SKARLATINA

Untitled

Turinys

Įvadas

Mūsų Žemėje gyvena daugybė mikroorganizmų, kurie plika akimi yra nematomi. Šie mikroorganizmai sugeba greitai daugintis bei prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų. Vienas pagrindinių mokslininkų ir gydytojų uždavinių – kovoti su užkrečiamų ligų sukėlėjais, o nukenksmintus ir nebežalingus mikroorganizmus panaudoti žmonių poreikiams. Mikroorganizmus į grupes mokslininkai skirstė pagal jų dydį, sandaros ir fiziologinių funkcijų ypatumus.

Mikroorganizmai yra skirstomi į: virusus, bakterijas, grybus, pirmuonis. Visi šie mikroorganizmai yra sistemuojami, tačiau juos sunku suklasifikuoti, nes nelengva nustatyti mikrobų evoliucinį giminingumą ir rūšiai būdingus požymius.

Šio ttipo referato tikslai – plačiau išsiaiškinti apie bakterijas, jų skirstymą, klasifikaciją, bei susipažinti su viena iš bakterijų sukeliamų ligų skarlatina. Siekiant aiškiai ir informatyviai aprašyti ligą bei jos požymius būtina susipažinti su šios ligos sukėlėju, ligos simptomais, komplikacijomis. Svarbu suvokti šios ligos pavojingumą ir plačiau išsiaiškinti apie jos gydymą.

Bakterijos

Viena mikroorganizmų rūšiskuri bus plačiau aptariama yra bakterijos. Bakterijos, tai prokariotiniai organizmai, priklausantys monerų karalystei. Nustatyta apie 5000 bakterijų rūšių.

Bakterijos yra klasifikuojamos pagal esamą formą į:

Rutulines – gali būti pavienės arba ssusispietusios į krūveles;

Lazdelines – lazdelės formos bakterijos;

Spiralines – spiralės, kablelio arba lenktos formos bakterijos;

Siūlines – į plonus siūlus panašios bakterijos.

Rutulinės bakterijos

Lazdelinės bakterijos

Vingiuotos bakterijos

Bakterijos sandara

Kiekviena bakterinė ląstelė, kad ir kokios formos ji būtų, yra sudaryta iš vienos ląstelės. Ląsttelę gaubia membrana, o virš jos yra tvirta sienelė. Bakterijos neturi branduolio, tačiau citoplazmoje yra tankesnė sritis vadinama nukleoidu. Nukleoide išsidėsčiusi žiedinė dvivijė DNR grandinė.

Bakterijos sandara

Skarlatina – viena iš bakterijų sukeliamų ligų

Skarlatina (scarlatina) – ūminė liga, sukeliama A grupės β – hemolizinių streptokokų ir jų išskiriamų toksinų, pasireiškiant faringotonzilitu, smulkiu taškiniu odos bėrimu ir įvairių vidaus organų pažeidimu.

Streptokokai, tai rutulio arba kiaušinio pavidalo, nejudrūs, nesudarantys sporų, gramteigiami, fakultatyviniai anaerobai , dažniausiai išsidėstę grandinėje. Streptokokai veisiasi žmogaus ir gyvūno organizme (žarnyne, burnos ertmėje, audiniuose), išmatose, piene ir jo produktuose. Viena iš streptokokų rūšių sukelia ūmines ligas tokias kaip skarlatina. Ši liga prasideda nuo oro lašinės bakterinės infekcijos.

Šios ligos sukėlėjai yra A grupės β – hemoliziniai streptokokai. Žinoma 17 β ̵11; streptokokų grupių. A grupės streptokokai atsparūs džiūvimui ir ilgai išlieka gyvybingi bei virulentiški dulkėse. 56 laipsnių Celsijaus temperatūroje streptokokas žūva per 30 minučių. Įprastų koncentracijų dezinfekuojančios medžiagos juos užmuša per 15 minučių.

