Slaugytojo ir paciento bendravimą įtakojantys veiksniai

TURINYS

ĮVADAS

1 DALIS. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Bendravimo gyvybinė veikla

1.2Žmonių bendravimą įtakojantys veiksniai

1.3 Bendravimas- slaugos elementas

1.4 Slaugytojų ir pacientų asmenybės savybių įtaka

bendravimui

1.4.1 Paciento asmenybės ypatumai

1.4.1 Pagrindiniai slaugytojos tipai

1.5 Slaugytojos ir paciento bendravimą namuose įtakojantys

veiksniai

1.6 Bendravimo sutrikimai

1.7 Slaugytojų bendravimo įgūdžiai

1.8 Netinkamas slaugytojos vaidmuo bendraujant

su pacientu

1.9Teorinės dalies išvados

2 DALIS. EMPYRINIS TYRIMAS

3 DALIS. EMPYRINIO TTYRIMO REZULTATAI IR

JŲ APTARIMAS

3.1 Pacientų apklausos duomenys

3.2 Slaugytojų apklausos duomenys

3.3 Pacientų ir slaugytojų apklausos duomenų palyginimas 33

4 DALIS. BENDROSIOS IŠVADOS. PASIŪLYMAI 34

4.1 Išvados

4.2 Pasiūlymai

LITERATŪRA

PRIEDAI

LENTELIŲ SĄRAŠAS

1.lentelė. Respondentų nuomonių pasiskirstymas apie bendravimo

su slaugytoja svarbą

2. lentelė. Respondentų kreipimosi į slaugytoją dažnis

3. lentelė. Pagrindinės pacientų pokalbių temos su slaugytojomis

4.lentelė. Pagrindinės priežastys, kodėl ligoniai vengia bendravimo su

slaugytojomis

5. lentelė. PPacientų nuomonės apie slaugytojų savybes įtakojančias

tarpusavio bendravimą

6. lentelė. Pagrindiniai, ligonių nuomone, slaugytojų bendravimo

trūkumai

7. lentelė. Aplinkos veiksniai, trukdantys paciento ir slaugytojos

tarpusavio bendravimui

8. lentelė. Pagrindinės su ligoniu susietos aplinkybės, įtakojančios

bendravimą

9. lentelė. Veiksniai įtakojantys slaugytojos bbendravimą su pacientu

10. lentelė. Pagrindinės slaugytojų pokalbių temos su pacientais

11. lentelė. Slaugytojų savybės įtakojančios bendravimą su pacientais

12. lentelė. Pagrindiniai slaugytojų bendravimo įgūdžių trūkumai

13. lentelė. Aplinkos veiksniai trukdantys slaugytojos ir paciento

tarpusavio bendravimui

PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS

1 pav. Apklaustųjų pasiskirstymas pagal lytį

2 pav. Bendravimo svarba slaugytojos darbe

SANTRAUKA

Darbą sudaro dvi dalys:

• Teorinė;

• Empirinė

Teorinėje dalyje apžvelgiama bendravimo reikšmė pacientui ir

slaugytojui, pagrindiniai veiksniai kurie gali įtakoti tarpusavio

bendravimą sveikatos priežiūros įstaigoje ar namuose.

Empirinėje dalyje nagrinėjamas pacientų ir slaugytojų požiūris į

bendravimo svarbą bei kokios pacientų ir slaugytojų savybės lengvina ir

sunkina tarpusavio bendravimą.

Empirinis tyrimas atliktas apklausos būdu apklausiant 80

respondentų: 50 pacientų ir 30 slaugytojų dirbančių ssveikatos priežiūros

centre. Parinktas imties atrankos metodas: netikimybinis.

ĮVADAS

Bendravimas- tai kiekvienam iš mūsų įprasta kasdieninė veikla. Norime

ar to nenorime, mokame ar nemokame, mes nuo ryto iki vakaro su kuo nors

bendraujame. Bendravimas- tai gyvybinė veikla, kuri mums reikalinga kaip

kvėpavimas ar miegas. Be jo neapsieinama nė vienoje situacijoje kaip ir

tokioje, kai atsiduriame sveikatos priežiūros įstaigoje, ten pacientui gali

prireikti įvairaus bendravimo. Jam gali prireikti patarimo,nuraminimo,

rekomendacijos ar draugiško pokalbio, todėl slaugytoja privalo ne tik

puikiai atlikti slaugos techniką, bet ir palaikyti tinkamą bendravimą su

pacientu.Tačiau eefektyvus tarpusavio bendravimas ne visuomet įvyksta. Darbo

tikslas: Teoriškai ir empiriškai nustatyti ir įvertinti slaugytojo ir

paciento bendravimą įtakojančius veiksnius.

Uždaviniai:

( Įvertinti bendravimą kaip gyvybinės veiklos svarbą pacientui ir

slaugytojai.

( Nustatyti slaugytojo ir paciento bendravimą įtakojančius veiksnius.

( Palyginti slaugytojų ir pacientų požiūrį į tarpusavio bendravimą.

Tyrimo metodai:

( Literatūros apžvalga

( Empirinis tyrimas

1 DALIS. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 BENDRAVIMO GYVYBINĖ VEIKLA

Žmogus yra socialinė būtybė ir kiekvieną dieną didesnį laiko dalį

praleidžia bendraudamas su kitais žmonėmis. Bendravimas- tai specifinė

žmonių sąveika veiksniais, mintimis vaizdiniais, emocijomis per kurią

perduoda vieni kitiems informaciją, keičia vieni kitų elgseną ir geriau

pažįsta vieni kitus.

Bendraudami mes galime perduoti kitiems žmonėms tai ką galvojame ar

jaučiame, kokiais matome save ir mūsų aplinką. Mes turime būdų perkelti

aplinkiniams savo požiūrį į juos mūsų sudaryta nuomone, susidariusius

vertinimus. Savo ruožtu iš kitų žmonių galima sužinoti apie tai kaip mes

patys atrodome iš šalies, ką kiti mano apie mus ir aplinkinių pasaulį. Tik

bendraudami žmonės gali:ugdyti kitus, tobulinti save, mokytis ir mokyti

kitus, padėti kitiems, ieškoti pagalbos bei paramos sau. Bendravimas –tai

viena svarbiausių žmogaus vertybių. Bendraujant iš kartos į kartą yra

perduodama amžiaus kaupta žmonių patirtis, kultūrinės žinios. Be bendravimo

neįmanomas joks profesinis pasirinkimas bei tobulėjimas, negalima jokia

kuriamoji veikla.

Bendravimas siejasi su jausmais, mes patiriame pačių įvairiausių

emocijų, tiek teigiamų, tiek neigiamų.Kadangi bendravimas būna ir

džiaugsmingas ir skausmingas, jis tiek suartina žmones, tiek juos išskiria.

Ką nors darydami, ar nieko neveikdami, kalbėdami ar tylėdami, mes

neišvengiame bendravimo. Net mūsų atsisakymas kalbėti ar nuėjimas šalin-

aplinkiniams yra svarbus informacijos šaltinis. Bendravimas – tai prasminga

tarpusavio sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių, įvyksta tiek kalbantis,

tiek ir be žodžių, sąmojingai ir nesąmoningai, būnant dviese ar atsidūrus

didelėje žmonių grupėje. Be bendravimo neįmanoma nė viena kita gyvybinė

veikla.

1.2 ŽMONIŲ BENDRAVIMĄ ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI

Bendravimui, kaip ir visoms kitoms gyvybinėms veikloms, įtakos turi įvairūs

veiksniai.

• Biologiniai veiksniai

Kad žmogus galėtų kalbėti, jis bent jau turi tinkamai girdėti, turėti

tinkamai funkcionuojantį kalbos aparatą, kad galėtų tarti garsus, girdėti

kitų žmonių balsus.Skaitymo įgūdžiams įgyti reikia, kad normaliai

funkcionuotų ranka, kuria ruošiamasi rašyti. Bendravimas kūno kalba

priklauso nuo nervų, raumenų ir skeleto sistemų adekvataus funkcionavimo.

Nors ir ne akivaizdžiai, bet hormonų gamyba taip pat yra susijusi su

bendravimu. Dėl lytinių hormonų apykaitos aiškiai skiriasi moters ir vyro

balsas. Taip pat moterys ir vyrai nevienodai kontroliuoja daugelį raumenų,

tarp jų diafragmą, naudojamą garsui stiprinti. Kai kurie žmonės turi žemą

monotonišką balsą, tuo tarpu kiti geba savo balsą įvairiai moduliuoti

įvairiomis nuotaikoms efektyviai išreikšti.

• Psichologiniai veiksniai

Bendravimui įtakos turi žmogaus išprusimas, kasdieniame gyvenime jo

vartojamo žodyno apimties. Geram bendravimui taip pat svarbu pašnekovo

nuotaika. Susijaudinus paprastai kkalbos tempas greitėja, kalbama garsiau,

žodžius lydi gyvesni negu paprastai gestai. Pyktis dažniausiai reiškiamas

pakeliant balsą. Nuo depresijos balsas išsilygina, pasidaro monotoniškas, o

judesiai lėtėja. Bendravimą taip pat veikia žmogaus temperamentas ir

charakteris, savigarba ir pasitikėjimas savimi.

