Virusinės ligos

Kancerogenai

Virusinės ligos

VIRUSAS (lot. virus – nuodas), neląstelinės sandaros savarankiška mažiausių mikrobų grupė. Virusas, kaip ir visi gyvi organizmai, gali daugintis, evoliucionuoti, kisti. Tačiau jie neturi baltymus sintetinančių ir energetinių sistemų, nevyksta jų medžiagų apykaita su aplinka, o patys paprasčiausi virusai niekuo nesiskiria nuo sudėtingų org. medžiagų molekulių. Virusai paplitę visur, kur yra gyvybė. Visi virusai yra užkrečiami.

Virusai būna lazdelės, daugiakampio ikoseadro, rutulio pavidalo. Mažiausieji esti 12 – 18 nm, didžiausieji – 300 – 400 nm dydžio. Matomi pro eelektrinį mikroskopą, o poksvirusai – ir pro optinį. Daugelį virusų galima išgryninti ir kristalizuoti, o kristalus saugoti kaip ir kitas chemines medžiagas.

Kiekvienos rūšies virusas paprastai susideda iš dviejų dalių: iš baltymo dalelių sudarytos išorinės kapsidės bei vidinės šerdies, sudarytos iš nukleorūgšties – arba DNR, arba RNR, bet ne iš abiejų kartu. Viruso genome daugiausia yra keli šimtai genų. Kapsidę dar gali supti išorinis membraninis apvalkalas; jei nesupa , sakoma, kad virusas yra “nuogas”. Apvalkalas yra šeimininko plazminės membranos ddalis, kurioje taip pat yra viruso glikoproteinų spyglių.

Virusai yra obligatiniai viduląsteliniai parazitai. Tai reiškia, kad jie negali daugintis už gyvos ląstelės ribų. Virusai apkrečia visokias ląstelių rūšis – nuo bakterijų iki žmogaus ląstelių, tačiau virusai yra labai specifiški.

Virusai taip pat gali keistis arba evoliucionuoti. Besikeičiantys virusai gali sukelti daug rūpesčių, ne veikli vakcina šiandien gali būti neveikli rytoj.

Dauginantis virusas prilimpa prie šeimininko ląstelės išorinio paviršiaus receptorių. Tada viruso nukleorūgštis patenka į ląstelę. Jau viduje ji koduoja kapsidės baltymines daleles. Daugiausia virusų dauginimasis priklauso nuo šeimininko fermentų, ribosomų, transportinės RNR ir ATP. Virusas perima šeimininko ląstelės medžiagų apykaitos aparatą.

Labiausiai virusai žinomi todėl, kad sukelia užkrečiamas ligas. Vieni iš labiausiai žinomų žmogaus virusų yra – hepatito, papilomų, ŽIV, gripo, tymų, kiaulytės, raudonukės virusai.prieš kai kurias virusines ligas yra sukurtos vakcinos – vaistai, skiriami didinti atsparumą virusinėms ligoms.

