Vaiko raida

Įvadas

Sveikas vaikas – šeimos džiaugsmas ir turtas. Vaiko fizinė ir psichinė

negalė – šeimos ir visuomenės rūpestis. Kuo anksčiau negalė bus pastebėta,

nustatyta ir pradėta gydyti, tuo geresni rezultatai.

Normalus vaiko vystymasis, kartą prasidėjęs, toliau eina kaip

laikrodis. Todėl tam tikrose jo stadijose visada išryškėja būdingi

vystymosi požymiai – kaip nors pakinta vaiko kūno pavidalas arba jo

funkciniai sugebėjimai. Antra vertus , vystymasis – tai nepaliaujamas,

tolydžio progresuojantis procesas, vykstantis pagal nekintamus dėsnius :

visada specializuotas organas išsirutuliuoja iš ne tokio specializuoto, o

aukštesnė funkcija – iš žžemesnės.

Vaiko vystymosi laikrodis, ypač fizinio vystymosi, eina taip tiksliai,

jog ne tik tam tikru laiku pasiekiamas tam tikras išsivystymo lygis, bet ir

iš pasiekto išsivystymo lygio galima iš anksto spręsti, koks bus galutinis

vystymosi rezultatas. Pavyzdžiui, jau ištyrus aštuonerių metų vaiką –

išmatavus jo kūno ilgį ir rentgeno nuotraukoje suskaičiavus, kiek kaulėjimo

branduolių yra jo rieše – galima pusės centimetro tikslumu apskaičiuoti,

koks bus jo ūgis, kai jis suaugs.

Kita dėsninga vystymosi savybė yra lankstumas – gebėjimas prisitaikyti

ir prisitaikymą keisti. Ankstyvosiose vystymosi stadijose lankstumas yra

itin didelis, o vėliau jis tolydžio nyksta.Tačiau prisitaikymas tik tol

gali kisti, kol tam tikras organas, tam tikras ląstelių kompleksas arba tam

tikra funkcija dar nėra specializuota arba galutinai susiformavusi. Tai

nepaprastai svarbus dėsnis : jis reguliuoja išorinių veiksnių įtaką

vystymuisi. Tų veiksnių padariniai esti tuo sunkesni, kuo anksčiau jie

kūdikį paveikia. Antra vertus, ankstesnėje vystymosi stadijoje esantis

vaikas dar geba geriau regeneruoti tai, kas pažeista, nes jis veržliau auga

ir lendviau prisitaiko.

Kokią reikšmę turi vaiko vystymosi tvarkaraštis, tapo akivaizdu

patyrus, jog kūdikiui gali pakenkti tam tikri įvykiai nėštumo metu.

Sistemingai studijuojant tuos ankstyvuosius vystymosi sutrikimus išaiškėjo

daugelis kūdikio vystymosi proceso ypatumų, kurių negalima aptikti stebint

normalų vystymąsi. Paaiškėjo, kad kūdikio patiriamą žalą labiausiai lemia

jo išsivystymo stadija : viskas priklauso nuo to, kuriuo nėštumo momentu

vaisius buvo paveiktas. Vienoje vystymosi stadijoje tam tikras poveikis

sukelia sunkų apsigimimą, o kitose stadijose gali neturėti jokių padarinių.

Sklaidos sutrikimų požiūriu ypač pavojingos tos vystymosi fazės, kuriose iš

ląstelių sankaupos pradeda formuotis koks nors organas.

Yra 4 pagrindiniai vaiko vystymosi aspektai :

• Sveikatos stiprumas

• Fizinis pajėgumas

• Lytinis pajėgumas

• Dvasinis pajėgumas

Vaiko sveikatai svarbiausias vystymosi aspektas yra limfinio audinio

vystymasis, nes šis audinys labai svarbus, pvz.,apsaugai nuo infekcijų.

Kitas pagrindinis vystymosi aspektas, lemiantis būsimą fizinį pajėgumą,

išreiškiamas bendruoju kūno augimu. Jį apibūdina kūno ilgio didėjimas.