( Socialiniai kultūriniai veiksniai

Dabar daugiau negu anksčiau vis mobilesnė, daugiarasė ir

daugianacionalinė visuomenė reikalauja, kad bendraujant daugiau dėmesio

būtų skiriama socialiniams, kultūriniams veiksniams. Etninių mažumų

grupėse dažnai iškyla bendravimo problemų, kadangi prastai moka antrąją

kalbą. Tačiau net ir vienoje kalboje gali būti vietinių žodyno skirtumų,

kurių pašalietis gali nežinoti ir nesuprasti. Be tarmės, be akcento ir be

socialinės klasės indikatorių, tam tikrų darbų ir profesijų specialus

žodynas vertintas beveik kaip atskira”kalbos kultūra”. Technikos žodžiai

ir išsireiškimai kasdien vartojami tarp vienos profesijos žmonių,

pašaliniams gali būti visai nesuprantami.

Kūno kalbai poveikį daro ir kiti socialiniai kultūriniai veiksniai.

Rengimasis gali perduoti labai įvairią informaciją apie žmogaus etninę

kilmę, apie religinę priklausomybę socialiniai grupei.

Požiūriai į leistiną ir nepriimtiną prisilietimą prie kito žmogaus

taip pat įvairūs. Bendravimas prisiliečiant prie kito žmogaus pats

primityviausias, tačiau kiekvienose kultūrose jis vertinimas skirtingai.

Individo socialinė kilmė ir kultūros lygis paprastai daro įtaką jo vertybių

ir tikėjimo sistemai, kuri lemia žmogaus elgesį. Taip pat didelę reikšmę

grupių tarpusavio sąveikai teikia organizuotos religijos. Specialiai

parinktos maldos vietos tampa bendravimo centrais- kartais žmonių grupėms,

kartais asmeniniam bendravimui su dievu.

( Aplinkos veiksniai

Bendravimo gyvybinės veiklos veiksmingumą gali padidinti tinkama

fizinė aplinka. Bloga kambario ventiliacija, pernelyg aukšta ar žema

temperatūra gali sudaryti nepatogumų ir bendravimo metu trukdyti sukaupti

dėmesį. Apšvietimas taip pat svarbu, esant itin ryškiai šviesai,žmogui

gali būti nepatogu kalbėtis, o esant prastam apšvietimui ,gali būti

praleista svarbi neverbalinė užuomina.

Bendravimui įtakos gali turėti aplinkos triukšmas. Kai kuriems žmonėms

asmeniniais reikalais lengviau kalbėti esant tam tikram garsų, triukšmo

fonui, o kai kuriuos žmones blaško net mažiausias ttriukšmelis.

Pokalbis bus laisvesnis, jeigu ir baldai bus tinkamai sustatyti, kad,

tarkim, besikalbantieji nebus stalu atskirti, kad kėdės bus patogios, kad

besišnekučiuojantieji žiūrės vienas į kitą į akis.

( Politiniai ekonominiai veiksniai

Labai didelę įtaką bendravimui daro šių dienų sparti mokslo bei

technikos pažanga, kurie, žinoma, padidino žmogaus galimybes

bendrauti.Industrinėse visuomenėje net žemesnių ekonominių pakopų žmonėms

yra prieinami laikraščiai, radijas, televizija ir telefonai, tai yra

masinės informacijos priemonės. Nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu veikia

platūs telekomunikacijų tinklas, kurie daro įmanomą greitą pasaulinę

ryšių ssistemą. Be to šiais laikais daugelyje gyvenimo sričių naudojami

kompiuteriai kaip informacijos perdavimo ir bendravimo priemonė. Tačiau

negalima taip pat pamiršti, kad gausus masinės informacijos srautas bei

intensyvūs žmonių kontaktai bendravimą gali dar labiau apsunkinti,

padaryti jį paviršutinišką.Dėl plintančio susvetimėjimo vis labiau

įsigali žmonių bukumas ir emocinis kurtumas, net agresyvumas ir

žiaurumas, o tai daro neigiamą įtaką žmonių bendravimui.

1.3 BENDRAVIMAS – SLAUGOS ELEMENTAS

Bendravimas slaugoje neturi būti vertinamas kaip savaime suprantamas,

jis skiriamas į nesąmoningą ir iš anksto apgalvotą. Geras bendravimas-

sėkmingas slaugos pagrindas. Slaugytoja privalo ne tik puikiai atlikti

slaugos techniką, bet ir palaikyti tinkamus santykius su pacientu. Pacientų

priėmimas, duomenų rinkimas, informavimas, pacientų mokymas, parengimas

visoms slaugos procedūroms-slaugytoja turi sugebėti imtis iniciatyvos,

padrąsinti ir palaikyti tinkamą bendravimą su pacientu. Bendravimas

reikalingas tiek slaugytojai, tiek ir pacientui, tai yra priemonė tikslui

pasiekti.

Žmonės, apsilankę sveikatos priežiūros institucijoje, dažniausiai

jaučia nemenką informacijos poreikį: dėl diagnozės, gydymo ir slaugymo,

būsimų tyrimų, procedūrų, reabilitacijos bei vidaus tvarkos.

Jie nori būti ne tik išklausyti, bet ir išgirsti: niekas taip neerzina

kaip dėmesio stoka, kkuomet ieškai gydytojo ar slaugytojo pagalbos. Tapę

priklausomi nuo kitų paramos, pacientai tampa pažeidžiammi, juos kankina

abejonės, neramina supanti aplinka. Pacientai ieško sveikatos piežiūros

specialisto, kuris ne tik išklausytų, bet ir parodytų laukimą dėmesį,

supratimą ir pagalbą. Pacientui bendravimas yra vienintelis būdas

informacijai apie savo ligą gauti, savo problemoms išsakyti, ryšiams su

kitais pacientais palaikyti.

Tik bendraudama slaugytoja gali padėti ir paremti pacientą, nuraminti

ir paguosti, parodyti draugiškumą ir dėmesį, gauti naujų duomenų, kuriuos

būtų galima panaudoti, toliau planuojant paciento slaugą.

Pagrindiniai bendravimo būdai, kuriuos slaugytoja vartoja- tai

prisilietimas iir pokalbis su pacientu.

Prisilietimas-tai svarbi bendravimo forma, leidžia slaugytojai ir

ligoniui geriau vienas kitą suprasti. Liesdama- tai yra neverbaliai

bendraudama, slaugytoja gali pranešti ligoniui, kad jis yra artimas ir, kad

juo rūpinasi. Lietimas gali būti ir būdas nuraminti, skatinti pradėti

pokalbį. Ligoje ar nelaimėje lytėjimas gali būti labiausiai tinkama

bendravimo forma. Ypač rimtai sergantys ir sužeisti, psichologinės krizės

apimti žmonės, bei senyvi žmonės, kurių pojūčiai būna susilpnėja, tik

lietimu patiria saugumą, šilumą ir paramą. Slaugytojai uždėjus ranką

pacientui ant peties arba laikant jo ranką, ligoniui gali būti lengviau

išdėstyti, kas neramina jį, slegia širdį.

Pokalbis-tai tikslingas bendravimas tarp slaugytojos ir paciento. Šis

pokalbis skiriasi nuo kasdieninių tauškalų. Pokalbį sąlygoja paciento

poreikis, kurį lemia jo situacija. Pokalbio metu slaugytoja gali parodyti

dėmesį, paramą, artumą, o pacientas gali išsakyti jį kankinančias mintis ir

rūpesčius. Todėl toks bendravimas padeda užmegzti ryšį ir sukurti saugumo

jausmą, taip pat ir būtina priemonė informacijai iš paciento gauti.

Slaugytoja bendraudama su pacientu, gali jį taip pat pamokyti,

suteikti jam būtinos informacijos.

Mokymas ir informavimas-tai vieni iš svarbiausių slaugytojos užduočių.

Visa tai kas vyksta sveikatos priežiūros centre med. Personalui yra savaime

suprantami dalykai, tačiau pacientams tai gali atrodyti gluminančiai ir

keistai, keliantys jiems nerimą. Įvairios situacijos sveikatos priežiūros

įstaigose pacientui dažnai yra naujos ir nepažįstamos, todėl jos lengvai

gali sukelti nesaugumo jausmą, kuris dažniausiai atsiranda dėl žinių apie

savo būklę ar jos valdymą stokos. Slaugytoja turi išsiaiškinti, kokios

informacijos pacientui reikia, užtikrinti, kad ta informacija būtų

suteikta, ir pasirūpinti, kad pacientui atrodytų tinkama ir svarbi.

Slaugytoja suteikdama informacijos gali padėti pacientui išgyventi tyrimus,

įveikti stresą.