Į organizmą sukėlėjas patenka pro žiočių bei ryklės gleivinę, kartais – pro sužeistą ar nudegintą odą, kai sukėlėjas patenka į žaizdą iš oro ar per rankas. Infekcijos perdavimas per rankas yra dažnesnis esant puerperaliniai skarlatinai. Dažniausiai skarlatina susergama oro lašiniu infekcijos perdavimo būdu. Tačiau infekcija gali plisti ir per rrankas, baldus, apyvokos daiktus (Indus, baltinius, žaislus ir t.t., ant kurių patenka ligos sukėlėjas), ir maistą. Iš maisto produktų šiuo požiūriu svarbiausi yra pienas, ledai ir konditerijos gaminiai.

Pagrindinis šaltinis, platinantis Skarlatiną, yra ligonis ir rekonvalescentas. Ligonis pavojingas anginas ir vėlesniu ligos laikotarpiu. Kūdikiaikaip infekcijos šaltinis, nėra tokie pavojingi, nes mažai juda.

Rekonvalescentai skarlatiną platina ne nuo išvykimo iš stacionaro laiko, o priklausomai nuo komplikacijų. Iš komplikacijų, nuo kurių priklauso rekonvalescentų užkrečiamumas, paminėtina rinitas, sinusitas, nosiaryklės pažeidimas. Kartais užsikrečiama nuo rekonvalescentų, išvykusių iš ligoninės su vidurinės ausies pūliniu uždegimu. Pastebėta, kad rekonvalescentas pasidaro pavojingesnis aplinkiniams, kai suserga angina, gripu ar kita liga, silpninančia organizmo apsaugines funkcijas. Pradėjus gydyti antibiotikais, nuo rekonvalescentų užsikrečiama rečiau.

Kad sveiki žmonės platintų skarlatiną, neįrodyta, bet imlūs skarlatinai asmenys, be abejo, streptokokus nešioja. Taigi galimybės užsikrėsti nuo bendravusio su sergančiuoju skarlatina negalima paneigti.

Epidemiologiniai dėsningumai

Streptokokų gana dažnai randama vaikų nosiaryklėje, tačiau tik apie 10 – 15% streptokokinės infekcijos atvejų pasireiškia skarlatinos sindromu. Šia liga suaugusieji serga rečiau nei vaikai, nes dėl lengvai plintančios infekcijos oro lašiniu būdu žmonės užsikrečia vaikystėje ir perserga kliniškai ryškia ar blanke forma. Kūdikiai skarlatina neserga, matyt, dėl to, kad jie iš motinų per placentą gauna antikūnų prieš skarlatinos toksinus. Dažniau šia liga serga 4 8211; 8 metų vaikai, o didžioji dauguma yra vyresni nei 10 metų vaikai. Susidurdami su sukėlėjais visuomenėje, įgyja antikūnų prieš streptokokų eritrogeninius toksinus ir skarlatina nebeserga.

Skarlatinai būdingas ryškus sezoniškumas. Daugiausia susirgimų užregistruojama rudenį ir žiemą. Kai kuriose vietovėse didžiausias sergamumasesti spalio mėnesį. Tačiau pastaruoju metu sezoniškumo beveik nėra, pavieniai susirgimai registruojami bet kuriuo metų laiku.

Skarlatinai būdinga ir tai, kad sergamumas dėsningai didėja ir sumažėja kas keleri metai. Ypač ryškus periodiškumas buvo anksčiau; dabar jis gerokai suvienodėjo, padidėjus gyventojų migracijai ir labai pagerėjus profilaktinių priemonių kokybei. Sergamumas profilaktiškai padidėja ir sumažėja, nes dėl lengvai plintančios infekcijos oro lašiniu būdu greitai sumažėja imlių asmenų skaičius, o persisrgusiems susidaro ilgalaikis imunitetas. Sergamumas padidėja ir dėl imlių naujagimių. Intervalai tarp sergamumo pakilimų yra vienodi. Sergamumo kaita, kaip ir anksčiau, ryškesnė kaime negu mieste.

