Veterinarija

Turinys:

Pieninės galvijų veislės auginamos Lietuvoje………………….3

Lietuvos juodmargiai galvijai………………………..5

Šėrimas…………………………6

Galvijų laikymas…………………………10

Zoohigieniniai reikalavimai galvijų laikymo vietose………………13

Naudota literatūra…………………………15

PIENINĖS GALVIJŲ VEISLĖS AUGINAMOS LIETUVOJE

Olandijos juodmargiai. Tai viena iš seniausių pasaulyje galvijų veislė. Ji išvesta Olandijoje grynuoju veisimu, naudojant kruopščią atranką ir paranką. Olandijos juodmargiai galvijai buvo išvesti be kitų galvijų veislių, tačiau jie kitų veislių galvijams gerinti ir naujoms išvesti naudojami jau daugiau kaip tūkstantį metų. Naudojant Olandijos juodmargius, išvestos visos žinomos juodmargių veislės: Holšteino fryzai, Danijos, Vokietijos, Švedijos, Lietuvos, Estijos juodmargiai ir kt. Ir dabar Olandijos jjuodmargiai naudojami Lietuvos juodmargių pieno riebumui, tešmens morfologinėms ir fiziologinėms savybėms, pieningumui gerinti. Šuo metu Lietuvoje grynaveislių Olandijos juodmargių yra nedaug – apie 75 grynaveislės karvės. Olandijos juodmargių galvijų vidutinis produktyvumas per metus – 6000 – 7000 kg 4,2 proc. riebumo ir 3,4 proc. Baltymingumo pieno. Karvių aukštis ties ketera 130 – 132 cm, ties kryžmeniu 133 – 135 cm. Veršeliai (tik ką atvesti) sveria 38 – 40 kg, suaugusios karvės 550 – 650 kg, buliai 800 – 1000 kg. ŠŠios veislės gero įmitimo galvijų skerdenos išeiga vidutiniškai 55 proc. Spalva:juodas fonas su balta juosta per pečius ir juosmenį, baltas pilvas, baltos žemiau kelių kojos, balta uodegos šluotelė ir balta žvaigždė kaktoje. Olandijos juodmargiai turi trumpas kojas.

Holšteino fryzai. Šios vveislės suformavimui didelės įtakos turėjo Olandijos juodmargiai. Dabartiniai Holšteino fryzai palyginti su Olandijos juodmargiais yra ryškesnio pieninio tipo, pieningesni, stambesnių kaulų, gerokai aukštesni, ilgesnių galūnių, didesnės krūtinės apimties, ju tešmuo geriau išsivystęs ir pasižymi geresnėmis fiziologinėmis savybėmis. Holšteino fryzai – pieningiausia galvijų veislė pasaulyje.Šios veislės karvės vidutiniškai sveria 680 – 700 kg, buliai 1000 – 1200 kg, ką tik atvestas veršelis 40 – 41 kg. Iš karvės vidutiniškai per metus primelžiama po 7200 kg, 3,8 proc. riebumo ir 3,2 proc baltymingumo pieno. Holšteinai yra juodmargiai ir žalmargiai. Juodmargiai pasaulyje labiau paplitę nei žalmargiai, tačiau abi veislės panašios savo kūno proporcijomis, tešmens savybėmis ir proguktyvumu. Lietuvoje Holšteinų fryzų galvijai naudojami Lietuvos juodmargių galvijų produktyvumui gerinti. Su holšteinais pagerintų Lietuvos juodmargių pieningumas aapie 150 – 200 kg didesnis, tačiau pieno riebumas ir baltymingumas mažesnis. Holšteinizuoti Lietuvos juodmargiai yra aukštesni, tvirtesnių kojų, netokie raumeningi, siauresnių klubų ir strėnų ir daugiau sveria negu grynaveisliai ir olandizuoti Lietuvos juodmargiai. Pastaruoju metu Lietuvos žaliesiams galvijams gerinti pradedami naudoti ir žalmargiai holšteinai.

Danijos juodmargiai. Lietuvos juodmargiams gerinti Danijos juodmargių buvo įvežta nedaug ir dabar jų lietuvoje yra mažai apie 225 grynaveislės karvės. Danijos juodmargiai ties ketera -134 cm, ties kryžmeniu – 137 cm, tik ką atvesto veršialio vidutinis ssvoris – 40 kg, suaugusių karvių 600 – 650 kg, buliaus – 1000 kg. Karvių vidutinis pieningumas per metus 6500 – 7000 kg, 4,1 proc. riebumo ir 3,3 proc. baltymingumo pieno. Vidutinė skerdenos išeiga – 54 proc.

Vokietijos judmargiai. Jie yra taisyklingo kūno sudėjimo, stambūs, tvirtų ilgų kojų, labai pieningi. Suaugusių karvių vidutinis svoris 650 kg, bulių 900 – 1000 kg. Karvių aukštis ties ketera 138 – 139 cm, ties kryžmeniu 141 – 143 cm. Vidutinis karvių pieningumas per metus 6500 – 7000 kg, 4,1 proc. riebumo ir 3,4 proc. baltymingumo pieno. Vokietijos juodmargiai galvijai Lietuvoje naudojami Lietuvis juodmargiams gerinti. Palyginti su kitomis užsienio galvijų veislėmis, Vokietijos juodmargių šiuo metu Lietuvoje daugiausia – apie 1188 kontroluojamų karvių.

