širdies sandara

Širdies sandara

Širdis – tai raumeninis, netaisyklingo kūgio formos, daugmaž kumščio dydžio ertminis organas, gulintis ant diafragmos ir užimantis didžiąją tarpuplaučio dalį: du trečdaliai guli kairėje, o vienas trečdalis – dešinėje nuo vidurinės krūtinkaulio linijos (dažnai klaidingai galvojama, kad širdis yra kairėje krūtinės ląstos pusėje). Širdis vidutiniškai sveria 250 – 350g (moters mažiau nei vyro). Širdies masė itin priklauso nuo žmogaus fizinės būklės, aktyvumo, veiklos pobūdžio.

Platesnis širdies galas, vadinamasis pagrindas, nukreiptas atgal ir į viršų, o smailesnis – viršūnė – atsukta žžemyn, į kairę ir priekį. Lieknų žmonių širdies viršūnės trinksnis gerai matosi krūtinės ląstos paviršiuje. Viršutinė širdies riba (pagrindas) daugmaž sutampa su linija, išvesta per šonkaulių III poros kremzlių prisitvirtinimo prie krūtinkaulio vietą. Iš širdies pagrindo prasideda 6 stambios kraujagyslės, kuriomis atiteka arba išteka iš širdies kraujas. Dešinioji riba eina 2 – 3 cm į dešinę nuo dešiniojo krūtinkaulio krašto, o kairioji leidžiasi žemyn nuo III šonkaulio iki širdies viršūnės. Širdies padėtis itin priklauso nuo žmogaus amžiaus (vaiko – aukščiau, ssenyvo – žemiau) ir kūno sudėjimo (kresno – aukščiau, liekno – žemiau).

Žmogaus širdis susideda iš 4 kamerų: dviejų skilvelių ir virš jų – dviejų prieširdžių. Širdies pertvara dalija širdį į kairiąją (arterinę) ir dešiniąją (veninę) puses. Dešinysis skilvelis – tai aabiejų tuščiųjų venų įtekėjimo vieta (jos čia iš viso organizmo atneša veninį kraują), o į kairįjį atsiveria 4 plautinės venos, kuriomis teka deguonimi įsotintas (arterinis) iš plaučių. Dešinįjį skilvelį nuo prieširdžio skiria anga, kurios kraštuose tvirtinasi triburis vožtuvas, kairįjį skilvelį nuo prieširdžio atskiria dviburis vožtuvas. Iš dešiniojo skilvelio išeina plautinis kamienas, kuris nuneša veninį kraują į plaučius.

Širdies siena susideda iš trijų sluoksnių: išorinio serozinio – epikardo, viduriniojo raumeninio – miokardo, vidinio – endokardo. Prieširdžių ir skilvelių miokardas gali susitraukti skyrium, nes šios dvi raumens dalys atskiros. Plonesnis prieširdžių miokardas susideda iš paviršinio – bendro abiem prieširdžiams ir giliojo – atskiro sluoksnio. Skilvelių miokardas storesnis: paviršinis sluoksnis bendras abiem, vidurinis ir gilusis – atskiri kiekvienam skilveliui, jų skaidulų kryptis skiriasi, jos kkryžiuojasi. Kairysis skilvelis skirtas kraujui išmesti per aortą į visą kūną (didįjį kraujotakos ratą), dėl to jo siena storesnė (10 – 15 mm), o dešinysis skilvelis susitraukdamas stumia kraują į plaučius (mažąjį kraujotakos ratą), todėl ir jo siena plonesnė (5 – 10 mm). Beje, kairiojo skilvelio ertmė mažesnė nei dešiniojo.

Širdį maitina dešinioji ir kairioji vainikinės arterijos, kurios atsišakoja nuo aortos pradžios, lyg vainikai apsupa širdies sienas, išsiraizgo įvairiose širdies struktūrose. Dažniausiai vyrauja dešinioji vainikinė arterija. Ji apsupa dešiniąją širdies pusę iir pereina į jos užpakalinę sritį, kur atskyla užpakalinė tarpskilvelinė šaka. Nuo kairiosios vainikinės arterijos atskyla priekinė tarpskilvelinė ir apsukinė šakos.