ŽIV – Žmogaus imunodeficito virusas. Jis sukelia ligą – Žmogaus imonudeficito virusinę infekciją. Šios ligos paskutinė stadija – akvizitinis iimunodeficito sindromas – AIDS. Žodis “akvizitinis” reiškia “įgytas”, o “sindromas” – ligos požymių visuma. Virusas naikina organizmo imuninę sistemą, kuri saugo žmogų nuo infekcijos. ŽIV gyvena žmogaus kūne nuo užsikrėtimo iki mirties. Svarbu suprasti, kad žmogus užsikrėtęs ŽIV, ilgus metus ( 6 – 12 m. ) paprastai jaučiasi sveikas ir gali nežinoti, kad yra užsikrėtęs, bet gali užkrėsti kitus. Ar žmogus yra užsikrėtęs ŽIV, gali pasakyti tik gydytojai po kraujo tyrimo. AIDS diagnozuojama kai, susilpnėjus imuninei organizmo sistemai, prasideda plaučių lligos ( pvz. plaučių uždegimas ), nervų sistemos ligos ( pvz. encefalitas, meningitas ), navikinės ligos ir kitos. Kiek laiko sergama iki mirties? Jau sergant AIDS, vartojant priešvirusinius vaistus gyvenama vidutiniškai 5 – 7 metus, o kartai ir dar ilgiau ( tai priklauso nuo ligonio sveikatos būklės ). Ar visi užsikrėtę ŽIV serga AIDS? Liga žinoma dar labai neseniai, tik 18 metų. Nustatyta, kad apie 1,5 procento visų užsikrėtusiųjų gyvena su virusu ilgiau nei 15 metų ir nejaučia jokių ligos požymių. Galbūt jie niekada nesusirgs, bet niekas dar negali to užtikrinti. Trumpa statistika pasaulyje: 1998 m. pabaigoje pasaulyje gyveno 33,4 milijonai žmonių su ŽIV/AIDS. PSO duomenimis, kas 100-asis lytiškai aktyvus pasaulio gyventojas yra užsikrėtęs ŽIV. Kas dieną daugėja ŽIV užsikrėtusių vaikų: 2,7 milijonai mirė nuo AIDS, 1,5 gyvena su ŽIV, 8,2 milijonai dėl AIDS liko našlaičiai. Lietuvoje: Lietuvoje iki 1999 m. užregistruoti 135 ŽIV nešiotojai ( 123 vyrai, 12 moterų ). Klaipėdoje – 84, Vilniuje – 21, Kaune – 6, Panevėžyje – 4, Šiauliuose – 3, kituose miestuose – 7, ne Lietuvos piliečių – 10. 21 asmuo sirgo AIDS, 8 mirė dėl AIDS sukeltų komplikacijų.

Užsikrėtusių asmenų amžius nuo 16 iki 65 metų.

ŽIV kilmė

Žmogaus imunodeficito viruso kinmė nėra aiški, Tačiau ddauguma mokslininkų linkę manyti, kad virusas ilgą laiką buvo paplitęs labai nedidelėje subsacharinės Afrikos teritorijoje. Žmonės galėjo užsikrėsti nuo beždžionių. Žlugus kolonijiniai sistemai ( 1961 m. ), Afrika tapo laisva ir atvira. Gyventojų migracija “padėjo” virusą iš epidemiškai pavojingų teritorijų perkelti į visai naujas, neturinčias minimalaus atsparumo ŽIV infekcijai, teritorijas. Infekcijos plitimą paspartino ir medikai, aktyviai propaguodami ir plačiai naudodami kraujo perpilimus.

Kaip virusas pateko į Lietuvą?

Pirmieji virusą į Lietuvą galėjo įvežti tolimojo plaukiojimo jūrininkai, pabuvoję šalyse, kur virusas jau buvo labai išplitęs, pavyzdžiui, Centrinėje Afrikoje. Dažniausiai jūrininkai užsikrėčia naudodamiesi uostų prostitučių paslaugomis (heteroseksualus lytinis užsikrėtimo būdas). Antra grupė žmonių, kurie galėjo pirmieji įvežti virusą – tai asmenys, dirbę ar kurį laiką gyvenę užsenyje. Tai dažniausiai homoseksualūs vyrai, užsikrėtę per homoseksualius santykius. Pirmieji užsikrėtimai Lietuvoje galėjo įvykti apie 1983 – 1985 m.

Viruso plitimo būdai

Per lytinius santykius

• Lytiniai santykiai. Tikimybė užsikrėsti – nuo 1 iki 10 proc. Ypač pavojinga, jei žmogus yra užsikrėtęs lytiškai plintančiomis infekcijomis (chlamidijomis, lytiniu herpesu, sifiliu, gonorėja ir kt.)

Per kraują

• Kraujo perpylimai. Daugelyje pasaulio šalių nebuvo tikrinama, ar kraujas užkrėstas ŽIV. Tikimybė užkrėsti žmogų ŽIV perpilant kraują, siekė iki 100 proc. Pradėjus tirti donorų kraują, užkrėstųjų skaičius sumažėjo iki 0,01 proc. ŽIV infekcija pasižymi inkubaciniu (lango) pperiodu, kai antikūnai prieš virusą dar nesigamina arba jų nepasigamina pakankamai, tačiau jau galima jį perduoti perpilant kraują. Lietuvoje donorų kraujas dėl ŽIV antikūnų pradėtas tirti 1989 m.