Britanijos fryzai (Anglijos fryzai). Šios veislės karvės pasižymi itin gerais tešminimis, tvirtomis, taisyklingos stovėsenos kojomis. Britanijos fryzai gerai ėda, yra stiprios konstitucijos, ramaus temperamento, labai produktyvūs ir neblogų mėsinių savybių. Karvių aukštis ties ketera 134 – 136 cm, ties kryžmeniu 137 – 139 cm. Vidutinis jų produktyvumas per metus 6000 – 6500 kg. 3,8 – 3,9 proc. riebumo ir 3,3 proc. baltymingumo pieno. Suaugę buliai vidutiniškai sveria 900 – 1000 kg, karvės 600 – 650 kg. Skerdenos išeiga – 55 proc. pastaruoju metu ššios veislės galvijams gerinti naudojami Holšteino fryzai. Paskutiniais duomenimis Lietuvoje yra 132 Britanijos fryzų veislės karvės.

Estijos juodmargiai. Tai gana stambūs galvijai: suaugusių karvių vidutinis svoris 500 – 600, bulių 900 – 1000 kg. Vidutinis karvių produktyvumas per metus – 4300 kg, 3,8 proc. riebumo, 3,3 proc. baltymingumo pieno.

Lietuvos juodmargiai. Lietuvos juodmargių galvijų veislė oficialiai pripažinta 1951 metais. Dabar Lietuvos juodmargiai sudaro apie 60 proc. Lietuvos galvijų. Jie daugiausiai veisiami Vakarų ir Vidurio Lietuvoje. Olandijos juodmargiai šiek tiek sumažino Lietuvos juodmargių aukštį, pagerino tešmens morfologines ir fiziologines savybes. Pastaraisiais metais Lietuvos juodmargiams galvijams gerinti palčiai naudojant Holšteinų veislės bulius padidėjo jų svoris, pieningumas, tešmens savybės. Dabar Lietuvos juodmargių veislės karvės vidutiniškai sveria 550 – 600, buliai 900 – 1000 kg. Iš jų vidutiniškai per metus primelžiama apie 3700 kg, 4,1 proc. riebumo ir 3,3 proc. baltymingumo pieno, o geriausiose bandose vidutiniškai iš juodmargių karvių per metus primelžiama po 5000 kg ir daugiau riebesnio kaip 4 proc. ir 3,3 – 3,4 proc. baltymingumo pieno. Lietuvos juodmargiai yra stiprios konstitucijos, proporcingo kūno sudėjimo. Karvių aukštis ties ketera – 130 cm, ties kryžmeniu 133 – 134 cm. Prieauglis auga greitai: intensyviai šeriami buliukai per parą priauga po 1000g ir daugiau, sunaudodami vidutiniškai apie ššešis pašarinius vienetus. Normalaus įmitimo karvių skerdenos išeiga apie 50 proc.

Lietuvis žalieji. 1951 metais Lietuvos žalieji galvijai pripažinti savarankiška veisle. Lietuvos žalieji galvijai yra žalos spalvos, įvairaus atspalvio. Karvių aukštis ties ketera 128 – 129 cm, ties kryžmeniu 130 – 133 cm, svoris 520 – 550 kg, bulių 820 – 900 kg. Ką tik atvesto veršelio svoris 32 – 35 kg. Buliukų penėjimosi savybės geros, skerdenos išeiga 52 – 53 proc. Karvių pieningumas vidutiniškai 4000 kg. pieno, 4,2 proc. riebumo ir 3,4 proc. baltymingumo pieno.

Danijos žalieji. Šie galvijai yra šviesiai ir tamsiai žalos spalvos. Nosies veidrodėlis pilkas, skeletas plonas, krūtinė gyli su gerai išvystitu krūtinkauliu, liemuo ir nugara ilgi, juosmuo platus, kojos vidutinio ilgumo, tešmuo gerai išvystitas, taisyklingas, speniai ilgoki. Karvių aukštis ties ketera 132 – 138 cm, ties kryžmeniu 135 – 142 cm. Ką tik atvesto veršelio svoris 39 – 40 kg, suaugusios karvės 600 – 650 kg, bulias 1000 – 1200kg. skerdenos išeiga 53 – 56 proc. Karvių vidutinis produktyvumas per metus 6000 – 6500kg, 4,2 proc. riebumo ir 3,4 proc. baltymingumo pieno. Paskutiniais duomenimis Lietuvoje yra 246 grynaveislės Danijos žalosios karvės.

Anglerai (Angelnai). Šios veislės galvijai vieni iš populiariausių pieninių žalųjų galvijų. Jie panaudoti išvedant ir gerinant

Danijos, Lenkijos, stepių žaluosius ir Latvijos dvyluosius galvijus. Anglerais gerinami ir Lietuvos žalieji galvijai. Jie pagerino Lietyvos žalųjų tešmens morfologines ir fiziologines savybes, padidėjo pieno riebumas, pieningumass, pagerėjo veisimosi savybės. Anglerų veislės galvijai yra šviesiai ir tamsiai žalos spalvos, vidutinio stambumo, galva liesa, kaklas vidutinio ilgio, ragai šviesiai pilki su tamsiais galais, krūtinė gili, vidutinio pločio, tešmuo gerai išsivystęs, vonios formos. Tai riebapieniai, gerų mėsinių savybių, pieningų, stiprios konstitucijos, gero eksterjero anglerų veislės galvijai. Karvių vidutinis svoris 500 kg, buliu 8800 kg. Iš karvės vidutiniškai per metus primelžiama po 5500 – 6000 kg, 4,7 proc. riebumo ir 3,4 proc. baltymingumo pieno. Grynaveislių karvių Lietuvoje likę nedaug – 169. Anglerai naudojami Lietuvos žaliesiams gerinti.