Širdies vožtuvai. Dešiniosios prieširdinės skilvelio angos kraštuose tvirtinasi triburis vožtuvas, susidedantis iš priekinės, užpakalinės ir pertvarinės burės. Laisvieji burių kraštai per sausgyslinius siūlus siejasi su trimis speniniais raumenimis, įaugusiais į dešiniojo skilvelio sieną. Tokia “konstrukcija” neleidžia burėms atsilenkti į dešiniojo prieširdžio ertmę.

Kairiosios preiširdinės skilvelio angos kraštuose tvirtinasi dviburis vožtuvas, susidedantis iš priekinės ir užpakalinės burių, kurios per sausgyslinius siūlus jungiasi su atitinkamais kairiojo skilvelio speniniais raumenimis. Kai kraujas iš prieširdžių stumiamas į skilvelius, kurio srovė “slegia” bures iš viršaus, lyg prispaudžia jas prie skilvelių sienų, ir anga praplatėja. Jeigu susitraukia skilveliai, atgalinė kraujo srovė išplečia bures, jų kraštai susiglaudžia ir nepraleidžia kraujo atgal į prieširdžius.

Dešiniajame skilvelyje esantis plautinio kamieno angos vožtuvas susideda iš 3 pusmėnulinių vožtuvėlių (priekinio, dešiniojo ir kairiojo), panašių į kišenes, atviras į plautinio kamieno pusę. Kairiojo skilvelio aortos angoje esantis vožtuvas susideda iš užpakalinio, priekinio ir dešiniojo pusmėnulių vožtuvėlių, atvirų į aortos pusę. Kiekvieno pusmėnulio, vožtuvėlio viduryje esti po sustorėjimą (mazgelį), lemiantį sandaresnį angų užsidarymą. Jeigu kraujas stumiamas iš širdies į stambiąsias kraujagysles, kraujo srovė vožtuvėlius “priploja” prie kraujagyslių sienelių, ir angos atsiveria. Kai kraujas atsitrenkia į vvožtuvus, norėdamas grįžti atgal į širdį, jie išsipučia ir susiglaudžia, uždarydami praėjimą į širdį. Pažeidus įvairius vožtuvus, kraujo srovė gali grįžti atgal į skilvelius arba prieširdžius, tuomet širdies darbas pasunkėja. Jeigu angos susiaurėja, tam tikri širdies skyriai sunkiau išstumia kraują (širdis gali išsiplėsti, nusilpti).

Širdies veikla

Pro širdį kraujas teka dėl spaudimų skirtumo. Širdis susitraukia, kai spaudimas skilveliuose viršija spaudimą aortoje ir plautiniame kamiene: ji vis labiau prisipildo krauju ir “pertemptos’’ širdies sienos pradeda trauktis, tuomet kraujas išstumiamas į stambiąsias kraujagysles.

Širdis dirba lyg siurblys, jos veikla cikliška: po susitraukimo ( sistolės) seka atsipalaidavimas (diastolė). Iš pradžių susitraukia prieširdžiai ( tai vidutiniškai trunka apie 0,1s) ir išstumia kraują į skilvelius. Po to jie atsipalaiduoja (esti jų diastolė), o susitraukia skilveliai (tai vidutiniškai užtrunka 0,3s). Tuo metu prieširdžiai esti atsipalaidavę. Pasibaigus skilvelių sistolei, prieširdžiai ir skilveliai dar ilsisi kartu (visos širdies pauzė vidutiniškai trunka apie 0,4s). Po to susitraukia prieširdžiai, o skilveliai dar ilsisi (0,1s). Taigi skilveliai ilsisi 0,5s, o susitraukia per 0,3s, prieširdžiai susitraukia per 0,1s, o ilsisi 0,7s; visas širdies darbo ciklas užtrunka 0,8s. Vadinasi, per minutę širdis vidutiniškai susitraukia (plaka) 60-80 kartų. Sveiko žmogaus diastolė visada esti ilgesnė nei sistolė, todėl širdis ilsisi ilgiau. Širdies susitraukimų dažnis priklauso nuo sistolės iir diastolės trukmės. Padažnėjus širdies susitraukimams, dažniausiai sutrumpėja diastolė, dėl to širdis ilsisi trumpiau ir greičiau pavargsta. Jeigu širdis susitraukia rečiau, tai diastolė esti ilgesnė.