• Narkotikų vartojimas. Tikimybė užsikrėsti – 90 proc. Pavojinga leistis narkotines medžiagas, naudojantis bendromis adatomis ir švirkštais, nes virusas labai lengvai patenka į kraują. Net naudojantis savo švirkštais ir adatomis, tačiau vartojant narkotiką iš bendro indo, išlieka galimybė užsikrėsti ŽIV ir virusiniu hepatitu C (tai viena pagrindinių virusinio hepatito C plitimo tarp narkomanų, priežasčių). Lietuvoje ŽIV tarp intraveninių narkomanų pradėjo plisti 1996 m.

• Nenaudokite svetimų ar bendrų švirkštų ir adatų, kadangi virusas labai lengvai gali patekti į kraują. Nenaudokite narkotikų iš bendro indo.

• Tatuiruotės ir kraujo ritualai. Paprastai adatos ar peiliai, skirti šiam tikslui, po naudojimo gali būti tinkamai nedezinfekuojami. Virusas gali patekti į kraują lygiai taip pat, kaip ir naudojant nesterilias adatas.

• Organų transplantacija. Žmogus rizikuoja, jei jam transplantuojamas organas priklauso ŽIV infekuotam donorui. Tyrimus sunkina inkubacinis periodas.Pasiteiraukite ar audinių kraujas prieš transplantaciją patikrintas dėl ŽIV.

Iš motinos – vaisiui

• Serganti motina – kūdikis. Tikimybė, jog infekuota motina užkrės kūdikį nėštumo metu ar gimdydama prieš 10 metų siekė – 15-60 proc. Šiuo metu besilaukiančioms ŽIV užsikrėtusioms moterims taikant tinkamą gydymą (priešvirusiniai vaistai),

ir kitas priemones (Cezario pjūvis, nemaitinimas krūtimi) kūdikių užsikrėtimo galimybė sumažinta iki 0,1 proc. Lietuvoje diagnozuota ŽIV užsikrėtusių moterų, tačiau dar neužregistruota vaikų, kuriuos pagimdė infekuotos motinos.

ZIV neplinta:

• Oro lašeliniu būdu. Neužsikrėsite kosint, čiaudint, bučiuodamiesi, per prakaitą ar ašaras.

• Buitiniu būdu ir socialinių kontaktų metu Neužsikrėsite naudodamiesi tualetu, vonia, sauna, baseinu, indais, suolais, sporto įrankiais, liesdami vienas kitą, žaisdami, gyvendami šalia infekuoto asmens, valgydami infekuoto asmens paruoštą maistą.

• Vabzdžių įkandimus. Neplatina uodai ir erkės.

Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) fizinės ir ccheminės savybės

ŽIV naikiną:

1. Šiluma. 56 –60 laipsnių šilumos temperatūroje virusas žūsta per 15 – 20 minučių, o viruso temperatūroje – akimirksniu.

2. Chloras. Visos buityje naudojamos dezinfekuojančios medžiagos, turinčios chloro, sunaikina virusą (chlorkalkės, “Ace”, “Domestos”, “Comet” ir kt.).

3. Deguonies molekulės. Kurias išskiria vandenilio peroksidas, ozonas (visos buityje naudojamos balinimo priemonės).

4. Medžiagos, tirpdančios riebalus. Tai 70 – 80 laipsnių alkoholiai, acetonas, bencinas ir kt.

Šarmai ir rūgštys (muilai, skalbimo milteliai).

5. Gama spinduliai.

Pastaba: virusas atsparus šalčiui ir ultravioletiniams saulės spinduliams.

Daugiau kaip 1300 mmedžiagų ir junginių gali žaloti darbuotojų sveikatą. Tai dujos, garai, aerozoliai veikiantys organizmą toksiškai, kancerogeniškai (sukelia vėžį) ar mutageniškai (sukelia genų mutacijas). Daugelis jų dirgina odą, gleivines ir sensibilizuoja (jautrina) organizmą. Alergenas – medžiaga, kuri patekusi iš aplinkos į organizmą kkeičia jo reaktyvumą, t.y. sukelia jo alerginę būklę, kuri pasireiškia įvairiais simptomais.