Švedijos žalmargiai. Švedijos žalmargiai yra žalos spalvos arba žalmargiai, suaugusių karvių svoris 550 – 600 kg, bulių 850 – 1100 kg, atvestų veršelių 35 – 36 kg. Karvės aukštis ties ketera – 132 cm, ties kryžmeniu – 134 cm. Iš jų vidutiniškai primelžiama po 7562 kg, 4,35 pproc. riebumo ir 3,44 proc. baltymingumo pieno. Lietuvoje Švedijos žalmargių grynaveislių karvių yra 55. Iš jų vidutiniškai per 305 laktacijos dienas primelžiama po 7088 kg, 4,25 proc. riebumo ir 3,46 proc. baltymingumo pieno.

Latvijos dvylieji. 1922 metais Latvijos dvylieji galvijai buvo ppripažinta savarankiška veisle. Latvijos dvylieji galvijai yra nuo šviesiai iki tamsiai dvylos spalvos. Suaugusios karvės sveria 450 kg, buliai 800 – 900 kg, ką tik atvesti veršialiai 30 – 35 kg. Skerdenos išeiga – 51 – 53 proc. Karvės aukštis ties ketera vidutiniškai 127 cm, ties kryžmeniu 130 cm. Karvių vidutinis produktyvumas per metus 4000 kg, 4,2 proc. riebumo ir 3,5 proc. baltymingumo pieno. Lietuvoje grynaveislių Estijos žalųjų beveik nėra.

Airšyrai. Airšyrai yra ryškaus pieninio tipo galvijai, žalmargi (žalos dėmės baltame fone), kartais vyraujanti spalva būna žala. Tai neaukšti, lengvo, proporcingo kūno sudėjimo galvijai. Jų ragai primena lyrą, kaklas plonas su daug odos raukšlių, krūtinė nors ir gyli, bet palyginti siaura, tešmuo itin gerai išvystitas, taisyklingais ketvirčiais. Karvės aukštis ties kketera 123 – 125 cm, ties kryžmenių 125 – 126 cm. Suaugusios karvės vidutiniškai sveria 450 – 500 kg, buliai 700 – 800 kg, ką tik atvesti veršialiai 28 – 30 kg. Airšyrų veislės karvės yra labai pieningos. Vidutiniškai iš karvės primelžiama apie 8000 kg, 4 – 4,5 proc. riebumo pieno. Lietuvoje šios veislės karvių yra nedaug 351.

Džersiai. Džersiai yra riebiapieniai galvijai, jie naudojami galvijų pieno riebumui didinti. Džersiai yra šviesiai dvyli, rudi, kartais pasitaiko tamsiai rudos spalvos su bbaltomis dėmėmis ant pilvo ir kojų. Per nugarą, ypač bulių, neretai eina tamsesnės spalvos juosta. Pastarųjų galva, kaklas ir kojos būna tamsesnės spalvos negu visas kūnas. Džersio veislės galvijams būdingas tamsesnės spalvos nosies veidrodėlis su šviesesniu plaukų žiedu aplink. Džersio pieniniai galvijai palyginti smulkaus kūno sudėjimo. Suaugūsių karvių vidutinis svoris 360 – 400 kg (gali sverti ir 500 kg.), bulių 600 – 700 kg, ką tik atvesto veršialio 18 – 22 kg. Karvių aukštis ties ketera 120 – 123 cm, ties kryžmeniu 123 – 125 cm. Jie greitai bręsta, gerai aklimatizuojasi. Karvių vidutinis produktyvumas per metus 4000 – 5000 kg, 5,7 proc. riebumo ir 3,7 – 4,4 proc. baltymingumo pieno. Džersio veislės buliai pas mus naudojami labai ribotai, o grynaveislių karvių nėra.

LIETUVOS JUODMARGIAI.

Veisiami pietų, pietvakarių, vakarų ir vidurio Lietuvoje, todėl, parenkant veislę, reikėtų į tai atsižvelgti.

Lietuvos juodmargiai turi daug Olandijos juodmargių kraujo ir yra jiems būdingo kūno sudėjimo. Suaugusios karvės sveria 550 kg ir daugiau. Jų aukštis ties ketera siekia 129 cm, krūtinės gylis – 69-70 cm, jos plotis – 48-50 cm, apimtis – 197-199 cm, klubų plotis – 54-55 cm, įstrižas liemens ilgis – 155 cm. Suaugę buliai sveria 950-1000 kg. Tik atvesti veršeliai sveria 32-36 kg. Vėliau pprieauglis sparčiai auga ir greitai bręsta. Gerai šeriami ir prižiūrimi buliukai per mėnesį priauga po 20-24 kg ir 18 mėnesių amžiaus sveria 420-460 kg, o to paties amžiaus telyčios – 370-400 kg.

Gerai šeriamos Lietuvos juodmargės per metus duoda 4500-5000 kg ir daugiau pieno. Vidutinis šios veislės karvių pieno riebumas – 3,567%, baltymingumas – apie 3,30 %.

ŠĖRIMAS

Galvijų, nuo pirmųjų gyvenimo dienų šeriamų pilnaverčiais pašarais, geriau vystosi krūtinės ląsta, pilvas, jie užauga ilgesni, platesni negu tie, kurie šeriami nesubalansuotais pašarais. Tokių suaugusių gyvulių ilgesnis bei talpesnis virškinamasis traktas, todėl į kraują patenka daugiau maisto medžiagų. Tai ypač svarbu ekologinių ūkių gyvuliams.