Širdies laidžioji sistema

Širdis susitraukia automatiškai, kylant impulsams tam tikrose širdies skaidulose, vadinamose širdies laidžiąja sistema. Šios skaidulos esti šviesesnės, nes jose daugiau sarkoplazmos. Impulsas, skatinantis prieširdžius susitraukti, kyla antiniame (sinusiniame) prieširdžio mazge, kuris esti dešiniajame prieširdyje šalia viršutinės tuščiosios venos angos ir dešiniosios ausytės. Iš šio mazgo impulsai perduodami į kitą – prieširdinį skilvelių mazgą dešiniojo prieširdžio sienoje šalia triburio vožtuvo pertvarinės burės.

Šis mazgas reguliuoja skilvelių susitraukimus. Nuo jo žemyn nutįsta vadinamasis Hiso pluoštelis, kuris ties raumeninės skilvelių pertvaros pradžia dalijasi į dvi kojytes (dešiniąją ir kairiąją), išsišakojančias skilvelių miokarde. Tuomet impulsas kyla skilveliuose, ir jie susitraukia. Pažeidus kurią nors laidžiosios sistemos vietą, sutrinka širdies susitraukimų dažnis ir stiprumas (pvz., sulėtėja ritmas, tai – bradikardija). Kartais pasitaiko papildomų didžiosios sistemos skaidulų, kurios gali skatinti papildomus širdies susitraukimus. Tuomet širdis plaka daug dažniau (atsiranda tachikardija).

Kartu su laidžiosios sistemos skaidulomis keliauja ir širdies nervinės skaidulos, kurios gali keisti širdies susitraukimų pobūdį: parasimpatinės skaidulos, kurios čia atkeliauja su klajokliu nervu, slopina, o simpatinės, atėjusios iš viršutinių simpatinio kamieno mazgų – skatina širdies susitraukimus. Širdies ritmas priklauso nuo

organizmo deguonies poreikių, bendros sveikatos būklės, emocijų, – į visa tai reaguoja vegetacinė nervų sistema, keisdama širdies darbą. Pavyzdžiui, jeigu padidėja kraujo spaudimas, prosoreceptoriai, esantys miego antyje, siunčia impulsus į širdį slopinančius centrus pailgosiose smegenyse. Iš jų per klajoklį nervą atsklinda širdies susitraukimus retinantys ir silpninantys impulsai, dėl to kraujospūdis – taip pat mažėja.

Širdies ligos

Širdies ydos

Įgimtos širdies ydos. Tai anatominiai širdies ar stambiųjų kraujagyslių nukrypimai nuo normos, trikdantys kraujotaką, kurie atsirado prieš gimimą (jų gali gydytojas nepastebėti tik kką gimusiam kūdikiui), o išaiškėjo vėliau.

Apsigimsta 6 – 8% naujagimių. Išsivysčiusiose šalyse sergančiųjų įgimtos širdies ydomis yra daugiau negu įgytomis (reumatinėmis). Įgimtos širdies ydos randamos apie 1% gimusių kūdikių (išskyrus mitralinio vožtuvo prolapsą, dviburį aortinį vožtuvą). Dažniausiai pasitaikančios įgimtos širdies ydos naujagimiams yra šios.