Informacija turi prisidėti prie to, kad pacientui jo situacija kiek

įmanoma būtų nuspėjama. Jei pacientas, pavyzdžiui, turi eiti į tyrimą,

slaugytoja privalo įsitikinti, kad jis žino, koks tai tyrimas, kodėl jį

reikia atlikti, kaip jis turi elgtis prieš tyrimą, jo metu ir po jo, bei

kada tai vyks. Informaciją reikia suteikti iš anksto ir taip, kad pacientas

turėtų galimybę susivokti. Tai reiškia, kad pacientą būtina informuoti

normalia, suprantama kalba, praleidžiant medicininius terminus bei

ligoninės žargoną.

Taigi bendravimas slaugoje yra būtinas, tai pagrindas tiek

slaugytojai, tiek pacientui. Be bendravimo neįmanoma pradėti vykdyti

jokios slaugos veiksmų.

1.4 SLAUGYTOJOS IR PACIENTO ASMENYBĖS SAVYBIŲ ĮTAKA BENDRAVIMUI

1.4.1 PACIENTO ASMENYBĖS YPATUMAI

Kokos bendravimas vyksta tarp slaugytojos ir paciento labai priklauso

ir nuo jų asmenybės savybių. Kiekvienas žmogus yra individuali asmenybė,

turinti tam tikrą charakterį ir temperamentą. Vieni drąsūs, atlaidūs,

draugiški ir atviri, kiti – baikštūs, tylūs, uždari. Slaugytojai

bendraujant su pacientais derėtų žinoti ir atsižvelgti į jų asmenybės

savybes. Asmenybės pagrindu laikomas temperamentas, kuris skirstomas į

keturis pagrindinius tipus.

(Sangvinikas – tai linksmas, draugiškas, nuoširdus, judrus ir

emocionalus žmogus, turintis humoro jausmą. Tačiau toks žmogus gali

netesėti duoto žodžio, kartais ppamiršti, pameluoti, gali sunkiai pakelti

vienatvę.

(Cholerikas – tai ryžtingas, audringas, linkęs išradingai ginčytis,

rizikuoti, nuolat skuba, nesivaldo, nekantrus, užsispyręs, greitai

prarandantis pusiausvyrą ir taktišką bendravimą.

(Flegmatikas – tai ramūs, nuoseklūs, susivaldantys, kantrūs ir

ištvermingi žmonės. Jie neeikvoja jėgų be reikalo, sunkiai įsitraukia į

darbą, sunkiai prisitaiko prie aplinkos, uždari, nekalbūs, per daug mėgsta

būti vieni, individualistai, o tai sunkina bendravimą.

(Melancholikas – tai liūdnas, labai jautrus žmogus, sutrinka naujoje

aplinkoje ar ištikus nelaimei, greitai prisitaiko prie kitų, kartais įtarus

ir labai nepasitikintis, lengvai įsižeidžia, dažnai paklūsta kitų valiai.

Šio tipo žmonės vengia draugijos, todėl jiems sunkiau užmegzti kontaktą ir

bendrauti su kitais žmonėmis.

Sangviniko ir choleriko tipui priklausantys žmonės lengvai užmezga

kontaktus, yra atviri, noriai bendrauja su kitais, nevengia demonstruoti

savo jausmų. Tačiau jie pernelyg greitai ir stipriai reaguoja į bet kokias

pastabas, komentarus, tačiau tuo pačiu, ypač choleriko tipo, jie greitai ir

atslūgsta, primiršta. Tuo tarpu flegmatiko ar melancholiko tipo žmonės

vengia atvirai rodyti savo jausmus, yra tylūs, uždari, sunkiai įsitraukia į

bendravimą.

Taigi jeigu slaugytoja bendraudama su pacientais atsižvelgs į jų

asmenybės bruožus, tai galės išvengti nemalonių konfliktų ar nesusipratimų.

1.4.2 PAGRINDINIAI SLAUGYTOJOS TIPAI

Kalbant apie kontaktą tarp slaugytojos ir ligonio, be ligonio

asmenybės, reikia atkreipti dėmesį ir į slaugytojos asmenybę. Kad atsirastų

efektyvus bendravimas tarp slaugytojos ir paciento, kiekvienai slaugytojai

būtina gerai pažinti save, savo charakterio bruožus,

žinoti darbo stilių ir

savo poveikį ligoniams. Yra keletas dažniausiai pasitaikančių slaugytojos

tipų:

(Rutiniška slaugytoja. Būdingiausias jos bruožas – mechaniškas savo

pareigų atlikimas. Tokio tipo slaugytojos užduotis – vykdyti tiksliai ir

viską, kas reikalinga pacientams slaugyti. Tačiau ji neretai paties

paciento nemato. Tokia slaugytoja gali prikelti ir miegantį ligonį,

norėdama sugirdyti jam paskirtus migdomuosius.

(Nervinis tipas. Tai slaugytojos, jaučiančios nuovargį, manančios, jog

jų pastangos nesulaukia įvertinimo. Dėl tokio dirglumo ir pacientai negali

šalia jų jaustis ramiai. Tokios slaugytojos kartais nesąmoningai vengia kai

kurių pareigų, laikydamos jas pernelyg sunkiomis.

(Artistinis ttipas. Tokios slaugytojos sąmoningai atlikdamos tam tikrą

vaidmenį, siekdamos tam tikro idealo. Jeigu toks elgesys peržengia

leistinas ribas, tuomet išnyksta betarpiškumas, atsiranda nenuoširdumas.

Siekdama žmogiškumo idealo slaugytoja staiga pradeda vaidinti geradarę,

dažnai rodydama neeilinius, “artistinius”sugebėjimus. Visa tai gali

sutrukdyti formuotis kontaktui tarp slaugytojos ir ligonio.

(Vyriškas tipas. Tokios slaugytojos yra ryžtingos, energingos,

pasitikinčios savimi. Tačiau jei dominuojantys charakterio bruožai pernelyg

išreikšti, pacientai apibūdina jas kaip agresyvias, despotiškas ir nelabai

mėgsta jas.

(Motiniškas tipas. Tai miela, švelni, jautri slaugytoja, kuri iš tiesų

stengiasi rūpintis pacientais kaip tikra motina.

(Slaugytoja specialistė. ŠŠiam tipui priskiriamos slaugytojos, kurios

dėl tam tikrų asmeninių ypatybių bei polinkių atlieka specialios paskirties

darbus. Kartais jos gali būti tik siauros srities fanatikės, sugebančios

atlikti tik savo darbą ir niekuo daugiau nesidominčios.

Taigi kiekvienas slaugytojos tipas turi savo privalumų ir trūkumų.

Mokėjimas bendrauti su pacientais – tai sugebėjimas išnaudoti savo

charakterio privalumus, neleidžiant pasireikšti trūkumams.

1.5 SLAUGYTOJO IR PACIENTO BENDRAVIMĄ NAMUOSE ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI

Slaugytojai bendrauti su pacientu tenka ne tik sveikatos priežiūros

įstaigose bet ir paciento namuose.

• Prisistatymas. Pirmas slaugytojos kontaktas yra pasisakyti savo vardą

ir pavardę, iš kur ir dėl ko atėjote. Jeigu slaugytoja nešioja

prisisegusi ženklą su pavarde, reikia neužmiršti, kad žmonės gali

turėti silpną regėjimą. Paklausti paciento kaip į jį kreiptis,

daugeliui pagyvenusių žmonių nepatinka, kai į juos kreipiasi

vardu.Labai svarbu, kad slaugytoja į suaugusį pacientą kreiptųsi

ponas, ponia, panele arba kitais tinkamais kreipiniais, jeigu jos

nebuvo prašyta kreiptis kaip nors kitaip.

• Bendravimas su paciento šeima. Ir dviems žmonėms bendrauti gali būti

pakankamai sudėtinga, o susitikti su trimis, keturiais ar dar didesniu

būriu žmonių, gali visai susukti galvą, jei slaugytoja nepasitiki

savimi nors tiek, kiek reikia bendraujant su vienu pacientu.

Slaugytoja gali būti įsitikinusi, kad bendravimas su šeimos nariais

yra nesvarbus ir kelia daugiau rūpesčių nei teikia naudos. Be abejo

šeimos nariai labai padeda renkant anamnezę ar skatinant pacientą

bendradarbiauti. Tačiau kartais mes galime negauti informacijos apie

svarbius dalykus dėl to, kad šeima gali juos slėpti, bijodama

pasirodyti nenormali. Jei į tai neatsižvelgsime, artimųjų nerimas

išliks, ir slaugant pacientą šeima bus didesnė kkliūtis nei

sąjungininkė.

• Išsiblaškymas. Jis susijęs su tokiais veiksniais, kurie atitraukia

mūsų dėmesį, kai mėginame su kuo nors pasikalbėti, pvz. kai įjungtas

televizorius. Tokiu atveju reikėtų tartis su pokalbio dalyviais, kad

jie pašalintų dėmesį blaškantį šaltinį. Visada būkim dėmesingos.

• Pasikeitimas nuostatomis ir emocijomis. Faktai rodo, kad emocijas ir

nuostatas daugiausia perduodame nežodiniais būdais: balso tonu, veido

išraiška, gestais. Kai bendraujame su pacientu, dažnai pamirštame, kad

šypsena, suraukta kakta, arba judesys pacientui daug pasako. Jie

mielai supranta, kad šypsena yra ženklas, jog jis mums patinka,

suraukta kakta gali reikšti priešingą jausmą. Staigūs judesiai

suvokiami kaip užimtumo ženklas.