Kad galėtume tinkamai šerti gyvulius ir racionaliai naudoti pašarus, turime gerai žinoti pašarų cheminę sudėtį, pašarų maistingumą, juose esančių maisto medžiagų savybes bei įtaką gyvulių produktyvumui ir produkcijos kokybei, medžiagų virškinimo, jų rezorbcijos ir medžiagų apykaitos procesus, maisto medžiagų reikmę gyvybiniams procesams palaikyti ir produkcijai sintetinti.

Maisto medžiagų reikmė – yra toks gyvulių mitybai reikalingas organinių junginių bei cheminių elementų kiekis, kurio pakanka normaliai fiziologiniai būklei palaikyti, taip pat numatomam produktyvumui gauti. Maisto medžiagų reikmė nėra pastovi. Ji kinta priklausomai nuo gyvulio rūšies, amžiaus, fiziologinės būklės, eksploatavimo pobūdžio, produktyvumo ir kt.

Pagal maisto medžiagų reikmes nustatomos šėrimo normos. Jose nurodoma, kiek gyvuliui reikia ssausųjų medžiagų, energijos, organinių, balastinių, mineralinių, biologiškai aktyvių medžiagų ir pan.

Karvių šėrimas. Su pašarais karvės turi gauti pakankamai riebalų, baltymų, angliavandenių, mineralinių medžiagų ir vitaminų.

Ekologiniuose ūkiuose labai tinka geros kokybės šienas. Vertingiausias yra ankštinių žolių (dobilų, liucernų) arba ankštinių ir varpinių žolių mišinio šienas. Stokojant šieno, dalį jo galima pakeisti šiaudais. Tinkamiausi yra miežių ir avižų šiaudai.

Be stambių pašarų, galvijams reikia duoti ir sultingų: šakniavaisių, šakniagumbių, siloso ir šienainio.

Silosas yra palyginti pigus ir maistingas pašaras karvėms ir penimiems gyvuliams. Geriausias yra daugiamečių žolių ir ankštinių vienmečių augalų silosas. Geros kokybės silosas melžiamų karvių paros davinyje gali sudaryti 40-50 %, o kukurūzų – 33 % visų sultingųjų pašarų.

Koncentruoti pašarai yra patys maistingiausi. Tinka miežiai, taip pat žieminiai rugiai, žieminiai kviečiai, avižos, pašariniai žirniai, pupos ir vikiai.

Labai svarbu, kad karvių pašaruose būtų pakankamai mineralinių medžiagų ir vitaminų.

Melžiamų karvių racionuose turi būti pakankamai karotino. Jo dažniausiai būna žoliniuose pašaruose. Esant būtinybei, ekologiniuose galima naudoti sintetinius vitaminus ir mikroelementus tik tokiais kiekiais, kurie būtini gyvulių organizmui. Pirmenybė turi būti teikiama natūraliems vitaminams.

Vidutinis 5 000 – 6 000 kg primilžis iš karvės per laktaciją Lietuvoje tapo įprastu dalyku. Bandose yra ir tokių karvių, kurios duoda 8 000 – 11 000

kilogramų. Tačiau tinkamai sutvarkyti pieningų karvių šėrimą nėra paprasta.

Sudėtinga, kai sudarant racionus reikia „įtikti“ ne tik pačiai karvei, bet ir jos didžiajame prieskrandyje esantiems mikroorganizmams, kurių ten randama daugiau negu 60 rūšių, o visų jų masė siekia apie 7 kg. Karvės sveikata, aprūpinimas maisto medžiagomis, produktyvumas ir produkcijos kokybė labiausiai priklauso nuo mikroorganizmų aktyvumo ir gausumo.

Pieningų karvių reikmės labai didelės, o galimybės suėsti daug pašarų ribotos, todėl raciono sausojoje medžiagoje turi būti didelė energijos ir maisto medžiagų koncentracija. Primelžiant per pparą 10 kg pieno, 1 kg raciono sausųjų medžiagų (SM) pakanka 5,0 MJ NEL (neto energija – grynoji, produktyvioji energija) ir 120 g žalių proteinų, o kai primilžis siekia 40 kg, turėtų būti 7,2-7,6 MJ NEL ir 180-190 g žalių proteinų.

Kad nebūtų per daug ląstelienos

Mikroorganizmai yra gerai prisitaikę gyventi fermentuodami ląstelieną, bet ji lėtai skaidoma ir yra ne itin maistinga medžiaga, todėl daug ląstelienos turintys pašarai negali vyrauti pieningų karvių racionuose. Energines karvių reikmes geriausiai tenkintų koncentratai, kurie 1 kkg SM turi 7,5-8,5 MJ NEL, tačiau didesni šių pašarų kiekiai keičia būtinas sąlygas mikroorganizmams gyventi. Mat fermentuojant koncentratus, susidaro labai daug lakiųjų riebalų rūgščių, kurios rūgština didžiojo prieskrandžio turinį. Daugumai mikroorganizmų reikalinga beveik neutrali (pH 6,5-6,8) terpė. Dėl didelio rrūgštingumo (pH 4,5-5,0) išsivysto acidozė, mikroorganizmai tampa neaktyvūs, karvė praranda apetitą, neatrajoja, suserga sąnarių ligomis. Galima išeitis iš tokios padėties – duoti pieningoms karvėms labai geros kokybės žolinių pašarų (siloso, šienainio, šieno). Vertingi pašarai gaunami tik iš anksti nupjautos žolės. Tuo laiku joje mažai ląstelienos bei lignino, kuris vėliau pjautoje žolėje trukdo pasisavinti maisto medžiagas. Anksti pjautų pievinių eraičinų 1 kg SM būna iki 220 g ląstelienos ir apie 30 g lignino, o pjaunant po žydėjimo, ląstelienos susikaupia daugiau kaip 350 g ir apie 100 g lignino. Jaunų žolių organinių medžiagų virškinamumas siekia 80 proc., o SM 1 kg energinė vertė yra 6,7 MJ NEL. Tokio pašaro SM 100-tui kg masės karvė suėda 2,5 kg ir daugiau. Suėsto pašaro esančios eenergijos visiškai pakanka 16-18 kg pieno pagaminti, o pridėjus 6,0-6,5 kg koncentratų, iš karvės galima primelžti 30-32 kg pieno.