Skilvelių pertvaros defektas – 30,5%

Prieširdžių pertvaros defektas – 9,8%

Atviras arterinis (Botalo) latakas – 9,7%

Plaučių arterijos angos susiaurėjimas – 6,9%

Aortos lanko susiaurėjimas (koarktacija) – 6,8%

Aortos angos susiaurėjimas – 6,1%

Falo tetrada – 5,8 %

Stambiųjų kraujagyslių transpozicija – 4,2%

Išlikęs arterinis kkamienas – 2,2%

Triburio vožtuvo neišsivystymas – 1,3%

Kitos – 16,5%

Iš viso – 100,0 %

Kai kurios įgimtos širdies ydos siejamos su chromosomų patologija arba vieno geno mutacija. Veiksniai sukeliantys šias mutacijas, vadinami mutagenais. Jie skirstomi į fizinius, cheminius ir biologinius. Tiesioginį aapsigimimą sukeliantį (teratogeninį) poveikį ypač turi alkoholis. Pastaraisiais metais, padažnėjus alkoholizmuo tarp moterų, padažnėjo naujagimių su embriofetaliniu alkoholio sindromu.

Įgytos širdies ydos. Tai širdies vožtuvų pažeidimas, dėl kurio sutrinka mechaninė veikla: a) vožtuvų kraštams suaugus, susiaurėja anga ir dėl to atsiranda kliūtis kraujui tekėti (angos stenozė); b) vožtuvo kraštams nuplyšus ar vožtuvui įtrūkus, jis nepajėgia užsidaryti ir dėl to dalis kraujo grįžta atgal (vožtuvo nesandarumas).

Dažniausiai įgytų širdies ydų priežastis – reumatas ir infekcinis endokarditas. Rečiau širdies vožtuvus pažeidžia kitos ligos – sisteminė raudonoji vilkligė, reumatoidinis artritas, mechaninės traumos. Vyresniems žmonėms vožtuvai surandėja, sukietėja ir net gali sukalkėti dėl distrofinių ar aterosklerozinių pokyčių. Dažniausiai įgytos širdies ydos – mitralinio vožtuvo prolapsas, mitralinė stenozė, mitralinio bei triburio vožtuvo nesandarumas. Širdies ydų simptomai ypač ppriklauso nuo ydos pobūdžio ir jos laipsnio. Sergantis neryškia yda žmogus labai ilgai gali jaustis beveik sveikas ir sulaukti senatvės. Tačiau, kai yda progresuoja ir pasiekia kritinį laipsnį, paciento sveikata labai pablogėja; jis dūsta, vargina širdies plakimas, kartais – arterijų embolijos, kai atplyšta krešulėlis širdyje.

Mitralinio vožtuvo prolapsas. Dažniausiai tai nepiktybinė širdies liga ir ne tiek liga, kiek širdies struktūros variantas. Gydytojai jį atpažįsta pagal būdingą trumpą širdies ūžesėlį ir traškantį papildomą širdies toną. Mitralinis prolapsas gali sukelti veriančio ar duriančio ppobūdžio skausmus krūtinėje, ekstrasistoles, kartais širdies vainikinių arterijų spazmus. Retai pasitaiko, kad ant vožtuvo burės susidaro krešulėlis. Jis arba mitralinio vožtuvo burės gabalėlis atitrūksta ir įvyksta kurios nors arterijos embolija. Ji gali sukelti smegenų insultą, staigų vienos akies regėjimo pablogėjima, miokardo infarktą.

Dažniausiai mitralinis prolapsas žmogui nekenkia ir negydomas. Kai prolapsas ryškus, reikia vengti labai sunkaus fizinio darbo.

Mitralinė stenozė. Ši yda dažniausiai susiformuoja jaunystėje. Moterimis ji būna 4 kartus dažniau nei vyrams. Normalios kairiosios atrioventrikulinės angos plotas yra 4 – 6 cm² . kai jis sumažėja ir pasiekia kritinį, labai pasunkėja kraujo nutekėjimas iš kaitiojo prieširdžio į kairįjį skilvelį. Ligonis dūsta, iš pradžių nuo didelio, o vėliau ir nuo menkiausio fizinio krūvio. Tai sunki širdies yda. Dėl jos ligonis gali atsikosėti krauju, jam gali skaudėti krūtinę, atsirasti prieširdžių virpėjimas.