Ryškiau sergamumas pagal lytį nepasiskirsto. Suaugusios moterys skarlatina serga kiek dažniau nei vyrai, bet tai ženklių skaičių lyginant su vyrų sergamumu nerodo.

Tam tikros vietovės skarlatinos epidemiologiją galima tinkamai įvertinti, remiantis židinių ir protrūkių epidemiologinio tyrimo rezultatais, išanalizavus sergamumą skarlatina bei angina, taip pat remiantis kai kurių gyventojų grupių tyrimo, atliekant Diko reakciją, duomenimis. Taip pat tikslinga ištirti hemolizinius streptokokus, išskirtus iš ligonių, nes išaiškinamas vienų biotipų pasikeitimo kitais dėsningumas.

Patogenezė ir koompikacijos

Pagrindinė streptokokų replikacijos vieta yra tonzilės ir ryklė. Besidaugindami streptokokai į aplinką išskiria fermentus, egzotoksinus ir eritrogeninius toksinus, kurie sukelia skarlatinai būdingą bėrimą. Dėl vietinio toksinų poveikio kyla uždegimo reakcija, hiperemija, edema, neutrofilinė infiltracija. Kai kurios Staphylococcus aureus padermės taip pat gali gaminti eritrogeninį toksiną ir sukelti į skarlatiną panašų sindromą.

Sisteminis streptokokų poveikis siejamas su toksinais, alerginiais ir sepsiniais procesais. Streptokokų toksinai sukelia įvairaus sunkumo bendrosios intoksikacijos požymių, o jei skarlatina sunkios formos, šie požymiai trunka iki dviejų savaičių. Yrant streptokokų struktūroms, į ligonio kraują patenka baltyminių komponentų, sukeliančių sensibilizaciją. Alerginės reakcijos gali pasireikšti dilgėlinio pobūdžio bėrimu, edema, eozinofilija, sepsiniai procesai – septicemija arba antriniais infekcijos židiniais: pūliniu limfadenitu, otitu, nekrozinio tonzilitu ir kitų lokalizacijų infekcija. Sergant skarlatina dažnai pažeidžiamas miokardas, kai kurios nefritogeninės streptokokų padermės sukelia glomerulonefritą. Retais atvejais A grupės β- hemoliziniai streptokokai gali sukelti toksinio šoko sindromą, kliniškai labai panašų į sukeliamą stafilokokų ir pasireiškiantį hiperterminiu karščiavimu, vėmimu, viduriavimu, gleivių hipermija, skarlatininio pobūdžio bėrimu, kraujospūdžio kritimu ir net šoku.

Skarlatina gali sukelti pūlinių komplikacijų, tokių kaip sinusitis, otitas, peritonzilinis abscesas, limfadenopatija, pneumonija, septicemija, tačiau šios srities komplikacijos dažniau būna mažiems vaikams. Kitą grupę komplikacijų lemia toksinai, kurie gali sukelti miokarditą, reumatiniopobūdžio širdies pažeidimus, glomerulonefritą. Šių

komplikacijų ankstyvai diagnostikai rekomenduojama pakartotinai atlikti EKG, šlapimo tyrimus.