Kokybiškų žolinių pašarų ir koncentratų derinyje pakanka energijos ir nėra ląstelienos pertekliaus. Teigiama, kad pieningos karvės 100-tui kg kūno masės turėtų gauti 0,3-0,4 kg ląstelienos. Didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai ją suskaido iki lakiųjų riebalų rūgščių – acto, propiono, sviesto. Šios rūgštys naudojamos pieno riebalams bei cukrui susidaryti, taip pat tiekia apie 70 proc. visos organizmui reikalingos energijos. Be to, ląsteliena suteikia prieskrandžio turinio mmasei purumo, skatina atrajojimą ir seilių išskyrimą. Šeriama nesusmulkintu šienu karvė per parą išskiria apie 180-200 l seilių, kurių šarminiai junginiai neutralizuoja fermentacijos metu susidarančias rūgštis ir sudaro geras mikroorganizmų veiklai sąlygas. Peraugusių žolių ląsteliena dėl lignino gausos sunkiai skaidoma ir didžiajame prieskrandyje susilaiko apie porą parų, dėl to karvė jaučiasi soti ir mažiau ėda kitų pašarų, nors tuo metu energijos ir maisto medžiagų jai nepakanka. Menkos kokybės pašarų karvės pajėgia suėsti vos 1,5-1,7 kg 100-tui kg kūno masės. Suėsto pašaro energijos pakanka pagaminti tik 5-6 kg pieno. Jų organinės medžiagos prastai virškinamos (apie 65 proc.), todėl SM 1 kg energinė vertė yra 4,5-5,0 MJ NEL. Tokiais pašarais šeriama karvė 30 kg pieno galėtų pagaminti tik gavusi 11-12 kg koncentratų.

Ypač svarbūs baltymai

Pieningų karvių aprūpinimas proteinais taip pat yra savitas. Su pašaru jos turi gauti prieskrandyje skaidomų ir neskaidomų proteinų. Skaidomus proteinus didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai suardo iki amoniako ir naudoja savo audinių baltymams gaminti. Tokie baltymai yra vadinami mikrobiniais baltymais. Šie baltymai, o taip pat didžiajame prieskrandyje nesuskaidyti pašarų proteinai kartu su slenkančia virškinimo traktu pašaro mase nukeliauja į plonąsias žarnas. Į šią žarnyno dalį patekę proteinai vadinami naudingaisiais žarnyno baltymais. Žarnyno fermentai juos suskaido iki amino rūgščių, kurios yra naudojamos vvisoms organizmo reikmėms patenkinti, taip pat ir pienui gaminti. Taigi pieno baltymų sintezę garantuoja du amino rūgščių šaltiniai – mikrobiniai baltymai ir didžiajame prieskrandyje neskaidomi pašaro proteinai.

Mikrobinių baltymų sintezė priklauso nuo didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų veiklos. Jie aktyviai veikia ir vystosi tuomet, kai su pašarais gauna pakankamai lengvai fermentuojamos energijos ir skaidomų proteinų. Abu šie komponentai į prieskrandį turi patekti tuo pačiu metu ir tinkamu tarpusavio santykiu.

Lengvai skaidomų proteinų kiekį racione būtina reguliuoti, nes, jiems fermentuojantis, prieskrandyje susidaro labai daug amoniako, ir mikroorganizmai nepajėgia jį visą pasisavinti. Amoniako perteklius patenka į kraują, kepenyse paverčiamas į šlapalą ir pašalinamas iš organizmo. Tai nuostolinga, nes prarandama baltymų ir energijos, o kai amoniako perteklius yra itin didelis – gyvulys apnuodijamas.

Karvės didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai per parą gali pagaminti apie 2,5 kg mikrobinių baltymų, tačiau to kiekio pakanka tik iki 20 kg pieno. Kai primilžis yra didesnis (apie 30-40 kg) mikrobiniai baltymai tenkina tik apie 60 proc. amino rūgščių reikmės, todėl jos turi patekti iš kito šaltinio – prieskrandyje neskaidomų proteinų.

Sudarant racionus pieningoms karvėms, svarbu žinoti pašarų proteinų skaidymo lygį. Daugelyje pašarų neskaidomų proteinų yra mažai. Žolėje, žolių silose, šiene, miežių, avižų, kviečių grūduose jų yra tik apie 15 proc. Vidutinį kiekį (apie 25 proc.) turi kkukurūzų silosas, saulėgrąžų, palmių rupiniai, džiovintos mielės. Daugiausia neskaidomų proteinų (apie 35 proc.) yra aukšta temperatūra apdorotuose pašaruose – žolės miltuose, sojų, rapsų, medvilnės rupiniuose, džiovintame saladine. Didesnio produktyvumo karvės turi gauti daugiau prieskrandyje neskaidomų proteinų. Joms turėtų būti parinkti tokie pašarai, kad prieskrandyje neskaidomi proteinai sudarytų apie 30-35 proc. visų proteinų normos.