Mitralinio vožtuvo nesandarumas. Reumato sukeltas mitralinio vožtuvo nesandarumas nėra pati dažniausia širdies yda. Kur kas dažniau mitralinis nesandarumas esti dėl širdies kairiojo skilvelio išsiplėtimo sergant kitomis širdies ligomis – kardiomiopatijomis, ischemine, hipertonine širdies liga. Susitraukiant kairiajam širdies skilveliui, kraujas srove ne tik teka į priekį, t.y. aortą, bet ir priešinga kryptimi į kairįjį prieširdį. Šis plečiasi, nes į jį patenka kraujo ne tik iš plaučių, bet ir iš kairiojo skilvelio. Plečiasi ir kairysis šširdies skilvelis. Ilgus metus širdis gali susidoroti su padidėjusiu krūviu. Jeigu padidėja arterinis kraujospūdis, pakinta aortinis vožtuvas arba prasideda prieširdžių virpėjimas, labai pablogėja ligonio būklė. Tuomet atsiranda dusulys ir kiti kairiojo širdies skilvelio nepakankamumo požymiai. Deja, tokį pacientą gali išgelbėti tik kardiochirurgai, protezuodami mitralinį vožtuvą.

Aortinė stenozė. Tai palyginti reta širdies yda. Ji gali būti ne tik reumatinė, bet ir įgimta, arba senstant (apie 40 – 50 metus) susiformavusi kalkėjant iš prigimties pakitusios struktūros ir formos dviejų pusmėnulinių burių aortiniam vožtuvui.

Normalios aortinės angos plotas – 2,5 – 3,0 cm². Kai šios angos plotas būna mažesnis negu 0,8 – 1,0 cm², dėl ypač pablogėjusios paciento būklės ydą tenka koreguoti chirurgiškai. Beje, ilgą laiką paciento sveikata gali būti patenkinama. Kraujotaką kompensuoja sustiprėjęs kairiojo širdies skilvelio darbas, dėl kurio padidėja spaudimas kairiajame skilvelyje ir kraujas iš jo didesniu greičiu išstumiamas į aortą. Kairysis skilvelis hipertrofuoja (sustorėja), o vėliau pervargsta, atsiranda deguonies trūkumas širdies raumenyje, susilpnėja jo susitraukimo jėga – formuojasi labai pavojingas kairiojo širdies skilvelio nepakankamumas.

Infekcinis endokarditas

Infekcinis endokarditas – tai mikrobinis širdies vožtuvų pažeidimas, dėl kurio gali labai nukentėti visi vidaus organai. Beje, tai nedažna liga. Ja kasmet suserga 2 – 4 iš 100 000 gyventojų. Serga dažniausiai įgimtas ar įgytas šširdies ydas turintieji ligoniai, bet gali susirgti ir sveiki žmonės. Mikrobai ant širdies vožtuvų nusėda iš kraujo, o į šį patenka iš įvairiausių infekcijos židinių: pirmiausia – iš pūlinių arba po trauminių odos pažeidimų, nesteriliai atliktų injekcijų, operacijų. Mikrobai, patekę į kraują, nusėda ant nesveiko širdies vožtuvo, ypač jei jo paviršiuje yra mažų krešuliukų. Liga prasideda širdies vožtuvo uždegimu (valvulitu). Vėliau, mikrobams pasklidus po visą organizmą, taip pat dėl imuninių reakcijų, gali būti pažeista ne tik visa širdis, net ir inkstai, kepenys, blužnis, smegenys ir kt. Gali suirti vienas ar keli širdies vožtuvai ir dėl to susiformuoti sunkus širdies nepakankamumas. Atitrūkę infekuoti vožtuvo gabalėliai gali užkimšti žmogaus gyvybei svarbias smegenų, inkstų, žarnyno, širdies ar kitas arterijas (embolija).Dėl inkstų pažeidimo ypač gali sutrikti jų funkcija. Ligai būdinga mažakraujystė ir kraujosruvos.

