis arba, jeigu tai nustatoma anksčiau, jis pašalinamas chirurginiu būdu. Plyšus kiaušintakiui, prasideda vidinis kraujavimas į pilvo ertmę, ištinka staigus kolapsas.
Nėštumas pilvo ertmėje yra labai retas. Dažniausiai vaisius žūsta. Retais atvejais vystosi vaisius, vaikas gimsta prapjovus pilvą, o placenta būna prisitvirtinusi prie išorinės gimdos sienos, pilvo organų.
Placenta
Tai besivystančio gemalo gyvybę palaikanti sistema.
Placenta tiekia deguonį ir maisto medžiagas, reikalingas augimui; šalina kai kuriuos gemalo medžiagų apykaitos produktus; saugo gemalą nuo kai kurių motinos kraujyje cirkuliuojančių medžiagų; gamina hormonus.
Transportinė ir apsauginė funkcijos
Deguonis ir anglies dvideginis pasyviai skverbiasi pro placentą, o amino rūgštys, gliukozė, elektrolitai ir kt. transportuojami specifiniais mechanizmais.
Riebaluose tirpios medžiagos (alkoholis) pasyviai skverbiasi pro placentą.
Placenta gamina hormonus: žmogaus chorioninį gonadotropiną, progesteroną, estrogeną.
Motinos organizmo pokyčiai
Nėštumo metu moters organizme vystosi daug pokyčių, skirtų palaikyti vaisiaus augimą. Placentoje gaminami hormonai skatina motinos audinių augimą ir fiziologinių sistemų prisitaikymą. Pakinta kūno sandara, laikysena, judėjimas, nervų sistema, veikianti nuotaiką ir elgesį.
Slauga
Motinos ir vaisiaus slauga bus aptariama ir 7 dalyje.
Patvirtinus nėštumą, paprastai antrą trečią nėštumo mėnesį, motina turi būti nuodugniai ištiriama. Motina turėtų susitikti su akušere, kuri rūpinsis ja moterų konsultacijoje ir ligoninėje.
Pirmojo motinos ir akušerės susitikimo metu turėtų užsimegzti tarpusavio ryšys. Akušerė turėtų išsiaiškinti: socialines motinos sąlygas, šeimos anamnezę, bbendrą sveikatos būklę, menstruacinę funkciją, akušerinę anamnezę.
Taip pat atliekamas objektyvus nėščiosios tyrimas: matuojamas ūgis, svoris, kraujospūdis, šlapimo tyrimas, kraujo tyrimas, kraujo grupės, Rh nustatymas, sifilio, ŽIV patikrinimas, tiriamas alfafetoproteino, raudonukės antikūnų titras.
Tiriamos moters krūtys, pilvas, gimdos aukštis, kojos. Aptariami kūdikio maitinimo metodai. Akušerė pataria, padrąsina, atsako į neaiškius klausimus.
Kitų vizitų metu turėtų būti atliekamas šlapimo tyrimas, matuojamas kraujospūdis, moteris sveriama, tikrinamos krūtys, pilvas, vertinamas vaisiaus augimas, jo padėtis ir vaisiaus širdies tonai.
Pasirengimo motinystei paskaitos kartu su tėvais turėtų būti organizuojamos kartu su antenatalinėmis klinikomis. Jų metu aptariamas motinos atsipalaidavimas gimdymo metu, maitinimas krūtimi, naujagimio priežiūra ir t.t.
Fiziologiniai pokyčiai
Nėštumo metu nuolat didėja deguonies poreikis. Prieš pat gimdymą deguonies poreikis padidėja maždaug 15 proc. daugiau negu prieš nėštumą. Deguonies apykaita būna didesnė, pagreitėja dujų difuzija pro placentą. Bendras eritrocitų kiekis cirkuliacijoje padidėja 20 proc., tačiau kartu didėja ir plazmos tūris, todėl eritrocitų
kiekis litre būna mažesnis. Dėl to vystosi fiziologinė nėštumo anemija. Padidėja kraujo kiekis plazmos sąskaita.
Širdies susitraukimų dažnis ir sistolinis širdies tūris padidėja maždaug 15-20 proc. Inkstų kraujotaka ir glomerulų filtracijos greitis padidėja apie 50 proc.
Tinkama mityba
Pakinta nėščios moters mityba, virškinimas, medžiagų apykaita. Ankstyvose nėštumo stadijose padidėja apetitas, pradžioje maisto suvalgoma daugiau negu reikia, todėl susidaro riebalų atsargos.
Vaisiui augti reikia visų maisto mmedžiagų. Nėščioms moterims rekomenduojama padidinti paros dietą.
Nėštumo metu hormonų pusiausvyros pokyčiai sumažina virškinimo trakto tonusą ir peristaltiką, todėl gali pykinti, užkietėti viduriai, varginti rėmuo.
Motinos medžiagų apykaita prisitaiko taip, kad nėštumo pradžioje kaupiamos energijos atsargos riebalų pavidalu, jos sunaudojamos nėštumo pabaigoje, daugiau gliukozės paliekant vaisiui. Medžiagų apykaita kinta lipolizės – riebalų skilimo link.