• Informacijos teikėjas ir paslapties išsaugojimas. Kitą potencialią

problemą pacientams sudaro jų atsidūrimas informacijos teikėjo

vaidmenyje. Pacientai gali manyti esant nereikalinga duoti informaciją

apie savo socialinius reikalus. Kada tokią informaciją turėti yra iš

tikrųjų būtina, reikia labai didelio takto, siekiant ją išgauti ir

paaiškinti, jog informacija svarbi. Pacientui turi būti paaiškinama,

kad viskas, kas pasakojama, bus laikoma konfidencialia informacija.

1.6 BENDRAVIMO SUTRIKIMAI

Daugelis pacientų palankiai vertina bendravimą su slaugytoja, tačiau

taip pat yra ir daug kritikos. Pagrindinės problemos, su kuriomis ligonis

gali susidurti, atlikdamas bendravimo gyvybinę veiklą, tai : pažinimo,

kalbos, klausos, regos, pojūčių, judėjimo bei kūno kalbos problemos.

(Pažinimo problemos

Pažinimo problemų iškyla vaikams, turintiems protinę negalią, kurie

negali nepriklausomai bendrauti. Jiems svarbus neverbalinis bendravimas.

Kartais pažinimą trikdo nelaimingas atsitikimas arba liga (tai gali būti

Alzhaimerio liga). Tačiau ir be ligos kai kuriems žmonėms senatvėje

pasitaiko sumažėjęs gebėjimas mąstyti ir atsiminti ženklus bei signalus.

(Kalbos problemos

Žodinis bendravimas gali būti sutrikdytas, kai dėl fizinių negalavimų

pažeidžiamas balsas. Žmogui kalbėti trukdo: sausa burna, specifinės

infekcijos (laringitas, tonzilitas), mikčiojimas. Ligonis laikinai balsą

gali prarasti po tracheostomijos arba ištiktas isterinės psichoneurozės, o

negrįžtamai praranda balsą po gerklų operacijos laringektomijos.

(Klausos problemos

Balsinio bendravimo įgūdžių sunku įgyti kurčiam ar su klausos negalia

gimusiam kūdikiui. Vaikams gali atsirasti klausos problemų dėl

pasikartojančio viduriniosios ausies infekcijos. Klausos sutrikimą kartais

lydi nemalonus spengimas, ūžimas ausyse, kuris gali sukelti nemigą,

depresiją.

(Regos problemos

Kūdikis gali būti iš prigimties aklas ir tokiu atveju iš pat pradžių

reikia specialisto patarimo, kad maksimaliai būtų naudojamasi kitais

bendravimo būdais. Iškyla visai kitokia problema, kai regintis žmogus

staiga apanka. Slaugytoja staiga regėjimo netekusiam žmogui gali padėti,

apibūdindama aplinką, vykstančius reiškinius, pabrėždama orientyrus. Kai

kurie pacientai gali būti apakę viena akimi. Ir nors žmogaus kūnas

stebėtinai geba prisitaikyti prie įvairiausių pokyčių, tačiau praradus dalį

vizualinio lauko, reikia laiko prisitaikyti prie naujų bendravimo sąlygų.

(Pojūčių problemos

Atsiranda įvairių problemų, kai prarandamas odos jautrumas,

prarandamas gyvybiškai svarbus bendravimo komponentas. Praradus odos

jautrumą, sumažėja žmogaus galimybės fiksuoti jį apsaugančius signalus.

Tokiais atvejais nejaučiama pernelyg didelio karščio, ir žmogaus oda gali

būti nudeginta, žmogus gali atsitrenkti į aštrų daiktą ir nejusti žaizdos,

atsiradusios pažeidus odą ir po ja esančius audinius.

( Judėjimo problemos

Kai žmogus praranda gebėjimą judėti, pažeistoji kūno vieta jau

nebegali būti naudojama neverbalinei informacijai perduoti. Priklausomai

nuo paralyžiaus masto įvyksta skirtingi bendravimo pobūdžio pokyčiai.

Vienpusio paralyžiaus ištikti ligoniai gali prarasti iki 30 %

neverbalinio bendravimo galimybių. Ištikus dešiniajai hemiplegijai dauguma

žmonių negali rašyti, o esant kairiajai hemiplegijai gali sutrikti kalba.

Abipusio paralyžiaus (paraplegijos) ištikti žmonės irgi gali prarasti

iki 50% neverbalinio bendravimo galimybių. Jie negali atlikti veiksmų

žemiau juosmens ir, suprantama, negali vaikščioti. Vadinasi, jie negali

šiomis kūno dalimis perduoti įprastos neverbalinės informacijos.

Tetraplegijos (visų keturių galūnių paralyžiaus) pažeisti pacientai

netenka didesniosios dalies neverbalinio bendravimo galimybių, išlieka tik

veido išraiška ir akių kontaktas.

( Kūno kalbos problemos

Yra žmonių, kurie turi “normalų” kūną, tačiau jo dalių, funkcijų

požiūriu, negali kalbėti kūno kalba. Egzistuoja ne tik kūno kalbos

perdavimo problemos, bet ir žmonių perduotos kūno kalbos interpretacijos

problemos.

Viena iš paciento problemų yra negalėjimas išsitiesti ir šiek tiek

atitiesti pečius, kas taip būdinga savimi pasitikintiems, linksmiems

žmonėms.

Pernelyg didelis bendro pobūdžio aktyvumas dažnai būna pykčio ir

nevilties išraiška. Tačiau yra ir tokių pacientų, kurie nebūdami nei pikti,

nei nusivylę paprasčiausiai negali atsipalaiduoti ir ramiai pasėdėti.

Kai kuriems pacientams būdingas nenormaliai didelis “vietinis”

aktyvumas, kai žmogus negali kontroliuoti vieno

ar kelių raumenų. Pacientas

gali beprasmiškai ir be perstojo maskatuoti rankomis ir dėl to pacientas

rankų pagalba negali perteikti to, ko nori.

Antra vertus, struktūrinių kūno trūkumų gali ir nebūti, tačiau dėl

priverstinės laikysenos gulint lovoje, sėdint kėdėje su ratais, taip pat

gali atsirasti kūno kalbos problemų. Slaugės gali padėti pacientams:

šnekėtis su jais atsisėdusios.

Taigi ligonis gali turėti įvairiausių problemų, sunkumų, trukdančių

gyvybinėje bendravimo veikloje. Tad slaugei yra svarbu padėti pacientui

atskleisti bent optimalias jo bendravimo galimybes.

Jeigu pacientas turi klausos, kalbos ar pažinimo sunkumų, slaugytoja

gali padėti bendrauti vartodama neverbalinę kalbą. Regėjimo problemų

turinčiam žmogui slaugytoja gali padėti apibūdindama aplinką ir aplink

vykstančius reiškinius.

Kad ir koks bebūtų nejudrumo, paralyžiaus mastas, pagrindinis

slaugytojos tikslas – emociškai palaikyti, skatinti ir mokyti pacientą,

vadovaujantis fizioterapeuto patarimais, kontroliuoti paralyžiaus pažeistus

raumenis, siekiant, kad pagerėtų paciento neverbalinio bendravimo gyvybinė

veikla.

1.7 SLAUGYTOJOS BENDRAVIMO ĮGŪDŽIAI

Savo kasdieniniame darbe slaugytoja bendrauja su daugybe žmonių. Tačiau

gerai bendrauti nėra lengva ir paprasta, tam reikalingi bendravimo įgūdžiai

ir patirtis. Kaip slaugytoja naudoja savo asmeninius bendravimo įgūdžius,

turi didžiulės įtakos paciento slaugai. Pavyzdžiui, kaip klausosi, kaip

sugeba ssudaryti tinkamą atmosferą, kad pacientas atsiskleistų, ir kaip

pasiūlo nuoširdžią pagalbą ir paguodą.

Pagrindiniai bendravimo įgūdžiai, palengvinantys bendravimą yra šie:

(Atidus išklausymas – tai įsiklausymas į kito asmens žodžius, mintis,

jausmus, ar jie būtų išreikšti , ar numanomi. Išklausymas reikalauja

jautrumo, supratimo ir santūrumo kito žmogaus atžvilgiu. Aktyviai

klausantis padidėja galimybė suteikti visapusę pagalbą ir paramą. Aktyviai

klausantis reikia laikytis tam tikrų principų:

– kalbant pacientui nepertraukinėti klausimais ir komentarais;

– klausantis reikia atkreipti dėmesį ne vien tik į tiesiogiai sakomus

žodžius, bet ir į tai, kas slypi už jų;

– žiūrėti į kalbantįjį, tai yra leisti žmogui suprasti, jog domimasi

tuo, kas sakoma;

– nepainioti savo jausmų su savo atsakymais. Geram klausytojui yra

būtina atskirti emocinę reakciją nuo klausymosi ir supratimo. Vengti

stiprių pykčio ir liūdesio jausmų, kurie gali trukdyti atidžiai klausytis

ir supratingai reaguoti.

