Vitamingieji augalai

Įvadas

Žmonės visada vartodavo augalus ne tik kaip maistą, bet ir medicinos tikslams. Žinios apie gydomuosius preparatus buvo perduodamos iš kartos į kartą, bet mūsų dienomis senoviški gydymo metodai, atrodo, nebeaktualūs. Dabartiniame industrinime pasaulyje mes naudojame medicinos tikslams daug mažiau gamtos žaliavos negu mūsų protėviai, be to ir visas mūsų gyvenimo stilius vargu panašus į jų egzstavimo būdą. Mes susiduriame ne tik su įparstais buities sunkumais, bet ir su absoliutiškai naujomis problemomis (pvz. su aplinkos užterštumu), kurios sukelia stresines ssituacijas. Laimei kaimiškose vietovės ir miškuose vis dar auga gydomieji bei vitaminingieji augalai, o daugelį jų galima pasisodinti savo darže ar sode. Esančių aplink mus augalų bei jų dalių tyrimas – ir malonumas, ir poilsis, ir sveikatai stiprinti reikialingų žinių papildymas. Vitaminingieji augalai neveiki tuoj pat, reiki vartoti mažiausiai dvi savaites, kad pajustumėte efektą. Jei jūs nepasijausite geriau ir per tris savaites, kripkitės pagalbos į kvalifikuotą gydytoją. Vitaminingieji augalai, apie kuriuos bus parašyta žemiau, ypač naudingi organizmo bendrų negalavimų profilaktikai.

Vitamingi augalai

Didžioji dilgėlė

Augalas žydi liepos mėnesį. Didžiosios dilgėlės auga patvoriuose, miškuose, krūmuose, drėgnose dirvose.

Lapai skinami per žydėjimą apsimovus pirštines. Džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje, geriausia skardos ar šiferio pastogėje. Džiovinti lapai yra tamsiai žalios spalvos, trapūs, kartoko skonio. ŽŽaliavos galiojimo laikas – 2 metai.

Dilgėlės lapuose esti angliavandenių, baltymų, riebalinio ir eterinio aliejaus, tanidų, glikozido urticino, skruzdžių rūgšties, vitaminų C, K, B2, B3, pantoteno rūgšties, sitosterino, fermentų, daug chlorofilo, mineralinių medžiagų (chloro, geležies, kalcio, kalio, magnio, natrio, sieros, silicio ir kt.), karotinoidų, fitoncidų, dervų ir kt.

Veikliosios didžiosios dilgėlės medžiagos žmogui vertingos. Jas vertino ir jomis gydė Avicena. Maigytais (trintais) dilgėlės lapais buvo stabdomas kraujavimas iš nosies. Gydytojai susiomėjo šia dilgėlės savybe. Dar XVIa. Dilgėlės lapų nuoviru buvo stabdomi plaučių, žarnyno, gimdos kraujavimai. Dildėlės ypač pagelbėjo per karą, kai dažnai reikėjo stabdyti kraujavimą. Daugiausia vartojamas skystas dilgėlių lapų ekstraktas. Kraujavimą stabdo augalo sudedamosios dalys: vitaminai K, C, karotinas, chrolofilas ir kt.

Biologiškai aktyvios dilgėlės medžiagos gerina hemoglobino ir eritrocitųgamybą, sslopina uždegimus, gydo reumatą, podagrą, anginą, tinka akmenligės profilaktikai, stiprina dantenas. Dildėle gydomi medžiagų apykaitos sutirikimai, mažakraujystė, aterosklerozė, kepenų, tulžies pūslės, sąnarių ligos, vidurių užkietėjimas ir radikulitas.

Dilgėlės lapų užpilui reikia 15g žaliavos. Ji užpilama stikline verdančio vandens, ekstrahuojama 15 min., perkošiama, geriama po 1-2 valgomuosius šaukštus tris kartus per dieną. Užpilas laikytinas 2 paras vėsioje vietoje. Galima paruošti stipresnės koncentracijos dilgėlės lapų užpilą kompresams, pavilgams. Jis skatina nudegintų audinių granuliaciją ir epiteliacija.

Dilgėlės lapai yra vitamingų, kraujavimą stabdančių vaistažolių ssudedamoji dalis. Mišinys iš 30g dilgėlės lapų, 70 g šermukšnio vaisių rekomenduotinas sergant hipovitaminozėmis ir avitaminozėmis.