Klinika

Skarlatinos inkubacinis periodas trunka 2 – 7 dienas, rečiau iki 12 dienų. Liga prasideda ūmi. Ligonis pradeda karščiuoti, skundžiasi galvos, ryklės ir pilvo skausmais, jį pykina, kartais jis vemia, pagreitėja pulsas. Pastovus požymis yra enantema ir angina. Būna padidėję kaklo limfmazgiai, palpuojant jie skausmingi. Kitas svarbus požymis – tai odos išbėrimas, kuris atsiranda nuo ligos pradžios praėjus 12 – 24 valandom. Išbėrimas prasideda nuo kaklo, pereina ant liemens bei galūnių ir per 11 – 2 dienas išplinta visame kūne, išskyrus veidą. Šis pasidaro ryškiai raudonas, lieka pabalęs tik nosies – smakro trikampis. Skarlatininio išbėrimo elementai smulkūs, išsidėstę paraudusioje odoje. Oda dėl pabrinkusių folikulų būna šiurkšti. Ryškiausiai esti išbertos pažastys, kirkšnys, taip pat alkūnių lenkiamieji paviršiai ir pakinkliai. Raukšlėse kartais atsiranda hemoragijų. Esti baltas dermografizmas. Išbėrimas kartais laikosi tik kelias valandas, o kartais iki 7 dienų. Liežuvis pirmosiomis dienomis būna apsinešęs, po 2 – 4 dienų nusivalo, išryškėja padidėję liežuvio speneliai, todėl ketvirtą &– aštuntą ligos dieną jis pasidaro panašus į avietę. Antrą ligos savaitę kaklo, ausų ir galūnių oda šerpetoja, delnų ir padų oda lupasi stambiais plotais. Sergant žaizdų skarlatina, išbėrimas prasideda nuo žaizdos, enantemos gali ir nebūti. Angina atsirandatrečią ligos dieną. VVaikų, sergančių skarlatina, kraujyje būna leukocitozė ir eozinofilija.

Pastaraisiais dešimtmečiais skarlatinos eiga palengvėjo, retai pasitaiko sepsinės ir toksinės skarlatinos formos.

Diferencinė diagnostika

Skarlatiną reikia diferencijuoti nuo kitų ligų, pasireiškiančių smulkiu išbėrimu arba angina. Sergant vėjaraupiais, pirmosiomis ligos dienomis visame kūne gali atsirasti smulkus, panašus į skarlatinos, rausvas išbėrimas, bet ligoniams nebūna anginos. Į skarlatininį gali būti panašus medikamentinis išbėrimas, tačiau taip pat nebūna anginos ir enantemos.

Sergant tymais, bėrimai prasideda po katarinių reiškinių kelių dienų laikotarpio, bėrimo elementų spalva ne skaisčiai, bet tamsiai raudona, nebūna tonzilito, tačiau burnoje matoma enantema, Filatovo – Kopliko dėmės. Išbertas nosies ir lūpų trikampis, bėrimas etapinis, prasideda nuo galvos ir leidžiasi žemyn, apimdamas liemenį, vėliau – galūnes. Nykstant bėrimui, lieka pigmentacija, bet oda nepleiskanoja ir nesilupa. Bendrasis kraujo tyrimas nnerodo bakterinėms infekcijoms būdingų pokyčių.

Sergant kitomis bėrimais pasireiškiančiomis virusinėmis infekcijomis (raudonuke, enterovirusine infekcija, Epšteino – Bar virusine infekcija ir kt.), dažniausiai nėra skarlatinai būdingos intoksikacijos, žiočių hiperemijos, avietinio liežuvio, taškinių odos kraujosruvų, bakterinėms infekcijoms būdingų bendrojo kraujo tyrimo pokyčių.

Alerginiai bėrimai atsiranda staiga, be bendrosios organizmo reakcijos, intoksikacijos, karščiavimo, žiočių hiperemijos, bėrimo elementai stambūs, dilgėlinio pobūdžio, kraujui būdinga eozinofilija.

Toksininio šoko sindromas gali pasireikšti panašiu į skarlatiną bėrimu, tačiau šis sindromas dažniausiai kyla esant kitam bakterinės (dažniausiai stafilokokinės) infekcijos židiniui. Be to, sskarlatinai nebūdinga hipotonija, vazomotorinis labilumas, šokas.

Į skarlatiną panašių bėrimų gali būti ir sergant neinfekcinėmis ligomis, pavyzdžiui kaip Kavasakio (Kawasaki) liga, ūmine raudonąja vilklige, jaunatviniu reumatoidiniu artritu, kilus sisteminei reakcijai į kai kuriuos medikamentus – sulfanilamidus, antibiotikus, preparatus nuo traukulių, todėl jeigu diagnozė nėra aiški, reikėtų prisiminti ir šias ligas.