(Dėmesingumas. Jei parodysime tikrą susidomėjimą žodiniu bei nežodiniu

būdu, kitas žmogus patirs dėmesį bei rūpestį, vadinasi, ir jausmą, kad jis

nėra vienas su savo problemomis. Taip sukuriama galimybė atsiverti.Tikroji

dėmesio reikšmė ne užbėgimas už akių,o pritarimas iir susidomėjimas. Dėmesio

negalima pasiekti akimirksniu,tam reikia laiko.

(Šiluma ir rūpestis. Rūpinimasis – tai pagalba kitam žmogui, kad jis

vystytųsi ir galėtų atskleisti patį save. Jis apima fizinį ir psichologinį

dalyvavimą. Šiluma daugiausia perduodama bendraujant nežodiniu būdu.

Slaugytoja ją gali perduoti:

– šypsodamasi, draugišku balsu kreipdamasi į pacientą;

– liesdama pacientą;

– stovėdama ir laisvai bendraudama su pacientu, tai yra stovėdama

atsipalaidavusi, kojos turi tvirtai stovėti ant žemės, rankos ir kojos

neturi būti sukryžiuotos.

(Nuoširdumas. Labai svarbu su pacientu būti nuoširdžiam, atviram ir

sąžiningam. Jeigu tikimės, kad jis bus sąžiningas, tai turėtume būti

pasirengusios atsakyti tuo pačiu. Tik abipusis pasitikėjimas sukuria laisvą

ir atvirą bendravimą.

(Pagarba. Ne mažiau svarbu jausti ligoniui pagarbą, kuri prasideda jau

nuo kreipimosi į jį. Kreipdamiesi su pagarbą į ligonį suteikiame jam

galimybę pajusti, kad iš tikrųjų jį gerbiame ir vertiname.

(Susitapatinimas. Ypač svarbu sugebėti suprasti ligonį, įsivaizduoti

save jo vietoje, pamatyti jo problemą taip, kaip ją mato jis

pats.Įsijautimas būtinas tarpasmeninio ryšio užmezgimui, savęs tobulėjimui,

mokymuisi ir savo patirties.

(Rūpinimasis- tai pagalba kitam žmogui, kad jis vystytųsi, ir galimybė

atskleisti save patį. Kad atsirastų rūpinimosi santykiai, reikia perduoti

žinias, būti kantriam, sąžiningam, nuoširdžiam, tikėti, turėti viltį ir

būti drąsiam.Slaugytojai rūpinimasis yra daugiau nei kito žmogaus priežiūra

tai taip pat ir domėjimasis ir globa.

1.8 NETINKAMAS SLAUGYTOJOS VAIDMUO BENDRAUJANT SU PACIENTU

Kartais slaugytoja bendravimą gali apsunkinti netinkamu elgesiu, kuris

gali pakenkti santykiams su pacientu. Todėl bendraujant su pacientu reikėtų

vengti tokių klaidų, kaip:

(Nesiklausymas. Tas, kuris nesiklauso vienaip ar kitaip parodo, kad

žmogus jam neįdomus, nuobodus. Nemokėdamas bendrauti žmogus dažnai

nesiklauso, jis užsiėmęs savo veiksmų apmąstymu, kad nebesugeba klausytis.

(Vertinimas. Slaugytoja negali primesti savo nuomonės, kas yra

neteisinga, o kas ne. Ji privalo susilaikyti nuo aiškinimo ir vertinimo,

kad pacientas turėtų erdvės išreikšti mintis ir jausmus apie savo ligą ar

gyvenimo situaciją.

(Atstūmimas. Nenorint diskutuoti tam tikra tema, parodoma, kad

paciento problema ar poreikis yra nereikšmingas ar menkavertis. Tokį

aiškinimą pacientas gali suprasti kaip jo asmens atstūmimą. Temos

pakeitimas prisiimant paciento problemą taip pat gali sukliudyti pacientui

atsiverti.

(Patarimai. Ligoniui reikia nurodyti, tekti informaciją ir

instruktuoti, jai jis konkrečiai klausia arba jei tai būtina. Tačiau kai

kalbama apie asmenišką pasirinkimą, slaugytojai vertėtų vengti patarimų.

(Stereotipiniai atsakymai. Jeigu ligonis kalba apie prastą savijautą,

nuotaiką, slaugytojai derėtų vengti tokių atsakymų kaip kad “tai normalu”,

“taip turi būti”. Taip slaugė parodo, kad paciento pareiškimui ji neteikia

reikšmės, jog tai visai jai nesvarbu.

Taigi jeigu pacientas pajus, kad jis yra vertinamas, teisiamas,

kaltinamas arba įtariamas, tuomet bendravimas gali nutrūkti arba tapti

paviršutinišku.

1.9 TEORINĖS DALIES IŠVADOS

Žmogaus bendravimui nuolat turi įtakos įvairūs veiksniai: biologiniai,

psichologiniai, socialiniai, kultūriniai, aplinkos bei politiniai,

ekonominiai veiksniai.

Geras bendravimas – tai sėkmingas slaugos pagrindas. Pacientas atėjęs

į sveikatos priežiūros įstaigą susiduria su nepažįstama aplinka,

nepažįstamais žmonėmis, nesuprantama veikla ar kalba.

Kad bendravime galėtų išvengti nesusipratimų ir nemalonių konfliktų,

slaugytoja visų pirma turėtų gerai pažinti save, savo darbo stilių, bei

atsižvelgti į paciento asmenybės bruožus.

Pagrindinės problemos su kuriomis pacientas gali susidurti bendravimo

gyvybinėje veikloje, tai pažinimo, kalbos, klausos, regos, pojūčių,

judėjimo bei kūno kalbos problemos.

Kiekviena slaugytoja privalo įgyti bendravimo įgūdžių ir vengti tokių

klaidų kaip atstūmimo, nesiklausymo, vertinimo, patarimų ir komentarų

davimų, ir stereotipinių atsakymų.

2 DALIS. EMPIRINIS TYRIMAS

Tyrimui pasirinktas mmetodas – anoniminė anketinė apklausa.

Empirinio tyrimo tikslas: palyginti slaugytojų ir pacientų požiūrį į

tarpusavio bendravimą. Tiriamųjų grupė pasirinkta netikimybiniu būdu.

Anketas užpildė 80 respondentų: 50 pacientų ir 30 slaugytojų. Tiriamieji

tyrime dalyvavo savanoriškai. Pacientams buvo pateikta 10 klausimų,

slaugytojoms – 7 klausimai. Atsakydami į anketos klausimus respondentai

galėjo pasirinkti jiems tinkamus variantus.

3 DALIS. EMPIRINIO TYRIMO REZULTATAI IR JO APTARIMAS

3.1 Pacientų apklausos duomenys

Anketas užpildė 50pacietų, iš jų 27 moterys – tai sudaro 54% visų

apklaustųjų, ir 23 vyrai – 46% (1 pav.). Jų amžius buvo įvairus, nuo 17

iki 72 metų. Anketoje buvo 10 klausimų. Atsakydami į anketos klausimus

respondentai galėjo pasirinkti jiems tinkamus variantus.

[pic]

1 pav. Apklaustųjų pasiskirstymas pagal lytį.

Pirmuoju anketos klausimu buvo norima sužinoti respondentų

nuomonės, ar jiems reikalingas bendravimas su slaugytoja. Buvo pateikti

keturi atsakymo variantai: 1 – labai svarbus, 2 – svarbus, 3 – mažai

svarbus, 4 – nesvarbus(žr.1lent.).

1 lentelė. Respondentų nuomonių pasiskirstymas apie bendravimo su

slaugytoja svarbą

|Variantai|Respondentai |

|Labai |24 |12 |33 |9 |13 |3 |

|svarbus |56 |28 |56 |15 |57 |13 |

|mažai |14 |7 |11 |3 |17 |4 |

|nesvarbus|6 |3 |0 |0 |13

|3 |

Pirmą atsakymo variantą (l. svarbus) pasirinko iš viso 24% (12)

respondentų, iš jų 33% (9) moterys ir 13% (3) vyrų (2 pav.). Antrą

variantą (svarbus) pasirinko 56% (28) pacientai ), 56% (15) moterų ir 57%

(13) vyrų. Trečią variantą (mažai svarbus) – iš viso 14% (7), iš jų 11%

(3) moterys ir 17% (4) vyrai. Ketvirtą variantą (nesvarbu) pažymėjo 6%

(3) ligoniai, vyrų 13% (3) ir nė viena moteris nepažymėjo šio

varianto0%(0).

Taigi didžioji dalis pacientų– 56% (28) sutinka , kad patekus į

sveikatos priežiūros įstaigą žmogui bendravimas su slaugytoja yra

svarbus(žr. pried;1 pav.).

Respondentai turėjo paaiškinti, kodėl pasirinko tokį atsakymo variantą.

Paminėsime keletą jų nuomonių: “bendraujant jaučiuosi saugesnis”, “todėl,

kad padeda kai reikia pagalbos”, “iš dalies priklauso nuo to mano

savijauta”, kad nebūtų nuobodu”, “todėl, kad norisi išsikalbėti” ir t.t.