Dilgėlė yra sudedamoji dalis preaparato alochololis ir M.N. Zdrenko mišinio. Bronchinė astma gydoma tokiu užpilu: dilgėlės lapų – 15 g ir pelkinio gailio 25 g (vienam litrui verdančio vandens). Geriama po 0,5 stiklinės 5 – 6 kartus per dieną. Gydomasis kursas – 15 dienų.

Anksti pavasarį jaunos dilgėlės lapai yra vertingas vitamino c šaltinis. Iš lapų ruošiama vitamininga arbata, salotos verdama sriuba. Jų nereikėtų per daug vartoti tiems, kurių padidėjęs kraujo krešumas.

Miškinis erškėtis

Erškėtis prinoksta rugpjūčio – rgsėjo mėnesį. Miškinis erškėtis auga pagrioviuose, pamiškėse, šlaituose tarp kitų krūmų.

Vaistinei žaliavai tinka raudoni, oranžiniai ir rausvi įvairių rūšių erškėčių vaisiai. Jie renkami sunokę, sausi. Išėmus sėklas (gali būti ir su sėklomis), vaisia džiovinami 80˚ C temperatūroje gerai vėdinamose džiovyklose. Sušalę vaisiai vaistinei žaliavai netinka. Džioninta žaliava esti tamsiai raudona, bekvapė, saldžiarūgštė. Ją galima laikyti 2 metus.

Erškėtis – tai viena iš augalų, daugiausia kaupiančių vitamino C, karotino, taip pat B1, B2, E, K, P, PP, gliukozės, fruktozės, pektinų, organinių rūgščių (citrinos, obuolių), riebalinio ir eterinio aliejaus, raugų, dažomųjų ir mineralinių medžiagų. Vaisiuose yra fitoncidų.

Erškėčio vaisiai vartojami, kaip vitaminai. Jie stiprina organizmo imunitetą, skatina audinių regeneraciją, hhormonų sintezę, mažina cholesterino kiekį organizme, šalina šlakus (medžiagų apykaitos produktus). Erškėčiai ypač naudingi žmonėms dirbantiems kenksmingomis sąlygomis.

Erškėčių vaisiai vitaminų įvairove pranoksta kitus vitamingus augalus (juoduosius serbentus, citrinas ir kt.). Todėl farmacijos pramonė iš jų vaisių gamina polivitaminų preaparatus. Rožių aliejuje yra nesočiųjų riebiųjų rūgščių (oleino, linolino ir kt.), vitamino E ir karotino (provitamino A). „Carotolinum“, t.y. erškėčų vaisių aliejinis ekstraktas, turi nemažai karotinoidų.

Erškėčių vaisių užpilą patariama gerti sergant hipovitaminoze, nusilpua ar sumažėjus darbingumui, ypač pavasarį, kai trūksta vitaminų. Erškėčių vaisiai esti vitamininių arbatų Nr. 1 ir Nr. 2 sudedamoji dalis. Be to gaminamas vitamingas erškėčių sirupas su cukrumi.

Užpilą galima ruošti namie. Dešimt džiovintų vaisių termose užpilma stikline verdančio vandens ir paliekama 10 – 12 val. Paskui skystis perkošiamas. Geriama po pusę stiklinės arba po stiklinę prieš valgį du kartus per dieną.

Literatūroje nurodoma, kad gerontologai erškėčio užpilu su jodo preaparatais gydo senyvo amžiaus žmonių aterosklerozę. Gerent erškėčio užpilus, normalizuojasi cukraus kiekis kraujyje, sumažėja eritrocitų nusėdimo greitis ir cholesterino kiekis. Lietuvoje eškėčių arbata gydomas hepatitas, cholecistinas, gastritas (sumažėjusio rūgštingumo), skrandžio opaligė. Erškėčio lapų ir šaknų arbata padeda nuo tulžies pūslės ir inkstų akmenligės. Lapų ir medaus sirupu gydomas burnos ertmės uždegimas, stomatinas, opos. Erškėčių žiedadulkės skatina šlapimo sskyrimąsi, neleidžia inkstuose susidaryti akmenims. Erškėtrožių šaknų vonia kojoms gydo trofines ir ilgai negyjančias opas bei žaizdas, padeda sergant reumatu. 50 g erškėtrožių šaknų užplikoma 5 l vandens ir kaitinama 30 min., paskui ataušinama iki 25 – 27˚ C. Kojos įmerkiamos į nuovirą ir laikomos 10 min. Vonios ruošiamos 6 – 7 kartus. Nepatariama kojas kaitinti sergant tromboflebitu.