Panašus į skarlatiną išbėrimas gali būti vaikams, sergantiems gripu, raudonuke ir kitomis virusinėmis ligomis. Diferencijai padeda pasėliai iš nosiaryklės, streptolizino titras ir virusiologiniai tyrimai. Kai yra nekrozinė angina, o išbėrimo dar nėra, reikia diferencijuoti nuo difterijos. Skarlatininė angina būna kartu su ryškia enantema, nekrozinės masės esti pilkos spalvos, o difterijai būdingos baltos fibrinės plėvelės.

Labaratorinė diagnostika ir ligos paplitimas

Skarlatinos diagnozė įtariama pagal tipišką klinikinę simptomatiką. Diagnozę patvirtina streptokoko kultūra, išskirta iš žiočių tepinėlio.Labai svarbu medžiagą bakteriologiniam tyrimui tinkamai paimti iki pradedant antibakterinį gydymą. Tam naudojami sterilūs tamponai, kuriais neliečiant lūpų, liežuvio, skruostų paimama medžiaga nuo tonzilių ir užpakalinės ryklės sienos. Bakteriologinio tyrimo vertę kiek sumažina tai, kad streptokokų nosiaryklėje galima rasti iki 10 – 15% sveikų vaikų, todėl vien streptokokai be būdingos klinikinės simptomatikos nėra skarlatinos įrodymas. Greitieji streptokokų identifikavimo testai yra informatyvūs jeigu jų rezultatai teigiami, tačiau jų jautrumas nevisuomet pakankamas, todėl gavus neigiamus šių testų rezultatus skarlatinos diagnozės atmesti negalima. Antikūnų pprieš streptokokus ar jų toksinus testai, įskaitant antistreptolizinio O testą, patvirtina praeityje buvusį kontaktą su streptokokais, todėl ūminės ligos diagnostikai nerekomenduojami.

Bendrasis klinikinis kraujo tyrimas rodo leukocitozę, ligos pradžioje randama iki 95% polimorfonuklearinių limfocitų. Pradedant antra ligos savaite, gali padaugėti eozinofilų, jų skaičius gali siekti iki 20%.

     Lietuva iš kitų Europos šalių skarlatinos sergamumu neišsiskiria, tačiau šios ligos protrūkių pasitaiko ten, kur didžiausias pavojus užsikrėsti mūsų atžaloms – lopšeliuose, darželiuose, mokyklose. Laiku nepastebėjus susirgimo, galimos sunkios komplikacijos.    Skarlatina dažniausiai suserga ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikai (iki 6 mėnesių kūdikiai neserga dėl iš motinos įgyto pasyvaus imuniteto). Pasitaiko ligos atvejų ir tarp suaugusiųjų. Daugiausia susirgimų užregistruojama šaltuoju metų periodu, spalio – kovo mėnesiais.

Skarlatina sergančių žmoniųdiagrama.

Gydymas

Be tinkamo gydymo liga trunka apie 5 – 7 dienas. Ligonis hospitalizuojamas, jeigu serga sunkios ligos skarlatina ir jo negalima izoliuoti namie. Jei nėra komplikacijų stacionare ligonis gydomas 10 dienų, paskui 12 dienų izoliuojamas namie (jei lanko ikimokyklinę įstaigą arba pirmą, antrą klasę). Vartojant antibiotikus, karščiavimas dažniausiai trunka ne ilgiau kaip parą. Pirmo pasirinkimo antibiotikas yra penicilinas. Penicilinas G skiriamas į raumenis po 100 – 125 tūkst. VV/kg per parą, paros dozę dalijant į keturias dalis. Jeigu ligonis alergiškas penicilinui, skiriamas geriamas eritromicinas po 30 – 500 mg/kg per parą, dozę dalijant į keturias dalis, ar naujieji makrolidai, pvz,. Azitromicinas po 10 mg/kg per parą šį vaistą vartoti tris paras, klaritromicinas po 15 mg/kg per parą, dozę dalijant į dvi dalis, vartoti 10 parų. Vartotini ir pirmosios kartos geriamieji cefalosporinai (cefadroksilis, cefaleksinas) 10 dienų kursu. Atsiradus pūliniam limfadenitui, dedami šildomieji kompresai, jei yra fiuktuacija, rekomenduojama punkcija arba incizija. Skarlatininis sinovitas gydomas acetilsalicilo rūgštimi arba piramidonu, endomiokarditas – prednizolonu (3 mg/kg per parą) ir didelėmis penicilino dozėmis; nefritas gydomas penicilinu 10 dienų, paskui – kaip hemoraginis nefritas.