Vaisiaus medžiagų apykaitos produktai (anglies dvideginis, šlapalas, kreatininas, šlapimo rūgštis, neprisijungęs bilirubinas) pašalinami per placentą.
Pakinta nėščios moters laikysena, nes padidėja svoris, o veikiant hormonams suminkštėja raiščiai (lankstesni dubens raiščiai palengvina gimdymą).
Nėštumo metu kartu pakinta nuotaika ir savijauta.
Dažniausi negalavimai nėštumo metu
Dauguma moterų nėštumo metu jaučiasi puikiai, kitas vargina daugybė negalavimų: rėmuo, vidurių užkietėjimas.
Vidurių užkietėjimą gali sąlygoti progesterono sukelta žarnų relaksacija bei spaudimas žarnyne dėl augančio vaisiaus ar mitybos pakitimai. Reikia vengti vidurių užkietėjimo, todėl moterims reikėtų patarti gerti daugiau skysčių, valgyti skaidulingų produktų, daugiau vaikščioti.
Didėjant vaisiui gali prasidėti nugaros skausmai, venų varikozė.
Gimdymas
Nėštumo trukmė skaičiuojama nuo pirmosios paskutinių mėnesinių dienos. Gimdymas prasideda po 40 nėštumo savaičių.
Nėštumui artėjant į pabaigą, atsiranda ritmiški gimdos raumenų susitraukimai (sąrėmiai). Didėjant estrogenų kiekiui, sąrėmiai dažnėja ir stiprėja, tampa reguliarūs.
Nėštumo pabaigoje gimdos kaklelio jungiamasis audinys minkštėja, atsidaro kaklelio anga.
Naujagimis išstumiamas iš gimdos, kuri susitraukia, ir nuo gimdos sienos atšoka placenta.
Galimos komplikacijos nėštumo ir gimdymo metu bus nagrinėjamos
7 dalyje. Dabar trumpai aptarsime placentos pirmeigą ir Cezario pjūvį.
Placentos pirmeiga – kai dalis placentos arba visa formuojasi apatiniame gimdos segmente. Ši būklė gali būti grėsminga gyvybei. Po 12 nėštumo savaitės, augant apatiniam gimdos segmentui, placenta gali atsiskirti nuo gimdos sienos ir prasidėti kraujavimas. Placentos pirmeigą galima nustatyti anksti toms moterims, kurios reguliariai lankosi, ir, esant reikalui, galima planuoti Cezario pjūvį.
Cezario pjūvis atliekamas tuomet, kai kūdikis gimti pro makštį negali. Yra du šios operacijos metodai: klasikinis ( per gimdos kūną) iir per apatinį gimdos segmentą, kuris atliekamas dažniausiai, nes lengviau sugyja. Klasikinis Cezario pjūvis atliekamas iki 32 nėštumo savaitės.
Cezario pjūvis atliekamas planine tvarka esant vaisiaus galvos ir motinos dubens disproporcijai, placentos pirmeigai, kai yra trys ir daugiau vaisių, esant preeklampsijai, cukriniam diabetui ir kt. Gimdymo metu gali būti atliekama skubi Cezario pjūvio operacija, kai yra virkštelės iškritimas, eklampsija (nėštumo hipertenzija arba staigus hipertenzijos priepuolis), gimdos plyšimas, vaisiaus hipoksija, silpna gimdymo veikla.
Pogimdyminis periodas
Prasideda užgimus placentai ir trunka tol, kol dauguma nėštumo mmetu pakitusių sistemų grįžta į būklę, kuri buvo prieš nėštumą. Tai trunka apie 6 savaites nemaitinančioms moterims, kai gali vėl atsirasti mėnesinės. Maitinant krūtimi ovuliacijos ir menstruacinis ciklas gali prasidėti gerokai vėliau (nuo 4 iki 18 mėn.).
Reprodukcijos organai
Apie 1 kg ssverianti gimda (prieš pat gimdymą) sumažėja iki 50-100 g, kaip iki nėštumo. Gimdos gleivinė atkrinta ir pasišalina per kelias dienas.
Vėliau atauga nauja gleivinė ir, prasidėjus ovuliacijoms, prasideda menstruacinis ciklas. Pamažu atsistato kitos organizmo sistemos.
Nuotaika
Staigus steroidinių hormonų kiekio sumažėjimas gali turėti neigiamą poveikį nuotaikai ir sukelti trumpalaikę depresiją gimus naujagimiui. Depresija, užtrukusi ilgesnį laiko tarpą, vadinama pogimdymine depresija.
Laktacija
Krūtis nėštumo metu veikia daugelis hormonų (estrogenai, progesteronas, žmogaus placentos laktogenas), todėl pieno liaukos vystosi ir didėja, o po gimdymo išsiskiria pienas.
Motinos pienas yra maistingų medžiagų ir elektrolitų mišinys. Jame yra daugiau vitaminų C ir D bei imunoglobulinų IgG ir IgA.
Žindant padidėja prolaktino, skatinančio pieno gamybą, ir oksitocino, skatinančio išsiskyrimą, gamyba. Veikiant hormonams slopinama ovuliacija ir atitolinama menstruacinio ciklo pradžia.