Erškėčių vaisiai yra vitaminingų mišinių sudedamoji dalis. Galima paruošti tokį mišinį: erškėtrožių vaisių (3d.), juodojo serbento vaisių (1d.), didžiosios dilgėlės lapų (3d.), džiovintų morkų šakniavaisių (3d.). vienas valgomasis šaukštas mišinio užplikomas 2 stiklinėmis vandens, pakaitinama vandens vonelėje 10 min., uždengus ekstrahuojama 4 val. Nukošiama ir geriama po pusę stiklinės tris karus per dieną.

Erškėčių vaisiai labai tinka kulinarijai, konditerijai. Iš jų spaudžiamos sultys, daromi viotaminizuoti gėrimai, kisieliai. Iš vaisių verdama uogienė, marmeladas, kompotas, morsas. Iš žiedų vainiklapių galima išvirti kvapnią arbatą.

Mėlynė

Vaistinei žaliavai uogos ir lapai renkami prieš augalui pražystant ir žydėjimo pradžioje. Uogos renkamos prinokusios liepos – rugpjūčio mėnesį, sausu oru, rasai išdžiūvus. Iš pradžių apdžiovinamos ir gerai prapučiamoje pastogėje po skardos stogu, o vėliau gerai šildomoje džiovykloje neaukštesnėje kaip +60˚ C temperatūroje. Džiovintos uogos laikomos 2 metus.

Mėlynių uogose yra 86,5% vandens, 8% angliavandenių (gliukozės, fruktozės), iki 0,6% pektino, 1,2%

organinių rūgščių, tanidų, vitamino B1, B2, C, P (480 mg%), PP, karotino, inozito, mineralinių druskų, eterinio aliejaus. Lapuose esti vitanimo C, karotino, organinių rūgščių, mineralinių druskų (chromo, fosforo, geležies, kalcio, kalio, mangano, vario).

Uogos vartojamos šviežios, šaldytos, džiovintos, apdorotos. Jos padeda kompleksiškai gydyti ūmias ir lėtines virškinamojo trakto ligas, viduriavimą, nes jų tanidinės medžiagos slopina uždegimus, krešina gleivinės paviršiuje esančias baltymines medžiagas. Žarnyno paviršiuje susidariusi plėvelė apsaugo ląsteles nuo nuolatinio dirginimo, o kartu mažin žarnyno peristaltiką, uždegimus, skausmus, gerina virškinimą. UUogų pektinai absorbuoja žarnyne esančias toksines medžiagas, mažina rūgimo ir puvimo procesus, drauge su organinėmis rūgštimis gerina žarnyno floros sudėtį ir veiklą.

Mėlynių uogos padeda sergant akmenlige, podagra, reumatu, gleukoma. Jas patariama valgyti vairuotojams, operatoriams, lakūnams, laikrodininkams. Dėl uogose esančių dažomųjų medžiagų rekomenduojama jų mažiau vartoti jei padidėjęs kraujo krešumas.

Gydymui vartojamos uogų sultys.

Liaudies medicina pataria gerti mėlynių lapų arbatą nuo kosulio, cukraligės, pykinimo, skrandžio skausmų, šlapimtakių uždegimo, viduriavimo, kraujavimo ir t.t.

Juodasis serbentas

Žydi balandžio – gegužės mėnesį, uogos prinoksta lliepos – rugpjūčio mėnesį. Kultūriniai juodieji serbentai auginami soduose, daržuose, plantacijose ir kt. Vaistams labiausiai tinka laukinių ir kvapių vitamingų kultūrinių veislių žaliava. Uogos renkamos visiškai prinokusios. Lapai renkami sveiki, neapipurkšti cheminėmis medžiagomis. Pumpurai skinami žiemą arba anksti pavasarį dar nneišsprogę. Jie džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje arba dirbtinėje džiovykloje.

Uogose yra 83 – 85% vandens, 3,7% ląstelienos, 4,5 – 16,8% cukraus, 1,47 – 4,5% organinių rūgščių, 0,5 – 0,97% pektinų, tanidų, flavonoidų, cheminių medžiagų, fitoncidų, eterinio aliejaus, vitamino C, B1, B2, B6, E, K, P, folinės rūgšties, karotino. Lapuose esti vitamino C ir iki 0,6% eterinio aliejaus, pumpuruose – 0,75% eterinio aliejaus, kurio sudėtyje yra pineno, sabineno, kariofileno ir kt.