2 lentelė. Respondentų kreipimosi į slaugytoją dažnumas

|Variantai |Parama |Informacija |

|Visada |10 |5 |32 |16 |

|Dažnai |42 |21 |48 |24 |

|Retai |36 |18 |18 |9 |

|Niekada |12 |6 |2 |1 |

Į antrą anketos klausimą “ar kreipiatės į slaugytoją , kai reikalinga

parama ir informacija ?”respondentų atsakymai buvo įvairūs(2lent.) . Jie

galėjo pasirinkti vieną iš keturių variantų: 1-visada ;2-dažnai ; 3-retai

;4-niekada .

Į klausimą, ar kreipiasi pacientai dėl paramos jų atsakymų duomenys

pasiskirstė : visada-10% (5) ; dažnai-42%(2) ;retai-36%(18) ;niekada-12%(6)

;

Didžioji pacientų dalis (42% ) teigia, kad visada kreipiasi dėl

paramos, tačiau 1/3 pacientų (36%) pareiškė, kad retai prašo slaugytojos

dėmesio.

Respondentų atsakymai į klausimą ar kreipiasi į slaugytoją, kai

reikalinga informacija, pacientai atsakė: visada-32 %(16) ; dažnai-48%(24);

retai-18%(9); niekada-2%(1) .

Apibendrinant gautus rezultatus galima teigti, kad pacientai tiek dėl

paramos (42%), tiek dėl informacijos (48%) dažnai kreipiasi į slaugytoją.

3 lentelė. Pagrindinės pacientų pokalbių temos su slaugytojomis

|Variantai|Atsakymai |

|ligą |12 |6 |28 |14 |40 |20 |20 |10 |

|tyrimus |10 |5 |26 |13 |42 |21 |22 |11 |

|Pacientų |32 |16 |36 |18 |18 |9 |14 |7 |

|us | | | | | | | | |

|politiką |98 |49 |2 |1 |0 |0 |0 |0 |

|Pacientų |46 |23 |24 |12 |18 |9 |12 |6 |

|ir | | | | | | | | |

|Paciento |34 |17 |42 |21 |14 |7 |10 |5 |

|Įstaigos |44 |22 |34 |17 |18 |9 |4 |2 |

Tiriamųjų grupei buvo pateiktas klausimas “apie ką dažniausiai

kalbatės su slaugytojomis?”(žr.3lent.). Buvo pateikta keletas temų variantų

ir kiekvieną variantą respondentas turėjo įvertinti atitinkamais skaičiais

(1 – retai, 2 – kartais, 3 – dažnai, 4 – labai dažnai).

Slaugymą, kaip pokalbio temą apklaustieji pacientai įvertino: 1 balu

– 36% (18), 2 balais – 20%(10), 3 balais – 30%(15), 4 balais – 14% (7).

Apibendrinant gautus rezultatus tiriamųjų asmenų atsakymai pasiskirstę

netolygiai. 1/3 pacientų įvardijo, kad apie slaugą su slaugytoja kalba

retai, tačiau taip pat 1/3 teigia, kad tai dažna pokalbio tema.

Kaip dažnai kalba apie paciento ligą, respondentai įvertino: 1 balu

12%(6), 2 balais 28%(14), 3 balais 40%(20), 4 balais 20%(10).

Taigi dauguma pacientų 40%(20) teigia, kad liga kaip pokalbio tema yra

dažna.

Pokalbio apie tyrimus dažnį respondentai įvertino: 1 balu 10%(5) , 2

balais 26%(13), 3 balais 42%(21), 4 balais 22%(11).

Taigi beveik pusė apklaustųjų pacientų 42%(21) atsakė, kad dažnai

kalba su slaugytoja apie tyrimus.

Temas apie pacientų artimuosius aktualumas įvertintas: 1 balu 32%(16),

2 balais 36%(18), 3 balais 18%(9), 4 balais 14%(7). Taigi iš atsakymų

rezultatų matyti, kad apie pacientų artimuosius, kaip patys pacientai

teigia , kad tik kartais su slaugytojomis kalba (36 %).

Kaip politikos temą įvardijo pacientai matyti iš rezultatų, kad vis

dėl to ši tema liečiama retai (teigia 98%respondentų).

Apie ligonio problemas ir rūpesčius apklaustųjų asmenų rezultatais

galima teigti, kad, pasak pacientų, tai reta pokalbių tema su slaugytoja.

Taip įvertino 46% (23) respondentų ir tik 24%(12) teigia, kad kartais apie

tai kalbama.

Paciento pomėgius kai pokalbio temą respondentai įvertino šiais

balais: 1 balu – 34%(17), 2 balais- 42%(21), 3 balais – 14%(7), 4 balais –

10%(5). Taigi, didžioji dalis pacientų (42%) teigia, kad apie jų pomėgius

kalbama kartais.

Paskutinė pokalbio tema – apie sveikatos priežiūros įstaigos taisykles

ligoniai įvertino: 1 balu 44%(22), 2 balais 34%(17), 3 balais 18%(9), 4

balais 4%(2).Taigi, pagal gautus rezultatus galima teigti, kad dauguma

pacietų (44%) kalba retai(žr.pried;2pav.).

4 lentelė. Pagrindinės priežastys, kodėl pacientai vengia bendravimo

su slaugytojomis.

|Priežastys |Atsakyta teigiamai (%) |

|Nenori būti našta |50 |

|Nes slaugytoja atrodo labai užimta |54 |

|Nenori būti įkyrūs |66 |

|Baiminasi būti atstumti ar |36 |

|nesuprasti | |

|Nenori nuo slaugytojos būti |16 |

|priklausomi | |

|Kita |18 |

4 lentelėse pateikta respondentų atsakymų duomenys į anketos klausimą

“kodėl vengiate bendrauti su slaugytojomis”. Respondentai galėjo pasirinkti

kelis tinkamus variantus iš pateiktų pagrindinių

priežasčių(žr.pried;3pav.). Pacientai nurodė , kad pagrindinės priežastys,

kodėl jie vengia bendravimo: nenori būti įkyrūs (66%.) ir kad slaugytoja

atrodo labai užimta (54%.).

5 lentelė. Pacientų nuomonės apie slaugytojų savybes, kurios gali

įtakoti tarpusavio bendravimą.

|Savybės |Atsakymai (%) |

|Nuoširdumas |6 |8 |28 |58 |

|Šiluma ir |6 |10 |50 |34 |

|Griežtumas |32 |44 |20 |4 |

|Atidus |2 |6 |50 |42 |

|Reiklumas |24 |32 |34 |10 |

|Dėmesingumas |0 |6 |24 |70 |

|Pagarba ir |6 |16 |34 |44 |

|Apsiskaitymas |12 |16 |44 |28 |

|Konfidencialuma|0 |14 |28 |58 |

|s | | | | |

|Pritarimas |25 |28 |25 |22 |

Iš 5 lentelės matyti kaip pacientai vertino slaugytojų savybes, kurios jų

manymu, gali įtakoti jų tarpusavio bendravimą. Pagrindinės savybės, kurios

labai svarbios tarpusavio bendravimui, ligoniai įvertino(4 balais):

dėmesingumą(70%), nuoširdumą (58%), konfidencialumą (58%).

Mažiausiai įtakojančios bendravimą slaugytojų savybes ligoniai įvertino,

pažymėdami 1 balu(nesvarbus):griežtumas 32%, pritarimas 25%.

6 lentelė. Pagrindiniai, pacientų nuomone, slaugytojų bendravimo trūkumai.

|Variantai |Atsakymai |

| |Proc. |Skaičiai |

|neatidžiai išklauso |35 |16 |

|rodo abejingumą |53 |24 |

|kalbant pertraukinėja |40 |18 |

|klausimais ir | | |

|komentarais | | |

|pastoviai skuba |62 |30 |

|dažnai kritikuoja, siūlo|35 |16 |

|savo nuomonę bei | | |

|patarimus | | |

|kita |4 |2 |

Šeštuoju anketos klausimu norėjau sužinoti su kokiomis slaugytojomis

pacientams nepatinka bendrauti. Respondentams buvo pateikta 6 atsakymų

variantai . Jie galėjo pasirinkti vieną ar kelis jiems tinkamus variantus.

Pagrindinės slaugytojos klaidos, kurios pacientų nuomone apsunkina

tarpusavio bendravimą nurodytos 6 lentelėse.

Daugiau kaip pusė ligonių 62%

(30), teigia, jog svarbiausia priežastis tai, kad slaugytojos pastoviai

skuba, 53%(24) mano , kad slaugytojos labai abejingos(žr.pried;4pav.).