Prireikus skiriama simptomus lengvinančių vaistų, antipiretikų, geriamosios ar intraveninės detoksikacijos priemonių. Komplikacijos gydomos pagal tam tikro klinikinio sindromo gydymo rekomendacijas.

Skarlatinos stacionarų uždaviniai ir rėžimas

Infekcinių ligoninių ir skyrių svarbiausi uždaviniai yra izoliuoti infekcinius ligonius, neleisti plisti hospitalinei infekcijai, tiksliai ir laiku nustatyti diagnozę bei tinkamai gydyti.

Infekciniai stacionarai palaiko glaudų ryšį su sanitarijos – epidemiologijos stotimis, skubiai jas informuoja apie naujai atvykusius ligonius ir jų diagnozes. Taip jie padeda vykdyti priešepidemines ir profilaktikos priemones.

Ligonių priėmimo skyriuje turi būti keli su atskirais įėjimais iš lauko izoliuoti kabinetai, kuriuose gydytojas apžiūri atvykusius ligonius. Taip išvengiama kontakto tarp įvairių ligonių. Reikalaujama, kad infekcinėmis ligomis sergantys ligoniai būtų atvežami sanitariniu transportu, turėtų gydytojo nukreipimą, kuriame nurodyta ligos

diagnozė, persirgtos infekcinės ligos ir neseniai buvęs kontaktas su sergančiaisiais tymais, vėjaraupiais, parotitu, kokliušu, gripu, skarlatina, difterija ir kitomis infekcinėmis ligomis, profilaktiniai skiepijimai ir vartoti serumai.

Priėmimo kabinete imama medžiaga skubiam tyrimui, pvz., kai įtariama skarlatina, imama medžiaga pasėliui. Taip pat ligoniai kruopščiai tikrinami bei apšvarinami sanitarinėje švarykloje. Ligoniai išmaudomi ir guldomi į atskiras palatas arba skyrius pagal ligas. Jei diagnozė neaiški, ligoniai yra guldomi atskirose palatose. Be to, kol pasibaigs inkubacinis periodas, izoliuojami ligoniai, bendravę su sergančiaisiais infekcinėmis ligomis.

Stacionaruose yra stengiamasi užkirsti kelią kryžminėms stafilokokinėms,streptokokinėms infekcijoms, ypač kūdikių ir mažų vaikų skyriuose. Todėl negalima į palatas guldyti per daug ligonių, reikia laiku išsiaiškinti ir izoliuoti įtariamus sergant žmones, dažnai vėdinti patalpas.

Skarlatinos palatose guldomi to paties ligos periodo ligoniai. Vengtina guldyti naujus ligonius su sveikstančiaisiais. Palatas būtina vėdinti ir kvarcuoti.

Profilaktika ir kovos priemonės

Ligoniai izoliuojami atskirose palatose mažiausiai 24 valandoms nuo gydymo antibiotikais pradžios. Turėjusiems kontaktą su ligoniu asmenims profilaktikos priemonės, įskaitant antibiotikus, netaikomos. Specifinės skarlatinos profilaktikos nėra.