Gydymui vartojami lapai ir uogos. Uogos yra pilivitaminingas vaistas. Šviežios ir apdorotos (sultys, uogienė, želė, morisas ir trintos su cukrumi) jos rekomenduojamos nusilpusiems po sunkių ligų, vaikams, pagyvenusiems ir senyvo amžiaus žmonėms.

Šviežios ir apdorotos uogos turi sutraukiamųjų, prakaitavimą ir šlapimo skyrimąsi skatinančių savybių. Juodųjų serbentų sultys su medumi geriamos ssergant bronchitu, laringitu, padeda atsikosėti. Jos gerina apetitą, detoksikuoja organizmą, taip pat vartojamos sergant avitaminoze, mažakraujyste.

Sultys rekomenduojamos sergant sumažėjusio rūgštingumo gastritu, skrandžio opalige, plonosios žarnos uždegimu, kraujagyslių uždegimu, taip pat išsiliejus kraujui. Jų geriama 100 – 150 g 3 kartus per dieną. Vietoje sulčių galima ruošti uogų užpilą ( valgomasis šaukštas sausų uogų stiklinei verdančio vandens, aušinama, perkošiama ir geriama 1/3 – ½ stiklinės 2 – 4 kartus per dieną) arba nuovirą (1,5 šaukšto sausų uogų užpilama stikline vandens, vverdama 30 min. ir geriama po valgomąjį šaukštą 3 – 4 kartus per dieną).

Juodųjų srebentų lapai skatina šlapinimąsi, gydo reumatą, tonizuoja organizmą.

Liaudies medicina lapų nuoviru gydo odos, šlapimo pūslės ligas, inkstų akmenligę, reumatą ir persišaldymą uogų užpilu – podagrą bei hemorojų, sultimis – viršutinių kvėpavimo takų, žarnyno ligas, skrandžio opą.

Serbentų pumpurai vartojami esencijai, sirupui ir likeriui gaminti.

Dygliuotas šaltalankis

Augalas žydi balandžio – gegužės mėnesį, o vaisiai prinoksta rugsėjį – spalį ir ilgai laikosi ant šakučių.

Mokslininkams pavyko šaltalankį sukultūrinti. Kultūriniai šaltalankiai gausiai dera, uogos stambesnės, turi daugiau provitamino A, kurio šviežiuose vaisiuose esti iki 60 mg%, E, K, sterinų, iš jų susidaro vitaminas D. Be to yra betaino, kumarino, angliavandenių fruktozės, gliukozės, organinių rūgščių (citrinos, obuolių, sviesto, vyno) tanidų, mineralinių druskų, pektinų. Vaisių sultyse yra iki 9,1% oranžinės spalvos riebalinio aliejaus. Jame gausu karotinoidų. Šaltalankio sėklose esti apie 12% geltonos spalvos riebalinio aliejaus, B1, B2, vitamino E, rūgščių – linolino, oleino, palmitino, stearino ir kt. Šaltalankio lapuose yra daug vitamino C.

Šiandien žinoma daugybė vertingų šaltalankio savybių. Jis vartojamas tiek mokslinėje, tiek liaudies medicinoje. Tai reta gamtos dovana, ypač turtinga biologiškai veikliųjų medžiagų, reikalingų žmogui. Jos padeda organizmui normaliai vystytis, veikia riebalų apykaitą, šalina iš organizmo cholesterino perteklių, sstabdo sklerozę. Ypač šaltalankis naudingas vyresnio amžiaus žmonėms. Jo aliejus malšina skausmus, skatina audinių regeneraciją, gydo žaizdas. Selekcininkas A. Ryliškis pradėjo tirti vietinius šaltalankius. Jo krūmai gražūs, derlingi. A. Ryliškio šaltalankių hibridas uogų stambumu gerokai lenkia garsiąsias altajaus veisles.

Pastaraisiais metais daug šaltalankio sodinama Lietuvoje. Apželdinami nebenaudojami karjerai, sodinama soduose, apsauginėse juostose, gyvenvietėse, sodybose. Kad šaltalankis derėtų, reikia sodinti po kelis krūmus, nes vieni augalai turi tik vyriškų, o kiti tik moteriškų žiedų.