Angliavandeniai – energijos šaltinis

Karvių produktyvumui įtakos turi ir jų aprūpinimas lengvai fermentuojamais angliavandeniais – cukrumi bei krakmolu. Šių medžiagų skilimo produktus – lakiąsias riebalų rūgštis – prieskrandžio mikroorganizmai naudoja kaip energijos šaltinį. Nuo aprūpinimo energija lygio priklauso mikrobinių baltymų sintezės intensyvumas.

Yra nustatyta, kad kiekvienas sunaudotos apykaitos energijos megadžaulis sudaro galimybę susintetinti apie 10 g mikrobinių baltymų. Tačiau pieningoms karvėms naudingiau, kai dalis pašarų krakmolo į didįjį prieskrandį patenka nepakitusi ir yra skaidoma plonosiose žarnose. Tuomet krakmolo skilimo produktas yra gliukozė, kuri naudojama pieno cukrui (laktozei) gaminti. Tai labai svarbu, nes gliukozės, kuri gaunama iš propiono rūgšties gliukogenezės proceso metu, nepakanka dideliam pieno kiekiui susintetinti. Be to, prieskrandyje skaidant krakmolą ir cukrų, daugiau susidaro propiono rūgšties ir mažiau acto, o tai riboja pieno riebalų gamybą.

Daugumos pašarų apie 90 proc. krakmolo ir visas cukrus yra suskaidomi didžiajame prieskrandyje.

Miežių, avižų, kviečių, kvietrugių, rugių grūdai didžiajame prieskrandyje neskaidomo krakmolo turi tik 8-12 proc., o kukurūzų grūduose tokio krakmolo yra net 40 proc. Palyginti daug (apie 20-35 proc.) prieskrandyje neskaidomo krakmolo yra kukurūzų su burbuolėmis silose. Dėl to šis pašaras labai naudingas pieningų karvių racionuose, nes organizme pasigamina daugiau gliukozės, todėl padidėja primilžiai. Jei karvė duoda 30 kg pieno, jo cukrui pagaminti reikia daugiau kaip 2 kg gliukozės, o jei primilžis siekia 50 kg, suvartojama apie 4 kg gliukozės. Teigiama, kkad pieningų karvių racionų sausojoje medžiagoje cukrus turėtų sudaryti tik apie 10 proc., o skaičiuojant kartu su krakmolu – apie 25 proc. Tuo atveju, kai racione yra kukurūzų siloso arba kukurūzų grūdų, cukraus su krakmolu raciono sausojoje medžiagoje gali būti iki 30 proc.

Riebalai atlieka savo vaidmenį

Riebalai karvių racione taip pat yra svarbūs. Su pašaru į gyvulio organizmą patenka polinesočiosios riebalų rūgštys. Veikiant prieskrandžio mikroorganizmams, dalis jų virsta sočiosiomis, kitos suskaidomos į lakiąsias riebalų rūgštis, o dar kita dalis – suskaidoma iir rezorbuojama plonosiose žarnose. Pieno riebalai susidaro iš dviejų šaltinių. Maždaug pusė visų riebalų sintetinama iš acto ir sviesto rūgščių, o kita dalis – iš pašaro riebalų, suskaidytų plonosiose žarnose.

Riebalų karvių racione neturėtų būti per daug. Mat nesočiosios riebalų rūgštys nneigiamai veikia didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų gyvybingumą. Esant daug riebalų, prasčiau skaidoma pašarų ląsteliena, didėja prieskrandžio turinio rūgštingumas, mažėja pieno riebumas. Mažiau žalingos yra sočiosios gyvūninės kilmės riebalų rūgštys.

Leistina maksimali riebalų koncentracija raciono sausojoje medžiagoje yra 8 proc. arba ne daugiau kaip po 125 g 100-tui kg kūno masės. Be to, pageidautina, kad dalis riebalų būtų apsaugoti nuo skaidymo prieskrandyje, t.y. tam tikru būdu apdoroti, tuomet racione jų gali būti daugiau.

Mineralinių medžiagų neturi trūkti

Pieningų karvių racionuose turi būti pakankamai mineralinių medžiagų ir vitaminų. Jų reikia apykaitos procesams karvės organizme, didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų veiklai ir kokybiškam pienui gauti. Pieningoms karvėms itin svarbūs – kalcis, fosforas, magnis, kalis, natris, cinkas, selenas, manganas, varis, nes šios mineralinės medžiagos tiesiogiai dalyvauja pieno sintezės procese ir yyra sudėtinės pieno dalys. Mikroorganizmų gyvybingumui palaikyti ypač reikalingas fosforas, siera ir kobaltas.

Su raciono pašarais karvės gauna tik dalį joms reikalingų riebaluose tirpstančių vitaminų A, D, E, todėl karvės, ypač laikomos tvartuose, kasdien šių vitaminų priedų turi gauti. Didelis baltymų, riebalų kiekis pieningų karvių racionuose mažina kalcio, natrio, magnio pasisavinimą, todėl mineralinių medžiagų normą kartais tenka didinti.

GALVIJŲ LAIKYMAS

ES Gyvulininkystės reglamentas ekologiniuose ūkiuose rekomenduoja palaidą galvijų laikymą. Galvijai tiri turėti galimybę laisvai judėti, ilsėtis, tenkintis visus dar išlikusius instinktus.

Šiuo metu eekologiniuose ūkiuose gali būti taikomos tokie galvijų laikymo būdai:

1. Palaidas laikymas.

Galimi variantai:

palaidas laikymas ant gilaus kraiko;

palaidas laikymas ant pusiau gilaus kraiko;

palaidas laikymas ant kraiko su nuolaidžiomis nutrypiamomis grindimis;

palaidas laikymas boksuose (kombinuotose boksuose);

2. Pririštų galvijų laikymas.

Laikymo sistemos būdo parinkimas priklauso nuo numatomų laikyti gyvulių skaičius, naudojamų įrengimų ir aprūpinimo šiaudais ir kt.