7 lentelė. Aplinkos veiksniai, trukdantys paciento ir slaugytojos

tarpusavio bendravimui.

|Veiksniai |Atsakymai |

| |proc. |skaičiai |

|Kitų pacientų buvimas |30 |18 |

|šalia | | |

|Triukšmas |43 |26 |

|Apšvietimas |7 |4 |

|Artimųjų buvimas |12 |7 |

|Kita |8 |5 |

7 lentelėse pateikta respondentų atsakymai į 7 anketos klausimą “Kurie

aplinkos veiksniai gali trukdyti jūsų ir slaugytojos tarpusavio

bendravimui”. Tiriamųjų asmenų grupei buvo pateikta penki atsakymų

variantai. Iš respondentų gautų atsakymų rezultatų galima pastebėti, kad

daugiausia pacientus bendraujant su slaugytoja vargina triukšminga aplinka

43% ir antras jų nuomone svarbus veiksnys, tai kitų pacientų buvimas

palatoje 30%(žr.pried;5pav.).

8 lentęlė. Pagrindinės su pacientu susietos aplinkybės, įtakojančios

bendravimą.

|Variantai |Atsakymai |

|Paciento amžius |42 |21 |26 |13 |16 |8 |16 |8 |

|Paciento nuotaika |16 |8 |18 |9 |40 |20 |26 |13 |

|Paciento turimų |16 |8 |18 |9 |40 |20 |32 |16 |

|Kalbėjimas ta |4 |2 |12 |6 |42 |21 |42 |21 |

Aštuntuoju anketos klausimu tiriamųjų asmenų grupė tturėjo įvertinti su

jais asmeniškai susijusias aplinkybes, kurios jų manymu daro įtaką

tarpusavio bendravimui (žr.8lent.). Respondentams buvo pateikti penki

teiginiai, kuriuos kiekvienas turi įvertinti balais(1-nesvarbu; 2-mažai

svarbu;3-svarbu;4-labai svarbu). Pacientai labai svarbiais veiksniais

įvertino savo sveikatos būklės sunkumą 48% (24)ir kalbėjimą ta pačia kalba

42%(21).Visiškai nesvarbus veiksnys, nuo kurio nepriklauso koks bendravimas

įvyks, tai didelė dalis respondentų mano, kad tai jų

amžius42%(21)(žr.pried;6pav).

3.2. Slaugytojų apklausos duomenys

Apklausos tyrime dalyvavo 30 slaugytojų, dirbančių sveikatos

priežiūros centre. Pirmuoju anketos klausimu norėjau sužinoti kiek jau

laiko slaugytojos dirba. Pagal anketos atsakymus

slaugytojų darbo stažas nuo 1,5 iki 28 metų (vidurkis 16,5 metų).

2 pav.Bendravimo svarba slaugytojos darbe

Antruoju anketos klausimu norėjau sužinoti ar reikalingas slaugytojų

nuomone bendravimassu pacientu. Į klausimą atsakyti buvo pateikti 4

atsakymų variantai:1-labai svarbu, 2-svarbu, 3-mažai svarbu, 4-nesvarbu. Iš

30 apklaustųjų slaugytojų 1 variantą ppažymėjo 76%(23), 2 variantą pabraukė

24%(7), 3 ir4 atsakymų variantus nė viena nepažymėjo(žr.2pav.).

Taigi visos slaugytojos sutinka, kad bendravimas su pacientu labai svarbus.

Slaugytojos turėjo paaiškinti, kodėl pasirinko tokį atsakymo variantą.

Pateiksime keletą respondenčių nuomonių apie bendravimą:

“bendraujant galima gauti daug informacijos apie patį pacientą”; “nes tai

padeda geriau suprasti paciento norus ir poreikius, o pacientui slaugytojos

reikalavimus”; “bendraujant galima padėti pacientui šgyventi ligą”; “kad

pacientas jaustųsi saugus” ir kiti.

9 lentelė. Veiksniai įtakojantys slaugytojos bendravimą su pacientu

|Variantai |Atsakymai |

|Paciento amžius |33,3|10 |26,7|8 |33,3 |10 |6,7 |2 |

|Paciento charakteris|10 |3 |20 |6 |60 |18 |10 |3 |

|Paciento |20 |6 |66,7|20 |10 |3 |3,3 |1 |

|Kalbėjimas ta pačia |6,7 |2 |26,6|8 |30 |9 |36,7|11 |

9 lentelėje matyti slaugytojų atsakymų variantų pasiskirstymas pagal tai,

kas slaugytojų nuomone įtakoja jų bendravimą su pacientu. Kiekvienam

atsakymo variantui reikėjo pažymėti joms tinkantį skaičių.

Paciento susirgimo pobūdį kaip įtakojantį veiksnį 16,7%(5) respondenčių

pažymėjo1 balu(nesvarbu), taip pat 16,7%(5) įvertino 2 balais(mažai

svarbu),30%(9) pažymėjo 3 balais(svarbu) ir 36,6%(11) pažymėjo 4

balais(labai svarbu).

Taigi dauguma slaugytojų(36,6% ir 30%)sutinka, kad tarpusavio bendravimas

labai priklauso nuo paciento ligos sunkumo.

Paciento amžių slaugytojos įvertino: 1 balu-33,3%(10), 2 balais-26,7%(8),3

balais-33,3%(10) ir 4 balais-6,7%(2).Taigi 1/3 slaugytojų mano, kad nuo

ligonio amžiaus priklauso koks bendravimas įvyks tarp slaugytojos ir

ligonio, taip pat 1/3 apklaustųjų su tuo nesutinka.

Paciento charakterį įvertino : 1 balu – 10%(3), 2 balais – 20%( 6), 3

balais – 60%(18), 4 balais- 10%(3).

Taigi daugiau nei pusė slaugytojų 69,3% sutinka, kad bendravimas priklauso

nuo paciento charakterio.

Paciento išsilavinimą įvertino: 1 balu – 20%(6), 2 balais –66,7%(20), 3

balais – 10%(3), 4 balais –3,3%(1).Taigi, dauguma slaugytojų sutinka, kad

bendravime nėra jau taip svarbus paciento išsilavinimas.

Bendravimas priklauso nuo kalbėjimo ta pačia kalba, respondentės pažymėjo:

1 balu – 6,7%(2), 2 balais – 26,6%(8), 3 balais – 30%(9), 4 balais –

36,7%(11).Taigi didžioji dalis slaugytojų sutinka, kad vis dėl to, koks

bendravimas įvyks tarp slaugytojos ir paciento labai priklauso nuo to, ar

jie kalbės ta pačia kalba(žr.pried;7pav.).

10 lentelė. Pagrindinės slaugytojų pokalbių temos su pacientais

|Variantai|Atsakymai |

|Ligą |26,|8 |26,7|8 |13,3|4 |33,|10 |

| |7 | | | | | |3 | |

|Tyrimus |0 |0 |43,3|13 |23,4|7 |33,|10 |

| | | | | | | |3 | |

|Paciento |10 |3 |53,3|16 |20 |6 |17 |5 |

|us | | | | | | | | |

|Politiką |93,|28 |6,7 |2 |0 |0 |0 |0 |

| |3 | | | | | | | |

|Pacientų |0 |0 |6,7 |2 |53,3|16 |40 |12 |

|ir | | | | | | | | |

|Pacientų |6,7 |2 |26,7|8 |33,3|10 |33,|10 |

|pomėgius | | | | | | |3 | |

|Įstaigos |20 |6 |23,4|7 |43,3|13 |13,|4 |

|taisykles| | | | | | |3 | |

Į ketvirtą klausimą “apie ką dažniausiai kalbatės su pacientu ?”,

respondenčių atsakymų rezultatai pasiskirstė taip:

apie slaugymą –– daugiausia atsakė labai dažnai– 46,7%(14) ir nė viena

nepasirinko varianto retai – 0%(0);

apie ligą –daugiausia pažymėjo variantą labai dažnai– 33,3%(10) ir keturios

pabraukė variantą retai -13,3%(4);

apie tyrimus – 43,3%(13) pasirinko antrą variantą (labai dažnai) ir nė

viena nepažymėjo pirmo varianto (retai);

apie paciento artimuosius – 53,3%(16) atsakė kartais ir mažiausiai

respondenčių pasirinko retai – 10%(3);

apie politiką – 93,3%(28) slaugytojos įvertino 1 balu(retai) ir nė viena

nepasirinko 3 -4 balų(dažnai ir labai dažnai);

apie pacientų problemas ir rūpesčius daugiausia respondenčių 53,3%(16)

pažymėjo 3 balais ir nė viena nepasirinko 1 atsakymo varianto;

apie pacientų pomėgius – 1/3 respondenčių įvertino 3 balais ir taip pat 1/3

pažymėjo 4 balais, mažiausiai pažymėjo 1 balu – 6,7%(2);

apie sveikatos priežiūros įstaigos taisykles – 43,3%(13) slaugytojų

atsakė, kad tai dažna pokalbių tema(žr.pried;8pav.).