Pastaruoju metu šaltalankis buvo laikomas kone stebuklingu vaistu nuo visų ligų. Vitamono c kiekiu šaltalankis yra trečias po erškėčio ir aktinidijos ir turi jo vidutiniškai 400 mg%. Vitaminas C gerai išsilaiko apdorotuose šaltalankio produktuose, nes jo vaisiai neturi fermentų, skaldančių vitaminą C. Be to esti vitamino B1, B2, P, folinės rūgšties, daug riebaluose tirpstančio karotino, kuris padeda nuo nudegimų, nušalimų, gerklės ligų, pragulų, spindulinių odos pažeidimų. Šaltalankis laikomas gerai užkimštuose buteliukuose, vėsioje ir tamsioje vietoje. Šaltalankio aliejaus galima pasigaminti patiems. Paprasčiausia yra išspausti sunokusių vaisių sultis, o likusią masę išdžiovinti, susmulkinti kavamale ir užpilti saulėgrąžų aliejumi (santykiu 1: 1,5). Ekstrahuojama tris savaites kambario temperatūroje pamaišant. Paskui skystis nupilamas.

Šaltalankio vaisiai vartojami maisto pramonėje. Iš jų spaudžiamos sultys, verdama uogienė, džemas, padažas. Šaldytuose vaisiuose sumažėja vitamino C ir karotino. <

Paprastasis šermukšnis

Lietuvoje šermukšnis auga lapuočių, spygliuočių ir mišriuose miškuose, kirtimuose, pamiškėse. Auginamas soduose, sodybose, parkuose, pakelėse.

Vaistams renkami visai prinokę vaisiai ir džiovinami 50 – 60˚ C temperatūroje. Galima rinkti šermukšnio žiedus ir džiovinti nuo saulės apsaugotose, gerai vėdinamose patalpose. Džiovinti vaisiai yra natūralios spalvos, apvalūs, raukšlėti, silpno kvapo, kartoko skonio. Tinka vartoti du metus.

Vaisiuose yra iki 18 mg%karotino, kriptoksantino, flavonoidų, kvercentino, izokvercentino ir rutino, vitamino K, E, P, folinės rūgšties, vitamino C, tanidų, eterinio aliejaus, peltino, fospolipidų, kartumynų, angliavandenių, organinių rūgščių, mineralinių druskų. Sėklose yra riebalinio aliejaus, lapuose – iki 200mg% vitamino C.

Pažymėtina, kad šermukšnio vaisiuose vitamino C esti penkis kartus daugiau nei obuoliuose, tris kartus daugiau negu citrinose.

Vaisiai vartojami ir mokslinėje, ir liaudies medicinoje. Tai pilivitaminų šaltinis, ypač daug turintis provitamino A – karotino, P ir askorbino rūgšties. Be to šermukšniai veikia sutraukiamai, varo tulžį ir šlapimą, švelnii paleidžia vidurius. Vaisiai gydo avitaminozę, veikia virškinamąjį traktą, ypač tinka užkietėjus viduriams.

Vaisiuose esantis vitaminas P ir karotinas didina gleivinės atsparumą, gerina kraujagyslių elastingumą ir lėtina aterosklerozę, mažina kraujo spaudimą, gerina medžiagų apykaitą. Šermukšnis tinka sergant kepenų, tulžies, inkstų ligomis, diabetu, hemorojumi, parodontoze.

Šermukšnių vaisiai yra vitamingų mišinių sudedamoji dalis.

1. Šermukšnio vaisių – 70 g, dilgėlės lapų

– 30 g. Geriama, jei organizme trūksta C, K, P vitaminųir katino. Valgomasis šaukštas mišinio užplikoma 2 stiklinėmis vandens, virinama 10 min. Aušinama vėsioje ir tamsioje vietoje sandariame inde 4 val., paskui perkošiama. Geriama po ½ stiklinės 2 – 3 kartus per dieną.

2. Šermukšnio vaisių – 50 g, erškėtrožių vaisių – 50 g. Vitamininga arbata verdama anksčiau nurodytu būdu. Geriama sergant hipovitaminoze ir vitaminoze arba profilaktiškai. Ypač ši arbata rekomenduojama pavasarį, kai trūksta vitaminų.

Šermukšnių vaisių pektinai mažina žarnyno rrūgimo procesus ir neleidžia kauptis dujoms. Jie absorbuoja virškinimo metu susidariusias medžiagas ir šalina iš organizmo.