Palaidas laikymo būdas. Zoohigieniniu požiūriu, karvių laikymas boksuose visiškai pasiteisina. Taip laikomos karvės gali daugiau ir laisviau judėti, todėl jos būna sveikesnės, rečiau serga. Karvių nereikia raišioti ir paleidinėti nuo saitų, šėrimas, girdymas, melžimas, mėšlo šalinimas visiškai mechanizuojami. Be to, greičiau pastebimos rujojančios karvės, jos lengviau veršiuojasi ir rečiau pasitaiko komplikacijų po veršiavimosi. Tačiau pasitaiko daugiau traumų.

Laikant gyvulius palaidus, reikia įvertinti tai, kad šienu, silosu gyvuliai vienodai šeriami iki soties iš grupinių šėryklų. Stambiose fermose karvių grupės turi būti sudaromos atsižvelgiant į apsiveršiavimo laiką ir produktyvumą. Karvės turi būti kuo mažiau varinėjamos iš vienos grupės į kitą

Palaidos karvės laikomos grupėmis iki (iki 50-60 gyvulių). Naujas grupes formuoti reikėtų iš tuo pačiu laiku apsiveršiavusių karvių.

Kad karvės viena kitos nesužalotų ragais, reikia nupjaustyti jų galus, kad būtų buki. Ekologinio ūkininkavimo taisyklės nedraudžia pašalinti ragų užuomazgų veršeliams.

Pastaruoju metu vis populiaresnis palaidas (boksinis) kavių laikymo būdas. Tradiciniai boksai lankstomi iš 50 mmm skersmens cinkuotų vamzdžių. Tradicinė bokso schema pateikta 2 pav.

Bokso grindys gali būti betoninės arba suplūktos iš žemės ir kreidos, padarytos su 2-4 % nuolydžiu į mėšlo tako pusę ir 15-20 cm iškeltos virš jo. Boksas kreikiamas arba išklojamas guminiais kilimėliais.

Kraikui geriausiai naudoti smulkintus šiaudus, nes jie sugeria 25 % daugiau srutų. Mažiausias šiaudų sluoksnio storis – 5 cm. Galima naudoti ir kitas kraiko rūšis: pjuvenas, medžio drožles, smėlį.

Pririštų galvijų laikimo būdas. Norint karves laikyti pririštas, pirmiausia reikia tinkamai įrengti stovėjimo vietas (perdarynes). Jos gali būti trumposios ir ilgosios. Trumposios stovėjimo vietos praktiškesnės, bet nepatogios stambioms karvėms.

Kad greta stovinčios karvės viena kitai netrukdytų, neužmintų tešmens arba išmatomis neterštų gretimos stovimosios vietos, jos viena po kitos atitveriamos 1/2-2/3 stovimosios vietos ilgio ir 0,9-1,0 m aukščio pertvaromis.

Kiekvienai karvei turėtų tekti 70-80 cm ėdžių ilgio. Trumpųjų stovimųjų vietų ėdžios dugnas turi būti grindų lygyje arba 3-5 cm aukščiau už jas, su 0,050 nuolydžiu vandeniui nutekėti. Ėdžių sienelė nuo karvės pusės turi būti ne daugiau kaip 15-20 cm aukščio, kad netrukdytų gulinčiai karvei galvą laikyti virš ėdžių (3 pav.).

Ilgųjų stovimųjų ėdžių dugnas daromas apie 25 cm aukščiau už grindų lygį. Priekinė sienelė nuo karvės pusės gali būti aukštesnė (kaip trumpų stovėjimo vietų), nnes karvė guli atsitraukusi nuo lovio.

Karvės girdomos iš automatinių girdyklų. Jos dažniausiai įrengiamos ties ėdžiomis arba prieš jas. Viena gėralinė įrengiama dviems karvėms.

Saitai karvėms rišti stovimose vietose turi būti lengvi, tinkamo ilgumo, kad netrukdytų gyvuliams gulti ir stotis, siekti pašarą ėdžiose ir vandens gėralinėse.

Trumposioms stovėjimo vietoms tinkamiausi Grabnerio konstrukcijos saitai (4 pav., A). Jie susideda iš dviejų metalinių grandinių: ilgosios (1,5 m) ir trumposios (0,5 m). Ekologiniuose ūkiuose trumpąją grandinę, kuri dedama ant karvės kaklo, reikėtų pakeisti odiniu diržu. Daug rečiau daromi pavalkiniai saitai (4 pav., B). Ilgosioms stovėjimo vietoms tinkamiausi saitai – dvišakė grandinė, tvirtinama prie grindų. Čia taip pat, kaip ir rišant Grabnerio būdu, grandinės dalį ant kaklo reikėtų pakeisti odiniu diržu.

Pagal Ekologinio ūkininkavimo taisykles, taikant pririštų karvių laikymo sistemą, reikia reguliariai karves leisti į lauką mociono. Tai reikėtų daryti bent du kartus per savaitę.

Pagal ES 1804/99 reglamentą, išimties tvarka laikyti gyvulius pririštus galima tuose pastatuose, kurie jau buvo eksploatuojami iki 2000 metų rugpjūčio 24 d. Šią išimtį turi patvirtinti kontrolės įstaiga, ir ji gali būti taikoma iki 2010 m. gruodžio 31 d.