Trečias pagrindinis aspektas – lytinių organų vystymasis ir su juo

susijęs lytinis pajėgumas. Per visą vaikystę lytinė sistema tartum

snūduriuoja, ir kai paauglio amžiuje lytiniai organai audringai bręsdami

atsigriebia už praleisą laiką.

Nervų sistemos ir smegenų raida – viena iš žmogaus vystymosi ypatybių

kaip tik ir yyra ta, kad centrinė nervų sistema, ypač galvos smegenys,

vystosi taip daug sparčiau už visas kitas organizmo sistemas, jog net

žmogaus gemalas ankstyvu smegenų išsivystymu ryškiai skiriasi nuo bet kokio

gyvūno gemalo.

Devintasis mėnuo

Šliaužia ant pilvo. Išmokęs ant pilvo šliaužti kūdikis jau gali savo noru

tikslingai judėti į priekį. Vaikutis guli knūbsčias, bet viršutinę liemens

dalį pakėlęs. Jis remiasi dilbiais ir visu kūnu šliaužia į priekį.

Šliaužimo fazė paprastai būna labai trumpa – ją pakeičia ropojimas.

Visą minutę sėdi neprilaikomas. Devynių mėnesių kūdikis paprastai jau gali

mažiausiai minutę išsėdėti neprilaikomas ir pakelta galva. Nugara iki pat

juosmens tiesi, o kojytės per kelius truputį sulenktos. Pastangos, kurių

dar prireikia šio amžiaus kūdikiui, kad išlaikytų pusiausvyrą, ir ne iki

galo tiesi nugara liudija, kad naujasis įgūdis dar nėra tvirtas.

Remiasi ranka už nugaros. Jei mėginsite sėdintį vaiką lengvai stumtelėdami

išmušti iš pusiausvyros, tai jis dabar jau mokės atsiremti ranka ne tik

priekyje ir šone, bet ir už nugaros.

Stovi laikomas ant rankų. Jei pastatysime kūdikį ir laikysime jį tik už

rankučių, tai jis kelias sekundes tvirtai pastovės ant kojų, remdamasis

jomis visu kūno svoriu. Abu padai bus visiškai apkrauti. Tačiau kūdikėlis

galės tik trumpą laiką šitaip pastovėti, nes jis stačias dar sunkiai

išlaiko pusiausvyrą.Iš stovimos padėties gali pats atsisėsti, statydamas

koją prie kojos, žingsniuoja aplink baldus.

Sąmoningai leidžia daiktams kristi. Anksčiau daiktai atsitiktinai

iškrisdavo kkūdikiui iš rankų, pvz.,siekiant ranka ko nors įdomesnio. O

dabar jis jau skiria visą dėmesį kritimo procesui. Jam tai tampa žaidimu,

kurį jis mielai kartoja. Nykščiu ir rodomuoju pirštu sėkmingai paima mažus

daiktus ir ilgai juos laiko. Daug dirba rodomuoju pirštu : rodo, baksnoja,

stengiasi įkišti į skilutes, užkabina daiktus, juos stumia, pastato bokštą

iš dviejų kaladėlių.

Domisi tyliais garsais. Jau ir mažesnis vaikas reagavo į akustinius

dirgiklius. Dar visai kūdikėlis būdamas jis išsigąsdavo, išgirdęs netoliese

garsiai subildant. Dabar kūdikis susikaupęs įtemptai klausosi tylių garsų

ir ūžesių, pvz., laikrodžio tiksėjimo arba telefono signalo, ir ilgokai

negali atsidžiaugti tuo, ką girdi.

Slėpynės. Jau 7 mėnesį susidūrėme su pirmąja slėpynių forma : kūdikiui ant

galvos užmetama skepetaitė, o kai ji nutraukiama, vaikutis apsidžiaugia vėl

išvydęs mamytę. O dabar jis jau pats ieško mamos, pasislėpusios už baldo.