Infekcinio endokardito riziką didina neseniai persirgtos virusinės ligos (pvz., gripas), pervargimas, peršalimas, girtavimas ar kitos esamos ligos (tuberkuliozė, AIDS, cukraligė, alkoholizmas, narkomanija). Infekciniu endokarditu gali susirgti ir sveikiausi jaunuoliai bei merginos, kuriems susižeidus į kraują patenka nešvarumų. Viena sveika panelė susirgo šia liga, kuri jai visam gyvenimui pažeidė mitralinį širdies vožtuvą. Tai atsitiko įsilinksminusių draugų kompanijoje, kurie ją išmetė iš valties į upę ir mergina atsistojo ant surūdijusios konservų dėžutės.

Praėjus kelioms

dienoms po traumos, operacijos, danties pašalinimo, o kartais ir be aiškios priežasties, dėl bakteriemijos pakyla kūno temperatūra, žmogų krečia šaltis. Įprastinis gydymas namuose neduoda jokio efekto. Liga progresuoja. Jeigu laiku nepaskiriami veiklūs antibiotikai, ligonis gali mirti (tai atsitinka apie 20-30% ligonių).

Pavėluotas, nors ir “sėkmingas” gydymas jau nepatenkina ligonio – jis lieka invalidu (negrįžtamai suiro vožtuvas ar atsirado kitų komplikacijų).

Ligonį gali išgelbėti tik ankstyva ligos diagnozė ir kruopštus patyrusių specialistų gydymas.

Didžiausi rizikos faktoriai susirgti infekciniu endokaditu yra šie: dirbtinis vožtuvas, aortinė šširdies yda, mitralinio vožtuvo nesandarumas, atviras arterinis latakas, tarpskilvelinės pertvaros defektas, ilgalaikiai intraveniniai kateteriai.

Ligoniai, sergantys šiomis ligomis, turi ypač rūpintis burnos ir odos higiena, vengti traumų ir pūlinių, o šiems susiformavus pradėti kuo anksčiau ir geriau gydytis.

Taigi nors infekcinis endokarditas ir nedažna liga, bet ji yra labai pavojinga.

Miokarditas

Miokarditas – tai širdies raumens uždegimas. Jis gali būti infekcinis, alerginis, autoimuninis, susiformavęs dėl fizinių faktorių poveikio (radiacijos, šalčio).

Dažniausiai miokarditus sukelia įvairūs virusai (sergant gripu, infekcine mononukleoze, vėjaraupiais, raudonuke, infekciniu hhepatitu, poliomielitu, epideminiu parotitu, AIDS). Pasitaiko ir bakterinis miokarditas sergant difterija, skarlatina, brucelioze, tuberkulioze, vidurių šiltine, plaučių uždegimu.

Miokarditą gali sukelti kirmėlės: trichinėlės, askaridės, echinokokai. Ypač sunkūs miokarditai kartais ištinka užsikrėtusius trichinelėmis.

Labai pavojingi alerginiai miokarditai, kuriuos alergiškiems žmonėms gali ssukelti penicilinas, novokainas, serumai ir kiti vaistai.

Kai uždegiminis procesas apima visą širdį (difuzinis miokarditas), ligonio būklė gali būti sunkoka, sunki ar net ypač sunki. Jis gali kentėti nuo dusulio, jausti širdies ekstrasistoles, dažną širdies ritmą, arba priešingai, dėl blokadų gali būti labai retas širdies ritmas ir dėl to ligoniui ima svaigti galva, gali būti pritemusi sąmonė.