Organinės šermukšnių rūgštys gerina virškinamųjų sulčių sekreciją, virškinim. Sorbitas trukdo kauptis reibalams kepenyse, taip pat cholesterinui kraujyje. Veikliosios šermukšnio medžiagos saugo organizmą nuo rentgeno ir radioaktyviųjų spindulių, padeda gydyti žaizdas. Maistui renkami švieži vaisiai po šalnų, nes būna saldesni. Iš jų verdamos uoginės, marmeladas, spaudžiamos sultys, gaminamas sirupas, actas, vynas bei gira.

Paprastoji žemuogė

Uogos prinoksta birželio – liepos mėnesį. Žemuogės kaip maistas ir vaistas bbuvo vertojamos dar priešistorės laikais. Lietuvoje jos paplitusios. Išvesta naujų veislių. Vertesnės yra auginamos soduose ir daržuose.

Vaistams tinka uogos, lapai ir šakniastiebiai. Lapai skinami augalui žydint ir džiovinami pavėsyje. Uogos renkamos prisirpusios. Vaisiuose yra cukraus, organinių rūgščių, karotinoidų, tanidų, 11,6% pektinų, ląstelienos, vitamino C, P, iki 300 mg% karotino, B1, B2, K, eterinio aliejaus, flavonoidų, mineralinių druskų (fosforo, geliežies, kalcio, magnio, natrio). Lapuose esti tik 380 mg%, vitamino C, tanidų, karotino, eterinio aliejaus.

Žemuogė – labai vertinga gydomoji uoga. Ji vartojama kaip dietinis maistas sergant širdies kraujagyslių, kepenų, inkstų ligomis, taip pat kip vitamino C šaltinis.

Didelės žemuogių dozės stiprina organizmą, taip pat gerina žarnyno veiklą. Jos mažina žarnyno puvimo procesus, padeda šalinti iš organizmo įvairias kenksmingas medžiagas ir cholesteriną. Žemuogės padeda sergant skrandžio ir tulžies latakų ligomis. Lapų ir uogų užpilas geriamas šlapimo skyrimuisi skatinti, sergant podagra, taip pat kaip vitaminų šaltinis. Šviežios uogos turi daug geležies, todėl jų patariama valgyti sergant mažakraujyste.

Užpilui 20 g žaliavos emaliuotame inde uužplikoma stikline vandens, indas uždengiamas ir įstatytas į verdančio vandens vonelę kaitinamas 15 min. Aušinama kambario temperatūroje 45 min., žaliava išspaudžiama ir geriama

Liaudies medicinoje žemuogės yra labai populiarios. Jos vartojamos srgant širdies ligomis, hipertonija, ateroskleroze, akmenlige, peršalus, gydant žaizdas ir kt.

Lapų užpilas ir šviežios uogos tinka veido kosmetikai. Riebiai, išsiplėtusiomis poromis odai ruošiamos žemuogių kaukės (šaukštelis šviežių žemuogių sulčių ir kiaušinio baltimas išplakamas, juo tepamas veidas). Šviežių uogų sultimis vilgoma strazdanota, dėmėta, spuoguota oda, lapų nuoviru – išbėrimas, spuogai. <

Kai kurie žmonės žemuogėms yra alergiški. Atsiradus dilgėlinei, odos niežuliui, reikia šių uogų atsisakyti.

Išvados

Augalai kaip ir žmonės sukurti labai sudėtingai ir yra biologiniai organizmai, sudėti iš daugelio dalių. Bet kuris augalas turi unikalią cheminę sudėtį ir tam tikrą veikimo kryptį. Fitoterapeutai paprastai naudoja visą augalą, kad pasiektų geresnį efektą organizmui. Jų preaparatų pranašumas – augalų mažas toksiškumas ir ilgesnio vartojimo galimybė be šalutinių poveikių. Kiekvienas žmogus unikalus ir indvidualiai reaguoja į aplinkos faktorius. Mus nestebina žmonių skonių įvairovė valgyme, taip pat žmogus gali atsirinkti „naudingiausius“ augalus ir jų pagalba susidoroti su negalavimais arba pastiprinti sveikatą.

Literatūra:

1. R.F. Weiss, V. Fintelman Ligų gydymas vaistingais augalais, Vilnius, „Avicena“, 1999;

2. J. Vasiliauskas, D. Vasiliauskienė Padėk sau, ir būsi sveikas, Vilnius, „Algimantas“,1993;

3. A. Praškevičius, A. Gabrėnas Vitaminai, Kaunas, „Šviesa“, 1999

4. www.sveikas.lt.