Ji bando atkreipti jo dėmesį, protarpiais pažvelgdama iš už slėptuvės ir

pašaokdama vaikutį, pvz., tardama „ku – kū „. Kūdikis įtemptai laukia kad

ir kelias sekundes ir tiesia kaklą ton pusėn, kur spėja esant mamą, o kai

pagaliau ji pasirodo, pasitinka ją džiaugsmingu juoku.Atranda žaislą, jeigu

matė, kur jis buvo paslėptas.

Kalba. Mėgdžioja kosulį, pliauškėjimą liežuviu, švilpimą, taria tėtė, mama

kaip specifinius vardus. Ilgai kartoja tą patį skiemenį arba jų

kombinaciją, atidžiai klausosi pokalbių, dainavimo, supranta ir reaguoja į

vieną du žodžius. Įvykdo nesudėtingus paliepimus, pvz., „paduok šaukštuką“

ir ppanašius. Džiaugiasi, supratęs ir atlikęs prašymą.

Dešimtasis mėnuo

Supasi atsirėmęs plaštakomis ir keliais. Kūdikis tolydžio kelia kūną nuo

pagrindo ir remiasi jau tik plaštakomis ir keliais. Iš tokios pozos vėliau

jis pradės ropoti. Supdamasis tokioje padėtyje vaikelis pratinasi išlaikyti

pusiausvyrą perkėlęs kūno svorį – tai irgi būsimojo ropojimo

sąlyga.Ištiesęs rankas ir kojas, atsispirdamas delnais, pats atsistoja,

eina laikomas už vienos ar abiejų rankų.

Pats vienas atsisėda. Kūdikis jau moka iš kniūbsčios padėties savarankiškai

atsisėsti. Tai jis gali padaryti tik įgijęs tam tikrus motorinius įgūdžius

: vaikas turi be vargo atsiremti plaštakomis ir galėti be ypatingų pastangų

laisvai sėdėti. Jungiamasis šių veiksmų elementas – liemens sukimas tarp

klubų ir pečių, jau būdamas 7 mėnesį. Šios sąlygos įvykdomos 10 mėnesį.Iš

sėdimos padėties atsigula ant pilvo.

Laisvai sėdi ištiesęs kojas ir nugarą. Vaikelis gali pats atsisėsti be

suaugusiųjų pagalbos. Jis stabiliai sėdi ištiesęs kojas, jo nugara irgi

gražiai išsitiesusi. Tik pėdos truputį sulinkusios. Tokioje padėtyje jis

gali ilgokai žaisti neprarasdamas pusiausvyros.

Stojasi laikydamasis už baldų. Dešimties mėnesių vaikas moka atsistoti

keturiomis, iš tos padėties jis stojasi laikydamasis už baldų. Klūpodamas

arba pusiau klūpom vaikutis kelia vieną koją į priekį, stato pėdą ant

grindų ir laikydamasis rankomis stojasi.

Griebimas. Vaikas dabar sugeba paimti nykščiu ir smiliumi mažą daiktelį,

pvz., duonos trupinėlį. Imdamas jis ištiesia tuodu pirštus ir paimtą daiktą

laiko jais nelyginant pincetu. Nuo to prasideda pirštų

judesių

koordinacija, būtina visiems tiksliesiems judesiams.Siekia žaislo, kuris

yra už jo nugaros ir kurio nemato, ištiestu rodomuoju pirštu liečia, rodo,

baksnoja, jį visur kiša.

Kalba. Išmoksta žodžius ir atitinkamus gestus, pvz., sako „ne“ ir purto

galvą, sako „ate“ ir mojuoja ranka.Gali nuolatos kartoti vieną žodį, taip

atsakydamas į kiekvieną lausimą. Ištaria vieną ar du žodžius, įdėmiai

klausosi žinomų žodžių. Supranta žodžius ir paliepimus, juos vykdo, pvz.,

„duok šitą daiktą man“. Kai mama būna tik dviese su kūdikėliu ir niekas

neblaško jo dėmesio, ji gali pradėti su juo lyg iir mažą pašnekesį. Mamai

kelis kartus raiškiai ištarus kokį nors skiemenį arba skiemenų porą, kurią

jau ne sykį girdėjo iš kūdikio lūpų, vaikelis jai netrukus atsako-

pakartoja tuos skiemenis. Šis žaidimas- vaikučio kalbinimas ir jo atsakymas

mamai- yra tarsi jųdviejų dialogas.