Kai uždegiminis procesas apima kai kuriuos širdies plotelius (židininis miokarditas), ligos eiga nebūna sunki ir grėsminga. Gali varginti ekstrasistolės, pulso dažnio svyravimai.

Ischeminė širdies liga

Ischeminė, arba koronarinė, širdies liga – tai širdies raumens funkcijos sutrikimai dėl sumažėjusio jo aprūpinimo arteriniu krauju. Dažniausia ligos priežastis – širdies vainikinių arterijų aterosklerozė. Aterosklerozė – tai arterijų liga, kurios svarbiausias anatominis požymis – aterosklerozinė plokštelė. Nuolat didėjant plokštelėms, ppamažu siaurėja arterijų spindis – formuojasi aterosklerozinė arterijos stenozė. Kai arterija susiaurėja 75% ir daugiau, dalis širdies nepakankamai aprūpinama aprūpinama krauju. Ypač pavojinga, kai arterijos susiaurėja daugiau negu 90%. Dėl arterijos stenozės pasireiškia širdies ischemija (trūksta deguonies širdies raumenyje), o ši sukelia skausmą krūtinėje ar net širdies infarktą, sutrikdo širdies fukcijas.

Prieširdžių virpėjimas ir plazdėjimas

Tai dažnai pasitaikantys širdies ritmo sutrikimai. Prieširdžių plazdėjimas – tai reguliari ir labai dažna prieširdžių sutrikusi veikla: nuo 220 iki 370 kartų per minutę. Esant pprieširdžių virpėjimui, nebūna pilnaverčių prieširdžių susitraukimų. Ne visi prieširdžių virpėjimo impulsai ar plazdėjimo impulsai pasiekia širdies skilvelius – dažniausiai jie pakeliui esti užblokuojami, nes pradėtų plazdėti ar virpėti širdies skilveliai, o tai yra mirtis. Dažniausios šių ritmo sutrikimų priežastys – reumatinės mitralinės širdies ydos, ischeminė širdies liga (aterosklerozė), kardiomiopatijos, tireotoksikozė. Labai svarbu, koks yra širdies skilvelių susitraukimų dažnis. Jeigu jis normalus – tai šie du ritmo sutrikimai gali labai nesutrikdyti paciento sveikatos; jeigu jis labai didelis – 160 – 200 kartų per minutę, ligonio būklė greitai gali tapti kritiška.

Širdies astma

Širdies astma – tai dusulio priepuoliai, kylantys dėl ūminio širdies ( ypač jos kairiojo skilvelio) nepakankamumo. Būna, kai ligonis serga vainikinių širdies arterijų ateroskleroze, krūtinės angina, miokardo infarktu, hipertonine liga, esant aortos ar dviburio vožtuvo ydų, kilus miokarditui, inkstų uždegimui. Širdies kairiajam skilveliui nebeišstumiant į aortą reikiamo kiekio kraujo, plaučiuose atsiranda jo sąstovis, kartu sutrinka organizmo dujų apykaita. Kraujyje pagausėja anglies dioksido, dėl to galvos smegenyse imamas dirginti kvėpavimo centras, prasideda smarkus dusulys. Dėl širdies astmos taip pat padažnėja širdies susitraukimai, pakinta širdies tonai (atsiranda vadinamasis galopo ritmas) padidėja arterinis kraujospūdis.

Dažniausiai širdies astmos priepuolis ištinka naktį – ligonis pabunda nuo sunkumo krūtinėje ir oro trūkumo. Dažnai priepuolis pprasideda sausu kosuliu, vėliau atkostima kruvinų skreplių. Ligonis ima tankiai kvėpuoti, stengiasi atsisėsti, nuleisti kojas, prašo atidaryti langą. Jo veidas išbąla (priepuoliui užtrukus pamėlsta ), jį išpila šaltas lipnus prakaitas, kyla smarkus baimės jausmas. Priepuolis trunka nuo keleto minučių iki keleto valandų; dažnas ligonis, priepuoliui baigiantis, ima gausiai šlapintis. Širdies astma gali kartotis keletą naktų paeiliui arba keletą kartų per vieną naktį (rečiau priepuoliai ištinka kas savaitę arba kas mėnesį ). Dėl smarkaus dusulio priepuolio gali prasidėti plaučių edema, arba pabrinkimas.