11 lentelė.Slaugytojų savybės įtakojančios bendravimą su pacientais

|Savybės |Atsakymai |

|Šiluma ir |0 |0 |0 |0 |33,3 |10 |66,7 |20 |

|Griežtumas |16,7 |5 |23,3 |7 |46,7 |14 |13,3 |4 |

|Atidus |0 |0 |3,3 |1 |20 |6 |76,7 |23 |

|Reiklumas |6,7 |2 |43,3 |13 |33,3 |10 |16,7 |5 |

|Dėmesingumas |0 |0 |13,3 |4 |23,4 |7 |63,3 |19 |

|Pagarba ir |0 |0 |13,3 |4 |36,7

|11 |50 |15 |

|Apsiskaitymas |0 |0 |13,3 |4 |60 |18 |26,7 |8 |

|Konfidencialum|0 |0 |3,3 |1 |33,3 |10 |63,3 |19 |

|as | | | | | | | | |

|Pritarimas |6,7 |2 |26,6 |8 |50 |15 |16,7 |5 |

5 anketos klausime slaugytojos įvertino savo savybes nuo kurių gali

priklausyti bendravimas(žr.11lent.). 4 balais – daugiausia respondenčių

įvertino: atidų išklausymą -76,7%(23), nuoširdumą – 70%(21), šilumą ir

rūpestį – 66,7%(20), dėmesingumą – 63,3%(19), konfidencialumą –

63,3%(19).Tik nedaugelis rrespondenčių įvertino savo savybes 1 balu(retai).

Daugiausiai vienu balu pažymėjo: griežtumą – 16,7%(5), reiklumą – 6,7%(2)

ir pritarimą – 6,7%(2).

12 lentelė. Pagrindiniai slaugytojų bendravimo įgūdžių trūkumai.

|Variantai |Atsakymai |

| |% |Skaič|

| | |. |

|Nesugebėjimas atidžiai išklausyti|16,7 |5 |

|Abejingumas |6,6 |2 |

|Paciento pokalbio |10 |3 |

|pertraukinėjimas | | |

|Dažnas skubėjimas |73,3 |22 |

|Kritikavimas, savo nuomonės bei |10 |3 |

|patarimų siūlymas | | |

|Kita |10 |3 |

Šeštame anketos klausime slaugytojos turėjo pažymėti, kurios jų savybės

gali apsunkinti tarpusavio bendravimą(žr.12lent.). Iš pateiktų penkių

variantų daugiausia slaugytojų pasirinko variantą – dažnas skubėjimas

73,3%(22),mažiausiai iš apklaustųjų įvardijo abejingumą

6,6%(2)(žr.pried;9pav.).

13lentelė.Aplinkos veiksniai trukdantys slaugytojos ir paciento tarpusavio

bendravimui

|Veiksniai |Atsakymai |

| |% |Skaič.|

|Kitų pacientų buvimas šalia |30 |9 |

|Triukšmas |66,6 |20 |

|Apšvietimas |3,3 |1 |

|Paciento artimųjų buvimas |16,7 |5 |

|Kita |20 |6 |

7 anketos klausimu norėjau ssužinoti ar yra aplinkos veiksnių, kurie gali

slaugytojoms apsunkinti bendravimą su pacientais(žr.13lent.).Iš gautų

atsakymų rezultatų matyti, kad dažniausiai trukdo triukšmas – 66,6%(20) ir

vienai slaugytojai – 3,3%(1) apšvietimas. 6 atsakymo variantą –“kita”

pasirinko 20%(6) respondenčių atsakydamos, kad iš išvardintų veiksnių

niekas netrukdo(žr.pried;10pav).

3.3 SLAUGYTOJŲ IR PACIENTŲ APKLAUSOS DUOMENŲ PALYGINIMAS

Slaugytojoms ir pacientams anketoje buvo pateikta 6 panašūs

klausimai. Palyginus jų gautus rezultatus, jų atsakymai ne visur sutapo.

Į klausimą: ar svarbus bendravimas tarp slaugytojos ir paciento? Dauguma

pacientų ir slaugytojų teigia, kad svarbus(žr.1 lent.;2 pav.).

Į klausimą: apie ką dažniausiai kalbatės?Dauguma ligonių

teigia,kad dažniausiai kalba apie tyrimus ir jų ligą, o pagal slaugytojų

atsakymus dažniausia pokalbio tema apie slaugymą ir ligonio problemas bei

rūpesčius(žr.3;10 lent.).

Palyginus atsakymus į klausimą: kurios slaugytojų savybės įtakoja

tarpusavio bendravimą ?Dauguma pacientų teigia, kad tai dėmesingumas, o

slaugytojos į ppirmą vietą skiria atidų išklausymą(žr. 5;11 lent.).

Į klausimą: kurios slaugytojų savybės apsunkina bendravimą su

pacientu? Tiek slaugytojos,tiek pacientai sutinka su nuomone, kad tai

dažnas slaugytojų skubėjimas(žr. 6;12 lent.).

Įvertinus aplinkos veiksnius, kurie gali apsunkinti bendravimą,

didelė dalis pacientų ir respondenčių mano, kad tai triukšmas ir kitų

pacientų buvimas (žr.7;13 lent.).

Į klausimą: kurios su ligoniu susietos aplinkybės įtakoja bendravimą?

atsakymo variantą labai svarbu dauguma slaugytojų ir pacientų pažymėjo

paciento sveikatos būklės sunkumą bei kalbėjimą ta pačia kalba. Antroje

vietoje pagal svarbumą (3 balais) slaugytojos įvardijo charakterį, o

pacientai- ssavo turimų žinių apie susirgimą lygį(žr.8;9lent.).

4 DALIS. BENDROS IŠVADOS. PASIŪLYMAI

4.1 IŠVADOS

( Bendravimas kaip gyvybinė veikla yra svarbi tiek pacientams, tiek

slaugytojoms.Pacientui tai vienintelis būdas informacijai apie savo ligą

gauti, savo problemoms išsakyti, ryšiams su giminaičiais ar kitais

pacientais palaikyti.Slaugytoja tik bendraudama gali padėti pacientui,

nuraminti ir paguosti, parodyti draugiškumą ir dėmesį, gauti naujų

duomenų slaugai.

( Slaugytojos ir paciento bendravimą įtakojantys veiksniai tai:

paciento žinių lygis apie savo ligą, tyrimus ir apie sveikatos priežiūros

įstaigos taisykles, taip pat paciento charakteris, amžius, jo ligos

sunkumas.

( Koks bendravimas bus, priklauso ir iš slaugytojos pusės. Kiekviena

privalo įgyti psichologinių, socialinių ir taktilinių įgūdžių, ir vengti

tokių klaidų, kaip nesiklausymo, vertinimo, atstūmimo patarimų, komentarų

bei stereotipinių atsakymų.

( Pagrindinės priežastys, kodėl pacientai vengia bendrauti tai, kad

nenori įkyrėti ir, kad slaugytojos atrodo labai užimtos, pastoviai

skubančios.

( Veiksniai formuojantys bendravimo pagrindą ir gerinantys tarpusavio

santykius, tai slaugytojų dėmesingumas, nuoširdumas, konfidencialumas,

atidus išklausymas ir kiti.

4.2 PASIŪLYMAI

( Bendravimo metu slaugytoja turėtų laikytis pagrindinių klausymo

principų, tai yra: pacientui kalbant nepertraukinėkite klausimais ar

komentarais, sutelkite dėmesį į kalbantįjį, išgirskite tai kas svarbiausia,

ką vengiama pasakyti, nepainiokite savo jausmų su atsakymais, atsargiai

vertinkite.

( Atkreipkite dėmesį ne tik į tai, ką pacientas kalba, bet ir į jo

balso toną, gestus, į jo veido išraišką, neparodykite abejingumo ar, kad

skubate išeiti, skirkite daugiau laiko iir pastangų išklausyti pacientą.

LITERATŪRA

1. Almonienė Junona ir kt.Bendravimo psichologija.-Vilnius, Technologija,

2001.

2. Bydam Jens. Pedagogika. Vadovėlis slaugos studentams.-Vilnius,

Charibdė, 2000.

3 Carole Sutton. Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija.-

Vilnius, Spacialiosios psichologijos laboratorija, 1999.

4. Čiočienė Aldona . Slaugytojo ir paciento bendravimo vertė. Slauga.-

2003.Nr.9.

5. Halborg Almas. Klinikinė slauga.I dalis. –Vilnius, Charibdė, 1999. 35-

50.

6. Hardis Ištvanas. Gydytojas, medicinos sesuo, ligonis. Darbo su

ligoniais psihchologija. – Vilnius,Mokslas,1988.34-37.

7. Roper Nancy ir kt. Slaugos pagrindai. Nuo gyvenimo modelio prie slaugos

modelio. –Vilnius, Egalda, 1999.

8. Slauga. Slaugos mokomoji medžiaga. 3 dalis. Bendravimas.

Tarpvalstybinis projektas. –Vilnius, Charibdė, 1998.

9. Vesterdal Anne. Sveikatos priežiūra ir ligonių slauga. –Vilnius,

Charibdė, 1996.

10. Želvys Rimantas. Bendravimo psichologija. –Vilnius, Valstybinis

leidybos centras. 1995.

11. Žemaitis Vincentas. Bendravimo prasmė. –Vilnius, Ethos, 1992.

PRIEDAI

[pic]

1 pav. Respondentų nuomonių pasiskirstymas apie bendravimo su slaugytoja

svarbą

[pic]

———————–

[pic]