Sosialinis tobulėjimas. Parodo nuotaiką : kad yra užgautas, įžeistas,

liūdnas, linksmas, laimingas, piktas, kad jaučiasi nepatogiai, ką mėgsta

labiau. Atskiria kūno dalis, mėgdžioja judesius, veido išraišką, garsus.

Supranta aplinkinių pritarimą jo elgesiui ir veiksmams. Verkia, jeigu kitam

vaikui rodomas dėmesys, nusiima kepurę norėdamas pokštauti. Tai padaręs

patenkintas juokiasi. Noriai ppadeda rengiant ir nurengiant.

Vienuoliktasis mėnuo

Ropoja visomis keturiomis. Ropojimu vadiname vaiko judėjimą į priekį

rankomis ir kojomis. Kaip kiekvienas judesys, kurio reikia mokytis, taip ir

ropojimas iš pradžių būna netolygus ir netvirtas. Tačiau vienuolikos

mėnesių kūdikis jau turėtų koordinuotai ropoti ritmiškais judesiais-

keldamas į ppriekį čia dešinę ranką ir kairę koją, čia kairę ranką ir dešinę

koją.

Laisvai sėdi ir gerai laiko pusiausvyrą. Sėdėjimas jau išsivystęs

galutinai. Kūdikis nebepraranda pusiausvyros net ir tuomet, kai iš lėto

keliamos jo kojytės. Jis kiek nori gali tvirtai sėdėti ištiesęs kojas ir

nelenkdamas nugaros. Atsistoja iš tupimos padėties. Atsitupia, pasilenkia.

Eina šonu palei baldą. Pakankamai tvirtai išmokęs stovėti, vaikas sugeba

perkelti kūno svorį čia ant vienos, čia ant kitos kojos. Tada jis pirmąsyk

pabando žingsniuoti vietoj arba į šoną. Tuo pačiu metu skirtingomis

rankomis atlieka skirtingus judesius, pvz., viena ranka kelia žaislą, kita

laikosi įsikibęs į atramą.

Laikomas už rankų eina į priekį. Jei laikysime kūdikį už abiejų plaštakų,

jis, ko gero, pirmą kartą pamėgins eiti : žengs viena koja ir atsistos ant

jos visu padu, kiek išrietęs dubenį į priekį. Tiesa, jis eina dar

neryžtingai, netvirtai ir išsižergęs.

Griebimas. 11 mėnesį griebimas toliau tobulėja, darosi miklesnis. Norėdamas

paimti mažą daikčiuką, vaikelis sulenkia nykštį ir smilių- jie sudaro tarsi

reples, kuriomis galima be vargo pagriebti ir laikyti net smulkiausius

trupinius. „Pincetas“ nuo „replių“ skiriasi tuo, kad pirmuoju atveju abu

pirštai lieka ištiesti, o antruoju atveju sulenkiamas bent jau smilius.

Randa paslėptą žaislą. Vis ryškesnis darosi vaiko sugebėjimas prisiminti

daiktus ir trumpą laiką išlaikyti atmintyje jų vaizdą. Kūdikis, pvz.,

nepamiršta žaisliuko, kuris ką tik jam matant buvo paslėptas po apversta

dėžute. Jis iieško daikto, dingusio jam iš akių, toje dėžutėje ir paskui

pats džiaugdamasis slepia jį tokiu pačiu būdu.