Širdies nepakankamumas

Širdies nepakankamumas, liguista širdies būklė – sutrinka organizmo audinių ir organų aprūpinimas krauju. Dažniausiai atsiranda sergant hipertonine, išemine širdies liga (miokardo infarktu), lėtine plaučių ar inkstų liga, miokarditu, perikardo ligomis, esant kardiomiopatijai, širdies ydai, aritmijai. Padidėjus didžiojo ir mažojo kraujotakos rato kraujospūdžiui, padaugėjus širdies skilvelių ertmėse kraujo, susilpnėjus širdies raumens susitraukimams arba pakitus jų dažniui, tam tikroms širdies dalims tenka didesnis funkcinis krūvis. Dėl to išsiplečia ir skilvelių ertmės, padidėja širdies raumuo, ir širdies veikla tampa nepakankama. Būna dešiniojo, kairiojo arba abiejų širdies skilvelių nepakankamumas.

Širdies nepakankamumas gali būti ūminis ir lėtinis; jų priežastys ir požymiai panašūs, tik ūminis ima reikštis daug greičiau. Ligoniui pradeda dažnai plakti širdis, būna silpna, kartais skauda apie širdį, jis greitai pavargsta, prakaituoja. DDirbant įprastą fizinį darbą, sparčiau paėjus, kopiant į viršų, tenka stabtelėti ir pailsėti. Pavalgius arba daugiau išgėrus, dusulys stiprėja. Ligonis gali pradėti kosėti, kartais skrepliuoti. Pamėlsta veidas, kojos ir rankos, padidėja kepenys, jas gali šiek tiek skaudėti. Kartais pykina. Pučia vidurius, jie užkietėja. Sutrikus skysčių išsiskyrimui per inkstus, pabrinksta kojos arba kūno vietos, ant kurių ligonis dažniau guli. Dėl nesunkaus širdies nepakankamumo ligonis blogiau jaučiasi tik po didesnio fizinio krūvio, dėl sunkesnio pavargsta ir tada, kai fiz. krūvis mažesnis už įprastą. Jei širdies nepakankamumas yra sunkus, ligonis blogai jaučiasi ir nejudėdamas.

Aortos vožtuvo nesandarumas. Aortos vožtuvo funkcija – neleisti kraujui iš aortos grįžti į kairįjį širdies skilvelį pastarojo diastolės metu. Kai šis vožtuvas pažeistas ligos arba traumos, atsiranda jo nepakankamumas. Jeigu vožtuvas labai suiręs, į kairįjį skilvelį gali grįžti netgi daugiau negu 50% tik ką išstumto į aortą kraujo. Dėl to sumažėja diastolinis arterinis kraujospūdis (jei šis būna mažesnis negu 50mm Hg, tai sumažėja širdies raumens kraujo apytaka). Norint, kad aortje liktų įprastas (70 – 90 ml) kraujo tūris, susitraukdamas kairysis skilvelis turi išstumti ne šį kraujo kiekį, o kur kas daugiau, kartais skilvelis išstumia netgi 200 – 220 ml kraujo. Suprantama, jis labai išsiplečia, hipertrofuoja, o vėliau skilvelis nusilpsta ir

prasideda širdies nepakankamumas (dusulys, skausmai, širdies astma ir kt.).

Sergantieji šia yda kurį laiką gali jaustis patenkinamai. Tačiau jie vis tiek privalo reguliariai konsultuotis su kardiologu, laiku kreiptis į kardiochirurgus dėl vožtuvo protezavimo. Sergantiesiems širdies ydomis labai svarbu laikytis dienos režimo, nepervargti fiziškai netgi tuomet, kai širdies nepakankamumas dar nesusiformavęs.