ZOOHIGIENINIAI REIKALAVIMAI GALVIJŲ LAIKYMO VIETOSE

Triukšmas

Triukšmu vadiname netvarkingus, neįprastus, todėl gyvulius varginančius garsus. Pagal tukmę

triukšmas būna vienkartinis, kartojamasis ir nuolatinis. Gyvuliams pavojingas kartojamasis ir nuolatinis triukšmas, dažiausiai keliamas mechanizmų ir irengimų: traktoriu, transporterių, ventiliatorių ir kt. Jis dirgina gyvulių nervų sistemą, kenkia jų fiziologinėms funkcijoms, taip pat sveikatai ir produktyvumui. Triukšmo poveikis priklauso nuo jo stiprumo, trukmės ir gyvulio jautrumo. Triukšmo stiprumas matuojamas decibelais. Tvartuose turi būti tylu ir ramu. Net nuo mažiausio triukšmo gyvuliam sumažėja apetitas, jie blogiau virškina pašarus, todėl sumažėja jų produktyvumas.

Vanduo

Gyvulininkystės fermose vandens reikia gyvuliams girdyti, pašarams ruošti, patalpoms ir iindams plauti, dezinfekuojantiems tirpalams gaminti ir įvairiems kitiems reikalams. Sanitarija reikalauja, kad fermose vandens niekada netruktu. Kad gyvulio organizmas fiziologiškai normaliai funkcionuotu (augtų, duotų produkciją ir kt.), jam reikia daug vandens. Organizme vandens sumažėjus 10 proc, gyvuliai jaučia troškulį, nerimauja, silpata, jiem sumažėja apetitas, sutrinka virškinimas. Netekę daugiau kaip 20 proc. vandens gyvuliai gaišta. Negaudami gerti, gyvuliai nugaišta per 5 – 8 dienas. Girdymas labai svarbus gyvulių sveikatai ir produktyvumui. Įvairių rūšių gyvuliai išgeria nevienodą kiekį vandens, ir jis priklauso nnuo jų produktyvumo, pašarų drėgnumo ir daugelio kitų aplinkybių. Sergančius, ypač karščuojančius gyvulius reikia girdyti dažnai ir tik šiltu vandeniu.

Pašarų ir gyvulių šėrimo higiena

Gyvulių sveikata, atsparumas ligoms, produktyvumas, produkcijos kokybė, vislumas daugiausia priklauso nuo šėrimo. Gyvuliai su pašarais turi ggauti reikiamą kiekį baltymų, angliavandenių, riebalų, mineralinių medžiagų, vitaminų. Pašarai turi būti geros kokybės, įvairūs, be pašalinių priemaišų ir kenksmingų medžiagų. Labai svarbu prieš šėrimą pašarus tinkamai paruošti, kad jie būtų noriai ėdami. Gyvulius reikia šerti normuotai ir grieštai pagal dienotvarkę. Kad gyvuliai būtų produktyvūs ir sveiki, visada juos reikia šerti ir girdyti nustatytu laiku. Įvairių rūšių pašarai tūri būti duodami ne bet kaip, o tam tikra tvarka. Prie naujų pašarų, ypač koncentruotųjų gyvuliai pratinami pamažu. Gyvulius prie ganyklos žolės pripratinti rekomenduojama per 7 – 10 dienų. Nesilaikant šio režimo, gyvuliams sutrinka virškinimas, jie suserga ir jų produktyvumas labai sumažėja.

Ėdžių, lovių priežiura

Neleistina pašarus dėti ant grindų arba ant mėšlo, nes jų daug išsibarstytų, susiterštų, be to, būtų pavojus ggyvuliams per pašarus užsikrėsti helmintų kiaušinėliais. Visi gyvuliai turi būti šeriami tik iš ėdžių, iš lovių arba iš specialių indų. Kad gyvuliai nesusižeistų, indai turi būti tvarkingi. Labai svarbu, kad gyvuliai, įpač prieauglis, į ėdžias ir lovius negalėtų įlipti ir pašarų suteršti bei užkrėsti ligas sukeliančiais mikrobais. Be to, juos reikia nuolat valyti ir periodiškai dezinfekuoti. Prieš kiekvieną šėrimą iš ėdžių reikia išimti pašarų likučius. Ėdžias ir lovius ypač kruopščiai reikia valyti tada, kai būna karštas oras, arba kai šeriama ggreit rūkstančiais pašrais. Gyvulių prieauglio šėrimo indus reikia kas dien plikyti verdančiu vandeniu ir džiovinti saulėje.

Tvartų ventiliacija

Tvartų oras nuolat teršiamas gyvulių iškvepiamu anglies dioksidu, virškinamojo trakto išskiriamomis dujomis, iš pūvančio mėšlo, bei iš srutų išsiskiriančiomis dujomis, dulkėmis, mikrobais. Todėl jame būna mažiau deguonies. Užterštam orui už tvartų ištraukti ir šviežiam orui iš lauko tekėti į tvartus įrengiama ventiliacija. Pagal veikimo principą jos sistemos būna trejopos: 1. natūralios traukos, 2. Dirbtinės traukos, 3. mišrios traukos.

Naudota literatūra:

1. J. Kuosa “Lietuvos juodmargiai galvijai” Vilnius “MOKSLAS”, 1980. 46 – 58 psl.

2. Petras Bendikas ir kt. “Gyvulininkystės pagrindai” Vilnius, 1998. 79, 94, 96, 100, 102, 121,132 psl.

3. A. Niaura ir A. Šilkūnas “Zoohigiena ir veterinarijos pagrindai” Vilnius, 1985. 33, 56, 82 psl.

4. www.organic.lt