Pats valgo rankomis ir geria iš puodelio. Jis darosi savarankiškas ir

įsijungia į visuomenę. Pirmiausia tam reikia, kad jis išmoktų apsitarnauti,

tai yra savarankiškai valgyti ir gerti, pats apsirengti ir tvarkingai

atlikti gamtinius reikalus. Vaiko savarankiškumas prasideda nuo to, kad jis

išmoksta valgyti rankomis. Gerdamas iš puodelio kūdikis laiko jį abiem

ramkom, mamai belieka vos vos prilaikyti puodelį.

Pirmasis prasmingas skiemuo. Vaikelis pradeda savaimingai vadinti

pažįstamas situacijas, daiktus arba asmenis vis tais pačiais skiemenimis,

skiemenų poromis arba kitais pastoviais garsų junginiais. Pvz., kaskart

pamatęs ar išgirdęs automobilį jis sako „brrr“, o išvydęs mamą ateinant su

valgiu sako „am-am“. Tokius pirmuosius vaikiškus žodelius ne visi kūdikiai

pradeda tarti būtent 11-tąjį mėnesį- daugelis ima taip šnekėti vėliau.

Supranta draudimą.

Dvyliktasis mėnuo

Ropojimas. Su ropojimu baigia vystytis kūdikio gulėsena ant pilvo. Tiesa,

pirmuosius metus bebaigiantis vaikas dar mėgsta ropoti, bet pajėgia jau ir

atsistoti, o prisilaikydamas ir žengti keletas žingsnių. Įžengus į

antruosius gyvenimo metus vis labiau įsigali tiesi stovėsena ir

vaikščiojimas stačiomis. Vaikas tuomet ropoja daugiausia tik žaisdamas.

Sėdėjimas. Dvyliktąjį mėnesį jokių naujų sėdėjimo įgūdžių nebeatsiranda :

šios funkcijos raida yra jau pasibaigusi.

Eina laikomas už rankų. Laikomas už rankos pirmuosius gyvenimo metus

bebaigiantis žmogiukas įstengia žengti pirmuosius žingsnius. Tiesa, jis

eina dar labai netvirtai, įsižergęs. Kūdikis lengvai netenka pusiausvyros,

todėl suaugęs žmogus turi jį tvirtai laikyti ir saugoti, kad neparvirstų.

Daiktą paduoda į ranką. 9 mėnesį kūdikis pradėjo tyčia mėtyti rankoje

laikomus daiktus. Jam dar buvo vis tiek, kur nukris žaislas, paleistas iš

rankos. O 12 mėnesių vaikelis jau visai sąmoningai gali rankutėje

sugniaužtą daiktą įdėti kitam žmogui į delną arba į kokią dėžutę. Taigi

vaikas, matydamas suaugusiojo delną arba dėželę, tiksliai tiesia ranką į tą

vietą ir reikiamu momentu atgniaužia pirštus.

Socialumas. Kuo arčiau pirmosios vaikučio metinės, tuo dažniau jo

bendravimas su tėvais virsta bendru žaidimu. Pvz., vaikui patinka, kai jo

mamytė kartu su juo ropoja visom keturiom ir bando jį pagauti.

Kalba. Kūdikio kalbos raidai 12-tąjį mėnesį kaip ir 11-tąjį būdinga, kad

jis dabar jau ne tik šneka kažką nesuprantama, bet ir pradeda vartoti

pirmuosius prasmingus „vaikų kalbos“ žodžius, pvz., „au-au“ (šuniukas), „ga-

ga“ (žąsis), „ti-ti“ (eiti) ir panašius. Tai jau tikros žmogiškos kalbos

pradmenys.

Vilniaus kolegija

Sveikatos priežiūros fakultetas

Slaugos ketedra

Referatas

Vaiko vystymasis 9-12 mėnesiuose

SL03C studentės Violetos Suboč

Dėstytoja V. Lapinskienė

2004 m.

Literatūra

Alfonsas – Algimantas Vingras „Jūsų kūdikis“

Teodoras Helbriugė ir Pirmosios 365 dienos“

Hermanas fon Vimpfenas