Bendravę su ssergančiuoju skarlatina suaugusieji, dirbantys vaikų įstaigose, gimdymo namuose, chirurginiuose skyriuose ir maisto pramonės įmonėse, stebimi 7 dienas.

Vaikų įstaigos (lopšelio, darželio, mokyklos) grupė, kurioje buvo susirgimų skarlatina, ligonį hospitalizavus, izoliuojama nuo kitų grupių 7 dienoms. Šiuo laikotarpiu nauji vaikai į ją nnepriimami. Vaikų ugdymo įstaigose po pirmo ligonio išaiškinimo rekomenduojama 7 dienas vykdyti visuomenės sveikatos specialistų rekomenduotas epidemiologines priemones: stebėti grupę lankančių vaikų sveikatos būklę, laiku izoliuoti susirgusįjį, atlikti ligonio aplinkos daiktų, patalynės dezinfekciją, drėgnu būdu valyti grupės patalpas, kuo dažniau jas vėdinti. Vienąkartą per dieną būtina dezinfekuoti stalo įrankius. Lopšelinio amžiaus vaikų grupėse ypatingą dėmesį būtina skirti žaislų priežiūrai. Juos reikia dezinfekuoti kiekvieną kartą vaikams baigus žaisti, nes ant apseilėtų žaislų gali likti ligos sukėlėjų. Minkštus žaislus ir kiliminę dangą, vykdant epidemiologines priemones, rekomenduojama iš grupės išnešti į kitą patalpą.

Bendravusiems su ligoniu ir nesirgusiems skarlatina žmonėms tikslinga suleisti gamaglobulino. Skiriama 3 – 6 ml preparato. Vartojant gamaglobliną, sergamumas sumažėja 5 – 6 kartus. Imunizacija nuo skarlatinos vis dar tebetyrinėjama.

Išvados

Taiga, skarlatina yyra viena iš labiausiai rudenį paplitusių bakterinių ligų, kuria dažniausiai serga vaikai iki 8 metų. Šią ligą sukelia streptokokai, kurie priskiriami vienai iš bakterijų rūšių. Šių bakterijų sukeliama liga, skarlatina, turi inkubacinį periodą, kuris gali trukti iki 12 dienų. Liga prasideda ūmiai. Ligonis skundžiasi šiais simptomais: karščiavimu, galvos, ryklės ir pilvo skausmais, pykinimu, vėmimu, pagreitėjusiu pulsu. Ligonio kaklo limfmazgiai yra padidėję bei skausmingi, o oda išberta, išskyrus veidą. Tokį ligonį reikia izoliuoti ir pradėti gydymą antibiotiku penicilinu, jeigu ligonis šiam aantibiotikui yra alergiškas, tuomet naudojami kiti šiai ligai įveikti skirti vaistai. Žmonės, kurie bendravo su ligoniu, bei yra nesirgę skarlatina yra stebimi, o pastebėjus bent vieną iš ligos požymių yra tiriami, bei jiems skiriami vaistų gydymai. Kartais trečią ligos savaitę atsiranda alerginės komplikacijos, bet jos dažniau būna vyresniems vaikams. Persirgus skarlatina yra įgyjamas imunitetas.

Naudota literatūra

Basys V., Pediatro žinynas. – Vilnius: Mokslo leidykla, 1985. – UDK 616 – 053. 2 .

Čibiras P., Ūsaitis J., Infekcinės ligos. – Vilnius: Mokslo leidykla, 1989. – ISBN 5 – 420 – 00669 – 3.

Bezdenežnych Semionovičius I., Epidemiologija. – Vilnius: Mokslo leidykla, 1979. – UDK 616.9.

Girdzijauskas V., Vikonytė – Vasiljevienė D., Mikrobiologija. – Vilnius: Mokslo leidykla, 1976.

http://www.infomed.lt/lt/2/portal/klinika,id,/skarlatina-kas-dazniausiai-suserga

http://www.balsas.lt/naujiena/254063/daugeja-skarlatina-serganciu-vaiku