Intoksikacija (apsinuodijimas) – liguista būsena, kurią sukelia į organizmą patekę nuodai. Dažniausiai apsinuodijama cheminėmis medžiagomis (stipriomis rūgštimis, šarmais, pesticidais, dujomis sunkiaisiais metalais), vaistais, alkoholiu ir jo surogatais. Nuodai į organizmą gali patekti pro:

kvėpavimo takus;

virškinamąjį traktą;

odą.

Dažniausiai apsinuodijama pro kvėpavimo takus (90%) įkvėptos nuodingos dujos, garai, aerozoliai rezorbuojasi į kraują. Šis kelias labai pavojingas, nes nuodai patenka į mažąjį kraujo apytakos ratą, todėl yra aplenkiamas kepenų barjeras (kepenys sulaiko dalį kenksmingų medžiagų). Dalis patekusių į organizmą nuodų yra pašalinama, o likusi dalis kaupiasi. Nuodai iš organizmo gali būti pašalinami: su šlapimu, prakaitu, motinos pienu, seilėmis, tulžimi, pro virškinamąjį traktą, kvėpuojant. Nepašalintos iš organizmo toksinės medžiagos kaupiasi įvairiuose oorganuose, dažniausiai tuose kuriuose yra gera kraujotaka: kepenyse, inkstuose, blužnyje, kauluose. Dažnai toksinės medžiagos turi organus “taikinius” – tam tikra toksinė medžiaga yra linkusi kauptis tam tikruose organuose ir sukelia tų organų sutrikimus.

Ūminis apsinuodijimas esti kai apsinuodijama dideliu kenksmingų medžiagų kiekiu per trumpą laiką. Jam būdingas greitas sveikatos sutrikimas.

Lėtinis apsinuodijimas sukeliamas mažų nuodų dozių, reguliariai patenkančių į organizmą per ilgą laiką.

Apsinuodijimo požymiai yra labai įvairūs ir priklauso nuo nuodų rūšies, kiekio ir individualių organizmo savybių. Lengvas apsinuodijimas ddažniausiai pasireiškia bendro negalavimo simptomais: galvos skausmas, bendras nuovargis, silpnumas, miego sutrikimai. Būdingi dispepsijos reiškiniai: pilvo skausmai, pykinimas, viduriavimas. Esant sunkesniam apsinuodijimui, gali sutrikti kepenų, inkstų, centrinės nervų sistemos veikla. Apsinuodijimas gali būti pavojingas gyvybei: gali ištikti koma, kolapsas ar gyvybinių centrų paralyžius smegenyse. Apsinuodijimams būdingas organų “taikinių” pažeidimas ir su tuo susiję simptomai.

Ypač pavojingas apsinuodijimas vaikams ir žmonėms sergantiems įvairiomis lėtinėmis ligomis. Vaikai apsinuodija žymiai greičiau, nes jų įkvėpiamo oro tūri vienam kūno masės kilogramui yra žymiai didesnis nei suaugusių.

Apsauga nuo apsinuodijimų. Gamybos procesas kuriame naudojamos nuodingos medžiagos turi būti hermetizuotas ar automatizuotas. Patalpose turi būti gera ištraukiamoji ventiliacija. Patalpose turi būti reguliariai tikrinama nuodingos medžiagos koncentracija. Individualiai apsaugai gali būti naudojami respiratoriai ir dujokaukės. Asmenys dirbantys patalpose, kuriose yra per didelė kenksmingų medžiagų koncentracija turi reguliariai tikrinti sveikatą.

Kancerogenai – medžiagos arba veiksniai, kurie sukelia vėžį ar skatina jo vystymąsi. Jie skirstomi į grupes:

Medžiagos, vaistai, gamybos procesai, kurių kancerogeniškumas žmogui yra įrodytas

Medžiagos, vaistai, gamybos procesai, kurių kancerogeniškumas gyvūnams įrodytas, o žmogui galimas, bet neįrodytas.

Medžiagos, vaistai, gamybos procesai, kurių kancerogeniškumas ne visiškai įrodytas, nes tyrimai atlikti remiantis ne tais pačias standartais.

Medžiagos, vaistai, gamybos procesai, kurios dabar laikomos ne kancerogeniškomis bet jų poveikis nėra ištirtas.

Yra daugiau kaip 11000 cheminių kancerogeninių medžiagų, tačiau tik 70 iš jų kancerogeniškumas žmogui yra įrodytas (jos priklauso 1-ai kancerogenų grupei).